Baudž. byla Nr. 1-51-478/2016

Proceso Nr. 1-64-1-00604-2009-3

Procesinio sprendimo kategorija 2.1.10.1.;1.2.17.11.;1.2.14.6.2.;

(S)

2.1.3.2.;2.1.3.1.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 16 d.

Kaunas

              Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jūratė Jakubonienė, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, Mariui Žukauskui, Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorams Eglei Privenienei, Osvaldui Stadaliui, civilinio ieškovo atstovei advokatei G. V., gynėjams advokatams Ramutei Budrytei, Rūtai Čilinskaitei, Edmundui Kisieliui, Aleksandrui Jokūbauskui, viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

G. D., a. k. (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštesnįjį išsilavinimą, išsituokęs, UAB „I.“ ir UAB „D.“ direktorius, neįgalus, gyv. (duomenys neskelbtini), teistas:

1. 2002-02-18 Kauno apygardos teismo nuosprendžiu pagal BK 821 str. 2 d. – laisvės atėmimu 7 metams, 12 500 Lt bauda bei ½  turto konfiskavimu. Pritaikius 2000-04-11 įstatymo „Dėl amnestijos akto“ 3 str., bausmė sumažinta 1 metais ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 6 metams su 12 500 Lt bauda ir ½ turto konfiskavimu;

2. 2003-01-27 Kauno apygardos teismo nuosprendžiu pagal BK 821 str. 3 d. – laisvės atėmimu 10 metų, 6250 Lt bauda bei viso turto konfiskavimu. 2003-09-23 Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi veika perkvalifikuota į naujo BK 292 str. 2 d. ir paskirta 7 metų laisvės atėmimo bausmė. 2002-02-18 Kauno apygardos teismo nuosprendis pakeistas - veika iš BK 821 str. 2 d. perkvalifikuota į naujo BK 292 str. 2 d. ir paskirtas laisvės atėmimas 6 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 8 d., nuosprendžiai subendrinti ir paskirta galutinė bausmė 7 metai laisvės atėmimo, papildomos bausmės panaikintos; 2004-06-11 Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nutartimi, vadovaujantis BVK 157 str., paleistas lygtinai iš laisvės atėmimo vietos neatlikus 2 metų 10 mėnesių 27 dienų laisvės atėmimo bausmės;

3. 2010-02-17 Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 219 str. 1 d., 222 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 str., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams;

4. 2011-12-14 Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 180 str. 1 d.; BK 180 str. 3 d. (septynios veikos); BK 22 str. 1 d., 180 str. 3 d. (trys veikos), BK 63 str. 1 d., 4 d. laisvės atėmimu 7 metams, vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2010-02-17 Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 1 metų ir 6 mėn. laisvės atėmimo bausme ir galutinė bausmė paskirta 7 metai 6 mėnesiai laisvės atėmimo, 2016-11-16 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi, vadovaujantis BVK 157 str., 2016-12-01 paleistas lygtinai, neatlikus 1 metų 4 mėnesių 25 dienų laisvės atėmimo bausmės, teistumai neišnykę,

kaltinamas nusikaltimu, numatytu Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje;

A. J., a. k. (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį išsilavinimą, nevedęs, bedarbis, neteistas, gyv. (duomenys neskelbtini),

kaltinamas nusikaltimu, numatytu Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje;

G. B., a. k. (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, turintis vidurinį išsilavinimą, nevedęs, bedarbis, gyv. (duomenys neskelbtini), teistas:

1. 2001-05-18 Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 273 str. 2 d., 281 str. 1 d. laisvės atėmimu 5 metams ir 12 500 Lt bauda. Pritaikius 2000-04-11 įstatymo „Dėl amnestijos akto“ 3 str. 2 d. 2 p., bausmė sumažinta 1 metais, galutinė bausmė - laisvės atėmimas 5 metams su 12 500 Lt bauda ir viso turto konfiskavimu;

2. 2001-12-21 Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 18 str. 4 d., 271 str. 3 d. laisvės atėmimu 4 metams su turto konfiskavimu. Vadovaujantis BK 42 str., paskirta bausmė subendrinta su 2001-05-18 nuosprendžiu, galutinė bausmė 5 metai laisvės atėmimo su viso turto konfiskavimu. 2002-12-17 pritaikius LR 2002-11-07 įstatymo „Dėl amnestijos“ 4 str. 2 d. 1 p., neatliktos bausmės dalis sumažinta 1/5 dalimi, t. y., 4 mėn. ir 11 dienų;

3. 2004-11-16 Kauno apygardos teismo nuosprendžiu pagal BK 213 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams;

4. 2008-07-31 Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 202 str.1 d. – 30 MGL (3900,00 Lt)bauda, 2008-08-05 Baudžiamasis įsakymas panaikintas, 2008-09-26 Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 202 str. 1 d. – 20 MGL (2600,00 Lt) bauda, kuri 2011-12-10 sumokėta;

5. 2011-01-07 Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 182 str. 1 d., 215 str. 1 d., 214 str., 63 str. 1 d., 5 d. 1 p., 63 str. 1 d., 4 d. - 20 MGL (2600,00 Lt) bauda, BK 65 str. pagrindu, įskaičius sulaikyme išbūtą laiką, galutinė bausmė paskirta 16 MGL (2080,00 Lt) bauda, bauda nesumokėta;

6. 2012-12-20 Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 145 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams, vadovaujantis BK 75 str., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, į bausmės laiką įskaitytas laikotarpis, išbūtas suėmime nuo 2011-02-19 iki 2011-06-30, inkriminuojamo nusikaltimo metu teistumai nebuvo išnykę,

kaltinamas nusikaltimu, numatytu Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje.

              Teismas, išnagrinėjęs bylą,

              nustatė:

G. D. perduotas teismui kaltinant nusikaltimu, numatytu BK 182 str. 2 d., t. y. tuo, kad jis tyčia apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent, siekdamas turtinės naudos, apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, nuo 2006 m. gruodžio 28 d. iki 2008 m. balandžio 28 d. (2008 m. vasario 27 d. ir veikdamas bendrai kartu su G. B.), jis, įkalbėjęs žemiau nurodytus asmenis sudaryti vartojimo kredito sutartis, įtikinęs juos, kad nereikės vykdyti jokių įsipareigojimų bankui (veikdamas bendrai kartu su G. B., kuris įkalbėjo ir įtikino S. B.), ir pateikdamas žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis apie žemiau nurodytų asmenų gaunamas pajamas, iš anksto susitaręs su A. J., kuris dirbdamas AB „(duomenys neskelbtini)“ M. klientų aptarnavimo skyriaus viršininku, turėdamas AB „(duomenys neskelbtini)“ įgaliojimus, sudarys su G. D. nurodytais asmenimis kredito sutartis, AB „Šiaulių banko“ Marijampolės klientų aptarnavimo skyriaus patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), žemiau nurodyti asmenys pasirašė vartojimo kredito sutartis su AB „Šiaulių banku“, kurį atstovavo (duomenys neskelbtini) klientų aptarnavimo skyriaus viršininkas A. J.:

ir žinodamas, kad lentelėje nurodytiems asmenims kreditas negali būti suteiktas, ir šių sutarčių pagrindu, sutarties pasirašymo dieną, AB „Šiaulių banko“ (duomenys neskelbtini) klientų aptarnavimo skyriuje apgaule G. D. pasiėmė nurodytas pinigų sumas, kurias pagal sutartis lentelėje išvardinti asmenys gavo iš kasos grynaisiais, taip  savo naudai apgaule įgijo didelės vertės 1.592.000 litų, kas atitinka 461.075,07 eurus, svetimą AB ,,Šiaulių bankui“ priklausantį turtą, nurodytą šių asmenų sudarytose vartojimo kredito sutartyse, ir negrąžinus dalies kredito AB „Šiaulių bankui“ padarė 993.338,32 litų, kas atitinka 287.690,66 eurus, turtinę žalą.

G. B. perduotas teismui kaltinant nusikaltimu, numatytu BK 182 str. 2 d., t. y. tuo, kad jis tyčia apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent veikdamas bendrai kartu su G. D., siekdamas turtinės naudos, apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, 2008 m. vasario 27 d., jis, įkalbėjęs S. B. sudaryti vartojimo kredito sutartį, įtikindamas jį, kad nereikės vykdyti jokių įsipareigojimų bankui, ir pateikdamas žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis apie jo gaunamas pajamas, G. D. iš anksto susitarus su A. J., kuris dirbdamas AB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) klientų aptarnavimo skyriaus viršininku, turėdamas AB „Šiaulių banko“ įgaliojimus, sudarys su G. B. ir G. D. nurodytu S. B. kredito sutartį, AB „Šiaulių banko“ Marijampolės klientų aptarnavimo skyriaus patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), S. B. pasirašė vartojimo kredito sutartį Nr. VART-2008-10458-18, 40.000 litų, kas atitinka 11.584,80 eurus, sumai su AB „Šiaulių banku“, kurį atstovavo (duomenys neskelbtini) klientų aptarnavimo skyriaus viršininkas A. J., ir žinodamas, kad jam kreditas negali būti suteiktas, ir šios sutarties pagrindu, sutarties pasirašymo dieną, AB „Šiaulių banko“ Marijampolės klientų aptarnavimo skyriuje apgaule G. B. pasiėmė nurodytą pinigų sumą, kurią pagal sutartį S. B. gavo iš kasos grynaisiais, taip savo naudai apgaule įgijo didelės vertės 40.000 litų, kas atitinka 11.584,80 eurus, svetimą AB ,,Šiaulių bankui“ priklausantį turtą, nurodytą sudarytoje vartojimo kredito sutartyje, ir negrąžinus dalies kredito AB „Šiaulių bankui“ padarė 28.660,78 litų, kas atitinka 8.300,74 eurus, turtinę žalą.

A. J. buvo kaltinimas ir perduotas teismui kaltinant nusikaltimu, numatytu BK 184 str. 2 d., t. y. tuo, kad tyčia iššvaistė didelės vertės svetimą turtą, o būtent laikotarpyje nuo 2006 m. gruodžio 28 d. iki 2008 m. balandžio 28 d., AB „Šiaulių banko“ Marijampolės klientų aptarnavimo skyriaus patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), eidamas AB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) klientų aptarnavimo skyriaus viršininko pareigas ir turėdamas AB „(duomenys neskelbtini)“ įgaliojimus, paprašytas G. D., kuris (2008-02-27 ir veikdamas bendrai kartu su G. B.), įkalbėjęs žemiau nurodytus asmenis sudaryti vartojimo kredito sutartis ir įtikinęs juos, kad nereikės vykdyti jokių įsipareigojimų bankui (G. B. įkalbėjus ir įtikinus S. B.), pateikė žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis apie žemiau nurodytų asmenų gaunamas pajamas, remdamasis šiais duomenimis, pažeisdamas atitinkamai (pagal galiojimo laikotarpius) 2004 m. gruodžio 31 d. AB „Šiaulių banko“ valdybos posėdžio protokolu Nr. 28 patvirtintų Vartojimo kreditų teikimo tvarkos 13, 14, 15, 23, 24, 30 ir 31 punktų reikalavimus ir 2007 m. gegužės 9 d. AB „Šiaulių banko“ valdybos posėdžio protokolu Nr. 13 patvirtintų Vartojimo kreditų teikimo tvarkos 13, 14, 15, 23, 24, 30 ir 31 punktų reikalavimus,  pasirašė vartojimo kredito sutartis su šiais asmenimis:

žinodamas, kad jiems kreditas negali būti suteiktas, kurių pagrindu, sutarties pasirašymo dieną, AB „Šiaulių banko“ Marijampolės klientų aptarnavimo skyriuje G. D. pasiėmė nurodytas pinigų sumas, kurias pagal sutartis lentelėje išvardinti asmenys gavo iš kasos grynaisiais, tokiu būdu išvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės 1.592.000 litų, kas atitinka 461.075,07 eurus, svetimą AB ,,Šiaulių bankui“ priklausantį turtą, nurodytą šių asmenų sudarytose vartojimo kredito sutartyse, ir negrąžinus dalies kredito AB „Šiaulių bankui“ padarė 993.338,32 litų, kas atitinka 287.690,66 eurus, turtinę žalą.

G. D. kaltu nusikaltimo padarymu prisipažino pilnai ir parodė, kad G. B. pažįsta nuo 2001 metų, kartu atliko bausmę, jų santykiai buvo draugiški. A. J. pažįsta nuo seniai, jų santykiai dalykiški, nėra draugai. Kaltu prisipažįsta, nors nesijaučia padaręs nusikaltimą. Jei būtų daręs nusikaltimą, galėjo pasiimti pinigus ir išvažiuoti. Du su puse metų nešė pinigus į banką, imant kreditus nebuvo minties neatiduoti, su palūkanomis atiduodavo.

Turėjo kompanioną, draugą, A. T., su kuriuo vystė verslą: pirkdavo žemės ūkio paskirties žemę, A. T. keisdavo žemės paskirtį į namų valdą ir parduodavo sklypus, kuriuose galima statyti namus, jis ieškojo pinigų, vėliau pelną pasidalindavo. Verslą vystė 2-3 metus. Dirbo UAB „I.“ ir „D.“ direktoriumi. UAB „I.“ užsiėmė statybomis, UAB „D.“ – ratų servisas, jo įmonių sąskaitos buvo „Šiaulių banke“. Jo įmonių įstatinis kapitalas buvo 10 000 Lt. Metinė apyvarta „D.“ mažesnė, „I.“ didelė, gal 400 000 Lt - pusė milijono litų per metus. A. T. turėjo servisą Marijampolėje, žemes pirko privačiai, pats formindavo. Tas žemes ir dabar gali parodyti, kur sklypai yra. Žemės pirkimo verslą formindavo A. T., žemės paskirtis keisdavo. Viskas vyko be jokių įmonių įsteigimų. Jo žiniomis, giminių vardu formindavo. Kai kurių žemės sklypų dokumentus matė. Jis duodavo A. T. pinigų, šis savo dėdavo, atlikęs darbą, paduodavo dalį pinigų jam, o jis į banką įnešdavo. Būdavo, kad nuperka sklypą, 4 mėnesius trukdavo žemės paskirties pakeitimai. Savo vardu negalėjo registruoti sklypų, antstolių buvo. UAB ,,D.“ 180 000 Lt paskolą paėmęs, nebuvo grąžinta, užstatai buvo už tą kreditą - 2 kolektyviniai sodai už 180 000 Lt. UAB ,,I.“ buvo paimta paskola sklypo pirkimui, namo statybai. Kreditą savo vardu paėmęs buvo, buvo grąžinęs, paskui dar paėmė, kai aną grąžino. 2006 m. finansinių galimybių turėjo, antstolių neturėjo. Į sklypų verslą daug investuodavo, bet daug ir gavo. Jie sumąstė, kad reikia paskolų, jis į banką nuėjo, klausė banke pas kažką, ar gali paimti paskolą. Jam pasakė, kad reikia asmens tapatybės kortelę arba pasą atnešti. Kokias pažymas reikia pateikti, kad gauti paskolą, bankas pasakydavo. Atnešus dokumentus, po 1 - 2 dienų pasakydavo, ar įmanoma gauti kreditą. UAB „I.“ Kauno savivaldybė pinigus pervesdavo, nemažos sumos būdavo. Savo vardu paskolas pradėjo imti, yra 40 000 ar 50 000 Lt kreditą ėmęs. Kai išsiplėtė verslas, parduodavo, gaudavo pinigus, įnešdavo. Jis pradėjo ieškoti asmenų, kurie galėtų paimti paskolas, buvo tikras, kad nepaves žmonių. Į banką asmens dokumentą nunešdavo, patikrindavo, ar gali tas asmuo gauti paskolą. Kai kuriems būdavo negalima, kiti gaudavo. Kai pasakydavo, kad negalima, atiduodavo asmens dokumentą ir viskas. Banke su A. J., kaip valdytoju, bendravo, buvo dar jaunas vyras ir mergina Ieva. Tuos žmones surasdavo per pažįstamus, vienas per kitą. Sakydavo, kad yra toks reikalas ir paklausdavo, ar negali savo vardu paskolos paimti, pasakydavo, kad atsilygins, bus mokama ir kad gali būti ramūs. Paima paskolą, pinigus duoda jam, jis sumoka žmogui nuo 700 iki 1200 Lt, paskolą jis moka. Kiekvieną mėnesį iki 5 dienos įnešdavo į banką. Sutartis pasiimdavo žmogus, pas jį tik laidavimo sutartis būdavo. Laidavimo sutartis sudarydavo, dėl paskolos laiduodavo kaip privatus asmuo bankui. Dėl to, kad pateikdavo tikrovės neatitinkančius duomenis, nieko negali pasakyti. Iš žmogaus žodžių žinodavo, kiek jis atlyginimo gaudavo. Sodros pažymėjimą gal pateikdavo, iš darbovietės pažymos apie atlyginimą tikriausiai reikėdavo. Pažymą atsinešdavo tas žmogus. Jei pas jį įmonėje dirbo, jis organizuodavo pažymą. Ž. A., R. V., J. T., S. B., G. S., V. M., J. T., N. B., S. A., P. M., E. P., A. K., P. R., A. V. pas jį dirbo, A. Ž. dirbo trumpai. L. Ž. nedirbo, turėjo invalidumą, M. P., A. S., M. N., R. A., N. K., E. V., A. U., K. K., A. Ž., E. Š., V. J., D. P., M. U., A. S., S. L., A. V., E. M., M. A., D. K., S. B., V. M., V. P. nedirbo. Asmenims, kurie jo įmonėje dirbo, pažymas apie atlyginimus jis išrašydavo, gal ne visada atitinkančias tikrovę. Pas jį įmonėje visi gaudavo minimumą, tik P. R. didesnį atlyginimą, su minimumu nebūtų gavę paskolos, padidino. Gaunamų pajamų pažymas asmenims, kurie gaudavo minimumą, ant firminio įmonės blanko pats atspausdindavo arba buhalterė atspausdindavo, jis pasirašydavo. Atlyginimą rašydavo tokį, pagal kurį paskolą galėtų gauti. Žinojo, kad asmenys neatitinka kreditų gavimo kriterijų. Atrodo, kad keli žmonės ėjo į banką, paėmę patentą, tiksliai dabar negali pasakyti. Buvo keli atvejai, kad buvo įdarbinęs keletą žmonių keleto mėnesių laikotarpiui, nurodydavo, kokį atlyginimą jie gaus. Jo mintis buvo rasti žmogų, kuris paims paskolą. Jis į banką atnešdavo žmogaus asmens dokumentą ir jam pasakydavo, ar tas žmogus gali gauti paskolą, ar negali. A. J. negalėjo žinoti, kad kreditų neatiduos, nes jis pats nežinojo. Imant kreditus nebuvo minties neatiduoti, su palūkanomis atiduodavo. Du su puse metų mokėjo bankui pinigus, jei nebūdavo pajamų, su A. T. į banką patys įnešdavo. Kreditus dengė iš sklypų verslo, dar ir jiems likdavo, kuriuos jis savo įmonei investuodavo. Jis dažnai būdavo banke, jį ten pažinojo, nereikėdavo kaip asmeniui prisistatyti. Laiduotoju buvo visose sutartyse, laiduodavo žodžiu, neturėjo nekilnojamojo turto. Laidavimo sutartį pas vadybininką pasirašydavo savo noru, jausdavo atsakomybę, pats pasisiūlydavo, su vadybininku derino sutartį. Eidavo kartu su tuo žmogumi, kai kreditą gaudavo, kol jis dokumentus pildydavo, jis tuo metu laidavimo sutartį pildydavo. Ž. A. pažinojo, jis pagal verslo liudijimą gavo paskolą. Pirmutinės paskolos buvo, jam banke pasakė, kad jei niekur nedirbantis, todėl turi turėti verslo liudijimą. Ž. A. pasakė, kad jei nori gauti paskolą, jis turi paimti verslo liudijimą. G. B. paimant paskolas kitų 39 žmonių, be S. B., nedalyvavo. Už S. B. ne jis laidavo, V. M.. G. B. turėjo statybinę organizaciją ir klausė, kaip gauti pinigų. Jam sakė, kad reikia žmogaus, kuris gali paimti paskolą, rado žmogų, atvažiavo į Marijampolę, gavo paskolą 40 000 Lt. Kadangi pats buvo nemažai skolingas G. B., apie 100 000 - 200 000 Lt, mokėjo už G. B. kurį laiko tarpą. S. B. atveju nebuvo minčių, kad negrąžinti kredito. 8 300 Eur negrąžinta, dėl šios paskolos jis skolingas. G. B. paskolą atidavė jam, o jis negrąžino. Banko darbuotojams nė vienam nieko neatsilygino. Dovanų čekius Kalėdų proga padovanojo, Kovo 8-osios proga gėlių nunešdavo. A. J. prieš Kalėdas čekį parduotuvėje padovanojo, vadybininkams po 1 000 Lt, o A. J. 3 000 Lt, kaip padėką. Su banko darbuotojais santykiai buvo dalykiški. Juo pasitikėjo, jei užteko žodinio laidavimo. Nebuvo taip, kad anksčiau paimtą  kreditą dengtų nauju. Patvirtino parodymus t. 14, b. l. 160-161, kad prieš E. P. pasirašant kredito sutartį, nei su banko vadytoju, nei su kitais darbuotojais nekalbėjo, po jį 2009 m. pradžioje ištikusio insulto ir prasidėjusio sunkmečio, kai negalėjo grąžinti žmonių kreditų, prašė atidėti paskolas, taip pat prašė asmenų vardu paimtus vartojimo kreditus perrašyti jo vardu, tačiau banko valdytojas A. J. paaiškino, kad to padaryti negalima. Nurodė, kad parodymuose, esančiuose t. 14, b. l. 185-186, nurodytas asmuo „T.“ yra A. T., taip pat patvirtino, kad A. J. pasakojo apie savo verslo planą ir klausė, kaip gauti pinigų, A. J. jam sakė, kad gali suteikti paskolą pagal jo uždarbį, daugiau padėti niekuo negali, bet patarė, kad jis pats gali susiieškoti pažįstamų ar draugų, kurie paimtų paskolas. Jei taip parašyta, reiškia buvo toks pokalbis su J.. Nepatvirtino parodymų, kad I. K. surašydavo pažymas apie darbo užmokestį, pažymas pats arba buhalterė spausdindavo, taip pat nepatvirtino, kad A. J. už kiekvieną žmogų atsilygindavo, jam, kaip banko valdytojui tik dovanų yra teikęs. Taip pat nepatvirtino parodymų, esančių t. 15, b. l. 62-65, 81, kad I. K. išrašydavo pažymas apie gautą darbo užmokestį, ji tik tikrindavo, ar asmuo gali gauti paskolą. Dėl parodymų, esančių t. 15, b.l. 157, paaiškino, kad sakydamas, jog viską sutvarkydavo A. J., turėjo omenyje, kad jis atnešdavo dokumentą, o A. J. sutvarkydavo paskolą. Negali pasakyti, ar A. J. žinojo, ar nežinojo, kad asmuo negali gauti paskolos. Jei dokumentuose pajamos netikdavo, A. J. pasakydavo, kad tiems žmonėms negalima gauti paskolos, pasakydavo, kiek turi būti alga, jis padarydavo pats tas pažymas. Buvo atvejų, kad žmogų kelioms dienoms įdarbino, kol paskolą paimdavo. Patvirtino parodymus, esančius t. 18, b. l. 169-173, kad paskolų dažnumą sąlygojo atsirandantys žemės sklypai, turėjo sąrašą, kuriame buvo asmenų pavardės, sumos, kai įnešdavo pinigus, paimdavo čekius, grįžęs susirašydavo, kiek atidavęs, kiek liko atiduoti. Žemės sklypų verslu užsiėmė nuo 2006 m. pradžios iki kol A. T. nelaimė atsitiko. Jo verslo partneris nusišovė 2008 m. rugpjūčio mėn., pinigai dingo kaip į vandenį. Po to įvykio, kiek išgalėjo, dar mokėjo, kad žmonėms nebūtų skriaudos, kol pačiam 2009 m. pradžioje neįvyko du insultai. Prisimena banke pokalbį su V. T., vekselį jie tikrai pasirašė, vienas egzempliorius liko jam. Kai Kalvarijos pareigūnai paėmė visus dokumentus iš įmonės, tas vekselis ten tikrai buvo. Jis pasirašė ne tik kaip įmonės vadovas, bet ir už visus 40 skolingų žmonių. Vekselis buvo virš milijono. Jis turi būti byloje, nes policijos pareigūnai iš jo paėmė. Civilinį ieškinį pilnai pripažįsta.

G. B. kaltu nusikaltimo padarymu neprisipažino ir parodė, kad G. D. pažįsta nuo 2001-2002 m., susipažino Pravieniškių PN, laisvėje toliau bendravo. G. D. pasakė, kad turi statybų verslą, paėmė iš G. D. pavyzdį ir pradėjo statybų verslą. Jo įmonė buvo UAB „G.“. Turėjo tris veiklas: transporto veiklą, statybų ir internetinių technologijų. Kai pradėjo bendrauti su G. D., šis pradėjo skolintis iš jo pinigų, paskolintus pinigus G. D. grąžindavo su procentais. Pats buvo paėmęs paskolą iš „Hansa banko“. Jam prireikė pinigų verslui, įmonei reikėjo pinigų pirkti transporto priemonei, o įmonėje pinigų nebuvo, dėl to reikalinga buvo paskola. Išsikalbėjo su G. D., kad pastarasis gali jam padėti, nes turi banke pažįstamą. Nuvažiavo į tą banką pas A. J., pateikė dokumentus, kurie priklauso, jis pažiūrėjo ir pasakė, kad paskolos neduos, nes vieną jis jau paėmęs. G. D. ir A. J. jam nepatarė imti paskolos kito žmogaus vardu. Kalbėjo su S. B., kad jis gali padėti. S. B. pas jį dirbo vadybininku. S. B. buvo skolingas antstoliui 200 Lt, jis S. B. davė pinigų, kad susimokėtų skolą. Jo sekretorė suruošė įmonės duomenis. S. B. pateiktus dokumentus pasirašė, tai buvo Sodros dokumentai, kiti dokumentai, kas priklauso. Sodros pažyma išimta iš kompiuterio iš Sodros bazės, ją išėmė sekretorė, jis pasirašė. S. B. pas jį gerai uždirbo, apie 2 000 Lt, daugiau nei jis pats, dar pinigų vokelyje gaudavo, bet to pažymoje nenurodė. Nežino, kodėl toks skirtumas tarp jo pasirašytos pažymos ir Sodros pažymos. Pažyma apie S. B. išmokėtas išmokas nėra suklastota, ji yra teisinga. Suruoštus dokumentus padavė G. D., kad paduotų. Dokumentus nuvežė G. D.. Kad dokumentai tinka, pranešė irgi G. D.. Tada jie nuvažiavo į banką, sutartis jau buvo pasirašyta, pas banko skyriaus viršininką užėję nebuvo, A. J. nematė. Suma kreditui buvo nurodyta 40 000 Lt, nes daugiau nedavė. M. V. buvo laiduotojas, jis tuo metu buvo banke. Pažinojo M. V., tuo metu G. D. gal pasakė, kad reikia laiduotojo, o M. V. pasakė, kad laiduos. Nepamena, ar dalyvavo, kai buvo pasirašoma laidavimo sutartis. Nepamena, kas banke pildė paraišką paskolai gauti. Nežino, ar S. B. turėjo automobilį BMW. S. B. paėmė 40 000 Lt, ir, įsėdus į mašiną, atidavė juos jam, pinigai buvo skirti jam. S. B. sutartį taip pat atidavė jam. S. B. jokio atlygio nedavė. Už 40 000 Lt įmonės vardu buvo nupirkta mašina ,,Stark“, 12 tonų, ji buvo ne nauja. Paskolą iš pradžių mokėjo pats, pinigus paduodavo G. D., buvo lentelė padaryta, kiek reikia sumokėti. Kiek sumokėjo pagal sutartį, nepamena. Vėliau prasidėjo G. D. schema „paskolink pinigų“. Jam pasakė, kad duos pinigų, bet G. D. turės atiduoti juos bankui ir turės mokėti palūkanas. G. D. paskolino 60 000 Lt ir pasakė sumokėti bankui. Kada tiksliai paskolino G. D. 60 000 Lt, nepamena, praėjo ilgas laiko tarpas. Padavė pinigus, ir G. D. mokėjo, po to prasidėjo krizės ir G. D. dingo. Atrodo, kad 2010 m. sužinojo, jog nemokama už S. B.. 2009 m. jis pardavė įmonę, S. B. pas jį jau nebedirbo. Pareigūnai atvažiavo ir pasakė, kad jis yra kaltinamasis tuo, kad norėjo kažką apgauti. Bandė ieškoti G. D., tačiau jis slapstėsi. Liko nesumokėta 28 000 Lt iš 40 000 Lt. Imant 40 000 Lt paskolą, tikslo ją negrąžinti nebuvo. Jei ne paskola G. D., ji būtų grąžinta bankui. Paskola buvo panaudota pagal paskirtį. Bankas, nustojus mokėti paskolą, nepareiškė jokių reikalavimų. Nepatvirtino t. 15, b. l. 8-9 esančių parodymų, kad pinigai buvo reikalingi laimėti statybų konkursą, nes neprisimena, kam buvo reikalinga  40 000 Lt paskola, ar konkursui ar automobiliui, taip pat nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu nenorėjo, kad M. V. turėtų nemalonumų, todėl visose apklausose nurodė, kad jo nepažįsta. Ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiamas be advokato, todėl parodymo atpažinti metu, tyrėjui nurodžius pirštu į A. J., prisiminė, kad jį yra matęs, tačiau nenurodė, kad jis pateikė dokumentus pasirašyti, neskaitė, ką surašė tyrėjas. Pirmą kartą jis buvo apklaustas 2010-03-24, praėjus dvejiems metams, tas ilgas laiko tarpas galėjo turėti įtakos jo parodymų visapusiškumui. Pagal Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendį yra atlikęs beveik visą bausmę, buvo suimtas teismo salėje ir suėmime buvo iki 2014-02-21.

A. J. kaltu nusikaltimo padarymu neprisipažino ir parodė, kad Šiaulių banke pradėjo dirbti nuo 2003 mėn. liepos mėn. Tuo metu nei su G. D., nei su G. B. pažįstamas nebuvo. Su G. D. susipažino tuomet, kai jis atidarinėjo sąskaitas savo įmonėms. Jo pareiga buvo priimti įmonių vadovus, papasakoti apie banko teikiamas paslaugas, kokie įkainiai, paskolos ir kita. G. D. buvo imlus, jis domėjuosi viskuo, tiek būsto, tiek vartojimo, tiek verslo paskolomis. Su G. B. susipažino gal po kelių metų, jis buvo atvykęs į banką, prašė  paskolos, bet jam suteikti paskolos negalėjo, nes jis tuo metu jau turėjo kreditą, gaunamos pajamos neatitiko paskolos suteikimo kriterijų. Po kurio laiko G. B. ar kas, jau nepamena, paskambino ir paklausė, ar kitas žmogus gali paimti paskolą. Jis atsakė, kad reikia pateikti reikiamus dokumentus, jei jie atitiks reikalavimus, paskolą visada suteiks. Tuo momentu S. B. pateikė dokumentus, sąlygas atitiko ir paskolą bankas suteikė. S. B. pats atvyko į banką, su kuo, nepamena, negali atsakyti, ar jį lydėjo G. D. ar G. B.. Visus duomenis pateikdavo kredito vadybininkams, jie paskaičiuodavo. Įprastinė paskolos suteikimo tvarka buvo, kad visi reikalingi dokumentai paskolai suteikti buvo pateikiami kredito vadybininkui, vartojimo paskolai: asmens tapatybės dokumentas, Sodros dokumentas. Pagal vartojimo kredito taisykles, pajamomis buvo pripažįstamos ne tik gaunamos pajamos iš darbo užmokesčio, bet ir turto nuoma, komandiruotpinigiai, net gaunamos motinos pašalpos. Buvo pateikiamos pažymos iš įmonių apie šias gaunamas pajamas. Kredito vadybininkai tuo metu buvo trys: I. K., J. G. ir V. Š.. Vadybininkė I. K. daugiausia užsiimdavo būsto ir vartojimo paskolomis, kiti vadybininkai daugiau dirbo su būsto ir verslo klientais, jei būdavo poreikis, kiti padėdavo, todėl ji daugiausia suruošė sutarčių. Jei atitikdavo reikalavimus, buvo surašoma sutartis, kurią jis pasirašydavo, ją surašydavo kredito vadybininkai. Jis pats daugiau dirbo su verslo klientais. Kažkuriuo metu G. D. ar paskambino, ar būdamas banke paklausė, ar jo žmogus, ar žmonės gali paimti paskolas iš jų banko. Jis atsakė, kad pateiktų dokumentus, galbūt, ir išvardino, kokius reikia, bet mano, kad neišvardino. Pasakė, kad kreiptųsi į kredito vadybininkus, ir jei jie atitiks reikalavimus, paskola bus suteikta. Asmenis, kurie ėmė paskolas savo vardu, bet pinigus atiduodavo G. D., jis matydavo, kai formindavo sutartis, nes jo kabinetas buvo netoli. Jeigu praeidamas matydavo, kad pasirašomos vienos ar kitos sutartys, jis užeidavo, pasisveikindavo su klientu, paklausdavo, ar viskas gerai. Vienas iš jų banko lozungų buvo greitas, kokybiškas, malonus aptarnavimas, jam kliento nuomonė buvo svarbi. Banko agresija kliento atžvilgiu buvo labai didelė, vadovybė juos spaudė kuo daugiau dirbti, skolinti pinigų, kad jie dirbtų, o ne gulėtų. Dabar galima vertinti kitaip, gal kažką nusižengė ar kaip, bet tada buvo kitaip. Kažkokio išskirtinio dėmesio G. D. ar kitiems klientams jie neteikė, sąlygos buvo visiems vienodos. G. D. dėl kiekvieno žmogaus nesitardavo, jo neperspėdavo, kad ateis toks ir toks žmogus, kad jam reiktų suteikti paskolą. G. D. kelis kartus tik paklausė, ar žmonės gali paimti paskolą, jis, kaip visada, pasakydavo, kad tegu pateikia visus reikiamus dokumentus, jei atitiks sąlygas, tai paskola bus suteikta. Su G. D. pokalbio, koks turėtų būti vidutinis atlyginimas, kad žmogus gautų paskolą, nebuvo. Nebuvo sunku įeiti į banko tinklalapį, suvesti duomenis ir pamatyti, kokią paskolą galima gauti, tą galima padaryti ir dabar.  Kredito vadybininkams nedavė nurodymų, kad G. D. pateiktiems asmenims būtų suteiktos paskolos, išskirtinio dėmesio jiems nebuvo. Buvo net atvejai, kai vakare, turėdamas medžiagą pasirašyti paskoloms, matydavo, kur tie žmonės dirba, gal tai nebuvo visiškai etiška, bet jis dažnai paskambindavo įmonių vadovams ir paklausdavo apie žmones, kas tai per žmonės, kokie tai darbuotojai, bet tai buvo su daugeliu firmų, jei atsiliepimai geri ir sąlygos atitiko, nematydavo kito kelio, kaip tik suteikti paskolą. Bet jei pasakydavo, kad tas žmogus nelabai koks, tai rasdavo priežastis, nors ir atitikdavo paskolos sąlygas, kaip jam paskolos nesuteikti. G. D. apie savo darbuotojus atsiliepdavo visada puikiai, jam ta nuomonė taip pat buvo svarbi.  Dabar iš bylos duomenų žino, kad jie pas G. D. buvo įdarbinti labai trumpam terminui, anksčiau to nežinojo. Dėl kaltinime nurodyto išankstinio susitarimo su G. D., kad suteiks jo nurodytiems asmenims paskolas, gali paaiškinti, kad tas susitarimas buvo toks, kad paskambinus, G. D. žodžiai buvo, ar gali gauti darbuotojas paskolą, o jis visada atsakydavo, kad tegul pateikia reikalingus dokumentus ir, jeigu jie atitiks keliamus reikalavimus, paskola bus suteikta. Tuo metu jiems nebuvo taisyklės tikrinti pateiktą medžiagą. G. D. parodymai, kad I. K. surašydavo pažymas apie darbuotojų gaunamas pajamas, atskirais atvejais, kiek pamena, taip buvo. Tai buvo techninis darbas, jie galėjo G. D. pasakyti, kad nuvyktų į darbovietę, parašytų pažymą ir atneštų. Tačiau jie nematydavo problemos, jei G. D. sakydavo, kad žmogus uždirba 2000-3000 Lt. Darbuotoja tai ir padarė, bet tai tik keli atvejai, nemano, kad taip buvo visada, į kredito vadybininkės funkcijas tai neįėjo, bet jis to pažeidimu nelaiko, tai daugiau malonus aptarnavimas, biurokratinio siuntinėjimo naikinimas. Jis nesekdavo, kaip yra grąžinamos paskolos. Mėnesio apie 20 d. gaudavo iš vadybininkų informaciją apie vėluojančius kreditus, skambindavo jis, ar vadybininkas, stengdavosi, kad pradelstų mokėjimų būtų kuo mažiau, pats dalyvavo išieškojimo procese, tai viena iš jo pareigų, tačiau nesekdavo informacijos. Be skambinimo, priemonės buvo tokios, kad mokėjimai būtų laiku, jei vėluodavo daugiau kaip 3 mėn., išsiųsdavo priminimą, kad per dvi savaites padengtų įsiskolinimą. Jei į priminimą būdavo nesureaguojama, tada buvo siunčiamas raginimas, jei ir į raginimą nereaguodavo, tada jie pateikdavo medžiagą centrinei būstinei ir ji jiems leisdavo nutraukti sutartį su juristų pagalba. Tada medžiaga būdavo perduodama į teismą, o po to, gavus teismo sprendimą, perduodama antstoliams. Su kaltinime nurodytais asmenimis, kurie nustojo mokėti kreditą 2009 m., kiek pamena, jie atliko analogišką procedūrą, t. y. siuntė raginimus, priminimus, kai kurie žmonės atvyko į banką, su šiais žmonėmis kalbėjosi. Žmonės sakė, kad pinigus gavo G. D., tada siūlė žmonėms kreiptis į jį, su juo tartis. Ir jis G. D. skambino, tarėsi, ieškojo būdų. Po to paskolos buvo pradedamos nutraukinėti. Tik tada sužinojo, kad ne tų asmenų naudai paimti pinigai, kai atvyko žmonės ir pasakė, kad pinigų negavo. Gal galima ir anksčiau buvo kelis kartus tai numanyti. Požymiai tokie, kad A. K. 2008 m.pabaigoje buvo užsiminusi, kad pinigus perdavė G. D. ir domėjosi, ar jis moka jos paskolą. Tada įtarimas kilo, bet paskolos buvo suteiktos. Pats skambino G. D., bet jis nieko neminėjo, kodėl paskolos jam atiduotos, o jis per daug nesigilino. G. D. sakė nesijaudinti, paskolos bus padengtos, tuo metu kurį laiką dar buvo dengiamos, o 2009 m. vasarą jos nutrūko. Negali pasakyti, ar G. D. įnešdavo, ar kiti atnešdavo įnešti pinigus. Apie laidavimo sutartis gali pasakyti, kad G. D. vieną kartą paklausė, ar jo žmogus gali paimti paskolą, o jis kaip visada atsakė, kad reikalingi dokumentai ir G. D. paklausė, ar tai tikrai geri darbuotojai. G. D. pasakė, kad pas jį dirba patys geriausi darbuotojai, tada ir paklausė G. D., ar jis nenorėtų už juos laiduoti. G. D. sutiko, nors tas laidavimas visiškai nebuvo reikalingas. Tai buvo kaip papildoma priemonė, jo galėjo ir nebūti, paskolos vis tiek būtų suteiktos, bet manė, kodėl gi nepaimti įmonės vadovo laidavimo, tai atrodytų dar solidžiau. Tai buvo dvigubas garantas, vėliau paaiškėjo, kad nėra ko iš G. D. išieškoti, o jiems tai buvo kaip papildomas apsidraudimas. Laidavimo sutartys pradėtos surašinėti truputi vėliau. Tuo metu G. D. nebuvo prasiskolinęs, o jie G. D., kaip laiduotojo, ir netikrino, nes jiems tai nebuvo privaloma, tai buvo kaip papildoma sąlyga. G. D. buvo laiduotojas tai sumai, kuriai buvo imama paskola. Nepamena, kokias paskolas G. D. savo vardu buvo paėmęs, bet du ar vieną kartą buvo paėmęs. Paskolos buvo vartojimo. Viena grąžinta ir vėl paimta. Dėl G. D. atsidėkojimų gali paaiškinti, kad jokių atsidėkojimų nebuvo, o vienintelis kartas, bet, jo nuomone, tai nėra atsidėkojimas, to neneigia ir nuo tyrimo pradžios, yra gauti „Elektromarkt“ dovanų čekiai. Tai buvo Kalėdos, dovana daugiau ne jam, o bankui, yra žmonės, kurie prisipažintų, kad jis juos išdalino žmonėms, o ne sau. Čekiai buvo 3000 Lt. Vakare jis pasiskambino G. D. ir paklausė, ar ne per didelė dovana. G. D. pasakė nesijaudinti, nes jie vykdo tam tikrus darbus, tų čekių turi daug, palinkėjo gerų Kalėdų, gerų Naujųjų metų, pasakė malonu bendradarbiauti, tuo viskas ir baigėsi. Jie, kaip bankas, taip pat dovanojo kitiems dideles dovanas, tai buvo Kalėdos, todėl to nesureikšmino. Nežino kodėl G. D. pasakojo apie pinigus vokelyje, gal jis susimaišė, jis atsidėkodavo tiems žmonėms, kurie imdavo paskolas. Jo atlyginimas solidus, apie 5000 Lt ir dar priedai prie atlyginimo, todėl dėl kažkokių 20 000 ar 10 000 Lt nebūtų rizikavęs savo karjera. Jokio atlygio iš G. D. negavo, o čekiai jam buvo kaip kalėdinė dovana. Žinojo, kokioms įmonėms vadovauja G. D., koks įstatinis kapitalas, kokia įmonių apyvarta, daugmaž žinojo. Domėjosi tomis įmonėmis, jų pareiga buvo domėtis, ko reikia įmonei. Įmonių „D.“ ir „I.“ įstatinis kapitalas 10 000 Lt, bet ne vien įstatinis kapitalas apibrėžia, nuosavas kapitalas yra įmonės turtas. Nuosavo kapitalo dabar pasakyti negali, bet jis žymiai didesnis nei įstatinis. G. D. statybinė organizacija atliko jų banko remontą, sąmatą suderino V. T., darbus atliko labai kokybiškai, kaip pavyzdį G. D. įmonę pateikdavo. V. T. tuo metu buvo administracinės tarnybos direktorius. Kiek žino, G. D. dirbo su jų banku, G. D. vadovaujamos įmonės ėmė jų banke kreditus, apie grąžinimą pasakyti negali, nes tuo metu jau nedirbo. Sutartis pasirašinėjo ir tikrino jis pats. Tikrindavo rezultatą, ar asmuo atitinka sąlygas, o ne techninį turinį. Skaičiuoklę jam pateikdavo kredito vadybininkai kartu su jau surašyta sutartimi, visus pateiktus dokumentus ir sutartį. Duomenų teisingumą tikrindavo kredito vadybininkas. Pasitikėjo vadybininkais, kad duomenys teisingi, kredito gavėjas patvirtindavo duomenų teisingumą paraiškoje. Tuo metu sutarčių ir dokumentų buvo labai daug, matyt, ne visas atidžiai peržiūrėjo. Buvo daug paskolų, ne vien G. D. aptarnavo. Kredito vadybininkai sutikrinkdavo visą reikiamą informaciją, o jis pasirašydavo, galbūt nebuvo atidus kai kuriais atvejais, bet tai nesusiję su kažkokia papildoma pagalba G. D. ar jo įmonės darbuotojams. Jis visus įmonių vadovus pažinojo, ne vien G. D.. Pinigai kasoje būdavo tikrai perduodami tiems asmenims, kurie pasirašydavo sutartį. Tie asmenys pasirašydavo ant visų orderių, o kaip perduodavo tas žmogus G. D. pinigus, nežino. Už kitus žmones, kiek žino, dažniausiai pinigus įnešdavo G. D., bet nematė to, nes buvo daug kitų kredito gavėjų, kur įnešdavo kiti žmonės, už kreditą gali įnešti bet kas, o pasiimti pinigus gali tik tas vienas asmuo. G. D. buvo pateikiamas sąrašas pagal kokią sutartį ir kiek reikia įnešti pinigų. Kad G. D. tai pateikdavo banko darbuotojos, sužinojo tik po to. Tokio nurodymo nedavė nei darbuotojams, nei G. D.. G. D. buvo toks pats klientas, kaip ir visi kiti, specialių nurodymų nedavė. Juos dažnai tikrindavo vidaus auditas. Vadybininkas V. Š., kuomet jį vadavo, neskambino jam dėl sutarties pasirašymo. Tuo metu atostogavo, išvažiuodavo į užsienį. Jam niekas neskambino, niekas neklausė, ar galima pasirašyti sutartį. Vartojimo sutartys yra nutrauktos, o išieškojimas iš 40 žmonių nevykdomas, nežino, kodėl taip yra. Jam dar dirbant, 2009 m., kai kurios sutartys buvo nutraukiamos. Išieškojimo veiksmų, nutraukus sutartį, turėdavo imtis vadybininkas kartu su probleminių paskolų administratoriumi, kadangi jie pateikdavo teismui medžiagą, kartu buvo juridinis skyrius, jis asmeniškai neruošdavo dokumentų. Į jo pareigas neįėjo teisminis išieškojimas. 2008-2009 m. buvo netoli 1000 vartojimo paskolų sutarčių, o kiekvieną mėnesį 15-20 paskolų. Šių 40 vartojimo paskolų sudarymas neišsiskyrė iš kitų 800. Sutartys jam abejonių nekėlė, statybų sektoriuje 2000 Lt atlyginimas neatrodė mažas, būdavo ir ženkliai daugiau. 40 žmonių vartojimo paskolos buvo suteiktos per du metus, t. y. 2006-2008 m. Centrinė banko valdžia tuo metu buvo nustačiusi jiems planus. Jų klientų aptarnavimo skyrius planus vykdė gal 4-5 metus pilnai, po to viršijo, ir vėliau jie buvo tokie dideli, kad jų vykdė 50-80 procentų, konkurencija tarp bankų buvo didelė. Nurodymai buvo, kad suteikti kuo daugiau paskolų, už planų nevykdymą buvo galima negauti priedų, prarasti darbą. Premijas mokėdavo kas ketvirtį, jas gaudavo. 2006-2008 m. buvo atliekami patikrinimai, juos atlikdavo centrinio banko vidaus audito tarnyba. 2007-2009 m. jam asmeniškai pretenzijų dėl sudarytų sutarčių nebuvo. 2009-08-14 d. 11 žmonių grupė jį tikrino apie savaitę, ir jis dėl šių paskolų neturėjo jokių priekaištų.  Jam nustatytas šiurkštus pažeidimas dėl kitų įvykių. Po audito patikrinimo drausminės nuobaudos nėra gavęs. Nesutinka su kaltinimu, kad tyčia iššvaistė didelės vertės svetimą turtą. Pinigus galima susigrąžinti, tik reikia valios iš banko pusės. G. D. jo nieko neprašė, apie G. D. pateikiamus duomenis, kad jie neteisingi, nežinojo, juolab, kad juos parašu patvirtindavo ir paskolų gavėjas. Pasirašydamas sutartis nežinojo, kad kreditai tiems asmenims negali būti suteikti.

Liudytoja I. K. parodė, kad buvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn šioje byloje, bet jos atžvilgiu byla nutraukta. Iš kaltinamųjų pažįsta A. J., nes jis buvo jos viršininkas Šiaulių banke. G. D. pažinojo, kaip klientą, G. B. nepažinojo. Dirbo kreditų vadybininke banke, be jos buvo dar du kreditų vadybininkai, J. G. ir V. Š.. Kai klientas kreipdavosi dėl vartojimo paskolos išdavimo, tam buvo apibrėžtos taisyklės: kliento aptarnavimo taisyklės, kreditavimo taisyklės. Dėl vartojimo paskolos išdavimo fiziniams asmenims taisyklės buvo tokios pačios, tiesiog skirdavosi skaičiuoklės būsto kreditui gauti, vartojimo kreditui gauti, fizinio asmens kreditui gauti. Ta skaičiuoklė apskaičiuodavo, kiek galima suteikti paskolos. Jos šiek tiek skyrėsi, būsto kreditui reikėjo užstato, reikėjo daugiau dokumentų. Klientui pateikus duomenis, jei klientas atitikdavo sąlygas, ji apskaičiuodavo kredito dydį. Klientas pateikdavo savo asmens duomenis, jie juos tikrindavo duomenų bazėse, Sodros bazėje, kreipdavosi į Šiaulių banko centrą, prevencijos skyrių, kuris tikrindavo klientą ir jiems atsiųsdavo duomenis. Prevencijos skyrius - atskiras banko padalinys, kuris tikrina, ar neteistas, ar neturi reikalų su antstoliais, ar turi turto, kiek jo turi. Į prevencijos skyrių gauti informacijos kreipdavosi ji. Jei būdavo duomenys, kad asmuo teistas, ar kad vyksta byla, tokiais atvejais su klientu nutraukdavo visą procesą ir kredito nesuteikdavo. Apie kiekvieną klientą atsakymus gaudavo raštu. Nebūdavo atvejų, kad jie nekreiptų dėmesio į prevencijos departamento pateiktus duomenis. Taip pat buvo tikrinama Skolininkų bendroje sistemoje, Kredit info. Sodros duomenų bazėje matydavo kliento pajamas, susijusias su darbo užmokesčiu. Matydavo tik su darbo užmokesčiu susijusias pajamas, nuo kurių nusiskaitydavo mokesčiai, nematydavo dienpinigių, individualios veiklos, avansų išmokėtų. Be atlyginimo, kad matytų kitas pajamas, klientas iš darbovietės pateikdavo pažymą, kuria, pagal taisykles, jie turėjo vadovautis. Toje pažymoje būdavo kliento pajamos, kurių Sodros duomenų bazėje niekas nematydavo. Išduodant vartojimo kreditą, privalėjo vertinti ir individualios veiklos pajamas, jeigu žmogus vykdo individualią veiklą. Jei žmogus niekur nedirba, bet vykdo individualią veiklą, taip pat galima išduoti kreditą. Sprendimą dėl kredito priima viršininkas, kuriam ji pateikia visus dokumentus, visus atsakymus iš duomenų bazių, visus pirminius dokumentus, visą paketą: pasų kopijas, Sodros kopijas, pažymas iš Sodros, iš darbovietės. Skaičiuoklė viršininkui būdavo pridėta. Į vartojamojo kredito skaičiuoklę nei kilnojamas, nei nekilnojamas turtas nesirašo, yra vertinamos tik pajamos. Kai viršininkas priimdavo sprendimą, būdavo ruošiama vartojimo sutartis. Klientą G. D. prisimena, jai jis buvo patikimas, dviejų statybinių įmonių vadovas. Jis pats turėjo ne vieną asmeninę paskolą, viską mokėdavo tvarkingai. Jokių prašymų iš G. D., kurie būtų neteisėti, nėra gavusi. Jei žmogus dirba porą dienų ar mėnesį, gal ir būdavo, kad ateitų paskolos, bet tiksliai neprisimena. Tokiu atveju Sodros duomenų bazėje jo pajamos dar neatsispindi, vertindavo pagal pažymą iš darbovietės. Jeigu žmogus dirba praėjus metų ketvirčiui, dar po to vieną mėnesį Sodroje jo pajamos neatsispindi. Ji informuodavo viršininką A. J., kad tas žmogus dirba dar trumpai. Tai A. J. vertindavo teigiamai, nes kreditai buvo išduoti. Visus dokumentus tokiam asmeniui su paraiška, su atsakymu iš visų sistemų ji pateikdavo viršininkui, ir sprendimą priimdavo viršininkas. Vadovaudavosi iš įmonės gauta pažyma, kad asmeniui tikrai bus mokamas toks atlyginimas, skaičiuodavo tai kaip būsimas pajamas, ir suteikdavo kreditą. G. D. ateidavo į banką kaip įmonės vadovas ir pateikdavo pažymą, kad tai yra jo darbuotojas ir kad jis pas jį dirbs, ir kad jam bus mokamas toks atlyginimas. Vėliau G. D. būdavo tų asmenų laiduotojas. Neatsimena, ar pažymą G. D. visada atsinešdavo su savimi. Kartais jis prašydavo, kad tą pažymą parašytų ji banke, kad tiesiog viskas vyktų greičiau ir nereikėtų trukdyti buhalterės, nes buhalterė dirbdavo per kelis darbus. Jis pasakydavo, kokį atlyginimą gauna jo klientas, kartais atsinešdavo. A. J. žinojo, kad ji pati išrašo tas pažymas, paprašyta G. D.. Kai nebūdavo Sodros duomenų bazėje duomenų, ji vadovaudavosi tuo, ką pateikė klientas. Iš prevencijos skyriaus duomenis gaudavo tą pačią dieną, pateiktais duomenimis vadovaudavosi. Vadybininkai paraiškas pildydavo dėl greitumo, bet visus duomenis pateikdavo klientas. Klientas padarydavo daug klaidų, nes paraiška susidėdavo iš 8 lapų, žmonių būdavo labai daug. Kai G. D. ateidavo su klientu, paraiškoje pats klientas nurodydavo savo turtą. G. D. atvesdavo klientą, pristatydavo kaip savo darbovietės darbuotoją ir pateikdavo pažymą apie jo darbo užmokestį. Žmogus imdavo vartojimo kreditą vartojimo reikalams, ji nėra tikslinė, bankui nebuvo svarbu, kur žmogus vartoja tą kreditą. Būdavo, kad žmogus ateina su G. D. ir atsineša užpildytą paraišką. Ji negali atsakyti, kuriam žmogui paraišką pildė banke, kuris atsinešė, ar kurią pildė ji, ar jos kolega. Nepamena, kad G. D. per dieną atsivestų kelis klientus. Jo atsivestiems asmenims jokios išskirtinės sąlygos taikomos nebuvo. A. J. jai niekada neminėjo, kad G. D. atvestiems klientams sudarytų išskirtines sąlygas. Jeigu dokumentai neatitikdavo reikalavimų, dėl kreditų suteikimo spręsdavo viršininkas. Kai tie 40 asmenų negražino paskolų, informavo klientus, rašė jiems laiškus, jie buvo kviečiami į banką, buvo koreguojamos vartojimo kredito sąlygos. Tai buvo daroma su centro palaiminimu, buvo atidėti mokėjimai, reikėjo mokėti tik palūkanas. Kaip buvo vėliau, nežino, nes išėjo iš darbo. Vėliau paaiškėjo, kad tuos pinigus žmonės panaudojo ne sau. Jie sakė, kad pinigus atidavė G. D.. G. D. įmonių padėtis jai nebuvo žinoma. Už gerus darbo rezultatus, už kuo daugiau išduotų kreditų, banko darbuotojams būdavo priedai, jie būdavo skatinami už gerą darbą. Tuo metu visi gerai uždirbdavo. Tokia tuo metu buvo banko politika, visi norėjo būti konkurencingi, reikėjo kuo daugiau išduoti paskolų, kuo greičiau aptarnauti klientą. Buvo nustatyti planai ir kortelėms, ir kreditams. Iš G. D. dovanų nėra gavusi, tik kovo 8 proga gavo gėlių, kaip ir visos kolegės. Dovanų čekių iš G. D. nėra gavusi.

Liudytojas E. M., parodė, kad buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, yra gavęs atsakymą, kad suėjęs senaties terminas. Kaltinamųjų nepažįsta nė vieno. 2007 m. iš Šiaulių banko ėmė vartojimo paskolą. Buvo Šiaulių banke ir pasirašė sutartį. Sutarties neskaitė. Ta paskola jam nebuvo reikalinga, jis už tai gavo atlygį. Pavardės asmens, kuris prašė pasirašyti sutartį, nežino. Jam buvo pasakyta, kad už gautą paskolą jis gaus 1000 Lt atlygį, kad paskola bus mokama ir kad problemų nebus. Jis ėmė 40 000 Lt paskolą. Banke pasirašinėjo vienas, paskolą jam išdavė grynais. Išėjęs iš banko, pinigus jis atidavė žmogui, ir iš jo gavo atlygį. Jokių raštų dėl paskolos nemokėjimo iš banko negavo. Prieš tai draugas A. V. tokiu būdu buvo gavęs paskolą, ją už jį atidavė, jokių problemų nebuvo. Jam pasiūlė, ir jis susigundė. Pažymos iš darbo dėl atlyginimo nepateikė, į savo darbą gauti pažymos apie darbo užmokestį nesikreipė. Tik pateikė bankui pažymą, kad dirba Marijampolės pieno konservuose. Kai po to matė tą pažymą, ji buvo suklastota, jis tokio atlyginimo negaudavo. Tuos pirmus tris mėnesius uždirbdavo 1700-1800 litų, atskaičius mokesčius, į rankas būdavo 1300 litų. Kai ėmė paskolą, buvo išdirbęs 5 mėnesius. Suvokė, kad gavo paskolą. Nesidomėjo, kas moka tą paskolą. Į banką pasiteirauti, kodėl nemokama paskolos, nuėjęs nebuvo. Gavo iš banko pranešimą, kad paskola nemokama, bet į banką nesikreipė. Į banką buvo nuėjęs vėliau, jau kai vyko teismai. Jam sakė, kad bankas kreipsis į teismą su ieškiniu dėl paskolos.

Liudytojas M. N. parodė, kad kaltinamųjų nepažįsta. Jam yra tekę imti paskolą iš Šiaulių banko, Marijampolės skyriaus. Pats sutiko tai padaryti, savo laisva valia. Pasiūlė žmogus, Artūras, pavardės neprisimena, kuris su kitu žmogumi suvedė. Prie banko su kažkokiu žmogumi susitiko, nuėjo į banką, ten viskas užtruko 15 min. Neprisimena jo, tą žmogų matė 15 minučių. Tuo metu dirbo Valavičių bendrovėje, pagalbiniu darbininku, uždirbdavo apie 700 Lt. Reikėjo pinigų teisėms išsilaikyti. Ėmė paskolą 40 000 Lt. Susigundė pasiūlymu, kad jis gauna dalį pinigų, už jį laiduoja. Jam buvo pažadėta 800 ar 1000 Lt. Sodros pažymėjimą ir asmens tapatybės kortelę turėjo, kiek atsimena, jų reikėjo. Banke buvo su tuo žmogumi, su kuriuo prie banko susitiko, ir banko darbuotoja buvo. Pasirašė daug kartų, gal 20-30 kartų. Dokumentų, juos pasirašydamas, neskaitė. Pinigai buvo išduoti tam žmogui, kuris kartu atėjo. Jie išėjo į lauką, tas pažįstamas Artūras susitiko su tuo žmogumi, pakalbėjo, grįžęs Artūras padavė jam 800 Lt. Negalvojo, kad jį gali apgauti. Manė, kad jeigu negalėtų gauti paskolos, tai negautų. Vertingo turto, automobilio tuo metu neturėjo. Įmokų nemokėjo, mokėjo tas žmogus, kuris laidavo. Vėliau, po pusantrų, dviejų metų iš banko gavo pranešimų. Buvo užsienyje, mama sakė, kad eina laiškai, kad jis nemoka paskolos. Vyko teismai, buvo nuteistas 1 metams lygtinai už tai, kad apgaule paėmė paskolą. Buvo nuteistas už sukčiavimą, kad paėmė paskolą, jos negrąžino. Bankas pareiškė civilinį ieškinį, iš jo buvo priteisti pinigai, kad sumokėti paskolą. Patvirtino parodymus, esančius t. 5, b. l. 87-88, kad jo neprivertė imti paskolą. Nežinojo, kad paskola nebus padengta, tikėjo, kad padengs.

Liudytoja A. D. parodė, kad G. D. jos buvęs vyras. Kaltinamuosius A. J., G. B. pažįsta iš matymo, su jais ne piktuoju. Šioje byloje nieko nežino. Apie vyro padarytus nusikaltimus nieko nežino. 2006-2010 m. gyveno kartu, ji visą laiką dirbo. Vyras tuo metu turėjo dvi įmones. Vieną įmonę vyras turėjo savo vardu, kitą su draugu. Matydavo, kad įmonėje vyko ratų montavimas, įmonės veikla vyko. G. D. ir jos automobiliui permontuodavo ratus. Dėl statybų matydavo, kad veikla vyko. Kiek toje įmonėje buvo darbuotojų, pasakyti negali. Į namus savo pelno pinigų jis nenešė. Nėra girdėjusi, kad vyras pirktų kažkokius žemės sklypus, paminėdavo pavardes, bet ji nieko neprisimena, nežino. Apie vartojamuosius kreditus sužinojo tik tada, kai iškvietė policija. Jai parodė visą pilną prirašytą lapą ir kito pusę, su žmonių pavardėmis. Su vyru bendravo mažai, juo nesidomėjo, tik gyveno po vienu stogu. Maždaug prieš 5 metus jis grįžo į namus su šleiva koja, ji jam liepė eiti į priimamąjį, ir ten jam nustatė insultą. Po to atliko galvos tyrimą, nustatė ir auglį. Vyras sakydavo, kad pažįsta A. J., banko valdytoją. Ji žinojo tokį žmogų pagal pavardę, bet jo nepažinojo. Yra sutikusi moterį, kuri jai sakė, kad G. D. jai skolingas 2000 litų. Už ką vyras jai skolingas, nesakė. Daugiau žmonių dėl vyro skolų niekas nekalbino. Žino, kad dukros vardu vyras buvo paėmęs paskolą. Ir tik tada, kai vyras tą paskolą nustojo mokėti, dukra jai pasakė, kad tėtis nemoka pinigų. Tą paskolą dukros vardu šiaip taip sumokėjo jos tėtis. Jos vardu yra paimta paskola. Tą paskolą ji savo vardu gavo pati. Supildė dokumentus paskolos gavimui, ir gavo. Paskola buvo mergaitės buto pirkimui. Banke dėl paskolos gavimo bendravo su A.. Vyras atsivežė ją į banką, sakė, kad turi pažįstamą bankininką. Ji sakė, kad neturi tokių pinigų išmokėti paskolai, tai vyras sakė, jis sumokės. Buvo nupirktas butas, tame bute gyveno dukra, po to dukra išėjo. Kai vyras nemokėjo paskolos, pas ją į namus atėjo A. ir pasakė, kad jos vyras nemoka paskolos. Paskola buvo jos vardu, bet mokėjo vyras. Ji atsakė, kad nežino, kaip išmokės, ir tada kelis metus tas butas buvo pardavinėjamas iš varžytinių. Žmonės už 44 000 Lt butą nusipirko ir likusią skolą liko jai mokėti. Šiuo metu jai atskaičiuoja iš algos ir ji moka likutį. Yra teismo sprendimas išieškoti šitą skolą. Bankas civiline tvarka kreipėsi į teismą dėl paskolos negražinimo.

Liudytojas A. Ž. parodė, kad pažįstą G. D., tai jo buvęs darbdavys, piktumų nėra. A. J. ir G. B. nepažįsta. Pas G. D. dirbo statybose UAB, įmonės pavadinimo neprisimena, apdailininku. Įrenginėjo Marijampolėje administracines patalpas, nežino, kokios firmos. Gauto atlyginimo dydžio taip pat neatsimena. Paskolą Šiaulių banke yra paėmęs, sumos nežino, gali būti, kad 40 000 Lt, datos, kada ėmė, neatsimena. Jam paskolos nereikėjo, bet tuo metu trūko pinigų, G. D. pasiūlė pasirašyti paskolos dokumentus, ir jis sutiko, G. D. sakė, kad jo firma laiduos. Dokumentus banke pasirašė. G. D. iš tos paskolos jam davė 1000 Lt, kiti pinigai nukeliavo pas G. D.. Paskolos nemokėjo, nes neturėjo kaip. Iš banko negavo jokio reikalavimo dėl pinigų. Kai ėmė paskolą, dirbo pas G. D., iš jo išėjo dėl mažo atlyginimo. Žino, kad buvo pripažintas nukentėjusiuoju, ieškinių nereiškė. Ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu pradėtas nebuvo. Jam ieškinių niekas nereiškė. Kai pradėjo eiti į bankus paskolos nekolnojamajam turtui pirkti, tada sužinojo, kad turi bankui didelę skolą.

Liudytojas A. V. parodė, kad G. D. pažįstą iš matymo. A. J. ir G. B. nepažįsta. Žino, kad paėmė paskolas ir jeigu ne krizė, tai žmogus būtų atidavęs. Paskolą paėmė iš Šiaulių banko. Senas pažįstamas Ž. paprašė paimti paskolą. Jis garantavo, kad viskas bus gerai. Tuo metu jis dirbo „G.“ barmenu. Nepamena, koks tuo metu buvo jo atlyginimas. Nepamena, ar jo pinigų pakako paskolai gauti. Jokių dokumentų iš jo bankas neprašė. Kai ėjo paskolos, kartu buvo ir G. D., ir banko darbuotojas. Paėmė 40 000 Lt paskolą. Už visą šitą reikalą gavo 1000 Lt. Kredito nemokėjo. Gavo pranešimą iš banko, kad reikia ateiti į banką ir sustabdyti procentų, palūkanų mokėjimą. Nuėjo į banką, parašė prašymą ir nuo tada vėl nieko nemokėjo. Daugiau iš banko jokių raštų nėra gavęs. Po to rašto iš banko  gavimo su G. D. buvo susitikęs, jis sakė, kad užėjo krizė, reikia sustabdyti procentų mokėjimą, po to bus gerai ir sumokės. Žino, kad buvo pripažintas nukentėjusiuoju, kad jam buvo pareikšti įtarimai dėl sukčiavimo, dėl kreditinio sukčiavimo. Banko ieškiniai jam pareikšti nebuvo. Jo atžvilgiu pradėtą bylą nutraukė, nes suėjo senatis.

Liudytojas S. B. parodė, kad pažįsta G. D., pas jį dirbo firmoje statybininku, darbo turėjo. Į objektą atvažiavo direktorius ir sakė, kad norint, kad firma plėstųsi, reikia paimti paskolą. Pakalbino gražiai, ir jis sutiko. Jį nuvežė į banką, jis pasirašė vartojamąją paskolą automobilio pirkimui. Jeigu neklysta, tai paskola buvo 35 000 ar 30 000 Lt, gerai neprisimena. Tai buvo prieš 8-9 metus, galėjo būti 2007 m. sausį. Pas G. D. buvo išdirbęs gal apie 1 metus, jo atlyginimas buvo apie 1000 litų. Tos paskolos rankose neturėjo. Į banką paskolos nuvažiavo 4-5 žmonės, visi buvo iš jo darbo, paskolą ėmė visi 4-5 žmonės. Banke pateikė kortelę ar pasą. Banke pasirašė visus, kuriuos reikia, dokumentus, kasoje gavo pinigus. Iš jų gautus pinigus surinko vienas žmogus, direktoriaus draugas. Jiems už tai davė po 500 litų ir parvežė į objektą. G. D. sakė, kad problemų nebus, kad paskolą mokės jis. Maždaug po metų išėjo iš darbo ir gavo laišką, kad nemoka paskolos. Nuvažiavo pas direktorių, ir jis pasakė, kad viskas bus gerai. Po to vėl gavo laišką. Žino, kad tos paskolos likusi jau nedidelė suma. Ant G. D. nepyksta, po šių paskolų paėmimo jų darbo sąlygos buvo pagerintos. Buvo nupirkti nauji įrankiai, automobilis. Juos automobiliu vežiojo į darbą ir atgal, pakėlė atlyginimą. Nebuvo taip, kad G. D. jį apgavo, todėl nepatvirtina parodymų, esančių t. 1, b. l. 82-83, nes žodžio apgavo jis nevartojo, o protokolą pasirašė jo neskaitęs. Apgautas G. D. nesijaučia. Ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu pradėtas nebuvo. Neklausė, kodėl įrašyta, kad automobilio pirkimui paskola, nes buvo sutarę, kad jis paima paskolą, o pinigai bus vartojami firmai, darbo sąlygoms pagerinti, įrankių pirkimui.

Liudytojas E. V. parodė, kad pažįsta G. D. ir A. J. iš matymo, yra matęs vieną kartą. Jo patėvis A. S. paklausė, ar jį domina 700 litų. Sakė, kad norint gauti 700 litų, reikia paimti paskolą, tą paskolą už jį mokės. Jis sutiko. Jie nuvažiavo į Marijampolę pas G. D., užpildė blankus. Tada nuvažiavo į banką ir jis pasirašė dokumentus ir kasos išlaidų orderį. Jam į rankas pinigų niekas nedavė, juos pasiėmė. Išėjus iš banko jam padavė 700 litų. Tuo metu jis mokėsi, niekur nedirbo. Dokumentų reikėjo dėl įdarbinimo. Dokumentus pateikė G. D. firmoje ir jį atseit įdarbino. Paskola buvo 40 000 ar 50 000 Lt. Pas G. D. vyko su klasioku K. K.. G. D. įdarbino ir jį, jis irgi gavo 700 Lt, kad paėmė paskolą. G. D. su jais į banką irgi važiavo. Kaip suprato, G. D. banke buvo kaip laiduotojas, be G. D. pinigų banke jiems būtų nedavę. Kai atvažiavo į banką, tai pirmiausiai nuėjo, kaip suprato, pas banko viršininką, A. J.. Pas banko viršininką jie nuėjo trise: jis, K. K. ir G. D.. Ką kalbėjo ir ką veikė pas banko direktorių, negali pasakyti. Dokumentus banke pildė ne pas banko direktorių, ten buvo asistentė. Paskolos nemokėjo. Elektroninėje bankininkystėje matė, kad 2-3 mėn. paskola buvo mokama, po to pamatė, kad sustojo. Kai pastebėjo, kad paskolos nemoka, nieko nedarė, o K. K. pats pradėjo mokėti paskolą. Po kurio laiko nuvyko į banką ir jam buvo pasakyta, kad paskola yra sustabdyta, įšaldyta, todėl jis negali mokėti. Iš banko atėjo laiškai, su A. S. ieškojo G. D., bet nerado. Kaip ėjo paskolos, buvo nedirbantis, buvo įdarbintas, tačiau pas G. D. nedirbo. Suprato, kad tai vartojamoji paskola, kad pats tokios paskolos gauti negali. Ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo pradėtas, nutraukė bylą. Civiline tvarka į jį bankas nesikreipė.

Liudytojas A. S. parodė, kad G. D. pažįsta iš matymo, su juo ne piktuoju. Tuo metu gyveno (duomenys neskelbtini), o kitoj tvoros pusėj buvo G. D. verslas. Jo sugyventinė R. A. G. D. gerai pažinojo. Žmona sakė, kad G. D. trūksta pinigų statyboms vykdyti, reikia savo vardu paimti paskolą. R. A. ir jos du sūnūs buvo paėmę paskolas, o G. D. normaliai mokėjo. Jam paaiškino, kad viską mokės, kad vienam jau baigė išmokėti paskolą, todėl jis sutiko. Savo dokumentus padavė G. D.. G. D. atvažiavo kitą dieną ir sakė, kad reikia važiuoti iki banko. Banke jis pasirašė dokumentus, ir buvo paimta paskola. Tuo metu dirbo pagal verslo liudijimą. Buvo G. D. davęs verslo liudijimą, pasą ir, atrodo, apskaitos žurnalą. Paėmė 50 000 Lt paskolą, pinigus prie jo padavė G. D.. Grįžus į namus, G. D. davė 500 litų. Pradžioje mokėjo, bet po kiek laiko, maždaug po 1-2 m., iš banko gavo pranešimą, kad nemoka paskolos. Į banką nesikreipė, G. D. tuo metu jau nematė. Paskolos nemoka, nes neturi pinigų. Jam buvo iškelta byla, jis nubaustas 9 000 Lt bauda. Tikriausiai nuteistas už tai, kad veikdamas grupėje su G. D. ir A. J. apgavo Šiaulių banką. Į aukštesnį teismą nesikreipė. Su R. A. buvo nuvykę į banką pasirašyti prašymus dėl paskolos termino pratęsimo. Neįsidėmėjo, kas jam paaiškino, kad jis turi pasirašyti prašymus. Buvo atėjęs vyriškis ir paaiškino.

Liudytojas V. T. parodė, kad pažįsta A. J. ir G. D., su jais ne piktuoju. Šiaulių banke vadovavo administracinei tarnybai, kuri kuravo kelis departamentus: saugos departamentą, prevencijos, ūkio, kadrų departamentus. Prieš suteikiant rimtesnius kreditus, prevencijos departamentas tikrindavo klientus, info banko duomenų bazėse, Sodros bazėje. Rimtesnio kredito limito pasakyti negali. Buvo suteikti banko filialų vadovams ir skyrių vadovams, kurie suteikdavo kreditus patys, atitinkami limitai. Limitus nustatydavo banko valdyba ir iki tų limitų jie galėdavo suteikti savarankiškai, netikrindami. Ypatingai nedidelius vartojimo kreditus, tai būdavo tiesioginė atsakomybė. Prevencijos departamentas nepriimdavo sprendimų išduoti ar neišduoti vartojamąjį kreditą, jis pateikdavo turimą informaciją apie klientą. O vadovas, turėdamas tokią informaciją, priimdavo sprendimą. Ar numatė turto vertinimą vartojamojo kredito gavimui, smulkiai pasakyti negali. Dėl A. J., kiek su juo teko bendrauti, iš jo kuruojamų dalykų nusiskundimų neturėjo. Ar 2008 m. tikrino Marijampolės skyrių, pasakyti negali, nes į Marijampolę teko važiuoti ne kartą, kaip ir į kitus padalinius. Atsimena, kad buvo vienas probleminis klientas, tai kažkokia statybinė organizacija, ir jis vyko susitikti su probleminiu klientu. Su šiuo vadovu jam teko bendrauti, tas vadovas galėjo būti G. D., dabar jis pasikeitęs. Negali atsakyti, ar pas G. D. buvo rasti kažkokie pažeidimai paimant ar gražinant kreditus, nes šito dalyko jis konkrečiai netikrino. Šiuos dalykus tikrino kredito rizikos departamentas arba vidaus audito skyrius. Jie konkrečiai tikrino teisėtai ar neteisėtai buvo išduotas kreditas. Jis, kaip vienas iš vadovų, kalbėjo su probleminiais klientais, kaip jie planuoja gražinti kreditą. Visada prašo papildomų užtikrinimų, jeigu mato, kad gali kilti problemų su kreditų gražinimu. Konkrečiai prisiminti, ką siūlė minėtas pilietis, negali. Tik buvo kalba, kad gal bus gerai, sakė, kad vykdo statybas. Daugiau nieko neprisimena. Jeigu daroma taikos sutartis, matosi, kad klientas pajėgus gražinti kreditą, tada viskas yra pratęsiama ir išdėstomas grafikas. Tolimesne eiga su G. D. nesidomėjo, nes tuo metu vyko reikalai su Kauno banko vadovu, kadangi buvo didelės problemos. Su G. D. pasijungė jų teisininkai. Kai buvo atvykęs dėl probleminio kliento G. D., A. J. veiklos, darbų netikrino. Tai nebuvo revizija ar patikrinimas. Viskas pasibaigė pašnekesiu su minėtu klientu ir A. J.. Jis patikėjo G. D. žodžiais. Iš banko išėjo 2011 m. sausio mėn., apie tas 40 probleminių paskolų žino, jo departamentas, tarnyba tuo neužsiiminėjo. Jie praktikuoja, kad įmonės vadovas atsakingai prisiima įmonės skolą pats asmeniškai pasirašydamas vekselį, tai irgi savotiškai suteikia papildomą garantiją. Dabar tiksliai pasakyti negali, ar tą vekselį jo vizito metu tikrai pasirašė. Jis susidarė tokią nuomonę apie G. D., kad ši paskola gali būti gražinta. Minčių, kad paskola nebus gražinama, jam nekilo.

Liudytoja N. T. parodė, kad nepažįsta nė vieno kaltinamojo. 2007 m. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyr. buhaltere. UAB „D.“ nedirbo ir finansininkės pareigų nėjo, dirbo „D.“ vyr. buhaltere iki 2006-05-31, ją atleido pagal Bankroto įstatymą. UAB ,,D.“ pažymoje apie N. B. gautas pajamas, esančioje t. 7, b. l. 65, parašas panašus į jos, tačiau tokio dokumento ji nėra rašiusi. N. B. nežino. Pažyma yra suklastota, nes tokio dokumento nerašė. 2007 m. „D.“ jau buvo parduotas, „D.“ irgi buvo parduota. Direktorius K. G. buvo, bet jis tokios pažymos pasirašyti negalėjo, nes buvo atleistas 2005 m. rugpjūčio mėn. ir 2007 m. jau tikrai nedirbo.

Liudytoja T. K. parodė, kad kaltinamųjų nepažįsta nė vieno, tik žino, kad A. J. kažkada dirbo mokesčių inspekcijoje. 2008 m. galėjo dirbti Marijampolės pieno konservuose finansų ekonomikos direktore. Kažkurį laiką ten buvo generaline direktore. E. M. jai nežinomas. Neprisimena, kad 2008-01-04 būtų išdavusi pažymą apie E. M. gautas pajamas, esančią t. 9, b. l. 167. Pažymoje parašas panašus į jos parašą, tai pat pažymoje yra L. M. parašas, kaip finansininkės, kuri ir dabar ten dirba. Neprisimena tokios pažymos rašymo, nes buvo programa „Vitarina“, todėl galvoja, kad pažyma turi būti iš programos. Antspaudas bendrovės.

Liudytojas S. K. parodė, kad pažįstu A. J. ir G. D., ne piktuoju. Dirba UAB „G.“, ši bendrovė yra ,,Senukų“ atstovai Marijampolėje, tai su bankais visada turėjo reikalų, todėl pažinojo A. J., o G. D. buvo jo klientas, paliko skolų. UAB „G.“ veikti pradėjo nuo 1998-01-22, visą laiką dirbo direktoriumi, 2008 m. taip pat. Žino bendrovėje dirbusį M. A., jis tokių pinigų, kurie nurodyti pažymos kopijoje, esančioje t. 9, b. l. 192, nėra gavęs. Kadangi byloje yra pažymos kopija, jei tokia pažyma buvo išduota, galėtų ją surasti ir pateikti teismui.

Liudytoja I. V. parodė, kad pažįsta A. J., kuris dirbo mokesčių inspekcijoje. 2008 m. dirbo UAB „G.“ vyr. buhaltere, M. A. pavardė girdėta. Pažymas apie darbo užmokestį ruošdavo buhalterė, tada atnešdavo jai ir ji pasirašydavo. Dėl pažymos, esančios t. 9, b. l. 192, gali pasakyti, kad reikėtų patikslinti, ar tokios formos pažymos buvo išduodamos. Kadangi pažyma neoriginali, negali pasakyti, ar pažymoje esantis antspaudas tikras. Tokios sumos, kokia nurodyta pažymoje, darbuotojas lapkričio mėn. gauti negalėjo, nes pardavėjai tokių sumų negaudavo, jo atlyginimas apie 1200 litų. Gruodį toks darbo užmokestis galėtų būti, nes gruodžio mėn. išmokėdavo priedus.

Liudytoja J. E. parodė, kad kaltinamųjų nepažįsta. 2008 m. dirbo žemės ūkio bendrovėje „V.“, buhaltere. Pirmininkas buvo G. V., dabar jis miręs. V. M. prisimena, jis ir dabar dirba santechniku. V. P. miręs, jis dirbo gyvulių prižiūrėtoju. Susipažinusi su byloje t. 10, b. l. 173 ir b. l. 199 esančiomis pažymomis apie darbo užmokestį pažyma, gali pasakyti, kad jų darbovietėje dienpinigių nėra. Pažymose parašas panašus į jos. Manau, kad tokios pažymos su dienpinigiais išduotos nebuvo, nes dienpinigių niekada nebuvo. Išduotų pažymų saugojimui nepasilieka. Šios pažymos yra neteisingos, nes bendrovėje dienpinigių nėra.

Liudytojas J. G. parodė, kad iš kaltinamųjų pažįsta A. J., kuris buvo tiesioginis jo viršininkas. G. D. buvo banko klientas. 2007 m. rugpjūčio mėn. įsidarbino Šiaulių banke, 2008 m. irgi ten dirbo. Pareigos buvo kreditų vadybininkas, turėjo administruoti paskolų išdavimą, įvertinti klientų mokumą. Vertino pajamas, mokumą, kreditų istoriją. Pajamas vertindavo pagal „Sodros“ sistemą, kreditų istorijai vertinti naudodavo „Info“ sistemą. Paskolos administravimo sistema jungtinė bankų, taip pat atskiras papildymas ir tam tikrų ataskaitų pildymas. Turėjo reikalų su vartojimo kreditais. Spręsdamas, ar asmeniui galima suteikti vartojimo kreditą, atsižvelgdavo į pajamas, į turimus finansinius įsipareigojimus, į jo kredito istoriją, ar jis anksčiau neturėjo problemų su paskolom, ar nevėluodavo su mokėjimais. Kredito istoriją tikrino ir kituose bankuose, ne tik savo banke. Pajamas vertino iš „Sodros“ duomenų bazės, pagal „Sodros“ sistemos duomenis. Ruošdavo ataskaitas sprendimui priimti. Buvo tokia kliento mokumo lentelė, kurioje pasižymėdavo visus kriterijus, tai yra pajamas, kiek turi šeimoje vaikų, kiek turi finansinių įsipareigojimų, išsilavinimą, darbo pareigas, visa tai buvo vertinama balais. Pagal bendrą balų sumą buvo sprendžiama galima ar negalima duoti kreditą. Neprisimena, kad būtų ruošęs ataskaitą, esančią t. 2, b. l. 72, tačiau jei yra jo parašas, tai ruošė jis. Kai ateina klientas prašyti paskolos, tikrina visus duomenis, atsižvelgia ne tik į kliento mokumo skaičiuoklę. Ruošdamas ataskaitą kreditui gauti, patikrina visą bylos medžiagą. Dėl A. V. ataskaitos, kur siūlė skirti 36 000 litų paskolą, 36 mėn. su fiksuota palūkana 9,5 procentų, gali paaiškinti, kad jei iš „Sodros“ duomenų matyti, kad neturi pajamų tokio dydžio paskolai gauti, kartais priima sprendimą suteikti kreditą, spręsdami pagal pajamas iš kitų dokumentų: dokumentų iš darbdavio, kad gauna kažkokius dar priedus prie algos, arba dienpinigius, dokumentų, kuriuose registruotos visos pajamos iš individualios veiklos. Spręsdami dėl kredito išdavimo, vadovaujasi visa bylos mase, nors „Sodros“ duomenys ir darbdavio pažymos duomenys nesutampa. Prieš rašant ataskaitą dėl kredito suteikimo, kreipė dėmesį į neigiamą informaciją. Neprisimena situacijos dėl A. V. neigiamos informacijos. Niekada nebuvo banko valdytojo nurodymų, kad tam tikriems asmenims bet kuriuo atveju suteikti kreditą. Ar kiti banko darbuotojai buvo gavę tokių nurodymų, nežino. Jei klaidingai paruošia ataskaitą, valdytojas viską mato, nes jam nešama visa byla. Banko valdytojas pasitikėjo darbuotojais iki tam tikro lygio. Imdavosi įvairių saugumo priemonių, kad patikrinti klientą, kad neprisiimti rizikingų klientų. Bankas klientus stipriai tikrino visą laiką, o 2006-2008 m. buvo ekonomikos pakilimas, žmonės daugiau vartojo ir daugiau buvo išduodama paskolų. Neprisimena, ar ruošė ataskaitas sprendimui priimti, esančias byloje t. 2, b. l. 92, t. 9, b. l. 41. Negali pakomentuoti, kodėl pajamos per mėnesį 37 litai, o siūlė kreditą 40 000 litų. Tai, kad G. D. ir jo įmonė buvo jų nuolatiniai klientai, jo, kaip darbdavio, pateikta pažyma reikšmės neturėjo. Kas buvo darbdavys, reikšmės neturėjo. Žiūri visą bendrą vaizdą, kiek jis turi turto, kiek anksčiau turėjo įsipareigojimų, kaip jis juos vykdė ir kiek jis gavo pajamų per tris paskutinius mėnesius. Kiek žino, jų bankas lojalesnis G. D. vadovaujamoms įstaigoms nebuvo. Jam G. D. nebuvo atvedęs asmenų kredito gavimui. Lyg tikrino duomenis apie turtą nekilnojamojo turto registre, ar tikrino Regitroje, kiek pamena, netikrino. Jo darbą tikrindavo vyresnieji kolegos ir viską peržiūrėdavo viršininkas. A. J. niekada jo neprašė ir neliepė jam tvarkyti paskolinių dokumentų, neatsižvelgiant į pajamas, pažymas, kitus surinktus dokumentus. Jo atlyginimas buvo fiksuotas ir mažas priedas, kuris priklausė nuo bendro banko filialo veiklos rezultato. Veiklos rezultatas, tai ne tik paskolos išdavimas.

Liudytojas D. Š. parodė, kad kaltinamųjų nepažįsta. 2006-2008 m. dirbo ,,Sodros“ M. skyriuje, įmokų skyriuje klientų aptarnavime. Jeigu asmuo atvykdavo dėl kredito, jis pasakydavo, už kokį laikotarpį reikalinga draudžiamųjų pajamų pažyma, tai yra apie gautą atlyginimą, ligos pašalpą, išmokas. Pateikdavo asmens dokumentą, užpildydavo prašymą ir būdavo išduodama pažyma. Darbo užmokestis „Sodros“ sistemoje atsispindi taip, kad darbdavys turi pateikti informaciją apie darbuotojo įmokas už praeitą mėnesį iki sekančio mėnesio 15 d. Dienpinigiai, komandiruotpinigiai „Sodros“ sistemoje neatsispindi. Šioje sistemoje atsispindi tik grynai su darbu susijusios pajamos, tai yra darbo užmokestis. Jeigu darbdavys tuos dienpinigius ar dar kažką apskaito darbo užmokesčio dokumentuose, ką jis pateikia, tą ir mato. Kad tai dienpinigiai, atskirai nemato. Bankas turi priėjimus prie „Sodros“ duomenų bazių. Negali atsakyti, kodėl bankas, tikrindamas klientą per ,,Sodros“ bazę, gauna kitokias sumas, negu jų pateiktose pažymose. Galimas vienas iš variantų, kad darbdavys pateikė, pavyzdžiui, kad žmogui priskaičiuota 1000 eurų, bet praėjus mėnesiui ar kitam laikotarpiui pamato, kad įsivėlė klaida, tam žmogui turėjo parodyti ne 1000 eurų, o kitą sumą. Tada darbdavys pildo motyvuotą prašymą, kad nori tikslinti duomenis, skyriaus direktoriaus sprendimu priimama taisyti ar ne. Byloje t. 3, b. l. 67, pažymoje parašas yra jo. Negali pasakyti, kodėl tokie sumų neatitikimai šioje pažymoje ir banko pažymoje, esančioje t. 7, b. l. 66. Yra formuojama pažyma, ji atspausdinama, tai vyksta per valdybos centrinį serverį. Kažką keisti, koreguoti duomenis, išduodant pažymą, nėra galimybės. Negali atsakyti, kodėl bankui, tikrinant tą patį asmenį, rodo visai kitus skaičius. Su bankais nedirbo. Kodėl byloje esančiuose dokumentuose t. 9, b. l. 145 ir t. 3, b. l. 60, t. 3, b. l. 58 ir t. 9, b. l. 168, t. 3, b. l. 57 ir t. 9, b. l. 193 neatitinka sumos su „Sodros“ išduotomis pažymomis, negali pasakyti. 2006-2008 m. darbdavys ataskaitas už darbo užmokestį pateikdavo kas mėnesį. Ketvirtines ataskaitas pateikdavo kas ketvirtį. Yra ir kitos ataskaitos, kurios teikiamos kas ketvirtį. Pažyma bankui niekuo nesiskyrė nuo kitų išduodamų pažymų, žmogus tiesiog pasakydavo, kad reikalinga už kokį laikotarpį pažyma.

Liudytoja L. M. parodė, kad kaltinamųjų nepažįsta. Nuo 2006 m. sausio mėn. dirbo „M.“, buvo priimta dirbti buhaltere. Po poros mėnesių pervedė dirbti vyr. buhalterės pavaduotoja, dirba iki šiol. E. M. nepažinojo. Apie išduotą pažymą E. M. sužinojo, kai buvo iškviesta apklausai vyr. buhalterė. Kiek žino, toks E. M. dirbo, jam buvo išduota pažyma kreditui gauti. Pažymoje, esančioje t. 9, b. l. 167, parašas lyg ir panašus į jos, bet neatitinka suma, kurią nurodė dabar teismui atsiųstoje pažymoje. Negali paaiškinti, kodėl neatitinka šiose pažymose nurodytos sumos. Jis, kaip nurodyta, pagal pareigas meistras, tokių sumų negauna. Šiose pažymose nurodytos ir skirtingos pareigos, vienoje meistras, kitoje krovėjas. Kiek žino, nei meistras, nei krovėjas tokių pinigų sumų negauna. E. M. dirbo krovėju.

Liudytojas S. B. parodė, kad pažįsta savo buvusį direktorių G. B., su juo ne piktuoju. Iš matymo matytas A. J., G. D. neatsimena. G. B. įmonėje dirbo darbų vykdytoju, atlyginimas priklausė nuo darbo apimčių. Kaip buvo nurodyta darbo sutartyje, neatsimena. Užsiiminėjo statybos darbais. Jie vyko ne tik Kaune, bet ir Prienuose, visur. Į komandiruotes vykdavo, tik be nakvynės. Dienpinigius išrašydavo ir duodavo sekretorė, už juos nepasirašydavo, tik pranešdavo G. B., kad paėmė pinigus. Dienpinigiai buvo mokami, bet už juos nepasirašydavo. Byloje t. 10, b. l. 149 esanti pažyma gal ir buvo išduota, neprisimena. Neprisimena, kad gautų 1300 Lt dienpinigių. Per vieną mėnesį galėjo susidaryti tokia suma. Buhalterės nematydavo, ji sutvarkydavo popierius ir išvažiuodavo. Pats visą laiką dirbo lauke, pinigus jam duodavo G. B.. Kai ėmė kreditą, skolų neturėjo. Nuvažiavo pas antstolius su G. B. ir padengė skolą. 2013 m. gegužės mėn. buvo nuteistas, kada buvo panaikintas nukentėjusiojo statusas, neprisimena, tačiau apie tai žino, nes gavo laišką. 2008 m. paskolos paėmimo aplinkybių neprisimena. G. B. sakė, kad paskolą bankui jis gražins. Žino, kad paskolą gražino G. B.. Pareiškimuose gryniems pinigams įmokėti, esančiuose t. 12, b. l. 17-20, ne jo parašai. Į banką už paskolą pinigų neįnešinėjo, su G. B. buvo susitarimas, kad paskolą mokės jis. G. B. pasitikėjo, jis juo irgi. Oficialiai gaudavo 1200 Lt ir apie 1000 Lt gaudavo dienpinigių, todėl jo atlyginimas ir gaudavosi 2200-2400 Lt. Oficialiai pasirašydavo už 1200 Lt, dienpinigius išmokėdavo, bet jis nepasirašydavo.

Civilinio ieškovo atstovė advokatė G. V. paaiškino, kad AB Šiaulių bankas savo civilinį ieškinį palaiko ir prašo teismo iš nusikalstamas veikas padariusių asmenų solidariai Šiaulių banko naudai priteisti 303.588, 64 EUR turtinės žalos atlyginimui (288.069,72 EUR negrąžinti kreditai, 12.592,54 EUR nesumokėtos palūkanos, 2.926,37 Eur nesumokėti delspinigiai), kai 303.588, 64 EUR žalos atlyginimas iš A. J. ir G. D. priteisiamas solidariai, o dalyje dėl 8.690,90 EUR žalos (8.300,74 EUR S. B. negrąžintas kreditas, 355,86 EUR nesumokėtos palūkanos, 34,30 EUR nesumokėti delspinigiai) atlyginimo solidariai iš A. J., G. D. ir G. B.. Taip pat prašo priteisti Šiaulių banko patirtas bylinėjimo išlaidas 2.000 EUR pagal pateiktą prašymą. Šiaulių bankas žalos patyrė, kai A. J. banko turtą tretiesiems asmenims perleido pažeisdamas nustatytą tvarką ir neįsitikinęs šių asmenų galimybėmis grąžinti paimtus kreditus, bei žinodamas, kad kreditų gavėjai paskolų negrąžins, nes neturi finansinių galimybių, ir kreditai imami tikslu atiduoti G. D.. Tokiu būdu A. J. savo veiksmais sumenkino kreditoriaus (banko) galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis ir yra atsakingas už Šiaulių banko patirtą žalą. Tai, kad A. J. neteisėtas veikimas buvo sąmoningas ir A. J. žinojo, jog faktiškai kreditus ima G. D., patvirtina aplinkybės: už visus nurodytus kreditus laidavo G. D., nors tokios praktikos ir reikalavimo nebuvo, kai kuriais atvejais laidavimo sutartys buvo pasirašytos atgaline data; kreditų su G. D. laidavimu išdavimas, pažeidžiant nustatytas taisykles, buvo tęstinis ir pasikartojantis veiksmas; visų nurodytų kreditų grąžinimą vykdydavo G. D. pagal banko darbuotojų pateiktą sąrašą, o G. D. vėluojant mokėti įmokas, A. J. bendravo su kreditų gavėjais dėl G. D. įsipareigojimų paskolas padengti, kredito termino pratęsimo ir pan.; visi kreditai suteikti A. J. limito ribose, t. y. kai sprendimą suteikti kreditą A. J. buvo įgaliotas priimti vienasmeniškai; G. D. paaiškinimu, kreditų gavėjų už atlygį buvo pradėta ieškoti aptarus su A. J. kredito gavimo galimybes ir tvarką; G. D. paaiškinimu, jis atsilygindavo A. J.. A. J. veikimo tikslai ir motyvai nėra reikšmingi veikos kvalifikavimui kaip turto iššvaistymui, todėl nėra reikšminga, ar A. J. turėjo, ar neturėjo tikslo padėti G. D. pasisavinti kreditų lėšas, ar A. J. tiesiog norėjo padėti G. D., ar A. J. tikėjosi išvengti galimų neigiamų pasekmių, svarbu yra tai, jog A. J., atsižvelgiant į užimamas pareigas, išsilavinimą ir patirtį, neabejotinai žinojo ir turėjo žinoti, kad: vienasmeniai A. J. sprendimai išduoti kreditus priimti pažeidžiant nustatytas taisykles, t. y. kreditai suteikti asmenims, neturintiems teisės tokius kreditus gauti; faktinis kreditų gavėjas ir asmuo, atsakingas už jų grąžinimą, buvo vienas asmuo, t. y. G. D., kuris tokio dydžio kredito negalėjo gauti ir nebūtų gavęs, nes pajamos buvo nepakankamos ir vienasmenio A. J. pritarimo nebūtų pakakę; atitinkamas veikimas buvo ne kas kita kaip būdas, apeinant Šiaulių banko vidaus kontrolės taisykles (paskolos buvo suteikiamas A. J. limito ribose), suteikti didelę paskolą vienam asmeniui, neturinčiam teisės tokios paskolos gauti. Visų šių neatsakingų ir neteisėtų A. J. veiksmų pasėkoje kreditorius Šiaulių bankas patyrė žalos, o Šiaulių banko teisių atkūrimas civiline tvarka tapo neperspektyvus, todėl, atsižvelgiant į teismų praktiką, laikytina, kad A. J. veikos peržengė civilinių teisinių santykių ribas ir A. J. yra atsakingas už Šiaulių banko patirtą žalą. Vertinant G. D. (vienu atveju kartu su G. B.) veiksmus akivaizdu, kad tiek jų tikslai (įgyti kredito lėšas), tiek jų įgyvendinimo priemonės (veiksmai) buvo neteisėti bei prisidėjo prie Šiaulių banko žalos ir galimybės atgauti išduotus kreditus civilinio proceso priemonėmis sumenkinimo. Bylos duomenys patvirtina, kad būtent A. J. veiksmai Šiaulių banko atžvilgiu buvo pirminiai, lėmę žalos atsiradimą, t. y. be A. J. neteisėto veikimo, lėmusio Šiaulių banko turto iššvaistymą, ir kreditų gavėjų tikslo pasipelnyti G. D. (vienu atveju ir G. B.) kredito lėšų nebūtų įgijęs. Tiesioginio priežastinio ryšio tarp G. D. (vienu atveju ir G. B.) neteisėto veikimo ir Šiaulių banko žalos nėra (priešingai nei A. J. atveju), tačiau, Šiaulių banko vertinimu, tarp žalos ir G. D. (vienu atveju ir G. B.) neteisėto veikimo ir Šiaulių banko žalos yra netiesioginis priežastinis ryšys, t. y. G. D. (vienu atveju G. B.) aktyvūs veiksmai sudarė sąlygas Šiaulių banko žalai atsirasti, nes prisidėjo prie sumenkintos kreditoriaus (Šiaulių banko) galimybės atgauti išduotus kreditus civilinio proceso priemonėmis. Atsižvelgiant į tai, kad A. J. neteisėti veiksmai tiesiogiai sąlygojo žalos Šiaulių bankui atsiradimą, o G. D. (vienu atveju G. B.) aktyvūs neteisėti veiksmai netiesiogiai prisidėjo prie Šiaulių banko žalos ir galimybės atgauti išduotus kreditus civilinio proceso priemonėmis sumenkinimo, žalos atlyginimo prašo solidariai iš visų nusikalstamas veikas padariusių asmenų (CK 6.279 str.), išskyrus G. B., kuris solidariai su A. J. ir G. D. turėtų būti atsakingas tik dėl žalos, patirtos suteikiant kreditą S. B.. Galimybė išsiieškoti civilinio proceso tvarka apsunkinta buvo todėl, kad išsiieškoti neleido tų asmenų turtinė padėtis. Ar bankas ėmėsi priemonių sužinoti asmenų turtinę padėtį, detaliai kiekvieno atvejo negali pakomentuoti. Kiek jai yra žinoma ir kiek yra matyti iš pasikeitusių duomenų, kreditai iš tų asmenų, kuriuos dar įmanoma surasti ir iš kurių bent kažkiek tikslinga yra prisiteisti, buvo išieškomi, o dėl kai kurių vykdomosios bylos yra pas antstolius. Kitų asmenų bankui nepavyko surasti. Tie asmenys negalėjo gauti kreditų todėl, kad jų pajamos nepakankamos, kad grąžintų kreditus. Jų pajamos nepakankamos, todėl civilinis procesas būtų netikslingas ir sąlygotų tik papildomas banko išlaidas. Kreditų išdavimų aplinkybės taip pat ne visais atvejais yra aiškios. Paskolos išduotos asmenims, neturėjusiems teisės gauti tokias paskolas, bet kadangi bankas paskolas išdavė manydamas, kad jos išduotos teisėtai, asmenims, kurie turi teisę jas gauti, nes A. J. ant šių sutarčių pasirašė ir bankas šių sutarčių pagrindu išmokėjo šias paskolas, kaip dabar paaiškėjo, asmenims, neturintiems teisės tų kreditų gauti. Bankas yra kredito institucija ir todėl išmokant pinigus, suteikiant paskolą, yra tikimasi už juos gauti pajamas. Banko pajamos yra palūkanos, kurios ir gaunasi netiesioginiai nuostoliai, kurie laikomi žala ir priteisiami baudžiamojoje byloje. Kiek bankui yra žinoma, S. B. buvo pripažintas įtariamuoju. Bankas bandė teikti civilinį ieškinį, skųsti prokurorės nutarimą atsisakyti priimti civilinį ieškinį. Teismas pasisakė, kad atsisakoma priimti civilinį ieškinį. Tai yra ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimas. Buvo trys asmenys, kuriems bandė pareikšti civilinius ieškinius. S. B. yra pasirašęs paskolos sutartį su banku, sutartis galioja, todėl bankas gali išsiieškoti civiline tvarka. Negali teigti, kad tuo metu, kai S. B. uždirbo 1500 Lt, tai buvo pakankama suma gauti 40 000 Lt paskolą. Duomenys pažymoje ir Sodroje nesutapo, jei šį kreditą prokurorė įvertino kaip išduotą neteisėtai, todėl tikriausiai buvo aplinkybės, kodėl taip yra. Teismas vertins, ar buvo apsunkintos kreditoriaus teisės išsiieškoti žalą civilinio proceso tvarka. Šioje byloje kaltinami trys asmenys, S. B. tarp jų nėra, bet tai nedraudžia pradėti atskiro proceso prieš S. B., ir tai nėra kliūtis nagrinėti ieškinį šioje byloje. Visų šių asmenų atsakomybė solidari. Tai, kad priteisiama iš kaltinamųjų šioje byloje, nepanaikina S. B. atsakomybės pagal paskolos sutartį. Banko vertinimu, pirminė žala atsirado dėl A. J. neteisėtų sprendimų, kurių pagrindu buvo išmokėtos kredito lėšos. Nė viena kredito sutartis nėra pripažinta negaliojančia, kol nėra teismo sprendimo. Teisė išsiieškoti civilinio proceso tvarka - vienas dalykas, kitas dalykas - faktinė galimybė išsiieškoti pateikiant civilinį ieškinį ir atgauti paskolintas lėšas. Šių asmenų veiksmų pasėkoje ir dėl to, kad banko kredito lėšos, pažeidžiant nustatytą tvarką, buvo išmokėtos asmenims, neturintiems teisės dėl savo per mažų pajamų gauti kreditų, buvo apsunkinta galimybė kada nors atgauti tokius kreditus. Grąžinimas vyko piramidės principu ir šis dalykas buvo nepastebėtas, bet šiuo metu G. D. kredito nebegrąžina. Bankas iš tokių asmenų, kuriems tokios sumos yra didelės, kurie tokių pinigų nematę, neturi galimybės išsiieškoti. Bankas deda visas pastangas, kad išduotas kredito lėšas atgautų tiek iš asmenų, kurie formaliai gavo lėšas, tiek iš tų, kurie faktiškai gavo lėšas, tiek iš tų asmenų, kurie atsakingi už suteiktas paskolas. Neturi duomenų, kad kuri nors iš tų keturiasdešimties sutarčių teisme būtų pripažinta negaliojančia. Bankas yra civilinis ieškovas šioje byloje, jie reiškia ir įrodinėja žalos dydį. Ieškinį sudaro išmokėtos lėšos, palūkanos ir delspinigiai. Pagal banko civilinį ieškinį, visi šie asmenys kreditus gavo pažeidžiant nustatytą kreditų išdavimo tvarką. Kreditai buvo išduoti neteisėtai, todėl tuo pagrindu pareikštas civilinis ieškinys. Civiliniame ieškinyje detaliai nurodyta, kokia kreditų išdavimo tvarka buvo pažeista.

BPK 276 str. 5 d. pagrindu perskaitytais liudytojos A. K. parodymais (b. l. 68, t. 17) nustatyta, kad tuo metu ji buvo UAB ,,I.“ ir UAB ,,D.“, kurių direktoriumi buvo G. D., buhalterė. 2008 m. vasario mėn. jai paskambino G. D., atvyko į namus ir sakė, kad nori pirkti nekilnojamą turtą, tačiau trūksta pinigų. Pasiūlė iš Šiaulių banko paimti 50 000 Lt paskolą, sakė, kad jis bus laiduotojas, viskas užtruks tris mėnesius, viskas bus sutvarkyta. Jam davė paso kopiją ir kitą dieną ją nuvežė į banką. Banke pasirašė sutartį ir kvite kaip paskolos gavėja. Kasos išlaidų orderyje jis pats savo ranka įrašė 50 000 Lt, o ji pasirašė, pinigus pasiėmė jis. Viskas apie tris mėnesius truko normaliai, jai mokėti nereikėjo. Tačiau netrukus iš banko atėjo žinutė, kad ji neįnešusi 3000 Lt. Kalbėjo su G. D., po to kreipėsi į prokuratūrą. G. D. žadėjo dengti visą paskolą, sudarė solidaus verslininko įspūdį. Pati banke dokumentus tik pasirašė, prie paskolos sutarties buvo ir laidavimo sutartis. Tuo metu jos pajamos buvo apie 1100 – 1300 Lt į rankas. Nesiteiravo, ar pagal tokias pajamas gali gauti paskolą. Tikėjosi, kad G. D. paskolą dengs. Nė cento dėl šios paskolos neįmokėjo. Kokį nekilnojamąjį turtą ketina pirkti G. D., jai nesakė, konkretaus objekto neįvardino. Įmonių sąskaitos buvo Šiaulių banke, 2008 m. įmonių padėtis buvo nebloga, 2009 m. sausio mėn. G. D. susirgo.

              BPK 276 str. 5 d. pagrindu perskaitytais liudytojo P. R. parodymais (b. l. 69, t. 17) nustatyta, kad jis dirbo UAB ,,I. ‘‘ darbų vadovu, direktoriumi buvo G. D.. Jis prašė paskolinti pinigų, buvo paaiškinta apie paskolą, žadėjo, kad per tris mėnesius ji bus padengta. Vasario 7 d. G. D. paskambino ir prašė atvažiuoti į Šiaulių banką. Atvykus, jau buvo paruošta sutartis. Pasirašė 50 000 Lt paskolos sutartį, kasos orderį, gavo tuos pinigus iš kasos, G. D. pinigus 50 000 Lt pasiėmė. Paskola buvo paimta 2008 metais vasario mėnesį. Kai buvo banke paskolos, ten buvo G. D., moteris ir A. J.. Netrukus iš banko gavo įspėjimą dėl nemokamos paskolos. Kreipėsi į G. D., jis sakė, kad užstatys namą. Po to jis susirgo ir pradėjo byrėti firma. Tada sužinojo, kad ne jis vienas tokioje padėtyje, ir kreipėsi į prokuratūrą. 2008 metais gavo pastovią 2500 Lt algą. 2007 metais rugsėjį, spalį, lapkritį gavo apie 2000 Lt, atskaičius mokesčius. Kad 2007 metais per 4 mėnesius iš UAB ,,Investus“ gavęs 8856 Lt, nežino. Pasirašant sutartį, nematė pažymų dėl pajamų, buvo įrašyta pastraipoje tik turimas automobilis. Paskolos jam nereikėjo, norėjo tik padėti G. D.. Kur G. D. panaudos pinigus, jam nebuvo žinoma. G. D. ir A. J. buvo artimai pažįstami, nes tame banke firma atliko darbus.

              BPK 276 str. 5 d. pagrindu perskaitytais liudytojo E. P. parodymais (b. l. 69, t. 17) nustatyta, kad 2007 m. rugsėjo mėn. jis įsidarbino UAB ,,Investus“ apdailininku, gavo apie 700 Lt atlyginimą. G. D. lapkričio mėn. atvyko ir prašė savo vardu paimti paskolą, sakė laiduoja, todėl rizikos nėra. Nuvažiavo į banką, ten padėjo tik parašą, suma paskolos 40 000 litų. Ji buvo paimta 2007 metų pabaigoje. Pats dokumentų banke netvarkė, tik pasirašė. Pinigus pasiėmė G. D.. Jis sakė, kad per tris mėnesius bus padengta. Nesidomėjo, kur bus ta paskola panaudota, sakė, kad sklypui trūksta pinigų. Paskola nesidomėjo, tik 2009 metais atėjo iš banko pranešimas apie delspinigius. Skambino G. D., tačiau jis nekėlė telefono. Darbo pažymų dėl pajamų netvarkė, vadybininku šioje firmoje nedirbo, 3000 Lt atlyginimo negavęs. Kai buvo banke, ten buvo G. D. ir sekretorė, viskas buvo suruošta, jis tik pasirašė, o G. D. pasiėmė pinigus. Prieš tai G. D. prašė paso. Sąskaitos Šiaulių banke neturėjo, G. D. sakė viską sutvarkys.

              BPK 276 str. 5 d. pagrindu perskaitytais liudytojos Z. B. parodymais (b. l. 70, t. 17) nustatyta, kad paskolą savo vardu paėmė jos sūnus R. V., kuris yra užsienyje. Ji nieko nežinojo. Sūnus dirbo G. D. firmoje puse etato. Po kiek laiko iš Šiaulių banko gavo įspėjimą dėl nesumokėtos paskolos, tada sūnus išvyko į užsienį. Iki tol tą paskolą kažkas dengė. Paskolos suma jai nebuvo žinoma. Įspėjimas buvo sūnaus pavarde, ten buvo įrašyta lyg 3000 litų. Kalbėjo su sūnum, jis sakė, kad paskola už jį turi būti padengta. Sūnus sakė, kad paskola paimta G. D., o jis tik padėjo parašą. Sūnus tais pinigais nedisponavo.

              BPK 276 str. 5 d. pagrindu perskaitytais liudytojos N. B. parodymais (b. l. 70, t. 17) nustatyta, kad jos sesuo dirbo G. D. įmonėje. Ji pati buvo paėmusi paskolą ir jos prašė taip pat paimti. Sakė, kad G. D. geras žmogus ir atsilygins. Sutiko, paėmė paskolą. Su juo nuvažiavo į banką, sakė, paskola bus 10 000 Lt, bet kai rašėsi, buvo lyg daugiau. Banke tik pasirašė, o G. D. paėmė pinigus. Dėl ko buvo imama paskola, neatsimena. Tuo metu dirbo, gaudavo 700-800 litų pajamų. Kiek pamena, tai iš darbovietės lyg neėmė pažymos dėl pajamų. Dėl paskolos jokių veiksmų neatliko, tik pasirašė. Gavo iš banko pranešimą, kad paskola nemokama. Po to su G. D. buvo banke, ten sakė, kad reikia laiduotojo.

              BPK 276 str. 5 d. pagrindu perskaitytais liudytojos M. M. parodymais (b. l. 70, t. 17) nustatyta, kad sūnus P. M. dirbo G. D. firmoje ratų keitėju. Po to jį atleido ir sūnus išvyko į užsienį. Po kurio laiko atėjo iš Šiaulių banko pranešimas, kad nesumokėta 3000 litų paskola. Sūnus sakė, kad buvo paimta paskola ir atiduota darbdaviui. G. D. sakė nesirūpinti, sakė, kad jis laiduoja ir viskas bus gerai. Kiek jai žinoma, paskola buvo paimta apie 20 000 Lt. Sūnus dirbdamas gavo tik 800 Lt.

              BPK 276 str. 5 d. pagrindu perskaitytais liudytojos B. P. parodymais (b. l. 70, t. 17) nustatyta, kad vyras V. P. mirė 2008-10-14. 2009 m. sausio mėn. gavo laišką iš Šiaulių banko, kad vyras bankui skolingas 27 000 litų. Po to rašė prašymą palikimui - žemėm tvarkytis. Buvo banke ir sužinojo, kad vyras paėmęs 40 000 litų paskolą. Apie tai nieko nežinojo. Iki mirties vyras uždirbdavo tik apie 800 litų. Vyras su ja mažai bendravo, gerdavo. 2008 metais vyras dirbo Valavičių žemės  bendrovėje. S. L. yra kaimynų vaikas, su juo vyras važiavo į miestą pinigų pasiskolinti.

              BPK 276 str. 5 d. pagrindu perskaitytais liudytojo J. T. parodymais (b. l. 71, t. 17) nustatyta, kad jis pilnai patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad 2006-10-30 įsidarbino UAB „I.“ pas G. D., dirbo iki 2007-03-06. Į rankas vidutiniškai gaudavo apie 800 Lt. 2007 m. pradžioje susitiko su G. D., jis pasakė, kad AB Šiaulių banko Marijampolės klientų aptarnavimo skyriuje reikės pasirašyti paskolos sutartį. G. D. paaiškino, kad jam nieko nereikės daryti, o tik pasirašyti sutartį, o ją padengs jis pats, sakė, kad pinigai reikalingi bendrovei plėsti. Su tokiu pasiūlymu sutiko. 2007-01-07 paskambino G. D. ir liepė pasiimti savo pasą ir atvykti į banką Marijampolėje. Atvykęs, AB Šiaulių banko Marijampolės klientų aptarnavimo skyriuje sutiko savo bendradarbius M., S. ir pažįstamą, vardu L., jų pavardžių neprisimena. Taip pat banke buvo G. D. su jam nepažįstamu apie 30 m. amžiaus, aukšto ūgio žilu vyriškiu. Visus keturis G. D. ir tas nepažįstamas vyriškis nusivedė į banke esantį kabinetą, kuriame buvo nepažįstama moteris ir vyriškis - banko darbuotojai. Šiame kabinete pasirašė vartojimo kredito sutartį 35 000 litų sumai. G. D. pasirašė laidavimo sutartį. Vartojimo kredito sutartis pasirašė ir M., S. bei L.. Suprato, kad visus reikiamus dokumentus paskolai gauti sutvarkė G. D.. Po to juos nuvedė iki banko kasos, kur jis ir kiti kartu buvę M., S. bei L. pasirašė ant pinigų išdavimo kvito. Nors ant pinigų išdavimo kvito pasirašė, tačiau jokių pinigų iš banko negavo. Kasininkė visus pinigus padavė, tačiau juos iš karto pasiėmė G. D.. Pinigų negavo ir M., S. bei L.. Kai išėjo iš banko, G. D. jam padavė 500 Lt, sakydamas, kad tai už pagalbą. Ar G. D. taip atsilygino ir M., S. bei L., nematė, tačiau, kiek girdėjo, jiems buvo atsilyginta. Vartojimo kredito sutartyje nustatytais terminais G. D. mokėjo kreditą ir palūkanas. Jis pats asmeniškai jokių pinigų nė karto nėra įnešęs už grąžinamą kreditą. Kai išėjo iš darbo, G. D. atsisveikinęs pasakė, kad dėl pasirašytos paskolos nepergyventų, kadangi jis ją padengs. Ar paskola banke buvo dengiama, nesidomėjo. Tik 2009 m. jam paskambino G. D. ir pasakė, kad reikia nuvažiuoti į banką ir pasirašyti paskolos grąžinimo termino atidėjimo prašymą. G. D. pasakė, kad dėl to neišsigąstų, ir kad jo pasiimti atvažiuos jo darbuotojas. Jį iki banko nuvežė nepažįstamas vyriškis. Banke parašė prašymą, kad būtų pratęstas paskolos gražinimo terminas pusės metų laikotarpiui. Daugiau jokių pranešimų iš banko nėra gavęs, kad G. D. nepadengė paskolos, sužinojo tik iš policijos pareigūnų. Jis jokio kredito negavo, tik G. D. paprašytas pasirašė sutartį. Be jau minėtų jo išvardintų M., S. ir L., tokias sutartis pasirašė jo žmona J. T., jos sūnus V. M.. Asmeniškai bankui jokių pažymų ar dokumentų nepateikė.

              BPK 276 str. 5 d. pagrindu perskaitytais liudytojo L. Ž. parodymais (b. l. 71, t. 17) nustatyta, kad G. D. pažįsta seniai. Jis pasiūlė paimti paskolą, sakė, kad nėra jokios rizikos. Paprašė dokumento, atvyko į G. D. ofisą, ten buvo daugiau žmonių. Po to nuvyko į banką. Banke tik pasirašė, pinigų nematė. Grįžo į ofisą ir jis atsiskaitė – davė 500 Lt. Po to gavo iš banko laišką. Nuėjo pas G. D., o jis sakė, kad viskas gerai. Po to buvo banke dėl paskolos atidėjimo. Paskolos gavimo metu gavo invalidumą 350 litų. Kad gautų virš 3000 litų pajamų, niekada nebuvo, buvo invalidas ir niekur nedirbo. Paskola buvo 40 000Lt.

              BPK 276 str. 5 d. pagrindu perskaitytais liudytojo K. K. parodymais (b. l. 71, t. 17) nustatyta, kad pas jį atvyko pažįstamas E. V. ir įkalbėjo paimti paskolą. Dar žadėjo, kad už tai bus Marijampolėje įdarbintas. Tada nuvyko į bendrovės ofisą, kurioje buvo solidžiai atrodantis G. D.. Jis sakė laiduos už paskolą ir įdarbins. Kadangi tuo metu mokėsi, jį išsiuntė pasidaryti socialinio draudimo pažymėjimą. Tada nuvyko į banką ir paėmė 40 000 Lt paskolą. E. V. irgi ėmė paskolą. Gal po 2-3 savaičių nuvyko pas G. D. ir paprašė paskolą panaikinti. Jis pasakė, kad tai neįmanoma. Iš G. D. gavo 700 Lt. Nežino, ar buvo įdarbintas UAB ,,Investus“, toje bendrovėje nedirbo ir niekada negavo 2600 Lt. Išduodant paskolą, banke buvo ir A. J..

              BPK 276 str. 5 d. pagrindu perskaitytais liudytojo A. Ž. parodymais (b. l. 71, t. 17) nustatyta, kad paimti paskolą jam pasiūlė iš matymo pažįstamas Svajūnas, jo pavardės neatsimena. Sakė patikima, galės iš to užsidirbti. Pasidarė Sodros pažymėjimą, nuėjo pas G. D., po to banke pasirašė paskolos sutartį. Vėliau atėjo laiškas, kad paskola nemokama. Banke atidėjo paskolą, dėl to rašė prašymą G. D. nurodymu. Už paskolos paėmimą iš G. D. gavo 600 litų atlygį, kai tik pasirašė paskolos dokumentus. Šiuos pinigus G. D. davė lauke prie banko. Banke buvo su G. D., ir dar buvo kažkokia moteris. Tada nedirbo, buvo įdarbintas tik dviem dienom prieš paskolos priėmimą Žemaitės gatvėje G. D. firmoje, į kokias pareigas, nežino. Kai gavo iš banko priminimą, G. D. sakė, kad bus viskas gerai. G. D. nesakė, kokiam tikslui ima kreditą, kuo jį įdarbins ir kiek gaus algos.

              BPK 276 str. 5 d. pagrindu perskaitytais liudytojo E. Š. parodymais (b. l. 72, t. 17) nustatyta, kad pažįstamas Svajūnas, kurio pavardės nežino, pasiūlė paimti paskolą. Sakė, kad viskas puikiai vyksta, tereikia padėti parašus ir gauni pinigų už dyką. Tada nuėjo į banką, kur jau buvo G. D., pasirašė kredito sutartį, prie kasos gavo pinigus, juos iš jo pasiėmė G. D.. Lauke prie banko davė jam 700 litų. Pasirašant paskolą, banke buvo G. D., moteris ir jis. Dokumentus padavė moteris. Tada niekur nedirbo. Paskolos dydžio nežinojo, galėjo būti ir 40 000 litų. Paskolos nieko neįmokėjo, kam paskola nesidomėjo, apie įdarbinimą nieko nežino. Paskolos dokumentuose nieko nematė, nes tai jo nedomino.

              BPK 276 str. 5 d. pagrindu perskaitytais liudytojo V. J. parodymais (b. l. 72, t. 17) nustatyta, kad bendravo su iš matymo pažįstamu Svajūnu. Jis sakė, kad eina gauti 800 litų už dyką, tik reikia savo vardu paimti paskolą. Nuvedė į Žemaitės gatvėje esančią firmą, ten buvo G. D.. Jis pasakė, kad reikia paso, o tada iš banko paimi 40 000 litų paskolą, nesuki galvos ir gauni iš jo už tai 800 litų. Pasidarė Sodros pažymėjimą, 2007 metų gale atvyko prie Šiaulių banko, jame buvo G. D. ir moteris. Davė lapus, ir jis pasirašė. G. D. prie langelio pasiėmė jo gautus iš kasos pinigus. Lauke prie banko G. D. davė 800 litų. 2009 metais birželį ar liepą atėjo laiškas, kad yra 3000 litų delspinigiai. Suprato, kad apgavo. Buvo paimta 25 000 litų paskola. Tuo metu nedirbo, dėl įdarbinimo jokių dokumentų nepasirašinėjo.

BPK 276 str. 5 d. pagrindu perskaitytais liudytojo A. V. parodymais (b. l. 72, t. 17) nustatyta, kad jis dirbo UAB ,,I.“ tinkuotoju. G. D. kartą pasakė, kad įmonė turi problemų, ir reikia paimti paskolą. Sakė, kad viską suderins, kad jis duos garantą, jis mokės, o jam tik reikės pasirašyti. Sutiko, nuvažiavo į Šiaulių banką, nuėjo į skyrių, ten buvo jaunas vyras, ir jis pasirašė. G. D. prie kasos pasiėmė jo gautus iš kasos pinigus. Po to buvo užsienyje ir sužinojo, kad paskola nemokama. Dirbdamas ,,I.“, įvairiai uždirbdavo - ir 1300 litų, ir 1800 litų. Pažymos bankui pats dėl pajamų nepateikinėjo. Galėjo per tris mėnesius gauti 6000 Lt.

BPK 276 str. 5 d. pagrindu perskaitytais liudytojo M. J. parodymais (b. l. 115, t. 17) nustatyta, kad jis patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad G. D. pažįsta, kadangi 2006-02-21 - 2007-06-12 dirbo jo vadovaujamoje UAB „I.“ dažytoju. Algos gaudavo apie 1000 litų. 2007 m. sausio pradžioje G. D. pasakė, kad jam nieko nereikės daryti, tik AB Šiaulių banke savo vardu pasirašyti paskolą. Sakė, kad dėl to nebus jokių rūpesčių ir problemų, jis pats bus paskolos laiduotojas ir padengs visą paskolą, taip pat už tai duos 500 Lt. G. D. minėjo, kad nori atidaryti kažkokią įmonę ir tam jam reikalingi pinigai. 2007-01-05 atvažiavo G. D. su nepažįstamu vyriškiu ir pasakė, kad reikia važiuoti iki banko. Kartu pasiėmė dar du darbuotojus, tačiau jų neprisimena. G. D., jo pažįstamas, jis ir dar du bendradarbiai užėjo į banke esantį kabinetą, ten buvo vyriškis - banko darbuotojas. Jis padavė dokumentus ir parodė, kur pasirašyti. Suprato, kad tai paskolos sutartis, pasirašė. Kokiai sumai pasirašė sutartį, nežino. Kai prie banke esančio kasos langelio pasirašė ant pinigų išdavimo kvito, kasininkė visus pinigus padavė G. D. pažįstamam. Šis vyriškis pasiėmė ir kitų asmenų pinigus. Kai išėjo iš banko, visi sugrįžo pas G. D. į ofisą. Ten G. D. pažįstamas jam ir kitiems bendradarbiams padavė po 500 Lt. 2009 m. vasarą iš AB Šiaulių banko gavo pranešimą, kad nemokama jo paskola. Tada mėgino susisiekti su G. D., tačiau to padaryti nepavyko, suprato, kad G. D. nemoka jo vardu paimtos paskolos. Asmeniškai jis bankui jokių pažymų ar dokumentų nepateikė.

BPK 276 str. 5 d. pagrindu perskaitytais liudytojo V. M. parodymais (b. l. 115-116, t. 17) nustatyta, kad G. D. darbo metu paklausė, ar gali paimti paskolą. Sutiko ir sekančią dieną nuvažiavo į banką. Kabinete pasirašė ant lapų. Pasirašydamas matė, kad paskola buvo 35 000 Lt. Po to reikėjo nueiti prie kasos. Kurį laiką paskolą mokėjo direktorius. Po kiek laiko sakė nueiti į banką dėl paskolos atidėjimo. Buvo likę 17 000 Lt. Parašė prašymą ir paliko. Direktorius G. D. sakė po pusės metų firma atsigaus, ir viskas bus gerai. Po paskolos pasirašymo prie namų už tai G. D. sumokėjo 200 litų, taip pat jis padengė už telefono įsiskolinimą. Banke bendravo su darbuotoja moterimi, buvo kartu ir A. J., jie neklausė, kodėl jis ima paskolą, kiek uždirba, ar pajėgs grąžinti paskolą. Dirbo dažytoju, alga buvo 800-900 litų. Pats bankui dokumentų nerinko.

BPK 276 str. 5 d. pagrindu perskaitytais liudytojos J. T. parodymais (b. l. 116, t. 17) nustatyta, kad G. D. paprašė paimti paskolą, ir ji sutiko, nieko blogo negalvojo. Dirbo UAB ,,I.“ dažytoja, gaudavo minimumą ir priedą, viso per mėnesį išeidavo 1000 litų. Darbe 3000 litų algos niekada nėra gavusi. Banke sumos nematė, tik policijoje pasakė, kad paskola buvo 30 000 Lt. Po paskolos paėmimo gavo 1000 litų atlygį prie namų. Pinigus davė G. D.. Tik vėliau atėjo pranešimas, kad paskola nemokama, kvietė į banką atidėti mokėjimą, pasirašė. G. D. pasitikėjo, nes buvo geras direktorius.

BPK 276 str. 5 d. pagrindu perskaitytais liudytojo V. M. parodymais (b. l. 116, t. 17) nustatyta, kad gerai įvykių neprisimena, tačiau patvirtina ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad 2008 m. pradžioje pažįstamas S. L. pasiūlė nieko neveikiant užsidirbti 300 Lt. Sakė, kad jam nereikės nieko daryti, tik banke pasirašyti paskolos sutartį, kurią padengs kitas žmogus, kuris ir laiduos už paskolą. Sutiko taip lengvai užsidirbti pinigų. Tuomet S. L. jam pasakė, kad kai viskas bus paruošta, praneš. Kažkur po dviejų savaičių, 2008-03-12, S. L. pasakė pasiimti asmens dokumentus ir važiuoti iki banko pasirašyti sutarties. Jį S. L. nuvežė iki AB Šiaulių banko Marijampolėje, pristatė nepažįstamam vyriškiui, su kuriuo ir nuėjo į banką. Viename kabinete, kuriame buvo dar vienas nepažįstamas vyriškis, jam buvo duoti pasirašyti dokumentai. Suprato, kad tai yra paskolos sutartis. Jos neskaitė, pasirašė vartojimo kredito sutartį. Kokiai sumai pasirašė sutartį, nežino. Kai pasirašė ant pinigų išdavimo kvito, visus pinigus pasiėmė kartu su juo buvęs vyriškis. Kai išėjo į lauką, šis vyriškis jam padavė 300 Lt. Po to vyriškis pasakė, kad jis dar turi iš savo darbovietės pristatyti pažymą apie gaunamas pajamas. Šią pažymą jam nuvežė V. P., kuris taip pat buvo pasirašęs tokią paskolos sutartį. Tuo metu jis dirbo „V.“ žemės ūkio bendrovėje ir vidutiniškai kas mėnesį uždirbdavo apie 800 Lt. Vartojimo kredito sutartyje nustatytais terminais buvo mokamas grąžinimo kreditas ir palūkanos. Kas dengė paskolą, nežino ir tuo nesidomėjo. Pats asmeniškai jokių pinigų nė karto nėra įnešęs už grąžinamą kreditą ar palūkanas. 2009 m. vasarą iš Šiaulių banko gavo pranešimą, kad yra paskolos įsiskolinimas, ir dėl to skaičiuojami delspinigiai, suprato, kad paskola nėra mokama. Faktiškai jis jokio kredito negavo, tik pasirašė šią sutartį. Asmeniškai bankui jokių pažymų ar dokumentų nepateikė ir jų netvarkė.

BPK 276 str. 5 d. pagrindu perskaitytais liudytojo S. A. parodymais (b. l. 35, t. 18) nustatyta, kad jis patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad G. D. pažįsta gerai, jo įmonėje dirbo jo brolis. 2007 m. rugpjūčio viduryje G. D. pasikvietė pas save į kabinetą, pasakė, kad jam labai reikia pinigų namo statybai, ir prašė pagelbėti. Sakė, kad jis savo vardu banke turi paimti jam paskolą, jis tik pasirašys paskolos sutartį ir daugiau nieko nereikės daryti. Jis pats sutvarkys visus dokumentus ir po to pats asmeniškai padengs jo paskolą. Taip pat sakė, kad bus jo paskolos laiduotojas, kuris taip pat atsako už paskolą. Kadangi tokiu būdu G. D. jau buvo padėjęs brolis Žydrūnas, jis taip pat sutiko. G. D. davė savo asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. Tuo metu niekur nedirbo ir jokių pajamų negavo. Apie tai sužinojęs G. D. pasakė, kad viską sutvarkys. G. D. sutvarkė dokumentus, jį laikinai įdarbindamas vienoje savo įmonėje, tačiau kokioje, nežino. Pats ant jokių prašymų priimti į darbą ar atleisti iš darbo nepasirašinėjo. 2007-08-28 jį pasikvietė G. D. ir pasakė, kad laikas vykti į banką. Į Šiaulių banką Marijampolėje jį nuvežė G. D.. Banko kabinete be jo ir G. D. buvo moteris, kaip suprato, banko darbuotoja, kuri pateikė pasirašyti įvairius dokumentus. Suprato, kad tai sutartis. Šiuos sutarties dokumentus tik paskubomis permetė akimis, tačiau jų neskaitė. Banko darbuotoja jam tik parodė, kur reikia pasirašyti, tačiau nieko neaiškino. Tarp paduotų dokumentų nematė jokios pažymos apie gaunamas pajamas. Pasirašė keliose vietose vartojimo kredito sutartį 50 000 litų sumai. Banko darbuotoja jo neklausinėjo apie gaunamas pajamas ir neaiškino, kokiu būdu reikės mokėti už suteiktą paskolą. Pats asmeniškai bankui jokių dokumentų paskolai gauti nepateikė. Kas ir kokius dokumentus jo vardu pateikė bankui, nežino, mano, kad tai padarė G. D.. Pasirašius sutartį ir gavus iš kasos, visus pinigus pasiėmė G. D.. Už tai, kad jis savo vardu banke pasirašė paskolą, G. D. siūlė 300 ar 400 litų, tačiau jis pinigų neėmė. Vartojimo kredito sutartyje nustatytais terminais G. D. ar kuris kitas jo paprašytas asmuo mokėjo grąžinimo kreditą ir palūkanas. Pats niekada jokių pinigų į banką nėra įnešęs. Kad 2009 m. yra susidariusi skola už jo paskolą ir kad ji nėra mokama, nieko nežinojo, kadangi tuo metu atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę. Faktiškai jis jokio kredito negavo, o tik G. D. paprašytas pasirašė šią sutartį.

BPK 276 str. 5 d. pagrindu perskaitytais liudytojo Ž. A. parodymais (b. l. 35-36, t. 18) nustatyta, kad jis dirbo pas G. D., kuris paprašė paimti paskolą. Sutiko ir taip padarė. G. D. įmonėje dirbo legaliai neįformintas, todėl G. D. liepė pasiimti patentą. Jį išsiėmė ir su G. D. nuvyko į banką, kur paėmė savo vardu 38 000 litų paskolą. Ją forminant banke, buvo G. D. ir bankininkai - vyras ir moteris. Dokumentus pateikė abu bankininkai pasirašyti. Pasirašius dokumentus ir jam gavus paskolos pinigus, juos pasiėmė G. D.. Jis už tai iš G. D. gavo 700 litų. Žinojo, kad neturi galimybės grąžinti paskolą. Paskolos nemokėjo. Laišką iš banko gavo gal po 3 metų. Kai gavo pranešimą, klausė G. D., kodėl taip yra, bet iki galo neišsiaiškino. G. D. buvo laiduotojas.

BPK 276 str. 5 d. pagrindu perskaitytais liudytojo M. P. parodymais (b. l. 36, t. 18) nustatyta, kad jis dirbo UAB ,,I.“ darbininku. Su G. D. išėjo kalba, kad reikės paimti paskolą, jis bus laiduotojas. Jis sutiko tai padaryti. 2007 m. gegužės mėn. paėmė 34 000 litų paskolą. Paskolos pinigų negavo, juos pasiėmė G. D., iš jo už tai gavo 700 litų. Sutarties antras egzempliorius liko pas G. D.. Po trijų metų gavo pranešimą iš banko, važiavo į banką, rašė, kad atidėtų mokėjimą. Po to išėjo iš darbo ir su G. D. nebendravo. Dirbdamas UAB ,,I.“, gaudavo 1000 litų. Atlyginimo virš 2000 litų niekada negavo. Prie kasos pasirašė ir paėmė pinigus, kuriuos visus perdavė G. D.. Pats pinigų neįnešinėjo, pinigų negrąžino.

BPK 276 str. 5 d. pagrindu perskaitytais liudytojos R. A. parodymais (b. l. 36, t. 17) nustatyta, kad G. D. pažįsta nuo mažens. Jis paprašė paimti paskolą, sakė, labai reikia pinigų. Nuvyko su juo į banką, pasirašė dokumentus, ir buvo paimta paskola. Tuo metu augino vaikus, nedirbo. Nusivežė tik pasą, G. D. sakė, viską sutvarkys. Nežino, kokius dokumentus banke pateikė. Už tai iš jo gavo 500 litų. Po to atėjo raštas iš banko, jį parodė G. D., jis sakė, viską sutvarkys. Daugiau iš banko raštų negavo. Tvarkant paskolos dokumentus, buvo dar banko darbuotojai - vyras ir moteris, į jų veidus nekreipė dėmesio. Nukentėjusieji Astrauskai yra jos sūnūs, kurie irgi paėmė paskolas. Nežinojo, ar buvo įdarbinta UAB ,,I.“. G. D. žadėjo paskolą padengti. Kiek žino, jam sužlugo statybos, verslas.

BPK 276 str. 5 d. pagrindu perskaitytais liudytojo A. U. parodymais (b. l. 37, t. 17) nustatyta, kad pas G. D. dirbo jo draugas, nueidavo pas jį į darbą. Pasikvietė G. D. ir paprašė paimti paskolą, sakė duos pinigų. Tada jis nedirbo, todėl sutiko. Savo vardu 2007 m. paėmė 40 000,00 litų, tai sužinojo banke vėliau. Pinigus banke padavė kasininkė G. D., o jis tik pasirašė. Už paskolos paėmimą G. D. davė 500 Lt. Pasirašant paskolą, banke buvo darbuotoja moteris. Jam nežinoma, kokie buvo pateikti banke dokumentai, pateikė tik pasą.

BPK 276 str. 5 d. pagrindu perskaitytais liudytojo M. A. parodymais (b. l. 37, t. 17) nustatyta, kad jo draugo brolis Artūras, kurio pavardės nežino, prašė paimti verslininkui lyg 40 000 Lt paskolą, pažadėjo duoti 800 litų. Jis dėl tokio atlygio sutiko. Tuo metu dirbo ir uždirbdavo 1000 litų. Suprato, kad paskola bus kitam. Susiskambino su tuo verslininku. Į banką važiavo su A., po to ten atvyko G. D.. Paėmė pasą, padarė sutartį, buvo 2008 metų sausis. Banke aptarnavo moteris. Pasirašė dokumentus, o pinigus paėmė G. D.. Už tai gavo 800 litų. Po metų gavo laišką iš banko, kad nemokama paskola. Klausė to draugo brolio, jis sakė, kad ir jam nemoka. Po kiek laiko sužinojo, kad G. D. slapstosi. Automobilio Audi 100 CC neturėjo.

BPK 276 str. 5 d. pagrindu perskaitytais liudytojo G. S. parodymais (b. l. 110, t. 17) nustatyta, kad jis dirbo UAB ,,I.“. G. D. pasiteiravo, ar jis nėra pasiėmęs paskolų. Sužinojęs, kad neturi paskolų, paprašė savo vardu paimti 30 000 Lt paskolą, žadėjo ją pats mokėti. Banke buvo su G. D., pasirašė paskolos dokumentus ir kasoje gavo 30 000 Lt, juos tuo pačiu metu atidavė G. D.. Po metų atėjo laiškas iš banko, kad 13 000 Lt likę neišmokėta. Tada ėjo į banką ir sakė, kad neturi iš ko mokėti. Po to susitiko su G. D., jis kažkiek primokėjo, bet nedaug, vis tiek liko 13 000 Lt neišmokėta. UAB ,,I.“ dirbo santechniku, gaudavo apie 700 Lt algos. Banke buvo užrašytas didesnis atlyginimas, tai sužinojo, kai davė pasirašyti dokumentus. Ten buvo parašyta alga 2000 Lt. Kai banke pasirašė sutartį, kabinete buvo banko darbuotojas A. J.. Jo nieko neklausė, tik parodė, kur pasirašyti. G. D. irgi buvo kartu. Kai po laiško gavimo nuėjo į banką, kalbėjo su A. J.. Jis sakė, kad dabar pats mokėtų, o paskui liepė tarpusavyje „rastis su G. D.“. Tada ėjo pas G. D.. Jis davė 50, 100 Lt, daugiau neturėjo pinigų. Kai pinigus įnešinėjo, kasininkės buvo nepatenkintos dėl mažų sumų. Kokia buvo mėnesinė įmoka, nepamena. Rašė prašymą atidėti mokėjimą, mokėjimas buvo kuriam laikui atidėtas. Sudarant sutartį, pasitikėjo G. D., jis buvo turtingas, sakė, ant jo viskas pereina. Jis sakė, kad teistas, todėl negali pats paimti paskolos. Tuo metu nebuvo minčių, kad, dėdamas parašą, apgavo banką. Norėjo dirbti, tikėjo gerai darantis. Dėl parašyto banke didesnio atlyginimo G. D. neklausė. Suprato, kad su tikru mažu atlyginimu paskolos būtų negavęs.

BPK 276 str. 5 d. pagrindu perskaitytais liudytojos I. U. parodymais (b. l. 37-38, t. 17) nustatyta, kad ji dirbo ,, (duomenys neskelbtini)“ centrinio padalinio teisininke. Rengė procesinius bylos dokumentus. Nuo 2010-12-14 banke nedirba. Jai buvo pavesta parengti pareiškimą teisėsaugai, vykdė vadovų nurodymus. Iš kreditų išdavimo dokumentų buvo pastebėta, kad buvo padaryti pažeidimai banke Marijampolėje. Paskolos banke tuomet buvo išdavinėjamos pagal AB „Šiaulių bankas“ valdybos patvirtintą „Vartojimo kreditų teikimo tvarką“. Banke viduje darbuotojai turėjo vadovautis šiuo aktu. Galutinis sprendimas dėl paskolos išdavimo priklausė nuo prašomos sumos dydžio ir nuo filialo vadovui suteiktų įgaliojimų. T. y., buvo nustatytos vadinamos „lubos“, kurių atitinkamo padalinio vadovas negalėjo viršyti. Jei buvo prašoma didesnė už „lubas“ paskola, tokiam vadovui rekėjo kreiptis į centrą. Marijampolės padaliniui taikomų „lubų“ dabar neatsimena, tačiau jos nurodytos „Tvarkose“. Kas liečia kredito ir paskolų gavimo bendrą procedūrą, tai pats klientas asmeniškai kreipiasi į banką, pristato dokumentus dėl pajamų ir kitus, ir tik tada priimamas sprendimas, pasirašoma paskolos suteikimo sutartis. Kredito ar paskolos gavėjas būtinai privalo bankui pateikti dokumentus dėl jo gaunamų pajamų. Dokumentus apie gaunamas pajamas bankas privalėjo tikrintis per Valstybinio socialinio draudimo duomenų bazę. Tokia buvo taisyklė. Ar buvo dėl to norminis dokumentas, dabar neprisimena, todėl tvirtinti negali. Būsimo kredito gavėjo pajamos vertinamos realiai, t. y., kokios jos buvo gaunamos iki kreipiantis į banką dėl paskolos. Į kliento nurodomas ateityje būsimas pajamas negalima atsižvelgti ir tuo vadovautis. Jei klientas negali pagrįsti faktinių, jo jau gautų pajamų, paskolos negaus. Pavyzdžiui, negali gauti paskolos žmogus tik dvi dienas įsidarbinęs ir nurodantis, koks jo atlyginimas bus ateityje. Kai buvo kreiptasi į teisėsaugą ir daryti vidiniai patikrinimai, paaiškėjo pažeidimai, susiję būtent su nepatikimomis klientų pajamomis. Kiek pamena, ruošiant pareiškimą teisėsaugai, A. J. Marijampolės filiale jau nedirbo. Jai nežinomi santykiai tarp A. J. ir centro.

BPK 276 str. 5 d. pagrindu perskaitytais liudytojo V. Š. parodymais (b. l. 38-39, t. 17) nustatyta, kad jis nuo 2006 metų iki 2011-01-20 dirbo (duomenys neskelbtini) ,,Šiaulių banke“ kreditų vadybininku. Žino, kad buvo paimta 30 kreditų fiziniams asmenims, ir jie buvo perduoti vienam asmeniui. Jis turėjo paraiškas išduoti, suformuoti sandorį ir išduoti paskolą. Vienu metu ėjo viršininko pareigas. Teko pasirašyti ir taip patvirtinti vieną kreditą. Pasirašė, nes tada nebuvo vadovo, tokią teisę turėjo. Kreditas buvo išduotas, sprendimas buvo jo. Tai įvyko, nes skambino A. J. ir liepė tą kreditą pasirašyti. Jis sakė, kad ten viską pilnai susitvarkys, kai grįš iš atostogų, kad bus viskas tada pilnai suforminta, todėl pakluso ir pasirašė. Po to buvo daug darbo ir tą reikalą užmiršo, taip ir liko iki galo nesutvarkytas. Kas liečia kliento mokumą, tai bankas turėjo prieigą prie „Sodros“ bazės. Minimalus reikalavimas potencialiam paskolos gavėjui buvo būti išdirbus ne mažiau 3 mėnesius. Jei nėra išdirbta 3 mėnesių, tikrinama „Sodroje“, ieškomos kitos pajamos. Jei nėra kitų pajamų, žmogus neturi teisės gauti kreditą. 2006 metais buvo du kreditų vadybininkai. Tik vadybininkai ir viršininkas galėjo spręsti kredito klausimus. Norint gauti kreditą, išsiaiškini poreikį ir galimybes, gaunamas pajamas, šeimos sudėtį reikalinga suvesti į kompiuterinę mokumo lentelę. Įvedus šiuos duomenis ir klientui nurodžius jo pageidaujamą gauti sumą, iškart gaunamas rezultatas ir klientui pasakoma, ar jis gali pretenduoti į paskolą. Jei viskas tinka, klientui pasakomos sąlygos, pasiūloma pildyti paraišką. Tada jis pasirašo, atšviečiamas asmens dokumentas, socialinio draudimo pažymėjimas. Po to pasakoma, kad klientui bus paskambinta, o per tą laiką atliekamas kliento tikrinimas. Tai užimdavo apie 2 dienas. Kreditų vadybininkas turėjo sudaryti kompiuterinį sandorį. Po to viršininkas pasirašydavo ant sprendimo ir sandorį galima būdavo sudaryti jau su klientu. Po to klientas banke pasirašo sutartį, vadybininkas paleidžia kompiuterinę sistemą ir klientas gali eiti prie kasos pasiimti pinigus. Buvo atvejų, kad darbdavys atsivesdavo darbuotoją. Kas liečia konkrečiai jo paties pasirašytą sandorį A. J. atostogų metu, tai dėl jo buvo atėjęs G. D. ir sakė, jog darbuotojui reikia kredito. Jam pasakė, kad tokios sumos jis negali parengti, tad buvo susisiekta su viršininku. Gavęs A. J. patikinimą, pasakė atvykti tada ir tada, ir buvo leista daryti sandorį. Vadybininkė dar buvo I. K.. Vadybininkė surinko dokumentus ir jam atnešė. Pagal bendrą tvarką visus dokumentus nešdavo viršininkui A. J., ir jis pasirašydavo. Neatmena, kokius dokumentus, šiuo atveju, atnešė vadybininkė. Šiuo atveju buvo nestandartinės sąlygos, ir būtent todėl buvo kreiptasi į A. J., buvo pasakyta pasirašyti, ir tik tada pasirašė su sąlyga, kad vėliau tas sprendimas bus ne jo, o A. J. jį performins ant savęs. Kadangi jis pats neturėjo teisės tokio dydžio sandorį patvirtinti, dėl to ir kreipėsi į A. J.. A. J. sakė, kad pagal tvarką jis pats negali, tačiau jis leido pasirašyti. Kuomet ruošiami dokumentai kreditui ir paaiškėja, kad jie neatitinka kriterijų, tai tų dokumentų viršininkui vadybininkai net neneša. Dėl visų kreditų vadybininkai tardavosi su viršininku. Pagal nustatytą tvarką, jei asmuo dirba 2 dienas ir nėra verslo liudijimo, neįmanoma jam gauti kredito. Tačiau buvo išimčių. Bet jų sprendimui dokumentus siųsdavo į centrą. Prevencijos departamentas spręsdavo tokius atvejus. 2006-2007 metais banko klientas buvo G. D. įmonė ir jis kaip fizinis asmuo. G. D. buvo žinomas, jo santykių su viršininku A. J. nežino. Buvo ir kitų įmonių vadovų, išskirtinio dėmesio jam nematė. Žino, kad G. D. įmonė atliko statybos darbus banke. Jo įmonė nebuvo prasiskolinusi, pagal balansą buvo viskas gerai.

BPK 276 str. 5 d. pagrindu perskaitytais liudytojo M. V. parodymais (b. l. 39, t. 17) nustatyta, kad per G. D. susipažino su G. B.. G. B. paprašė laiduoti už jo paskolą, sutiko. Nuvyko į banką ir ten pasirašė kaip laiduotojas. Nežinojo, kad paskolą ima S. B., jis tokio išvis nepažinojo. Banke buvo banko darbuotojai - ar V., ar I.. Gavo banko pranešimą, kad netvarkoje su jo laiduotos paskolos mokėjimu. Tada paskambino G. B., o šis pasakė, kad viskas bus sutvarkyta. S. B. nepažįsta.

BPK 276 str. 5 d. pagrindu perskaitytais liudytojos R. K. parodymais (b. l. 39, t. 17) nustatyta, kad nuo 2006 m. ji dirba Marijampolėje Šiaulių banko kasininke. Be jos, dirba dar viena kasininkė. Jos funkcija - išduoti ir priimti grynus pinigus. Gryni pinigai buvo išduodami tik tam, kieno pavardė įrašyta išlaidų orderyje. Reikalaudavo asmens dokumento. Prie langelio stovėdavo ir prieidavo ne po vieną, būdavo ir eilė. G. D. žinojo kaip gerą banko klientą, jį matydavo dažnai. Prie kasos langelio teko ne kartą G. D. matyti. Niekada nesidomėjo, ką klientas daro kitoje langelio pusėje, kai iš jos pasiima pinigus. Jai to nesimatydavo. G. D. įnešdavo sumas už kitus asmenis ir pasirašydavo savo parašu už įnešėją. Įnešant pinigus, asmens dokumento nereikėjo, pasakydavo sąskaitos numerį, to pakakdavo.

BPK 276 str. 5 d. pagrindu perskaitytais liudytojos R. B. parodymais (b. l. 39, t. 17) nustatyta, kad ji dirba Marijampolėje ,,Šiaulių banke“ nuo 2006 metų klientų aptarnavimo skyriuje. Išrašinėja pajamų orderius. G. D. pažinojo, kaip banko klientą ir dažną lankytoją. Jos funkcija buvo išrašinėti kasos pajamų orderius. Ji grynųjų pinigų nepriimdavo, o tik rašė orderius. Tokiame orderyje gavėjas buvo tas asmuo, kurio vardu paimta paskola. Pinigus galėjo įnešti bet kas, pavardės nebūtinai turėjo sutapti, t. y., įnešėjo ir paskolą paėmusio asmens. Buvo tokia praktika, kad G. D. atsinešdavo pinigus. Buvo pavardžių sąrašas. Pavardes atnešdavo I. K. ar pats G. D.. Pagal tą pavardžių sąrašą būdavo išrašomi orderiai, kad būtų galima įnešti grynus pinigus į kasą. Sąraše buvo vardas, pavardė. Į orderį būdavo įrašoma „sąskaitos pildymas“, iš atnešto pavardžių sąrašo išrašomos sumos prie pavardžių. Taip pagal sąrašą būdavo dengiamos paskolos. Pinigai pagal išrašytus orderius įnešami į kasą. Tai darydavo G. D..

BPK 276 str. 5 d. pagrindu perskaitytais liudytojos J. Č. parodymais (b. l. 40, t. 17) nustatyta, kad į ,,Šiaulių banką“ Marijampolėje atėjo dirbti 2009 metais spalio mėnesį skyriaus viršininke. Perėmė visą dokumentaciją, kreditavimo bylas. Susipažino su vykdymo byla, rado problemų. Kai perėmė bylas, buvo sustabdyti delspinigių mokėjimai, sudaryti sąrašai ir perduota teisininkams išsiaiškinimui ir įvertinimui. Klientams suteikinėjo informaciją. Buvo blogų kreditų, į jų turinį nesigilino. Banke yra sekanti tvarka: kreditus reglamentuoja ir tvarką nustato bei tvirtina banko valdyba. Kas buvo tada, negali pasakyti. Dabar yra numatyta limitų tvarka, vaduojantis turi tik pusę padalinio vadovo limito. Šiai dienai jokios pažymos iš darboviečių negalioja, vadovaujamasi tik iš „Sodros“ duomenų bazės gaunamais oficialiais duomenimis apie klientų pajamas.

BPK 276 str. 5 d. pagrindu perskaitytais liudytojos A. N. parodymais (b. l. 112, t. 17) nustatyta, kad ji dirba ,, (duomenys neskelbtini)“ M. skyriuje kasininke. Teko išduoti pinigus, paskolas klientams. G. D. buvo banko klientas, jis turėjo įmones ir asmeninių sąskaitų. Kai būdavo išmokamos paskolos, suveikus sistemai, ateidavo klientas prie langelio, o ji, šiam pasirašius, atiduodavo pinigus. Klientas pasirašydavo orderį. Ar ėmė pinigus po to iš klientų G. D., ji nemačiusi. Tačiau buvo atvejų, kai G. D. įnešdavo pinigus į kasą už paimtas paskolas. Jis pasakydavo kito asmens duomenis, įnešdavo pinigus ir pasirašydavo pats, t. y. G. D. už tą asmenį. 

BPK 276 str. 5 d. pagrindu perskaitytais liudytojo A. J. parodymais (b. l. 169, t. 17) nustatyta, kad jis patvirtina savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad G. D. pažįsta nuo vaikystės. D. B. taip pat pažinojo, kadangi jis prie pat jo gyvenamosios vietos, Marijampolėje, Žemaitės g., turėjo garažą, kuriame remontavo automobilius. A. T. nepažįsta. Kadangi D. B. netoli remontuodavo automobilius, tai pas jį garaže dažnai lankydavosi. Kažkur 2006 m. D. B. pasiūlė atidaryti naują įmonę, kuri verstųsi padangų montavimu ir vulkanizavimu. Kažkur po mėnesio D. B. pasakė, kad jis susakytų, kokios įrangos reikia, norint verstis padangų montavimu, ir ji bus supirkta. Tada jis D. B. pasakė, kiek ir kokios įrangos reikia. Netrukus įranga buvo supirkta ir sumontuota tame pačiame garaže, kuriame prieš tai dirbo D. B.. Jis sužinojo, kad buvo įkurta UAB „Damgiera“, kuriai vadovavo jo pažįstamas G. D.. Suprato, kad įrangos supirkimą turėjo finansuoti G. D.. Jis pats buvo įdarbintas UAB „Damgiera“ montuotoju. Tada dirbo savo tiesioginį darbą ir nesigilino, ką veikia G. D. ir D. B.. 2007 m. G. D. susipyko su D. B., ir jų keliai išsiskyrė. Buvo gal 2-3 kartai, dabar gerai neprisimena, kai G. D. jam darbe paduodavo 500-600 Lt sumas, kurias liepdavo nunešti ir perduoti kieme laukiantiems asmenims. Kai G. D. jam paduodavo kažkokią tai pinigų sumą ir parodydavo, kam ją perduoti, jis ją nunešdavo ir paduodavo nurodytam asmeniui. Tai buvo jauni, jam nepažįstami vyriškiai. Visuomet nurodytam asmeniui perduodavo visus G. D. paduotus pinigus. Sau jokios pinigų sumos nepasilikdavo. Dėl kokių priežasčių pats G. D. nepaduodavo pinigų tiems asmenims, nežino. Vėliau sužinojo, kad G. D. su tais asmenimis banke pasirašydavo paskolą pinigams gauti ir už tai tiems asmenims atsilygindavo. Tai ir buvo atlygis, kurį jis perdavė nurodytiems asmenims. Apie tai sužinojo iš tų pačių asmenų, kuriems perdavė pinigus. Iš kur G. D. susirasdavo taip vadinamų „klientų“, kurie sutikdavo banke pasirašyti paskolą, nežino. Jis tikrai jų neieškojo ir G. D. nerekomendavo. G. D. jo nėra prašęs, kad jis taip pat pasirašytų paskolą banke. Kas ir kokiu būdu padengdavo tų asmenų banke pasirašytas paskolas, nežino, G. D. jam apie tai nieko nepasakojo. Kiek jam yra žinoma, G. D. be UAB „D.“ dar vadovavo ir statybiniai įmonei UAB „I.“.

BPK 276 str. 4 d. pagrindu perskaitytais liudytojo A. S. parodymais (t. 4, b. l. 29-30) nustatyta, kad 2007 m. liepos 23 d. įsidarbino UAB „D.“, kurios direktorius buvo G. D.. Po kelių dienų nuo įsidarbinimo bendradarbis A. jo paklausė, ar nenori užsidirbti savo vardu banke pasiėmęs paskolą, už kurią gaus 500 Lt ir jam nereikės jos padengti. Jis sutiko, ir tuomet su juo susitikęs bendrovės direktorius G. D. pasakė, kad kai bus sutvarkyti visi reikiami dokumentai, reikės nuvažiuoti į AB Šiaulių banko Marijampolės klientų aptarnavimo skyrių, kur ir bus pasirašyta 40 000 Lt dydžio paskolos sutartis. G. D. sakė, kad jam pačiam nieko nereikės daryti, o tik pasirašyti reikiamus dokumentus, paskolą padengs ir mokės palūkanas jis pats. Kam G. D. reikalinga paskola, neminėjo. 2007 m. liepos 25 d. G. D. pasakė, kad reikia vykti į banką, kadangi jau sutvarkyti visi reikiami dokumentai. Į AB Šiaulių banko Marijampolės klientų aptarnavimo skyrių jį nusivežė G. D.. Šiame banke užėjo į vieną kabinetą, kuriame buvo nepažįstamas vyriškis ir nepažįstama moteris. Visi dokumentai jau buvo paruošti. Jis pasirašė vartojimo kredito sutartį Nr. VART-2007-8296-18. G. D. pasirašė laidavimo sutartį, nors jis to nematė. Pats G. D. sakė, kad pasirašė laidavimo sutartį. Pasirašė ant pinigų išdavimo kvito, tačiau visus 40 000 Lt pasiėmė G. D.. Kai nuėjo į automobilį, G. D. jam davė pažadėtus 500 Lt. Kai pasirašė šią sutartį, 2007 m. rugpjūčio 7 d. jam paskambino Audrius ir pasakė, kad ateitų iki darbo ir pasirašytų atleidimo dokumentus. Dėl kokių priežasčių buvo atleistas iš darbo, nežino. Vartojimo kredito sutartyje nustatytais terminais G. D. mokėjo grąžinimo kreditą ir palūkanas. Jis pats nė karto nėra įnešęs pinigų už grąžinamą kreditą ar palūkanas. 2009 m. gegužės mėn iš AB Šiaulių banko gavo 2009-05-13 raštą Nr. 242, kuriame buvo nurodyta, kad 2009-05-11 pagal kreditavimo sutartį pradelsti mokėjimai: paskola 2647,56 Lt, palūkanos 383,55 Lt ir delspinigiai 19,22 Lt. Gavęs šį banko priminimą, jokių konkrečių veiksmų nesiėmė, kadangi buvo įsitikinęs, kad G. D. neįmokėjo eilinės įmokos ir ją artimiausiu metu sumokės. Tačiau po dvejų savaičių jam paskambino tas pats Audrius ir liepė nueiti į banką ir parašyti pašymą dėl paskolos atidėjimo. Jis nuėjo į banką ir tokį prašymą parašė. Kažkur po savaitės jam paskambino iš banko ir liepė susirasti naują laiduotoją, kadangi G. D. nesugeba laiduoti. Po to 2009 m. rugpjūčio mėn. jis iš AB Šiaulių banko gavo 2009-08-25 raštą Nr. 461 dėl vartojimo kredito sutarties nutraukimo, iš kurio buvo matyti, kad pagal 2007-07-25 Vartojimo kredito sutartį Nr. VART-2007-8296-18, kurią yra pasirašęs, skola bankui 2009 m. rugpjūčio 25 d. sudarė 29,858,69 Lt ir kad iki 2009-09-04 nesumokėjus įsiskolinimo, bankas kreipsis į teismą. Dėl to su prašymu kreipėsi į policiją.

BPK 276 str. 4 d. pagrindu perskaitytais liudytojo M. N. parodymais (t. 5, b. l. 87-88) nustatyta, kad per pažįstamą S. L. 2007 m. vasarą, tikslios datos neprisimena, susipažino su A., kurio pavardės nežino. 2007 m. lapkričio pradžioje, jam eilinį kartą lankantis pas A. namuose, išsikalbėjo, kad ruošiasi įsigyti vairuotojo pažymėjimą ir tam reikalingi pinigai. Tai išgirdęs Artūras pasakė, kad galima nieko nedarius užsidirbti pinigų. Pasakė, kad savo vardu banke turi paimti paskolą, už jį bus laiduojama ir dar bus sumokėta, ir kad už jį paskola bus padengta. Kadangi jam labai reikėjo pinigų, su tokiu A. pasiūlymu sutiko ir paklausė, kokių dokumentų reikia. Jam pasakė, kad reikalingas asmenybę patvirtinantis dokumentas ir Sodros pažymėjimas. Tuo metu jis dirbo ŽŪB „V.“ pagalbiniu darbininku ir kas mėnesį į rankas uždirbdavo apie 800 Lt, tačiau taip vadinamos darbo knygelės - Sodros pažymėjimo išsiėmęs nebuvo. Sekančią dieną išsiėmė Sodros pažymėjimą. Tada A. susiskambino su kažkokiu vyriškiu, ir jis turėjo nuvykti iki Marijampolėje esančio Šiaulių banko. Kartu su juo vyko ir A.. Ten laukė nepažįstamas vyriškis, vardu G.. G. pasakė, kad paėmęs paskolą neturės jokių problemų, jos nereikės mokėti. Sakė, kad jis pats bus jo paskolos laiduotojas ir jis pats padengs paimtą paskolą. Tada su G. nuėjo į Šiaulių banko patalpas, kur G. padavė savo asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą ir Sodros pažymėjimą. Abu nuėjo į vieną iš kabinetų, kur buvo moteris, kaip suprato, banko darbuotoja. Ši moteris pasakė, kad yra surašyta paskolos sutartis, ir parodė, kur reikia pasirašyti. Pateiktų dokumentų neskaitė ir pasirašė visose šios moters nurodytose vietose. Prie jo nebuvo rašomi ir pildomi jokie dokumentai. Kai su G. atėjo į banką, visi dokumentai jau buvo surašyti. Pateiktoje kredito paraiškoje fiziniams asmenims, kurioje yra surašyti visi jo duomenys, reikalingi kreditui gauti, neteisingai nurodytas turimas turtas, nes tuo metu neturėjo jokio automobilio, o šiame dokumente nurodyta, kad turi BMW markės automobilį. Su banko darbuotoja jokios kalbos, išskyrus, kur reikia pasirašyti, nebuvo. AB Šiaulių banko Marijampolės klientų aptarnavimo skyriuje jis pasirašė vartojimo kredito sutartį Nr. VART-2007-9806-18, 40 000 litų sumai. Pasirašius dokumentus, išėjo iš kabineto, ir G. priėjo prie kasos. Matė, kaip G. buvo išduoti pinigai. Prie kasos jis pats niekur nepasirašė. Išėjus į lauką, matė, kaip G. kažkiek pinigų padavė laukiančiam A.. Po to Artūras jam padavė 500 Lt, ir jie išsiskyrė. Vartojimo kredito sutartyje nustatytais terminais, kaip ir buvo žadėta, G., ar kuris kitas asmuo, mokėjo grąžinimo kreditą ir palūkanas. Pats asmeniškai jokių pinigų nė karto bankui nėra įnešęs už grąžinamą kreditą ar palūkanas. 2009 m. tikslios datos neprisimena, iš AB Šiaulių banko Marijampolės klientų aptarnavimo skyriaus gavo pranešimus, kad vėluojama atsiskaityti už paskolą. Tada suprato, kad kažkas negerai su jo paimta paskola, ir pagalvojo, kad G. turbūt jos jau nemoka, tačiau aiškintis į banką nuvykęs nebuvo, kadangi buvo pašauktas atlikti privalomąją karinę tarnybą, o grįžęs išvyko dirbti į užsienį. Nei su A., nei su G. susisiekęs nebuvo. Asmeniškai bankui jokių pažymų ar dokumentų nepateikė.

BPK 276 str. 4 d. pagrindu perskaitytais liudytojo N. K. parodymais (t. 4, b. l. 92-93) nustatyta, kad 2007 m. spalio mėnesį, tikslios datos neprisimena, jo pažįstamas A. V. pasiūlė lengvai, nieko nedarant užsidirbti 700 Lt. A. V. pasakė, kad banke reikia tik pasirašyti paskolos sutartį, o Giedrius pasirašys laidavimo sutartį ir po to padengs visą paskolą. Sutiko pasirašyti paskolos sutartį savo vardu. Tuomet 2007 m. lapkričio viduryje su A. V. nuvyko į (duomenys neskelbtini), esančią įmonę, kur, kaip suprato, buvo G. D.. G. D. aiškino, kad pasirašys jo paskolos laidavimo sutartį ir padengs visą paskolą. Taip pat sakė, kad laikinai jį įdarbins savo vadovaujamoje įmonėje. Kai jis sutiko, G. D. pasiliko jo asmens dokumentą ir Sodros pažymėjimą. Po keleto dienų, 2007 m. lapkričio 20 d. jam paskambino A. V. ir pasakė, kad reikia važiuoti į banką pasirašyti sutarties. Nuvažiavo iki AB Šiaulių banko Marijampolės klientų aptarnavimo skyriaus. Kai atvyko G. D., su juo nuėjo į banką, o A. V. liko lauke. Banke nuėjo į vieną kabinetą, kuriame dar buvo nepažįstamas vyriškis, kaip suprato, banko darbuotojas. Vyriškis jam padavė kažkokius dokumentus ir parodė, kur pasirašyti. Jis dar norėjo juos perskaityti, tačiau G. D. pasakė, kad nėra laiko, ir liepė greičiau pasirašyti. Tada jis pasirašė vartojimo kredito sutartį Nr. VART-2007-9867-18, 40 000 litų sumai. Po to jis ir G. D. priėjo prie kasos, ir, kai jis pasirašė ant pinigų išdavimo kvito, kasininkė visus pinigus padavė G. D.. Kai abu išėjo į lauką, G. D. kažkiek pinigų padavė lauke laukiančiam A. V., o jam padavė 700 Lt. Vartojimo kredito sutartyje nustatytais terminais G. D. ar kuris kitas asmuo mokėjo grąžinimo kreditą ir palūkanas. Pats asmeniškai jokių pinigų nė karto nėra įnešęs už grąžinamą kreditą ar palūkanas. 2009 m. pradžioje, tikslaus laiko neprisimena, iš AB Šiaulių banko Marijampolės klientų aptarnavimo skyriaus gavo pranešimą, kad vėluojama atsiskaityti jo paskolą. Nuvyko į banką, kur sužinojo, kad G. D. nebemoka paskolos, ir už tai auga palūkanos. Po to jis mėgino susisiekti su pačiu G. D. ir išsiaiškinti, kas čia vyksta, tačiau jam prisiskambinti nepavyko. Kažkur po mėnesio jam paskambino pats G. D. ir liepė atvykti pas jį į įmonę. Ten be jo dar buvo keturi nepažįstami vyriškiai. G. D. jiems aiškino, kad dabar yra sunkmetis, ir jis nepajėgus mokėti paskolos, tačiau aiškino, kad viskas susitvarkys ir jie nesujaudintų. Taip pat G. D. pasakė nuvažiuoti į banką ir ten pasirašyti prašymą dėl paskolos termino atidėjimo pratęsimo. Taip jie ir padarė. Tačiau po kažkiek laiko vėl iš banko gavo pranešimą. Nuvykęs į banką sužinojo, kad jie taip pat negali susisiekti su G. D.. Tuo metu, kai ėmė paskolą, niekur nedirbo ir negavo jokių pajamų. Tik, pasak G. D., jis laikinai buvo įdarbintas jo vadovaujamoje įmonėje, tačiau kokioje ir kuriam laikui, nežino. Ant jokių prašymų priimti į darbą ir po to atleisti nepasirašė. Asmeniškai bankui jokių pažymų ar dokumentų nepateikė

BPK 276 str. 4 d. pagrindu perskaitytais liudytojo D. P. parodymais (t. 4, b. l. 79-80) nustatyta, kad nuo 2007 m. balandžio mėnesio iki 2007 m. gruodžio pabaigos dirbo UAB „M.“ ir vidutiniškai uždirbdavo apie 1000 litų į rankas. Nors ir turėjo darbą, tačiau jis nepatiko ir jį norėjo pakeisti. Sužinojęs, kad G. D. ieško darbuotojų, keletą kartų buvo nuėjęs pas jį į ofisą, esantį Marijampolėje, Žemaitės g., prašytis darbo. Visuomet G. D. atsakydavo, kad dar truputį palauktų, ir į darbą priims. 2007 m. gruodžio 5 d., eilinį kartą nuėjo pas G. D. prašytis į darbą. Kiek pakalbėjęs G. D. jam pasiūlė AB Šiaulių banke Marijampolės klientų aptarnavimo skyriuje savo vardu paimti paskolą. G. D. aiškino, kad paskola jam reikalinga verslui plėsti, jis pats už paimtą paskolą laiduos visu savo turimu turtu. Taip pat dar už tai žadėjo duoti 800 Lt. Kadangi tuo metu buvo sunki jo finansinė padėtis, tai su tokiu G. D. pasiūlymu sutiko. Tuomet G. D. pasiėmė jo asmens tapatybės kortelę ir paliepęs palaukti išvažiavo, sakė, kad važiuoja į banką. Kažkur po pusvalandžio G. D. paskambino ir liepė atvažiuoti į jo minėtą banką. Kai nuvažiavo į Šiaulų banko Marijampolės klientų aptarnavimo skyrių, ten jo laukė G. D., nusivedė į kabinetą, kuriame dar buvo nepažįstamas vyriškis ir dvi moterys. Jam davė paskaityti sutarties punktą, už ką atsako laiduotojas. Visi dokumentai sutarties pasirašymui jau buvo suruošti. G. D. įkalbėtas jis pasirašė vartojimo kredito sutartį Nr. VART-2007-10023-18, 40 000 litų sumai, o tuo pačiu G. D. pasirašė laidavimo sutartį. Po to jis ir G. D. priėjo prie kasos, jis pasirašė ant pinigų išdavimo kvito, ir ten dirbanti kasininkė visus 40 000 Lt padavė šalia buvusiam G. D.. Banke G. D. jam padavė 800 Lt. Jis po to susirado kitą darbą, daugiau su G. D. nebendravo. Vartojimo kredito sutartyje nustatytais terminais G. D. mokėjo grąžinimo kreditą ir palūkanas. Pats asmeniškai nė karto nėra įnešęs pinigų už grąžinamą kreditą ar palūkanas. 2009 m. rugpjūčio mėn. iš AB Šiaulių banko gavo pranešimą, kad nėra dengiama jo pasirašyta paskola. Tada nuvyko į banką ir sužinojo, kad paskolos, kurių laiduotojas yra G. D., nėra dengiamos. Mėgino susirasti ar kaip nors susisiekti su G. D. ir pasiteirauti, kas atsitiko, ir kodėl jis nemoka paskolos. Tačiau kartą jam paskambino pats G. D. ir pasakė nuvykti iki banko ir ten parašyti prašymą, kad pratęstų paskolos terminą. Kai jis G. D. nurodymu nuvyko į banką, ten buvo ir daugiau asmenų, kurių nepažinojo. Šie asmenys taip pat rašė paskolos atidėjimo prašymus. Iš banko nuvyko pas G. D. ir paklausė, kas atsitiko. G. D. pasakė, kad pablogėjo jo finansinė padėtis, dėl to jis nepajėgus padengti paskolos, tačiau pažadėjo, kad greitu metu viskas pasitaisys ir paskolą padengs. Kai iš banko gavo pranešimą, kad jo pasirašyta sutartis nutraukta, suprato, kad G. D. jos nepadengė.

BPK 276 str. 4 d. pagrindu perskaitytais liudytojo M. U. parodymais (t. 4, b. l. 57) nustatyta, kad G. D. pažįsta iš matymo, su juo susipažino per A. U.. Žinojo, kad A. U. savo vardu banke yra paėmęs paskolą ir už tai gavo pinigų. Dėl to A. U. tokiu būdu užsidirbti pasiūlė ir jam. 2007 m. gruodžio pradžioje, tikslios datos neprisimena, jis susitiko su G. D., kuris jam pasakė, kad AB Šiaulių banko Marijampolės klientų aptarnavimo skyriuje jam reikės tiktais pasirašyti vartojimo kredito sutartį, o gautus pinigus pasiims jis pats. Tap pat sakė, kad bus paskolos laiduotojas ir pats padengs visą paskolą, jam nieko nereikės daryti. Už tai G. D. jam pažadėjo 1000 litų. Kai jis su tokiu pasiūlymu sutiko, G. D. pasakė, kad kai bus sutvarkyti visi dokumentai paskolai gauti, jam praneš. Tuo metu jis dibo UAB ,,N.“ ir vidutiniškai uždirbo apie 1000 litų į rankas. Dėl paskolos gavimo jokių dokumentų ar pažymų nepristatė, viską sutvarkė G. D.. 2007 m. gruodžio 10 d. jam paskambino G. D. ir liepė ateiti pas jį į įmonę, esančią (duomenys neskelbtini). Kai ten nuvyko, tai kartu su G. D. nuvyko iki AB Šiaulių banko Marijampolės klientų aptarnavimo skyriaus. Viename iš kabinetų, kuriame be jo ir G. D. buvo nepažįstama moteris, jam buvo paduoti dokumentai. Jis juos perskaitė ir pasirašė vartojimo kredito sutartį Nr. VART-2007-10048-18, 40 000 litų sumai, kambario įrengimui. Tuo pačiu G. D. pasirašė laidavimo sutartį. Kai jis pasirašė ant pinigų išdavimo kvito, kasininkė visus 40 000 litų padavė G. D.. Kai jie išėjo į lauką, G. D. jam padavė 1000 litų, ir jie išsiskyrė. Vartojimo kredito sutartyje nustatytais terminais G. D. mokėjo grąžinimo kreditą ir palūkanas. Jis pats asmeniškai nė karto pinigų į banką nėra įnešęs. 2009 m. vasarą iš AB Šiaulių banko gavo pranešimą, kad bankui yra skolingas už nesumokėtą paskolą ir palūkanas. Kai nuvyko apie tai pasiteirauti į banką, ta pati banko darbuotoja, prie kurios ir pasirašė sutartį, paaiškino, kad G. D. šiuo metu nepajėgus mokėti paskolos, ir jam pasiūlė kitą laiduotoją, kurie padengtų jo paskolą. Sakė, kad jis bankui skolingas apie 25 000 litus. Išeinant iš banko, sutiko G. D. ir jo apie tai paklausė. G. D. pasakė, kad jis viską sutvarkys.