Civilinė byla Nr. 2-6/2013
Procesinio sprendimo kategorija: 128.20
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. sausio 3 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Vasarienės ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 20 d. nutarties, kuria teismas atmetė pareiškėjos prašymą dėl teismo leidimo grąžinti vaiką į Jungtinę Karalystę, civilinėje byloje Nr. 2-3664-823/2012 pagal pareiškėjos L. A. pareiškimą dėl teismo leidimo grąžinti nepilnametį vaiką išdavimo, suinteresuotas asmuo – S. A., išvadą byloje teikiančios institucijos – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiamas klausimas, susijęs su teismo leidimo grąžinti nepilnametį vaiką gyventi į Jungtinę Karalystę (toliau – Jungtinė Karalystė arba Didžioji Britanija) išdavimu.
Atskiruoju skundu ginčijamas nutarties, kuria teismas atmetė pareiškėjos prašymą išduoti leidimą grąžinti vaiką į Jungtinę Karalystę bei panaikino pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę, teisėtumas.
Pareiškėja, Ukrainos Respublikos pilietė L. A., gyvenanti Jungtinėje Karalystėje, vadovaudamasi 1980 m. Hagos konvencijos „Dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių apektų" (toliau - Konvencija) 3 straipsnio, 12 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 134/2000" (toliau - Reglamentas) 11 straipsnio nuostatomis, kreipėsi į teismą su prašymu dėl teismo leidimo grąžinti jos nepilnametę dukterį K. A., gimusią 2002 m. sausio 18 d., į Jungtinę Karalystę išdavimo. Prašyme nurodė, kad pareiškėjos dukters K. A. nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Jungtinėje Karalystėje. Dukra labai prisirišusi prie pareiškėjos, Jungtinėje Karalystėje ji gyveno septynerius metus, ten turėjo draugų, lankė mokyklą. Iki išvykimo kurį laiką Jungtinėje Karalystėje gyveno ir dukters tėvas S. A.. Norviko grafystės teismo 2009 m. liepos 13 d. potvarkiu dėl bendros gyvenamosios vietos byloje Nr. NR08P00588 buvo nustatyta, kad dukra įsakyme nustatytomis dienomis (pusę savaitės) gyvena su tėvu, likusį laiką – su motina. Norviko grafystės teismo įsakyme šalys buvo įspėjamos, kad negalima vaikui suteikti naujo vardo ir pavardės arba išvežti vaiko iš Jungtinės Karalystės ilgesniam nei 1 mėnesio terminui. Be to, teismo patvirtintu įsipareigojimu S. A. įsipareigojo nepaimti vaiko iš motinos, išskyrus laikotarpius, suderintus abiejų šalių raštu, ir neišvežti vaiko už Anglijos ir Velso jurisdikcijos ribų. Suinteresuotas asmuo S. A. 2011 m. liepos 10 d. neteisėtai, parūpinęs dukrai naujus asmens dokumentus, išvežė K. A. į Lietuvos Respubliką be vaiko motinos žinios, 2011 m. rugsėjo 3 d. S. A. pranešė pareiškėjai, kad mergaitė liks gyventi su juo Lietuvoje.
Pateikto prašymo užtikrinimui pareiškėja prašė pritaikyti laikinąją apsaugos priemonę – uždrausti vaiko tėvui S. A. išvežti už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų K. A. iki sprendimo šioje byloje priėmimo.
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 25 d. nutartimi prašymą dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo tenkino.
Suinteresuotas asmuo S. A. atsiliepimu į pareiškėjos prašymą prašė atmesti prašymą del teismo leidimo grąžinti nepilnametį vaiką išdavimo. Nurodė, kad tarp jo ir dukters yra labai glaudus ryšys, dukra ne sykį yra išreiškusi pageidavimą gyventi kartu su juo. K. A. ryšys su motina trapus ir sudėtingas. Gyvenant Jungtinėje Karalystėje, O. V. ir šeimos rūpybos bendrija teikė pagalbą pareiškėjai dėl Kristinos auklėjimo ir bendravimo su ja. Įtempti mamos ir dukters santykiai galėjo lemti kategorišką K. A. apsisprendimą gyventi su tėvu. Suinteresuotam asmeniui grįžus nuolat gyventi į Lietuvos Respubliką, Norviko grafystės teismo 2009 m. liepos 13 d. įsakymas dėl bendros gyvenamosios vietos tapo nebeįvykdomas. Suinteresuotas asmuo, nepažeisdamas Norviko grafystės teismo 2009 m. liepos 13 d. įsakymo dėl bendros gyvenamosios vietos, 2011 m. liepos mėnesį pasiėmė dukrą atostogauti į Lietuvą. Atvykusi į Lietuvą K. A. išreiškė neabejotiną norą gyventi Lietuvoje ir kategoriškai atsisakė grįžti į Jungtinę Karalystę. Pažymėjo, kad nuo 2011 m. liepos 19 d. K. A. gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvos Respublikoje, nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. Kristina pradėjo lankyti mokyklą, gerai adaptavosi naujoje gyvenamojoje vietoje. Suinteresuotas asmuo prašė teismo taikyti Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį ir atsisakyti grąžinti vaiką dėl to, kad vaikas prieštarauja grąžinimui ir yra sulaukęs tokio amžiaus ir brandos, kad į jo nuomonę tikslinga atsižvelgti.
Teismo posėdžio metu suinteresuotas asmuo ir jo atstovė nurodė, kad su motina bendrauti dukrai nedraudžia, priešingai, tokį bendravimą skatina, tačiau bendrauti atsisako pati mergaitė. Vaiko ir motinos ryšys dar labiau pablogėjo mergaitei sužinojus, kad mama dalyvaus teismo posėdyje dėl jos grąžinimo į Jungtinę Karalystę. Mergaitė bijo susitikti su motina. Dukters ryšio su motina sudėtingumą galimai sąlygojo tai, kad pareiškėja praeityje turėjo psichologinių problemų, sirgo depresija. Gyvenant Jungtinėje Karalystėje dukters santykiai su suinteresuotu asmeniu taip pat buvo geresni nei su pareiškėja. Pabrėžė, kad K. A. yra Lietuvos Respublikos pilietė, ji yra išreiškusi aiškų norą likti gyventi Lietuvoje.
Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius atsiliepimu prašė atmesti pareiškėjos prašymą dėl teismo leidimo grąžinti nepilnametį vaiką išdavimo. Nurodė, kad nepilnametė yra sveika, tačiau lanko psichologo konsultacijas, nes grįžusi į Lietuvą ilgai bijojo likti viena, miegojo viename kambaryje su tėvu. K. yra prižiūrima ir mylima, jaučiasi saugi ir laiminga, puikiai sutaria su visais šeimos nariais. Jos teigimu, ateityje ji nori gyventi tik kartu su tėvu. Pabrėžė, kad mergaitė kategoriškai nesutinka grįžti pas mamą, nes mama blogai su ja elgėsi.
Išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nurodė, kad, atsižvelgiant į vaiko interesus, leidimas grąžinti mergaitę į Jungtinę Karalystę neturėtų būti išduotas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 20 d. nutartimi pareiškėjos L. A. prašymą dėl teismo leidimo grąžinti vaiką K. A. atmetė bei panaikino Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartimi byloje taikytą laikinąją apsaugos priemonę – draudimą išvežti mergaitę iš Lietuvos Respublikos.
Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nustatė, kad mergaitės gyvenamoji vieta iki neteisėto išvežimo buvo Jungtinėje Karalystėje, šios aplinkybės iš esmės neginčija ir bylos šalys. Teismas, vadovaudamasis Jungtinės Karalystės 1984 m. Aktu dėl vaikų grobimo, sprendė, kad suinteresuotas asmuo S. A. neturėjo pagrindo vienašališkai nuspręsti dėl K. A. išvežimo nuolat gyventi į Lietuvos Respubliką. Be to, pažymėjo, kad draudimas išvežti K. A. iš Jungtinės Karalystės ilgiau nei 1 mėnesio laikotarpiui be kito iš tėvų sutikimo nustatytas Norviko grafystės teismo 2009 m. liepos 13 d. potvarkiu dėl gyvenamosios vietos. K. A. išvežimas ir laikymas ne nuolatinėje jos gyvenamoje vietoje pasibaigus Norviko grafystės teismo 2009 m. liepos 13 d. potvarkyje nurodytam vieno mėnesio terminui be pareiškėjos sutikimo pažeidžia pareiškėjos globos teises ir yra neteisėtas.
Teismas sutiko su pareiškėjos argumentais, kad pagal Konvenciją ir Reglamentą sprendimas negrąžinti vaiko yra bendros taisyklės išimtis, taikytinas tik griežtai paminėtuose aktuose numatytais atvejais, todėl tyrė ir vertino tik tas aplinkybes, kurios yra susijusios su Konvencijoje ir Reglamente numatytų vaiko grąžinimo išimčių taikymu. Teismas pažymėjo, kad pagrindinė išimtis, kuri yra įrodinėjama byloje – Konvencijos 13 straipsnio 2 dalyje nurodytas vaiko prieštaravimas grąžinimui. Teismas atkreipė dėmesį, kad buvo išklausyta K. A. nuomonė, mergaitė apklausos teisme metu nurodė, kad grąžinimui į Jungtinę Karalystę prieštarauja. Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad vaiko prieštaravimas dėl grąžinimo nėra privalomas bylą nagrinėjančiam teismui, tačiau į šį prieštaravimą gali būti atsižvelgiama, jei vaikas bylos nagrinėjimo metu yra sulaukęs tokio amžiaus bei brandos, kai į jo nuomonę tikslinga atsižvelgti. Teismas, išanalizavęs užsienio teismų praktiką šiuo klausimu, nurodė, kad vaikas gali būti laikomas pasiekusiu reikiamą brandą tuomet, kai jam suprantama grąžinimo procedūrų esmė, ir kad paprastai tokia branda yra pasiekiama vaikui sulaukus 9-12 metų amžiaus, be to, nurodė, kad Lietuvos Respublikos nacionaliniuose įstatymuose amžiaus riba, su kuria siejamas vaiko gebėjimas išreikšti savo nuomonę ir suformuluoti savo pažiūras bei sprendimus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti, yra 10 metų. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad mergaitė bylos nagrinėjimo metu yra sulaukusi 10 metų, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad mergaitės raida neatitiktų jos biologinio amžiaus, kad apklausos teisme metu mergaitė aiškiai formulavo savo poziciją dėl gyvenamosios vietos ir santykių su tėvais, sprendė, kad Konvencijos 13 straipsnio 2 dalis gali būti taikoma sprendžiant K. A. grąžinimo klausimą. Be to, atkreipė dėmesį, kad bylos nagrinėjimo metu nei pareiškėja, nei suinteresuoti asmenys taip pat nekėlė abejonės dėl K. A. gebėjimo savarankiškai formuluoti savo nuomonę, atsižvelgiant į jos amžių.
Teismas, taikydamas Konvencijos 13 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį, turi įvertinti galimą neteisėtai vaiką išvežusio asmens įtaką vaiko nuomonei. Teismas, vertindamas galimą suinteresuoto asmens įtaką vaiko nuomonei, atsižvelgė į tai, kad kategoriška K. A. pozicija grąžinimo klausimu buvo išsakyta jau pirmą kartą Skyriaus atstovams apsilankius mergaitės gyvenamojoje vietoje ir išliko nuosekli ir nekintanti viso proceso metu. Teismas, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, atsižvelgęs į tai, kad apklausos metu išsakytas vaiko prieštaravimas grąžinimui buvo kategoriškas, konstatavo, kad K. A. prieštaravimas grąžinimui nėra sąlygotas vien tėvo įtakos, jis yra susiformavęs per ilgesnį laikotarpį kaip jos santykių su abiem tėvais pasekmė. Priimdamas sprendimą taikyti Konvencijos 13 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį, teismas atsižvelgė į neigiamą mergaitės reakciją ją galimai grąžinus į Jungtinę Karalystę, taip pat į neigiamą reakciją galimai atskyrus ją nuo tėvo. Be to, teismas pažymėjo, kad leidimas grąžinti K. A. į Jungtinę Karalystę, nepaisant aiškiai išreikšto mergaites prieštaravimo, sukeltų vaikui stiprų psichologinį stresą, dėl kurio mergaitė galimai kaltintų pareiškėją, o tai neabejotinai pakenktų ir taip trapiems pareiškėjos ir jos dukters santykiams.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu L. A. prašo skirti K. A. psichologinę ekspertizę, siekiant nustatyti jos gebėjimą pačiai spręsti dėl grąžinimo į Jungtinę Karalystę; panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartį ir išduoti leidimą grąžinti K. A. į Jungtinę Karalystę; iš naujo taikyti panaikintą laikinąją apsaugos priemonę. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1) Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai nurodė, kad K. A. neteisėtas išvežimas iš Jungtinės Karalystės pažeidžia pareiškėjos globos teises. Tačiau teismas nepagrįstai nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo abejojama K. A. gebėjimu savarankiškai formuluoti savo nuomonę, atsižvelgiant į jos amžių, nes pareiškėja bylos nagrinėjimo metu buvo nurodžiusi, jog abejoja mergaitės gebėjimu savarankiškai spręsti dėl pasilikimo Lietuvoje, buvo akcentuojama ir mergaitės tėvo įtaka nuteikinėjant vaiką prieš pareiškėją.
2) Teismas nepagrįstai nurodė, kad grąžinus mergaitę į Jungtinę Karalystę, ji kaltintų pareiškėją, dėl to patirtų stiprų psichologinį stresą. Aplinkybė, kad mergaitė, gyvendama Lietuvoje, lankosi pas psichologą, patvirtina, kad būtent gyvendama Lietuvoje ji patiria psichologinį stresą.
3) Teismas neatsižvelgė į mergaitės išsakytus paaiškinimus, kuriuos duodama ji nurodė, kad myli tiek tėtį, tiek ir mamą. Be to, teismas neatsižvelgė į byloje esančius įrodymus, patvirtinančius, kad mergaitei Jungtinėje Karalystėje buvo sudarytos geros gyvenimo sąlygos, kad ji ten lankė mokyklą, turėjo draugų, myli savo mamą.
4) Teismas, esant pagrįstų abejonių dėl mergaitės psichologinės būklės bei sugebėjimo pačiai spręsti dėl jos pasilikimo Lietuvoje, nepagrįstai vadovavosi vien tik mergaitės nuomone nesant nešališko asmens – eksperto išvados šiuo klausimu. Todėl yra būtina skirti psichologinę K. A. ekspertizę.
Atsiliepimu į pareiškėjos L. A. atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo S. A. prašo atskirąjį skundą atmesti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1) Teismas ėmėsi visų reikalingų veiksmų, siekdamas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, pripažino nepilnametės K. A. dalyvavimą būtinu ir sprendė, kad yra būtina mergaitę apklausti.
2) Teismas pagrįstai nesuabejojo mergaitės gebėjimu formuoti savo nuomonę, apklausos metu stebėjo neigiamą mergaitės reakciją į galimą grąžinimą į Jungtinę Karalystę bei atskyrimą nuo tėvo. Be to, teismas skundžiamą nutartį priėmė įvertinęs ne tik posėdžio metu išsakytą mergaitės nuomonę, bet ir atsižvelgęs į Vilniaus m. savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento atstovės nuomonę, Vilniaus m. savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus aktą, kuriuo nustatytas mergaitės kategoriškas nenoras grįžti į Jungtinę Karalystę. Institucijos, atsakingos už tinkamą vaiko interesų apsaugą, dalyvavusios vaiko apklausoje teismo posėdžio metu, taip pat išreiškė nuomonę, kad leidimas grąžinti mergaitę į Jungtinę Karalystę neturėtų būti išduotas.
3) Teismo posėdžio, vykusio 2012 m. kovo 15 d., metu teismui pagarsinus mergaitės apklausos rezultatus, nei pareiškėja, nei jos atstovas ar kiti suinteresuoti asmenys neteikė net prašymo suteikti galimybę apklausti nepilnametę dukrą šalims posėdyje, neteikė prašymų dėl ekspertizės paskyrimo. Ekspertizės paskyrimo klausimas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iš viso nebuvo keliamas. Be to, pareiškėja bylos nagrinėjimo metu jokių abejonių dėl mergaitės gebėjimo formuoti savo nuomonę neišreiškė, nepasisakė, kad mergaitės nuomonei buvo padaryta suinteresuoto asmens įtaka. Pažymėtina, kad teismas, remdamasis oficialiais byloje esančiais įrodymais, paneigė abejonę dėl galimos suinteresuoto asmens įtakos mergaitei. Teismas, iškilus nors mažiausiai abejonei dėl K. A. gebėjimo išreikšti savo nuomonę, ar abejojant dėl galimos įtakos jai, būtų ėmęsis visų priemonių šioms abejonėms paneigti.
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo išspręstas iš kitos valstybės neteisėtai išvežto ir neteisėtai laikomo Lietuvos Respublikoje nepilnamečio vaiko grąžinimo klausimas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Lietuvos Respublikoje šios kategorijos bylos nagrinėjamos vadovaujantis 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančiu Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau – Reglamentas), 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – Hagos konvencija), LR CPK XXXIX skyriuje įtvirtintomis nuostatomis ir LR Civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo (toliau – Įgyvendinimo įstatymas) 7-12 straipsniuose įtvirtintomis nuostatomis. CPK nuostatos, nagrinėjant šias bylas, taikomos tiek, kiek Reglamentas, Hagos konvencija ir Įgyvendinimo įstatymas nenustato kitaip (Įgyvendinimo įstatymo 7 str. 1 d.).
Reglamento, kaip tiesiogiai taikomo Europos Sąjungos teisės akto, normų ir Hagos konvencijos, kaip daugiašalės tarptautinės sutarties, priimtos Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijoje, normų konkurencijos klausimas yra išspręstas Reglamento 60 straipsnyje, pagal kurį santykiuose tarp valstybių narių šis reglamentas pakeičia Hagos konvenciją tiek, kiek ji susijusi su bylomis, kurioms taikomas šis reglamentas. Reglamento 17 konstatuojamojoje dalyje įtvirtinta, jog vaiko neteisėto išvežimo ar negrąžinimo atvejais vaiko grąžinimas turėtų būti užtikrinamas nedelsiant ir šiuo tikslu turėtų ir toliau būti taikoma Hagos konvencija, papildoma šio reglamento, ypač 11 straipsnio, nuostatomis. Valstybės narės, į kurią arba kurioje vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar negrąžintas, teismai turėtų galėti pasipriešinti jo grąžinimui konkrečiais tinkamai pateisinamais atvejais. Tačiau toks sprendimas galėtų būti pakeičiamas paskesniu vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo valstybės narės teismo sprendimu. Jei tas sprendimas numatytų vaiko grąžinimą, grąžinimas turėtų įvykti be jokios specialios procedūros tam sprendimui pripažinti ir vykdyti valstybėje narėje, į kurią arba kurioje vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar negrąžintas. Šių nuostatų pagrindu darytina išvada, jog jose įtvirtintas Reglamento viršenybės principas turi būti derinamas su Hagos konvencijos subsidiaraus taikymo galimybe, kai Reglamentas nereglamentuoja tam tikrų klausimų, susijusių su vaiko grąžinimu jo neteisėto išvežimo ar negrąžinimo atvejais.
Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 2 straipsnio 11 punkte nurodyta, kad neteisėtas vaiko išvežimas ir negrąžinimas yra tais atvejais, kai yra pažeidžiamos globos teisės, įgytos teismo sprendimu, įstatymu nustatyta tvarka ar juridinę galią turinčiu susitarimu pagal valstybės narės, kurioje yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta iki išvežimo ar negrąžinimo ir jei išvežimo ar negrąžinimo metu globos teisėmis buvo faktiškai naudojamasi drauge, ar jų su niekuo nesidalijant, arba jomis taip būtų naudojamasi išvežimui ar negrąžinimui. Laikoma, kad globa yra įgyvendinama kartu, kai pagal teismo sprendimą ar įstatymo nustatyta tvarka vienas iš tėvų teisių turėtojas negali spręsti dėl vaiko gyvenamosios vietos be kito tėvų pareigų turėtojo sutikimo. Hagos konvencijos 3 straipsnis neteisėtą vaiko išvežimą ar laikymą apibūdina analogiškai, kaip ir Reglamento 2 straipsnio 11 punktas. Pagal Hagos konvencijos 3 straipsnį, vaiko išvežimas ar laikymas laikomas neteisėtu, jei:
a) pažeidžiamos globos teisės, suteiktos asmeniui, institucijai ar kitai organizacijai atskirai ar kartu, pagal valstybės, kurioje vaikas nuolat gyveno prieš pat jį išvežant ar laikant, įstatymus; ir
b) jei išvežimo ar laikymo metu tomis teisėmis buvo kartu ar atskirai naudojamasi arba būtų buvę naudojamasi, jei vaikas nebūtų išvežtas ar laikomas.
Vaiko globos teisės, nurodytos minėto 3 straipsnio a punkte, gali būti suteiktos pagal įstatymą arba teismo ar administracinės institucijos sprendimu, arba pagal susitarimą, turintį teisinę galią pagal tos valstybės įstatymus. Taigi vaiko išvežimas ar laikymas laikomas neteisėtu esant nustatytoms abiem Hagos konvencijos 3 straipsnio sąlygoms.
Hagos konvencijoje įtvirtintas vienas iš pagrindinių tikslų – užtikrinti, kad neteisėtai į bet kurią susitariančiąją valstybę išvežti ar jose laikomi vaikai būtų greitai grąžinti (Hagos konvencijos 1 (a) straipsnis). Šis tikslas yra atkartotas jau minėtoje Reglamento 17 konstatuojamojoje dalyje. Siekiant jo įgyvendinimo, Reglamento 11 straipsnio 3 dalyje ir Hagos konvencijos 11 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas bendrasis šešių savaičių terminas, per kurį turi būti priimtas sprendimas dėl vaiko grąžinimo nuo pareiškimo pateikimo, išskyrus kai išimtinės aplinkybės to neleidžia padaryti. Taigi, tiek Hagos konvencija (1 straipsnis, 12 straipsnio 1 dalis), tiek Reglamentas (11 straipsnio 1 dalis) nustato bendrąją taisyklę, jog vaikas visada turi būti grąžintas į valstybę, iš kurios ar į kurią jis buvo neteisėtai išvežtas ar negrąžintas. Šios taisyklės išimtys, o kartu ir pagrindai, kada teismas gali atsisakyti grąžinti vaiką, yra įtvirtinti Hagos konvencijos 12-13 straipsniuose. Reglamentas nenumato savarankiškų atsisakymo grąžinti vaiką pagrindų, tačiau įtvirtina kai kurių Hagos konvencijoje numatytų atsisakymo grąžinti pagrindų taikymo ribojimus ir procesines taisykles (Reglamento 11 straipsnio 2-8 dalys). Hagos konvencijoje numatytos šios išimtys, kurias gali taikyti valstybės, į kurią neteisėtai išvežtas vaikas, teismai ir kurių bent vienos pakanka, kad atsisakyti grąžinti vaiką į valstybę, iš kurios ar į kurią jis buvo neteisėtai išvežtas ar negrąžintas:
- asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri rūpinosi vaiku, vaiko išvežimo ar laikymo metu iš tiesų nesinaudojo globos teisėmis (Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies a) punktas) arba
- asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri rūpinosi vaiku, vaiko išvežimo ar laikymo metu neprieštaravo ar vėliau sutiko, kad vaikas būtų išvežtas ar laikomas (Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies a) punktas) arba
- yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją (Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punktas) arba
- vaikas prieštarauja grąžinimui ir jau yra sulaukęs tokio amžiaus ir brandos, kai tikslinga atsižvelgti į jo nuomonę (Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalis) arba
- procesas buvo pradėtas praėjus vienerių metų terminui nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, ir įrodoma, kad vaikas jau prisitaikė prie naujos aplinkos (Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalis).
Reglamento 11 straipsnis numato kai kurias papildomas sąlygas Hagos konvencijos 12-13 straipsniuose numatytų vaiko grąžinimo išimčių taikymui. Pagal Reglamento 11 straipsnio 4 dalį teismas negali atsisakyti grąžinti vaiką remdamasis Hagos konvencijos 13b straipsniu, jei nustatoma, kad imtasi priemonių užtikrinti vaiko apsaugą jį sugrąžinus. Teismas taip pat negali atsisakyti grąžinti vaiką bet kuriuo iš Hagos konvencijoje numatytų pagrindų, jei asmeniui, kuris prašė sugrąžinti vaiką, nebuvo suteikta galimybė būti išklausytam (Reglamento 11 straipsnio 5 dalis). Be to taikant Hagos konvencijos 12 ir 13 straipsnius turi būti užtikrinama, kad proceso metu vaikui būtų suteikta galimybė būti išklausytam, išskyrus atvejus, kai to nedera daryti dėl jo amžiaus ar brandumo laipsnio (Reglamento 11 straipsnio 2 dalis).
Šiuose pagrinduose, išskyrus pirmuosius du, prioritetas tiesiogiai teikiamas vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugai. Vaiko interesai priklauso nuo daugelio aplinkybių kiekvienu individualiu atveju – amžiaus, brandos lygio, aplinkos, patirties. Tokiais atvejais teismas, vykdydamas savo įgaliojimus, turi išlaikyti pusiausvyrą tarp Hagos konvencijos tikslo, reikalaujančio užtikrinti neteisėtai išvežto ir laikomo vaiko grąžinimą, bei jį įgyvendinančių nuostatų (iš vieno pusės) ir vaiko interesų (iš kitos pusės), o vaiką atsisakyti grąžinti tik išimtiniais atvejais, kai byloje nustatyti faktai aiškiai patvirtina, jog to reikia, siekiant tinkamai apsaugoti vaiko interesus.
Bylos nagrinėjimo metu nebuvo įrodinėjama ir nenustatyta, kad pareiškėja L. A. būtų nesinaudojusi globos teisėmis arba neprieštaravusi ar vėliau sutikusi, kad vaikas būtų išvežtas ar laikomas Lietuvos Respublikoje (Hagos konvencijos 13 straipsnio a punktas). Todėl teisėjų kolegija nutartyje pasisako tik dėl šalių dukros K. A. išvežimo iš Jungtinės Karalystės bei laikymo Lietuvoje teisėtumo, taip pat dėl anksčiau nurodytų trijų paskutinių išimčių (numatytų Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punkte, 13 straipsnio 2 dalyje bei 12 straipsnio 2 dalyje), kurias nustačius gali būti atsisakyta grąžinti vaiką į kilmės šalį, taikymo pagrindo, kadangi dėl šių atsisakymo vaiką grąžinti pagrindų taikymo gauti suinteresuotojo asmens S. A. atsiliepimai į pareiškėjos L. A. prašymą bei atskirąjį skundą (t. 2, b.l. 3-5; 91-93), dėl jų dalyvaujantys byloje asmenys teikė argumentus ir įrodymus, pirmosios instancijos teismas nustatinėjo reikšmingas šių pagrindų taikymui faktines bylos aplinkybes, vertino įrodymus ir padarė atitinkamas išvadas.
Dėl vaiko išvežimo iš Jungtinės Karalystės ir laikymo Lietuvos Respublikoje teisėtumo
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nustatė, jog K. A. nuolatinė gyvenamoji vieta iki neteisėto išvežimo buvo Jungtinėje Karalystėje. Šios aplinkybės neginčijo, taip pat apeliacinės instancijos teisme, ir suinteresuotasis asmuo S. A.. Jungtinės K. N. grafystės teismo byloje Nr. NR08P00588 2009 m. liepos 13 d. priimtu potvarkiu dėl bendros gyvenamosios vietos buvo nustatyta, kad šalių dukra įsakyme nustatytomis dienomis (pusę savaitės) gyvena su tėvu, likusį laiką – su motina. Šiuo teismo potvarkiu šalims buvo nurodyta, jog negalima vaikui suteikti naujo vardo ir pavardės arba išvežti vaiko iš Jungtinės Karalystės ilgesniam nei vieno mėnesio terminui be raštiško tėvų sutikimo ar teismo leidimo, tačiau tai netrukdo asmeniui, kurio naudai sudarytas potvarkis dėl gyvenamosios vietos (šiuo atveju – bet kuriam iš tėvų) išsivežti vaiką trumpesniam nei vieno mėnesio laikotarpiui. Teismo patvirtintu įsipareigojimu vaiko tėvas S. A. įsipareigojo nepaimti dukros iš motinos, išskyrus laikotarpius, suderintus abiejų šalių raštu, ir neišvežti vaiko už Anglijos ir Velso jurisdikcijos ribų (t. 1, b.l. 29-36). Pagal Hagos konvencijos 5 straipsnio a punktą ,,globos teisės“ apima teisę rūpintis vaiku, visų pirma, teisę nustatyti vaiko gyvenamąją vietą. Remdamiesi nurodytu teismo aktu abu K. A. tėvai bendrai rūpinosi dukra – pagal suderintą grafiką dukra pakaitomis buvo pas abu tėvus, abu tėvai rūpinosi jos auklėjimu ir priežiūra. Todėl pagrįstai pripažinta, kad vaiko globos teisėmis naudojosi abu vaiko tėvai. Vaiko tėvams įgyvendinant globą kartu, vienas iš tėvų, vaiko globos teisių turėtojų, negali spręsti dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo be kito iš tėvų sutikimo, taigi suinteresuotas asmuo S. A. neturėjo pagrindo vienašališkai nuspręsti dėl K. A. išvežimo nuolat gyventi į Lietuvos Respubliką. Nepaisant to suinteresuotasis asmuo S. A. 2011 m. liepos 10-11 d. išvežė dukrą K. A. į Lietuvos Respubliką be vaiko motions pareiškėjos L. A. žinios ir sutikimo, o 2011 m. rugsėjo 3 d. pranešė pareiškėjai, jog jų dukra liks gyventi su juo Lietuvoje. Šios aplinkybės patvirtina, kad nustatytos abi Hagos konvencijos 3 straipsnyje ir Reglamento 2 straipsnio 11 punkte nurodytos sąlygos. Todėl vadovaudamasis Jungtinės Karalystės 1984 m. Aktu dėl vaikų grobimo, Hagos konvencijos (3 straipsnis) bei Reglamento (2 straipsnio 11 punktas) nuostatomis pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog suinteresuotojo asmens S. A. veiksmai - K. A. išvežimas ir laikymas ne nuolatinėje jos gyvenamoje vietoje pasibaigus Norviko grafystės teismo 2009 m. liepos 13 d. potvarkyje nurodytam vieno mėnesio terminui be pareiškėjos sutikimo - pažeidė pareiškėjos globos teises ir yra neteisėti ir yra pagrindas pripažinti, kad K. A. šiuo metu Lietuvoje laikoma neteisėtai.
Dėl atsisakymo grąžinti vaiką į Jungtinę Karalystę remiantis Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punktu pagrįstumo
Pagal Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punktą valstybės, į kurią kreipiamasi, teismo ar administracinė institucija neprivalo nurodyti grąžinti vaiką, jei asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri prieštarauja, kad vaikas būtų grąžintas, įrodo, kad yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją. Kaip minėta, Reglamento 11 straipsnio 4 dalies nuostatos įtvirtina papildomą sąlygą Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punkte numatytos išimties taikymui – teismas negali atsisakyti grąžinti vaiką remdamasis šiuo pagrindu, jei nustatoma, kad bus imtasi priemonių užtikrinti vaiko apsaugą jį sugrąžinus. Taigi Reglamentas dar labiau įtvirtina principą, kad teismas turi reikalauti nedelsiant grąžinti vaiką, apribodamas Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punkte numatytas išimtis iki griežto minimumo, t.y. vaikas visada turi būti grąžinamas, jeigu jam gali būti užtikrinta apsauga kilmės valstybėje narėje. Tai atitinka minėtus Hagos konvencijos ir Reglamento tikslus - tarptautiniu mastu apsaugoti vaikus nuo žalingų padarinių, kuriuos sukelia jų neteisėtas išvežimas ar negrąžinimas. Vaiko neteisėto išvežimo ir/ arba negrąžinimo pasekmės yra tos, kad pažeidžiamos globos teisės. Asmuo, turintis vaiko globos teisę, netenka galimybės šią teisę realizuoti vaiko gyvenamojoje vietoje, o vaikas netenka asmens globos, kurią turėjo savo gyvenamojoje vietoje iki neteisėto išvežimo ar laikymo. Tai yra žalingi padariniai, kurie atsiranda tiek asmeniui, turinčiam globos teisę vaikui, tiek vaikui, jį neteisėtai išvežus iš gyvenamosios vietos ar neteisėtai negrąžinant. Pagal Hagos konvencijos 18 straipsnį įgaliotos institucijos sprendimo vaiko grąžinimo klausimu neturi lemti aplinkybės, aktualios iš esmės sprendžiant vaiko globos klausimą, todėl teismas, spręsdamas klausimą grąžinti ar negrąžinti vaiką, turi vertinti įrodymus ir nustatyti aplinkybes, turinčias reikšmės būtent šios kategorijos byloms Hagos konvencijos ir Reglamento normų taikymo aspektu.
Aiškindamas Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punkte numatytos vaiko grąžinimo išimties taikymą reglamentuojančias teisės normas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi kasacinio teismo praktika tokios kategorijos bylose, pagal kurią ,,didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną padėtį“ apima kraštutinius atvejus, kai vaikas negalės normaliai vystytis kilmės valstybėje dėl to, kad tėvų teisių ir pareigų turėtojas nevykdo ar nederamai atlieka tėvų teises ir pareigas bei yra pagrindo manyti, kad toks jo elgesys nepasikeis ateityje (nederamai elgiasi vaiko akivaizdoje, piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis ar psichotropinėmis priemonėmis ar pan.) arba dėl objektyvių sąlygų kilmės valstybėje vaikui vystytis nebuvimo (pavyzdžiui, karo padėties) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2008).
Pagal Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalį pareiga įrodyti, jog yra didelė rizika, kad, vaiką grąžinus, jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją, tenka asmeniui, kuris prieštarauja, kad vaikas būtų grąžintas. Išimtinių aplinkybių, patvirtinančių, jog yra didelė rizika, kad K. A. grąžinus į jungtinę Karalystę, jai būtų padaryta tokio pobūdžio žala arba kad ji gali pakliūti į kitą netoleruotiną situaciją byloje, pirmosios instancijos teismas nenustatė. Tokių aplinkybių nenustatyta ir apeliacinės instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja turi teisę teisę nuolat gyventi Jungtinėje Karalystėje iki 2022 metų (t. 2, b.l. 23-24). Remiantis Reglamento 11 straipsnio 4 dalimi teismui pateikta informacija, kad tuo atveju, jeigu grąžinus K. A. į kilmės vietos valstybę jai iškiltų psichologinės ar kitos problemos, pagalbą galėtų suteikti kompetentingos Jungtinės Karalystės institucijos (t. 1, b.l. 105-117). Be to, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu Vaikų ligoninės, Viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialo Vaiko raidos centro (toliau – Vaiko raidos centras) atlikto K. A. kompleksinio psichiatrinio-psichologinio įvertinimo išvadose patvirtinama, jog mergaitė neišsako ar kaip nors kitaip neišreiškia kokio nors konkretaus mamos netinkamo elgesio su ja ir jos neigiama nuomonė dėl grąžinimo į Didžiąją Britaniją nėra nulemta jos santykių su mama (4 išvada); vertinant teismo bylos medžiagą, psichologinio tyrimo duomenis nustatyta, kad, mergaitei gyvenant Didžiojoje Britanijoje, jos tėvai abu vienodai rūpinosi ir bendravo su mergaite, dalyvavo jos auklėjime ir ugdyme, domėjosi jos kasdienybe, teikė jai išlaikymą; tėvų šeimose nenustatyta ir kitų netoleruotinų situacijų, kaip pavyzdžiui, smurto vaiko atžvilgiu ar netinkamo vieno iš tėvų gyvenimo būdo; todėl mažai tikėtina, kad dėl mergaitės grąžinimo į Didžiąją Britaniją jai būtų padaryta psichinė ar fizinė žala. Šias išvadas patvirtino teismo posėdžio metu liudytoja apklausta tyrimą atlikusi medicinos psichologė I. N.. Atsižvelgdama į anksčiau paminėtas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog pagrindo atsisakyti grąžinti K. A. į Jungtinę Karalystę remiantis Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punkte numatyta išimtimi nėra.
Dėl atsisakymo grąžinti vaiką į Jungtinę Karalystę remiantis Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalimi pagrįstumo
Vienas iš Hagos konvencijoje įtvirtintų pagrindų, kai galima atsisakyti grąžinti vaiką, įtvirtintas Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalyje, yra grindžiamas vaiko aiškiai išreikšta nuomone, kuria jis prieštarauja grąžinimui. Šio vaiko negrąžinimo pagrindo būtina taikymo sąlyga yra vaiko buvimas tokio amžiaus ir brandos, kai būtų tikslinga atsižvelgti į jo nuomonę.
Pirmosios instancijos teismas taikė nurodytą išimtį ir atsisakė vaiką grąžinti į kilmės vietos valstybę remdamasis Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Tokią išvadą teismas pagrindė vaiko - K. A. nuomone, nes mergaitė jos apklausos teisme metu nurodė, kad grąžinimui į Jungtinę Karalystę prieštarauja. Ji jau yra sulaukusi 10 metų amžiaus ir byloje nėra duomenų apie tai, kad mergaitės raida neatitiktų jos biologinio amžiaus. Apklausos teisme metu mergaitė aiškiai ir kategoriškai formulavo savo poziciją dėl gyvenamosios vietos ir santykių su tėvais, o bylos nagrinėjimo metu nei pareiškėja, nei suinteresuoti asmenys nekėlė abejonės dėl K. A. gebėjimo savarankiškai formuluoti savo nuomonę atsižvelgiant į jos amžių.
Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada dėl galimybės byloje taikyti aptariamą atsisakymo grąžinti vaiką pagrindą teisėjų kolegija nesutinka, nes išvada padaryta neišsiaiškinus visų reikšmingų nurodytos vaiko negrąžinimo išimties taikymui aplinkybių, neišnaudojus visų procesinių galimybių vaiko, kuris prieštarauja dėl jo grąžinimo į kilmės vietos valstybę, brandos nustatymui, tame tarpe, esant byloje specialių žinių poreikiui, neskyrus vaiko kompleksinio psichiatrinio-psichologinio vertinimo ar teismo ekspertizės šiuo klausimu. Nepaisant dalyvaujančių byloje asmenų aktyvumo ir pozicijos atskirais procesiniais klausimais, bylose dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių teisinių padarinių teismas yra aktyvus ir visas esmines bylos aplinkybes turi aiškintis savo iniciatyva, siekiant nustatyti, ar vaikas išvežtas ir laikomas neteisėtai, ar yra pagrindas jį grąžinti į kilmės vietos valstybę, ar yra pagrindo taikyti teisės aktų nustatytas vaiko grąžinimo išimtis, t.y. ar vaiko grąžinimas atitiktų vaiko interesus ir jiems neprieštarautų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo nutartyje, jog vadovaujantis Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalimi vaiko prieštaravimas dėl grąžinimo nėra privalomas bylą nagrinėjančiam teismui, tačiau į šį prieštaravimą gali būti atsižvelgiama, taip pat kad teismas, vertindamas vaiko prieštaravimą grąžinimui, turi įvertinti ir vaiko gebėjimą pagal jo brandą savarankiškai suformuoti savo nuomonę ir ją pagrįsti bei galimą neteisėtai vaiką išvežusio asmens įtaką vaiko nuomonės susiformavimui. Kita vertus, nors teismas padarė išvadą, jog nebejotinai pagal mergaitės amžių jos nuomonė dar gali būti nesunkiai paveikiama suinteresuoto asmens S. A., šios esminės bylai aplinkybės neištyrė. Nors, kaip nurodė nutartyje teismas, nei pareiškėja L. A., nei suinteresuotasis asmuo S. A., nei išvadą byloje teikiančių valstybės ir savivaldybės institucijų atstovės nekėlė abejonės dėl K. A. gebėjimo savarankiškai formuluoti savo nuomonę atsižvelgiant į jos amžių, teismas specialiųjų vaikų psichiatrijos ir psichologijos žinių reikalaujantį klausimą turėjo aiškintis ex officio.
Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme pareiškėjos prašymu teismas paskyrė K. A. kompleksinį psichiatrinį-psichologinį įvertinimą, kurį pavedė atlikti Vaiko raidos centrui. Tyrimą atlikusios Vaiko raidos centro specialistės vaikų ir paauglių psichiatrė S. S. ir medicinos psichologė I. N., remiantis tirtos mergaitės pažintinių, intelektinių gebėjimų, socialinės bei asmenybinės brandos vertinimo duomenimis, padarė išvadą, jog K. A. nėra pakankamai brandi tiek intelektiniu, tiek asmenybiniu požiūriu. Intelektinių gebėjimų vertinimas atskleidė ir nepakankamą mergaitės socialinį nuovokumą. Mergaitės besiformuojančioje asmenybės raidoje stiprios priklausomumo tendencijos – ji turi didesnį polinkį elgtis pavaldžiai ir nuolankiai bei priklausyti nuo kitų žmonių, priimančių sprendimus už ją. Tyrimą atlikusios specialistės padarė išvadą, jog atsižvelgiant į mergaitės pažintinių gebėjimų bei socialinės brandos išsivystymo lygį, amžiaus ypatumus bei individualias savybes K. A. nėra pajėgi be kitų asmenų įtakos suformuoti ir pagrįsti savo nuomonę, išreikšti savo valią. Mergaitė išsako savo norą gyventi su tėvu Lietuvoje bei nenorą būti grąžintai į Didžiąją Britaniją, tačiau visiškai nesugeba motyvuoti, pagrįsti savo pasirinkimų (pirmoji vertinimo išvada). Tyrėjos taip pat konstatavo, jog mergaitė dėl amžiaus ypatumų bei individualių savo raidos savybių pasižymi didesniu įtaigumu, paveikimu, ji dar nėra pajėgi priimti svarbių savo gyvenime sprendimų bei veikti savarankiškai kaip nuo nieko nepriklausantis asmuo ir yra akivaizdu, jog jos emocinė savijauta bei samprotavimai įtakojami artimųjų elgesiu, kalbomis apie šiuo metu susiklosčiusią ginčytiną jų gyvenimo situaciją (penktoji vertinimo išvada) (t.2, b.l. 157-163).
Įrodymų, paneigiančių nurodytas Vaikų raidos centro specialisčių pateiktas išvadas dėl prieštaravimą dėl jos grąžinimo į Jungtinę Karalystę pareiškusios K. A. brandos ir galimybės savarankiškai formuluoti bei pagrįsti savo nuomonę, byloje nepateikta. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesivadovauti pateiktu Vaikų raidos centro vaiko kompleksiniu psichiatriniu-psichologiniu įvertinimu ir jo išvadomis. Tuo remdamasi teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė grąžinti K. A. į Jungtinę Karalystę remdamasis Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalyje numatytu pagrindu.
Dėl atsisakymo grąžinti vaiką į Jungtinę Karalystę remiantis Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalimi pagrįstumo
Kitas Hagos konvencijoje įtvirtintas pagrindas, kai galima atsisakyti grąžinti vaiką, yra įtvirtintas 12 straipsnio 2 dalyje – tai vaiko prisitaikymas prie naujos aplinkos. Žodis „prisitaikymas“ šiame kontekste susideda iš dviejų elementų. Visų pirma, jis apima fizinį elementą – įsikūrimą bendruomenėje ir aplinkoje. Antra, jis apima emocinį elementą – saugumą ir stabilumą. Žodis „nauja aplinka“ apima vietą, namus, mokyklą, draugus, veiklą ir galimybes. Turint omeny, kad Hagos konvencijoje įtvirtintų nuostatų tikslas – užkirsti kelią neteisėtam vaiko išvežimui, iki minimumo sumažinant vaiko negrąžinimo atvejus, teismas, spręsdamas dėl vaiko negrąžinimo šiuo pagrindu turi pasiekti tokį įsitikinimo lygį, kuris pateisintų vaiko negrąžinimą šiuo išimtiniu atveju. Kadangi vaiko prisitaikymo prie naujos aplinkos lygis turi būti vertinamas tuo metu, kai vyksta procesas, teisėjų kolegija sprendžia dėl vaiko prisitaikymo prie naujos aplinkos bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu. Teisėjų kolegija, taikydama šį atsisakymo grąžinti vaiką pagrindą, neatsižvelgia į Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą jo taikymo sąlygą, susijusią su laikotarpio nuo neteisėto vaiko išvežimo ar laikymo iki proceso pradžios trukme, kadangi pripažįsta ją procedūrine ir formalia bei neatitinkančia šioje byloje susidariusios situacijos. Nagrinėjamu atveju faktiškai susiklostė situacija, jog nors procesas dėl vaiko grąžinimo buvo pradėtas nepraėjus vienerių metų terminui nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, vaiko grąžinimo klausimas nebuvo išspręstas per įmanomai trumpiausią laiką, laikantis Reglamento 11 straipsnio 3 dalyje ir Hagos konvencijos 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto 6 savaičių termino, įvertinant užsitęsusį bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme. Su prašymu dėl teismo leidimo grąžinti dukrą į Jungtinę Karalystę išdavimo pareiškėja kreipėsi tik 2012 m. sausio 23 d., t.y. praėjus daugiau kaip pusei metų nuo vaiko neteisėto išvežimo. Pareiškėjos ir suinteresuotojo asmens atstovės prašymu pirmosios instancijos teismo posėdis 2012 m. vasario 21 d. buvo atidėtas dėl per trumpo termino atsiliepimui į pareiškėjos prašymą pateikti ir suinteresuotojo asmens advokatės užimtumo kitose bylose, taip pat dėl pareiškėjos negalėjimo atvykti į Lietuvą, nesuspėjus gauti Lietuvos vizos. Apeliacinės instancijos teisme byla buvo gauta 2012 m. balandžio 18 d. ir atsižvelgiant į bylos kategoriją paskirta nagrinėti teismo posėdyje 2012 m. birželio 7 d. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjos atskirajame skunde formuluojamą prašymą aiškintis vaiko nuomonę, kuria išreikštas prieštaravimas sugrąžinti ją į Jungtinę Karalystę, lėmusias priežastis ir skirti ekspertizę, teismas 2012 m. birželio 7 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą 2012 m. birželio 15 d. ir skyrė žodinį bylos nagrinėjimą. Pareiškėja 2012 m. birželio 13 d. pareiškimu (t. 2, b.l. 115-116) prašė 2012 m. birželio 15 d. posėdį atidėti ir pranešė, jog į teismą galinti atvykti tik laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 23 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Apeliacinės instancijos teismas 2012 m. birželio 18 d. nutartimi byloje paskyrė K. A. kompleksinį psichiatrinį-psichologinį įvertinimą ir pavedė jį atlikti ekspertinei įstaigai, kurioje krūvis tokio pobūdžio pavedimams yra mažiausias ir įvertinimą galima atlikti greičiausiai. Suinteresuotas asmuo ir pareiškėja nutartimi buvo įpareigoti nuvykti į Vaiko raidos centrą jo nurodytu laiku ir visais atvejais tinkamai bendradarbiauti (t.2, b.l. 124-129). Vaiko raidos įvertinimo išvados teismui buvo pateiktos tik 2012 m. gruodžio 14 d., apeliacinės instancijos teismo posėdis bylai išspręsti apeliacine tvarka paskirtas nedelsiant – 2012 m. gruodžio 17 d. (t.2, b.l. 157). Taigi bylos ilgą trukmę teismuose lėmė taip pat ir pačios pareiškėjos elgesys – negalėjimas atvykti į bylos nagrinėjimą Lietuvos teismuose ir ekspertinio tyrimo atlikimui, nors jos nuomonės išklausymas pagal Reglamento reikalavimus yra būtinas, taip pat objektyvios priežastys – vaiko psichiatriniam-psichologiniam įvertinimui būtinas skirti laikotarpis. Šiuo metu nuo vaiko neteisėto išvežimo yra praėję pusantrų metų. Pažymėtina, jog Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vaiko negrąžinimo tikslas – užtikrinti vaiko interesų apsaugą tuo atveju, kai byloje esantys įrodymai patvirtina jo prisitaikymą prie naujos aplinkos. Šio pagrindo taikymo sąlyga, jog procesas turi būti pradėtas praėjus vienerių metų terminui nuo vaiko neteisėto išvežimo, siekiama įtvirtinti terminą, kuris preliminariai galėtų sąlygoti tokį vaiko prisitaikymą prie naujos aplinkos, įvertinus tai, jog pačios bylos dėl vaiko grąžinimo išnagrinėjimo terminas turėtų būti minimalus. Todėl faktiškai susiklosčius priešingai situacijai, kai procesas dėl vaiko grąžinimo pradedamas nepraėjus vienerių metų terminui, tačiau užsitęsia ilgą laiko tarpą ir lemia vaiko prisitaikymą prie naujos aplinkos, teisingumo ir protingumo principai reikalauja, jog minėtas Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vaiko negrąžinimo pagrindas būtų aiškinamas ir taikomas ne formaliai, bet atsižvelgiant į pagrindinį šios vaiko grąžinimo išimties tikslą – užtikrinti prie naujos aplinkos prisitaikiusio vaiko interesų apsaugą. Tiek Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnyje, tiek Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje taip pat akcentuojama, jog imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia - vaiko interesai. Šiems interesams teiktinas prioritetas prieš teisėtus vaiko tėvų (globėjų) interesus. Pagal Reglamento 12, 13 ir 33 konstatuojamąsias dalis jis pagrįstas koncepcija, kuria remiantis turi būti labiausiai atsižvelgiama į vaiko interesus ir juo siekiama užtikrinti pagarbą pagrindinėms vaiko teisėms, išdėstytoms Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnyje (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2008 m. liepos 11 d. sprendimo byloje C-195/08 PPU 51 p.; Monako apeliacinio teismo 2001 m. rugsėjo 20 d. sprendimas atsisakyti grąžinti vaiką į Ispaniją Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalies pagrindu byloje Nr.HC/E/MC 510 ir kt.).
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) taip pat yra pažymėjęs vaiko teisės į saugią ir nusistovėjusią aplinką svarbą (žr., pavyzdžiui, Koons v. Italy, no. 68183/01, judgment of 30 September 2008). Be to byloje Neulinger and Shuruk v. Switzerland (no. 41615/07) primtame 2010 m. liepos 6 d. sprendime EŽTT konstatavo, jog Žmogaus teisių konvencijos (toliau – Konvencijos) 8 straipsnis (teisė į šeimos gyvenimo gerbimą) būtų pažeistas, jeigu sprendimas dėl vaiko grąžinimo būtų įgyvendintas. Remiantis Konvencijos 8 straipsniu vaiko grąžinimo įpareigojimas negali būti taikomas automatiškai ar mechaniškai, kai taikoma Hagos konvencija. Teismas akcentavo, jog vertinant byloje konkuruojančių interesų pusiausvyros nustatymo aspektą, prioritetas skirtinas geriausiems vaiko interesams, kurie susiję ne tik su vaiko teise į šeimos ryšių palaikymą, bet ir su teise vystytis sveikoje aplinkoje.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo praktikoje yra pabrėžęs, kad siekiant tinkamai užtikrinti vaiko teises į saugią aplinką, kuri sudarytų galimybes visapusiškai vystytis, atsižvelgtina į objektyvias gyvenimo sąlygas, kurias gali suteikti kiekvienas iš skyrium gyvenančių tėvų, įvertinant, kad vaiko interesai reikalauja suteikti vaikui galimybę turėti savo aplinką (tiek fizine, tiek socialine prasme), kurioje jis galėtų būti, užsiimti vaiko vystymuisi reikalingais dalykais, žaisti, būti apsaugotas nuo suaugusių kasdienių rūpesčių, problemų ir pan. Teismas negali remtis vienu faktu, o turi įvertinti jų visumą vaiko interesų požiūriu. Kriterijai, lemiantys sprendimą nekeisti vaiko aplinkos, yra: laikotarpis, kurį vaikas gyvena jo poreikius patenkinančioje aplinkoje, užtikrinančioje jo teisę į būstą; būsto sąlygos; vaiko poreikių tenkinimas; bendravimo ryšių susiformavimas; susiformavęs glaudus emocinis ryšis su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas jau gyvena kartu; ryšiai su kitais šeimos nariais, kartu gyvenančiais asmenimis; kitos aplinkybės, kurių pripažinimas svarbiomis sprendžiamas kiekvienoje konkrečioje byloje. Tarptautinėje ir Lietuvos teismų praktikoje akcentuojamas ilgesnis kaip vienerių metų gyvenimo vaiko poreikius atitinkančioje aplinkoje terminas. Tokios aplinkos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006; 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-24/2010; 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-41/2010 ir kt.). Nors pirmiau nurodyti išaiškinimai yra suformuluoti bylose dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kurių aplinkybės nėra tapačios arba iš esmės panašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, nurodyti teisės normų taikymo išaiškinimai apskritai yra aktualūs ir nagrinėjamoje byloje.
Išvadą byloje teikusių valstybės ir savivaldybės institucijų atstovių nuomonės dėl vaiko prisitaikymo naujoje aplinkoje bei atsisakymo grąžinti šiuo pagrindu vaiką į Jungtinę Karalystę pagrindo egzistavimo apeliacinės instancijos teisme išsiskyrė. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovė siūlė pareiškėjos prašymą grąžinti vaiką į Jungtinę Karalystę tenkinti, nes K. A. emocinis santykis su abiem tėvais yra pakankamai nesaugus ir negalima pripažinti, kad mergaitė yra prisitaikiusi prie naujos aplinkos Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalies normos prasme. Tuo tarpu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovės nuomone bylos duomenys patvirtina, jog mergaitė jaučiasi saugi gyvendama Lietuvoje su tėvu ir grąžinus ją į Jungtinę Karalystę jai būtų padaryta psichologinė trauma ir ji jaustų psichologinę įtampą.
Teisėjų kolegijos vertinimu, visuma byloje surinktų įrodymų patvirtina būtinumą taikyti Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį ir atsisakyti K. A. grąžinti į kilmės vietos valstybę. Teisėjų kolegija konstatuoja esant nustatytas šias aplinkybes, patvirtinančias, jog K. A. per pusantrų metų prisitaikė prie naujos fizinės ir socialinės aplinkos ir šios aplinkos pakeitimas neatitiktų jos interesų. Nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. K. A. Lietuvoje pradėjo lankyti naują mokyklą (duomenys neskelbtini) ir ją lanko jau antrus mokslo metus, antrieji mokslo metai šiuo metu yra įpusėję. Dar 2012 m. kovo 8 d. pažymoje (t.2, b.l. 50-51) (duomenys neskelbtini) informavo teismą, jog K. pritapo prie klasės, surado draugų, jai nebeliko jokių bendravimo su vaikais barjerų, yra mėgiama klasės mokinė, nebijanti išsakyti savo nuomonę, noriai dalyvaujanti mokinių diskusijose. Mergaitė greitai pramoko lietuviškai skaityti ir rašyti, turi išugdytą atsakomybės ir pareigos jausmą, visada atlieka namų užduotis, pamokų be priežasties nepraleidžia, į mokyklą ateina švari ir tvarkinga. Mokykloje K. lanko šokių būrelį du kartus per savaitę. Nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos vaikų ir jaunimo centre K. pradėjo lankyti plaukimo pamokas (t.2, b.l. 52). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyriaus surašytuose 2011 m. spalio 12 d., 2012 m. vasario 3 d. ir 2012 m. kovo 3 d. šeimos aplankymo ir buities tyrimo aktuose (t.1, b.l. 37, 97-103; t. 2, b.l. 53) nurodoma, jog K. A. mokosi ketvirtoje klasėje, lanko žirgyną, baseiną, tautinių šokių būrelį mokykloje ir šoka pramoginius šokius klube L. W., myli gyvūnus, turi namuose augintinį (šunį), mėgsta piešti ir laiką praleisti su broliu. K. gyvena su tėvu, jo sutuoktine G. A. ir broliu V., gim. 2011 m. spalio 9 d., trijų kambarių bute su visais patogumais, turi atskirą, gražiai įrengtą kambarį su visais reikalingais baldais ir aparatūra, čia jai sudarytos geros sąlygos poilsiui, laisvalaikiui ir pamokų ruošai. K. A. tėvas S. A. dirba, jo sutuoktinė augina mažametį vaiką, šeimos pajamos apie 5500 Lt per mėnesį. Kristina mielai bendrauja ir yra linksma, tačiau nenoriai kalba apie mamą, išreiškė tvirtą norą gyventi su savo tėvu jo naujoje šeimoje, nes jie puikiai sutaria tarpusavyje. K. A. beveik kiekvieną dieną su mama bendrauja kompiuterio pagalba, pasakoja jai apie savo mokslus, lankomus būrelius, kitas mamą dominančias naujienas, tačiau susitikti su ja bijo ir nenori. Mamai sakė, jog neketina grįžti į jos namus, Lietuvoje motina nė karto dukros neaplankė. Vaiko teisių apsaugos specialistų nuomone K. gerai jaučiasi tėvo namuose, šalia tėvo jaučiasi saugi ir rami, yra tinkamai prižiūrima ir mylima, puikiai sutaria su visais šeimos nariais, labai myli mažąjį broliuką, yra pripratusi gyventi tėvo ir broliuko aplinkoje. Iš duomenų apie pareiškėjos L. A. pajamas galima spręsti, jog jos mėnesinis atlyginimas 2011 metais vidutiniškai sudarė 350 svarų sterlingų, 2012 metais – 475 svarus sterlingų, pajamos laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio iki 2011 m. balandžio buvo 11000 svarų sterlingų, pajamos laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio iki 2012 m. balandžio – 6000 svarų sterlingų, didelę pajamų dalį sudaro įvairios socialinės pašalpos, tame tarpe už mažametį vaiką (t.1, b.l. 56-66, t. 2, b.l. 178-179).
Vaiko raidos centro atlikto K. A. kompleksinio psichiatrinio-psichologinio įvertinimo metu nustatyta, jog kalbėdama apie šeimą ar vaizduodama šeimą mergaitė mini keturis asmenis – save pačią, brolį, tėtį ir jo žmoną G., kurią vadina mama. Projektuodama šeimos situaciją ji išreiškia tokius poreikius: šiltesnio emocinio santykio tarp susiformavusių, vaiko subjektyviai jaučiamų, tėvų ir vaikų diadų; didesnio bendravimo; globojimo. Mergaitė pažymi didelį mamos reikšmingumą šeimoje, pastebi tėvo dominavimą joje, tačiau ir didelį jo rūpestį ja ir broliu. Stebimas visiškas mamos L. A. ignoravimas, kalbėdama ar atlikdama užduotis apie mamą, mergaitė visada mamą vadina G., tik tikslingai paklausus apie mamą L., atsako apie ją. Tikslingai paprašyta projekcinėje užduotyje atskirai įvertinti savo savijautą, gyvenant su tėčiu ir su mama L., mergaitė tėvo šeimoje jaučianti bendravimą, draugišką paramą, tuo tarpu mamos šeimoje išreiškia vyraujančią nuostatą, kad jos norai turėtų būti patenkinti besąlygiškai. Dukros-mamos ir dukros-tėvo santykių stebėjimo metu mergaitės santykis su abiem tėvais šiltas, bendravimas artimas, pakankamas tiek emocinis, tiek fizinis jų kontaktas. Abu tėvai tenkina jos emocinius, žaidybinius poreikius, yra kantrūs su ja, žaidimą panaudoja jos lavinimui, įvairių situacijų aptarimui. Santykių stebėjimo metu tėvas su dukra visą užsiėmimą įsitraukia į juos abu sudominusį žaidimą, nepailsta jį žaisti, rungtyniauja, konkuruoja tarpusavyje, tuo pačiu ir pasidžiaugia vienas kito sėkme, pastebi netikslumus, atleidžia suklydimus ir tai rodo, jog bendra veikla yra įprasta jų gyvenime ir abiem priimtina. Mamos ir dukros bendroje veikloje labiau dominuoja mergaitė, ji galimai slopindama nerimą daug kalba, pasakoja mamai, džiaugiasi gautomis dovanomis, padėkodama už jas, pabučiuoja mamą. Mama vengia disciplinuoti dukrą, jai pritrūkus kantrybės ir prasiveržus nepasitenkinimui, atžagarumui (trečioji įvertinimo išvada). Tyrimą atlikusios specialistės taip pat nustatė, jog yra projektuojamas stipresnis mergaitės susirūpinimas praeitimi bei ateities baimė, kas apsunkina jos prisitaikymą prie aplinkos, mažina interesą kontaktams, siekimų poreikį. Mergaitė turi sunkumų, prisitaikant prie naujų, jai nežinomų aplinkų, buvo apsunkinta jos adaptacija atvykus į Lietuvą, buvo ir yra išlikę emociniai bei elgesio sunkumai, reaguojant į šeimoje vykstančius pokyčius. Apie apsunkintą prisitaikymą prie aplinkos byloja ir projekcinių psichodiagnostinių metodikų duomenys. Adaptacijos sunkumai mergaitei kyla dėl vieno svarbiausių vaikui poreikio, t.y. saugumo, kuris yra tolimesnės adaptacijos pasaulyje ir geros savijautos pamatinis veiksnys, stokos (šeštoji įvertinimo išvada) (t. 2, b.l. 157-163).
Byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog ir iki neteisėto K. A. išvežimo iš Jungtinės Karalystės jos santykiai su motina turėjo komplikacijų, o dukros santykis su tėvu buvo natūralus ir emociškai stabilus. Artimą dukros ryšį su tėvu teismo posėdžių metu patvirtino ir pati pareiškėja, ji taip pat pripažino, jog bendraujant su dukra per internetą, ji niekada nesakiusi norinti grįžti į Jungtinę Karalystę. Motinos elgesyje su dukra trūko stabilumo, apie ką nurodė ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovė apeliacinės instancijos teisme. Iš O. V. ir šeimų rūpybos bendrijos informacijos (t. 1, b.l. 195-206) matyti, jog dar 2009 metais dukra K. nenorėjo bendrauti su mama arba bendraudavo negatyviai, pareiškėja bendravime su dukra atrodė sunerimusi ir sutrikusi, vaiko auklėjime buvo pasyvi, leido vaikui valdyti situacijas ir tik po užsiėmimų sesijų mamos ir vaiko santykiuose atsirado „poslinkis“ ir pareiškėja pasidarė labiau pasitikinti savimi. Tai patvirtina, jog vaiko artimesnis emocinis ryšys su tėvu, nei su motina pradėjo formuotis dar gyvenant Jungtinėje Karalystėje iki neteisėto išvežimo ir vaiko nuomonė dėl apsisprendimo gyventi Lietuvoje su tėvu nebuvo nulemta tėvo sąmoningo ir neleistino poveikio dukrai ar dukros nuteikinėjimo prieš motiną po jos atvežimo į Lietuvą. Tokio fakto, kad vaiko nuomone būtų sąmoningai manipuliuojama, nepatvirtino ir tyrimą atlikusios Vaiko raidos centro specialistės. Byloje nenustatyta ir faktų, jog tėvas ar jo sutuoktinė draustų vaiko nuotolinį (telefonu, per internetą, laiškais ir pan.) ar tiesioginį bendravimą su motina. Stabilumo stygių ir tam tikrą sutrikimą santykiuose su dukra, teisėjų kolegijos manymu, patvirtina ir aplinkybė, jog motinai sudėtinga rasti natūralų ir stabilų emocinį ryšį su K. ir per paskutiniuosius 18 mėnesių. Pareiškėja, nebūdama labai užimta darbinėje veikloje (per savaitę dirba tik 16 valandų) dukros Lietuvoje nei karto neaplankė, neskaitant susitikimų teisme arba atliekant ekspertinį tyrimą. Nors teisėjų kolegija įvertina dukros išvežimo neteisėtumą ir kilusias natūralias kliūtis bendravimui (vizų atvykimui į Lietuvą poreikis, papildomos išlaidos ir pan.), visgi toks motinos elgesys, nesiekiant greitesnio emocinio ryšio su vaiku atkūrimo, jo palaikymo ir puoselėjimo, neįtikina ir neatrodo natūralus. Priešingai, tam tikras pareiškėjos elgesys, dirbtinai siekiant geresnio kontakto su dukra, netgi vertintinas kaip neadekvatus, pavyzdžiui, daugkartiniai skambučiai telefonu dukrai tą pačią dieną, kas vaiką gali tik dar labiau išbalansuoti ir jam sukelti psichologinę įtampą bei pabloginti santykius (t. 2, b.l. 165-175).
Teisėjų kolegija įvertina taip pat ir tai, jog K. A. 2013 m. sausio 18 d. sukanka vienuolika metų. Nors nėra pagrindo nesutikti su vaiko raidos tyrimą atlikusių specialisčių išvada, jog Kristina pagal savo brandos lygį dar negali savarankiškai suformuoti savo nuomonės, išreikšti savo valios ir priimti sprendimų svarbiausiais jos gyvenimo klausimais, tačiau apskritai tokio amžiaus vaiko nuomonė, vertinant jo santykį su vaiką šiuo metu supančia fizine ir socialine aplinka, yra svarbi. Visiškai ignoruoti vaiko norą, nors ir nemotyvuotą, likti gyventi dabartinėje aplinkoje, būtų nepagrįsta. K., subjektyviai įsitikinusiai, jog grąžinus ją į Jungtinę Karalystę gyventi su mama, gali nutrūkti ar bus labai apriboti jos geri įprastiniai santykiai su tėvu ir kitais dabartinės jos šeimos nariais (broliu, tėvo sutuoktine), žinant mergaitės apsunkintą adaptaciją naujoje aplinkoje bei netvirtą emocinį ryšį su mama, vaiko prisitaikymas motinos aplinkoje būtų sudėtingas. Todėl labiau vaiko interesus atitinka tikslas išsaugoti jau sukurtus tvirtus ryšius su artimais asmenimis (tėvu, broliu) ir saugią aplinką, kartu siekiant atkurti tvirtus ir natūralius ryšius su motina, nei galima sunki adaptacija naujoje aplinkoje, nauji psichologiniai ir socialiniai sunkumai kuriant naują saugią aplinką, kartu netenkant esamų emocinių ir socialinių ryšių.
Pagal Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją (7, 8 straipsniai) vaiką identifikuoja ne tik jo vardas, šeimos ryšiai, tačiau ir pilietybė. Pareiškėja dar 2010 m. rugpjūčio 12 d. davė sutikimą dukrai K. suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę ir tėvo pavardę. Bylos duomenimis K. A. šiuo metu turi tik Lietuvos Respublikos pilietybę (t.1, b.l. 43, t. 2, b.l. 8).
Apibendrinant darytina išvada, jog dėl nurodytų faktorių (vaiko antrieji mokslo metai naujoje mokykloje, nauji draugai, nauja kalbinė aplinka, aktyvus ir įvairiapusis laisvalaikis, geri santykiai šeimoje, natūralus ir tvirtesnis emocinis ryšys su tėvu, įgytas saugumo ir stabilumo jausmas esamoje aplinkoje, geros buities sąlygos, galima apsunkinta adaptacija naujoje aplinkoje ir pavojus prarasti bendravimą su tėvu ar iš esmės jį apriboti, vaiko amžius, vaiko pilietybės teisinis santykis su valstybe, kurioje vaikas gyvena) vaiko gyvenimas jau žinomoje, socialiai saugioje aplinkoje teikia daugiau garantijų tęstiniam vaiko vystymuisi ir labiausiai atitinka vaiko interesus.
Teismo nuomone, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nagrinėjamos bylos atveju atsisakymas atsižvelgti į K. A. prisitaikymą prie naujos aplinkos neatitiktų vaiko interesų, todėl, vadovaudamasi Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija pareiškėjos prašymą dėl vaiko grąžinimo atmeta. Taigi, nors pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas ir neišsiaiškino visų bylai reikšmingų aplinkybių, dėl ko netinkamai taikė Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalies nuostatas bei tuo remdamasis be pagrindo atsisakė šalių dukrą grąžinti į Jungtinę Karalystę, tačiau byloje priimto teisinio rezultato prasme atskiruoju skundu skundžiama teismo nutartis yra teisinga, dėl to paliekama galioti.
Dėl vaiko negrąžinimo teisinių padarinių
Pažymėtina, jog Reglamento 17 konstatuojamoje dalyje yra įtvirtinta, jog valstybės narės, į kurią vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar negrąžintas, teismo sprendimas negrąžinti vaiko gali būti pakeičiamas paskesniu vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo valstybės narės teismo sprendimu. Ši procedūra ir jos įgyvendinimo tvarka yra įtvirtinta Reglamento 11 straipsnio 6-8 dalyse, 42 straipsnyje.
Dėl bylinėjimosi išlaidų byloje
Byloje apeliacinės instancijos teismo 2012 m. birželio 18 d. nutarties pagrindu buvo atliktas K. A. kompleksinis psichiatrinis-psichologinis įvertinimas. Už suteiktas paslaugas Vaikų ligoninė, Viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialas pateikė 1200 Lt sąskaitą (t. 2, b.l. 157-164). Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio18 d. nutartyje nurodyta, jog šias išlaidas įpareigojama apmokėti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, kadangi pareiškėjai L. A., kurios prašymu atliktas tyrimas, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. kovo 27 d. sprendimu (t. 2, 84-86) nutarta teikti antrinę teisinę pagalbą apeliaciniame procese nagrinėjamoje byloje (CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 99 straipsnis). Todėl šia nutartimi nurodytos bylinėjimosi išlaidos nepaskirstomos (CPK 96 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 96 ir 99 straipsniais, Reglamento 11 straipsnio 6 dalimi
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartį palikti nepakeistą.
Šios nutarties kopijas nedelsiant išsiųsti dalyvaujantiems byloje asmenims ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Šios nutarties, Lietuvos apeliacinio teismo šioje byloje priimtos 2012 m. birželio 18 d. nutarties kopijas ir Vaikų ligoninės, Viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialo 2012 m. gruodžio 11 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija SKV Nr.000577 (t. 2, b. l. 164) išsiųsti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai.
Teisėjai Artūras Driukas
Dalia Vasarienė
Egidijus Žironas