Administracinė byla Nr. A-205-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02797-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 35.3; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gagio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ginvisa“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Ginvisa“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Ginvisa“) skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą (I t., b. l. 2-5), prašydamas panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. T–607 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ dalį dėl apribojimo prekybos alkoholiniais gėrimais laiko nuo 22 val. iki 8 val. prekybos vietoje Kaune, Baltijos g. 41B.

Nurodė, jog skundžiamu sprendimu apribojant prekybos alkoholiniais gėrimais laiką adresu Baltijos g. 41B, Kaune, buvo apribotos pareiškėjui UAB „Ginvisa“ priklausančioje kavinėje prekybos alkoholiniais gėrimais laikas nuo 22 val. iki 8 val., dėl to yra nepagrįstai ribojama UAB „Ginvisa“ kavinės veikla ir įmonė patiria didelių nuostolių. Prekybos alkoholiniais gėrimais laikas buvo apribotas nuo 22 val. iki 8 val. vadovaujantis Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ) 18 straipsnio 9 dalimi, remiantis Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. lapkričio 5 d. raštu Nr. 20-S-2871, 2013 m. lapkričio 4 d. raštu Nr. 20-S-2860, 2013 m. lapkričio 6 d. raštu Nr. 20-26-S-17472, 2013 m. lapkričio 6 d. raštu Nr. 20-23-S-5900 ir 2013 m. lapkričio 7 d. raštu Nr. 20-S-2894, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Dainavos policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Saulėtekio policijos nuovados 2013 m. spalio 24 d. raštu Nr. 20-26-S-16765, tačiau nei viename iš jų nėra duomenų apie pareiškėjo veiklos pažeidimus, todėl jokio teisinio pagrindo minėtos sankcijos taikymui nebuvo, sprendimas nepagrįstas faktiniais duomenimis, turi būti panaikintas kaip neteisėtas, taikyta poveikio priemonė nemotyvuota.

Pažymėjo, jog pareiškėjas negali būti baudžiamas už pažeidimus, kuriuos padarė kita įmonė, vykdžiusi veiklą tuo adresu prieš pareiškėjui išsinuomojant patalpas, esančias Baltijos g. 41B, Kaune. Įmonės veikla vykdoma ne visuomeninės paskirties pastate, mokykla yra maždaug už 500 metrų, o ne šalia prekybos vietos. Savivaldybės administracija, išduodama leidimą verstis šia veikla bei reklaminei iškabai, pripažino, jog prekybos buvimo vieta nėra pagrindas jos ribojimui, be to, priimdama ginčijamą sprendimą, nenurodė, dėl kokių priežasčių taikomas prekybos veiklos apribojimas, neišdėstė jokių konkrečių motyvų, tik abstrakčiai nurodė bendro pobūdžio argumentus, kad veiklos apribojimu siekiama pozityvių visuomeniškai svarbių tikslų.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 68-73) su juo nesutiko.

Nurodė, jog, remiantis Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalimi, savivaldybių tarybos, atsižvelgdamos į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, turi teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Minėta teisės norma įtvirtinta teisė riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, sprendžiant pagal jos vietą nagrinėjamame teisės akte, visų pirma, yra skirta riboti alkoholio prieinamumą, reguliuoti prekybos alkoholiniais gėrimais tvarką, o ne nustatyti teisinę atsakomybę už padarytus teisės pažeidimus, todėl atsakovas, turėdamas pakankamai duomenų apie viešojo intereso pažeidimą, atsižvelgdamas į policijos raštus, Kauno bendruomenių asociacijos, Kauno jaunimo organizacijos „Apskritasis stalas“ nuomonę, į straipsnius spaudoje, siekdamas pozityvių, teisėtų ir visuomeniškai pagrįstų tikslų, konstitucinių vertybių apsaugos, teisėtai ir pagrįstai nustatė toje prekybos vietoje prekybos alkoholiu laiko apribojimą. Atsakovas pažymėjo, jog prekybos vieta Baltijos g. 41B yra gyvenamųjų namų kvartale, netoli vaikų darželio, maldos namų, studentų bendrabučio. Be to, atsakovo nuomone, skundžiamas sprendimas yra norminis aktas, nes prekybos alkoholiniais gėrimais apribojimų taikymas nesiejamas su konkrečiu asmeniu ar asmenų grupe ir jų daiktinėmis teisėmis. Jis orientuojamas į ateitį, numatytas taikyti daugelį kartų. Pareiškėjas nėra subjektas, turintis teisę teikti pareiškimą (prašymą) ištirti norminio administracinio akto teisėtumą.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 12 d. sprendimu (II t., b. l. 29-33) pareiškėjo skundą patenkino. Panaikino Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. T-607 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ dalį dėl apribojimo prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos laiko nuo 22 val. iki 8 val. prekybos vietoje – Baltijos g. 41B, Kaune.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje įtvirtintą vietos savivaldos tarybų diskrecijos teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, yra nurodęs, kad ši teisė apibrėžiama tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir priimant sprendimą neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais (prekybos alkoholiniais gėrimais vietos pobūdis, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikšta nuomonė, policijos komisariatų pasiūlymai). AKĮ numatytų sąlygų visetas reiškia būtent viešojo intereso, visuomenės apsaugą nuo galimų neigiamų prekybos alkoholiu ir jo vartojimo pasekmių. Savo paskirtimi tai – priemonė atkurti (nustatyti) tinkamą visuomenės ir verslo interesų pusiausvyrą, jei išduodant licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais liko neįvertintos tam tikros aplinkybės, kurios vėliau lėmė visuomenės viešųjų interesų pažeidimą. Savivaldybei priimant sprendimą riboti prekybos alkoholiu laiką, pakanka nustatyti viešojo intereso pažeidimą, atsižvelgiant į AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje numatytas sąlygas (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2144/2014, 2012 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-382/2012, 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2798/2011, 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2814/2011). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose yra pažymėjęs, jog AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta savivaldybės tarybos teisė riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nėra absoliuti ir pati savaime nėra pagrindas tokiems ribojimams taikyti (2009 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1047/2009; 2008 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1843/2008). Taigi ribojimai galimi tik tada, kai egzistuoja objektyvus, proporcingas ir motyvuotas pagrindas, pagrindžiantis būtinumą riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką ir tokio ribojimo apimtis.

Iš ginčijamo sprendimo turinio teismas nustatė, jog jį priimant kaip faktiniais duomenimis buvo remtasi Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. lapkričio 5 d. raštu Nr. 20-S-2871, 2013 m. lapkričio 4 d. raštu Nr. 20-S-2860, 2013 m. lapkričio 6 d. raštu Nr. 20-26-S-17472, 2013 m. lapkričio 6 d. raštu Nr. 20-23-S-5900 ir 2013 m. lapkričio 7 d. raštu Nr. 20-S-2894, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Dainavos policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Saulėtekio policijos nuovados 2013m. spalio 24 d. raštu Nr. 20-26-S-16765, tačiau konkrečių duomenų, susijusių su UAB „Ginvisa“ veikla, juose neužfiksuota.

Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. lapkričio 7 d. rašte Nr. 20-S-2894 (I t., b. l. 14-15) yra nurodyta informacija apie minėtu adresu (Kaune, Baltijos g. 41 B) veikusį D. V. IĮ barą „Oranžinis“ ir šios įmonės darbuotojų padarytus veiklos pažeidimus, užfiksuotus 2012 m. gruodžio 18 d., 2013 m. vasario 22 d. Kauno apylinkės teismo nutarimuose, tačiau administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad UAB „Ginvisa“ būtų ta pati įmonė, ar įmonės „Oranžinis baras“ teisių perėmėja, kad būtų atsakinga už minėtos įmonės pažeidimus. Pažymėta, jog licencija Nr. 2210 verstis šia veikla UAB „Ginvisa“ minėtu adresu išduota 2013 m. liepos 24 d. (I t., b. l. 28 antra pusė), t. y. vėliau, negu nurodyti administraciniai pažeidimai D. V. bare. Kituose ginčijamame įsakyme nurodytuose policijos raštuose (I t., b. l. 16-23) jokių duomenų apie UAB „Ginvisa“ veiklos pažeidimus bei apie viešo intereso pažeidimus nėra. Gyventojų skundų dėl triukšmo, nesaugios aplinkos, dėl kitų incidentų, susijusių su UAB „Ginvisa“ prekyba alkoholiniais gėrimais, tiek prekybos vietoje, tiek jos teritorijoje ir aplinkoje neužfiksuota. Taigi, byloje nustatytos faktinės bylos aplinkybės nepatvirtina, jog dėl pareiškėjo vykdomos veiklos buvo pažeistas viešasis interesas.

Taip pat nustatyta, jog Kauno miesto savivaldybės meras 2013 m. spalio 25 d. Nr. (33.195)R-5063 ir Nr. (33.202)R-5064 raštais (I t., b. l. 95-96) kreipėsi į Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, Kauno miesto savivaldybės administracijos seniūnijas, bendruomenių asociacijas, centrus, prašydamas skubos tvarka iki 2013 m. lapkričio 4 d. pateikti Kauno miesto savivaldybės administracijai „pseudo barų“, prekiaujančių alkoholiniais gėrimais nakties metu ir keliančių grėsmę viešajai tvarkai (žodiniai ar rašytiniai gyventojų skundai, užfiksuoti viešosios tvarkos pažeidimai, nusikalstamos veikos ir pan.), prekybos vietų adresų sąrašą (I t., b. l. 15,16). Tačiau, kaip minėta, policijos raštuose nėra užfiksuota jokių konkrečių duomenų apie pareiškėjo veiklos pažeidimus, keliamą grėsmę visuomenės interesams.

Teismas taip pat pažymėjo, kad tiek 2013 m. lapkričio 12 d. Kauno bendruomenių centro asociacijos išplėstinio tarybos pasitarimo išrašuose Nr. 60 (I t., b. l. 81-82), tiek 2013 m. lapkričio 14 d. Kauno miesto jaunimo organizacijos ir Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos kreipimesi (I t., b. l. 99) nėra konkrečių duomenų apie pareiškėjo veikla sukeltus visuomenės intereso pažeidimus. Vien ta aplinkybė, jog minėtas baras priskirtas prie „pseudo barų“, atkartojant savivaldybės mero raštuose panaudotą terminą, nesant kitų objektyvių duomenų apie viešo intereso pažeidimus, teismo vertinimu, nesudarė pagrindo taikyti Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje numatytą sankciją dėl įmonės veiklos apribojimo. Nagrinėjamu atveju AKĮ 18 straipsnio 9 dalies prasme prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo pagrindu nelaikytina ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2013 m. spalio 29 d. rašte Nr. (10.2.3.2-194)10-9042 išdėstyta bendro pobūdžio informacija apie alkoholio žalą sveikatai (I t., b. l. 92-94) Tokios nuostatos dėl šio pobūdžio ginčo įrodymų vertinimo laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2014 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2144/2014).

Taigi, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir esamus įrodymus, teismas padarė išvadą, jog nesant jokių pagrįstų duomenų apie pareiškėjo įmonės UAB „Ginvisa“ naktinės prekybos alkoholiniais gėrimais neigiamą įtaką visuomenės reikšmingoms vertybėms – viešajai rimčiai, tvarkai, saugumui, nebuvo pagrindo konstatuoti viešojo intereso pažeidimo, susijusio su pareiškėjo įmonės vykdoma veikla, prekybos vietoje, Baltijos g. 41 B, Kaune, ir realiai neegzistavo pagrįstos sąlygos, įtvirtintos AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje, riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nakties metu.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikas (2013 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2284/2013), pripažino, jog atsakovas nenustatė objektyviai pagrįstų ir faktiškai egzistuojančių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo vykdoma veikla, suteikiančių teisę Kauno miesto savivaldybės tarybai, ginant viešąjį interesą, imtis skundžiamame sprendime nurodytų pareiškėjo veiklos ribojimų. Nustatytos faktinės bylos aplinkybės nepatvirtina, jog dėl pareiškėjo vykdomos veiklos buvo pažeistas viešasis interesas.

Teismas pažymėjo, kad priimant ginčijamą sprendimą, nebuvo vertinti pareiškėjo prekybos vietos ypatumai (prekybos vieta Baltijos g. 41B yra gyvenamųjų namų kvartale, netoli vaikų darželio, maldos namų, studentų bendrabučio), nes tokių duomenų nei ginčijamame sprendime, nei policijos, nei visuomeninių organizacijų raštuose nėra. 2013 m. gruodžio 6 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos licencijų ir paslaugų skyriaus rašte Nr. 29-4-571, adresuotame teisės skyriui (I t., b. l. 83-84), minima, jog Baltijos g. 41 B yra gyvenamųjų namų kvartale netoli vaikų darželio. Tačiau, teismo nuomone, vien abstraktus šių aplinkybių nurodymas, nekonkretizavus jų viešojo intereso požiūriu, nesudaro pagrindo ginčijamo sprendimo panaikinimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-1395/2008, 2008 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008, 2012 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2134/2012).

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir esamus įrodymus, teismas sutiko su pareiškėjo pozicija, jog skundžiamas sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, jame neišdėstyti konkretūs faktiniai pagrindai, susiję su pareiškėjo įmonės veikla, siejant ją su visuomenės intereso pažeidimais, todėl padarė išvadą, jog jį priimant buvo pažeisti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai – nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo vykdomą įmonės prekybos alkoholiniais gėrimais veiklą toje teritorijoje ir vietoje (būtent pareiškėjo, o ne kito ūkio subjekto), t. y. nebuvo atliktas objektyvus ir išsamus visų aplinkybių, turinčių įtakos sprendimo pagrįstumui, įvertinimas.

Dėl atsakovo argumento, kad skundžiamas sprendimas laikytinas norminiu administraciniu aktu, pažymėjo, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio sprendimai nelaikytini norminiais teisės aktais, suinteresuotų asmenų gali būti skundžiami administraciniam teismui, todėl šiuo atveju nėra jokio pagrindo nukrypti nuo minėtos praktikos (2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1315/2014, 2014 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-967/2014, 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2284/2013, 2014 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2144/2014).

III.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 36-45), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1082/2014, 2010 m. balandžio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010, 2003 m. kovo 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A5-63/2003 ir kt. pateiktų išaiškinimų matyti, kad ginčijamas Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimas yra norminis teisės aktas – jame yra įtvirtintas bendro pobūdžio nurodymas, apribojantis prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 22 val. iki 8 val. visiems juridiniams asmenims, prekiaujantiems, ar ateityje prekiausiantiems alkoholiniais gėrimais sprendime nurodytose prekybos vietose; jis yra skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei, t. y. bet kuriai įmonei, kuri prekiauja ar prekiaus alkoholiu; orientuojamas į ateitį ir numatytas taikyti daug kartų ir sietinas išimtinai su konkrečia teritorija, o ne su konkrečiu subjektu. Tai, kad ginčijamu atveju yra aiškiai identifikuotos prekybos vietos, nepadaro šio teisės akto individualiu, nes jis yra skirtas individualiais požymiais neapibrėžtai (neapibūdintai) asmenų grupei, t. y. bet kuriam juridiniam asmeniui, kuris vykdo, ar vykdys prekybą alkoholiniais gėrimais norminiame teisės akte nurodytose vietose, t. y. nustatoma teisės norma. Be to, pagal mažmeninę prekybą alkoholiniais gėrimais reglamentuojančius teisės aktus vienu adresu gali būti išduodamas neribotas skaičius mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencijų skirtingoms, ten veiklą vykdančioms įmonėms (ir neretai vienoje prekybos vietoje yra net kelios licencijos, išduotos skirtingoms įmonėms), todėl tai patvirtina, kad priimtas sprendimas neabejotinai yra norminis teisės aktas ir toks sprendimas bus taikomas konkrečioje šiame sprendime nurodytoje vietoje bet kuriai įmonei, prekiausiančiai alkoholiniais gėrimais ir ateityje. Ginčijamas sprendimas nėra siejamas nei su turto savininku, nei su valdytoju, o su bet kuriuo esamu / būsimu ūkinės veiklos subjektu, vykdančiu / vykdysiančiu prekybą alkoholiniais gėrimais, t. y. nustatoma teisės norma. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-382/2012 tirdamas, ar norminis teisės aktas (2010 m. lapkričio 4 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimas Nr. T-627 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“, kuriuo taip pat buvo apribotas prekybos laikas prekybos vietoms, o ne juridiniams asmenims) atitinka Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies nuostatą, konstatavo, kad tarybos sprendimas yra teisėtas, pagrįstas ir atitinka minėto įstatymo nuostatą. Vien ta aplinkybė, kad tarybos priima daugiausia individualių sprendimų, t. y. nurodydamos konkretų juridinį asmenį, kuriam apribojamas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas (dėl to ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje vyrauja sprendimai dėl individualių teisės aktų) neleidžia daryti išvados, kad pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalį ribojimas prekybos vietoms, t. y. priėmimas norminio teisės akto, iš viso nėra galimas, nes „pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotą praktiką tokio pobūdžio sprendimai nelaikytini norminiais teisės aktais, suinteresuotų asmenų gali būti skundžiami administraciniam teismui“.
2. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas atsakovo sprendimas nėra siejamas nei su turto savininku, nei su valdytoju, o su bet kuriuo esamu / būsimu ūkinės veiklos subjektu, vykdančiu / vykdysiančiu prekybą alkoholiniais gėrimais toje prekybos vietoje, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje numatytus ribojimus sieja su konkrečia įmone. AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje tik pasisakoma, kad savivaldybių tarybos, atsižvelgdamos į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, atitinkamų subjektų raštu pareikštą nuomonę / pasiūlymus turi teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Todėl teismas šią nuostatą, be jokio teisinio pagrindo, aiškina pernelyg siaurinamai. Minėtas ribojimas ginčijamame sprendime nurodytose vietose galioja ir vėliau, bet kuriam subjektui, ketinančiam prekiauti alkoholiu, ir tai visiškai nesietina su konkretaus subjekto daiktinėmis teisėmis. Tai patvirtina ir kitos Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatos (pvz. 18 str. 3 d. 1 p.) taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-382/2012 ir 2009 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1047/2009). Be to, aiškinimas, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje numatytas ribojimas turi būti siejamas su konkrečia toje vietoje veikiančia įmone, o ne prekybos vieta, ne tik neatitikta įstatymo ir minėtos nuostatos paskirties, bet ir nepasiektų siekiamų šiuo apribojimu nustatytų tikslų – apribojus prekybos alkoholiniais gėrimais laiką įmonei ir toje vietoje pradėjus prekiauti alkoholiniais gėrimais kitai įmonei, viešas interesas ir toliau būtų pažeidinėjamas, nes gyventojai ir toliau neturėtų sveikos ir saugios aplinkos. Toks traktavimas neabejotinai pažeistų ir proporcingumo principą, nes kita įmonė be jokių apribojimų toje pačioje vietoje ir toliau galėtų prekiauti alkoholiniais gėrimais.
3. Nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas teismų praktiką, jau yra išaiškinęs (2009 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1047/2009), kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta teisė riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, visų pirma yra skirta riboti alkoholio prieinamumą, reguliuoti prekybos alkoholiniais gėrimais tvarką, o ne nustatyti teisinę atsakomybę už padarytus teisės pažeidimus; kad pagal gramatinę Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies konstrukciją sprendimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimo savivaldybių tarybos gali priimti atsižvelgdamos vien tik į prekybos vietą; kad tai savo ruožtu lemia, kad teisminė tokios diskrecijos teisės realizavimo kontrolė taip pat yra specifinė ir ribota ir, kad būtent savivaldybių tarybos turi geriausią galimybę įvertinti, kokiose vietose prekyba alkoholiniais gėrimais turėtų būti apribota, siekiant pozityvių, teisėtų ir visuomeniškai pagrįstų tikslų, kitų konstitucinių vertybių (visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos, žmogaus sveikatos ir kt.) apsaugos, tačiau pirmosios instancijos teismas šios praktikos visiškai nesilaikė. Teismas atsakovo sprendimo tariamą nepagrįstumą iš esmės siejo su duomenų apie viešo intereso pažeidimą prekybos vietoje Baltijos g. 41B nebuvimu. Toks teismo aiškinimas, ne tik, kad pažeidžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nepagrįstai susiaurina AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje suteiktas savivaldybių tarybų kompetencijos ribas, bet ir pagal tokį teismo aiškinimą minėta nuostata galėtų būti taikoma tik po nusikalstamų veikų padarymo ir sudarytų situaciją, kad savivaldybės tarybai, atsakingai už savo gyventojus ir siekiančiai, kad jie gyventų sveikoje ir saugioje aplinkoje, ir nakties metu be baimės galėtų grįžti į namus, nesant visą parą veikiančiuose baruose padaromų nusikaltimų, šia įstatymo nuostata būtų neįmanoma pasinaudoti. Pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo tai, kad nurodyta teisės norma numato prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimą kaip prevencinę priemonę, t. y. siekiant užkirsti kelią galimiems pažeidimams, sudaryti saugias gyvenimo sąlygas aplinkiniams, o ne laukti galimo sunkios nusikalstamos veikos padarymo ir nepagrįstai prioritetą teikė alkoholinių gėrimų, t. y. sveikatą žalojančių produktų prekybai, nepaisant nei prekybos vietos, nei bendruomenės nuomonės, kuri konkrečiu atveju buvo aiškiai išreikšta 2013 m. lapkričio 13 d. Kauno bendruomenių centro asociacijos rašte (su protokolų išrašais), nei Kauno jaunimo surengusio netgi mitingą bei įteikusio 2013 m. lapkričio 14 d. kreipimąsi, pasirašytą Kauno technologijos ir Vytauto Didžiojo universitetų atstovybių bei Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos prezidento A. V.. Visi šie dokumentai ir informacija Kauno miesto savivaldybės tarybai buvo pateikti ir žinomi svarstant sprendimo projektą.
4. Kauno miesto savivaldybės meras 2013 m. spalio 25 d. raštu Nr. (33.195)R-5063 ir 2013 m. spalio 25 d. raštu Nr. (33.202)-R-5064 Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, Seniūnijas, bendruomenių asociacijas ir centrus informavo apie tai, kad savivaldybių tarybos turi teisę riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, atsižvelgdamos į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendruomenių raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų siūlymus ir paprašė skubos tvarka iki lapkričio 4 d. pateikti savivaldybės administracijai prekiaujančių alkoholiniais gėrimais nakties metu ir keliančių grėsmę viešajai tvarkai prekybos vietų adresų sąrašą. Minėtais raštais Kauno miesto savivaldybė, puikiai žinodama naktinės prekybos Kauno mieste problemas ir ne kartą gavusi tiek žodinių, tiek raštiškų įvairių subjektų skundų, paragino atitinkamus subjektus naudotis teisės aktais joms suteiktomis teisėmis, t. y. iš esmės priminė apie tokio teisinio reguliavimo egzistavimą, nes galimai ne visiems jis buvo žinomas. Nei vienas teisės aktas nenurodo, kas turi būti iniciatoriumi, rengiant teisės aktą, ginčo atveju Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo projektą, tik yra nurodoma, kokia informacija turėtų būti pagrindu, priimant sprendimą. Be to, kaip išaiškino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. sausio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-1047/2009, „pagal gramatinę Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies konstrukciją sprendimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimo jos gali priimti atsižvelgdamos vien tik į prekybos vietą“, todėl savivaldybių tarybos pagal šį išaiškinimą ne tik, kad gali, bet ir privalo būti iniciatoriais rengiant teisės aktą. Jei meras negalėtų parodyti savo iniciatyvos, paprašydamas informacijos, tai tokia situacija nepagrįstai susiaurintų Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies taikymą, bet ir prieštarautų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, alkoholio prekybą reglamentuojantiems teisės aktams, kuriuose neabejotinai didelis vaidmuo, ribojant alkoholio prieinamumą, reguliuojant prekybos alkoholiniais gėrimais tvarką, yra skiriamas savivaldybių taryboms. Tą patį patvirtina ir byloje esantis 2013 m. spalio 29 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos raštas Nr. (10.2.3.2-194)10-9042.
5. Gavusi informaciją iš policijos (tarp kurios buvo ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. lapkričio 7 d. raštas Nr. 20-S-2894, kuriame nurodytas ir baras, adresu Baltijos g. 41B), atsižvelgusi į prekybos vietą (daugiabučių namų kvartale, netoli vaikų darželio) ir siekdama pozityvių, teisėtų ir visuomeniškai pagrįstų tikslų, kitų konstitucinių vertybių (visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos, žmogaus sveikatos ir kt.) apsaugos, Kauno miesto savivaldybės administracija, parengusi preliminarų sprendimo projektą, kurį be jokios abejonės buvo galima koreguoti, jį pateikė Kauno bendruomenių centro asociacijai. 2013 m. lapkričio 12 d. Kauno bendruomenių centro asociacijos išplėstinio tarybos pasitarimo metu buvo svarstytas tiek Kauno miesto mero 2013 m. spalio 25 d. raštas Nr. (33 202)R-5064 (kurį svarstant buvo įvardintos vietos – R. Kalantos g. 82, M. Riomerio g. 1A, Vaidoto g. 141, R. Kalantos g. 48, A. Juozapavičiaus pr. 49, Šiaurės pr. 43A, P. Lukšio g. 7A, Ukmergės g. 34A, Taikos pr. 13, Savanorių pr. 266, Sukilėlių pr. 74, Šv. Gertrūdos g. 10, Veiverių g. 47 L, Baltijos g. 41 B, Baltijos g. 5A, Baltijos g. 90A, Varnių g. 44A, Raudondvario pl. 102A, V. Krėvės pr. 104A, Draugystės g. 1E, Studentų g. 4, P. Lukšio g. 50, Žemaičių pl. 11A ir Varnių g. 15, esančios viešojo nesaugumo seniūnijose židiniais, prie kurių nakties metu neretai kyla įvairūs incidentai ir buvo nutarta merui teikti aukščiau minėtų vietų sąrašą), tiek Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo projektas „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ (kurio svarstymo metu vienbalsiai buvo pritarta ir jis koreguotas nebuvo). Taigi, bendruomenių centrų asociacija aiškiai išsakė savo poziciją, kuria abejoti nėra jokio pagrindo.
6. Pagal 2013 m. spalio 29 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos rašte Nr. (10.2.3.2-194)10-9042 pateiktą informaciją, manytina, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į alkoholio daromą žalą ir visuotinai žinomą aplinkybę, kad asmenys, apsvaigę nuo alkoholio neretai būna agresyvūs, konfliktiški, pažeidžia viešąją tvarką, o kai kuriais atvejais ir patys tampa nusikaltimo aukomis, jau nekalbant apie tai, kad alkoholio vartojimas kelia didelę riziką sveikatai, šeimos ir visuomenės gerovei, suteikė savivaldybės taryboms, geriausiai žinančioms miesto problemas, teisę riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, atsižvelgiant į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus. T. y. užtenka įvertinti prekybos vietą, atitinkamų subjektų nuomonę arba pasiūlymus.
7. Pozicijos, jog savivaldybei, priimant sprendimą riboti prekybos alkoholiu laiką, pakanka nustatyti viešojo intereso pažeidimą, atsižvelgiant į Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje numatytas sąlygas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-382/2012), išaiškinęs, kad taikant tokią priemonę, kaip prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimas, savivaldybė neturi pareigos įrodinėti, ar pareiškėjas, versdamasis prekyba alkoholiu, nusižengė įstatymo reikalavimams, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sieja skundžiamą savivaldybės tarybos sprendimą su konkrečiu subjektu ar jo veiklos apribojimu. Kadangi skundžiamas sprendimas yra norminis teisės aktas, juo nėra nustatomos jokios teisės ar pareigos konkretiems subjektams, o nustatomos miesto teritorijos (adresai), atsižvelgiant į jų buvimo vietą (pvz. miegamasis rajonas, tarp gyvenamųjų namų ir pan.), bendruomenės, gyventojų siūlymus, riziką nusikalstamumui. Būtent dėl šių veiksnių, o ne dėl konkrečių ten veikusių subjektų buvo priimtas toks sprendimas.
8. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nustatęs, kad prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimas negali būti vertinamas vien kaip sankcija pažeidėjui už konkrečius teisės aktų pažeidimus, savo paskirtimi tai priemonė atkurti (nustatyti) tinkamą visuomenės ir verslo interesų pusiausvyrą. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje numatytomis sąlygomis suteikiant savivaldos institucijai teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, sudaroma galimybė apginti viešąjį interesą, pašalinti jo pažeidimus, kai išduodant licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais lieka neįvertintos reikšmingos aplinkybės, vėliau nulėmusios visuomenės interesų pažeidimą (2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2814/2011). Be to, pažymėtina, kad ginčijamose prekybos vietose prekyba alkoholiu apribota tik nuo 22 val. iki 8 val. ryto, o likusiu laiku prekyba alkoholiu subjektams, turintiems licencijas prekiauti alkoholiu, yra galima.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Ginvisa“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą, pateiktame elektroninių ryšių priemonėmis, prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai jo patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teisme ginčytas administracinis aktas pagrįstai buvo įvertintas kaip individualus teisės aktas. Ginčijamame sprendime neišreikštos abstrakčios bendrosios teisės normos (elgesio taisyklės). Šiuo sprendimu institucijos valia pagal pasirinktus kriterijus nustatytas prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimas ne visoms tokioms Kauno mieste veikiančioms ir alkoholiniais gėrimais visą parą prekiaujančioms prekybos vietoms, bet tam tikras ribojimas tik daliai nekilnojamo turto adresais aiškiai identifikuotų (individualizuotų) konkrečių Kauno mieste prekybos vietų, kuriose prekiaujama alkoholiniais gėrimais. Taigi, iš esmės ginčijamas administracinis aktas įtvirtina konkretaus pobūdžio nurodymus individualiais, rūšiniais požymiais apibūdintų subjektų grupei ir įtakoja ne visų, bet tik sprendime nurodytų dalies subjektų teisinį statusą, t. y. yra iš esmės skirtas reguliuoti tik atitinkamai išskirtų juridinių asmenų santykius ir yra susijęs tik su pasirinktinai konkrečiose miesto vietose vykdomos ūkinės veiklos tam tikrų sąlygų nustatymu. Todėl ginčijamas sprendimas pagrįstai nepripažintas norminiu teisės aktu, nes jo požymiai neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 13 dalyje ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 17 dalyje įtvirtintos norminio teisės akto sąvokos.
2. Prekybos alkoholiniais gėrimais laikas pareiškėjui buvo apribotas, remiantis Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. lapkričio 5 d. raštu Nr. 20-S-2871, 2013 m. lapkričio 4 d. raštu Nr. 20-S-2860, 2013 m. lapkričio 6 d. raštu Nr. 20-26-S-17472, 2013 m. lapkričio 6 d. raštu Nr. 20-23-S-5900 ir 2013 m. lapkričio 7 d. raštu Nr. 20-S-2894, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Dainavos policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Saulėtekio policijos nuovados 2013 m. spalio 24 d. raštu Nr. 20-26-S-16765. Tačiau nei vienas iš minėtų policijos raštų nėra susijęs su kokiais nors pareiškėjo UAB „Ginvisa“ pažeidimais. iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. lapkričio 7 d. rašto Nr. 20-S-2894 matyti, jog pažeidimas, adresu Baltijos g. 41 B, Kaunas, buvo padarytas 2013 m. vasario 22 d. 23.30 val. D. V. įmonėje bare „Oranžinis“, darbuotojo S. V., o ne pareiškėjo UAB „Ginvisa“ ar jo darbuotojo. D. V. įmonė, adresu Baltijos g. 41 B, Kaunas, veiklos nevykdo. Patalpas kavinės veiklai yra išsinuomojęs kitas juridinis asmuo – pareiškėjas UAB „Ginvisa“, kuris naudoja tą pačią reklaminę iškabą „Oranžinis“, kurią naudojo D. V. įmonė. Todėl pareiškėjo teisė prekiauti alkoholiniais gėrimais, kai jis jokio pažeidimo nėra padaręs, buvo apribota neteisėtai ir nepagristai.
3. Pareiškėjui 2013 m. liepos 15 d. išsinuomojus negyvenamąsias patalpas, adresu Baltijos g. 41 B, Kaunas, su tikslu atidaryti kavinę ir prekiauti joje alkoholiniais gėrimais, jam 2013 m. liepos 24 d. Licencijos Nr. 2210 verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais priedo Nr. 1, reg. Nr. 29-5-123, pagrindu buvo leista prekiauti alkoholiniais gėrimais kavinėje, adresu Baltijos g. 41 B, Kaunas, prekybos laikas 0-24 val.(I t., b. l. 28). Licencijos galiojimas, adresu Baltijos g. 41 B, Kaune, buvo sprendžiamas ir 2013 m. liepos 24 d., reg. Nr. 29-5-123 (I t., b. l. 28), t. y. tuo pat metu, kai buvo priimamas ginčijamas administracinis aktas, kuriuo buvo taikyti priešingi apribojimai. Be to, tuo pat metu Kauno miesto savivaldybės administracijoje buvo derinamas ir reklaminės iškabos projektas, kuriuo taip pat buvo viešinamas kavinės darbo laikas (I t., b. l. 35).
4. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalis suteikia teisę savivaldybės taryboms priimti sprendimą apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, tačiau tokia poveikio priemonė turi būti motyvuota, t. y. vien argumento, kad teisė apribojama siekiant pozityvių, teisėtų ir visuomeniškai pagrįstų tikslų, kitų konstitucinių vertybių (visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos, žmogaus sveikatos ir kt.) apsaugos nepakanka tam, kad būtų apribotas prekybos alkoholiu laikas. Niekuo nepagrįstas ir atsakovo nurodytas pagrindas – Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. lapkričio 5 d. raštas Nr. 20-S-2871, 2013 m. lapkričio 4 d. raštas Nr. 20-S-2860, 2013 m. lapkričio 6 d. raštas Nr. 20-26-S-17472, 2013 m. lapkričio 6 d. raštas Nr. 20-23-S-5900 ir 2013 m. lapkričio 7 d. raštas Nr. 20-S-2894, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Dainavos policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Saulėtekio policijos nuovados 2013 m. spalio 24 d. raštas Nr. 20-26-S-16765, nes jie nėra susiję su pareiškėjo pažeidimais. Kauno bendruomenių centrų asociacijos išplėstinio tarybos pasitarimo protokole (I t., b. l. 82) nurodytas apibūdinimas „pseudobaras“ neturi absoliučiai jokio faktinio pagrindo, kadangi adresu Baltijos g. 41 B, Kaunas, kavinės veikla yra vykdoma visiškai realiai, yra ruošiamas kavinės maistas, prekiaujama alkoholiniais gėrimais, kavinė yra visiškai įrengta tam tikslui, apstatyta reikiama įranga. Pareiškėjas visada vykdė veiklą laikydamasis įstatymų ir jų nepažeidinėjo. Jokių nuobaudų pareiškėjas nėra gavęs. Be to, 2013 m. lapkričio 5 d. Kauno valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai patikrinus įmonės veiklą, jokių trūkumų nenustatyta. Be to, jokių skundų iš gyventojų dėl šios prekybos vietos nebuvo gauta, bylos duomenys patvirtina, kad Šilainių mikrorajono gyventojai niekada dėl pareiškėjo veiklos ar dėl prekybos vietos jokių pretenzijų nereiškė (I t., b. l. 135). Taikytas ribojimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir negali būti pripažintas adekvačiai ribojančiu pareiškėjo vykdomą ūkinę veiklą, nesant jokio pareiškėjo veiklos pažeidimo, kadangi pareiškėjas negali būti baudžiamas už pažeidimus, kuriuos padarė kita įmonė, dirbusi prieš pareiškėjui išsinuomojant patalpas, adresu Baltijos g. 41 B, Kaunas. Taigi, pareiškėjui skirta sankcija – prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimas, yra akivaizdžiai neteisėta ir nepagrįsta, nes pagrindo tokiai sankcijai pritaikyti nėra.
5. Ginčijamame sprendime atsakovui nurodžius ne įmones, bet tik prekybos vietas, kurioms taikyti prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimai, tai leidžia pripažinti, kad sprendimu nustatyti ribojimai galimai yra taikomi ne tik pareiškėjui, bet ir konkrečiam nekilnojamajam turtui (jo savininkui), kuriame vykdoma atitinkama ūkinė veikla. Ši aplinkybė nurodoma ir apeliaciniame skunde. Tokiu būdu, atsakovas akivaizdžiai viršijo teisės aktuose jam suteiktus įgaliojimus. Tokia išvada darytina sistemiškai aiškinant ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus. Nors AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje nėra aiškiai nustatyta, kad atitinkami prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimai gali būti taikomi tik įmonei, bet ne nekilnojamojo turto objektui, tačiau Alkoholio kontrolės įstatymo ir Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklėse įtvirtintų nuostatų analizė (Taisyklių 9.5 p., 27 p., 35 p., 48 p.) leidžia konstatuoti, kad savivaldybės tarybai suteikiama teisė AKĮ 18 straipsnio 9 dalies pagrindu apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką ne prekybos vietai, bet įmonei. Be kita ko, ir nuosekli teismų praktika tokios kategorijos bylose vienareikšmiai patvirtina faktą, jog esant būtent tokiam nustatytam teisiniam reguliavimui, prekybos alkoholiu ribojimas gali būti taikomas tik įmonėms, bet ne prekybos vietoms (nekilnojamajam turtui).
6. Atsakovo apeliacinio skundo argumentas, kad pareiškėjo vykdoma veikla yra daugiabučių namų kvartale, netoli vaikų daželio, yra visiškai nepagrįstas – šalia ginčo prekybos vietos nėra daugiabučių namų – tai ūkinės paskirties pastatai ir automobilių stovėjimo aikštelė. Jei Baltijos g. 41 B, Kaune yra Šilainių mikrorajone, tai pažymėtina, kad šiame mikrorajone veikia daugybė kitų prekybos vietų, kur alkoholiu prekiaujama neribotai, taigi, ir pareiškėjui taikytų apribojimų metu. Todėl toks motyvas apskritai pažeidžia lygiateisiškumo principą. Dėl ginčijamo sprendimo susidariusi faktinė situacija, kai be apribojimų buvo palikti veikti kiti ūkio subjektai, vykdantys analogišką ūkinę veiklą mieste, ir tame pačiame mikrorajone, kas pažeidžia verslo interesų pusiausvyrą ir laisvę lygiomis sąlygomis konkuruoti, jau minėtą proporcingumo principą. Atsakovas byloje niekaip nepagrindė savo sprendimo konkurencijos ribojimo aspektu, o įrodinėjimo požiūriu tai reiškia, kad pareiškėjo teiginiai liko nepaneigti. Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (byla Nr. A492-2814/2011), pabrėždamas, jog kai nėra pakankamai pagrįstas atsakovo sprendimas riboti pareiškėjo prekybos alkoholiniais gėrimais laiką labiau, negu toje vietovėje jis nustatomas kitiems subjektams, ribojimas vertintinas kaip neproporcingas. Be to, aplinkybė, kad pareiškėjo valdomos patalpos yra šalia ikimokyklinio ugdymo įstaigos, apskirtai yra visiškai nepagrįsta. Teismui buvo pateikti duomenys (ištrauka iš kadastro žemėlapio), liudijanti priešingas aplinkybes. Be to, tokią poziciją atsakovas užėmė tik bylos eigos pabaigoje, tačiau ginčijamas administracinis aktas šia aplinkybe apskritai nebuvo grindžiamas.
7. AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje savivaldybių taryboms suteikta diskrecijos teisė nėra absoliuti, ją įgyvendinant negali būti piktnaudžiaujama suteiktais įgaliojimais, turi būti laikomasi viešojo administravimo srityje taikomų objektyvumo, nediskriminavimo, proporcingumo principų bei administracinių sprendimų priėmimo tvarkos procedūrinių reikalavimų. Konstituciniai teisingumo ir teisinės valstybės principai, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintas proporcingumo principas. Vietos savivaldos įstatymo įtvirtintas bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimo principas reikalauja, kad viešojo administravimo subjektų priimami administraciniai aktai, kuriais apribojamos asmens teisės, turi būti ne tik pagrįsti įstatymais, bet ir atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, o jais taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams ir neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, be to, savivaldybės institucijų priimti sprendimai bendruomenės interesais neturi pažeisti įstatymų garantuotų atskirų gyventojų teisių. Taigi, pagal nurodytų principų ir teisės normų prasmę, siūlymas riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką savivaldybės įgaliotai institucijai nėra privalomas, pateikta informacija dar nėra besąlyginis pagrindas savivaldybių taryboms priimti sprendimą dėl apribojimo alkoholiniais gėrimais prekybos laiko (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1843/2008; 2009 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1047/2009).
8. Nors savivaldybių taryboms AKĮ suteikia teisę nustatyti ir apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, tačiau kaip viešojo administravimo subjektas savivaldybė privalo vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme nustatytais objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principais. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas nesilaikant šių principų, be to, ginčo atveju nėra pagrindo ginčijamą individualų administracinį aktą pripažinti motyvuotu. Aplinkybių, patvirtinančių, kad prekybos laiko alkoholiu trumpinimas sprendime nurodytose vietose yra tinkama priemonė, siekiant mažinti alkoholio prieinamumą, nėra, o taikoma priemonė viešuoju interesu nepagrįsta. Iš Kauno miesto savivaldybės tarybos 2012 m. rugsėjo 13 d. posėdžio protokolo Nr. TP-11 taip pat nėra galimybės spręsti dėl apskųsto savivaldybės tarybos sprendimo motyvų. Taigi, Kauno miesto savivaldybės taryba, formaliai prisidengdama teisėtų ir visuomeniškai reikšmingų tikslų įgyvendinimu, tariamai mažinti alkoholio prieinamumą, užtikrinti mieste bendruomenės saugumą, viešąją tvarką ir rimtį, žmogaus sveikatos apsaugą, ginčijamą sprendimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo nuo 8.00 val. iki 22.00 val. pareiškėjui priklausančioje prekybos vietoje priėmė neatsižvelgusi į konkrečią pareiškėjo vykdomą įmonės prekybos alkoholiniais gėrimais visą parą veiklą, neigiamai neįtakojusią viešosios tvarkos, rimties ir saugumo tiek teritorijoje, kurioje yra įsikūręs ginčo baras, tiek ir pačiame bare, t. y. nesant ne tik faktinio, bet ir teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada ir teismo sprendimo motyvų nekartodamas, tik papildo juos, atsakydamas į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus.

Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. T–607 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ pareiškėjui buvo apribotas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas nuo 22 val. iki 8 val. prekybos vietoje Kaune, Baltijos g. 41B. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį sprendimą pripažino individualiu administraciniu aktu, kadangi jis skirtas individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei, t. y. įmonėms veikiančioms konkrečiose prekybos vietose.

Ribojimai nustatyti, remiantis Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalimi (įstatymo Nr. XI-909 redakcija, galiojanti nuo 2010 m. birželio 30 d.), kuria nustatyta, kad savivaldybių tarybos, atsižvelgdamos į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, turi teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais.

Administracinių aktų priėmimo objektyvumo principas įpareigoja administravimo subjektą priimant aktą atsižvelgti į visus su konkrečiu administraciniu aktu susijusius reikšmingus veiksnius ir tinkamai juos įvertinti. Nesusiję veiksniai neturi būti svarstomi.

Šio ginčo atveju, nustatant prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo laiką konkrečiai prekybos vietai, remiantis AKĮ 18 straipsnio 9 punktu, turėjo būti įvertintos įmonės, prekiaujančios šioje vietoje, padaryti prekybos pažeidimai ir prekybos alkoholiniais gėrimais poveikis socialinei aplinkai, kuris įvertinamas, remiantis AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje numatytų subjektų pateiktais duomenimis.

Tokia išvada grindžiama tuo, kad prekybos alkoholiu laiko ribojimo pagrindai, nustatyti AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje (įstatymo Nr. XI-909 redakcija, galiojanti nuo 2010 m. birželio 30 d.), iš esmės sutampa su AKĮ 182 straipsnio 3 dalies 5 punkte nustatytais licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais neišdavimo pagrindais (įstatymo Nr. XI-2103 redakcija, galiojanti nuo 2012 m. rugsėjo 1 d.), todėl pareziumuojama, kad pagrindai, ribojantys licencijos išdavimą, buvo įvertinti jos išdavimo metu ir, nesant jų, licencija buvo išduota, todėl tais pačiais pagrindais negali būti ribojama prekybos veikla, kuriai teisėtai išduota licencija. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, institucijos, išdavusios licenciją, iniciatyva licencijoje nurodytas prekybos laiko ribojimas alkoholiu galimas tik įvertinus atitinkamos prekybos vietos įtaką socialinės aplinkos pokyčiams, remiantis AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje nurodytų subjektų pateiktais duomenimis. Ši išvada grindžiama ir tuo, kad ūkio subjektas, vykdydamas teisėtą ūkinę veiklą, turi žinoti arba bent numatyti jo ūkinės veiklos galimas rizikas, o ne veikti netikėtumo sąlygomis. Kaip savo aktuose ne kartą yra konstatavęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, nuostatoje „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“ (Konstitucijos 46 str. 3 d.) yra įtvirtintas konstitucinis principas, nubrėžiantis ūkinės veiklos reguliavimo tikslus, kryptis, būdus, ribas. Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus (inter alia Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. kovo 5 d., 2009 m. kovo 2 d., 2010 m. vasario 26 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui prekybos alkoholiniais gėrimais laikas buvo apribotas įvertinus pažeidimus, padarytus anksčiau adresu Kaune, Baltijos g. 41 B, veikusios D. V. IĮ, baro „Oranžinis“, ir šios įmonės darbuotojų padarytus prekybos pažeidimus, tačiau pareiškėjo UAB „Ginvisa“ veiklos pažeidimų nuo 2013 m. liepos 24 d. pradžios minėtu adresu nėra užfiksuota. Todėl anksčiau veikusios įmonės padaryti pažeidimai negali būti inkriminuojami naujam ūkio subjektui, veikiančiam nurodytu adresu, ir tuo pagrindu riboti licencijoje nurodytą prekybos alkoholiu laiką.

Byloje nėra duomenų, kad priimant šioje byloje skundžiamą sprendimo dalį, buvo atliktas prekybos alkoholiu adresu Baltijos g. 41 B, Kaunas, esančioje prekyvietėje įtakos vertinimas socialinei aplinkai. Esant šiai aplinkybei, pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ginčijama sprendimo dalis neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi nustatytų reikalavimų individualiam administraciniam aktui, kad aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotas. Atsakovo sprendimo dalis, kurią ginčija pareiškėjas, nėra grindžiama AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje nurodytų subjektų duomenimis apie pareiškėjo įmonės prekybos alkoholiu įtaką socialinei aplinkai, esančiai Kaune, Baltijos g. 41 B, todėl sprendimo dalis yra ydinga Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies prasme ir tai yra pagrindas jį panaikinti.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei teismų praktiką, suformuotą panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, palikus pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo panaikintas skundžiamas sprendimas, nepakeistą ir tokiu būdu patenkinus pareiškėjo skundą, galutinis res judicata galią turintis teismo sprendimas dėl nagrinėjamoje byloje kilusio administracinio ginčo (šis procesinis sprendimas) priimtas pareiškėjo naudai, todėl jis turi teisę į savo išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju prašo priteisti jam iš atsakovo 300 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą atlyginimą. Pareiškėjo pateikta advokatų kontoros 2015 m. vasario 10 d. ataskaita apie atliktus darbus klientui UAB „Ginvisa“ ir 2015 m. vasario 10 d. pinigų priėmimo kvitas Serija LAT Nr. 753555 (II t., b. l. 63-64) patvirtina, jog pareiškėjas yra sumokėjęs jį atstovavusiai advokatei Rasai Gradauskienei (I t., b. l. 6) 300 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, todėl, remiantis ABTĮ 44 straipsnio 1 ir 6 dalimis, pareiškėjui iš atsakovo priteistinas 300 Eur dydžio jo patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 2 dalimi, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ginvisa“ naudai 300 Eur jo patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys