Baudžiamoji byla Nr. 1-3271-801/2011

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-01017-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija

1.1.7.2.4; 1.2.17.6; 2.10.1.4. (S)

KAUNO MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

TEISMO BAUDŽIAMASIS ĮSAKYMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. lapkričio 4 d.

Kaunas

Kauno miesto apylinkės teismo teisėja Daiva Mazur, išnagrinėjusi prokuroro pareiškimą dėl proceso užbaigimo baudžiamuoju įsakymu byloje, kurioje

V. A., gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, našlys, spec. vidurinio išsilavinimo, dirbantis (duomenys neskelbtini), gyvenantis (duomenys neskelbtini),

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 201 str. 1 d.,

nustatė:

V. A. neteisėtai vertėsi ūkine veikla, o būtent: 2008 - 2009 metų laikotarpiu, pažeisdamas Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso Nr. 1-1628 (2004-04-29 pakeitimai Nr. IX-2195, Įsigaliojo 2004-04-30) 8 straipsnio 1 d., nurodančią, kad „kelių transporto ūkinė komercinė keleivių ir krovinių vežimo už atlyginimą veikla yra licencijuojama“, 8 straipsnio 2 d., nurodančią, kad „Keleiviams vežti licencija (leidimas) reikalinga, kai vežama: 1) lengvaisiais automobiliais taksi; ...; 3) lengvaisiais automobiliais užsakomaisiais reisais; 4) autobusais.“, neturėdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-10-23 nutarimu Nr. 1170 patvirtintų Kelių transporto veiklos licencijavimo taisyklių (2003-08-07 redakcija) 4 punkte numatytų licencijų, suteikiančių teisę vežti keleivius lengvaisiais automobiliais užsakomaisiais reisais tarptautinio susisiekimo maršrutais, autobusais tarptautinio susisiekimo maršrutais, už atlyginimą mikroautobusais versliškai vežė asmenis dirbti į Angliją, tuo būdu versliškai ėmėsi ūkinės veiklos, neturėdamas licencijos veiklai, kuriai ji reikalinga, tai yra padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 202 str. 1 d.

Kaltinamasis V. A. kaltu prisipažino visiškai ir parodė, jog 2008-2009 metais jau buvo įsteigęs savo individualią įmonę, tačiau su ja jokios veiklos nevykdė. Maždaug prieš septynis metus jis dirbo Anglijoje gėlių fermoje apie tris mėnesius. Dirbdamas ten sužinojo, kad pasibaigus gėlių sezonui Anglijoje galima važiuoti skinti gėles į vidurį Anglijos, o vėliau į Škotiją. Po keleto metų jis nusprendė užsiimti lietuvių vežimu į Angliją, o vėliau iš savo buvusių darbdavių gavo pasiūlymų surasti jiems ir atvežti darbuotojų. Todėl jis įvairiuose laikraščiuose, internete pasiskelbė, kad veža žmones į Angliją, padeda susirasti darbo ten. Jis pats asmeniškai yra važiavęs gėlių skinti į Angliją kokius 10 kartų, kitus asmenis dirbti į Angliją vežė pats kokius 3-4 kartus, kitais atvejais surasdavo asmenis, norinčius dirbti Anglijoje ir samdydavo vairuotoją. Kiek kartų samdė vairuotoją jis neatsimena, tai buvo daugiau kaip 10 kartų, tačiau dažnai autobusiuku kartu vykdavo ir kitų asmenų surasti žmonės, jo surasti būdavo 1-2 keleiviai. Jeigu asmenys neturėdavo pinigų susimokėti už kelionę, jis jų neveždavo. Už paslaugas - nuvežimą į Angliją ir apgyvendinimą jis imdavo 500 Lt. Dėl darbo jis jiems suteikdavo informaciją kur atvykus reikia eiti - ar į gamyklą, ar į įdarbinimo agentūrą, ar į laukus iš karto dirbti. Jiems taip pat padėdavo ten jau dirbantys lietuviai. V. A. teigia, kad 2008 metais pažįstamas advokatas paaiškino, kad galima vežti žmones į užsienį į skolą, surašant paprastus vekselius. Tada tiems asmenims, kurie neturėdavo pinigų kelionei, jis pasiūlydavo pasirašyti vekselį įvairioms sumos, kuri priklausydavo nuo termino per kiek jie pasižadėdavo grąžinti. Grąžinimo terminas nebūdavo įrašytas į vekselį. Kiti asmenys susimokėdavo kelionės dieną apie 500 Lt, jokių dokumentų iš jų gavęs pinigus nerašydavo. V. A. jam parodytus vekselius: A. P. - 750 Lt sumai, N. I. - 750 Lt sumai,  J. S. - 500 Lt sumai, A. M. – 1500 Lt sumai, J. S. - 1500 Lt sumai, I. D. - 1250 Lt sumai, A. M. - 1250 Lt sumai, V. Š. - 1500 Lt sumai, A. S. - 1500 Lt sumai, R. M. - 1500 Lt sumai, V. V. - 1500 Lt sumai, V. P. - 1250 Lt sumai, A. P. 1250 Lt sumai, R. J. - 1500 Lt sumai, I. V. - 1500 Lt sumai, V. G. - 1500 Lt sumai, R. J. - 1500 Lt sumai, R. K. - 2000 Lt sumai, R. B. - 3000 Lt sumai, R. N. - 3000 Lt sumai, M. G. - 3000 Lt sumai, D. J. - 3000 Lt sumai, E. V. - 3000 Lt sumai, D. K. - 1500 Lt sumai, A. B. - 1250 Lt sumai, V. M. - 1450 Lt sumai, K. Č. - 1075 Lt sumai, V. J. - 800 Lt sumai, A. Ž. - 1500 Lt sumai, R. N. - 1170 Lt, M. M. - 1650 Lt sumai, I. P. - 11400 Lt sumai išrašė, nes juos jis arba jo samdytas vairuotojas vežė į užsienį ir jie neturėjo pinigų atsiskaityti už kelionę iš karto. I. P. vieną kartą samdė, kad jis nuvežtų keleivius į Angliją. Už šią kelionę jam buvo pažadėjęs 500 litų atlyginimą. Prieš kelionę jis išrašė vekselį savo autobusiuko F. T., kuriuo jis vežė keleivius į Angliją, vertei. Jeigu jis būtų grąžinęs autobusiuką, jis teigia jam būtų grąžinęs vekselį. Tačiau I. P. grįžęs į Lietuvą, jį pastatė prie „Senukų“ prekybos centro ir jį pavogė. Iš šių V. A. parodytų vekselių nei vienas asmuo su juo neatsiskaitė, dėl to jis kreipėsi į pažįstamą A. G. ir jam sutartimi perleido reikalavimo teisę į minėtus vekselius, jam paliekant 50 procentų išieškotos sumos. Iš jo iki šiol jokių pinigų negavo. V. A. teigia žinojo, kad keleivių vežimui į užsienį reikalinga speciali licencija. Dėl jos buvo nuvykęs į Kelių transporto inspekciją, klausinėjo kitų panašią veiklą vykdančių asmenų, tačiau suprato, kad fiziniam asmeniui jos gauti negalima. 2008 - 2009 metais vežė keleivius į užsienį už atlygį be licencijos, o 2010 metais pažįstamas A. S. pasiūlė įkurti bendrovę, kuri gautų licenciją keleivių vežimui į užsienį ir užsiimtų šia veikla. Jis nežino, ar ši bendrovė gavo licenciją už atlygį vežti keleivius į užsienį, tačiau ji veiklos jau nevykdo, su direktoriumi A. S. daugiau kaip pusmetis negali susisiekti. Dėl padaryto nusikaltimo gailisi, iš šios veiklos daug neuždirbo, nes dalis klientų nesumokėjo, be to prarado savo mikroautobusiuką (b.t. 1, b.l. 104-105).

Be kaltinamojo V. A. prisipažinimo, jo nusikalstama veika pilnai įrodyta byloje esančiais duomenimis:

2011-04-18 Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie susisiekimo ministerijos Kauno regiono departamento raštu Nr. (401)15B-2243, kad V. A. firmai 2008-2009 metais licencijos vežti keleivius lengvaisiais automobiliais užsakomaisiais reisais tolimojo arba tarptautinio susisiekimo maršrutais, autobusais tolimojo susisiekimo arba tarptautinio susisiekimo maršrutais išduotos nebuvo (b.t. 1, b.l. 14);

2011-06-08 UAB „Pionerplyus“ atsakymu, kuriuo pateikiamos V. A. išrašytų vekselių: A. P. - 750 Lt sumai, N. I. - 750 Lt sumai, J. S. - 500 Lt sumai, A. M. - 1500 Lt sumai, J. S. – 1500 Lt sumai, I. D. - 1250 Lt sumai, A. M. - 1250 Lt sumai, V. Š. - 1500 Lt sumai, A. S. - 1500 Lt sumai, R. M. - 1500 Lt sumai, V. V. - 1500 Lt sumai, V. P. - 1250 Lt sumai, A. P. 1250 Lt sumai, R. J. - 1500 Lt sumai, I. V. - 1500 Lt sumai, V. G. -1500 Lt sumai, R. J. - 1500 Lt sumai, R. K. — 2000 Lt sumai, R. B. — 3000 Lt sumai, R. N..— 3000 Lt sumai, M. G. — 3000 Lt sumai, D. J. - 3000 Lt sumai, E. V. - 3000 Lt sumai, D. K. - 1500 Lt sumai, A. B. - 1250 Lt sumai, V. M. - 1450 Lt sumai, K. C. - 1075 Lt sumai, V. J. - 800 Lt sumai, A. Ž. - 1500 Lt sumai, R. N. -1170 Lt, M. M. - 1650 Lt sumai, I. P. - 11400 Lt (b.t. 1, b.l. 21-53);

Liudytojos L. K. parodymais, kad I. P., jos sūnus, prieš kurį laiką dirbo (duomenys neskelbtini), tikslaus adreso nežino. Į šią bendrovę dirbti priėmė V. A.. Jos sūnus rūšiuodavo, maldavo plastmasės atliekas. Prieš tris - keturis metus sūnui V. A. pasiūlė autobusiuku F. T. vežti žmones į Angliją. Vieną reisą Irmantas vežė žmones į Angliją minėtu autobusiuku, o kitu žmones vežė V. A.. Tačiau daugiau sūnus nevažiavo, nes darbo sąlygos buvo nepakeliamos – reikėjo praktiškai be sustojimo nuvykti į Angliją, permiegojus grįžti atgal. Ar buvo sūnus pasirašęs V. A. 2008-01-03 paprastą vekselį 11400 Lt sumai, ji nežino. Kažkada jai sūnus minėjo, kad prieš važiuojant į Angliją jam V. A. liepė pasirašyti kažkokį autobusiuko vertės vekselį kaip garantą, jog jis saugos automobilį, kad nepavogtų. Smulkiau apie tai daugiau nežino (b.t. 1, b.l. 56-57);

Liudytojo V. P. parodymais, kad 2009 metais jis su draugu A. P. ieškojo darbo užsienyje ir rado laikraštyje „Kauno diena“ ar „15 minučių“ skelbimą, kad reikalingi darbuotojai darbui Anglijos  šiltnamiuose skinti braškes bei narcizus.  Buvo nurodytas telefono numeris, kurio jau neatsimena, bei vardas - V. Jis paskambino nurodytu telefonu, atsiliepęs vyras pasiūlė susitikti Raudondvario plente prie Regitros. Jis su A. P. nuvyko ten, susitiko su šiuo asmeniu. Jis pasakė, kad dar yra tokio darbo Anglijoje, reikia tik turėti pinigų susimokėti už kelionę. Pinigų susimokėti už kelionę - apie 1500 Lt neturėjo, tai Raudondvario plente pas kažkokią sekretorę nuvykę pasirašė vekselį, tokiai sumai. Tą patį vakarą jie susiruošė ir išvyko į Angliją. Kartu su jais dirbti į Angliją važiavo apie 10 žmonių. Juos nuvežė į Simply Strawberries Ltd, Rectory farm, Low road Martham Nordfolk. Toje fermoje jau dirbo nemažai lietuvių. Jie ten pasiliko ir dirbo apie 1,5 mėnesio, o vėliau išvyko, nes atlyginimas buvo daug mažesnis negu žadėjo V. Jis jiems Lietuvoje sakė, kad per savaitę uždirbs po 300 svarų, o gaudavo po 160-170 svarų. Jis pagal vekselį V. pinigų negrąžino, tačiau mano, kad jis už kelionę atsiėmė pinigus iš jį įdarbinusios firmos, nes kai jis skambino iš Londono į tą įmonę, kurioje dirbo, šios firmos ūkvedys minėjo, kad jie yra skolingi V., ir jam atiduos jų uždirbtų pinigų likutį. Koks tas likutis jis tiksliai nežino. Analogiškai buvo ir su jo draugu A. P.. Jam irgi buvo atskaityti pinigai už kelionę, nes pinigų likučio negavo. V. Lietuvoje dėl nesumokėtų pinigų pagal vekselį į jį ir į draugą nesikreipė. Dėl įdarbinimo V. jokių sutarčių nesudarinėjo (b.t. 1, b.l. 58);

Liudytojos V. J. parodymais, kad 2008 metais su drauge L. C. ieškojo darbo užsienyje. Internete rado skelbimą, kad siūlomas darbas Anglijoje – skinti gėles. Kartu buvo nurodytas asmens vardas V. bei telefono numeris. Jis nusprendė pasiskambinti nurodytu telefonu ir jos draugė, jai būnant šalia, paskambino nurodytu telefonu. Atsiliepė vyras, informavo, kad yra geras darbas Anglijoje - skinti narcizus ir galima gerai uždirbti. Kur tiksliai ir koks buvo siūlomas uždarbis, dabar neatsimena. Taip pat ji paklausė kada galėtų jos važiuoti. Po kurio laiko šis vyras pats paskambino draugei ir pasakė, kad du žmonės atsisakė važiuoti, todėl padarytų nuolaidą kelis šimtus litų kelionei ir tą pačią dieną galėtų važiuoti. Kiek tiksliai kainavo kelionė ir įdarbinimas ji neatsimena. V. buvo pasakęs kainą, tačiau ji tiek neturėjo, tačiau jis sakė, kad vėliau, kai uždirbsi, trūkstamą sumą atiduos. Jis autobusiuku, kurio modelio neatsimena, atvažiavo prie „Eglės“ restorano (Smėlio gatvė, Kaune). Jame jau buvo apie 4-5 žmonės. Jie išvyko į Angliją, į kurią vietą tiksliai nežino, tačiau vėliau pati iš šios vietos važiavo į Londoną apie 9 valandas. Ji tiksliai neatsimena kur atsiskaitė už kelionę ir įdarbinimą - ar Lietuvoje, ar Anglijoje. Jai trūko apie 800 Lt už, kelionę ir įdarbinimą, todėl V. davė pasirašyti kažkokį popierių, kad kažkiek jam skolinga pinigų. Atvežęs jas kažkur Anglijoje į fermą, nuėjo pas šeimininkus, iš jų elgesio buvo aišku, kad jis pažįstamas su jais. Pasikalbėjęs su jais V. išvažiavo. Fermoje jau buvo apie 30 dirbančių lietuvių, tačiau jie jau ruošėsi važiuoti namo, nes baigėsi sezoniniai darbai. Darbas, gyvenimo sąlygos netenkino, nes už bet kokius rūbus, gyvenimo sąlygas reikėjo mokėti, realiai uždirbti buvo neįmanoma. Jų vietinis anglas pasigailėjo, nuvežė į stotį ir ji nuvyko pas pažįstamus, kurie padėjo susirasti darbą (b.t. 1, b.l. 59);

Liudytojo D. J. parodymais, kad jis ieškojo darbo per laikraščius, skelbimus internete ir pan. Maždaug 2009 m. apie kovo mėn. vidurį, tikslesnio laiko neprisimena, jis užėjo pas savo kaimyną M. G., kuris taip pat ieškojo darbo. M. savo piniginėje rado V. A. vizitinę kortelę, kurioje buvo nurodoma, kad jis veža į užsienį įdarbinti. M. iš karto jam paskambino ir paklausė ar veža įdarbinti į užsienį ir gavo atsakymą, jog veža į Lenkiją, Vokietiją, Angliją ir kitas šios krypties šalis. Kadangi jie neturėjo tokiai kelionei bei pradžiai pragyvenimo svetimoje šalyje pinigų, M. iš karto šio minėto pokalbio metu paklausė V., ar būtų galima su juo susitikti ir tai aptarti. V. pasakė, kad jo žmona guli Birštono sanatorijoje ir pasiūlė ten ir susitikti. Po kelėtos dienų, tiksliau laiko neprisimena, jis kartu su R. B., M. G. nuvyko į Birštono miestą prie V. nurodytos sanatorijos. A. M. paskambino V., jog jie jau atvykę ir po kokio 10 minučių prie jų automobilio priėjo minėtas V.. Jie jo paklausė, ar būtų įmanoma nuvykti į Angliją įsidarbinti su jo pagalba. Jis iš pradžių dvejojo, tačiau vėliau sutiko. Dar šio pokalbio metu Birštone jis minėjo, kad tuo metu Anglijoje yra darbų prie braškių, fabrikuose ir pan. Sutarė, kad jis paskambins vėliau, taip ir atsitiko, po keleto dienų, tiksliau laiko neprisimena, jis paskambino Mariui ir pasakė, kad reikia atsiųsti kiekvienam savo asmens duomenis. Po to jie visi trys nusiuntė į jo mobilųjį telefoną, kurio numerio neprisimena, kiekvienas savo asmens duomenis. Po to jis paskambinęs liepė palaukti ir po keletos dienų, tikslesnio laiko neprisimena, jis paskambinęs pasakė datą, kada jis juos asmeniškai išveš įsidarbinti į Angliją. Sutartą dieną jis, R. B., M. G., E. V. ir dar keletas asmenų, kurių nepažįsta, nuvyko į sutartą vietą prie Kauno prekybos centro „Mega“, tačiau nurodyto autobuso nesulaukė, V. paskambinus kas atsitiko, jis pranešė, kad sugedo autobusiukas, kuris turėjo juos vežti. Jis nurodė kitą išvežimo datą, tačiau vėl atsitiko tas pats, jų ir šį kartą neišvežė. Po to tik iš trečio ar iš ketvirto karto, tiksliai neprisimena, juos paėmė nuo minėto prekybos centro. V. A. atsinešė jau surašytus paprastuosius vekselius, kuriuos liepė jiems pasirašyti. Savo vardu surašytą vekselį jis pasirašė bei įrašė savo vardą ir pavardę. Antrojo vekselio egzemplioriaus jis nedavė. Vekselyje buvo numatyta, kad jis sumokės 3000 Lt (trijų tūkstančių litų) skolą iki 2009 m. gegužės mėn. 30 dienos, tačiau šiame vekselyje nebuvo nurodyta, kad šią sumą jis jam turės sumokėti už tai, kad jis jį nuveš ir įdarbins Anglijoje. Vekselio pasirašymo data sutampa su ta diena, kurią pasirašė ir kurią jis išvežė iš Kauno. Po šių vekselių pasirašymo, V. išvažiavo, o juos vairuotojas išvežė į Angliją. Kas pasitiks Anglijoje, kas įdarbins, V. nepasakė, tik pasakė, kad vairuotojas nuveš į vietą. Nuvykus į Angliją, juos atvežė prie kažkokio namo, tačiau kokiame mieste tai buvo, neprisimena, lietuvis, lygtai M. ar D. turėjo rankose papkę, liepė prisistatyti kiekvienam, pasakyti savo vardą ir pavardę, bei liepė jam sumokėti po 200 svarų. Mokėjo šiuos pinigus jam tik tie trys asmenys, kurių pavardžių ir vardų jis neprisimena. Jam kilo įtarimas, kad Lietuvoje tarėsi su V. A., kad kai įdarbins, jie tik tuomet jam sumokės pinigus, todėl tų 200 svarų nemokėjo, po ko tas asmuo liepė važiuoti į Lietuvą atgal. Po to iš šio namo išėjo į lauką, kol jie kalbėjosi, tas asmuo pasišalino su asmenų, kurie jam sumokėjo, pinigais. Jie pastebėjo, kad jų autobusiukas sugrįžo atgal prie to namo ir todėl jie jau vairuotojo nebepaleido, ir klausė jo dėl V. pažadėto įdarbinimo, tačiau jis atsakė, kad jis tik vairuotojas ir nieko daugiau nežino, po to jie prašė vairuotojo pagalbos, kad jis nepaliktų likimo valiai. Kadangi jis atgal grįžti į Lietuvą jau turėjo užsakytus keleivius, ir jų atgal parvežti neturėjo galimybių, todėl suskambino su pažįstamais Anglijoje, ir juos nuvežė į Norvičių miestą, atrodo Džeksraudo gatvė, namas atrodo 45-as, kur dar gyveno nemažai lietuvių ir ten paliko. Ten buvo vietos apsigyventi ant grindų patiestų čiužinių, todėl jie ten apsigyveno, ir pradėjo savarankiškai ieškotis darbo. Tačiau darbo nerado ir maždaug po mėnesio ir dviejų savaičių laiko jis kartu su R. B. grįžo autobusiuku į Lietuvą, nes baigėsi maisto atsargos ir pinigai. Grįžus į Lietuvą, maždaug po metų laiko, jam paskambino iš Kauno ir prisistatė teisininku, ir pasakė, kad grąžintų skolą V. A., nes turės problemų su teisėsauga. Jis dar paprašė V. A. numerio, kad galėtų asmeniškai su juo susitikti, tačiau jis numerio nedavė. Maždaug tuo pačiu metu gavo į namus paštu skolų išmušinėjimo firmos, jos pavadinimo neprisimena, raštą su jo pasirašyto paprastojo vekselio kopija. Rašte buvo nurodoma, kad privalo sumokėti skolą, nes priešingu atveju bus kreiptasi į teismą. Tada jis pastebėjo, kad jo pasirašytame vekselyje buvo klaidingai nurodyta jo pavardė, t. y. buvo parašyta J. Todėl šiuo atveju dėl šito asmens, t. y. V. A. žodinės sutarties sąlygų neįvykdymo jis mano, kad jam jokių pinigų nėra skolingas, o kaip jam elgtis tokiu atveju, kad įrodyti, jog jis jam jokių pinigų neskolingas, nežino (b.t. 1, b.l. 60-62);

Liudytojo R. B. parodymais, kad jo draugas M. G. pasiūlė įsidarbinti užsienyje, nes jis iš kažkur rado V. A. vizitinę kortelę, kurioje buvo nurodoma, kad V. A. veža ir įdarbina užsienyje. M. G. susisiekė su V. dėl susitikimo, o kadangi V. žmoną gydė Birštone, todėl susitarė su juo susitikti Birštone. Sutartą dieną jis, D. J. ir M. G., nuvyko į Birštoną, prie kažkokios sanatorijos gydomųjų baseinų, šios sanatorijos pavadinimo neprisimena ir ten susitiko su V. Iš pradžių V. už įdarbinimą už tris mėnesius prašė iš jų po 1500 Lt. Pokalbio metu, kadangi jie norėjo ilgesniam laikui įsidarbinti, jis su kažkuo susisiekė ir sutarė, kad jis iš jų už įdarbinimą paims po 3000 Lt. Jie jį informavo, kad tokių pinigų neturi ir paprašė, ar nebūtų galima įdarbinti į skolą, vėliau pradėję dirbti, jam atiduotų pinigus. Jis pasakė, kad jie tuomet pasirašys kiekvienas su V. tokį kaip skolos lapą ir per mėnesį laiko grąžins jam pinigus. Dar susitarė su V., kad kiekvienas atsiųs jam savo asmens duomenis. Po to kiekvienas iš savo telefono nusiuntė į V. duotą mobilųjį telefoną savo asmens duomenis. Po to V. perskambino ir pasakė, kad reikės atvykti išvykimui į Angliją prie Kauno prekybos centro „Mega“. Sutartą dieną jis, D. J., M. G., E. V. ir dar keletas asmenų, kurių nepažįsta, nuvyko į sutartą vietą prie Kauno prekybos centro „Mega“, tačiau nurodyto autobuso nesulaukė. Susitarė su V. dėl kitos išvykimo datos, tačiau ir tą kartą neišvyko, nes jis paskambino, kad sugedo autobusiukas, kuris turėjo juos vežti. Taip atsitiko, atrodo ir trečią kartą, todėl išvyko tik, atrodo iš kokio ketvirto karto. Paskutinį kartą, kuomet pavyko išvykti, prie šio autobusiuko V. A. atsinešė jau surašytus paprastuosius vekselius, kuriuos liepė jiems pasirašyti. Jis pasirašė surašytą vekselį, įrašė savo vardą ir pavardę. Antrojo vekselio egzemplioriaus jis nedavė. Vekselyje buvo numatyta, kad jis sumokės 3000 Lt (trijų tūkstančių litų) skolą iki 2009 m. gegužės mėn. 30 dienos. Šią sumą V. jis turėjo sumokėti už tai, kad jis nuveš ir įdarbins Anglijoje. Vekselio pasirašymo data, t. y. 2009 m. balandžio 14 diena, sutampa su ta diena, kurią jie juos pasirašė ir kurią jis išvežė iš Kauno. Po šių vekselių pasirašymo, V. išvažiavo, o juos vairuotojas išvežė į Angliją. Kas juos pasitiks Anglijoje, kas įdarbins, V. nepasakė, jis pasakė, kad vairuotojas žino ir juos nuveš į vietą, o kai bus vietoje paskambins tiems, kas juos priims. Nuvykus į Angliją, atvežė prie kažkokio namo, tačiau kokiame mieste tai buvo, tiksliai neprisimena, atrodo Kingslyn miestelis, prisistatė kaip V. tarpininkas kažkoks Darius, kuris paprašė, kad jam sumokėtų už apgyvendinimą po 200 svarų. Šių pinigų jam nemokėjo, kadangi pasakė, kad atvažiavo į skolą ir pinigų neturi. Šiuos pinigus Dariui sumokėjo tik trys asmenys, kurių pavardžių ir vardų jis neprisimena, nes jų iš anksčiau nepažinojo. Darius pasiėmęs iš tų trijų asmenų pinigus, pasakė, kad važiuoja sumokėti už jų gyvenimo vietą ir daugiau negrįžo. Jie pralaukė jo gerą pusdienį, per tą laiką atvyko namo savininkas, į kurį jie buvo atvežti, paklausė ką jie čia daro. Jie jam paaiškino, kad laukia Dariaus, kuris turi juos apgyvendinti ir įdarbinti, po ko šio namo šeimininkas paaiškino, kad čia jokio Dariaus nebūna, čia joks Darius negyvena ir jis jokio Dariaus nepažįsta. Tuomet jie suprato jog yra apgauti. Juos atvežęs autobusiukas buvo išvykęs paimti kitų keleivių, tačiau grįžo į tą pačią vietą to autobusiuko vairuotojo paprašė, kad jis parvežtų atgal į Lietuvą, tačiau jis nurodė, kad jau turi kitus keleivius grįžimui į Lietuvą, todėl jų parvežti atgal negali. To vairuotojo vardas buvo Modestas, pavardės nežino, autobusiuko markės ir valstybinių numerių neprisimena, markė atrodo Reno. Vairuotojas, pasakė, kad gali paskambinti savo pažįstamiems, kurie čia netoli gyvena, gal galės juos apgyvendinti. Taip ir atsitiko, jis nuvežė juos į Norvič (Norwich) miestą, kuris nuo tos vietos yra apie valanda kelio, į Džeksraudo (Jex Road) gatvę 148 namą, kuriame gyveno gal 8 lietuviai be jų ir ten paliko. Juos ten priėmė gyventi ir jie pradėjo savarankiškai ieškotis darbo. Tačiau darbo nerado ir jis kartu su D. J. grįžo kitu autobusiuku į Lietuvą, nes baigėsi maisto atsargos ir pinigai. Grįžus į Lietuvą, maždaug po metų laiko, jam paskambino iš pinigų išieškojimo firmos „Pionierplyus“ ir paaiškino, kad atstovauja V. A., kad susimokėti pagal vekselį pinigus iki kažkurios tai datos, nes perduos į teismus. Jis atsakė, kad nemokės ir kad atsiųstų tuo dokumentus, pagal ką jis turi jam sumokėti pinigus. 2010-09-03 dieną jis gavo šios firmos raštą su savo pasirašyto paprastojo vekselio kopiją. Po to viskas nutilo ir niekas daugiau nebeskambino. 2011 m. kovo mėn. 25 dieną jis gavo iš teismo įsakymą, kad iš jo išieškotų 3000 litų ir bylinėjimo išlaidas, tačiau jis su tuo nesutinka, kadangi V. A. jo neįdarbino, todėl pagal žodinį susitarimą jis jam pinigų ir nėra skolingas. Be to, apie tai, kad jis paduotas į teismą jo niekas neinformavo ir į teismą niekas nekvietė, viskas buvo nuspręsta vienašališkai (b.t. 1, b.l. 63-80);

Liudytojo E. V. parodymais, kad jo pažįstamas D., kurio pavardės nežino, paskambino ir paklausė, gal norėtų važiuoti dirbti į užsienį. Kadangi tuo metu darbo neturėjo ir niekur nedirbo, todėl išvykti sutiko. J. D. paaiškino ir nurodė, kad išvyks nuo Kauno prekybos centro „Mega“ automobilių stovėjimo aikštelės. Taip pat jam D. nurodė, į kokį telefono numerį nusiųsti savo asmens duomenis, tą jis ir padarė. Nurodytą dieną jis nuvyko į vietą, tačiau tą dieną į Angliją neišvyko, nes paskambino, kad autobusiukas sugedęs ir dar ten kažkokios kitos problemos. Kiek prisimena, taip pat atsitiko ir kitą kartą, išvyko tik iš kokio trečio sykio. Išvykimo dieną jis, D., Rolandas, jei gerai atsimena, M., jų pavardžių nežino, ir atrodo R. N., bei dar keletas asmenų, kurių nepažįsta, laukė sutartoje vietoje prie Kauno prekybos centro „Mega“, ten atvyko autobusiukas, kuris juos turėjo vežti į Angliją, taip pat ten atvyko ir V. A., kuris atsinešė jau surašytus ir atspausdintus paprastuosius vekselius, ir liepė pasirašyti. Atvykdamas į Kauną jis turėjo tam tikrą kiekį pinigų, nes žinojo, kad reikės V. sumokėti kažkiek už nuvežimą į Angliją, už apgyvendinimą tenai, ir už įdarbinimą, nes iki to laiko jam nebuvo pasakyta kiek už tai reikės sumokėti. Tačiau prie minėto autobusiuko, V. jam pasakė, kad už visa tai reikės sumokėti 3000 litų, o jis tokio kiekio pinigų neturėjo, todėl V. nurodė, kad kai jis nuvyks į Angliją, apgyvendins ir įdarbins, tai po pusantro mėnesio jis turės tuos 3000 litų jam sumokėti, pervesdamas į jo nurodytą banko sąskaitą, todėl dabar turi pasirašyti jo atsivežtą vekselį. Jo vardu surašytą ir atspausdintą vekselį jis pasirašė, įrašė savo vardą ir pavardę. Tada antrojo vekselio egzemplioriaus jis nedavė. Vekselyje buvo numatyta, kad jis sumokės 3000 Lt (trijų tūkstančių litų) skolą iki 2009 m. birželio mėn. 4 dienos. Šią sumą V. jis turėjo sumokėti už tai, kad jis nuveš, apgyvendins ir įdarbins Anglijoje. Po šių vekselių pasirašymo, V. pasišalino, o jie išvyko į Angliją. Kas pasitiks Anglijoje, kas įdarbins, V. nepasakė, tiesiog vairuotojas atvežė prie kažkokio namo, tačiau kokiame mieste tai buvo, tiksliai neprisimena. Ten prisistatė vienas lietuvis, kurio nei vardo, nei pavardės nežino, paprašė, sumokėti už apgyvendinimą po 200 svarų. Jis šiuos pinigus jam sumokėjo, tačiau kiti pinigų neturėjo, tai minėtas lietuvis pasakė, kad V. turėjo padaryti pavedimą banku už jų apgyvendinimą ir nuėjo pažiūrėti ar tai padaryta ir daugiau negrįžo. Po kurio laiko atvyko namo, prie kurio jie buvo atvežti, savininkas, išvarė iš to namo ir papasakojo, kad jau ne pirmas kartas, kuomet čia atveža, palieka ir apgauna žmones. Kadangi juos atvežusio autobusiuko vairuotojas dar laukė kitų keleivių, kuriuos turėjo vežti į Lietuvą, todėl vairuotojas paskambino  kažkokiam Renatui,  kuris  atvyko su  lengvuoju automobiliu, ir jį, Donatą, Marių, Raimundą ir Rolandą tuo automobiliu nugabeno į Norvičių miestą, o jų bagažą, kuris netilpo, atvežė į tą pačią vietą to autobusiuko vairuotojas, kuris atvežė juos į Angliją ir kurio vardas atrodo Modestas, pavardės nežino. Ten juos apgyvendino ir jis ieškojosi darbo, tačiau rasti nepavyko. Maždaug po mėnesio laiko pasitaikė situacija, kad tas pats vairuotojas Modestas atvyko į tapačią vietą ir paklausė, ar kas važiuotų atgal į Lietuvą, kadangi iš ten važiavo ir vienas iš seniau ten buvusių lietuvių ir tokiu būdu jis grįžo į Lietuvą. Grįžus į Lietuvą, maždaug po metų laiko, jam paskambino iš Vilniaus, kažkoks Kęstas, kuris pasakė, kad atstovauja V. A. ir kad sumokėti pagal tą vekselį 3000 litų, nes perduos į teismus. Jis tų pinigų nesumokėjo, nors ir atsiuntė kažkokius duomenis elektroniniu paštu. Po to jis gavo raštą su vekselio kopija, kuriame buvo nurodyta, kad reikia minėtus pinigus sumokėti, dar vėliau gavo kitą raštą su vekselio kopija, kad jau yra perduotas antstoliams. Tačiau nei iš antstolių nei iš teismo, jokio rašto negavo. Kadangi V. A. jo neįdarbino, todėl mano, kad pagal žodinį susitarimą, jis jam minėtos pinigų sumos nėra skolingas (b.t. 1, b.l. 81-86);

Liudytojo A. P. parodymais, kad 2009 m. apie rugpjūčio – rugsėjo mėnesį su draugu V. P. ieškojo darbo užsienyje - Anglijoje. Tuo metu laikraštyje, tačiau kokiame konkrečiai pavadinimo neatsimena, rado skelbimą, kad reikalingi darbuotojai darbui Anglijoje skinti narcizus, šalia buvo nurodytas telefonas numeris. Jo draugas V. P. paskambino jam ir susitarė susitikti Vilijampolėje. Jis su V. P. nuvyko ir susitiko su šiuo asmeniu, prisistačiusiu V.. V. papasakojo apie darbą, parodė namuko, kuriame gyvens nuotrauką, minėjo, jog galima uždirbti apie 400 - 500 svarų sterlingų per savaitę. Minėjo, kad nuvykus reikės susitvarkyti dokumentus, viskas vyks legaliai. Už nuvežimą ir įdarbinimą jis prašė po 500 svarų sterlingų už vieną asmenį. Juos sąlygos tenkino, po kiek laiko jis paskambino, pasakė, kad gali važiuoti dirbti, nurodė atvykti prie jo namų Lampėdžiuose, pasakė adresą. Tą dieną, jis visiems vykstantiems davė atspausdintus vekselius, liepė pasirašyti ir juos pasiėmė. Kodėl vekseliuose nurodytos įvairiems asmenims skirtingos sumos, jis nežino. Jie buvo sutarę, kad su juo atsiskaitys per kelias savaites Anglijoje kai gaus atlyginimus. Vekselius jis pateikė tikriausiai norėdamas užsitikrinti, kad atsiskaitys. V. jokių pinigų Lietuvoje nemokėjo. V. vežė mikroautobusu, pilkos arba mėlynos spalvos, kartu važiavo apie 10 žmonių. Kartu su juo važiavo dar vienas vairuotojas su kuriuo jis degalinėse pasikeisdavo, kad galėtų pailsėti, pamiegoti. Prieš važiuojant V. minėjo, kad veš skinti braškių, nes prie narcizų labai sunkus darbas. Visus nuvežė į Angliją, tikslaus adreso neatsimena. Jis paliko ir išvažiavo, darbo klausimus su jais tvarkė moteris vardu N.. Po dviejų ar trijų savaičių V. vėl į tą pačią vietą atvežė žmonių iš Lietuvos. Tada jis ir V. P. jam padavė po 100 svarų sterlingų. Po kurio laiko jis dar kartą atvežė grupę žmonių, jam vėl sumokėjo po 100 svarų. Ar trečią kartą V. buvo atvykęs, jis nežino, nes jų netenkino buitinės gyvenimo sąlygos ir jie išvyko ieškotis darbo kitur. Darbdavys jiems liko skolingas daugiau kaip po 100 svarų sterlingų, todėl jie N. pasakė, kad šiuos pinigus perduotų V. kaip skolą už atvežimą ir įdarbinimą. Kažkiek dar padirbę, grįžo į Lietuvą patys susiradę transportą. A. V. pasirašytą vekselį jis daugiau nieko nežinau, dėl atsiskaitymo pagal jį niekas nesikreipė (b.t. 1, b.l. 87);

Liudytojos L. S. parodymais, kad maždaug 2008 m. vasario mėnesį su drauge V. J. laikraščiuose, internete ieškojo darbo užsienyje. Tiksliai neatsimena kuriame laikraštyje rado skelbimą, kad reikalingi darbuotojai Anglijoje skinti narcizus, šalia buvo nurodytas vardas V. bei telefono numeris, kuriuo pasiskambinti. Ji paskambino nurodytu telefonu, atsiliepęs vyras nurodė, kad darbas yra Anglijoje, aprūpinama gyvenamąja vieta, nuveža į vietą. Kokį žadėjo atlyginimą už darbą dabar neatsimena. Už šias paslaugas - kelionę ir įdarbinimą, jis prašė sumokėti apie 1000 Lt. Jai toks pasiūlymas tiko, ji jam pasakė, kad pasitars su drauge ir vėliau jam perskambins. Po kelių valandų V. perskambino ir pasakė, kad jeigu jos tos pačios dienos vakare važiuotų, jis paslaugų kainą sumažintų apie 200 Lt. Jos draugė tuo metu neturėjo pinigų ir su V. susitarė vėliau apmokėti, bet jis pasakė sąlygą - pasirašyti kažkokį skolos lapelį. Koks tai buvo  dokumentas ji nematė.  Ji  800  Lt susimokėjo iš karto išvykimo dieną Panemunėje prie parduotuvės „Ekspres market“ Smėlio g. 7, Kaune. Į Angliją važiavo beveik pilnas autobusiukas – 10 žmonių, vėliau Londone paėmė dar du asmenis. Autobusiuką vairavo V., jis nuvežė į kažkokį kaimą Anglijoje, dvi - tris valandas iki Penzacia miestelio. Tame kaimelyje dirbo nemažai lietuvių, tačiau jų netenkino darbo bei gyvenimo sąlygos. Darbo rūbus pirko už savo pinigus, gyventi turėjo labai ankštuose vagonėliuose, už visas paslaugas reikėjo mokėti, todėl nepraėjus savaitei jos išvyko į Londoną. Ji nežino ar V. J. pilnai atsiskaitė su V. Po kelionės daugiau ji su V. nebuvo susitikusi (b.t. 1, b.l. 88);

Liudytojo A. G. parodymais, kad maždaug 2004 metais apie 4 mėnesius dirbo Anglijoje, NewCastle, o kai reikėjo grįžti atgal į Lietuvą, pažįstami perdavė V. A. telefono numerį, kuris vežiodavo žmones į Angliją bei atgal. Jis pasiskambino duotu telefonu, V. sutiko parvežti į Lietuvą, o vietoj pinigų jis pasiūlė padėti parvežti žmones į Lietuvą. Jis jo autobusiuką F. T. vairavo į Lietuvą, pasikeisdamas su V. A.. V. kelis žmones nuvežė į Londoną, po to kelis parvežė į Lietuvą. 2010 m. birželio mėnesį jis norėjo važiuoti į Angliją atostogauti, todėl pasiskambino V. ir paklausė ar yra vietų vykti į Angliją. Jis pasakė, kad vietų yra, tačiau neturi vairuotojo. Jis minėjo, kad autobusiukas F. T. perrašytas kažkokiai įmonei, kurios direktorius Albertas, tel. 8-620-29966, gyvena Vilniuje. Toliau dėl kelionės tarėsi su Albertu, jis ir buvo atsakingas už keliones į Angliją, už žmonių suradimą ir jų įdarbinimą. 2010 m. birželio mėnesį, lygtai 18 d. išvyko į Angliją, iš viso su juo vyko 9 žmonės. Jis vairavo autobusiuką, Albertas žadėjo vėliau jį įdarbinti į savo įmonę. Nuvykus į A. A. nurodytu adresu, kur kartu vykę žmonės turėjo dirbti, paaiškėjo, kad tas adresas buvo netikslus, reikėjo vykti apie 400 km į kitą vietą. Ten kartu vykę žmonės pasiliko, jis dar pabuvo apie savaitę ir grįžo atgal. Anglijoje jam subyrėjo to autobusiuko sankaba, jis paskambino Albertui, Albertas sakė skambinti V., nes tai jo autobusas. Pasiskambinus V. jis pasakė, kad šiuo metu neturi pinigų. Tada jis pats sumokėjo apie 3000 Lt, tačiau jam grįžus niekas sumokėtų pinigų negrąžino. Po kiek laiko V. vietoj pinigų davė jam vekselius ir pasakė, kad atgavus už juos pinigus, sau pasiliktų 3000 Lt, o kitus grąžintų. Jis su vekseliais nuvyko į UAB „Pionerplyus“, kur padėjo sudaryti reikalavimo pagal vekselius perleidimo sutartį iš V. A., o vėliau jis pagal analogišką sutartį reikalavimą perleido UAB „Pionerplyus“. Jis pagal vekselius iš UAB „Pionerplyus“ gavo dalį V. skolos, kiek tiksliai neatsimena. Prieš keletą mėnesių V. jam grąžino likusią skolą, o jis V. paprašė, kad jis persirašytų reikalavimo perleidimo sutartį UAB „Pionerplyus“ savo vardu. Kiek žino jis sutarties nepersirašė. Jokių vekselių neturi, visi vekseliai buvo palikti UAB „Pionerplyus“ (b.t. 1, b.l. 89);

Liudytojo A. M. parodymais, kad 2008 metais su draugu A. D. ieškojo darbo užsienyje. Internete ar laikraštyje tuo metu rado skelbimą, kad renkama grupė braškių skynimui Anglijoje, bei nurodytas telefonas ir vardas V. Jo draugas Aivaras paskambino nurodytu telefonu, atsiliepęs vyras pasakė, kad įdarbinimas, kelionė ir dokumentų sutvarkymas kainuos apie 1250 Lt. Jie pasakėme, kad neturi pinigų, tai jis pasiūlė atsiskaityti kai užsidirbs. Po keleto skambučių jie vėl pasiskambino ir sužinojo, kada išvyksta, nuvyko į Kaniūkus, Kaune - paskutinę troleibusų stotelę važiuojant link Raudondvario. J. V. jam ir Aivarui padavė pasirašyti vekselius 1250 Lt sumai ir pasakė, kad tai - garantas, kad susimokės už kelionę. Į Angliją vežė pats V., autobusiuko markės neatsimena, pilkos spalvos. Autobusiukas buvo pilnas žmonių. Nuvežė į Angliją, prie Ipstvich miesto esančią fermą. Visi su juo važiavę keleiviai pasiliko šioje fermoje, apgyvendino namukuose ant ratukų. Su šeimininku pasirašė darbo sutartis. Ten su Aivaru dirbo apie dvi savaites, tačiau vėliau fermos savininkas juos išvežė į kitą savo fermą, tačiau ten buvo blogos gyvenimo sąlygos ir daugiau nebedirbo, susirado darbą Mančesteryje ir išvyko. V. jie už įdarbinimą ir kelionę liko skolingi, nes per tą laiką neuždirbo pinigų, kad galėtų atsiskaityti. Daugiau su V. susitikę nebuvo (b.t. 1, b.l. 20);

Liudytojos V. V. parodymais, kad ji yra D. K. žmonos J. K. mama. Šiuo metu jie yra išvykę į Angliją, ten dirba ir gyvena. Dėl santykių su pil. V. A. nieko konkrečiai paaiškinti negali, tačiau žino, kad tai gali būti susiję su D. K. įdarbinimo istorija užsienyje. Kiek jai žinoma, tai tas V. A. buvo darbdavys, kuris 2009 metais organizavo Dariui darbą Anglijoje (t. 1, b.l. 93-94).

Civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje nėra.

Laikino nuosavybės teisių apribojimo baudžiamojoje byloje nėra.

Dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamos veikos tyrimui ir nagrinėjimui baudžiamojoje byloje nėra:

Kaltinamajam V. A. paskirta kardomoji priemonė įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje.

Teismas, išanalizavęs įrodymų visumą, daro išvadą, kad byloje esančių įrodymų visuma kaltinamojo padaryta nusikalstama veika pilnai įrodyta, kvalifikuota teisingai ir atitinka Lietuvos Respublikos BK 202 str. 1 d.

Kaltinamasis V. A. neprieštarauja prokuroro sprendimui, kad procesas būtų užbaigtas teismo baudžiamuoju įsakymu, su prokuroro siūlomu baudos dydžiu sutinka (b.t. 1, b.l. 107).

Skiriant bausmę kaltinamajam, atsižvelgiama į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, kaltinamosios asmenybę, kaltinamosios atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes.

V. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikytina tai, kad jis prisipažino padarius baudžiamojo įstatymo numatytą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Teismas, skirdamas bausmę kaltinamajai V. A., atsižvelgia į tai, kad jo padaryta nusikalstama veika yra priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai, padaryta tyčia, sunkių pasekmių nesukėlė, jis neteistas (b.t. 2, b.l. 10), priklausomybės ligų centre neužregistruotas (b.t. 2, b.1. 7), psichiatro įskaitoje neįrašytas (b.t. 2 , b.l. 9).

Teismas daro išvadą, kad kaltinamajam yra pagrindas skirti sankcijoje numatytą bausmę - baudą, tuo bus pasiekti bausmės tikslai.

n u s p r e n d ž i a :

Pripažinti V. A. kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 202 str. 1 d., ir skirti jam – 25 (dvidešimt penkių) MGL (3250 Lt - trijų tūkstančių dviejų šimtų penkiasdešimties litų) dydžio baudą.

Kardomąją priemonę - įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, teismo baudžiamajam įsakymui įsiteisėjus, panaikinti.

Įpareigoti nuteistąjį baudą per tris mėnesius nuo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo dienos sumokėti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 6801, nurodant, kad laiku nesumokėjus baudos, ji bus išieškota priverstinai. Išaiškinti, kad sumokėjęs baudą jis privalo pateikti Kauno miesto apylinkės teismo raštinės (Kaunas, Laisvės al. 103, kabinetas Nr. 120) tarnautojui banko kvitą (LR Bausmių vykdymo kodekso 22 str., 23 str.).

Kaltinamasis per 14 dienų nuo teismo baudžiamojo įsakymo gavimo dienos turi teisę paduoti Kauno miesto apylinkės teismui prašymą surengti bylos nagrinėjimą teisme. Teismas, išnagrinėjęs bylą ir pripažinęs kaltinamąjį kaltu, gali paskirti kitos rūšies ar dydžio bausmę, negu buvo paskirta teismo baudžiamuoju įsakymu (BPK 425 str. 4 d).

Įsiteisėjęs teismo baudžiamasis įsakymas neskundžiamas.

Teisėja                                    Daiva Mazur