Civilinė byla Nr. 2-1246/2013
Procesinio sprendimo kategorija: 126.5.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. balandžio 12 d.
Vilnius
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl termino kreditoriaus finansiniam reikalavimui pateikti atnaujinimo ir kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo.
Atskiruoju skundu keliamas teismo nutarties, kuria atnaujintas terminas kreditoriaus AB SEB bankas finansiniam reikalavimui pateikti, kreditorius AB SEB bankas įtrauktas į BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ kreditorių sąrašą ir patvirtintas jo 2 274 265,18 Lt reikalavimas, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
Tretysis asmuo AB SEB bankas 2012 m. birželio 8 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydamas pripažinti termino jo reikalavimui UAB „Pramonės pastatų valdymas“ bankroto byloje pateikti praleidimo priežastis svarbiomis, praleistą terminą atnaujinti ir įtraukti AB SEB banką į BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ kreditorių sąrašą, patvirtinant jo 2 274 265,18 Lt dydžio finansinį reikalavimą. AB SEB bankas nurodė, jog terminą savo reikalavimams atsakovo bankroto byloje pareikšti praleido dėl to, jog nežinojo apie bankroto bylos atsakovui iškėlimą, o atsakovo administratorius neinformavo jo apie tai, jog reikia pateikti savo reikalavimą. Nurodė, jog atsakovas 2009 m. kovo 17 d. laidavimo sutartimi Nr. 144109039 laidavo už skolininką AB „Vingriai“ už jo 2005 m. gruodžio 30 d. d. kreditavimo sutartimi Nr. 1450504173326-41 kreditoriui AB SEB bankui prisiimtų įsipareigojimų tinkamą įvykdymą. Taip pat atsakovas tų pačių įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimui pagal AB „Vingriai“ 2005 m. gruodžio 30 d. kreditavimo sutartį Nr. 1450504173326-41 su vėlesniais jos pakeitimais hipotekos lakštu Nr. 01120060013405 įkeitė jam priklausančias gamybines patalpas. Pagrindinis skolininkas tinkamai ir laiku nevykdė savo prievolės bankui. Paskutinė kredito grąžinimo diena buvo 2009 m. gegužės 25 d. AB „Vingriai“ skola AB SEB bankui teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui įsiteisėjimo dieną sudarė 2 274 265,18 Lt.
Atsakovo BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ administratorius kreditoriaus AB SEB banko reikalavimą laikė pagrįstu ir neprieštaravo jo patvirtinimui.
Tretysis asmuo UAB „L&M Vilnius“ prašė grąžinti AB SEB banko reikalavimą kaip pareikštą praleidus jo pateikimo terminą; netenkinus pirmojo prašymo – atsisakyti įtraukti AB SEB banką į BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ kreditorių sąrašą bei netvirtinti jo finansinio reikalavimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 7 d. nutartimi tenkino kreditoriaus AB SEB bankas prašymą – atnaujino terminą kreditoriaus finansiniam reikalavimui pateikti; įtraukė kreditorių AB SEB banką į BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ kreditorių sąrašą ir patvirtino jo 2 274 265,18 Lt finansinį reikalavimą.
Teismas nustatė, kad terminas BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ kreditorių reikalavimams pareikšti bankroto byloje pasibaigė 2011 m. birželio 12 d. ir kad kreditorius AB SEB bankas, prašymą dėl jo reikalavimo patvirtinimo atsakovo bankroto byloje pateikdamas administratoriui 2012 m. gegužės 15 d., šį terminą praleido. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad bankrutuojančios bendrovės direktorius teismui pateiktame kreditorių sąraše nenurodė AB SEB banko, kaip kreditoriaus, bankroto administratorius bankui apie vykdomas bankroto procedūras nepranešė, byloje nėra objektyvių duomenų patvirtinančių, kad bankas žinojo apie bankroto bylos iškėlimą, tretieji asmenys ir bankroto administratorius prašymo dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo išsprendimą siejo su banko kreditorinio reikalavimo patvirtinimu AB „Vingriai“ restruktūrizavimo byloje, bankroto byloje tebevyksta ginčai ir dėl kitų kreditorinių reikalavimų tvirtinimo ir į tai, kad termino atnaujinimas niekaip negalės įtakoti bankroto procedūros operatyvumo, koncentracijos ir ekonomiškumo principų bei bankrutuojančio įmonės kreditorių procesinių teisių, atnaujino terminą AB SEB banko finansiniam reikalavimui pateikti.
Teismas, spręsdamas dėl kreditoriaus reikalavimo atsakovui pagrįstumo, nustatė, jog atsakovo BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ prievolės kreditoriui AB SEB bankui kyla dėl to, jog jis, kaip laiduotojas ir kaip hipotekos davėjas, yra užtikrinęs skolininko AB „Vingriai“ prievolių pagal kreditavimo sutartį kreditoriui AB SEB bankui įvykdymą. AB „Vingriai“ tinkamai ir laiku nevykdė savo prievolių bankui. Paskutinė kredito grąžinimo diena buvo 2009 m. gegužės 25 d. Todėl bankas įgijo teisę reikalauti šios prievolės įvykdymo iš atsakovo kaip laiduotojo ir hipotekos davėjo. AB „Vingriai“ skola teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui įsiteisėjimo dieną, t.y. 2011 m. balandžio 28 d., sudarė 2 274 265,18 Lt. Aplinkybė, kad atsakovui iškelta bankroto byla, sudaro pagrindą pripažinti, kad kreditorius AB SEB bankas įgijo teisę reikalauti hipoteka apsaugoto reikalavimo patenkinimo prieš terminą (CK 4.195 str. 1 d. 3 p.). Atsakovo laidavimas nėra pasibaigęs, kadangi šalys jo galiojimą siejo su prievolės įvykdymu pagal sutartį, o ne su CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytu terminu. Laidavimo atveju laiduotojo ir pagrindinio skolininko prievolė yra solidari. Todėl AB SEB banko reikalavimo patvirtinimas AB „Vingriai“ restruktūrizavimo byloje neturi teisinės reikšmės, sprendžiant jo reikalavimo patvirtinimo klausimą laiduotojo bankroto byloje. Restruktūrizavimo bylos iškėlimo pagrindiniam skolininkui faktas nesudaro pagrindo konstatuoti, kad atsakovo prievolė atsakyti pagal laidavimo sutartį nėra kilusi. Banko teisė reikalauti, kad atsakovas įvykdytų AB „Vingriai“ prievolę atsirado 2009 m. gegužės 25 d., t.y. paskutinę kredito grąžinimo dieną. Teismas BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ administratoriaus sutikimą su banko reikalavimu vertino kaip laiduotojo veiksmus, kuriais pripažįstama pareiga įvykdyti prievolę pagal laidavimo sutartį.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atskiruoju skundu tretieji asmenys RAB „Vingriai“ ir UAB „L & M Vilnius” prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti kreditoriaus AB SEB banko prašymą dėl termino jo reikalavimui pateikti praleidimo priežasčių pripažinimo svarbiomis bei jo reikalavimo patvirtinimo BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ bankroto byloje. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Dėl termino pateikti reikalavimą atnaujinimo:
1.1. teismas, atnaujindamas kreditoriui AB SEB bankui pasibaigusį reikalavimo pateikimo bankroto byloje terminą, pažeidė dispozityvumo principą, viršijo pareikštų reikalavimų ribas, kadangi kreditorius to neprašė. Prašymas buvo pareikštas dėl termino reikalavimui pateikti praleidimo priežasčių pripažinimo svarbiomis;
1.2. aplinkybė, jog atsakovo vadovas įmonės kreditorių sąraše nenurodė AB SEB banko, nelaikytina svarbia, kadangi atsakovas neturėjo bankui jokių pradelstų įsipareigojimų, o pats bankas nebuvo jam pareiškęs jokių reikalavimų;
1.3. aplinkybė, jog įstatymai nenumato pareigos pareiškėjui žinoti apie bankroto bylos atsakovui iškėlimą, negali būti teismo vertinama kaip svarbi, sprendžiant procesinio termino atnaujinimo klausimą;
1.4. AB SEB banko pareiga domėtis savo skolininko laiduotojo bei bankui įkeisto turto savininko turtine padėtimi, galimu bankroto bylos iškėlimu kyla iš bendrųjų apdairumo, rūpestingumo reikalavimų;
1.5. teismas nepagrįstai nusprendė, jog bankui nebuvo žinoma apie bankroto bylos atsakovui iškėlimą. UAB „Pramonės pastatų valdymas“ bankroto bylą iniciavo AB SEB banko dukterinė įmonė AB „SEB lizingas“, kuri nuolat aktyviai veikia bankroto byloje. AB SEB banką bei AB „SEB lizingas“ RAB „Vingriai“ restruktūrizavimo byloje atstovavo ta pati advokatų kontora;
1.6. AB SEB banko reikalavimo patvirtinimo RAB „Vingriai“ restruktūrizavimo byloje aplinkybė nėra niekaip susijusi su galimu šio kreditoriaus reikalavimo patvirtinimu BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ bankroto byloje, kurioje šis reikalavimas reiškiamas praleidus įstatyme nustatytą terminą, nesant svarbių jo atnaujinimo priežasčių;
1.7. bankas iš viešai skelbiamos informacijos turėjo sužinoti, kad atsakovui iškelta bankroto byla. Tai, kad jis šio fakto nesužinojo, neturi teisinės reikšmės termino praleidimo priežasčių vertinimui;
1.8. teismas, spręsdamas termino atnaujinimo klausimą, nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo praktikos (2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1391/2012).
2. Dėl SEB banko finansinio reikalavimo nepagrįstumo:
2.1. teismas, konstatuodamas, jog, esant pradėtoms BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ bankroto procedūroms, AB SEB bankas įgijo teisę reikalauti patenkinti hipoteka apsaugotą reikalavimą prieš terminą, netinkamai taikė ir aiškino materialiąsias teisės normas, kadangi pagal CK 4.195 straipsnio 1 dalį svetima hipoteka įkeisto daikto atveju įkaito davėjas tampa su skolininku subsidiariai atsakingas nuo hipoteka užtikrintos prievolės neįvykdymo dienos. Atsakovo BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ subsidiari atsakomybė nėra kilusi, kadangi skolininkas AB „Vingriai“ nelaikytinas neįvykdžiusiu prievolės pagal kreditavimo sutartį. Nagrinėjamu atveju taip pat nėra ir atsakovo, kaip laiduotojo, prievolės būtinos atsiradimo sąlygos, kurios atsiradimą laidavimo sutartis sieja su skolininko AB „Vingriai“ prievolių pagal kreditavimo sutartį netinkamu įvykdymu (laidavimo sutarties 1.1 p., 2.1 p., 3.1 p.);
2.2. AB „Vingriai“ iškėlus restruktūrizavimo bylą (teismo nutartis įsiteisėjo 2012 m. balandžio 5 d.), vadovaujantis ĮRĮ 8 straipsniu, ši įmonė negali vykdyti jokių piniginių prievolių, sustabdomas netesybų, palūkanų skaičiavimas, o teismui patvirtinus restruktūrizavimo planą, AB SEB banko 2 302 056,87 Lt reikalavimas, kylantis iš kreditavimo sutarties, turėtų būti tenkinamas restruktūrizavimo plane nustatyta tvarka ir terminais. Tai sudaro pagrindą daryti išvadą, kad RAB „Vingriai“ prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymo terminai nėra pasibaigę, kadangi jie yra atidėti pagal įstatymą. AB SEB bankas reikalavimo teisę atsakovui įgytų tik tuo atveju, jei AB „Vingriai“ teismo patvirtintame restruktūrizavimo plane nustatytais terminais nepadengtų AB SEB banko reikalavimo;
2.3. tai, jog AB SEB bankas turėjo teisę pareikšti reikalavimus AB „Vingriai“ bei atsakovui pagal laidavimo sutartį nuo paskutinės kredito grąžinimo dienos, t.y. nuo 2009 m. gegužės 25 d., nepaneigia, jog šiuo metu RAB „Vingriai“ pagal įstatymą neturi prievolės bei teisės įvykdyti savo prievolių AB SEB banko atžvilgiu;
2.4. pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neišsiaiškino pagrindinio skolininko AB „Vingriai“, užtikrinant prievolių AB SEB bankui pagal kreditavimo sutartį tinkamą įvykdymą, įkeisto turto vertės, nors, vadovaujantis CK 4.195 straipsnio 3 dalimi, privalėjo tai padaryti. Vadovaujantis minėta CK nuostata, jeigu kreditoriaus reikalavimai užtikrinti ir skolininkui nuosavybės teise priklausančio daikto hipoteka, ir svetimo daikto hipoteka, kreditorius turi teisę išieškoti iš svetimo daikto hipotekos objekto tiek, kiek neįmanoma jo reikalavimo patenkinti iš įkeisto skolininkui nuosavybės teise priklausančio daikto. 2008 m. atlikus AB SEB bankui įkeisto AB „Vingriai“ priklausančio turto vertinimą, jo vertė viršijo 7 mln. Lt, kas žymiai viršija AB SEB banko reikalavimą;
2.5. teismas nepasisakė dėl apeliantų argumento, jog, patvirtinus AB SEB banko reikalavimą AB „Vingriai“ restruktūrizavimo byloje, jis negali būti tvirtinamas ir atsakovo bankroto byloje, kadangi bankas nepagrįstai įgytų dvigubą teisę balsuoti kreditorių susirinkimuose (komitetuose) ir taip įtakoti restruktūrizavimo bei bankroto procesus.
Atsakovo BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ administratorius atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, jog atsakovas kreditoriui AB SEB bankui atsako kaip laiduotojas, kartu su pagrindiniu skolininku turintis solidarią prievolę jo atžvilgiu. AB SEB banko reikalavimo pagrįstumas pagrindiniam skolininkui pripažintas įsiteisėjusiomis Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. ir 2012 m. lapkričio 14 d. nutartimis. AB SEB banko finansinis reikalavimas atsakovui kildinamas ne tik iš laidavimo, bet ir iš hipotekos teisinių santykių.
Tretysis asmuo AB SEB bankas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą į atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, kreditoriaus pareikštus prašymus ir jų pagrindu pripažinęs, kad terminas kreditoriaus reikalavimui atsakovo bankroto byloje pareikšti buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, šį terminą atnaujino.
2. Apeliantai atskirajame skunde nepagrįstai remiasi CK 4.195 straipsnio redakcija, galiojusia nuo 2012 m. liepos 1 d., kadangi iki tol įregistruotų hipotekos kreditorių reikalavimai tenkinami eile, nustatyta pagal iki to laiko galiojusias teisės normas (2011 m. gruodžio 22 įstatymo Nr. XI-1842 54 str. 3 d.).
3. Atsakovo prievolė AB SEB bankui yra atsiradusi, nes pagal ĮBĮ 16 straipsnį nuo bankroto bylos iškėlimo dienos laikoma, kad visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai yra pasibaigę. Ši norma lemia, kad, iškėlus bankroto bylą, nepaisant įsipareigojimų terminų modifikavimo, kreditorius turi teisę reikšti reikalavimą bankroto byloje. Be to, kredito grąžinimo terminas pagal kreditavimo sutartį, kurios tinkamą įvykdymą hipoteka ir laidavimu užtikrino bankrutuojanti įmonė, baigėsi dar 2009 m. gegužės 25 d.
4. Apeliantų argumentai, kad AB „Vingriai“ yra iškelta restruktūrizavimo byla, kuriais jis grindžia AB SEB banko reikalavimo teisės atsakovui neturėjimą, neturi teisinės reikšmės, nes šiuo metu yra įsiteisėjusi teismo nutartis, kuria ši restruktūrizavimo byla buvo nutraukta.
5. Atsakovo administratoriaus sutikimas su AB SEB banko reikalavimu turi būti vertinamas kaip skolos pripažinimas.
6. Apeliantų argumentas, kad, patvirtinus AB SEB banko reikalavimą AB „Vingriai“ restruktūrizavimo byloje, nėra teisinio pagrindo analogiško reikalavimo tvirtinti UAB „Pramonės pastatų valdymas“ bankroto byloje, yra teisiškai nereikšmingas, kadangi restruktūrizavimo byla buvo nutraukta.
7. Kreditoriaus reikalavimo pareiškimas laidavimo sutarties pagrindu sudaro savarankišką šio reikalavimo tvirtinimo pagrindą ir eliminuoja teismo pareigą mažinti tvirtinamo reikalavimo dydį, atsižvelgiant į įkeisto turto vertę. Pagal laidavimo sutarties 1.2 punktą laiduotojo atsakomybė yra solidarioji.
Lietuvos apeliaciniame teisme 2013 m. kovo 27 d. buvo gautas trečiųjų asmenų RAB „Vingriai“ ir UAB „L&M“ prašymas dėl civilinės bylos sustabdymo CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintu pagrindu iki bus išnagrinėtas AB „Vingriai“ kasacinis skundas, priimtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3P-538/2013.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl termino kreditoriaus AB SEB banko reikalavimui pateikti atnaujinimo
ĮBĮ įtvirtinta pareikštinė kreditorių reikalavimų, atsiradusių iki bankroto bylos iškėlimo dienos, pateikimo tvarka, pagal kurią kreditorius savo reikalavimą administratoriui gali pateikti per teismo nustatytą terminą. Vadovaujantis ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punktu, priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, teismas arba teisėjas privalo nustatyti ne ilgesnį kaip 45 dienų laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, per kurį kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, atsiradusius iki bankroto bylos iškėlimo teismui dienos. Teismas turi teisę priimti tvirtinti kreditorių reikalavimus, kurie buvo pateikti pažeidus šio straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatytą terminą, jeigu termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis (ĮBĮ 10 str. 9 d.). Kreditorių pareiškimai dėl reikalavimų, susidariusių iki bankroto bylos iškėlimo, patvirtinimo, pateikti po šio straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatyto termino, priimami iki teismo nutarties nutraukti bankroto bylą arba sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo dienos (ĮBĮ 10 str. 9 d.). Analogiška nuostata yra įtvirtinta ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi, iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos.
Pažymėtina, jog teismo, įgyvendinant jam ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte įtvirtintą pareigą, nustatytas terminas, per kurį kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, atsiradusius iki bankroto bylos iškėlimo teismui dienos, yra procesinis, bet ne ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatis – materialiosios teisės institutas, tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties terminas nėra procesinis, todėl jo pabaiga nėra kliūtis kreiptis į teismą – reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti, nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Atsakovas turi teisę ieškinio termino pabaiga gintis nuo ieškinio reikalavimų, tačiau, jeigu ieškinio senaties terminas praleistas dėl priežasčių, teismo pripažintų svarbiomis, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 str. 1, 2 d.). Tuo tarpu kreditorių reikalavimų, atsiradusių iki bankroto bylos iškėlimo teisme dienos, konkretų pateikimo terminą nustato ne įstatymas, o teismas. ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte yra apibrėžta tik maksimali šio termino riba, kuria privalo vadovautis teismas. Kreditorių reikalavimų, pateiktų pažeidus ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatytą terminą, atnaujinimo klausimo išsprendimas, yra būtina tokių kreditorių reikalavimų priėmimo tvirtinti sąlyga. Todėl šio termino pasibaigimo faktas pats savaime sudaro kliūtis tokiam kreditoriui kreiptis į teismą dėl jo reikalavimo patvirtinimo. Be to, ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte įtvirtinto ir teismo nustatyto termino prigimties akivaizdų skirtumą nuo ieškinio senaties termino sąlygoja ir tai, jog, kreditoriui pareiškus reikalavimą per teismo nustatytą terminą (arba jei šis terminas jam buvo atnaujintas), bankrutuojanti įmonė kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procese nuo jai pareikštų reikalavimų gali gintis ieškinio senaties termino pabaiga. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog teismo nustatytas terminas kreditorių reikalavimams pareikšti yra procesinis, dėl ko jo atnaujinimo klausimo išsprendimui taikytinos CPK 78 straipsnio nuostatos, tame tarpe ir tos, kurios reglamentuoja teismo nutarties, kuria buvo išspręstas procesinio termino atnaujinimo klausimas, skundžiamumą.
Pažymėtina, jog teismo nutartis, kuria atnaujinamas procesinis terminas, negali būti skundžiama apeliacine tvarka (CPK 334 str. 1 d., 78 str. 5 d.). Todėl apeliacinis procesas dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 7 d. nutarties dalies, kuria atnaujintas terminas kreditoriaus finansiniam reikalavimui pateikti, nutrauktinas (CPK 315 str. 2 d. 3 p., 338 str.).
Dėl kreditoriaus AB SEB banko reikalavimo pagrindų
Byloje nustatyta, jog pagrindinio skolininko AB „Vingriai“ prievolių kreditoriui AB SEB bankui pagal 2005 m. gruodžio 30 d. Kreditavimo sutartį Nr. 1450504173326-41 (toliau – Kreditavimo sutartis) su vėlesniais pakeitimais įvykdymas buvo užtikrintas pagrindiniam skolininkui (kredito gavėjui) UAB „Vingriai“ priklausančių metalo apdirbimo įrengimų įkeitimu, svetimo daikto hipotekos davėjui UAB „Pramonės pastatų valdymas“ priklausančių gamybinių patalpų įkeitimu (2006 m. birželio 7 d. hipotekos lakštas Nr. 01120060013405 su pakeitimais (b.l. 42-50)) bei UAB „Pramonės pastatų valdymas“ laidavimu (2009 m. kovo 17 d. laidavimo sutartis Nr. 144109039 (b.l. 38-41)) (b.l. 25-26). Remiantis Kreditavimo sutarties 2009 m. kovo 17 d. pakeitimu Nr. 3, paskutinė kredito grąžinimo diena pagal Kreditavimo sutartį buvo 2009 m. gegužės 25 d. (b.l. 28-29). Pagrindinis skolininkas AB „Vingriai“ tinkamai ir laiku neįvykdė savo prievolės bankui.
Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, jog Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartimi pagrindinio skolininko laiduotojui ir svetimo daikto hipotekos davėjui UAB „Pramonės pastatų valdymas“ buvo iškelta bankroto byla. Ši nutartis įsiteisėjo Lietuvos apeliaciniam teismui 2011 m. balandžio 28 d. nutartimi minėtą pirmosios instancijos teismo nutartį palikus nepakeistą. Kreditorius AB SEB bankas 2012 m. gegužės 15 d. kreipėsi į BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ administratorių dėl jo reikalavimo įtraukimo į administruojamos įmonės kreditorių sąrašą (b.l. 57). Kadangi teismo nustatytas procesinis kreditorių reikalavimų pareiškimo administratoriui terminas buvo pasibaigęs, kreditorius dėl šio termino atnaujinimo 2012 m. birželio 4 d. kreipėsi į BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ bankroto bylą nagrinėjantį Vilniaus apygardos teismą, kartu prašydamas patvirtinti jo 2 274 265,18 Lt reikalavimą (skola, susidariusi 2012 m. balandžio 28 d., t.y. teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Pramonės pastatų valdymas“ įsiteisėjimo dieną) (b.l. 12-13). Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 7 d. nutartimi atnaujino terminą kreditoriaus AB SEB banko finansiniam reikalavimui pateikti ir patvirtino jo 2 274 265,18 Lt finansinį reikalavimą atsakovo BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ bankroto byloje. Teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo yra šios apeliacijos objektas.
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje keliamas atsakovo BUAB „Pramonės pastatų valdymas“, kaip laiduotojo ir svetimo daikto hipotekos davėjo, prievolių pagrindinio skolininko AB „Vingriai“ (kredito gavėjo) kreditoriui AB SEB bankui pagal Kreditavimo sutartį atsiradimo klausimas. Apeliantai įrodinėja, jog kreditorius AB SEB bankas nėra įgijęs teisės reikalauti, kad pagrindinio skolininko prievoles pagal Kreditavimo sutartį įvykdytų atsakovas. Atskirasis skundas grindžiamas netinkamu materialiosios teisės normų, reglamentuojančių kreditoriaus teisės nukreipti savo reikalavimų patenkinimą, esant pagrindinio skolininko prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų daugetui, aiškinimu ir taikymu, o taip pat tuo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pagrindinio skolininko prievolių modifikavimas neturi įtakos laiduotojo ir svetimo daikto hipotekos davėjo prievolių atsiradimui.
Kadangi atskiruoju skundu yra keliamas skolininko prievolių kreditoriui, kylančių iš laidavimo ir svetimo daikto hipotekos, atsiradimo klausimas, teisėjų kolegija pasisako dėl kiekvieno iš minėtų prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų prigimties, prievolių rūšies ir kreditoriaus teisės patenkinti savo reikalavimą, pasinaudojant konkrečiu prievolės įvykdymo užtikrinimo būdu, esant prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų daugetui.
Dėl svetimo daikto hipotekos davėjo prievolių kreditoriui atsiradimo momento ir masto
Hipoteka ir laidavimas yra tiesiogiai CK 6.70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai. Hipoteka – daiktinės teisės institutas. Hipoteka yra daiktinė teisė, kuria užtikrinamas pagrindinės prievolės – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo – įvykdymas įkeičiant nekilnojamąjį daiktą, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui. Šios daiktinės teisės būdingi bruožai yra jos absoliutumas, pirmumas prieš kitus kreditorius ir sekimas paskui įkeistą daiktą. 2011 m. gruodžio 22 d. buvo priimtas įstatymas Nr. XI-1842, įsigaliojęs 2012 m. liepos 1 d., kuriuo buvo pakeista ir papildyta dauguma CK ketvirtosios knygos XI skyriaus, reglamentuojančio hipoteką, normų. Vadovaujantis CK 1.7 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta lex retro non agit taisykle, o taip pat atsižvelgiant į tai, jog minėto 2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1842 nuostatos nenumatė jo taikymo hipotekos sandoriams, sudarytiems iki šio įstatymo įsigaliojimo, išskyrus hipotekos lakštų keitimą ir baigimą (54 str. 2 d.), nagrinėjamu atveju taikytina 2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija.
Viena iš sutartinės hipotekos rūšių yra svetimo daikto hipoteka. Esant sutartinei svetimo daikto hipotekai, t. y. kai hipoteka kreditoriaus reikalavimo tinkamo įvykdymo užtikrinimui yra įkeistas ne skolininkui, bet trečiajam asmeniui priklausantis nekilnojamasis turtas (CK 4.175, 4.181 str.), šis kreditoriui už skolininko neįvykdytas prievoles atsako tik hipoteka įkeistu turtu (CK 6.195 str. 1 d.).
Kadangi svetimo daikto hipotekos atveju šalia pagrindinio skolininko atsiranda papildomas skolininkas (skolininkų daugetas), juos su kreditoriumi siejanti prievolės rūšis yra subsidiarioji. Ši išvada darytina, remiantis bendruoju prievolių rūšių klasifikavimu, esant skolininkų daugetui (dalinės, solidarios ir subsidiarios) bei CK 6.6 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią solidari skolininko prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis; solidarioji prievolė atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kaip prievolės dalykas yra nedalus. Nagrinėjamu atveju, nesant įstatymo bei šalių susitarimo dėl solidarios svetimo daikto hipotekos davėjo atsakomybės taikymo, BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ prievolė pagal 2006 m. birželio 7 d. hipotekos lakštą Nr. 0110060013405 pagrindinio skolininko kreditoriui AB SEB bankui yra subsidiari.
Kreditoriaus teisė reikalauti, kad svetimo daikto hipotekos davėjas, kaip subsidiarus bendraskolis, vykdytų turimą subsidiarią prievolę, yra saistoma galimybės gauti reikalavimo (jo dalies) patenkinimą iš pagrindiniam skolininkui priklausančio turto. Vadovaujantis CK 4.195 straipsnio 3 dalimi, jeigu kreditoriaus reikalavimai užtikrinti ir skolininkui nuosavybės teise priklausančio daikto hipoteka, ir svetimo daikto hipoteka, kreditorius turi teisę išieškoti iš svetimo daikto hipotekos objekto tiek, kiek neįmanoma jo reikalavimo patenkinti iš įkeisto skolininkui nuosavybės teise priklausančio daikto (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1842 redakcija). Nors svetimo daikto hipotekos sandorio sudarymo metu ex lege nebuvo įtvirtintos analogiškos išieškojimo iš svetimo daikto hipoteka įkeisto daikto taisyklės, tačiau tokia taisyklė išplaukia iš papildomo skolininko prievolės kreditoriui subsidiarumo. Tai yra bendroji išieškojimo iš įkeisto turto taisyklė, kuri taikoma, kai nėra ypatingų, įstatyme nustatytų aplinkybių, kurioms esant kreditorius įgyja teisę patenkinti turimą reikalavimą iš įkeisto turto prieš terminą.
Minėtos papildomo skolininko subsidiarios prievolės atsiradimo momentą apibrėžiančios taisyklės išimtis – bankroto procedūrų įkeisto daikto savininkui pradėjimas, kuris, vadovaujantis CK 4.196 straipsnio 1 dalies 3 punktu, suteikia teisę kreditoriui reikalauti patenkinti hipoteka apsaugotą reikalavimą prieš terminą ta pačia tvarka, kaip ir suėjus skolos grąžinimo terminui. Taigi, kai juridiniam asmeniui, kuris tiesiogiai nėra kreditoriaus skolininkas, tačiau sutartinės svetimo daikto hipotekos pagrindu yra įsipareigojęs kreditoriui atsakyti už skolininką, yra iškeliama bankroto byla, tai, esant galiojančiai hipotekai, kreditorius turi teisę pareikšti savo reikalavimus bankroto byloje. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl papildomo skolininko BUAB „Pramonės pastatų valdymas“, kuris yra svetimo daikto hipotekos davėjas, prievolių pagrindinio skolininko kreditoriui AB SEB bankui atsiradimo, neturėjo nustatyti, ar kreditorius yra išnaudojęs visas savo reikalavimų patenkinimo iš pagrindiniam skolininkui AB „Vingriai“ priklausančio turto, tame tarpe ir to, kuris yra įkeistas bankui, patenkinimo galimybes, kadangi kreditoriaus reikalavimo papildomam skolininkui atsiradimas, vadovaujantis CK 4.196 straipsnio 1 dalies 3 punktu, sietinas su bankroto procedūrų įkeisto daikto savininkui pradėjimu. Tokiu atveju kreditoriaus reikalavimo svetimo daikto hipotekos davėjo bankroto byloje dydis nustatomas remiantis įkeisto daikto rinkos verte kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo momentu, tačiau ne didesnis kaip pagrindinės skolos dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2012, kt.)
Dėl laiduotojo prievolių kreditoriui atsiradimo momento ir masto
Laidavimo teisiniai santykiai grindžiami įstatyme nustatyta solidariosios skolininkų pareigos prezumpcija, kuri yra bendrosios taisyklės, kad, esant skolininkų daugetui, jų prievolė yra dalinė, išimtis (CK 6.5 straipsnis, 6.6 straipsnio 1 dalis). Kartu solidarumas, esant skolininkų daugetui, reiškia skolos nedalomumą tarp skolininkų. Solidariosios prievolės nustatomos tam, kad kreditorius turėtų užtikrinimą, jog vieno skolininko prievolės neįvykdymas neturės įtakos prievolės įvykdymui, nes galima reikalauti, kad ją įvykdytų kitas bendraskolis. Esant laidavimui, yra pagrindinė prievolė, siejanti skolininką ir kreditorių, bei pagrindinę prievolę užtikrinanti papildoma (šalutinė) prievolė, siejanti laiduotoją ir kreditorių (CK 6.76 straipsnio 2 dalis). Nors CK 6.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laiduotojas ir pagrindinis skolininkas atsako solidariai, tačiau laiduotojo solidarioji pareiga, minėta, atsiranda tik tuo atveju, jeigu pagrindinis skolininkas neįvykdo prievolės (CK 6.76 straipsnio 1 dalis). Tai – laiduotojo prievolės, kaip papildomo civilinio teisinio santykio (šalutinio, esančio šalia pagrindinio prievolinio teisinio santykio), požymis. Solidarioji laiduotojo pareiga ypatinga tuo, kad tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, jog kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 straipsnio 2 dalis), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis).
Iš AB SEB banko ir laiduotojo BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ 2009 m. kovo 17 d. pasirašytos laidavimo sutarties Nr. 144109039 (toliau – Laidavimo sutartis) matyti, jog šia sutartimi šalys susitarė dėl solidarios pagrindinio skolininko AB „Vingriai“ ir laiduotojo BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ atsakomybės taikymo. Laidavimo sutarties 1.1 punkte šalys numatė, kad laiduotojas laiduoja už kredito gavėją ir įsipareigoja solidariai visu savo turtu atsakyti bankui ta pačia suma kaip ir kredito gavėjas visu kreditavimo sutarties galiojimo laikotarpiu, t.y. užtikrinti tinkamą kredito ar bet kurios jo dalies grąžinimą, palūkanų ir netesybų (delspinigių ar baudų) mokėjimą, nuostolių atlyginimą ir kitų Kreditavimo sutartyje nustatytų įmokų sumokėjimą, jeigu kredito gavėjas, už kurį laiduojama, neįvykdys bankui, kaip kreditoriui, turinčiam piniginį reikalavimą, visų savo mokėjimo prievolių ar jų dalies pagal Kreditavimo sutartį. Laidavimo sutarties 1.2 punkte šalys numatė, kad laiduotojo atsakomybė pagal Kreditavimo sutartį yra solidarioji, t.y. laiduotojas ir kredito gavėjas atsako bankui už kredito gavėjo Kreditavimo sutartimi prisiimtus mokėjimo įsipareigojimus kaip solidarūs skolininkai.
Teisėjų kolegija, atlikusi byloje esančių įrodymų vertinimą, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė atsakovo BUAB „Pramonės pastatų valdymas“, kaip laiduotojo, prievolių atsiradimo kreditoriui AB SEB bankui momentą, kurį siejo su pagrindinio skolininko pagal Kreditavimo sutartį AB „Vingriai“ prievolių neįvykdymu paskutinę kredito grąžinimo dieną, t.y. 2009 m. gegužės 25 d. Laidavimo atveju laiduotojo prievolės dydis atitinka skolininko, už kurį laiduota, prievolės dydį, jeigu laidavimo sutartyje nenumatyta kitaip.
Apeliantai, įrodinėdami, jog atsakovo BUAB „Pramonės pastatų valdymas“, kaip laiduotojo, prievolė kreditoriui AB SEB bankui nėra atsiradusi dėl pagrindiniam skolininkui AB „Vingriai“ iškeltos restruktūrizavimo bylos, savo atskiruoju skundu kelia klausimą dėl skolininko AB „Vingriai“ prievolių pagal Kreditavimo sutartį modifikavimo įtakos papildomam skolininkui.
Vadovaujantis ĮRĮ 8 straipsnio 1 ir 2 punktais, nuo teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą priėmimo dienos draudžiama vykdyti visas neįvykdytas pinigines prievoles bei sustabdomas netesybų ir palūkanų už visų įmonės prievolių, susidariusių iki teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos, skaičiavimas. Įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl restruktūrizavimo plano patvirtinimo, restruktūrizuojama įmonė savo prievoles vykdo laikydamasi restruktūrizavimo plane nustatytų kreditorių reikalavimų tenkinimo terminų ir kreditorių pagalbą restruktūrizuojamai įmonei nustatančių priemonių (reikalavimų vykdymo terminų atidėjimo, reikalavimų (jų dalies) atsisakymo, piniginės prievolės pakeitimo kita prievole) (ĮRĮ 12 str. 1 d. 3 ir 4 p.).
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartimi AB „Vingriai“ buvo iškelta restruktūrizavimo byla (bylos Nr. B2-3392-619/2012) (b.l. 53-56). Ši teismo nutartis įsiteisėjo 2012 m. balandžio 5 d., Lietuvos apeliaciniam teismui minėtą teismo nutartį palikus nepakeistą. Byloje taip pat nustatyta, jog Vilniaus apygardos teismas 2012 m. lapkričio 23 d. nutraukė AB „Vingriai“ restruktūrizavimo bylą, o Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. vasario 7 d. nutartimi šią teismo nutartį paliko nepakeistą. Pažymėtina, jog, įsiteisėjus teismo nutarčiai, kuria nutraukta AB „Vingriai“ restruktūrizavimo byla, apeliantų argumentai dėl restruktūrizuojamos įmonės prievolių modifikavimo neturi teisinės reikšmės atsakovo, kaip laiduotojo, prievolių atsiradimo klausimo išsprendimui. Pažymėtina, jog priešinga išvada nebūtų padaryta net ir tuo atveju, jeigu AB „Vingriai“ restruktūrizavimo byla nebūtų pasibaigusi jos nutraukimu. Tai sąlygoja pagrindinio skolininko AB „Vingriai“ prievolės kreditoriui neįvykdymo faktas paskutinę kredito grąžinimo dieną 2009 m. gegužės 25 d., t.y. dar iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo pagrindiniam skolininkui dienos, kas jau tuo metu lėmė kreditoriaus reikalavimo teisės laiduotojui atsiradimą. Todėl atmestinas kaip nepagrįstas trečiųjų asmenų RAB „Vingriai“ ir UAB „L&M“ 2013 m. kovo 26 d. prašymas dėl šios civilinės bylos sustabdymo CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintu pagrindu iki bus išnagrinėtas AB „Vingriai“ kasacinis skundas, priimtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3P-538/2013.
Dėl prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų daugeto konkurencijos
Hipoteka ir laidavimas, kaip sutartinių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai, taikomi pagal įstatymų normose ir civilinių teisinių santykių subjektų sutartyse nustatytas jų taikymo sąlygas. CK normos neįtvirtina šių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų tarpusavio konkurencijos, išskyrus tuos atvejus, kai, esant skolininkų daugetui, papildomo skolininko prievolė kreditoriui yra subsidiari ir pagrindinio skolininko turto neužtenka, kad būtų atsiskaityta su kreditoriumi.
Nagrinėjamu atveju atsakovo BUAB „Pramonės pastatų valdymas“, kaip svetimo daikto hipotekos davėjo, teisė reikalauti, kad hipotekos kreditorius išnaudotų visas galimas savo reikalavimų patenkinimo iš pagrindiniam skolininkui priklausančio turto galimybes (tame tarpe nukreipiant išieškojimą į pagrindiniam skolininkui priklausantį turtą, kuriam nustatyta hipoteka), yra eliminuota CK 4.196 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos nuostatos, pagal kurią hipotekos kreditorius turi teisę reikalauti patenkinti hipoteka apsaugotą reikalavimą prieš terminą ta pačia tvarka, kaip ir suėjus skolos grąžinimo terminui, jeigu pradėta įkeisto daikto savininko bankroto procedūra.
Kasacinis teismas, analizuodamas laiduotojo solidariąją prievolę, esant pagrindinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų daugetui (pavyzdžiui, vienos prievolės įvykdymą užtikrinus įkeitimu ir laidavimu), yra konstatavęs, kad tokiu atveju turi būti užtikrintas sistemiškas CK 6.78 straipsnio 3 dalies, 6.80 straipsnio 2 dalies ir 6.86 straipsnio nuostatų aiškinimas. CK 6.86 straipsnyje įtvirtintas laiduotojo atleidimo nuo savo prievolės įvykdymo pagrindas, kai kreditorius atsisako savo pirmenybės teisės patenkinti reikalavimą ar kito jo naudai nustatyto prievolės įvykdymo užtikrinimo būdo, jeigu kreditorius būtų galėjęs patenkinti savo reikalavimą pasinaudodamas teisėmis, kurių atsisakė. Nurodytos rizikos priskyrimas kreditoriui sistemiškai sietinas su CK 6.80 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią analogiškos rizikos paskirstymo taisyklės taikomos esant nustatytai subsidiariai laiduotojo prievolei ir netaikomos, jeigu skolininko ir laiduotojo atsakomybė kreditoriui yra solidarioji (CK 6.81 str. 1 d.), nebent būtų susitarta kitaip dėl užtikrinimo būdų eiliškumo taikymo. Solidariosios laiduotojo prievolės atveju, jeigu kreditorius (įkaito turėtojas) pirmiausia nusprendžia pasinaudoti laiduotojo suteiktu prievolės įvykdymo užtikrinimo būdu (laidavimu), bet ne įkeitimu, tai nereiškia, kad laiduotojo prievolė pasibaigė CK 6.86 straipsnio pagrindu. Taigi kreditoriaus, turinčio reikalavimo teisę į solidariuosius bendraskolius, reikalavimo į laiduotoją nukreipimas, nepasinaudojus daiktiniu prievolių įvykdymo užtikrinimo būdu (įkeitimu), nereiškia šio daiktinio prievolių įvykdymo būdo atsisakymo, išskyrus atvejus, kai šalys susitarė kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011 ir kt.). Esant solidariajai iš laidavimo kylančiai skolininkų BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ ir AB „Vingriai“ pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui AB SEB bankui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010). Be to, net ir neatsižvelgiant į atsakovo BUAB „Pramonės pastatų valdymas“, kaip laiduotojo, prievolės kreditoriui AB SEB bankui solidarų pobūdį, nagrinėjamoje byloje esantys įrodymai patvirtina, kad laiduotojas, remiantis Laidavimo sutarties 3.2 punktu, atsisakė CK 6.80 straipsnyje nustatytos teisės reikalauti, kad bankas pirmiausia pradėtų išieškojimą iš konkretaus kredito gavėjo turto. Pažymėtina, jog jeigu reikalavimas patenkinamas ir iš įkeisto turto, ir iš laiduotojo, tai taikytinos actio de in rem verso institutą (nepagrįstą praturtėjimą) reglamentuojančios teisės normos (CK 6.237–6.242 straipsniai).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija daro išvadą, jog, esant pagrindinio skolininko AB „Vingriai“ prievolių pagal Kreditavimo sutartį kreditoriui AB SEB bankui įvykdymo užtikrinimo būdų daugetui, papildomas skolininkas BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ neturi teisės reikalauti, kad kreditorius nukreiptų savo reikalavimų patenkinimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą ar panaudodamas konkrečią prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonę, ypač atsižvelgiant į tai, jog Kreditavimo sutarties (2009 m. kovo 17 d. pakeitimu Nr. 3) 4.9 punktu šalys susitarė, kad bankas turi teisę savo nuožiūra pasirinkti, kokiu eiliškumu, tvarka ir kokias kredito gavėjo prievolių pagal Kreditavimo sutartį įvykdymo užtikrinimo priemones panaudoti.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šiame kreditoriaus AB SEB banko reikalavimo tvirtinimo atsakovo BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ bankroto byloje procese nebuvo iškilęs kreditoriaus reikalavimo dydžio pagrįstumo klausimas, o taip pat į tai, kad byloje pateiktų atskirųjų skundų argumentai nesudaro jokio teisinio pagrindo konstatuoti atsakovo, kaip laiduotojo ir svetimo daikto hipotekos davėjo, prievolių kreditoriui neatsiradimo ar jų modifikavimo, skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartį, kuria patvirtintas kreditoriaus AB SEB banko 2 274 265,18 Lt reikalavimas atsakovo bankroto byloje, pripažįsta pagrįsta ir teisėta. Esant svetimo daikto hipotekos davėjo ir laiduotojo sutapčiai, kreditoriaus reikalavimo dydis tokio hipotekos davėjo ir laiduotojo bankroto byloje, kai laiduota už visų pagrindinio skolininko prievolių tinkamą įvykdymą, o laiduotojo prievolė yra solidari, nustatomas pagal pagrindinio skolininko prievolės mastą. Tokiu atveju papildomo skolininko prievolės dydžiui neturi įtakos tai, ar būtų pagrindas hipotekos davėjo bankroto byloje tvirtinti kreditoriaus reikalavimą svetimo daikto hipotekos pagrindu.
Kiti atskirųjų skundų argumentai neturi teisinės reikšmės šioje byloje nagrinėjamo klausimo išsprendimui. Todėl teisėjų kolegija jų nevertina ir dėl jų nepasisako.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Atmesti trečiųjų asmenų RAB „Vingriai“ ir UAB „L&M“ prašymą dėl civilinės bylos sustabdymo.
Nutraukti apeliacinį procesą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 7 d. nutarties dalies, kuria atnaujintas terminas kreditoriaus finansiniam reikalavimui pateikti.
Kitą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 7 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Artūras Driukas
Vigintas Višinskis