Civilinė byla Nr. e3K-3-157-611/2025
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00394-2024-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.5; 2.6.7
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. spalio 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Šerno ir Agnės Tikniūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Darnu Group“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gegužės 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės Lietuvos radijo ir televizijos centro ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Darnu Group“ dėl sugadinto turto vertės ekvivalento pinigais priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių daikto pirkėjo pareigą atlyginti daikto vertės sumažėjimą viršijantį normalų nusidėvėjimą, taikant restituciją po pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo dėl vienos iš sutarties šalių kaltės, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 324 317,77 Eur (sugadinto turto vertės ekvivalentą pinigais), 6 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovė nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. spalio 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-712-370/2023, be kita ko, pritaikė dvišalę restituciją, t. y. atsakovę įpareigojo grąžinti ieškovei statinius, o ieškovę įpareigojo grąžinti iš atsakovės gautą 5 929 920 Eur statinių kainą. Ieškovė grąžino nurodytą sumą atsakovei, tačiau atsakovė savo restitucinės prievolės tinkamai neįvykdė. Nors statiniai ir buvo ieškovei grąžinti, tačiau jų būklė nebuvo tokia, kokia buvo statinių perėmimo valdyti metu – statiniai grąžinti žymiai blogesnės būklės, su sugadinimais (defektais), kurių atsirado ne dėl normalaus nusidėvėjimo, o dėl statinių nepriežiūros ir netinkamo naudojimo. 2024 m. rugsėjo 30 d. konsultacinėje išvadoje Nr. 24-01A nustatyta, kad statinių defektų, nustatytų techninio audito ataskaitoje, ištaisymo skaičiuojamoji kaina, įvertinus 2015 m. rugsėjo 3 d. buvusį nusidėvėjimą, yra 293 923,34 Eur su PVM. Taip pat buvo nustatyti ir neatlikti būtinieji statinių ir žemės sklypo priežiūros darbai, dėl ko jų negalima tinkamai naudoti pagal paskirtį (priežiūros darbai). Šių darbų skaičiuojamoji kaina – 30 394,43 Eur su PVM. Ieškovė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.149 straipsnio pagrindu prašė priteisti iš atsakovės iš viso 324 317,77 Eur kaip sugadintos turto dalies piniginį ekvivalentą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
5. Teismas nurodė, kad viešojo registro duomenys negali paneigti įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuotų faktinių aplinkybių ir jų teisinio vertinimo konkrečioje civilinėje byloje. Atsakovė UAB „Darnu Group“ buvo teisėta statinių savininke laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 2 d. iki 2018 m. sausio 22 d. Šiuo laikotarpiu atsakovė statinius valdė nuosavybės teise, ją įgijusi sutarties pagrindu. Nutraukus sutartį dėl esminio pažeidimo ieškovė nuo 2018 m. sausio 22 d. privalėjo perimti perduodamus (grąžinamus) statinius, o to nepadariusi prisiėmė riziką dėl statinių būklės pablogėjimo (CK 6.206 straipsnis).
6. Teismas nurodė, kad atsakovė pranešimu dėl sutarties nutraukimo aiškiai nurodė, jog yra pasirengusi grąžinti statinius ieškovei, tačiau ieškovė jų grąžinti nereikalavo, teigdama, jog nėra teisinio pagrindo nutraukti sutartį. Minėta, kad teismų sprendimais yra konstatuota, jog atsakovė turėjo teisinį pagrindą nutraukti sutartį dėl esminio sutarties pažeidimo, padaryto ieškovės, nuo 2018 m. sausio 22 d. ir nuo šio momento sutarties šalims atsirado restitucinės teisės ir prievolės pagal CK 6.222 straipsnio nuostatas.
7. Teismas nurodė, kad atsakovė, nuo 2015 m. rugsėjo 2 d. iki 2018 m. sausio 22 d. sutarties pagrindu būdama statinių savininkė, turėjo teisę savo nuožiūra valdyti, naudoti statinius ir jais disponuoti, įskaitant ir teisę nenaudoti jų pagal paskirtį ir negerinti jų būklės. Tokia išvada išplaukia iš nuosavybės teisės kaip pačios plačiausios apimties subjektinės civilinės teisės apimties, t. y. savininkas yra laisvas savo nuožiūra elgtis su savo nuosavybe taip, kaip jis nusprendžia. Vieninteliai ribojimai tokiam savininko elgesiui yra imperatyviosios teisės normos bei kito asmens teisės (CK 4.37 straipsnis). Šiuo atveju nenustatyta, kad statiniams būtų taikomi viešosios teisės ribojimai (pvz., kultūros paveldo apsauga), taip pat kad atsakovė būtų pažeidusi kitų asmenų subjektines teises ar sukėlusi žalos tretiesiems asmenims visą laikotarpį, kai buvo statinių savininke. Ieškovės teiginiai, kad atsakovė privalėjo remontuoti statinius, neleisti natūraliai blogėti jų būklei, yra teisiškai nepagrįsti. Atsakovė nuo pat sutarties sudarymo aiškiai nurodė, kad statiniai nebus naudojami pagal jų paskirtį, statiniai taip pat nebuvo reikalingi ir ieškovei sutarties sudarymo metu, todėl suprantama ir pateisinama, kad atsakovė nesiėmė aktyvių veiksmų ir neinvestavo papildomų lėšų į statinių priežiūrą ir remontą, nes planavo juos iš esmės rekonstruoti ar nugriauti. Teismo vertinimu, atsakovė negali būti laikoma atsakinga už tai, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 2 d. iki 2018 m. sausio 22 d., kai sutarties pagrindu atsakovė buvo statinių savininke, statiniai savaime nyko dėl jų nenaudojimo.
8. Teismas konstatavo, kad atsakovė turėjo pareigą grąžinti statinius tokios būklės, kokios jie buvo sutarties nutraukimo momentu (2018 m. sausio 22 d.). Tai, kad statiniai nuo 2018 m. sausio 22 d. iki faktinio ieškovės statinių perėmimo nebuvo naudojami pagal paskirtį, nebuvo remontuojami, o tiesiog toliau natūraliai nyko, negali būti pagrindu priteisti iš atsakovės lėšas, skirtas statiniams atkurti iki tokios būklės, kokios jie nebuvo sutarties sudarymo metu (nes jau sutarties sudarymo metu statiniai keletą metų nebuvo naudojami). Tenkinus tokį ieškovės reikalavimą, ieškovė nepagrįstai praturtėtų atsakovės sąskaita.
9. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2025 m. gegužės 6 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
10. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 13 d. nutartyje pateiktu šiai bylai aktualios CK 6.222 straipsnio 1 dalies nuostatos aiškinimu, teisingai taikė ir aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias prejudicinius faktus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 punktas). Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, kad abiejų šalių restitucinės prievolės grąžinti viena kitai viską, ką jos gavo pagal nutrauktą sutartį, atsirado nuo sutarties nutraukimo momento, t. y. nuo 2018 m. sausio 22 d. Kolegija pažymėjo, kad pagrindo skirtingai aiškinti ieškovės ir atsakovės restitucinių prievolių atsiradimo momentą nėra ir pagal CK 6.222 straipsnio dispoziciją, kuri įtvirtina, jog šalys restitucines prievoles viena kitai įgyvendina tuo pačiu metu.
11. Kolegija pažymėjo, kad restitucinės prievolės atsiradimo momentas galėtų būti siejamas su teismo sprendimo įsiteisėjimu tik tuo atveju, jei tokia prievolė kreipimosi į teismą metu neegzistuotų, o atsirastų tik teismui pritaikius restituciją. Tačiau nagrinėjamoje byloje tokia situacija nesusiklostė, kadangi, kaip jau minėta, šalių prievolės grąžinti viena kitai viską, ką jos buvo gavusios pagal 2018 m. sausio 22 d. nutrauktą sutartį, jau egzistavo atsakovės kreipimosi į teismą metu, o Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. spalio 31 d. sprendimu, pripažindamas ginčo sutartį nutraukta nuo nurodytos datos, tik patvirtino tokią prievolę atsiradus būtent nurodytu laiku, tačiau jos nesukūrė. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog atsakovės restitucinės prievolės grąžinti ieškovei ginčo statinius atsiradimo momentas yra sutarties nutraukimo momentas, t. y. 2018 m. sausio 22 d., o ne Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 31 d. sprendimo priėmimas (įsiteisėjimas).
12. Kolegija padarė išvadą, kad atsakovė iki tol, kol įvykdė jai tenkančią pareigą grąžinti ginčo statinius ieškovei, buvo faktinė šių statinių valdytoja, o ja būdama, taigi galėdama daryti savo valdomam daiktui ūkinį ir fizinį poveikį, turėjo pareigą pasirūpinti ginčo statiniais iki jų tinkamo perdavimo ieškovei. Pažymėjo, kad tokią pareigą atsakovė turėjo visu šiam ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. tiek nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. (statinių jai perdavimo momento) iki 2018 m. sausio 22 d. (sutarties nutraukimo), kaip ginčo statinių savininkė, nuosavybės teisę įgijusi pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, tiek nuo 2018 m. sausio 22 d. iki 2023 m. lapkričio 28 d. (2023 m. gruodžio 21 d.) (statinių perdavimo ieškovei momento), kaip faktinė šių statinių valdytoja.
13. Kolegija nurodė, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai neatsižvelgdamas į atsakovės tebesitęsiantį ginčo statinių faktinį valdymą po sutarties nutraukimo, taip nepagrįstai susiaurindamas valdymo teisės apimtį, padarė neteisingą išvadą, kad atsakovės pareiga pasirūpinti ginčo statiniais buvo nulemta tik nuosavybės teisės į juos turėjimo ir savaime pasibaigė sutartį nutraukus. Teismas neįvertino to, kad iki prievolės grąžinti daiktą tinkamo įvykdymo pareiga saugoti šį daiktą ir juo rūpintis, o to nepadarius pareiga atlyginti išlaidas dėl grąžinamo daikto vertės sumažėjimo (CK 6.149 straipsnis) gali tekti ir asmeniui, faktiškai turinčiam grąžinamo daikto valdymo teisę, šiuo atveju – atsakovei.
14. Kolegija pažymėjo, kad nutraukiant sutartį šalys yra atsakingos dėl to, jog kiekvienos jų restitucinės prievolės būtų vykdomos jų atsiradimo metu ar kuo artimesniu joms metu, priešingu atveju prisiima su tuo susijusių joms tenkančių neigiamų pasekmių riziką. Kadangi šiuo atveju po sutarties nutraukimo prievolė grąžinti ginčo statinius teko atsakovei, būtent ji buvo atsakinga už tinkamą šio turto perdavimą ieškovei, visų šiai pareigai įgyvendinti paruošiamųjų veiksmų organizavimą ir atlikimą. Šiuo atveju pačiai atsakovei neįvykdžius jai priklausančios pareigos (nesiekus realiai perduoti jos žinioje esančius statinius ieškovei), jos rėmimasis tuo, kad ieškovė nebuvo aktyvi turto perdavimo procese, nėra pagrįstas (CK 6.206 straipsnis).
15. Kolegija nurodė, kad atsakovė neturėjo pasirinkimo teisės įgyvendinti ar ne imperatyvius teisės aktų reikalavimus dėl statinių naudojimo ir priežiūros, o pasirinkusi nepaisyti šių reikalavimų, ji prisiėmė su tuo susijusių neigiamų pasekmių riziką, įskaitant atlyginti sunaikintos turto dalies piniginį ekvivalentą ar jo vertės sumažėjimą, be kita ko, priešingai nei vertino pirmosios instancijos teismas, tokias išlaidas, kurios leistų atkurti tokią turto būklę, kokia ji buvo sutarties sudarymo metu, neskaitant normalaus turto nusidėvėjimo (CK 6.149 straipsnis).
16. Kolegijos vertinimu, ieškovės galimai pažeistų teisių apgynimas nurodytu būdu atitinka restitucijos taikymo taisykles ir neprieštarauja nurodytiems principams, kadangi ieškovė, jeigu jai iš atsakovės sunaikintos turto dalies būtų priteistas piniginis ekvivalentas, neatsidurtų geresnėje padėtyje, nei buvo sutarties sudarymo metu, ir, priešingai nei vertino pirmosios instancijos teismas, nepraturtėtų atsakovės sąskaita – ieškovė iš esmės turėtų tokios pačios vertės turtą, koks jis buvo iki perdavimo atsakovei, atskaičius jo normalų nusidėvėjimą. Šiuo atveju atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma aplinkybė, kad ieškovė neturi teisių į žemės sklypą ir negali naudoti ginčo statinių pagal paskirtį, todėl išlaidų dėl statinių būklės pablogėjimo atlyginimas nebūtų pagrįstas ir sąžiningas, neturi teisinės reikšmės byloje pareikšto ieškovės ieškinio reikalavimo (ne)tenkinimui. Kolegija pažymėjo, kad ginčo statiniai yra ieškovės nuosavybė, todėl ji turi teisę reikalauti išlaidų atlyginimo dėl jai priklausančio turto būklės pablogėjimo iš atsakingų asmenų, nepriklausomai nuo to, ar ji tą turtą naudoja (ketina naudoti).
17. Kolegija pažymėjo, kad byloje esantys įrodymai (be kita ko, turto nuotraukos), net ir neatliekant išsamaus jų vertinimo, aiškiai atskleidžia, jog ginčo statinių būklė, buvusi artimu pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ir vėlesnio faktinio turto perdavimo ieškovei metu, akivaizdžiai skiriasi – yra pablogėjusi. Tačiau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatyta ir įvertinta, kiek šios būklės pablogėjimas yra nulemtas atsakovės veiksmų (neveikimo) dėl statinių nepriežiūros, o kiek – dėl natūralaus statinių nusidėvėjimo (kolegija pabrėžė, kad statinių palikimas nykti negali būti prilyginamas natūraliam nusidėvėjimui pagal nustatytą teisinį reguliavimą). Pirmosios instancijos teismas detaliai neištyrė ir neįvertino šalių į bylą pateiktų įrodymų, kuriais jos grindė ginčo statinių būklę įvairiais laikotarpiais, ir nenustatė to, kiek statinių būklė tuo metu, kai jie buvo atsakovės faktiškai valdomi, buvo pabloginta, neįvertino konkrečių statinių sugadinimų (defektų), jų masto.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
18. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gegužės 6 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
18.1. Teismas suformulavo ydingą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, pagal kurią, teisėtai nutraukus sutartį dėl esminio sutarties pažeidimo, tačiau sutartį pažeidusiai šaliai nevykdant pareigos priimti restitucijos būdu grąžintiną daiktą, teisėtai sutartį nutraukusi, o ne sutartį pažeidusi šalis laikytina to daikto (statinių) valdytoja, turinčia pareigą rūpintis daiktu ir atsakančia už jo vertės sumažėjimo riziką nuo restitucinės prievolės atsiradimo momento. Atsakovė nuo pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo momento nelaikytina nei tituline, nei netituline statinių valdytoja. Šiuo atveju daikto (statinių) valdymas atsakovei buvo faktiškai primestas nepaisant jos aiškiai išreikštos valios daikto atsisakyti. Nepagrįstai sutapatindamas šią situaciją su nuomos teisiniu santykiu, kai valdymas grindžiamas savininko valia ir šalių susitarimu naudotis nuomojamu daiktu, apeliacinės instancijos teismas ignoravo esminį teisinį skirtumą tarp teisėto valdymo, kaip savarankiškos daiktinės teisės, ir situacijos, kai daikto laikymas asmens dispozicijoje atsiranda priverstinai – kaip kitos šalies atsisakymo priimti restitucijos objektą pasekmė. Kadangi vienos šalies atsisakymas vykdyti restitucinę prievolę nesuteikia kitai šaliai nei faktinio, nei teisinio pagrindo būti pripažintai daikto valdytoja, valdymui būdingų pareigų taikymas tokioje situacijoje neturi teisinio pagrindo. Teisiškai nepagrįsta ir nelogiška laikyti, kad atsakovė, būdama šalis, teisėtai nutraukusi pirkimo–pardavimo sutartį dėl esminio jos pažeidimo, o ieškovei nesutinkant ir nevykdant pareigos priimti restitucijos būdu grąžintinus statinius, turėtų būti laikoma statinių valdytoja su visomis iš to kylančiomis teisinėmis pasekmėmis, įskaitant pareigą rūpintis statiniais, užtikrinti jų priežiūrą ir atsakyti už jų būklę ar vertės sumažėjimą. Šis teisinis vertinimas ne tik prieštarauja valdymo instituto sampratai, bet ir faktiškai perkelia atsakomybę nuo savo pareigos nevykdančios šalies tam asmeniui, kuris teisėtai siekia apginti savo pažeistas teises. Atsakovės įsitikinimu, statinių valdytojos statusas jai galėjo būti priskiriamas tik tuo laikotarpiu, kai ji valdė statinius nuosavybės teise, galiojančia pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, tačiau nuosavybės teisę turintis asmuo gali valdyti jam priklausantį daiktą savo nuožiūra (taip pat ir jį apskritai sunaikinti (nugriauti), nes toks valdymas nėra kildinamas iš kitam asmeniui (savininkui) priklausančios teisės).
18.2. Teismas padarė CK 6.56 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo pažeidimą, nepagrįstai išplėsdamas šios normos – reglamentuojančios sutartinių prievolių vykdymo tvarką – taikymą ir pritaikydamas ją restitucijos (CK 6.222 straipsnio 1 dalis), kaip civilinių teisių gynybos būdo, vykdymui. Atsakovė nuosavybės teisės į statinius neteko 2017 m. gruodžio 21 d. pranešimu dėl pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo – būtent nuo šio momento pasibaigė ir bet koks teisinis pagrindas laikyti ją statinių valdytoja. Dėl šios priežasties teismo skundžiamoje nutartyje pateiktas reikalavimas – atsisakyti teisinio statuso, kurio atsakovė nei objektyviai turėjo, nei subjektyviai pripažino, – prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. CK 6.56 straipsnio 4 dalis šioje byloje netaikytina, nes ji įtvirtina sutartinių prievolių vykdymą. Tuo tarpu restitucija nėra prievolės įvykdymo būdas – tai yra savarankiškas asmens teisių gynimo būdas, kurį pasirinko taikyti atsakovė, nutraukdama pirkimo–pardavimo sutartį pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalį, ir kuris nagrinėjamos bylos atveju yra sureguliuotas CK 6.222 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, ieškovės restitucinė pareiga apsiribojo tik pinigų, gautų pagal pirkimo–pardavimo sutartį, grąžinimu, o atsakovei teko visa atsakomybė už statinių grąžinimą, įskaitant jų fizinį perdavimą. Tokiu būdu buvo nepagrįstai ignoruota aplinkybė, kad restitucija pagal CK 6.222 straipsnio 1 dalį yra abipusė: kaip atsakovė turėjo pareigą ne tik grąžinti statinius, bet ir priimti grąžinamus pinigus, taip ir ieškovė turėjo pareigą ne tik grąžinti pinigus, bet ir priimti statinius. Toks aiškinimas lemia nepagrįstą šalių vaidmenų susiaurinimą – atsakovei tenka ne tik grąžinimo, bet ir perdavimo našta, o ieškovės pareiga priimti statinius visiškai panaikinama, nors restitucija suponuoja abipuses pareigas: perduoti ir priimti. Apeliacinės instancijos teismas visą su statinių perdavimu susijusią atsakomybę – įskaitant raktų perdavimą, objekto būklės užtikrinimą, perdavimo organizavimą – perkėlė vien atsakovei, o ieškovę nuo bet kokios atsakomybės dėl restitucinės prievolės vykdymo statinių atžvilgiu visiškai atleido. CK 6.56 straipsnio 4 dalies taikymas nagrinėjamoje byloje lėmė situaciją, kai prievolės nevykdžiusios šalies (ieškovės) atsakomybė buvo faktiškai perkelta ją tinkamai vykdžiusiai šaliai (atsakovei).
18.3. Teismas, atsisakęs vertinti daiktų ar statinių pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ir statinių įsigijimo tikslą (t. y. nuomos teisę į žemės sklypą), netinkamai aiškino ir taikė CK 6.222 straipsnio 1 dalį ir peržengė CK 6.149 straipsnio taikymo ribas. Pagrindinis sutarties dalykas nebuvo statiniai – tai buvo nuomos teisė į žemės sklypą. Ieškovė pirkimo–pardavimo sutartimi perleido nenaudotinus pagal paskirtį statinius. Tą akivaizdžiai patvirtina ir pirkimo–pardavimo sutarties kaina, kurią gavo ieškovė. Atitinkamai, atsižvelgiant į CK 6.222 straipsnio esmę, byloje sprendžiant dėl atsakovės atsakomybės už statinių nepriežiūrą jiems būnant atsakovės žinioje, visų pirma turėtų būti vertinamas pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo tikslas ir dalykas, pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo priežastis, o tai ir apibrėžia restitucijos, nutraukiant pirkimo–pardavimo sutartį, apimtį. Ieškovė, pagal pirkimo–pardavimo sutartį pardavusi nuomos teisę, o ne statinius, negalėjo turėti jokio teisėto lūkesčio, kad atsakovė toliau rūpinsis statiniais ir juos remontuos, nes statiniai buvo perkami tam, kad būtų nugriauti. Restitucinės prievolės (priimti statinius) nuo pat 2018 m. sausio 22 d. nevykdė ieškovė, todėl, remiantis CK 6.206 straipsniu, ji neturi teisės remtis tariamai netinkamu atsakovės restitucinės prievolės įvykdymu. Rizika dėl bet kokių nuostolių, atsiradusių statiniuose nuo 2018 m. sausio 22 d., pagal įstatymą priskiriama ieškovei.
19. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
19.1. Teismas nutartimi nustatė, kad atsakovė neįvykdė ir jokiais konkrečiais, aktyviais veiksmais nesiekė įvykdyti restitucinės prievolės grąžinti statinius ieškovei anksčiau, negu ji buvo faktiškai vykdoma 2023 m. lapkričio mėnesį, o ieškovė neatliko jokių veiksmų, kurie leistų spręsti, kad ji vengia priimti atsakovės restitucinės prievolės vykdymą. Atsakovė kasaciniame skunde ignoruoja šią teismo nustatytą faktinę aplinkybę ir kasacijos pagrindą ir kasaciniam teismui keliamus klausimus formuluoja taip, lyg teismas būtų nustatęs visiškai priešingą faktą, kad ieškovė neva nevykdė savo pareigos priimti restitucijos dalyku esančius statinius, o ne atsakovė – juos perduoti. Taip atsakovė iš esmės sukuria fiktyvų kasacijos pagrindą, nesusijusį su tikrąja teismo išvada. Atsakovė supranta, kad kasacinis teismas fakto klausimo nespręs, todėl kasaciniame skunde tiesiogiai teismo nustatytų aplinkybių neginčija, t. y. nenurodo kaip kasacijos pagrindą sudarančio pažeidimo. Vietoje to atsakovė prašo kasacinio teismo išaiškinimo teisės aiškinimo ir taikymo aspektu esant prielaidai, kad faktinės aplinkybės yra iš esmės priešingos, nei nustatė teismas. Kasacinis teismas nesprendžia hipotetinių klausimų, realiai nesusijusių su asmens pažeistų teisių gynimu, o būtent tokius klausimus remdamasi hipotetine, teismo nenustatyta, faktine prielaida kasaciniame skunde formuluoja atsakovė.
19.2. Teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė, kurią iš tikrųjų suformulavo teismas, yra ta, kad restitucijos pareigos perduoti grąžinamus daiktus nevykdančiai šaliai, kaip faktinei to daikto valdytojai, lieka restitucijos objekto priežiūros pareiga ir rizika dėl jo būklės pablogėjimo iki to momento, kol restitucijos prievolė yra tinkamai įvykdoma. Ši teismo suformuluota teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė yra pagrįsta restitucijos instituto esme, tikslais, reguliavimu ir teismų praktika, taip pat suderinama su bendrosiomis prievolių vykdymo teisės nuostatomis ir neprieštarauja CK ketvirtosios knygos IV skyriaus nuostatoms. Atsakovė nepagrįstai nurodo, kad teismas kvalifikavo atsakovės faktinį daikto turėjimą savo žinioje kaip valdymą daiktinės teisės prasme, kadangi teismas konstatavo tik faktinio valdymo faktą, o tai nėra tas pats kaip valdymas kaip daiktinė teisė. Pareiga prižiūrėti kitam asmeniui priklausantį daiktą ir prisiimti atsakomybę už turto sumažėjimą ar sugadinimą gali kilti ne tik iš daiktinės teisės, bet ir iš faktinio to daikto turėjimo savo žinioje, t. y. faktinio valdymo. Šį teiginį pagrindžia CK 6.240 straipsnio, reglamentuojančio atsiskaitymo grąžinant be teisinio pagrindo įgytą turtą, 3 dalies nuostatos. Taigi, netgi tais atvejais, kai asmuo kitam asmeniui priklausantį turtą valdo nesant jokio teisinio pagrindo, inter alia (be kita ko), nesant daiktinės valdymo teisės į daiktą, nuo to momento, kai paaiškėja teisinio pagrindo į daiktą nebuvimas, faktiniam valdytojui tenka pareiga daiktą prižiūrėti ir atsakyti už turto sumažėjimą. Atsakovė neturėjo būti statinių valdytoja daiktinės teisės prasme, kad turėtų pareigą atlyginti statinių būklės pablogėjimą, atsiradusį po sutarties nutraukimo, pagal daiktinės teisės nuostatas. Vis dėlto atsakovė, nevykdydama pareigos statinius grąžinti ir faktiškai juos valdydama (sulaikydama), įgijo prievolę juos prižiūrėti ir atsakyti už jų būklės pablogėjimą pagal prievolių teisės, restitucijos vykdymo nuostatas ir bendruosius teisės principus iki faktinio statinių grąžinimo.
19.3. Teismo išvada, kad atsakovė iki restitucinės prievolės įvykdymo turėjo pareigą prižiūrėti statinius, atitinka restitucijos esmę ir tikslus. Esant restitucinei prievolei grąžinti restitucijos objektą iki sutarties nutraukimo buvusios būklės, būtų visiškai nelogiška ir neteisinga teigti, kad tokios prievolės neįvykdžiusiai šaliai nekyla jokių teisinių padarinių, t. y. kad šalis gali restitucijos nevykdyti, toliau laikyti daiktą savo žinioje ir dispozicijoje, leisti jam nykti, o tuomet tiesiog perduoti daiktą tokios būklės, koks jis yra (žymiai blogesnės būklės) po ilgų nepriežiūros metų. Jeigu dėl restitucijos nevykdymo grąžinamų daiktų būklė blogėja, „tolsta“ nuo tos būklės, kokios daiktas buvo sutarties sudarymo metu, tai ne kas kitas, o būtent restitucinės prievolės nevykdanti šalis ir turi tą būklę palaikyti ir atkurti, kad restitucijos įvykdymą galima būtų pripažinti tinkamu. Tokiems atvejams, jeigu daikto grąžinimas natūra neužtikrina šalių grąžinimo į padėtį, buvusią iki sutarties sudarymo, įstatymas nustato tinkamo restitucijos įvykdymo užtikrinimo mechanizmą (CK 6.149 straipsnis). Aptariamu atveju, kadangi statinių grąžinimas natūra neužtikrino šalių grąžinimo į padėtį, buvusią iki sutarties sudarymo, ieškovė ieškiniu prašė priteisti sugadintos turto dalies piniginį ekvivalentą. Toks reikalavimas yra pagrįstas restitucijos instituto tikslais ir normomis, teismas nutartimi pagrįstai jį tenkino.
19.4. Tai, kad sutarties galiojimo metu atsakovė buvo statinių savininkė ir valdytoja, nepaneigia atsakovės pareigos grąžinti statinius ieškovei tokios būklės, kokios jie buvo sutarties sudarymo metu. Šalių pareiga nutraukiant sutartį grąžinti viena kitai viską, ką yra gavusios pagal sutartį, yra nustatyta tiek sutarties 6.7 papunktyje, tiek CK 6.222 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje restitucijos taikymą. Nei sutartis, nei įstatymas nenustato išimčių, dėl kurių viena iš sutarties šalių nutraukus sutartį turi gauti mažiau, negu sutartimi perdavė. Ieškovė grąžino atsakovei visą pagal sutartį gautą pinigų sumą ir sumokėjo palūkanas už vėlavimą įvykdyti restituciją, todėl pagrįstai reikalauja iš atsakovės įvykdyti restituciją tokiu būdu, kuris reikš, kad ieškovė atgauna tokios sudėties ir būklės statinius, už kokius buvo mokama sutarties kaina. Negalima sutikti su atsakovės teiginiais, kad viešosios teisės normos, reglamentuojančios privalomąją statinių priežiūrą, nėra aktualios nagrinėjamam ginčui. Atsakovei nevykdžius statinių priežiūros pagal statybos techninio reglamento STR 01.12.07:2004 „Statinių techninės priežiūros taisyklės, kvalifikaciniai reikalavimai statinių techniniams prižiūrėtojams, statinių techninės priežiūros dokumentų formos bei jų pildymo ir saugojimo tvarkos aprašas“ (toliau – Reglamentas) reikalavimus, ieškovė atgavo statinius žymiai blogesnės būklės, negu jie buvo sutarties sudarymo metu, ir blogesnės būklės, negu statiniai būtų buvę, jeigu būtų buvusi vykdoma jų privaloma priežiūra. Tai reiškia, kad ieškovė, atgavusi statinius, turi atlikti veiksmus, kad būtų atkurta statinių normatyvinė būklė, ir tai reikalauja gerokai didesnių sąnaudų, negu būtų patiriama, jeigu atsakovė būtų atlikusi jų periodinę priežiūrą pagal Reglamento nuostatas. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ketinimas ateityje įsigytus statinius nugriauti neatleido atsakovės nuo imperatyvių teisės aktuose nustatytų pareigų vykdymo iki tol, kol pagal teisės aktus toks statinys laikomas egzistuojančiu.
19.5. Teismas, pritaikydamas CK 6.56 straipsnio 4 dalies nuostatas, reglamentuojančias prievolių vykdymo tvarką, pagrįstai nusprendė, kad, atsakovei neperdavus statinių ieškovei, rizika dėl statinių būklės pablogėjimo teko atsakovei. Nagrinėjamu atveju, pritaikius restituciją, ieškovė tapo atsakovės skolininke, turinčia prievolę grąžinti pagal sutartį gautą piniginę sumą, ir kartu atsakovės kreditore, turinčia reikalavimo teisę dėl statinių grąžinimo, o atsakovė tapo ieškovės skolininke, turinčia prievolę grąžinti statinius, ir kartu ieškovės kreditore, turinčia reikalavimo teisę dėl piniginės sumos, sumokėtos pagal sutartį, gavimo. Kiekvienos iš šių prievolių, kurių atsiradimo pagrindas – restitucija, vykdymui yra taikomos prievolių vykdymą reglamentuojančios CK šeštosios knygos nuostatos, inter alia, CK 6.56 straipsnio nuostatos. Atsakovė neatliko aktyvių veiksmų, kad statiniai po sutarties nutraukimo būtų grąžinti ieškovei, t. y. savo nuosavybės teisių VĮ Registrų centre neišregistravo, raktų neperdavė ir nei prašė, nei reikalavo iš ieškovės, kad statiniai būtų priimti. Atsakovė byloje neįrodė, kad ieškovė vengė priimti atsakovės tariamai vykdomą prievolę, todėl statinių žuvimo ar sugedimo rizika (būklės pablogėjimo) tenka atsakovei. Ne ieškovė, būdama šios prievolės kreditorė, turėjo imtis aktyvių veiksmų ir reikalauti, kad atsakovė grąžintų statinius, juo labiau kai ieškovė nesutiko su sutarties nutraukimu ir atitinkamai restitucijos taikymu, o atsakovė, pareiškusi apie sutarties nutraukimą, turėjo pasirūpinti jai kylančių rizikų valdymu. Tinkamai ir laiku neįvykdžiusi savo restitucinės prievolės, atsakovė turi prisiimti iš to kylančias pasekmes, kaip jas prisiėmė ieškovė. Ieškovė už savo restitucinės prievolės grąžinti sutarties kainą pavėluotą įvykdymą sumokėjo procesines palūkanas, o atsakovė privalo kompensuoti daikto būklės pablogėjimą, atsiradusį dėl statinių nepriežiūros restitucijos nevykdymo laikotarpiu.
19.6. Teismas tinkamai įvertino sutarties dalyką ir teisingai nustatė atsakovės vykdytinos restitucijos apimtį. Atsakovės sutarties sudarymo tikslas ir ketinimai, susiję su įsigytais statiniais, yra subjektyvios kategorijos ir nepaneigia objektyvaus fakto, kad sudaryta sutartimi atsakovei buvo perleista nuosavybės teisė į statinius ir statiniai buvo atsakovei faktiškai perduoti. Net jeigu atsakovės subjektyvus tikslas sudarant sutartį buvo sklypo nuomos teisės įgijimas, be statinių pardavimo sklypo nuomos teisė ne aukciono tvarka negalėtų būti perduodama. Nuosavybės teisė į statinius buvo privaloma sąlyga perduoti sklypo nuomos teisę. Nepaisant to, dėl kokių subjektyvių priežasčių atsakovė sudarė sutartį ir įsigijo statinius, šios subjektyvios priežastys nepaneigia fakto, kad statiniai buvo sutarties objektas, ir negali apriboti ieškovės teisės atgauti statinius tokios būklės, kokios šie buvo perduoti atsakovei sutarties sudarymo metu.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų
20. Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio pirmąją dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-684/2021, 19 punktas).
21. Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas reikalavimas kasaciniame skunde nurodyti išsamius teisinius argumentus, kurie patvirtintų CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą, reiškia, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai turi būti siejami su kasaciniu skundu skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvų ir teisinių argumentų klaidų ar pažeidimų atskleidimu. Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2013).
22. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad kasacinio skundo argumentai, kuriais kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė apeliacinės instancijos teismas, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs proceso teisės normas ar netinkamai jas taikęs, yra faktinio pobūdžio ir nesudaro kasacijos dalyko. Dėl tokio pobūdžio argumentų kasacinis teismas neturi teisinio pagrindo pasisakyti, kadangi tai neatitiktų įstatyme įtvirtintos kasacinio proceso paskirties ir ribų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-123-969/2016 39 punktą; 2017 m. gegužės 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-611/2017 40 punktą, kt.). Vien tai, kad kasatorius nesutinka su įrodymų vertinimu ir juos vertina kitaip, nei vertino apeliacinės instancijos teismas, nėra pagrindas konstatuoti, kad įrodymų vertinimo taisyklės buvo pažeistos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-63-403/2023 54 punktą).
23. Atsakovės kasacinis skundas grindžiamas tokiomis apibendrintomis argumentų grupėmis dėl skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties neteisėtumo: 1) apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino CK 6.222 straipsnio 1 dalies ir ketvirtosios knygos IV skyriaus nuostatas, suformuluodamas ydingą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, jog teisėtai dėl esminio sutarties pažeidimo sutartį nutraukusi šalis laikytina šio daikto (statinių) valdytoja, turinčia pareigą rūpintis daiktu ir atsakančia už jo vertės sumažėjimo riziką nuo restitucinės prievolės atsiradimo momento, nepaisant to, kad sutartį pažeidusi šalis nevykdo pareigos priimti restitucijos būdu grąžintiną daiktą; 2) teismas padarė CK 6.56 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo pažeidimą, nepagrįstai išplėsdamas šios normos taikymą ir pritaikydamas ją restitucijos (CK 6.222 straipsnio 1 dalis), kaip civilinių teisių gynybos būdo, vykdymui; 3) teismas, atsisakęs vertinti daiktų ar statinių pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ir statinių įsigijimo tikslą, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.222 straipsnio 1 dalį ir peržengė CK 6.149 straipsnio taikymo ribas.
24. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pripažino esant neįrodytą aplinkybę, kad atsakovė ginčo statinius perdavė ieškovei, o ieškovė atsisakė juos priimti ir dėl to ji prisiėmė riziką dėl šių statinių būklės pablogėjimo (CK 6.206 straipsnis), nes byloje nenustatyta, kad atsakovė po sutarties nutraukimo 2018 m. sausio 22 d. iki pat 2023 m. lapkričio mėn. būtų atlikusi kokius nors aktyvius veiksmus, siekdama įvykdyti savo restitucinę prievolę, ar kad atsakovė po sutarties nutraukimo būtų siūliusi ar reikalavusi iš ieškovės perimti turtą ar atlikusi kokius nors kitus konkrečius veiksmus, kad ginčo statiniai būtų realiai grąžinti ieškovei (apeliacinės instancijos teismo nutarties 66 punktas). Ši byloje nustatyta aplinkybė saisto kasacinį teismą.
25. Atsakovė, nepateikdama teisinių argumentų, kasacinį skundą formuluoja taip, lyg byloje būtų nustatyta, kad atsakovė ginčo statinius perdavė ieškovei, o ieškovė atsisakė juos priimti. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šios nutarties 23 punkte nurodytų kasaciniame skunde keliamų teisės klausimų, pasisakys, remdamasi apeliacinės instancijos teismo nustatyta aplinkybe, jog atsakovė po sutarties nutraukimo nesiėmė veiksmų, kad perduotų statinius ieškovei.
26. Kiti kasaciniame skunde nurodomi argumentai neatitinka kasacijos pagrindų, taigi teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas teisėjų kolegija nenustatė (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys), todėl ieškovės kasacinis skundas nagrinėjamas atsižvelgiant į kasaciniame skunde suformuluotas kasacijos ribas ir bylą nagrinėjusių teismų nustatytas aplinkybes.
Dėl daikto pirkėjo pareigos atlyginti daikto vertės sumažėjimą viršijantį normalų nusidėvėjimą, taikant restituciją po pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo dėl vienos iš sutarties šalių kaltės
27. Atsižvelgiant į atsakovės kasaciniame skunde keliamus teisės klausimus, nagrinėjamoje byloje turi būti pasisakoma dėl statinių pablogėjimo rizikos prisiėmimo nutraukus pirkimo–pardavimo sutartį ir turint pareigą vykdyti restituciją. Atsakant į kasaciniame skunde keliamus teisės klausimus, reikšmingos šios bylą nagrinėjusių teismų nustatytos aplinkybės:
27.1. Ieškovės 2015 m. paskelbtame viešajame konkurse pardavimo objektu buvo nurodytas 7,26 ha sklypas, priklausantis nuomos teise, su statiniais, esantis (duomenys neskelbtini); konkurso pristatyme pardavimo objektas buvo nurodomas kaip didelė teritorija, kurioje yra galimybė išvystyti naują patrauklų kvartalą; atsakovei laimėjus konkursą, šalys 2015 m. rugsėjo 2 d. sudarė nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį dėl 10 statinių, esančių 7,26 ha valstybinės žemės sklypo dalyje, statiniai atsakovei buvo perduoti 2015 m. rugsėjo 3 d. turto perdavimo–priėmimo aktu.
27.2. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-638-798/2017 valstybinės žemės nuomos sutartį, pagal kurią nuomos teisė kartu su statiniais buvo perleista atsakovei, pripažino negaliojančia.
27.3. Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. spalio 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-712-370/2023 pripažino ieškovės ir atsakovės 2015 m. rugsėjo 2 d. pirkimo–pardavimo sutartį nutraukta nuo 2018 m. sausio 22 d. pagal UAB „Darnu Group“ (nagrinėjamoje byloje atsakovės) 2017 m. gruodžio 21 d. pranešimą; taikė restituciją ir priteisė UAB „Darnu Group“ iš ieškovės 5 929 920 Eur , taip pat įpareigojo atsakovę grąžinti ieškovei 2015 m. rugsėjo 2 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įgytą nekilnojamąjį turtą. Ieškovė, vykdydama šį sprendimą, sumokėjo visą pinigų sumą, įskaitant palūkanas. Atsakovės nuosavybės teisė į ginčo statinius buvo įregistruota nuo 2015 m. rugsėjo 4 d. iki 2023 m. lapkričio 28 d. Lietuvos apeliacinis teismas taip pat nustatė, kad tikrasis šalių tikslas, sudarant pirkimo–pardavimo sutartį, buvo perleisti atsakovei valstybinės žemės sklypo dalies (7,26 ha) nuomos teisę, o statiniai buvo perleisti tik tam, kad būtų sukurtos teisinės prielaidos perleisti valstybinės žemės nuomos teisę atsakovei. Ieškovė valstybinės žemės sklype turėtus statinius perleido atsakovei suprasdama, jog atsakovės tikslas yra ne nuosavybės teisės į statinius įgijimas, o būtent nuomos teisės į valstybinės žemės sklypo dalį įgijimas.
27.4. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pripažino neįrodyta aplinkybę, jog atsakovė ėmėsi iniciatyvos ar kokių nors veiksmų dėl statinių grąžinimo ieškovei, nutraukus pirkimo–pardavimo sutartį.
28. Sprendžiant dėl pirkimo–pardavimo sutarties dalyku esančių statinių vertės pokyčio ir rizikos prisiėmimo dėl šio pokyčio, reikšmingi du laikotarpiai: laikotarpis nuo 2015 m. rugsėjo 3 d., kai pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu statiniai buvo perduoti atsakovei, iki 2018 m. sausio 22 d., kai pirkimo–pardavimo sutartis atsakovės buvo nutraukta dėl ieškovės kaltės, ir laikotarpis nuo sutarties nutraukimo dienos, kai šalims kilo pareiga grąžinti tai, ką jos buvo gavusios pagal sutartį, iki statinių grąžinimo ieškovei dienos 2023 m. lapkričio 28 d.
29. CK 6.221 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo. Pagal CK 6.222 straipsnio 1 dalį, kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi. Kai grąžinimas natūra neįmanomas ar šalims nepriimtinas dėl sutarties dalyko pasikeitimo, atlyginama pagal to, kas buvo gauta, vertę pinigais, jeigu toks atlyginimas neprieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams. Ši teisės nuostata įtvirtina vieną iš sutarties nutraukimo padarinių – restituciją.
30. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai sutartis nutraukiama dėl vienos iš sutarties šalių padaryto jos pažeidimo, pagal sutarties nutraukimo padarinių bendrąją taisyklę vienos iš šalių reikalavimu gali būti taikoma dvišalė restitucija, t. y. šalys grąžinamos į tokią padėtį, kurioje jos buvo iki sutarties sudarymo, jeigu tai neprieštarauja pačios sutarties esmei ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012; 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-381/2021, 33 punktas). Restitucijai taikomi CK 6.145–6.153 straipsniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-577/2007).
31. Pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalį, restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio (nuo pradžių) arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Pagal CK 6.149 straipsnį, jeigu turtas sunaikintas iš dalies arba kitaip sumažėjusi jo vertė, tai skolininkas privalo sumokėti kreditoriui sunaikintos turto dalies piniginį ekvivalentą ar atlyginti jo vertės sumažėjimą, išskyrus atvejus, kai turto vertė sumažėjo dėl normalaus turto nusidėvėjimo.
32. Atsakovė kasaciniame skunde teigia, kad teismas skundžiama nutartimi atsakovės restitucinės prievolės vykdymui netinkamai pritaikė CK 6.56 straipsnio 4 dalį, nes, atsakovės nuomone, CK 6.56 straipsnio 4 dalis šioje byloje netaikytina, kadangi ši norma įtvirtina sutartinių prievolių vykdymą, o restitucija nėra prievolės įvykdymo būdas – tai yra savarankiškas asmens teisių gynimo būdas, kurį pasirinko taikyti atsakovė, nutraukdama pirkimo–pardavimo sutartį.
33. CK 6.56 straipsnio 4 dalis nustato, kad jeigu prievolės dalykas yra daiktas, o kreditorius atsisako priimti įvykdymą, skolininkas turi pasiūlyti kreditoriui priimti prievolės įvykdymą ir nustatyti terminą įvykdymui priimti. Jeigu per nustatytą terminą kreditorius prievolės įvykdymo nepriima, laikoma, kad jis pažeidė prievolę. Daikto atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika tokiu atveju pereina kreditoriui.
34. Teisėjų kolegija pažymi, kad prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą (CK 6.1 straipsnis). Pagal CK 6.2 straipsnį, prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius. Teisės doktrinoje laikomasi pozicijos, kuriai teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti, kad restitucijos šalis sieja prievoliniai teisiniai santykiai. Restitucijos reikalaujantis asmuo laikytinas restitucijos kreditoriumi, o daiktą privalantis grąžinti asmuo – restitucijos skolininku (Dambrauskaitė, A. Sandorių negaliojimo teisinės pasekmės. Vilnius: Justitia, 2009, p. 169). Restitucinės prievolės šalys turi priešpriešines reikalavimo teises ir pareigas, kiekviena šalis gali sustabdyti savo prievolės įvykdymą tol, kol kita šalis neįvykdys savosios restitucinės prievolės. Kadangi dvišalės restitucijos prievolės yra susijusios, daiktą privalantis grąžinti asmuo gali pasinaudoti ir daikto sulaikymo teise. Be to, restitucijos teisė siekia dvejopų tikslų: užtikrinti daikto grąžinimą ir, siekiant ištaisyti laiko padarinius, priteisti restitucijos šalims ar vienai iš jų kompensaciją (žr. ten pat, p. 171). Dėl šios priežasties kasacinio skundo argumentas, jog CK 6.56 straipsnio 4 dalis netaikytina restitucijos atveju, teisėjų kolegijos nuomone, nėra teisiškai pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, ar atsakovė įvykdė prievolę grąžinti statinius, pagrįstai rėmėsi šia teisės norma.
35. Atsižvelgdama į restitucijos paskirtį ir esmę, kadangi šalys restitucijos atveju grąžinamos į tokią padėtį, kurioje jos buvo iki sutarties sudarymo (šios nutarties 30 punktas), taip pat į CK 6.149 straipsnio normą, teisėjų kolegija nusprendžia, jog taikant restituciją daiktą grąžinti privalanti šalis turi grąžinti daiktą tokios būklės, kokios gavo, atsižvelgiant į normalų daikto nusidėvėjimą, o jeigu daikto vertė sumažėjusi daugiau nei normalus daikto nusidėvėjimas, daiktą grąžinti privalanti šalis paprastai privalo atlyginti tokį normalų nusidėvėjimą viršijantį daikto vertės sumažėjimą. Tačiau teismas gali nukrypti nuo šios taisyklės ir daikto vertės sumažėjimo nepriteisti ar jį sumažinti, jeigu pripažįsta, kad tai prieštarautų pačios sutarties esmei ir (ar) teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams. Vienas iš tokių nukrypimo nuo minėtos taisyklės pagrindų galėtų būti šalių elgesys, lėmęs sutarties nutraukimą, sutarties sudarymo aplinkybės ir tikslas, kitos reikšmingos aplinkybės, kurioms esant klasikinis restitucijos taikymas reikštų nesąžiningumą, neteisingumą vienos iš šalių atžvilgiu.
36. Todėl teisėjų kolegija sutinka su atsakovės kasaciniame skunde nurodomu argumentu, jog nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl restitucijos, turėjo būti atsižvelgiama į šalių sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo tikslus, jos nutraukimo priežastis. Esant teismų nustatytai aplinkybei, jog statiniai buvo parduodami iš esmės dėl valstybinės žemės nuomos teisės įgijimo ir abiem šalims suvokiant, kad jie bus griaunami, vietoj jų vystant naują statybos projektą, ieškovė negalėjo turėti teisėto lūkesčio, kad atsakovė toliau rūpinsis statiniais ir juos remontuos. Šiuo atveju reikšmingos taip pat kitose bylose nustatytos aplinkybės, kad pirkimo–pardavimo sutartis buvo nutraukta dėl ieškovės kaltės ir kad ieškovė valstybinės žemės nuomos sutartį sudarė, neturėdama tikslo šiame sklype esančių statinių naudoti pagal jų tiesioginę paskirtį.
37. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad ketinimas ateityje įsigytus statinius nugriauti neatleido atsakovės nuo imperatyvių teisės aktuose nustatytų pareigų vykdymo iki tol, kol pagal teisės aktus toks statinys laikomas egzistuojančiu ir buvo atsakovės faktiškai valdomas. Bendroji pareiga rūpintis daiktu netaikytina, kai statiniai įsigyjami turint tikslą juos nugriauti.
38. Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas CK 6.222 ir 6.149 straipsnių normas, neatsižvelgė į šias nustatytas reikšmingas aplinkybes, todėl sutiktina su kasacinio skundo argumentais dėl netinkamo minėtų normų taikymo nagrinėjamoje byloje. Bylą iš naujo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir sprendžiant dėl atsakovės pareigos atlyginti ieškovei statinių vertės sumažėjimą, susidariusį laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. iki 2018 m. sausio 22 d., turi būti atsižvelgiama į šias nustatytas aplinkybes, nes iki minimos datos, atsižvelgiant į sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties tikslą, nebuvo tikslo statinius išsaugoti. Tačiau atsakovei išreiškus valią nutraukti sutartį dėl ieškovės kaltės, ji turėjo suvokti savo pareigą grąžinti statinius ieškovei tokios būklės, kokios jie buvo (išliko) sutarties nutraukimo momentui, todėl nuo šio momento ji turėjo užtikrinti statinių esamos būklės tinkamą išsaugojimą, kad jų būklė neblogėtų labiau nei normalus nusidėvėjimas.
39. Pasisakydama dėl laikotarpio nuo pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo momento iki statinių grąžinimo ieškovei 2023 m. lapkričio 28 d., teisėjų kolegija pažymi, kad kadangi atsakovė nesiėmė veiksmų perduoti turtą ieškovei šiuo laikotarpiu, be to, buvo ginčas teisme dėl pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo teisėtumo, ji pagrįstai apeliacinės instancijos teismo buvo pripažinta grąžintinų statinių valdytoja, turinčia pareigą rūpintis statiniais, iki jie bus grąžinti ieškovei. Tokią išvadą patvirtina toliau nurodomi motyvai.
40. CK šeštosios knygos III skyriaus, reglamentuojančio prievolių vykdymą ir jų neįvykdymo teisines pasekmes, 6.43 straipsnyje įtvirtinta bendroji norma nustato, kad į prievolę perduoti pagal individualius požymius apibūdinamą daiktą įeina ir pareiga saugoti tą daiktą iki jo perdavimo, jeigu sutartis nenustato ko kita. Todėl skolininkas atsako už daikto žūtį ar sugadinimą dėl jo kaltės iki perduodant daiktą kreditoriui. CK šeštosios knygos XXIII skyriaus, reglamentuojančio pirkimo–pardavimo teisinius santykius, CK 6.347 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu pirkėjas pagal įstatymus ar sutartį turi teisę jam perduotus daiktus grąžinti pardavėjui, tai pirkėjas privalo grąžintinus daiktus tinkamai saugoti iki grąžinimo. Taigi, įstatyme aiškiai išreikšta atsakovės pareiga nuo to momento, kai išreiškė valią nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį, saugoti statinius ir užtikrinti statinių esamos būklės tinkamą išsaugojimą iki tinkamo perdavimo ieškovei momento, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą.
41. Aptarti motyvai sudaro pagrindą išvadai, kad būtent atsakovei kilo pareiga rūpintis statiniais iki jų perdavimo ieškovei, siekiant išsaugoti jų vertę per šį laikotarpį, tačiau atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą. Atsakovės argumentas, jog bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas ydingai aiškino CK ketvirtosios knygos IV skyriaus normas dėl daikto valdymo, pripažindamas atsakovės pareigą rūpintis grąžintinais ieškovei statiniais, dėl anksčiau nurodytų motyvų teisėjų kolegijos pripažįstamas teisiškai nepagrįstu. Kadangi atsakovė iki 2023 m. lapkričio 28 d. neperdavė statinių ieškovei, atsitiktinio statinių žuvimo ar sugedimo rizika neperėjo ieškovei.
42. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nustatė, kad atsakovė iki tol, kol įvykdė jai tenkančią pareigą grąžinti ginčo statinius ieškovei, buvo faktinė šių statinių valdytoja, o ja būdama, taigi galėdama daryti savo valdomam daiktui ūkinį ir fizinį poveikį, turėjo pareigą pasirūpinti ginčo statiniais iki jų tinkamo perdavimo ieškovei, tokią pareigą atsakovė turėjo visu šiam ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. tiek nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. (statinių jai perdavimo momento) iki 2018 m. sausio 22 d. (sutarties nutraukimo), kaip ginčo statinių savininkė, nuosavybės teisę įgijusi pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, tiek nuo 2018 m. sausio 22 d. iki 2023 m. lapkričio 28 d. (2023 m. gruodžio 21 d.) (statinių perdavimo ieškovei momento), kaip faktinė šių statinių valdytoja.
43. Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau aptartus motyvus, pritaria šios nutarties 42 punkte nurodytoms apeliacinės instancijos teismo išvadoms, jog atsakovė turėjo pareigą pasirūpinti ginčo statiniais laikotarpiu nuo pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo 2018 m. sausio 22 d. iki jų tinkamo perdavimo ieškovei. Tačiau, klausimas dėl atsakovės pareigos rūpintis ginčo statiniais laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. (statinių jai perdavimo momento) iki 2018 m. sausio 22 d. (sutarties nutraukimo), spręstinas pagal šios nutarties 35-36 punktuose nurodytus išaiškinimus.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
44. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino šalių ginčui išspręsti aktualias teisės normas, išskyrus CK 6.220 ir 6.149 straipsnių nuostatas, kurios buvo iš dalies netinkamai pritaikytos, t. y. tiek, kiek nebuvo atsižvelgta į pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo aplinkybes ir tikslą nustatant atsakovės pareigą atlyginti statinių vertės sumažėjimą laikotarpiu iki pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo momento. Todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
45. Kadangi byla skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartimi yra grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai bylinėjimosi išlaidos šioje proceso stadijoje nepaskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
46. Kasacinis teismas bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu proceso šalims, nepatyrė.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gegužės 6 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Andžej Maciejevski
Donatas Šernas
Agnė Tikniūtė