Baudžiamoji byla Nr. 2K-515/ 2008
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.3.1.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. gruodžio 15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimanto Baumilo, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. F. ir jo gynėjo advokato Igorio Manzurovo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 6 d. nuosprendžio, kuriuo:
V. F. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų; pagal BK 178 straipsnio 4 dalį – areštu 30 parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gegužės 30 d. nutartis, kuria nuteistojo V. F. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą,
n u s t a t ė :
V. F. nuteistas už tai, kad tyčia nužudė I. L., tai yra, 2007-04-07, laikotarpiu tarp 1 ir 5 val., bute, esančiame duomenys neskelbtini, Vilniuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su I. L. metu, sudavė pastarajam rankomis ir kojomis ne mažiau kaip 15 smūgių į įvairias kūno vietas, padarydamas dvi poodines kraujosruvas krūtinės kairėje pusėje, dešiniųjų III-VI šonkaulių, kairiųjų II-V šonkaulių lūžius, odos nubrozdinimus skruostuose bei smakro kairėje pusėje, muštinę žaizdą su kraujosruva lūpos gleivinėje, poodinę kraujosruvą smakro dešinėje pusėje bei du kartus dūrė peiliu į gaktą, dešinę šlaunį, padarydamas nukentėjusiajam aklą durtinę-pjautinę gaktos kairės pusės žaizdą, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, bei durtinį-pjautinį dešinės kirkšninės srities sužalojimą su dešiniosios šlaunies venos nupjovimu, kas komplikavosi į išorinį nukraujavimą (ūmią vidaus organų mažakraujystę) ir ūmų širdies-kvėpavimo veiklos sutrikdymą, nuo kurių I. L. mirė.
Be to, V. F. nuteistas už tai, kad, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pagrobė nedidelės vertės svetimą turtą, tai yra, 2007-04-07, apie 7.00 val., bute, esančiame duomenys neskelbtini, Vilniuje, iš ant stalo gulėjusios I. L. piniginės pagrobė šiam priklausiusius 200 litų.
Nuteistasis V. F. ir jo gynėjas kasaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 8 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gegužės 30 d. nutartį pakeisti – perkvalifikuoti jo veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies į 144 straipsnį ir skirti švelnesnę bausmę. Skunde nurodo, kad teismai, vertindami byloje surinktus įrodymus, padarė esminių BPK pažeidimų ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t.y. nuteistojo veiką kvalifikavo ne pagal tą BK Specialiosios dalies straipsnį, nes kasatorius jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė, o asmenys, sumušę ir mirtinai sužaloję I. L., liko neišaiškinti. Pirmosios instancijos teismas, kasatoriaus teigimu, nepašalinęs byloje surinktų duomenų tarpusavio prieštaravimo, vienais įrodymais vadovavosi, o kitus nemotyvuotai atmetė, todėl apkaltinamasis nuosprendis buvo grindžiamas tikėtinais ir abejonių keliančiais duomenimis. Teismas privalėjo patikrinti, ar pakanka įrodymų patikimai išvadai dėl kasatoriaus kaltės padaryti, ir ar nėra duomenų apie kitus asmenis, galimai sužalojusius I. L. Tuo tarpu teismas visiškai neanalizavo tokių bylai svarbių aplinkybių, kaip: kodėl ant dviejų peilių rasti ne nužudytojo, o I. S. kraujo pėdsakai, kodėl rastoje sagoje yra ir nužudytojo, ir I. S. kraujo pėdsakų, kodėl ant nuorūkos Nr.1 yra nužudytojo ir nežinomo vyro kraujo pėdsakų, koks nuorūkų, ant kurių rasti nežinomo vyro ir nežinomos moters, senumas, ar už namo vartų buvo kraujo ir muštynių pėdsakų, ar I. L. gaktos kairėje pusėje rasta žaizda galėjo būti padaryta peiliais Nr. 1, 2, 3, ar I. S. kūne buvo durtinių-pjautinių žaizdų ir (ar) nubrozdinimų, ar kraujo pėdsakų rasta ant I. S. drabužių. Taip pat teismas neįvertino aplinkybių, kad ant I. L. drabužių ir kūno nerasta kasatoriaus rankų ir kojų pėdsakų, tiesiogiai įrodančių muštynių tarp jų vykimo bei smūgių sudavimo faktą, ant kasatoriaus veido, kumščių, dilbių bei kojų taip pat neaptikta jokių kraujosruvų, sužalojimų ir (ar) nubrozdinimų, kurie būdingi smūgiuojant rankomis ir kojomis, jokių I. L. pėdsakų nerasta ir ant kasatoriaus batų. Be to, byloje nėra duomenų apie tai, kad tame ar gretimame name gyvenantys asmenys būtų girdėję triukšmą ar matę muštynes. Kaip tikėtina I. L. šonkaulių lūžio priežastis nurodyti smūgiai lazda ar panašiu daiktu, tačiau nei lazdos, nei panašių daiktų su I. L. pėdsakais rasta nebuvo. Taip pat nėra duomenų ir apie tai, kad kasatorius nusikaltimo dieną būtų laikęs rankose peilį, ant kurio rastos I. L. kraujo dėmės. Kasatoriaus įsitikinimu, teismas privalėjo ištirti ir įvertinti visas nurodytas aplinkybes, o ne apsiriboti vien ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis ir byloje apklaustų asmenų duotais parodymais. Teismo pareiga imtis iniciatyvos nustatant byloje tiesą numatyta BPK, be to, apie tai yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgoje. Kasatoriaus manymu, jo virš išvardytos aplinkybės rodo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, įrodančių jo kaltumą, tik specialių tyrimų metu gauti duomenys, galimai įrodantys, kad ne kasatorius, o kiti asmenys mirtinai sužalojo I. L. Teismas gi apsiribojo tik I. S. ir V. B. (kuris yra giminystės ryšiais susijęs su I. S. ir todėl suinteresuotas bylos baigtimi asmuo) parodymais apie tikėtiną kasatoriaus motyvą konfliktuoti su I. L. Paties kasatoriaus parodymai nebuvo visiškai nuoseklūs dėl stresinės būsenos, be to, tai negali būti priežastis, nulemianti kasatoriaus pripažinimą kaltu. Taip pat kasatorius atkreipia dėmesį, jog I. S. po ekspertizės nebuvo apklausta pas teisėją, o tuo pačiu nei nuteistajam, nei jo gynėjui nebuvo suteikta galimybė dalyvauti jos apklausoje bei užduoti klausimus, susijusius su įvykio vietoje rastais I. S. kraujo pėdsakais. Tokiu būdu buvo ne tik tinkamai nepatikrinti I. S. parodymai, bet ir pažeista kasatoriaus teisė į gynybą. Pažymėtina ir tai, kad sprendžiant suėmimo pratęsimo klausimą, teisėjas, atsisakęs jį pratęsti, vadovavosi tais pačiais duomenimis, kuriais vėliau pagrįstas apkaltinamasis nuosprendis, ir pripažino juos nepakankamais kasatoriaus kaltei pagrįsti. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, kasatorius mano, jog byloje esantys tarpusavyje prieštaringi duomenys bei nagrinėjant bylą padaryti BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies pažeidimai sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą dėl kasatoriaus kaltės. Apeliacinės instancijos teismas, esant tokiai situacijai, ne tik galėjo, bet ir privalėjo atlikti įrodymų tyrimą bei pašalinti pirmosios instancijos teismo padarytus pažeidimus priimdamas naują nuosprendį, tačiau to nepadarė. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus. Kasatorius pripažįsta, kad privalėjo suteikti sužalotam I. L. pirmąją pagalbą, tačiau to nepadarė, todėl gali būti pripažintas kaltu pagal BK 144 straipsnį, tačiau nužudęs I. L. kasatorius kategoriškai neigia. Tai, kad I. L. dar buvo gyvas, kai buvo rastas, savo parodymais patvirtino ne tik kasatorius, bet ir I. S. bei V. B. Šie parodymai neprieštarauja ir Teismo medicinos instituto specialistės R. Andriuškevičienės 2007 m. spalio 23 d. išvadai, kurioje neatmesta tikimybė, jog I. L. mirtis po durtinio-pjautinio sužalojimo su dešiniosios venos nupjovimu galėjo įvykti keleto valandų laikotarpyje. Teismai gi neanalizavo atliktų ekspertizių aprašomosiose dalyse esamos informacijos. Dėl visų šių pažeidimų, kasatoriaus įsitikinimu, buvo pažeista ir Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta teisė į teisingą bylos nagrinėjimą.
Atsiliepime į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė Lina Beinarytė siūlo kasacinį skundą atmesti. Skunde nurodo, kad kasatoriaus kaltę nužudžius I. L. patvirtina teismų sprendimuose nuosekliai išdėstytų įrodymų visuma: I. S. parodymai, V. B. parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolas. Kriminalistinių-biologinių tyrimų specialisto išvada patvirtina, kad ant peilio, rasto ir paimto ir buto, esančio duomenys neskelbtini, rasti V. F. kraujo pėdsakai, taip pat kraujo pėdsakų rasta ir ant V. F. švarkelio. Kasatorius taip pat teigia, kad nei jis, nei jo gynėjas negalėjo užduoti klausimų I. S., tačiau I. S. byloje buvo apklausta keletą kartų, jos parodymai nuoseklūs, V. F. kaltinančias aplinkybes ji patvirtino akistatos su V. F. metu, kada jis galėjo užduoti ir klausimus. Objektyviais bylos įrodymais nustatytos aplinkybės apie nužudytojo I. L. kraujo pėdsakus įvairiose buto vietose, apie rastą nužudymo įrankį – peilį, taip pat apie I. L. kraujo pėdsakus ant V. F. drabužių bei duomenys apie I. L. mirties priežastį, sužalojimų kiekį, pobūdį, jų padarymo kilmę, mechanizmą bei laiką patvirtina kasatoriaus kaltę tyčia nužudžius I. L.
Kasacinis skundas atmestinas.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, priešingai, nei teigiama kasaciniame skunde, motyvuotai pagrindė savo išvadas apie tai, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta. Nuteistojo kaltė, padarius veikas, numatytas BK 129 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 4 dalyje, įrodyta ir pagrįsta objektyviais, visapusiškai ištirtais ir, vadovaujantis BPK 20 straipsniu, įvertintais bylos duomenimis: įvykio vietos apžiūros protokolu, specialisto išvada atlikus kraujo pėdsakų, rastų ant peilio ir V. F. drabužių, tyrimą, liudytojų I. S., V. B. ir kitų parodymais.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, V. F. duoti parodymai bylos nagrinėjimo eigoje nuolat keitėsi, buvo nenuoseklūs ir prieštaringi dėl esminių bylos aplinkybių, todėl teismų jie pagrįstai pripažinti gynybine versija ir atmesti. Be to, pats V. F. iš pat pradžių yra parodęs, jog nieko apie įvykio naktį neprisimena dėl to, kad buvo neblaivios būsenos (jam nustatytas sunkus girtumo laipsnis). Vėliau nuteistasis, bandydamas išvengti baudžiamosios atsakomybės ir pateikdamas savo samprotavimus dėl baudžiamosios bylos aplinkybių, jų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis. Jokių duomenų apie tai, kad bute buvo pašaliniai asmenys, taip pat nenustatyta. Tai paneigė ir liudytojai I. S. bei V. B.; kad buvo tik trise, parodė ir pats V. F.
Tuo tarpu liudytojos I. S. parodymais netikėti teismams nebuvo jokio pagrindo. Iš pradžių nurodžiusi, kad bute buvo dar kažkoks šviesiaplaukis vyriškis („Belij“), liudytoja vėliau tai paneigė, nurodydama priežastis – t.y., kad V. F. buvo jos prašęs taip sakyti, kad turėtų alibi. Visi kiti I. S. parodymai aiškūs ir nuoseklūs, ji juos patvirtino ir akistatos su V. F. metu, todėl visiškai nepagrįstas kasacinio skundo teiginys, jog kasatoriui nebuvo sudaryta galimybė užduoti minėtai liudytojai klausimus. Vėliau liudytoja mirė, todėl, nesant galimybės liudytoją apklausti teisiamajame posėdyje, jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams bei pas ikiteisminio tyrimo teisėją, buvo pagarsinti ir kruopščiai išanalizuoti apkaltinamajame nuosprendyje, pateikiant dėl jų motyvuotas išvadas. Be to, skirtingai nei V. F., šios liudytojos parodymai apie įvykį yra logiški ir paaiškina visus žmogžudystės nakties įvykius. Kolegija pritaria teismų išvadai apie tai, jog ši liudytoja neturėjo pagrindo apkalbėti nuteistąjį, nes net nurodžiusi, kad V. F. jai sudavė, ji atsisakė nuo bet kokių pretenzijų. I. S. duotus parodymus dėl V. F. smurto prieš ją naudojimo visiškai patvirtina teismo medicinos specialisto išvada apie rastus ant jos veido sužalojimus. Be to, jos duotus parodymus patvirtino liudytojas V. B., nurodydamas, kad I. S. apie tai jam ir savo seseriai papasakojo po įvykio. Jie atitinka ir kitus byloje surinktus duomenis. Taip pat minėtas liudytojas yra nurodęs, kad neblaivus V. F. būdavo agresyvus. Kaip byloje ne kartą nurodė pats nuteistasis, o taip pat ir liudytojai I. S. bei V. B., jų tarpusavio santykiai buvo geri, jie nekonfliktavo. V. F. ir V. B. pažįstami jau daug metų, bendravo šeimomis, kai tuo tarpu su I. S. šis buvo pažįstamas neseniai ir, priešingai, nei teigiama kasaciniame skunde, nebuvo su ja susijęs jokiais giminystės ryšiais, taigi nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai apie tai, kad V. B. buvo suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, dėl to, susitaręs su I. S., tyčia jį apkalbėjo.
Byloje nenustatyta jokių duomenų apie tai, kad įvykio naktį bute būtų buvę kokių nors kitų asmenų. Pats nuteistasis, kaip jau minėta, iš pradžių teigė, jog žmogžudystės nakties įvykių neprisimena, vėliau nurodė, kad bute jie buvo trise ir jokio šviesiaplaukio vyro, apie kurį parodė I. S., jis nematė. Liudytoja I. S. nurodė, jog iš pat ryto pabudęs V. F. klausė, ar naktį jis nesigriebė peilio. Ant nuteistojo V. F. drabužių rasta I. L. kraujo, jų rasta ir ant iš buto paimto peilio. Nuteistasis skunde akcentuoja, kad buvo rasti kitų asmenų biologiniai pėdsakai ant įvykio vietos apžiūros metu rastų ir paimtų cigarečių nuorūkų, tačiau kolegija daro išvadą, jog ir šiais teiginiais nuteistasis tik bando suklaidinti teismą, iškeldamas dar vieną gynybinę versiją. Pažymėtina ir tai, kad ant vienos iš nuorūkų buvo rasta ne tik biologinių, bet ir kraujo pėdsakų, kurių dominuojantis genotipas sutampa su I. L., o šalutinis – su V. F. genotipu. Tai tik įrodo I. L. ir V. F. kraujo pėdsakų kontakto buvimo faktą. Nuorūkos lauke galėjo priklausyti bet kam, nes name gyveno ne viena šeima, todėl įvykiui apskritai jokios reikšmės neturi.
Tai, kad ryte I. L. dar buvo gyvas, kasatoriaus kaltės nešalina, nes jo veiksmai (dūris į gaktą, kurio metu buvo perpjauta vena ir I. L. nukraujavo) tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su kilusiomis pasekmėmis – I. L. mirtimi. Kadangi dėl paties nuteistojo veiksmų įvykus nukraujavimui mirė I. L., todėl jo veika pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai, jokio pagrindo papildomai kalbėti apie pagalbos nesuteikimą ir tuo pačiu veikos kvalifikavimą pagal BK 144 straipsnį nėra jokio pagrindo, nes BK 129 straipsnyje numatyta nusikalstama veika apima tokiu būdu kilusias pasekmes.
Nuteistasis nepagrįstai teigia, kad teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė teisiamajame posėdyje neištirtais ir neįvertintais įrodymais, nes visi ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys buvo patikrinti tiek pirmosios instancijos teismo posėdyje, tiek ir apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą. Dėl liudytojos I. S. parodymų patikimumo ištyrimo ir įvertinimo pasisakyta aukščiau. Kodėl teismas rėmėsi vienais ir atmetė kitus įrodymus, motyvuotai pasisakyta ir nuosprendyje, ir nutartyje, pateikiant dėl to išsamias ir motyvuotas išvadas. Įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, kasacinės instancijos teismas iš naujo įrodymų nevertina, nes tai nepriklauso jo kompetencijai. Kasacinės instancijos teismas patikrina bylą teisės taikymo aspektu. Iš virš išvardytų aplinkybių kolegija daro išvadą, kad žemesniųjų instancijų teismai įrodymus vertino nepažeisdami įstatymų reikalavimų ir V. F. kaltu pripažintas pagrįstai. Kaltė baudžiamojoje byloje gali būti įrodoma ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais – tiek vieni, tiek kiti jų turi įrodomąją vertę. Ar jie patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, palyginus juos su kitais byloje esančiais duomenimis, t.y. įvertinus kiekvieną iš jų atskirai ir visą įrodymų visetą.
Nepagrįstai kasaciniame skunde teigiama ir tai, kad teisėjas, nutartimi atsisakęs patenkinti prokuroro prašymą ir pratęsti suėmimo terminą, nurodė, kad byloje surinktų duomenų kasatoriaus kaltei pagrįsti nepakanka. Kaltės klausimas gali būti ir yra sprendžiamas tik priimant apkaltinamąjį ar išteisinamąjį nuosprendį, o ne nutartimi, kuria tiesiog yra sprendžiamas klausimas, ar nuteistasis gali bėgti, slėptis nuo tyrimo ar kitaip trukdyti nustatyti byloje tiesą ir ar dėl to verta jį izoliuoti, ar ne.
Dėl 200 Lt vagystės iš I. L. piniginės V. F. kaltė taip pat įrodyta byloje surinktais įrodymais. Pats V. F. neneigė, kad paėmė minėtus pinigus, tik byloje keitėsi jo parodymai apie tai, ar jis žinojo, ar nežinojo, kam šie priklauso, be to, jis teigė, kad savininkas buvo jau miręs, taigi tokio kaip ir išvis nebuvo, todėl negalima kalbėti apie svetimo turto vagystę, o taip pat nurodė, kad jis neva nenorėjo jų pasisavinti. Faktas, kad nuteistasis paėmė pinigus įrodytas byloje surinktais įrodymais (jo paties parodymais, V. B. parodymais, pinigų radimo faktu), tai, kad savininkas buvo miręs, nekeistų fakto, jog V. F. užvaldė jam svetimą turtą, be to, pats nuteistasis nurodė, kad nežinojo, jog savininkas (I. L.) jau buvo miręs. Nuteistasis jau disponavo paimtais pinigais (perdavė juos V. B.), taigi tai, ar jis norėjo tų pinigų savo reikmėms, ar kitų, esmės nekeičia ir veika kaip baigtas baudžiamasis nusižengimas kvalifikuota pagrįstai.
Byloje surinktų įrodymų V. F. kaltei nužudžius I. L. bei pasisavinus jo 200 Lt pagrįsti pakanka, jis pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 4 dalį nuteistas pagrįstai. Kasacinės instancijos teismas iš naujo įrodymų netiria, todėl kolegija plačiau faktinių aplinkybių, apie kurias kasatorius detaliai kalba kasaciniame skunde, neanalizuoja. BPK 20 straipsnio reikalavimų pažeidimų nenustatyta.
Bausmė nuteistajam paskirta vadovaujantis BK 54 straipsnyje numatytais bausmių skyrimo pagrindais, taigi įstatymo taikymo aspektu paskirta teisingai.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo V. F. ir jo gynėjo kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Rimantas Baumilas
Jonas Prapiestis
Alvydas Pikelis