Administracinė byla Nr. eA-1198-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03261-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 17.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. G. (V. G.), Č. G. ir A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. G., Č. G. ir A. G. skundą atsakovui Šalčininkų rajono savivaldybės administracijai dėl administracinio akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai V. G., Č. G. ir A. G. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu prašydami:
1. panaikinti atsakovo Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) 2016 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. PAPS-728 (toliau – ir Sprendimas);
2. įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą;
2. Pareiškėjai paaiškino, jog jiems priklauso gyvenamasis namas ir jo priklausinys – geriamojo vandens šulinys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini). 2016 m. vasario 3 d. atlikto patikrinimo metu Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (toliau – ir VMVT) konstatavo, kad šulinys, kaip statinys, neatitinka jam teisės aktų keliamų reikalavimų ir jame esantis vanduo buvo pripažintas netinkamu naudoti, pareiškėjams uždrausta naudoti šulinio vandenį kaip maistą, t. y. gėrimo, maisto gamybos bei buitinėms reikmėms. 2015 m. vasario 18 d. pareiškėjai kreipėsi į atsakovą su prašymu išduoti leidimą atlikti šulinio remonto darbus, kad šulinys atitiktų jam keliamus reikalavimus, tačiau atsakovas 2015 m. kovo 20 d. atsisakė išduoti pareiškėjams leidimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-8359-463/2015 patenkino pareiškėjų skundus ir panaikino atsakovo sprendimus. Teismo sprendimas įsiteisėjo, tačiau atsakovas pakartotinai pareiškėjų prašymo nenagrinėjo, leidimo neišdavė. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-8359-463/2015 išaiškino, kad sprendimas įvykdytas savaime, administracinius aktus panaikinus, atlikti veiksmus (pakartotinai išnagrinėti prašymą, išduoti leidimą) atsakovas nebuvo įpareigotas, todėl 2016 m. birželio 16 d. pareiškėjai pakartotinai kreipėsi į atsakovą su prašymu išduoti leidimą atlikti šulinio remonto darbus, tačiau atsakovas Sprendimu atsisakė nagrinėti klausimą dėl leidimo išdavimo šulinio remonto darbams atlikti.
3. Pareiškėjai teigė, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-8359-463/2015 nurodė, kad atsakovas turėjo spręsti prašymą pagal jam Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme suteiktą kompetenciją ir įvertindamas realią faktinę situaciją bei šulinio rekonstrukcijos darbus reglamentuojančius teisės aktus argumentuotai atsakyti į pareiškėjų prašymą, tačiau iš Sprendimo matyti, kad atsakovas vėl atsisako nagrinėti pareiškėjų prašymą, toks atsakymas, atsižvelgus į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reglamentavimą bei suformuotą teismų praktiką, laikytinas neteisėtu ir nepagrįstu.
4. Pareiškėjų manymu, atsakovas nepagrįstai Sprendimą grindžia Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 5 d. sprendimu ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 30 d. išaiškinimu. Atsakovas netinkamai aiškina bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, iškraipydamas jų esmę ir nepagrįstai apribodamas visų pareiškėjų teises, visiškai nesusijusias su paminėtais sprendimais. Atsakovo nurodytais sprendimais nebuvo apribotos ar suvaržytos pareiškėjų nuosavybės teisės į šulinį, kokios nors atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, įstatymuose nustatytos funkcijos, atsakovui nebuvo nustatyti draudimai ar įpareigojimai. Č. G. buvo tik įpareigotas pašalinti be leidimo atliktus šulinio rekonstrukcijos padarinius. Dėl kitų bendrasavininkių visi ieškinio reikalavimai buvo atmesti, todėl pareiškėjui V. G. jokie nuosavybės teisės suvaržymai, apribojimai, įpareigojimai ar draudimai teismo sprendimais nėra sukurti. Atsakovas aiškiai neskiria daiktinių teisinių santykių nuo prievolinių teisinių santykių, todėl teismo sprendimais suformuotas Č. G. prievoles atlikti veiksmus interpretuoja kaip visų pareiškėjų daiktinių teisių apribojimą.
5. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė skundą atmesti.
6. Atsakovas paaiškino, kad Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2010 m. sausio 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-5-371/2010 patenkino ieškovių J. V. bei L. M. ieškinį iš dalies ir įpareigojo atsakovą Č. G. per 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti ieškovių L. M. ir J. V. teisės pažeidimus ir atlaisvinti pravažiuojamąjį kelią, vedantį prie ieškovių namų valdos. Šis sprendimas yra įsiteisėjęs. 2011 m. sausio 11 d. Šalčininkų rajono apylinkės teismas išdavė vykdomąjį raštą. Sprendimo vykdomąjį procesą pradėjo antstolė, tačiau iki šiol sprendimas nėra įvykdytas. Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2011 m. spalio 20 d. nutartimi išaiškino, kad šulinio viršutinės dalies nuėmimas ir gręžinio uždengimas metaliniu dangčiu nepažeistų atsakovo Č. G., kaip savininko, teisių naudotis šuliniu, tai netrukdytų ieškovėms įvažiuoti į savo namų valdą ir tokiu būdu būtų įvykdytas teismo sprendimas. Ši nutartis yra įsiteisėjusi. Dėl šių aplinkybių Administracija neturėjo teisės priimti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 5 d. sprendimui prieštaraujančio sprendimo, todėl skundžiamas Sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu.
7. Be to, šulinys pagal statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ yra I grupės nesudėtingas statinys, kuris nėra kultūros paveldo objekto teritorijoje, rekonstravimo atveju pagal statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 6 priedo reikalavimus neprivaloma rengti supaprastintą statybos projektą ir gauti statybą leidžiantį dokumentą. Atsakovas mano, kad pareiškėjai kreipėsi į Administraciją dėl leidimo gavimo, norėdami apsunkinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 5 d. sprendimo vykdymą.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjų V. G., Č. G. ir A. G. skundą atmetė.
9. Teismas konstatavo, kad ginčas šioje byloje kilo dėl atsakovo Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos 2016 m. liepos 12 d. sprendimo Nr. PAPS-728, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjų prašymą išduoti leidimą šulinio viršutinės dalies atstatymo darbams įvykdyti, teisėtumo ir pagrįstumo.
10. Iš Sprendimo turinio teismas nustatė, kad jis iš esmės yra nepagrįstas. Sprendime tik pacituota Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 5 d. sprendimo rezoliucinė dalis bei Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 30 d. nutarties dalis civilinėje byloje Nr. 2S-691-340/2012, tačiau jokie paaiškinimai, kodėl minėti teismų sprendimai sudaro pagrindą pareiškėjų prašymą palikti nenagrinėtu, nėra pateikti. Sprendime taip pat nenurodytos jokios teisės normos, kuriomis vadovaujantis pareiškėjų prašymas galėjo būti paliktas nenagrinėtu, o ne atmestas arba tenkinamas. Teismas pažymėjo, jog dar 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartyje teismas nurodė, kad atsakovas turėjo argumentuotai atsakyti į pareiškėjo prašymą, t. y. išduoti leidimą geriamojo vandens šulinio rekonstrukcijos darbams atlikti arba netenkinti tokio prašymo. Atsižvelgdamas į tai, teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas į pareiškėjų prašymą atsakė formaliai, todėl Sprendimas laikytinas neatitinkančiu VAĮ 8 straipsnio reikalavimų.
11. Teismas nurodė, kad iš teismui pateiktos Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1031-371/2011 turinio akivaizdu, jog pareiškėjams nėra draudžiama naudotis šuliniu, tačiau jis turi būti uždengtas metaliniu dangčiu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašymu, kuris buvo paliktas nenagrinėtu, siekė gauti leidimą dėl šulinio viršutinės dalies atstatymo, tačiau tiek nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojęs statybos techninis reglamentas STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“, tiek ginčo laikotarpiu galiojęs statybos techninis reglamentas STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ įtvirtina, kad šuliniai yra priskiriami I grupės nesudėtingiems statiniams. I grupės nesudėtingo statinio, kuris nėra kultūros paveldo objekto teritorijoje, rekonstravimo atveju pagal ginčo laikotarpiu galiojusio STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 6 priedo reikalavimus neprivaloma rengti supaprastintą statybos projektą ir gauti statybą leidžiantį dokumentą. Iš esmės tokia pati nuostata įtvirtinta ir nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusiame statybos techniniame reglamente STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“. Iš minėtų nuostatų padaryta išvada, kad pareiškėjai šulinio rekonstrukcijos darbus gali atlikti be Administracijos leidimo.
12. Teismo teigimu, iš byloje esančio VMVT 2015 m. vasario 13 d. rašto Nr. 56S-(56.5)-27 „Dėl šachtinio šulinio vandens tyrimų“ matyti, kad VMVT pareiškėjui Č. G. rekomendavo įrengti šulinį pagal galiojančius reikalavimus, tačiau pareiškėjai šulinio pagal VMVT išaiškinimus įrengti neturi teisės, nes Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1031-371/2011 pareiškėjui Č. G. išaiškinta jo pareiga uždengti gręžinį metaliniu dangčiu (ne įrengti šulinį). Ši nutartis yra įsiteisėjusi ir privaloma vykdyti.
13. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir remdamasis teisingumo ir proporcingumo principais, teismas konstatavo, jog nors šiuo atveju buvo pripažinta, kad skundžiamas Sprendimas ne visiškai atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, tačiau jį panaikinus ir įpareigojus atsakovą išnagrinėti pareiškėjų prašymą iš naujo, toks prašymas negalės būti tenkinamas, todėl, remiantis ekonomiškumo bei teisingumo principais iš esmės teisėtą Sprendimą naikinti nėra pagrindo.

III.

14. Pareiškėjai V. G., Č. G. ir A. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjų skundą visa apimtimi. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas nesirėmė įsiteisėjusiuose procesiniuose sprendimuose pateiktais nurodymais šioje byloje, neįvertino visų bylos aplinkybių, netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisiniams santykiams taikytinus teisės aktus, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.
2. Byloje nėra ginčo, kad skundžiamas administracinis aktas yra nemotyvuotas ir iš esmės nepagrįstas, neatitinkantis VAĮ 8 straipsnio reikalavimų. Nustatęs tokias aplinkybes, teismas privalėjo taikyti neteisėto administracinio akto pasekmes ir skundžiamą aktą panaikinti. Teismas neteisėtais veiksmais ne tik leido atsakovui remtis motyvais, kurių nebuvo skundžiamame akte, tačiau išėjo už bylos nagrinėjimo ribų ir sprendė pareiškėjų materialiųjų teisių įgyvendinimą iš esmės.
3. Atsisakymo motyvai, nurodyti skundžiamame akte, ir atsakovo motyvai, nurodyti teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, išsakyti posėdžio metu, skyrėsi iš esmės. Palyginus šiuos dokumentus yra aišku, kad skundžiamo akto motyvų nėra, pastarieji atskleisti tik atsiliepime į pareiškėjų skundą.
4. Teismas bylą nagrinėjo ir pasisakė ne dėl procedūrinės pareiškėjų teisės gauti atsakymą, o dėl teisės turėti teisės aktų reikalavimus atitinkantį daiktą apskritai. Šiuo buvo pažeista pareiškėjų teisė į teisminę gynybą. Skundas buvo teikiamas dėl procedūros, kad atsakovas turėjo pareigą išnagrinėti pareiškėjų prašymą ir būtent nuo šių atsakovo argumentų pareiškėjai gynėsi teikdami skundą teismui. Kaip savo praktikoje yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kai administracinis aktas, kuris privalo būti motyvuotas, yra be motyvų, motyvų nepagrįstumo klausimas apskritai neturi būti keliamas ir nagrinėjamas (2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-990/2007).
5. Teismas nepagrįstai rėmėsi iki 2016 m. gruodžio 31 d. galiojusio statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 ,,Statybą leidžiantys dokumentai“ 6 priedo 3 punktu. Šios normos nėra aktualios ginčo teisiniams santykiams, kadangi pareiškėjai nestato naujo statinio ir nesikreipė į atsakovą dėl pritarimo projektui. Ginčo teisiniai santykiai yra dėl rekonstrukcijos leidimo gavimo. Leidimas rekonstrukcijos darbams atlikti bei pritarimas nesudėtingo statinio statybos projektui yra skirtingi viešojo administravimo subjekto veiksmai, atliekami skirtingais pagrindais ir įtvirtinami skirtingais dokumentais.
6. Ginčo teisiniams santykiams yra aktualus Lietuvos Respublikos statybos įstatymas (2016 m. balandžio 1 d. – 2016 m. gruodžio 31 d. redakcija, galiojusi prašymo pateikimo ir skundžiamo akto priėmimo metu). Statyba – veikla, kurios tikslas – pastatyti (sumontuoti, nutiesti) naują, rekonstruoti, remontuoti ar griauti esamą statinį (Statybos įstatymo 2 str. 13 d.). Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 18 dalį, statinio rekonstravimas – statybos rūšis, kurios tikslas – perstatyti statinį (pakeisti statinio laikančiąsias konstrukcijas, pakeičiant statinio išorės matmenis – ilgį, plotį, aukštį ir pan.). Nuo kapitalinio remonto rekonstrukcija atskiriama pagal tai, ar keičiasi statinio matmenys, todėl pareiškėjų prašymas dėl šulinio viršutinės dalies atstatymo kvalifikuotinas kaip prašymas dėl rekonstrukcijos darbų atlikimo. Ginčo dėl to byloje nėra, šias aplinkybes patvirtino ir atsakovas procesiniuose dokumentuose.
7. Statybos įstatymo 23 straipsnio nuostatas dėl statybą leidžiančių dokumentų detalizuoja statybos techninis reglamentas STR 1.01.07:2010 ,,Statybą leidžiantys dokumentai“ (toliau – ir Reglamentas). Reglamento 4 skyriaus ,,Leidimai statyti statinį, rekonstruoti statinį, atnaujinti pastatą“ 6 punkte yra detalizuota Statybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies procedūra dėl leidimo nesudėtingo statinio rekonstrukcijai. Pagal statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 ,,Nesudėtingi statiniai“ Bendrų pastabų 1 ir 2 lentelėms 1 punktą, I grupės nesudėtingiems pastatams, statomiems ar rekonstruojamiems mieste, taikomi II grupės nesudėtingiems statiniams keliami reikalavimai. Pareiškėjų nekilnojamieji daiktai yra miesto teritorijoje. Atsakovas šias aplinkybes nutylėjo, o teismas dėl savo skubėjimo ir nepagrįsto atsakovo motyvų perrašymo nenustatė ir nevertino.
8. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas neteisingai supranta priimtų bendrosios kompetencijos teismų sprendimų bei jais taikomų teisės normų esmę, dėl ko netinkamai aiškina šių teismų sprendimus, iškraipydami jų esmę ir nepagrįstai apribodami visų pareiškėjų teises, visiškai nesusijusias su cituojamais sprendimais.
9. Bylą teismas išnagrinėjo per vieną posėdį, kuris truko 15 minučių. Akivaizdu, kad teismas per tokį trumpą laiko tarpą net nespėjo įgilinti į problemos esmę, bylą išnagrinėjo turėdamas išankstinį nusistatymą, pateiktą atsakovo atsiliepime.
10. Dėl atsakovo pareigos padėti pareiškėjams apsirūpinti geriamuoju vandeniu teismas visiškai nepasisakė, nors šis klausimas yra dar svarbesnis nei rekonstrukcijos leidimai. Pareiškėjai nori savo sąskaita rekonstruoti geriamojo vandens šulinį bei apsirūpinti geriamuoju vandeniu individualiai, tačiau tam jau trečius metus piktybiškai trukdo viešojo administravimo subjektas.
11. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai.
15. Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.
16. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjų pateiktas apeliacinis skundas didžiąja savo dalimi nėra susijęs su šios konkrečios bylos faktinėmis aplinkybėmis ir joje priimto sprendimo motyvais. Atsakovo manymu, teismas teisingai pritarė jo (atsakovo) procesinių dokumentų motyvams, kad pareiškėjų prašomi atlikti darbai nereikalauja statybas leidžiančio dokumento, kadangi šulinys pagal tuo metu galiojantį STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ yra I grupės nesudėtingas statinys. Šulinys, esantis mieste, yra I grupės nesudėtingas statinys. Jam rengti supaprastintą statybos projektą ir gauti rašytinį pritarimą neprivaloma. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ (aktuali redakcija nuo 2016 m. kovo 11 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.) 6 priedo 3 punkte yra nustatyta „Rašytinis pritarimas supaprastintam rekonstravimo projektui privalomas: 3.1. rekonstruojant I grupės nesudėtingą statinį – kultūros paveldo objekto teritorijoje, kultūros paveldo vietovėje, Kuršių nerijoje; 3.2. rekonstruojant II grupės nesudėtingą statinį – mieste, konservacinio prioriteto ar kompleksinėje saugomoje teritorijoje, kultūros paveldo objekto teritorijoje, kultūros paveldo vietovėje“. Šios normos yra aktualios ginčo teisiniams santykiams, kadangi pareiškėjai nori rekonstruoti esamą šulinį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

17. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjų V. G., Č. G. ir A. G. skundo reikalavimai panaikinti atsakovo Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos 2016 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. PAPS-728 ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą, teisėtumas ir pagrįstumas.
18. Byloje nustatyta, kad atsakovas Sprendimu nusprendė nenagrinėti pareiškėjų prašymo dėl šulinio viršutinės dalies atstatymo, atsižvelgdamas į įsiteisėjusį Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 5 d. sprendimą, kuriuo Č. G. įpareigotas atlaisvinti pravažiuojamąjį kelią, vedantį į L. M. ir J. V. namų valdą. Pagal bylos duomenis Sprendimas yra priimtas dėl 2016 m. birželio 16 d. prašymo, kuriuo pareiškėjai prašė išduoti leidimą pareiškėjų nuosavybės teise valdomo geriamojo vandens šulinio viršutinės dalies atstatymo darbams atlikti. Pareiškėjai prašymą grindė tuo, kad geriamojo vandens šulinys yra be viršutinės dalies (sulaužyta), pareiškėjai negali naudotis šuliniu pagal paskirtį, privalu atlikti šulinio viršutinės dalies atstatymo darbus, o darbams atlikti yra reikalingas leidimas, kadangi šulinys registruotas kaip nekilnojamasis daiktas.
19. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Sprendimo turinys nevisiškai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, tačiau jo nepanaikino dėl to, jog iš esmės Sprendimas yra teisėtas, nes minėtas pareiškėjų prašymas negali būti tenkinamas. Pirmosios instancijos teismas šią išvadą grindė įsiteisėjusiu Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 5 d. sprendimu bei įsiteisėjusia Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 20 d. nutartimi, kuria išaiškintas minėto sprendimo vykdymas, bei tuo, kad pagal teisės aktus pareiškėjai šulinio rekonstrukcijos darbus gali atlikti be Administracijos leidimo, nes šuliniui, kuris yra I grupės nesudėtingas statinys, nėra reikalingas leidimas rekonstruoti statinį (2017 m. sausio 1 d. įsigaliojęs STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“, ginčo laikotarpiu galioję STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ ir STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“).
20. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, kuriais kritikuojama pirmosios instancijos teismo išvada, pirmiausia atkreipia dėmesį, kad Administracija nagrinėjo ir priėmė Sprendimą dėl pareiškėjų 2016 m. birželio 16 d. prašymo, o ne dėl pirmesnio pareiškėjų Administracijai pateikto 2015 m. vasario 18 d. prašymo, kuris buvo išnagrinėtas ir dėl kurio buvo priimtas 2015 m. kovo 20 d. sprendimas (panaikintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimu). Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nėra priimto jokio teismo sprendimo, kuriuo Administracija būtų įpareigota iš esmės išnagrinėti pareiškėjų 2016 m. birželio 16 d. prašymą. Atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, kad Administracija turi pareigą padėti apeliantams apsirūpinti geriamuoju vandeniu, konstatuotina, kad 2016 m. birželio 16 d. prašyme nebuvo suformuluoti jokie reikalavimai (prašymai) dėl aprūpinimo geriamuoju vandeniu, todėl tiek Administracija, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenagrinėjo aplinkybių, susijusių su pareiškėjų aprūpinimu geriamuoju vandeniu.
21. Pareiškėjai skundo reikalavimus grindė tuo, kad atsakovas atsisako nagrinėti jo kompetencijai priskirtus klausimus, ir vadovavosi Statybos įstatymo (byloje taikoma redakcija, galiojusi nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) 23 straipsnio 2 dalimi, nustatančia, jog leidimą statyti naują statinį, leidimą rekonstruoti statinį ir leidimą atnaujinti (modernizuoti) pastatą išduoda savivaldybės administracijos direktorius ar jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad pagal 2010 m. rugsėjo 27 d. aplinkos ministro įsakymu patvirtintų STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ Bendrų pastabų 1 ir 2 lentelėms 1 punktą, I grupės nesudėtingiems statiniams, statomiems ar rekonstruojamiems mieste, taikomi II grupės nesudėtingiems statiniams keliami reikalavimai, o šulinys yra miesto teritorijoje.
22. Teisėjų kolegija, įvertinusi teisinį reglamentavimą, susijusį su pareiškėjų siekiamu gauti leidimu šulinio rekonstrukcijai ir galiojusį pareiškėjų prašymo pateikimo metu, pripažįsta pagrįstais pirmosios instancijos argumentus, kad pagal pareiškėjų prašymą Administracija neturi teisės ir pareigos išduoti leidimo šulinio rekonstrukcijai.
23. Apeliaciniame skunde nurodomos STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ Bendrų pastabų 1 ir 2 lentelėms 1 punkto nuostatos, kad I grupės nesudėtingiems statiniams, statomiems ir rekonstruojamiems mieste, taikomi II grupės nesudėtingiems statiniams keliami reikalavimai, pareiškėjų prašymo pateikimo metu galiojusiame STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ nebuvo (aplinkos ministro 2011 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. D1-578 18 punktu buvo išbrauktos 1 priedo Bendros pastabos 1 ir 2 lentelėms).
24. Tiek atsakovas Sprendime, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi įsiteisėjusiu Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 5 d. sprendimu, kurio vykdymas buvo išaiškintas Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 20 d. nutartimi. Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 5 d. sprendimas yra priimtas byloje, kuri buvo išnagrinėta pagal ieškovių L. M. ir J. V. ieškinį, pareikštą Č. G. ir D. S., kurios teisių perėmėjas yra V. G. (taip nurodoma apeliaciniame skunde), dėl atsakovų įpareigojimo pašalinti ieškovių, kaip namo ir žemės sklypo savininkių, teisės pažeidimus, atlaisvinant privažiuojamąjį kelią, vedantį prie jų namų valdos (byloje trečiuoju asmeniu dalyvavo Administracija). Teismo sprendimu atsakovas Č. G. įpareigotas pašalinti ieškovių teisės pažeidimus ir atlaisvinti privažiuojamąjį kelią. Tačiau nagrinėjamu atveju yra svarbi ne tik įsiteisėjusio sprendimo rezoliucinė dalis, bet ir nustatytos bylos aplinkybės, susijusios su šuliniu. Aplinkybės, susijusios su šulinio įrengimu ir tuo, kad turi būti užtikrintas ieškovių privažiavimas prie namų valdos, yra išnagrinėtos ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartyje bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutartyje, nes atsakovai Č. G. ir D. S. ginčijo Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 5 d. sprendimą tuo aspektu, kad kelias eina per atsakovams nuosavybės teise priklausantį ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotą šulinį. Atsakovų Č. G. ir D. S. apeliacinio skundo ir kasacinio skundo argumentai buvo atmesti. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nustatyta, kad aplinkybė, jog kelias eina per atsakovams nuosavybės teise priklausantį ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotą šulinį, nereiškia teisėto pagrindo užtverti privažiuojamąjį kelią, teismų sprendimas ir nutartis, įpareigojantys atlaisvinti kelią, gali būti realiai įvykdomi. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartyje nustatyta, kad šulinį, kuris šiuo metu priklauso pareiškėjams bendrosios dalinės nuosavybės teise, vienas iš bendrasavininkių (Č. G.) pastatė ginčo laikotarpiu, t. y. privažiavimas prie ieškovių valdos buvo užtvertas, kai atsakovas be teisėto pagrindo, pažeisdamas ieškovių teises, užtvėrė buvusį privažiavimą prie jų namų valdos, toje vietoje pastatė šulinį. Taigi įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės, susijusios su šulinio įrengimu, nagrinėjamu atveju yra privalomos D. S. teisių perėmėjams.
25. Taip pat byloje pagrįstai buvo remiamasi Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 20 d. nutartyje pateiktu Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 5 d. sprendimo įvykdymo išaiškinimu, jog šulinio viršutinės dalies nuėmimas ir gręžinio uždengimas metaliniu dangčiu, nepažeistų atsakovo Č. G., kaip savininko, teisių naudotis šuliniu, tai netrukdytų ieškovėms įvažiuoti į savo namų valdą ir tokiu būdu būtų įvykdytas Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 5 d. sprendimas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai į atsakovą kreipėsi ne dėl gręžinio uždengimo metaliniu dangčiu.
26. Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su tuo, kad Sprendimas neatitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, o pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kai administracinis aktas, kuris privalo būti motyvuotas, yra be motyvų, motyvų nepagrįstumo klausimas apskritai neturi būti keliamas ir nagrinėjamas, pažymėtina kad viešojo administravimo subjekto sprendimas turi atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintas taisykles, kurios keliamos individualaus administracinio akto turiniui.
27. Individualių administracinių aktų priėmimas – teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui, todėl privalo būti grindžiamas faktais ir teisės normomis. Minėta teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010; 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756‑422/2009; kt.). Kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1605/2012; kt.).
28. Atkreiptinas dėmesys, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012).
29. Taip pat pažymėtina kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti reikalavimai (individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos) yra skirti viešojo administravimo institucijos priimamam administraciniam aktui. Ar konkretus administracinis aktas atitinka šiuos reikalavimus kiekvienu atveju nustato teismas, pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, vertindamas byloje surinktus įrodymus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 str. 6 d.). Todėl ginčijamo administracinio akto atitiktis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatoms kiekvienu atveju yra vertinimo dalykas. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio normos yra procedūrinio pobūdžio ir teisės subjekto teisinio statuso arba konkrečios jo teisės ir pareigos nenustato (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-135/2014).
30. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Sprendimas iš dalies yra motyvuotas, t. y. tik iš dalies neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Vertinant apeliacinio skundo argumentus, kad Sprendimas turėjo būti panaikintas dėl to, jog jame nebuvo nurodyti motyvai, susiję su tuo, jog atsakovas neturi pareigos išduoti statybos dokumentų, akcentuotina, kad pareiškėjai šioje byloje buvo pareiškę ne tik reikalavimą panaikinti Sprendimą, bet ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjų 2016 m. birželio 16 d. prašymą. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino atsakovo kompetenciją nagrinėti tokio pobūdžio pareiškėjų prašymą, o nustatęs, kad atsakovui teisės aktais nėra suteikta teisė ir nustatyta pareiga išduoti pareiškėjų prašomą leidimą rekonstruoti šulinį, teisėtai nustatė, kad nėra pagrindo panaikinti iš esmės priimtą teisingą Sprendimą.
31. Nepripažintini pagrįstais pareiškėjų argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į ginčo esmę, į susiklosčiusią situaciją žvelgė su išankstiniu nusistatymu, pateiktu atsakovo atsiliepime, nes pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas pareiškėjų skunde nurodytas aplinkybes (skundo pagrindas), kuriomis buvo grindžiami skundo reikalavimai (skundo dalykas), nurodė motyvus, dėl kurių yra netenkinti skundo argumentai. Tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendime dalis motyvų sutampa su atsakovo atsiliepime į skundą nurodytomis ginčo faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, kurios pasitvirtino išnagrinėjus bylą, nereiškia, jog sprendimas yra nemotyvuotas, yra šališkas ir neobjektyvus. Teisėjų kolegija, atidžiai išklausiusi teismo posėdžio garso įrašą, nenustatė, kad teismo posėdyje buvo suvaržytos pareiškėjų ir jų atstovės teisės išdėstyti ginčo esmę patvirtinančias aplinkybes, pagrįsti savo poziciją dėl nesutikimo su Sprendimu ir atsiliepimu į skundą. Pareiškėjai jokių prašymų ir papildymų teismo posėdyje nepareiškė, replikos teise nesinaudojo. Teisiškai nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad turėjo būti rengiami kiti teismo posėdžiai, t. y. byla neturėjo būti išnagrinėta per vieną posėdį, nesilaikyta ABTĮ 11 straipsnyje įtvirtintų proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principų, vilkinamas procesas.
32. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos.
33. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjų V. G. (V. G.), Č. G. ir A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                   Laimutis Alechnavičius

                                                                                                                                        Ričardas Piličiauskas

                                                                                                                   Dalia Višinskienė