Baudžiamoji byla Nr.1A-247/2007
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.3.2.9, 1.2.14.5.2 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. gegužės 30 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),
teisėjų Viktoro Kažio, Rūtos Mickevičienės,
sekretoriaujant Rasai Maldanytei,
dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,
gynėjams advokatams Eugenijai Liutvinskienei, Leonorai Vasiliauskienei, Henrikui Mackevičiui,
nuteistiesiems A. G. , E. U., R. Š. ,
ekspertui Diomenui Vitkui,
nuteistojo nepilnamečio E. U. atstovei pagal įstatymą ir civilinei atsakovei V. D. ,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. G. bei jo gynėjo advokato Vidmanto Žylės, E. U. ir R. Š. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžio, kuriuo:
E. U. pripažintas kaltu ir nuteistas:
- pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. laisvės atėmimu šešeriems metams;
- pagal BK 180 str. 2 d. laisvės atėmimu trejiems metams 6 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., bausmes subendrinus apėmimo būdu E. U. nustatyta galutinė bausmė - laisvės atėmimas šešeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas:
- pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. laisvės atėmimu šešeriems metams;
- pagal BK 180 str. 2 d. laisvės atėmimu trejiems metams 6 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., bausmes subendrinus apėmimo būdu A. G. nustatyta galutinė bausmė - laisvės atėmimas šešeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
A. G. pagal BK 284 str. 1 d. išteisintas nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
R. Š. pripažintas kaltu pagal BK 180 str. 2 d. ir nuteistas penkeriems metams laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.
R. Š. pagal BK 129 str. 2 d. 2 ir 9 p. išteisintas nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Iš E. U. ir A. G. J. K. priteista 3 750 Lt laidojimo išlaidų. E. U. neturint turto ar savarankiško uždarbio - iš jo įstatyminės atstovės V. D. išieškoma J. K. 1 875 Lt.
Iš E. U., A. G. ir R. Š. priteista po 71,53 Lt valstybei teismo išlaidų.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,
n u s t a t ė:
R. Š. , E. U. ir A. G. nuteisti už tai, kad įsibrovę į gyvenamąją patalpą padarė plėšimą, o E. U. ir A. G. plėšimo metu nužudė žmogų dėl savanaudiškų paskatų, t. y. nusikaltimą padarė šiomis aplinkybėmis:
R. Š. , E. U. ir A. G. 2005 m. rugpjūčio 27 d., apie 23 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, dėl savanaudiškų paskatų - turėdami tikslą užvaldyti nukentėjusiųjų turtą, R. Š. kūnu išstūmus durų užraktą, įsibrovė į gyvenamąją patalpą – butą (duomenys neskelbtini), kuriame gyveno V. P. , jos sugyventinis A. K. ir V. P. motina J. M. R. Š. pareikalavo iš V. P. 150 Lt, teigdamas, kad šiuos pinigus iš jo tą dieną A. K. pavogė. Įsibrovę į butą, E. U. ir A. G. kartu tuo pačiu metu pradėjo spardyti kojomis į įvairias vietas, tarp jų ir į galvos sritį gulintį lovoje A. K. . E. U. ir A. G. gulinčiam A. K. į galvą sudavė ne mažiau kaip keturis smūgius, dėl to nukentėjusiajam buvo padarytas stiprus galvos sumušimas su kraujo išsiliejimu po galvos smegenų dangalais ir į galvos smegenų skilvelių sistemą bei buvo suspaustos galvos smegenys, dėl ko buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Taip pat jie ir R. Š. sudavė septynis smūgius A. K. į kitas kūno dalis, tuo padarydami jam nežymų sveikatos sutrikdymą, todėl nuo komplikacijų, kurias sukėlė stiprus galvos sumušimas su kraujo išsiliejimu po galvos smegenų dangalais ir į galvos smegenų skilvelių sistemą, buvo suspaustos galvos smegenys ir A. K. netrukus po sumušimo vietoje mirė. R. Š. , A. G. ir E. U. , iš nukentėjusiųjų negavę pinigų, bute ieškojo paslėptų pinigų. A. G. su R. Š. nuėjo pas kitame kambaryje miegojusią J. M., pareikalavo atiduoti pinigus ir šiame kambaryje taip pat jų ieškojo, tačiau nerado. A. G. ir R. Š. , iš V. P. ir J. M. negavę pinigų ir jų neradę bute, iš kambaryje buvusios sekcijos pagrobė keturis pakelius cigarečių „Sent George“ bendros 8 litų vertės ir iš buto pasišalino.
Nuteistasis A. G. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes jame išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, todėl netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir neteisingai paskirta bausmė. Apeliantai prašo nuosprendį dėl A. G. pakeisti: pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. jį išteisinti, o nusikalstamą veiką iš BK 180 str. 2 d. perkvalifikuoti į BK 294 str.
Skunde nurodo, jog teismo išvados yra nepagrįstos dėl to, kad A. G. kartu su E. U., būdami neblaivūs, veikdami netiesiogine tyčia, bendrais veiksmais, abu spardydami į galvą nužudė A. K. , nes nenustatyta, kuris iš jų sudavė mirtiną smūgį. Šią išvadą paneigia teismo posėdyje išnagrinėti įrodymai. Dėl A. K. nužudymo išteisintasis R. Š. nurodė, kad įvykio metu E. U. buvo A. K. iš kairės, o A. G. iš dešinės prie sienos. Iš parodymų matyti, kad apelianto galimybės suduoti mirtiną smūgį buvo ribotos, nes jis negalėjo tiesiogiai su juo kontaktuoti, būdamas už sofos galo. Liudytoja S. Š. (mirusi) ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad daugiausia A. K. spardė asmenys, avėję sportinius batelius. Tuo tarpu A. G. įvykio vietoje buvo su vyriškais batais, o sportinius batelius avėjo E. U. ir R. Š.. Nesuradę kambaryje „skolininko“ E. P., pravarde Pifas, apeliantas, kuris buvo su džinsiniu švarkeliu ant galvos, kartu su R. Š. išėjo į kitą kambarį J. M. prašyti pinigų. Tuo tarpu E. U. , kuris buvo su juoda kepuraite ant galvos, du kartus sudavė V. P. per veidą, liepė atlikti nepadorius veiksmus, demonstratyviai apšlapino A. K. . Tai įrodo begalinį E. U. cinizmą.
Iš V. P. parodymų matyti, kad nukentėjusiajam gulint ant nugaros E. U., avėdamas sportiniais bateliais ir stovėdamas A. K. iš kairės, pradėjo jį spardyti. Grįžęs iš gretimo kambario „vaikinas su švarkeliu ant galvos“ (t. y. A. G. ) stovėjo iš dešinės ir bandė kojomis atkartoti E. U. judesius, tačiau jam nelabai sekėsi, nes trukdė lovos atrama ir greta esanti siena. R. Š. išvertus A. K. iš lovos, E. U. pasikvietė A. G. , tikrino sumuštojo pulsą, tačiau jo neapčiuopė ir pasakė „užmušiau“. Tokius pat parodymus V. P. davė ir ikiteisminio tyrimo metu, todėl netikėti jais nėra pagrindo. Jos parodymus patvirtino liudytoja S. Š. . Teisiamojo posėdžio metu žuvusiojo A. K. motina nukentėjusioji ir civilinė ieškovė J. K. parodė, kad iš S. Š. žodžių ji supratusi, kad „viskas buvo išvartyta ir išlaužyta, o A. K. buvo iš lovos išverstas ant žemės, po ko vaikinai, avėję kedus, pradėjo jį spardyti“.
Medicinos specialistas D. Vitkus teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad A. K. mirties priežastis buvo pirmas stiprus smūgis į galvą iš kairės. Tai įrodo, kad A. G. veiksmai, jam stovint iš dešinės, nukentėjusiajam mirties nesukėlė. Kai E. U. aiškinosi santykius su V. P. , jo kambaryje su A. K. nebuvo, nes jis su R. Š. buvo J. M. kambaryje. Liudytoja J. M. teisme patvirtino, kad vaikinas su džinsiniu švarkeliu ant galvos (A. G. ) buvo įėjęs į jos kambarį, bet staiga išėjo kviesdamas R. Š. žodžiais „senė neturi pinigų, tai einam lauk“. Tai įrodo, kad apeliantas neturėjo tikslo ką nors apiplėšti.
Liudytojų V. P. , E. Š. , M. Š. , A. Š. parodymais nustatyta, kad dieną prieš A. K. mirtį į butą, esantį (duomenys neskelbtini), buvo atėję trys vaikinai - M. V. , asmenys pravardėmis Airidas ir Šurikas, kurie, norėdami išreikalauti iš A. K. pinigus už telefoną, jį sumušė. Teismas nesiaiškino, dėl kurių asmenų veiksmų mirė nukentėjusysis. Esant dviem medicinos specialisto išvadoms, tikėtina, kad A. K. mirtį sukėlė ankstesnių jį sumušusių asmenų veiksmai. Šios aplinkybės byloje nėra pakankamai ištirtos. Apeliantai skunde taip pat nurodo, kad turi būti atsižvelgta į 2004 m. birželio 18 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ išdėstytas nuostatas, nes A. G. , R. Š. ir E. U. nebuvo susitarę nužudyti A. K. . Todėl be pagrindo buvo įvertinta, jog A. G. veiksmai padaryti bendrininkų grupe pagal BK 25 str. 2 d. Atsižvelgiant į tai, kad visi asmenys smurtą naudojo neturėdami tyčios nužudyti, už A. K. nužudymą privalo atsakyti tik tie, kurių padaryti veiksmai yra nukentėjusiojo mirties priežastis. Apeliantų nuomone, A. G. nužudant nedalyvavo, todėl jo veiksmai turi būti kvalifikuojami kaip savavaldžiavimas, kadangi jis padėjo R. Š. susigrąžinti 200 Lt iš E. P. A. G. turi būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimas (BK 92 str.) arba auklėjamojo poveikio priemonės, numatytos BK 82 str.
Nuteistasis E. U. apeliaciniame skunde nurodo, jog nuosprendis dėl jo yra nepagrįstas, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, neteisingai kvalifikuoti jo veiksmai, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Jis prašo 2006 m. rugsėjo 6 d. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. panaikinti ir dėl šios dalies priimti išteisinamąjį nuosprendį, o nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 180 str. 2 d. pakeisti, jo veiką perkvalifikuoti į BK 294 str. 2 d. ir skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Apeliantas nurodo, kad jis tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisminio nagrinėjimo metu iš dalies prisipažino padaręs nusikaltimą, dėl savo veiksmų nuoširdžiai gailėjosi, padėjo nustatyti faktines bylos aplinkybes ir tikėjosi, kad tokia aktyvios atgailos forma sudarys galimybę taikyti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme apeliantas prisipažino, jog kartu su A. G. bei R. Š. , pastarojo pasiūlymu, ėjo pas E. P. (pravarde Pifas) atsiimti R. Š. paskolintų pinigų. Jis buvo įsitikinęs, kad E. P. tikrai skolingas, nes E. P. pažinojo kaip smulkų vagišių ir melagį. Jokio susitarimo įsibrauti į butą ir kažką apiplėšti tarp jų nebuvo. R. Š. atidarė duris ir jis reikalavo pasakyti, kur yra Pifas, aiškino, kad pastarasis jam skolingas, o po to užpuolė A. K. ir reikalavo atiduoti pinigus, kuriuos yra pavogęs. A. G. kelis kartus sudavė V. P. per veidą, po ko ji atsisėdo lovoje, po to persėdo į fotelį. Kadangi A. K. nereagavo, nuteistasis jam gulinčiam ant nugaros įspyrė į dešinę šlaunį. A. G. stovėjo prie sofos galo ir vieną ar du kartus spyrė A. K. į galvą, smilkinio sritį. Po jo A. K. į galvą du kartus spyrė R. Š. , ranka sudavė į nugarą. Nuo šių smūgių A. K. galva atsitrenkė į sieną ar lovos atkaltę. Po to, R. Š. išvertė A. K. iš lovos ir kartu su A. G. nuėjo į kitą kambarį. Kadangi A. K. nejudėjo ir neįprastai gargaliuodamas garsiai iškvėpė, E. U. patikrino pulsą ir įtaręs, kad jis negyvas, pasakė apie tai R. Š. ir A. G. . A. G. paėmė iš spintos cigaretes ir visi pasišalino iš buto, lauke susitarė niekam apie įvykį nepasakoti. Apeliantas nurodo, kad jis nei rankomis nei kojomis nesmūgiavo A. K. į galvą, todėl šis negalėjo mirti nuo jo smūgių.
Apeliantas nurodo, kad prieš A. K. naudojo smurtą, tačiau tai darė padėdamas R. Š. susigrąžinti skolą. Teigia, kad teismas be pagrindo jam inkriminavo plėšimą įsibraunant į gyvenamąją patalpą, nes subjektyvioji pusė buvo nukreipta ne į svetimo turto pasisavinimą, o į R. Š. priklausančios skolos susigrąžinimą. Šie jo parodymai dėl patekimo į V. P. butą aplinkybių ir tikslų sutampa su R. Š. ir A. G. parodymais. E. U. nuomone, šiuos veiksmus reikia vertinti kaip savavaldžiavimą pagal BK 294 str. 2 d., o ne kaip plėšimą, padarytą dėl savanaudiškų paskatų.
Teismas, vertindamas apelianto veiksmus, rėmėsi V. P. parodymais, kuriuos reikėtų vertinti kritiškai, nes ji nuolatos girtauja, įvykio metu buvo visiškai girta, nuolat painiojo įvykio aplinkybes, jų seką, priskyrė nuteistajam veiksmus, kurių šis neatliko. Be to, teismas buvo nenuoseklus, nes V. P. teigė, kad smurtą prieš A. K. į galvos sritį naudojo ir R. Š. , tačiau jis dėl nužudymo buvo išteisintas, nekreipiant dėmesio į V. P. parodymus. Prieš A. K. apeliantas smurtą naudojo ne siekdamas jį nužudyti, palaužti pasipriešinimą, siekdamas užvaldyti turtą, bet iš solidarumo su A. G. bei R. Š. , padėdamas pastarajam susigrąžinti skolą. Apeliantas pažymi, kad jeigu A. G. , panaudodamas smurtą, persistengė, baudžiamojoje teisėje tai laikoma vykdytojo ekscesu.
Nuteistasis mano, kad teismas nekreipė dėmesio į A. G. bei R. Š. koordinuotus veiksmus, siekiant apkaltinti jį nukentėjusiojo nužudymu, į tai, kad jie keitė parodymus ikiteisminio tyrimo metu, į teismą kvietė liudytojus, kurie tariamai girdėjo, kaip nuteistasis agitavo A. G. apkaltinti nužudymu R. Š. arba kad jis prisipažino nužudęs nukentėjusįjį. E. U. nurodo, jog teismas buvo šališkas, nes vertindamas įrodymus rėmėsi tik tais, kurie sunkina jo padėtį, nuosprendyje neanalizavo įrodymų, vertindamas juos buvo nekritiškas ir nevisapusiškas.
Be to, teismas nustatė, kad 2005-08-26, t. y. prieš parą iki nukentėjusiojo mirties, prieš jį smurtą vartojo M. V. ir A. V. , tačiau teisme jie nebuvo apklausti. Teismo medicinos specialisto išvados dalis dėl A. K. padarytų sužalojimų laiko kelia abejonių, nes nepaaiškinta, kuo pasireiškė sužalojimų „šviežumas“. Teismas neišsamiai ir nevisapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, todėl išvados neatitinka faktinių aplinkybių.
Nuteistasis R. Š. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nuosprendį ir skirti jam švelnesnę bausmę. Apeliantas nurodo, kad nuosprendyje teisingai kvalifikuoti jo veiksmai, tačiau jam paskirta bausmė yra per griežta. Pagal BK 180 str. 2 d. jam paskirtoji bausmė yra beveik maksimali. Jo manymu, teismas nepagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis tai, kad nusikalto būdamas neblaivus, ir tai, kad veiką padarė bendrininkų grupe. Nuteistojo nuomone, neblaivumas neturėjo esminės įtakos veiksmų atlikimui. Tai, kad į gyvenamąją patalpą įsibrovė su dviem nepilnamečiais bendrininkais, taip pat neturėjo įtakos veikos padarymui. Nuteistasis nurodo, kad nusikaltimui padaryti jam nebuvo reikalinga pagalba, A. G. ir E. U. neprašė ir nenurodė, kad reikia atlikti vienokius ar kitokius veiksmus.
Apeliantas nurodo, jog jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, yra atlyginęs plėšimu padarytą žalą, todėl šios aplinkybės turi būti vertinamos kaip atsakomybę lengvinančios pagal BK 59 str. 1 d. 2 ir 3 p. Be to, jis nurodo, jog jam yra galimybė taikyti BK 62 str. nuostatas, nes jo šeimoje auga 2 mažamečiai vaikai, sugyventinės R. V. pajamos tik 187,50 Lt per mėnesį, todėl be jo paramos ji negalės išlaikyti vaikų.
Prokuroras prašo nuteistųjų E. U., R. Š. , A. G. ir jo gynėjo apeliacinius skundus atmesti. Nuteistieji, jų gynėjai, nuteistojo nepilnamečio E. U. atstovė pagal įstatymą prašo apeliacinius skundus patenkinti.
Nuteistųjų A. G. ir jo gynėjo V. Žylės, R. Š. , E. U. apeliaciniai skundai atmetami. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis keistinas dėl nuteistajam E. U. neteisingai nustatytos pataisos namų rūšies (BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p.).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau - BVK) numatyta, kad laisvės atėmimo bausmę vykdančios pataisos įstaigos yra šių rūšių: pataisos namai, nepilnamečių pataisos namai, kalėjimai ir atviros kolonijos, o pataisos įstaigos rūšį nustato teismas, remdamasis BK 50 str. (BVK 62 str., 63 str.). BVK 77 str. numatyta, kad už nusikaltimų padarymą nepilnamečiai bausmę atlieka nepilnamečių pataisos namuose. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis E. U. , gim. 1990-12-23, nusikaltimo padarymo ir nuosprendžio priėmimo metu apygardos teisme buvo nepilnametis. Pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai jam laisvės atėmimo bausmę nustatė atlikti pataisos namuose, nors turėjo nustatyti nepilnamečių pataisos namuose. Tai yra svarbu, nes neteisingas pataisos įstaigos rūšies nustatymas turi reikšmės bausmės atlikimui. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neteisingai nurodė E. U. paskirtos laisvės atėmimo bausmės pataisos įstaigos rūšį, todėl ši nuosprendžio dalis keistina (BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p.).
Apygardos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, išsamiai ir nešališkai, vadovaudamasis įstatymu, vertino visus byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas. Teismas, darydamas išvadas, rėmėsi jų visuma, o ne vienu atskirai, todėl teismo išvados yra pagrįstos ir atitinka nustatytas faktines aplinkybes. Teismas dėl įrodymų vertinimo nuteistiesiems nepalankia prasme negali būti pripažintas šališku. Nuteistųjų A. G. , E. U. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. ir BK 180 str. 2 d. ir jie pagrįstai nuteisti už šių nusikaltimų padarymą.
Nuteistųjų A. G. ir E. U. nusikalstama veika įrodyta liudytojų parodymais, specialisto išvadomis bei kitais apygardos teismo nuosprendyje išsamiai aptartais įrodymais. Apeliantai nurodo, kad teismas nenustatė, kuris iš jų sudavė mirtiną smūgį, o A. G. , būdamas už lovos galo, negalėjo tiesiogiai kontaktuoti su nukentėjusiuoju, todėl negalėjo ir suduoti mirtino smūgio. Tačiau tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji V. P. parodė, kad A. K. kojomis spardė du vaikinai - vienas, kuris buvo ant galvos užsidėjęs džinsinį švarkelį (A. G. ), o kitas, kuris buvo su juoda kepure (E. U. ), kurie abu, spardydami į galvą, sudavė nemažiau kaip 5 smūgius (t. 1, b. l. 95-97, t. 3, b. l. 66-71). Tai atitinka nuteistųjų parodymus: A. G. teigia, kad A. K. spardė E. U. , o pastarasis nurodo, kad nukentėjusįjį spardė ir A. G. Byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistieji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme turėjo tikslą vienas kitą apkalbėti. Teismas vadovavosi nuteistųjų A. G. , E. U. ir R. Š. parodymais tiek, kiek jie sutampa tarpusavyje, atitinka kitus įrodymus ir neprieštarauja faktinėms aplinkybėms. Teisminio nagrinėjimo metu ekspertas nurodė, jog sužalojimai padaryti pakankamai stipriais smūgiais, daugiausia smūgiuota į kairę pusę, tačiau ekspertas kategoriškai neteigė, jog mirtinas smūgis suduotas iš kairės pusės (t. 3, b. l. 72-73). Apeliacinio proceso metu atlikus naują teismo medicinos ekspertizę Nr. EKM 41(148)/07(01) nustatyta, kad A. K. mirties priežastis buvo kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinio pusrutulio srityje, sukėlęs galvos smegenų suspaudimą ir pabrinkimą. A. K. padarytas kraujo išsiliejimas po kietuoju smegenų dangalu padarytas vienu iš smūgių į galvą, kurių metu galėjo būti padaryti kaktos, kairio smilkinio, ausies, viršugalvio sužalojimai. Tačiau nustatyti, kuris konkrečiai iš keturių trauminių poveikių į galvą galėjo sukelti kietojo galvos smegenų dangalo kraujagyslės plyšimą nėra galimybės, todėl visi šie sužalojimai/sužalojimų grupės tiek kartu, tiek atskirai atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą. Šios ekspertizės išvados paneigė eksperto D. Vitkaus iškeltą abejonę dėl jam susidariusio įspūdžio, jog A. K. mirtis galėjo įvykti nuo pirmo smūgio į galvą. Teisėjų kolegija sutinka su šios ekspertizės išvadomis, nes ji atitinka bylos medžiagą ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.
Teismas neturi pagrindo netikėti nukentėjusiosios V. P. nuosekliais parodymais, nes juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai - liudytojų, pačių nuteistųjų parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, įvykio vietos apžiūros protokolas ir kt. Tai, kad V. P. nuolatos girtauja, įvykio metu buvo girta, yra jos asmenybę charakterizuojanti aplinkybė, tačiau tai nedaro jos parodymų niekinių. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi jos parodymais tiek, kiek jie neprieštarauja faktinėms aplinkybėms ir atitinka kitus įrodymus. Teismo nuomone, liudytojos V. P. parodymus vertinti kaip nenuoseklius nėra pagrindo.
Nuteistasis A. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog stovėdamas netoli durų koja 2-3 kartus spyrė gulinčiam A. K. į nugarą, galėjo pataikyti ir į galvą, o E. U. stovėjo šalia sofos, vienu metu kartu su E. U. spardė A. K. , o R. Š. tuo metu stovėjo (t. 2. b. l. 13, 15-16, 25). E. U. teigia, kad jam buvo labai ribotos galimybės suduoti mirtiną smūgį, nes jis, stovėdamas už sofos galo, negalėjo tiesiogiai kontaktuoti su nukentėjusiuoju. Tačiau iš nukentėjusiosios V. P. parodymų, įvykio vietos apžiūros protokolo bei iš A. G. parodymų ir parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad sofos galas, kur buvo A. K. galva, buvo nepritvirtintas, o tik atremtas į sofą ir suduoti smūgius nukentėjusiajam tai netrukdė.
A. G. taip pat nurodo, jog liudytoja S. Š. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog A. K. spardė asmenys, avėję sportiniais bateliais, kai tuo tarpu apeliantas avėjo vyriškus batus. Tačiau liudytojos S. Š. parodymai vertintini kritiškai, kadangi dėl sveikatos būklės ji mažai ką galėjo prisiminti. Be to, byloje nėra jokių objektyvių duomenų dėl galimybės identifikuoti A. K. padarytus sužalojimus pagal individualius batų požymius. Kita vertus, tai neturėtų jokios reikšmės kvalifikuojant nuteistųjų veiką.
A. G. skunde taip pat nurodo, kad V. P. neva parodė, jog nukentėjusiajam gulint ant nugaros E. U. , avėdamas sportiniais bateliais ir stovėdamas A. K. iš kairės, pradėjo jį spardyti. Grįžęs iš gretimo kambario „vaikinas su švarkeliu ant galvos“ (t. y. A. G. ) stovėjo iš dešinės ir bandė kojomis atkartoti E. U. judesius, tačiau jam nelabai sekėsi, nes trukdė lovos atrama ir greta esanti siena. R. Š. išvertus A. K. iš lovos, E. U. , pasikvietęs A. G. , tikrino sumuštojo pulsą, tačiau jo neradęs ištarė žodį „užmušiau“. Tačiau kaip matyti ir iš teisiamojo posėdžio protokolo, ir iš V. P. ikiteisminio tyrimo apklausos protokolų, tokių duomenų jos parodymuose nėra. Nukentėjusioji V. P. aiškiai nurodė, kad įvykio dieną ji pabudo nuo triukšmo ir pamatė koridoriuje šviesą, į kambarį įėjo trys vaikinai ir šaukdami „gaidy, atiduok pinigus“ pradėjo spardyti šalia jos gulėjusį A. K. . Iš jos parodymų aiškiai matyti, kad abu vaikinai, iš kurių vienas buvo ant galvos užsimetęs džinsinį švarkelį (t. y. A. G. ) ir kitas su juoda sportine kepuraite (t. y. E. U. ), stovėjo A. K. prie galvos, į kurią ir kitas kūno vietas sudavė smūgius. Po to vaikinas su kepure (t. y. E. U. ) tikrino A. K. pulsą, tačiau jokių žodžių, kad „užmušiau“ nesakė. Taigi, S. Š. taip pat negalėjo patvirtinti apelianto nurodytų V. P. parodymų. Žuvusiojo A. K. motina nukentėjusioji ir civilinė ieškovė J. K. nei teisme, nei ikiteisminio tyrimo metu nėra parodžiusi, kad iš S. Š. ji sužinojo, jog A. K. spardė vaikinai, avėję kedus. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliaciniuose skunduose išdėstytos kai kurios aplinkybės neatitinka teisminio nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių, jos vertinamos iškreiptai, tik sau naudinga prasme. Kita vertus, šioje byloje nėra galimybės identifikuoti avalynės, kuria spardant, A. K. buvo nužudytas, todėl ši aplinkybė neturi jokios reikšmės įrodymų vertinimui ir nuteistųjų veikos kvalifikavimui.
A. G. skundo teiginys, kad teismas nesiaiškino, dėl kurių asmenų veiksmų mirė nukentėjusysis A. K. , nepagrįstas. Liudytojų parodymais nustatyta, kad dieną prieš A. K. mirtį pas jį buvo atėję kiti asmenys, kurie, norėdami išreikalauti pinigų už telefoną, jį sumušė. Ši versija buvo tiriama tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme ir buvo pagrįstai atmesta kaip nepasitvirtinusi. Buvo nustatyta, kad naktį, iš 2005 m. iš rugpjūčio 25 į 26 d., A. K. tikrai buvo sumuštas, tačiau nenužudytas. Papildomoje specialisto išvadoje Nr. KM 20/05 (03) nurodoma, kad sprendžiant iš kraujo išsiliejimo po kietuoju smegenų dangalu išvaizdos - blizgantys, trapūs, neprilipę prie kietojo dangalo kraujo krešuliai - kraujas išsiliejęs neseniai ir turėjo atsirasti būtent nuo 2005-08-27, o ne nuo 2005 m. rugpjūčio 25-26 d. naktį padarytų sužalojimų. Tai iš esmės patvirtino ir 2007-03-05 ekspertizės akto Nr. EKM 41(148)/07(01) išvados. Apygardos teismo nuosprendyje išsamiai ir visapusiškai ištirtos minėtos aplinkybės, o versija pagrįstai atmesta, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais.
Nuteistasis E. U. apeliaciniame skunde nurodo, jog nuo A. G. ir R. Š. spyrių A. K. galva atsitrenkė į sieną ar lovos atkaltę. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad A. K. mirties priežastis yra jo galvos atsitrenkimas į sieną ar kitus kietus paviršius, nes tarp šio sužalojimo ir pastarojo mirties nėra priežastinio ryšio. Tai patvirtino teismo medicinos ekspertizių išvados. Apeliacinės instancijos teismas negali vertinti nuteistojo R. Š. veiksmų dėl A. K. nužudymo, nes jis dėl šio kaltinimo yra išteisintas, o apeliacinio skundo sunkinančiais pagrindais jo atžvilgiu nėra. Tačiau iš bylos medžiagos aiškiai matyti, kad nuteistasis E. U. nori įteigti teismui, jog prie nusikaltimo prisidėjo nežymiai, nors, kaip matosi iš V. P. parodymų, jis buvo pats aktyviausias - spardė A. K. į galvą, įspyrė ir jai, pasityčiodamas jai siūlė atlikti nepadorius veiksmus (čiulpti lytinį organą), vertė iš spintų daiktus, ieškojo pinigų.
Pirmosios instancijos teismo išvados neprieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ esančiam įstatymo aiškinimui. Šio nutarimo 8 p. nurodoma, kad jeigu smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Jei tokiu atveju nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi. Teismas nustatė, kad nuteistieji A. G. ir E. U. spardė A. K. vienu metu vienas kito akivaizdoje, bendrai naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį. Nuteistieji veikė turėdami tyčią nužudyti A. K. - jie veikė netiesiogine tyčia, spirdami smūgius kojomis į galvą, viršutinę nugaros dalį, t. y. į gyvybiškai svarbias kūno dalis, kojomis suduodami į galvą ne mažiau kaip keturis stiprius smūgius, į kitas kūno vietas ne mažiau kaip septynis smūgius, suprato, kad tokie jų veiksmai yra pavojingi A. K. gyvybei, numatė, kad dėl šių veiksmų nukentėjusysis A. K. gali mirti, ir nors nenorėjo nukentėjusiojo mirties, bet sąmoningai leido atsirasti tokiems padariniams, t. y. taip veikdami nuteistieji buvo visiškai abejingi galimiems savo veiksmų padariniams - A. K. mirčiai. Tokiu būdu, nors ir nenustatyta, nuo kurio smūgio mirė nukentėjusysis, tačiau jam į galvą buvo suduoti keturi pakankamai stiprūs smūgiai, juos sudavė A. G. ir E. U. , jie tai padarė veikdami netiesiogine tyčia. Taigi, remiantis minėto Senato nutarimo 8 p. nuostata, kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai). Be to, nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti ne tik sutrikdant sveikatą, bet ir atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis (surišant jį, laikant už rankų ir pan.) kėsinimosi į jo gyvybę metu. Tokių bendrininkų veika kvalifikuojama be nuorodos į BK 24 str.
Nuteistasis A. G. nurodo, jog teismas be pagrindo jo veiksmus įvertino kaip padarytus bendrininkų grupe, kadangi jis nebuvo susitaręs su E. U. ir R. Š. nužudyti A. K. . Remiantis minėto Senato nutarimo 7 p., susitarimas nužudyti kitą žmogų gali būti išreikštas bet kokia forma - žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais ir gali įvykti bet kurioje šios nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Nužudymas yra padarytas bendrininkaujant ir tada, kai prie vieno asmens, darančio tyčinius veiksmus, nukreiptus atimti gyvybę kitam žmogui, tuo pačiu tikslu savo veiksmais prisideda kitas arba kiti asmenys ir kėsinimąsi į kito žmogaus gyvybę pradėjęs asmuo tai suvokia. Šiuo atveju susitarimas nužudyti A. K. pasireiškė konkliudentiniais veiksmais - A. G. ir E. U. , abu kartu pradėję spardyti nukentėjusįjį, vienas iš kito veiksmų suprato, jog bendrais savo veiksmai kėsinasi į nukentėjusiojo gyvybę, ir tam neprieštaravo. Kadangi abu nuteistieji realizavo nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 str., objektyviuosius požymius, todėl jie yra bendravykdytojai. Tai atitinka BK 25 str. 2 d. numatytą bendrininkų grupę, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti.
Apeliaciniuose skunduose nurodoma, jog nuteistųjų A. G. ir E. U. veiksmai turi būti kvalifikuojami kaip savavaldžiavimas, kadangi jie padėjo R. Š. susigrąžinti iš E. P. 200 Lt, kuriuos neva pastarasis pavogė iš R. Š. sugyventinės. Nuteistasis A. G. skunde akcentuoja, jog tai, kad jis neturėjo tikslo ką nors apiplėšti tame bute, matyti iš liudytojos J. M. parodymų, kad vaikinas su džinsiniu švarkeliu ant galvos (t. y. A. G. ) buvo įėjęs į jos kambarį, bet staiga išėjo kviesdamas R. Š. žodžiais „senė neturi pinigų, tai einam lauk“. Iš tikrųjų J. M. savo parodymuose nurodė šias aplinkybes, tačiau ji parodė ir tai, jog R. Š. ir A. G. iš jos kambario pasišalino tik po to, kai apieškojo spintą, kambarį, pareikalavo iš jos pinigų, nieko nerado ir įsitikino, kad ši jų neturi. Nors A. G. ir E. U. nurodo, kad jie tik padėjo R. Š. susigrąžinti pinigus, kuriuos iš jo sugyventinės neva pavogė E. P. , tačiau nei V. P. , nei S. Š. , nei J. M. nenurodė, jog įsibrovę į butą jie būtų ieškoję E. P. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistieji reikalavo pinigų iš A. K. ir kitų nukentėjusiųjų, tačiau net neužsiminė apie E. P. (Pifą). Pats E. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, kad R. Š. skolingas nebuvo, iš jo ar jo sugyventinės pinigų pavogęs nebuvo. Iš E. P. parodymų taip pat matyti, kad R. Š. be jokio pagrindo iš jo nuolat reikalaudavo pinigų. Kita vertus, nuteistieji A. G. ir E. U. bei R. Š. įsibrovę į butą, iškart pradėjo mušti A. K. ir V. P. , vertė spintas, lovą, daiktus, ieškojo pinigų. Todėl ši apeliaciniuose skunduose nurodyta aplinkybė vertintina kaip nepagrįsta, o tariama skola ar pinigų vagystė tebuvo tik pretekstas įsibrauti į svetimą butą, panaudoti fizinę prievartą ir be jokio pagrindo reikalauti pinigų iš nukentėjusiųjų. Todėl A. G. ir E. U. argumentai, neva į svetimą butą įsibrovė ketindami padėti susigrąžinti R. Š. skolą, teismo pagrįstai buvo atmesti. Kadangi plėšimo metu, naudojant fizinį smurtą, buvo nužudytas A. K. , teisingai ir pagrįstai inkriminuotas nužudymas dėl savanaudiškų paskatų pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. Tai atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 20 p. nuostatas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad R. Š. išstūmė duris, tai matė kiti nuteistieji, tokiu būdu jie visi neteisėtai pateko į svetimą butą, t. y. įsibrovė į gyvenamąją patalpą. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad apygardos teismas teisingai kvalifikavo A. G. ir E. U. padarytą veiką kaip plėšimą, numatytą BK 180 str. 2 d. Kadangi plėšimo metu buvo nužudytas A. K. , tai A. G. ir E. U. veika teisingai kvalifikuota kaip idealioji sutaptis pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. ir 180 str. 2 d.
Nuteistasis R. Š. skundžia tik nuosprendžio dalį dėl per griežtos bausmės, todėl kita nuosprendžio dalis neperžiūrima. Apeliantas mano, kad jam paskirtoji bausmė yra per griežta, nes paskirta beveik maksimali sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė. Apeliantas nurodo, jog teismas nepagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalto būdamas neblaivus ir kad nusikalto bendrininkų grupe. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad teismas pagrįstai šią aplinkybę pripažino atsakomybę sunkinančia, nes tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Nusikaltimo dieną R. Š. ir kiti nuteistieji girtavo, gėrė daug alaus, o nusikaltimą padarė dėl to, kad plėšimo būdu norėjo gauti pinigų ir dar nusipirkti alkoholinių gėrimų. Pirmosios instancijos teismas R. Š. pagrįstai šią aplinkybę pripažino sunkinančia ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.
Tai, kad R. Š. nusikalto veikdamas bendrininkų grupe, taip pat pagrįstai pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Teismas teisingai ir pagrįstai nuosprendyje nurodė, kad R. Š. buvo plėšimo iniciatorius. Nors R. Š. nurodo, kad jam nebuvo reikalinga pagalba, jis nei E. U., nei A. G. neprašė bei nenurodė, kokius veiksmus atlikti, tačiau jis neprieštaravo kitų nuteistųjų veiksmams, visi nuteistieji veikė bendrai ir dėl savanaudiškų paskatų padarė nusikalstamas veikas.
Apeliantas nurodo, jog jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, yra atlyginęs nusikaltimu padarytą žalą, todėl šios aplinkybės turi būti vertinamos kaip atsakomybę lengvinančios pagal BK 59 str. 1 d. 2 ir 3 p. Tačiau, kaip matyti iš jo parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, apeliantas neprisipažino padaręs nusikaltimą, nes visą laiką tvirtino, jog į butą įsibrovė norėdamas atsiimti tariamą skolą iš E. P.. Kadangi R. Š. kaltu neprisipažino, tai negali būti pripažinta kaip nuoširdus gailėjimasis.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, nusikaltimo metu buvo pagrobti 4 pakeliai cigarečių, kurių vertė 8 litai, sugadintos spynos ir durys, dėl ko buvo padaryta 208 Lt žala. Kaip matyti iš V. P. parodymų, R. Š. grąžino jai cigaretes, tačiau žalos jai niekas neatlygino. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad dėl V. P. padarytos žalos civilinis ieškinys byloje nėra pareikštas. Teisėjų kolegijos nuomone, esant šioms aplinkybėms R. Š. žalos atlyginimas negali būti pripažintas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
R. Š. taip pat negali būti taikomos BK 62 str. nuostatos, nors jo šeimoje auga 2 mažamečiai vaikai, o sugyventinės pajamos sudaro tik 187,50 Lt per mėnesį. Remiantis BK 62 str. 1 d. bausmė gali būti švelninama tik tada, kai konstatuojama, kad egzistuoja šių sąlygų visuma: 1) asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie nusikalstamą veiką; 2) prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Šioje byloje šių sąlygų nėra. Taigi tam, kad apeliantui būtų pripažinta švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo galimybė, jis turėjo pats savo noru atvykti ar pranešti apie nusikalstamą veiką bei prisipažinti ją padaręs, nuoširdžiai dėl to gailėtis ir (ar) padėti ikiteisminiam tyrimui ar teismui išaiškinti nusikalstamą veiką. R. Š. pats savo noru neatvyko į teisėsaugos įstaigą pranešti apie padarytą nusikaltimą, o buvo policijos pareigūnų sulaikytas. Tai reiškia, kad BK 62 str. 1 d. nuostata nagrinėjamoje byloje negali būti pritaikyta.
Asmeniui, kaltam padarius nusikalstamą veiką, skiriant švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, privalo būti nustatytos visos BK 62 str. 2 d. numatytos sąlygos: atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimas (jų turi būti ne mažiau kaip dvi); bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala. Byloje nėra R. Š. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Pažymėtina, kad, net ir esant visoms BK 62 str. numatytoms sąlygoms, teismas ne privalo, bet gali taikyti šio straipsnio nuostatas ir skirti nuteistajam švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokio pagrindo šioje byloje nėra.
R. Š. nurodo, kad jis išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti (BK 62 str. 2 d. 2 p.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistojo mažamečiai vaikai gyvena su motina, todėl yra kam juos prižiūrėti. Be to, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, R. Š. šeima nėra vertybė, dėl kurios jis galėtų pakeisti savo asocialų elgesį. Tai, kad turi sugyventinę ir mažametį vaiką, jam netrukdo girtauti su nepilnamečiais, naktimis vaikščioti po miestą ir padaryti sunkų nusikaltimą, siekiant gauti pinigų svaigalams. Pirmosios instancijos teismas, R. Š. skirdamas bausmę, atsižvelgė į jo asmenybę, padaryto nusikaltimo sunkumą, tyčią ir vaidmenį nusikalstamos veikos metu, išdėstė išsamius argumentus dėl griežtos bausmės jam paskyrimo. Apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais sutinka.
E. U. ir A. G. nusikalstamas veikas, už kurias nuteisti skundžiamu nuosprendžiu, padarė būdami nepilnamečiai. Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės klausimus reguliuoja BK VIII skyriaus „Bausmės skyrimas“ bei XI skyriaus „Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybė ypatumai“ nuostatos. Jos yra tokios: BK 91 str. 1 d. nurodyta, kad teismas nepilnamečiui skiria bausmę vadovaudamasis bendrais bausmių skyrimo pagrindais ir šiame skyriuje numatytais ypatumais. Remiantis BK 54 str. 1, 2 d. teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be to, nepilnamečiui skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, nepilnamečio sveikatos būklę ir socialinę brandą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą, nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 str. 1, 2 d.). BK 91 str. 3 d. nustatyta, kad terminuotą laisvės atėmimą nepilnamečiui teismas gali skirti, jeigu yra pagrindas manyti, kad kitos rūšies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, arba jeigu nepilnametis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Kai skiriama laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos šio kodekso straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje.
Apygardos teismas pripažino E. U. ir A. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jie nusikaltimus padarė būdami nepilnamečiai. Nuteistųjų atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis teismas pripažino tai, kad nusikaltimai buvo padaryti bendrininkų grupe bei nusikaltimus jie padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veiksmų padarymui. Apygardos teismas, skirdamas bausmes E. U. ir A. G. , baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė, paskirtos bausmės yra teisingos, jos atitinka padarytų veikų pavojingumą bei nuteistųjų asmenybes, jų švelninti nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p., 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p.,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nuosprendį pakeisti:
panaikinti nuosprendžio dalį, kuria E. U. galutinė laisvės atėmimo bausmė nustatyta atlikti pataisos namuose. Nuteistajam E. U. paskirtą galutinę laisvės atėmimo bausmę nustatyti atlikti nepilnamečių pataisos namuose.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
Nuteistųjų A. G. bei jo gynėjo advokato Vidmanto Žylės, E. U. ir R. Š. apeliacinius skundus atmesti.
Kolegijos pirmininkas Kęstutis Jucys
Teisėjai Viktoras Kažys
Rūta Mickevičienė