Civilinė byla Nr. 2-1101-407/2015

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00554-2015-7

         Procesinio sprendimo kategorijos: 106.8.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugpjūčio 13 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vigintas Višinskis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 18 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovų A. B. ir V. B. ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-4250-392/2015.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovai V. B. ir A. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams „kriminalinė Lietuva“, atstovaujama „kriminalinės Lietuvos „teisingumo“ ministerija“, „kriminalinė institucija Vilniaus apygardos teismas“ ir ,,pseudoteisėjai A. R., D. R. ir V. S.“ dėl žalos atlyginimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 18 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovų pareikštą ieškinį.

Ieškinį teismas atsisakė priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, konstatavęs, kad šis ieškinys teisme nenagrinėtinas. Tokią išvadą teismas padarė vadovaudamasis aktualia Lietuvos apeliacinio teismo praktika, suformuota 2015 m. kovo 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-287-157/2015, kurioje apeliacinės instancijos teismas sprendė, jog ieškovo A. B. ieškinys atsakovams „kriminalinė Lietuvos Respublika“, „kriminalinis Vilniaus apygardos teismas“ yra nenagrinėtas teisme civilinio proceso tvarka. Teismas pažymėjo, kad ieškinio trūkumų šalinimo taikymas nagrinėjamu atveju nėra galimas, atsižvelgus į pirmiau teismų jau konstatuotą ieškovo piktnaudžiavimą proceso teisėmis, ne dėl klaidos ar nežinojimo, bet sąmoningai savo procesiniuose dokumentuose šalių pavadinimus nurodant  kaip „kriminalinė institucija Vilniaus apygardos teismas“, „kriminaliniai teismai“, „kriminalinė Lietuvos Respublika“, „kriminalinė Lietuvos teisingumo ministerija“, „pseudoteisėjai“.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskirajame skunde apeliantas A. B. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti klausimą kitos apygardos teismui nagrinėti iš esmės. Nurodo šiuos argumentus:

1. Nutartyje netinkamai taikomas CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas. Pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jei ieškinys nenagrinėtinas teisme, teismas turi nurodyti į kurią instituciją kreiptis, kad ieškinys būtų išnagrinėtas. Šis įstatymas gali būti taikomas tik tada, kai ieškinys apskritai negali būti nagrinėjamas teisme, o  ieškinio reikalavimus turi teisę išnagrinėti kita institucija.

2. Teismas pažeidė CPK 115 straipsnio 4 dalį, nes netikslus teismo pavadinimo nurodymas ar jo nenurodymas ir kiti neesminiai trūkumai nėra pagrindas atsisakyti priimti ieškinį ir taikyti CPK 115 straipsnio 2 dalį. Toks pagal Konstitucinį Teismą privalomas precedentas civiliniame procese jau yra nustatytas Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-84-370/2015.

3. Teismas pažeidė CPK 21 straipsnį, 329 straipsnio 2 dalies 1 punktą, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį,  kadangi niekas negali būti teisėju savo paties byloje. Šiuo atveju teisėjas V. K. turėtų vertinti to paties teismo teisėjų A. R., D. R., V. S. neteisėtus veiksmus ir jų nusikalstamą tyčinę veiką dengiant vieni kitus nuo atsakomybės. Todėl atsiranda pagrindas abejoti civilinio proceso ir procesinio sprendimo nešališkumu dėl neteisėtos teismo sudėties.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

Skundžiama nutartimi teismas sprendė, kad teismo, kuriam reiškiamas ieškinys ir proceso dalyvių įvardijamas kaip ,,kriminalinė Lietuvos Respublika“, „kriminalinis Vilniaus apygardos teismas“, ,,pseudoteisėjai“, vertinamas ne kaip klaida, o kaip sąmoningas veiksmas, piktnaudžiavimas proceso teisėmis, ir, atsižvelgdamas į Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, suformuotą 2015 m. kovo 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-287-157/2015, sprendė, kad yra pagrindas atsisakyti priimti ieškovų ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Su tokiais skundžiamos nutarties motyvais apeliacinės instancijos teismas sutinka.

Asmuo, manydamas, kad jo teisės ir teisėti interesai yra pažeisti, realizuoti teisę į teisminę gynybą gali tik tokiu atveju, jei kreipdamasis į teismą laikysis nustatytų taisyklių, reikalavimų ir tvarkos (CPK 2 str., 5 str. 1 d., 111 str., 114 str., 135 str.). Apeliantui ne kartą buvo aiškinama, kad tiek paduodant teismui ieškinį, tiek surašant teismui kitus procesinius dokumentus turi būti laikomasi elementarių dokumento įforminimo taisyklių, o kartu ir lietuvių (valstybinės) kalbos reikalavimų, vengiama įžeidžiančių formuluočių, įskaitytinai ir pavadinimuose. Taip pat išaiškinta, kad pagal CPK 42 straipsnį šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai. Apeliantui ne kartą nurodyta ir tai, kad jo procesiniuose dokumentuose įvardijant atsakovais įvairius subjektus naudojami eptitetai: „kriminalinė Lietuvos Respublika“ ir pan., negali būti vertinami rašymo apsirikimu ar tiesiog netikslumu. Toks ieškovo pasirinktas atsakovų įvardijimas, aiškiai iškreipiant oficialius valstybės bei jos institucijų pavadinimus, vertintinas ne kaip klaida, o kaip sąmoningas veiksmas, kuriuo siekiama šiuos subjektus pažeminti, pateikiant dėl jų subjektyvų apelianto vertinimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-219-516/2015; 2015 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-287-157/2015; 2015 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1040-464/2015). Todėl atskirojo skundo argumentai, kad netikslus teismo pavadinimas ar pavadinimo nenurodymas ir kiti neesminiai trūkumai  nėra pagrindas atsisakyti priimti ieškinį, šiuo atveju atmestini kaip faktiškai nepagrįsti.  Skundžiama nutartimi teismas ieškinį atsisakė priimti konstatavęs ne CPK 115 straipsnio 4 dalyje nurodytus formalius ieškinio netikslumus, o ieškovo netinkamą elgesį, prilyginamą piktnaudžiavimui teise, kuris yra nesuderinamas su teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo prielaidomis. Lietuvos apeliacinis teismas, 2015 m. liepos 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-1040-464/2015, siekdamas suvienodinti Lietuvos apeliacinio teismo praktiką tokioje situacijoje, kai apeliantui prieš tai daugelį kartų teismų procesiniuose dokumentuose, jau buvo išaiškinta pareiga vengti neprocesinės retorikos, savo valstybės, jos institucijų ir pareigūnų neleistino įžeidinėjimo, tačiau jis ir toliau sistemingai teikia aiškiai nepagarbia forma surašytus procesinius dokumentus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė trūkumų šalinimo instituto. Dėl šios priežasties atmestini  kaip nepagrįsti, apelianto argumentai dėl to, kad teismas, atsisakydamas priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, tačiau nenurodydamas, į kurią instituciją kreiptis, kad ieškinys būtų išnagrinėtas, pažeidė CPK 137 straipsnio 3 dalį, 291 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Nustačius, kad apeliantas teisę į teisminę gynybą naudoja ne pagal įstatyme nustatytą paskirtį, nėra pagrindo konstatuoti CPK 137 straipsnio 3 dalies įtvirtintos procesinės teisės normos pažeidimo.

Skirtingai nei nurodo apeliantas, skundžiama nutartis atitinka šiuo metu Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą teismų praktiką (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1040-464/2015; 2015 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-741-178/2015; 2015 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-287-157/2015).

Aplinkybė, kad apeliantas reiškia ieškinį Vilniaus apygardos teismo teisėjams, o ieškinio priėmimo klausimą sprendžia kitas Vilniaus apygardos teismo teisėjas, savaime nesudaro pagrindo abejoti teisėjo nešališkumu. Apeliantas nenurodo jokių aplinkybių ir nepateikia įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad skundžiamą nutartį priėmęs teisėjas turi išankstinį nusistatymą ar asmeninį suinteresuotumą bylos baigtimi. Be to, pažymėtina, kad, apeliantui iš jo paties inicijuotų bylų buvo/yra žinoma teisminė praktika, kad tokios kategorijos bylose atsakovas yra ne konkretus teismas ar teisėjas, o valstybė, tuo tarpu sprendžiant byloje teisėjo (ne)šališkumo klausimą vertintina tai, ar yra/gali būti pagrindas manyti, kad tas teisėjas suinteresuotas bylos baigtimi (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-796/2012).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo naikinti skundžiamą nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                                                         Vigintas Višinskis