Civilinė byla Nr. e2A-284-450/2020
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00572-2018-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.37; 2.6.8.1; 2.6.8.8
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOSVARDU
2020 m. balandžio 16 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Agnės Tikniūtės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. L. ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Leo Minor“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 25 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, o priešieškinis atmestas, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo A. L. patikslintą ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Leo Minor“ dėl bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo, turto dalies atidalinimo iš bendro jungtinės veiklos turto, nuostolių atlyginimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Leo Minor“ priešieškinį ieškovui A. L. dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs, prašė pripažinti, kad 1) 0,075 ha ploto žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), su jame esančiais 149,52 kv. m ploto butu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 127,56 kv. m ploto butu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); bei 2) 0,075 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su jame esančiu 127,92 kv. m ploto pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra ieškovo ir atsakovės bendroji dalinė nuosavybė; 3) atidalinti šalių bendrą turtą, ieškovui priteisiant 0,075 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su jame esančiais 149,52 kv. m ploto butu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 127,56 kv. m ploto butu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 4) ieškovui iš atsakovės priteisti 13 795 Eur kompensaciją už didesnę tenkančio turto dalį.
2. Ieškovas nurodė, kad šalys 2016 m. gegužės 2 d. sudarė Komercinio bendradarbiavimo sutartį (toliau – Sutartis), kuria atsakovė įsipareigojo pastatyti vieną dvibutį kotedžą ir vieną gyvenamąjį namą, o ieškovas įsipareigojo investuoti į statybos projektą 150 000 Eur. Šalys susitarė, kad pardavus pastatytus nekilnojamojo turto objektus, atsakovei atitenka 66,67 proc. statybos projekto pelno, o ieškovas atgauna investuotų pinigų sumą ir jam atitenka 33,33 proc. statybos projekto pelno. Vykdydama Sutartį atsakovė padalijo žemės sklypą į du atskirus; atsakovė leidimą statyti vienbutį gyvenamąjį namą gavo 2017 m. rugsėjo 8 d., t. y. praėjus daugiau nei 9 mėn. nuo termino kada statybos jau turėjo būti baigtos. Statybos iki patikslinto ieškinio padavimo dienos nebuvo užbaigtos, o pastato baigtumas registruotas 90 proc. tik 2018 m. balandžio 17 d. Statybos leidimą statyti dvibutį kotedžą atsakovė gavo 2018 m. pavasarį, statybos neužbaigtos, 2018 m. spalio 12 d. registruotas 90 proc. baigtumas. Ieškovas atsakovei bankiniais pavedimais sumokėjo 150 000 Eur: 1) 2016 m. gegužės 6 d. pervedė 20 000 Eur; 2) 2016 m. rugpjūčio 2 d. pervedė 30 000 Eur; 3) 2016 m. lapkričio 21 d. – 30 000 Eur; 4) 2017 m. vasario 16 d. – 20 000 Eur; 5) 2017 m. gegužės 11 d. – 25 000 Eur; 6) 2017 m. liepos 18 d. pervedė 25 000 Eur. Pinigai buvo pervedami ne Sutartyje nustatytais terminais, o atsakovės pareikalavimu pagal poreikį. Sutarties galiojimo metu tarp šalių nebuvo ginčo dėl ieškovo sutartinių įsipareigojimų vykdymo, nes atsakovė vėlavo tvarkyti dokumentaciją, reikalingą pradėti statybos darbus. Statybos darbai buvo vykdomi stipriai vėluojant, todėl sekantiems pinigų mokėjimams pagal grafiką poreikio nebuvo. Pradėjus vystyti statybos projektą ieškovas pastebėjo, kad atsakovė pateikia tikrovės neatitinkančią informaciją, todėl pradėjo įtarinėti atsakovę, kad vykdant Sutartį dalis ieškovo pervedamų lėšų galimai buvo panaudotos ne pagal paskirtį. Jungtinės veiklos sutartis dėl atsakovės kaltės per joje numatytą terminą įgyvendinta nebuvo. Sutartis šiai dienai įgyvendinta tik iš dalies, t. y. Sutarties pagrindu, bendra veikla sukurti nekilnojamojo turto vienetai, tačiau jie nėra parduoti, o Sutarties vykdymas faktiškai yra nutrūkęs. Šalys neketina tęsti (atnaujinti) Sutarties vykdymo ir neketina jos išsaugoti.
3. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, pateikė priešieškinį, kuriuo prašė iš ieškovo priteisti 52 453 Eur skolą, 30 442 Eur delspinigių, 6 proc. dydžio metines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas pagal Sutartį prisiėmė atsakomybę finansuoti jungtinės veiklos projektą, jis buvo pagrindinis investuotojas, todėl savalaikis pinigų įmokėjimas statyboms finansuoti buvo esminė sutarties sąlyga. Ieškovui praleidus visus mokėjimo terminus, jis pažeidė Sutartį, kas turėjo tiesioginės įtakos statybos darbų vėlavimui. Reikalavimas dėl atidalinimo iš bendro turto, sukurto jungtinėje veikloje, nėra galimas, nes sutartimi bendra dalinė nuosavybė nebuvo sukurta.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir pripažino, kad 0,075 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su jame esančiais 149,52 kv. m ploto butu ir 127,56 kv. m ploto butu; 0,075 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su jame esančiu 127,92 kv. m ploto pastatu yra ieškovo ir atsakovės bendroji dalinė nuosavybė. Atidalino ieškovo ir atsakovės bendrą turtą – ieškovui priteisė: 0,075 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su jame esančiais 149,52 kv. m ploto butu ir 127,56 kv. m ploto butu. Iš ieškovo atsakovei priteisė 4 705 Eur kompensaciją, 6 proc. metines palūkanas. Likusioje dalyje ieškinį ir priešieškinį atmetė. Ieškovui iš atsakovės priteisė 3 093 Eur bylinėjimosi išlaidų; atsakovei iš ieškovo priteisė 1 434 Eur bylinėjimosi išlaidų.
5. Teismas nustatė, kad 2016 m. gegužės 2 d. šalių sudaryta komercinio bendradarbiavimo sutartimi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Leo Minor“, kaip projekto vystytoja, ir A. L., kaip projekto investuotojas, susitarė vystyti statybos projektą: pastatyti vieną dvibutį kotedžą ir vieną gyvenamąjį namą atsakovei (projekto vystytojai) privačios nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Ieškovas pagal Sutartį prisiėmė atsakomybę finansuoti projektą, į projekto vystytojos sąskaitą sumokėti 150 000 Eur. Šalys susitarė, kad jeigu projekto investuotojas laiku nesumoka (nesuteikia) sutartyje nurodytų piniginių įnašų nustatytais terminais, moka projekto vystytojai 0,2 proc. delspinigių už kiekvieną uždelstą dieną nuo laiku nesumokėtos (suteiktos) pinigų sumos. Sutarties 3.3 punktu susitarė, kad kiekviena sutarties šalių atlygina kitai šaliai patirtus visus nuostolius, kurie atsirado dėl kitos sutarties šalies kaltės nevykdant ar netinkamai vykdant šią sutartį.
6. Teismas taip pat nustatė, kad abi sutarties šalys užsiima statybos darbų verslu bei sprendė, kad šalių sprendimas per 8 mėn. įvykdyti šalių pasirašytą Komercinio bendradarbiavimo sutartį ir atsakovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype pastatyti vieną dvibutį ir vieną vienbutį gyvenamąjį namą buvo pernelyg optimistiškas, juo labiau, jog statybos darbų profesionalams, siekiant gauti leidimus statybai, bus būtina atlikti su jų profesija nesusijusius darbus, t. y. ne nuo jų pačių priklausančių priežasčių Sutarties tikslai nebus pasiekti, nes reiks samdyti kitos srities specialistus, siekiant pagal teisės aktų reikalavimus parengti žemės sklypo detalaus planavimo, gyvenamųjų namų projektavimo, projektinių sprendinių derinimo, jų įteisinimo darbus. Šių darbų neatlikus statybos leidimas nėra išduodamas. Teismo vertinimu, šios aplinkybės šalims turėjo būti žinomos, kas reiškia, kad Sutarties šalys, nustačiusios tokį Sutarties terminą, kuris faktiškai skiriamas statybos darbams atlikti, suprato, kad atsakovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype statybos darbai laikantis nustatytų terminų, galėtų būti pradėti tik neturint statybos leidimo.
7. Teismas nustatė, kad ieškovas, įsipareigojęs Sutartyje nustatytais terminais atlikti piniginius įnašus, šios pareigos tinkamai neįvykdęs, įsipareigojo mokėti delspinigius. Byloje taip pat nustatyta, kad abejuose žemės sklypuose 2017 m. vasario 14 d. fiksuoti savavališkos statybos aktai, kas patvirtina faktą, jog statybos darbai buvo pradėti neturint leidimo statybai. Teismas darė išvadą, jog komercinė šalių partnerystė, kaip komercinės veiklos organizavimo forma, pasibaigė netinkamu rūpinimusi statybinių dokumentų gavimu, netinkamu Sutarties finansavimu, esant abiejų šalių kaltei.
8. Teismas konstatavęs, kad Sutartis pasibaigė, esant abiejų partnerių kaltei, sprendė, kad būtina nustatyti jos metu sukurto bendro turto (rezultato) dalis. Atsakovei nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose pastatyti du pastatai – 127,92 kv. m vienbutis gyvenamasis namas ir 149,52 kv. m dvibutis bei 127,56 kv. m kotedžas. Sutartimi šalys nenumatė, kad atsakovės jungtinei veiklai vystyti įneštas turtas (žemės sklypas), įgyvendinus projektą, išliks atsakovės nuosavybe. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad žemės sklypas buvo padalintas į du atskirus sklypus, darė išvadą, jog įgyvendinus projektą, ieškovo piniginės lėšos ir atsakovės žemės sklypas, padalinus jį į du atskirus sklypus, kaip ir Sutarties vykdymo metu sukurtas turtas – vienbutis gyvenamas namas ir dvibutis kotedžas – pripažintini šalių bendrąja daline nuosavybe. Teismas pripažino, kad bendrumą preziumuoja partnerių įnašai į bendrą veiklą, todėl nurodytą nekilnojamą turtą pripažino šalių bendrąja daline nuosavybe, įgyta jungtinės veiklos sutarties pagrindu ir jį padalino šalims.
9. Teismas nustatė, kad Registrų centro duomenis, 0,075 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė yra 18 900 Eur, 0,075 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė – 10 500 Eur. Šiuose sklypuose esančių pastatų vertė ieškovo vertinimu yra 286 800 Eur, atsakovo vertinimu – 360 000 Eur, Registrų centro vertinimu – 285 500 Eur. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad tiek ieškovo, tiek VĮ Registrų centro nurodoma objektų rinkos vertė yra panaši, vadovavosi ieškovo pateikto vertinimo duomenimis, kurie tvirtina, jog 149,52 kv. m ploto buto rinkos vertė yra 98 100 Eur, 127,56 kv. m ploto buto – 83 700 Eur, 127,92 kv. m ploto vienbučio – 105 000 Eur.
10. Teismas, spręsdamas kokiomis proporcijomis šalims atidalinti jungtinėje veikloje sukurtą bendrąjį turtą, taikė šalių sudarytos jungtinės veiklos sutarties nuostatas dėl gautino pelno pasidalinimo proporcijos: ieškovui – 33,33 proc., atsakovei – 66,67 proc. Bendra ginčo nekilnojamojo turto, įskaitant žemės sklypus vertė 316 200 Eur. Ieškovas, investavęs 150 000 Eur, tikėjosi uždirbti 33,33 proc. pelno, tokiu būdu teismas sprendė, kad ieškovui atitenka turto dalis, sudaranti bendrą 195 995 Eur sumą. Bendra ieškovo prašomo priteisti turto vertė (98100+83700+18900) yra 200 700 Eur, todėl iš ieškovo priteisė 4 705 Eur kompensaciją atsakovės naudai. Atsakovės reikalavimo dėl nesumokėtų piniginių sumų ir delspinigių priteisimo netenkino, nes atsakovė negali reikalauti naudos tik sau pačiai.
11. Pagal ieškovo patenkintų reikalavimų dalį, teismas priteisė jo naudai iš atsakovės 3 093 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų, o atsakovei iš ieškovo priteisė 1 434 Eur patirtų išlaidų.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
12. Apeliaciniame skunde atsakovė UAB „Leo Minor“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti; nustačius proceso pažeidimus, bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
12.1. Neįmanoma pastatyti 3 namus per 8 mėn. laikotarpį. Atsakovė pateikė dokumentus, liudijančius, kad statybos sutartys su rangovais sudarytos 2016 m. vasarą bei 2017 m. pavasarį; atsakovė apmokėjo statinių projektavimo išlaidas bei 10 000 Eur išlaidų elektros tinklams, kas rodo, kad atsakovė teikė finansavimą ir ėmėsi aktyvių veiksmų projektui įgyvendinti.
12.2. Teismas, konstatuodamas sutarties pabaigą, nenustatė ir neargumentavo sutarties pasibaigimo momento, neatsižvelgė į aplinkybę, kad sutartis buvo vykdoma, statybos darbai nebuvo sustoję, pagal pateiktą Luminor banko išrašą atsakovė vykdė mokėjimus rangovams iki pat kreipimosi į teismą.
12.3. Šalys sudarę jungtinės veiklos sutartį, nesiekė sukurti bendros jungtinės nuosavybės. Sutartis nenumato įmokėtų pinigų ir žemės sklypų tapimo bendra nuosavybe, sukurto turto padalinimo ar turto įregistravimo abiejų šalių vardu, t. y. nėra sąlygų, kurios leistų tvirtinti šalių ketinimą sukurti bendrą nuosavybę. Priešingai, Sutarties 2.1.1 punkte yra nurodyta, kad žemės sklypas išlieka atsakovės privati nuosavybė, todėl ir statiniai šiame žemės sklype tampa atsakovės nuosavybė. Pagal Sutarties 2.2.2 punktą, ieškovas neatsakingas prieš projekto rangovus, jam suteikta teisė atgauti investicijas ir numatytą pelno dalį, todėl ieškovas laikytinas asmeniu skolinančiu pinigus projektui įgyvendinti, tačiau nesukuriantis bendro produkto.
12.4. Sukurti statybos objektai buvo įregistruoti nuosavybės teise atsakovės vardu, ši registracija nenuginčyta. Sutartis nenumato, kad ieškovas yra vienintelis statybos finansuotojas. Teismas nevertino, kad ieškovas yra investuotojas, turintis reikalavimo teisę į finansinę grąžą ir neprisiimantis jokių jungtinės veiklos partneriams būdingų bendrų įsipareigojimų. Teismas netinkamai nustatė tarp šalių susiklosčiusį teisinį santykį ir šio santykio sukurto turto teisinį režimą.
12.5. Teismas, priimdamas sprendimą dėl sutarties pagrindu sukurto produkto (naudos) padalinimo, neatsižvelgė į darbų sąmatą, kad joje nurodyta statybų kaina viršija ieškovo investuotą pinigų sumą, kad pastatyti sutarties objektų už ieškovo investuotą pinigų sumą nebuvo galimybės, kad atsakovė į projektą investavo papildomas lėšas. Sutartyje aiškiai nustatyta, kad pardavus pastatytus objektus, yra dalinamos ne gautos pajamos, o pelnas.
12.6. Teismas, atidalindamas nekilnojamąjį turtą ieškovui, sprendimo rezoliucinėje dalyje neišsprendė klausimo dėl atsakovei tenkančios turto dalies. Sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodoma, kad visas sukurtas turtas yra bendra šalių nuosavybė, todėl sprendimo rezoliucinėje dalyje neatidalinus atsakovės turto dalies, pastatas, (duomenys neskelbtini), ir po juo esantis žemės sklypas, teismo sprendimu tampa bendrąja daline nuosavybe. Teismas nepasisakė dėl (duomenys neskelbtini), butui priklausančio garažo priklausinio. Šis objektas nėra nurodomas kaip dalintinas turtas, jo vertė nėra įtraukiama į bendrą nekilnojamojo turto objektų vertę.
12.7. Teismo nustatyta statinių ir žemės sklypo rinkos vertė nepagrįsta, be jokio pagrindo atmestas atsakovės teiktas 2018 m. spalio 9 d. turto vertinimas.
12.8. Teismo argumentai dėl priešieškinio atmetimo yra nemotyvuoti ir neteisėti, teismas nenurodo teisinio pagrindo, kuriuo remiantis netaikė netesybų ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.54 straipsnyje įtvirtintos skolų įskaitymo tvarkos. Teismas nevertino, kad savalaikis pinigų mokėjimas buvo vienintelė ieškovo prievolė pagal sutartį, kurios jis tinkamai neįvykdė, nevertino ieškovo kaltės.
13. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas A. L. prašo atmesti atsakovės apeliacinį skundą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:
13.1. Atsakovė leidimą statyti vienbutį gyvenamąjį namą gavo tik 2017 m. rugsėjo 8 d., t. y. praėjus daugiau nei 9 mėn. nuo termino kada statybos jau turėjo būti pabaigtos, o statybos leidimą statyti dvibutį kotedžą gavo tik 2018 m. pavasarį; projektuotojas nevykdė sutartinių įsipareigojimų; mūro darbai buvo baigti, kuomet pagal Sutartį pastatai turėjo būti pastatyti (2017 m. kovo mėn.). Ieškovas projekto finansavimui tuo metu buvo pervedęs 100 000 Eur.
13.2. Sutarties įgyvendinimo metu šalių santykiai tapo konfliktiški, šalys prarado tarpusavio pasitikėjimą ir neketina tęsti ar atnaujinti Sutarties vykdymo, todėl bet koks tolesnis jungtinės veiklos vystymas yra negalimas, kas leidžia konstatuoti, kad Sutartis yra pasibaigusi, šalims atsisakius toliau vykdyti jungtinę veiklą.
13.3. Sutartimi šalys susitarė kooperuodami savo turtą, žinias ir darbą veikti bendram tikslui – sukurti (pastatyti) vieną vienbutį ir vieną dvibutį namą (Sutarties 1.1 punktas). Projektą užbaigus, turtą parduoti, o gautas pajamas pasidalinti atitinkama tvarka. Teisėti bendri tikslai ir vienodi interesai yra partnerystės sutartį kvalifikuojantys požymiai, todėl vertinant Sutarties dalyką tiek atskirai, tiek sistemiškai su kitomis Sutarties nuostatomis, Sutartis kvalifikuotina kaip susitarimas dėl jungtinės veiklos.
13.4. Sutartimi šalys aiškiai susitarė ką jos įneša į bendrą jungtinę veiklą – atsakovė žemės sklypą ir savo darbą, vystant projektą, o ieškovas 150 000 Eur. Sutartyje nesant susitarimo, kad šalių įneštas turtas lieka asmenine jų nuosavybe, pripažintina, jog visas šalių jungtinei veiklai įneštas turtas, taip pat Sutarties pagrindu sukurtas objektas yra bendroji dalinė nuosavybė.
13.5. Teismas pagrįstai sprendė jungtinės veiklos pagrindu šalių sukurtą turtą šalims padalinti, ieškovui priteisiant sklypą su dvibučiu namu, atsakovei – sklypą su namu, kadangi toks padalinimo natūra būdas labiausiai atitinka šalių investicijų dydį ir sutarties esmę, tačiau teismas vadovavosi neaiškiomis dalintino turto vertėmis, todėl netinkamai išsprendė piniginės kompensacijos priteisimo klausimą.
13.6. Byloje nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad į ginčo turtą atsakovė investavo daugiau, nei pagal sutartį sumokėjo ieškovas. Atsakovė nenurodė konkrečios neva nuosavų lėšų investuotos sumos. Byloje pateiktos atsakovės banko sąskaitų išklotinės iš kurių matyti, kad projekto išlaidoms apmokėti buvo naudojamos tik ieškovo pervestos lėšos, nes kitų pajamų bendrovė neturėjo.
13.7. Atsakovė nepateikė įrodymų apie tai, kad ieškovui reiškė pretenzijas dėl nesavalaikių mokėjimų. Ieškovas bankiniais pavedimais mokėdamas sutartyje nustatytas įmokas, paskirtyje konkrečiai nurodė, kad mokamas pirmas, antras, trečias ir t. t. mokėjimai, paskutiniame mokėjime nurodyta „galutinis mokėjimas“. Atsakovė jokių pretenzijų dėl tokios mokėjimo paskirties nereiškė ir tik priešieškinyje nurodė, kad pirmiausia įskaitė delspinigius, bet ne pagrindinę prievolę.
14. Apeliaciniame skunde ieškovas A. L. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 25 d. sprendimo dalį, kuria iš ieškovo atsakovei priteista 4 705 Eur kompensacija ir 6 proc. metinės palūkanos, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovui iš atsakovės priteisti 13 795 Eur kompensaciją už didesnę tenkančio turto dalį; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
14.1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad Sutartis faktiškai nutrūko dėl abiejų šalių kaltės, nes būtent atsakovė pažeidė Sutartį – Sutarties vykdymo pradžioje netinkamai vykdė įsipareigojimus parengti bei gauti reikiamus statybos projektui vystyti dokumentus, tinkamai ir savalaikiai organizuoti bei kontroliuoti statybos projekto vykdymo procesą. Ieškovas, prieš pasirašant sutartį su kiekvienu rangovu, į atsakovės sąskaitą pervesdavo pinigų sumą, reikalingą tos sutarties vykdymui ir atsakovės sąskaitoje visuomet buvo daugiau pinigų, nei jų buvo reikalinga rangos sutartims vykdyti, t. y. ieškovo mokami pinigai neturėjo jokios įtakos statybos darbų vėlavimui.
14.2. Pagal ieškovo pateiktą turto vertinimo ataskaitą bendra ginčo turto rinkos vertė sudaro 286 800 Eur, t. y. sklypo su dvibučiu namu vertė 181 800 Eur, sklypo su namu – 105 000 Eur. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pateikta tik pastatų (be žemės sklypų) rinkos vertė, todėl nepagrįstai prie dalintino turto vertės pridėjo VĮ Registrų centro nurodytą žemės sklypų vertę, dėl ko nepagrįstai sprendė, jog dalintino turto vertę sudaro 316 200 Eur. Pagal ieškovo pateiktą ataskaitą žemės sklypai atskirai be pastatų rinkoje vertės neturi, todėl pateiktas žemės sklypų ir pastatų, kaip vieno likvidaus objekto, vertinimas.
14.3. Net ir sutinkant su teismo nustatyta dalintino turto verte, proporcijų skaičiavimas atliktas neteisingai, t. y. jei dalintino turto vertę sudaro 316 200 Eur, ieškovui turėtų tekti turto už 204 846 Eur (150 000 Eur investuota suma + 54 846 Eur (33,33 proc. projekto pelno (316 200 Eur – 150 000 Eur x 0,33)), o atsakovei turėtų tekti turto už 109 692 Eur (66,66 projekto pelno (316 200 Eur – 150 000 Eur x 0,66)), o pagal teismo argumentus (pridedant žemės sklypo vertę), atsakovei tektų turto už 115 500 Eur (105 000 Eur + 10 500 Eur), todėl ieškovui iš atsakovės turėtų būti priteista 5 808 Eur kompensacija.
14.4. Teismas ieškovui iš atsakovės nepagrįstai priteisė tik 3 093 Eur (62 proc.) bylinėjimosi išlaidų, nors atmetė tik 9,4 proc. ieškinio reikalavimų, o atsakovės turtinius priešieškinio reikalavimus atmetė visiškai.
15. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Leo Minor“ prašo atmesti ieškovo apeliacinį skundą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:
15.1. Sutartį pažeidusi šalis yra ieškovas, nesugebėjęs įgyvendinti vienintelės savo pareigos – nustatytu laiku įmokėti statyboms reikiamas lėšas. Projekto vėlavimai buvo susiję būtent su ieškovo vėlavimu mokėti įmokas.
15.2. Aplinkybė, kad dalis ieškovo pavėluotų mokėjimų datų yra artimos atsakovės pasirašytų sutarčių datoms, liudija, kad atsakovė sutartis sudarinėjo tik po to, kai gaudavo ieškovo patvirtinimą apie pinigų pervedimą. Atsakovės sąskaitoje visuomet trūkdavo pinigų statybų eigai, todėl statybų planavimas buvo tiesiogiai susijęs su ieškovo gebėjimu sumokėti už darbus. Atsakovės mokėjimų žiniaraštis liudija, kad atsakovė iš ieškovo gautus pinigus per kelias dienas išleisdavo, dengdama susikaupusius įsiskolinimus pagal rangos sutartis.
15.3. Teismas pagrįstai prie turto vertinime nurodytos kainos pridėjo žemės sklypų kainą, todėl jokios aritmetinės klaidos nepadarė. Ieškovo pateiktoje vertinimo ataskaitoje žemės sklypų vertės nėra nurodytos. Žemės sklypai nėra beverčiai, jie įregistruoti kaip atskiri turto objektai, kurie turi vertę.
15.4. Ieškovui nepateikiant argumentų, pagrindžiančių bylinėjimosi išlaidų priteisimo būtinumą, reikalavimas laikytinas nepagrįstu.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Dėl tarp šalių susiklosčiusių santykių kvalifikavimo ir turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe
17. Teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente yra nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-414-706/2016 16 punktą; 2015 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2015). Taigi teisinės kvalifikacijos tikslas – nustatyti, kokie teisiniai santykiai sieja ginčo šalis, ir, atitinkamai pritaikant šiuos santykius reglamentuojančias teisės normas, išspręsti ginčą.
18. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus, ypač kai šalių pozicijos skiriasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).
19. Ieškovo teigimu, šalių sudaryta Sutartis kvalifikuotina kaip susitarimas dėl jungtinės veiklos, todėl šalių jungtinei veiklai įneštas turtas, taip pat Sutarties pagrindu sukurtas objektas yra bendroji dalinė nuosavybė. Atsakovė šalių sutartinių santykių nevertina kaip susitarimo dėl jungtinės veiklos ir teigia, kad ieškovas laikytinas asmeniu skolinusiu pinigus projektui įgyvendinti, tačiau nesukuriančiu bendro produkto. Pirmosios instancijos teismas šalis siejusius santykius vertino kaip jungtinę veiklą, pripažindamas, kad įgyvendinus projektą, ieškovo piniginės lėšos ir atsakovės žemės sklypas, padalinus jį į du atskirus sklypus, kaip ir Sutarties vykdymo metu sukurtas turtas – vienbutis gyvenamas namas ir dvibutis kotedžas, tapo šalių bendrąja daline nuosavybe. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl tarp šalių jungtinės veiklos santykių egzistavimo, padarė neteisingas išvadas, dėl ko neteisingai išsprendė šalių ginčą.
20. Pagal CK 6.969 straipsnio 1 dalies nuostatas jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai.
21. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.969 straipsnio 1 dalies normą, yra išskyręs šiuos esminius jungtinės veiklos sutarties požymius: 1) kelių asmenų turtinių, intelektinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; 2) įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; 3) bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas. Skiriamasis šios sutarties bruožas, leidžiantis ją atriboti nuo panašių sutartinių teisinių santykių, – tai bendri jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-219/2019 21 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
22. Teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo. Jungtinės veiklos sutarties dalyvių tikslo bendrumas lemia jų tarpusavio teisių ir pareigų specifiką: nė vienas jungtinės veiklos dalyvis negali reikalauti naudos tik sau pačiam, jungtinės veiklos partneriai dalijasi tiek gautą pelną, tiek nuostolius ir bendrai atsako pagal iš bendros veiklos kilusias prievoles (CK 6.974–6.976 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2009).
23. Bendra veikla kildinama ne iš įstatymo, bet grindžiama sutartimi. Jungtinės veiklos sutartis laikoma savanoriška asociacija, kuri pasižymi bendrais tikslais ir vienodais dalyvių interesais kaip rezultatu. Skirtingai nuo įprastų sutarčių ir šalių bendradarbiavimo, pasižyminčių skirtingais, priešpriešiniais šalių interesais, jungtinės veiklos sutarties šalis vienija interesų bendrumas, veikiant ne išimtinai kiekvienos šalies naudai, bet partnerystės, kaip visumos, interesais, siekiant bendrų tikslų. Teisėti bendri tikslai ir vienodi interesai yra partnerystės sutartį kvalifikuojantys požymiai. Komercinės partnerystės galutinis tikslas (rezultatas) visada siejamas su pelno uždirbimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2013).
24. Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys 2016 m. gegužės 2 d. sudarė Sutartį, kurią įvardijo Komercinio bendradarbiavimo sutartimi. Sutarties 1.1 punkte šalys susitarė, kad projekto vystytoja (atsakovė) įsipareigoja vystyti statybos projektą: pastatyti vieną dvibutį kotedžą ir vieną gyvenamąjį namą žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini); investuotojas (ieškovas) įsipareigoja investuoti į statybos projektą 150 000 Eur. Taip pat pagal Sutartį šalys susitarė, kad pabaigus statybos projektą ir pardavus pastatytus nekilnojamojo turto objektus, projekto vystytojai atitenka 66,67 proc. statybos projekto pelno, o projekto investuotojas atgauna investuotų pinigų sumą ir jam atitenka 33,33 proc. statybos projekto pelno (Sutarties 1.2 punktas).
25. Nagrinėjamu atveju šalių sudarytos Sutarties turinys lingvistine prasme yra pakankamai aiškus: šalys iš esmės susitarė, kad atsakovė vystys statybos projektą, pastatydama vieną dvibutį kotedžą ir vieną gyvenamąjį namą jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, o ieškovas investuos 150 000 Eur sumą, kurią, pasibaigus projektui ir pardavus nekilnojamojo turto objektus, atgaus bei šalys pasidalins projekto pelną atitinkamomis proporcijomis. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, kasacinio teismo praktiką, vertina, kad tarp šalių sudaryta Sutartis pagal savo turinį ir sąlygas neturi aiškiai išreikštų požymių, kurie sudarytų teisinį pagrindą ją kvalifikuoti kaip jungtinės veiklos sutartį CK 6.969 straipsnio 1 dalies prasme. Sutartyje nėra numatytas, o ir byloje nėra įrodytas ieškovo valinis siekis vykdyti bendrą ūkinę komercinę veiklą kartu su atsakove. Sutarties 2.1.1–2.1.5 punktuose numatyta, kad ūkinę komercinę veiklą, įgyvendinant statybos projektą, vykdo ir yra už ją atsakinga būtent atsakovė. Kaip pagrįstai pažymi atsakovė, pagal Sutarties 2.2.2 punktą, ieškovas neprisiima jokios atsakomybės prieš projekto rangovus, tačiau išlaiko teisę atgauti investicijas ir numatytą pelno dalį. Vien aplinkybė, kad ieškovas sutiko investuoti į UAB „Leo Minor“ vykdomą statybos projektą atsakovės asmeninės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, nesuponuoja išvados, jog tarp šių asmenų susiklostė jungtinės veiklos teisiniai santykiai.
26. Kitas svarbus jungtinės veiklos požymis yra bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su atsakovės argumentais, kad šalys nesitarė dėl bendros jungtinės nuosavybės sukūrimo. Minėta, kad šalių sudarytos Sutarties turinys yra aiškus: šalys Sutarties 1.2 punkte aiškiai susitarė, kad pabaigus statybos projektą ir pardavus pastatytus nekilnojamojo turto objektus, projekto vystytojai atitenka 66,67 proc. statybos projekto pelno, o projekto investuotojas atgauna investuotą pinigų sumą ir jam atitenka 33,33 proc. statybos projekto pelno, t. y. aiškiai susitarė dėl pelno pasidalijimo atitinkamomis proporcijomis, o ne dėl bendro objekto sukūrimo. Sutartyje taip pat nėra įtvirtintų nuostatų, kuriuose atsispindėtų šalių siekis dėl ieškovo įmokėtos sumos ir atsakovės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo bei pastatytų nekilnojamojo turto objektų tapimo bendrąja daline nuosavybe, sukurta jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Priešingai, Sutarties 2.1.1 punkte nurodyta, kad atsakovė statybos projektą vysto savo privačios nuosavybės teise valdomame ir naudojamame žemės sklype; Sutarties 1.2 punkte nustatyta, kad pasibaigus projektui, ieškovas atgauna savo investuotą pinigų sumą. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad ieškovas neįrodė, jog šalys tarėsi ir susitarė dėl bendros jungtinės veiklos vykdymo vystant statybos projektą. Nors šalių interesai ir nebuvo priešiniai, bet abi šalys veikė savo naudai, o ne partnerystės kaip visumos interesais, statybos projekto vystymas laikytinas labiau priemone savo tikslams pasiekti ir savo interesams tenkinti, o ne galutiniu abiejų šalių veiklos tikslu. Tuo tarpu būtent jungtinės veiklos sutarties dalyvių tikslo bendrumas lemia jų tarpusavio teisių ir pareigų specifiką.
27. Kadangi teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai teisiniai santykiai, šalių tarpusavio susitarimas dėl jungtinės veiklos vykdymo yra būtinas, siekiant tam tikrus teisinius santykius identifikuoti kaip jungtinės veiklos. Šalys turi susitarti dėl siekiamo bendro dalyvių tikslo, jų įnašų ir dalies jungtinėje veikloje, partnerių bendrosios nuosavybės ir jos tvarkymo, bendrų reikalų organizavimo ir sprendimo, bendrų išlaidų ir nuostolių bei jų paskirstymo tarp šalių, partnerių atsakomybės pagal bendras prievoles, pelno paskirstymo ir partnerio dalies atidalijimo, jungtinės veiklos sutarties pabaigos. Nagrinėjamu atveju, be nutarties 25–26 punktuose nustatytų aplinkybių, kad šalių nesiejo įsipareigojimas užsiimti bendra veikla ir siekti bendro tikslo, teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog šalys Sutartyje taip pat nesitarė dėl partnerių bendrosios nuosavybės jungtinėje veikloje ir jos tvarkymo, bendrų reikalų organizavimo ir sprendimo, bendrų išlaidų ir nuostolių bei jų paskirstymo tarp šalių, partnerių atsakomybės pagal bendras prievoles, partnerio dalies atidalijimo. Taigi šalių teisinių santykių, kaip kylančių iš jungtinės veiklos sutarties, kvalifikavimas, kaip tai siekė įrodyti ieškovas, yra nepagrįstas.
28. Sutarties sąlygomis nustatytos šalių teisės ir pareigos rodo, kad šalys, profesionaliai užsiimančios statybos darbų verslu, pasirinko bendradarbiavimo formą, sudarydamos būtent Komercinio bendradarbiavimo sutartį, pagal kurią susitarė, kad atsakovė vystys statybos projektą, pastatydama vieną dvibutį kotedžą ir vieną gyvenamąjį namą jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, o ieškovas investuos 150 000 Eur sumą, kurią, pasibaigus projektui ir pardavus nekilnojamojo turto objektus, atgaus bei šalys pasidalins projekto pelną atitinkamomis proporcijomis, o ne jungtinės veiklos sutartį.
29. Įvertinusi visas pirmiau nurodytas teisines ir faktines aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad ieškovas su atsakove buvo sudarę jungtinės veiklos sutartį – susitarimą vykdyti bendrą ūkinę komercinę veiklą, vystant statybos projektą ir pastatant vieną dvibutį kotedžą ir vieną gyvenamąjį namą, bei kad šio susitarimo dalyviai atliko nuoseklius, kryptingus veiksmus nurodytam tikslui pasiekti bei susitarė dėl įnašų ir sukurto objekto tapimo bendrąja daline nuosavybe, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl šalių jungtinės veiklos bei turto bendrąja daline nuosavybe pripažinimo naikintinas ir šioje dalyje priimamas naujas sprendimas – ieškovo ieškinys dėl bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo, turto dalies atidalinimo iš bendro jungtinės veiklos turto, atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl ieškovo įsiskolinimo ir įmokų paskirstymo
30. Bylos šalys nesutaria dėl ieškovo pareigos mokėti atsakovei delspinigius už pavėluotai atliktus mokėjimus bei dėl to, kaip turėjo būti užskaitomi ieškovo atlikti mokėjimai – pradžioje pagrindinei prievolei ar delspinigiams dengti. Atsakovė teigia, kad savalaikis pinigų mokėjimas buvo vienintelė ieškovo prievolė pagal Sutartį, kurios jis tinkamai neįvykdė, todėl ieškovo atliktus mokėjimus, kadangi jie buvo atliekami praleidus Sutartyje nustatytus terminus, remiantis CK 6.54 straipsniu, užskaitė pradžioje delspinigiams, o tik po to pagrindinei prievolei dengti. Tuo tarpu ieškovo teigimu, mokėjimo pavedimuose aiškiai nurodyta mokėjimo paskirtis, o apie delspinigių skaičiavimą jis pirmą kartą buvo informuotas, atsakovei pateikus priešieškinį, iki tol jam jokių pretenzijų nebuvo reiškiama. Įvertinusi bylos medžiagą bei šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo klausimu iš esmės pritaria ieškovo pozicijai.
31. CK 6.54 straipsnyje yra numatyti įmokų paskirstymo principai, jame nurodyta, kad jeigu šalys nesusitarė kitaip, įmokos, kreditoriaus gautos vykdant prievolę, pirmiausiai skiriamos atlyginti kreditoriaus turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu. Antrąja eile įmokos skiriamos mokėti palūkanoms pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą. Trečiąja eile įmokos skiriamos netesyboms mokėti. Ketvirtąja eile įmokos skiriamos pagrindinei prievolei įvykdyti. Kreditorius turi teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką, jeigu skolininkas nurodo kitokį įmokų paskirstymą, nei numatyta šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse. Kreditorius gali atsisakyti priimti pagrindinei prievolei įvykdyti mokamą sumą, jeigu tuo pat metu nesumokamos einamosios palūkanos, kurių mokėjimo terminas suėjęs. Taigi CK 6.54 straipsnyje numatytas įmokų paskirstymas taikomas tuo atveju, jeigu šalys nėra susitarusios dėl kitokios įmokų paskirstymo tvarkos.
32. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CK 6.54 straipsnis reglamentuoja įmokų paskirstymą, kai kreditorius jas gauna iš vykdančio prievoles skolininko. Pagal CK 6.54 straipsnio 1 dalį kreditoriaus gautos įmokos paskirstomos pagal šiame straipsnyje nustatytą tvarką, jeigu šalys nesusitarė kitaip, t. y. šalys tarpusavio sutartimi turi teisę susitarti dėl kitokio įmokų, gautų vykdant prievolę, paskirstymo, nei nustatyta minėtoje CK normoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-611/2017, 22 punktas). Taigi, sprendžiant įmokų paskirstymo klausimą, turi būti nustatoma, ar buvo išreikšta sutarties šalių valia dėl įmokų paskirstymo tvarkos ar ne, kokia ši tvarka buvo nustatyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2010; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193-378/2017, 26 punktas). Nesant šalių susitarimo dėl įmokų paskirstymo, taikoma CK 6.54 straipsnio 1–4 dalyse nustatyta įmokų paskirstymo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-611/2017, 22 punktas).
33. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.54 straipsnio 5 dalį, yra nurodęs, kad jeigu skolininkas, nesant šalių sutarties, pasiūlo kitokį įmokų paskirstymą ir kreditorius su tuo sutinka, įskaitydamas lėšas pagal skolininko pasiūlytą įmokos paskirstymo eiliškumą, laikoma, kad šalys susitarė dėl kitokio įmokų paskirstymo. Tačiau, nepaisant to, kokį įmokos paskirstymo eiliškumą nurodo skolininkas, kreditorius, jeigu su tuo nesutinka, turi teisę paskirstyti įmokas pagal CK 6.54 straipsnio 1–4 dalyse nurodytą eiliškumą arba, jeigu šalys yra sudariusios susitarimą dėl įmokų paskirstymo, pagal sutartyje aptartą eiliškumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-611/2017).
34. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įstatymas nustato kreditoriui ne pareigą, o teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką, jei skolininkas nurodo kitokią, negu nustatyta sutartyje ar įstatyme, jos įskaitymo eilę. Tai reiškia, kad sutartyje ar įstatyme nustatyta įmokų paskirstymo tvarka skolininko pasiūlymu gali būti keičiama tik kreditoriui sutinkant, t. y. abiem sutarties šalims sutariant pakeisti įmokų įskaitymo eiliškumą. Kreditorius turi teisę nesutikti keisti įmokų įskaitymo eiliškumo. Tokiu atveju įmokos toliau įskaitomos šalių sutarta arba įstatyme nustatyta tvarka. Šalys, vykdydamos sutartį, privalo bendradarbiauti ir informuoti viena kitą apie atliekamus veiksmus (CK 6.38 straipsnio 3 dalis, 6.200 straipsnio 2 dalis), todėl kreditorius, atsisakydamas skolininko siūlymo priimti kitokį įmokų paskirstymo eiliškumą ir įskaitydamas įmokas pagal įstatyme ar sutartyje nurodytą eiliškumą, privalo informuoti apie tai skolininką. Nagrinėjamu atveju tai reikšminga dėl to, kad skolininkas, manydamas, jog kreditoriaus atsisakymas pakeisti įmokų įskaitymo tvarką jo siūloma tvarka neatitinka įstatymo reikalavimų, turėtų galimybę pažeistas teises operatyviai ginti įstatyme nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-332-219/2017).
35. Šalys Sutarties 2.2.1 punkte susitarė, kad ieškovas 150 000 Eur sumą sumoka atsakovei tokiais terminais: 20 000 Eur iki 2016 m. gegužės 4 d.; 30 000 Eur iki 2016 m. birželio 20 d.; 30 000 Eur iki 2016 m. rugpjūčio 15 d.; 20 000 Eur iki 2016 m. spalio 1 d.; 50 000 Eur iki 2016 m. gruodžio 15 d. Byloje ginčo, kad ieškovas mokėjimus atsakovei atliko pavėlavęs, nėra: 2016 m. gegužės 6 d. ieškovas pervedė 20 000 Eur; 2016 m. rugpjūčio 2 d. pervedė 30 000 Eur; 2016 m. lapkričio 21 d. – 30 000 Eur; 2017 m. vasario 16 d. – 20 000 Eur; 2017 m. gegužės 11 d. – 25 000 Eur; 2017 m. liepos 18 d. pervedė 25 000 Eur; t. y. ieškovas atsakovei bankiniais pavedimais viso pervedė 150 000 Eur. Sutarties 3.1 punkte numatyta, kad jeigu projekto investuotojas laiku nesumoka (nesuteikia) Sutarties 2.2.1 punkte nurodytus piniginius įnašus nustatytais terminais, moka projekto vystytojui po 0,2 proc. delspinigių už kiekvieną uždelstą dieną nuo laiku nesumokėtos (suteiktos) pinigų sumos.
36. Nors nagrinėjamu atveju šalys nebuvo susitarusios dėl ieškovo mokamų atsakovei įmokų paskirstymo eiliškumo, tačiau iš byloje esančio ieškovo sąskaitos išrašo matyti, kad ieškovo mokėjimuose aiškiai įvardijama, jog mokama pagal Sutartį, t. y. nurodoma, kad daromas pirmas, antras trečias, ketvirtas, penktas bei galutinis mokėjimai pagal Sutartį. Pažymėtina, kad byloje taip pat nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, jog atsakovė, gaudavusi aptariamus ieškovo mokėjimus, kada nors būtų informavusi ieškovą, kad įmokų už pagrindinę prievolę nepriima, nes pagal CK turi teisę pirmiau užskaityti delspinigius, arba būtų šiuos pinigus ieškovui grąžinusi. Nurodytos aplinkybės teisėjų kolegijai neleidžia daryti išvados apie atsakovės pasinaudojimą galimybe užskaityti delspinigius, o ne pagrindinę prievolę.
37. Svarbu ir tai, kad šalis siejant pakankamai ilgalaikiams sutartiniams santykiams, ieškovui, deklaruojančiam pagrindinės prievolės mokėjimą, UAB „Leo Minor“ reikalavimų dėl delspinigių niekada nereiškė. Faktinės bylos aplinkybės leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad ieškovo mokėtų įmokų terminai tiesiogiai priklausė nuo atsakovės atliekamų veiksmų. Tokias teisėjų kolegijos išvadas pagrindžia aplinkybė, kad didžioji dalis ieškovo pavėluotų mokėjimų datų yra artimos atsakovės pasirašytų sutarčių datoms, t. y. kaip pagrįstai nurodo ieškovas, prieš pasirašant sutartį su kiekvienu rangovu, į atsakovės sąskaitą jis pervesdavo pinigų sumą, reikalingą tos sutarties vykdymui. Antra, bylos duomenys patvirtinta, kad atsakovė nuolat vėlavo atlikti statybos darbus: abejuose žemės sklypuose 2017 m. vasario 14 d. aktais fiksuotos savavališkos statybos, kas patvirtina, jog statybos darbai buvo pradėti neturint leidimo statybai; atsakovė leidimą statyti vienbutį gyvenamąjį namą gavo tik 2017 m. rugsėjo 8 d., praėjus daugiau nei 9 mėn. nuo termino kada statybos turėjo būti baigtos. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme 2018 m. balandžio 17 d. registruotas gyvenamojo namo 90 proc. baigtumas; leidimas statyti dvibutį kotedžą gautas 2018 m. pavasarį, pastatai tik 2018 m. spalio 12 d. registruoti 90 proc. baigtumu. Taigi abiem šalims nesilaikant Sutartyje nustatytų terminų ir bendradarbiavimo laikotarpiu dėl to nereiškiant viena kitai pretenzijų, daroma išvada, kad atsakovės reikalavimas dėl delspinigių priteisimo yra nepagrįstas.
38. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad ieškovas šalių bendradarbiavimo metu pagrįstai manė mokantis atsakovei už pagrindinę prievolę, o ne dengiantis susidariusius delspinigius dėl vėluojamų įmokų, todėl atsakovės priešieškinyje reiškiami reikalavimai dėl likusios nesumokėtos skolos ir delspinigių priteisimo yra nepagrįsti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl procesinės bylos baigties
39. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias jungtinės veiklos teisinius santykius, ir šioje dalyje neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl šalių jungtinės veiklos naikintinas ir šioje dalyje priimamas naujas sprendimas – ieškovo ieškinys dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, sukurta jungtinės veiklos sutarties pagrindu, atmetamas; likusioje dalyje dėl skolos iš ieškovo A. L. priteisimo pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
40. Iš dalies naikinant pirmosios instancijos teismo sprendimą, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos, šalių patirtos pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjamu atveju atmetus tiek ieškovo ieškinį, tiek ir atsakovės priešieškinį, šalims jų patirtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme neatlyginamos.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
41. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka ieškovas viso patyrė 3 055 Eur bylinėjimosi išlaidų (1 400 Eur už apeliacinio skundo parengimą, 1 250 Eur už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą bei 405 Eur žyminio mokesčio); atsakovė patyrė 1 618 Eur bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio). Atsižvelgus į bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme rezultatą, į tai, kad atsakovės apeliacinis skundas dalyje dėl ieškovo ieškinio yra patenkintas, o ieškovo atmestas, atsakovei UAB „Leo Minor“ iš ieškovo A. L. priteisiama 1 618 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo
42. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. balandžio 12 d. nutartimi ieškovo prašymu taikė laikinąsias apsaugos priemones – padarė įrašus viešame registre dėl draudimo perleisti atsakovei nuosavybės teise priklausantį turtą: žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su statiniu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).
43. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 17 d. nutartimi ieškovo prašymu taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovės vardu registruotą turtą: 1) 0,075 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir jame esančius 149,52 kv. m ploto butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei 127,56 kv. m ploto butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 2) 0,075 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir jame esantį 127,92 kv. m ploto pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).
44. Iš dalies panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškovo ieškinį atmetus, panaikinamos Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 12 d. bei 2018 m. gruodžio 17 d. nutartimis taikytos laikinosios apsaugos priemonės.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 150 straipsnio 2 dalimi,
n u s p r e n d ž i a :
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 25 d. sprendimą dalyje dėl bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo, turto dalies atidalinimo iš bendros jungtinės veiklos, bylinėjimosi išlaidų priteisimo, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovo A. L. ieškinį atmesti.
Kitoje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo A. L. atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Leo Minor“ (juridinio asmens kodas 302870387) 1 618 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus aštuoniolika eurų) bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – viešame registre padarytą įrašą žemės sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir žemės sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su statiniu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei 2018 m. gruodžio 17 d. nutartimi taikytą areštą atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Leo Minor“ (juridinio asmens kodas 302870387) vardu registruotam turtui: 1) 0,075 ha ploto žemės sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir jame esantiems 149,52 kv. m ploto butui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei 127,56 kv. m ploto butui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 2) 0,075 ha ploto žemės sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir jame esančiam 127,92 kv. m ploto pastatui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).
Teisėjos Romualda Janovičienė
Asta Radzevičienė
Agnė Tikniūtė