Civilinė byla Nr. 2S-303-212/2012
Teisminio proceso Nr. 2-50-3-00303-2012-1
Procesinio sprendimo kategorija:110.1;121.21
(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. balandžio 24 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Zina Mickevičiūtė,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės UAB „Krisminda“ atskirąjį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-557-228/2012 pagal ieškovės UAB „Ūrus“ ir Ko ieškinį atsakovei UAB „Krisminda“ dėl skolos priteisimo
n u s t a t ė:
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl 49 815,67 Lt skolos, 266,83 Lt palūkanų, 8,06 % dydžio metines palūkanas nuo reikalaujamos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš UAB „Krisminda“ ir prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Utenos rajono apylinkės teismas 2012 m. vasario 27 d. nutartimi ieškovės prašymą tenkino, taikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo atsakovui nuosavybės teisėmis priklausančius nekilnojamuosius daiktus ir kilnojamuosius daiktus, esančius pas atsakovą arba pas trečiuosius asmenis, neviršijant 50 082,50 Lt ieškinio sumos, jų nesant ar nepakankant, areštuoti atsakovo pinigines lėšas, kad bendrai būtų areštuota daiktų ir/ar piniginių lėšų ne daugiau kaip už 50 082,50 Lt, ieškovo ieškinio reikalavimo įvykdymo užtikrinimui. Nurodė, kad ieškovės reikalavimas yra turtinio pobūdžio, įsiskolinimo suma yra didelė, atsakovė nuo 2011 m. gruodžio mėn. neatsiskaito su ieškove pagal PVM sąskaitas faktūras, todėl manytina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Atskiruoju skundu atsakovė prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2012-02-27 nutartį. Nurodo, jog teismo nutartis yra nepagrįsta ir nemotyvuota. Nurodo, jog nėra nei vienos iš būtinų sąlygų taikyti suvaržymus atsakovo atžvilgiu, dėl to ginčijama nutartis turi būti panaikinta. Teismas spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą turi prima facie įvertinti ieškovės reikalavimus ir pateiktus įrodymus bei nustatyti ar ieškinys gali būti patenkintas. Ieškovės reikalavimai yra nepagrįsti, nes remiasi negaliojančia vienašališkai pasirašyta sutartimi, pagal kurią išrašytos PVM sąskaitos faktūros. Ieškovo reikalavimas pagal PVM sąskaitos faktūros Nr. 3369 yra taip pat nepagrįstas, nes atsakovas 2012-02-28 taikė įskaitymą. Todėl pagal šią sąskaitą ieškovės reikalavimo teisė yra negaliojanti. Ieškinio reikalavimo suma nėra didelė atsakovei, nes jos nuosavo kapitalo dydis yra dvigubai didesnis už ieškinio reikalavimo sumą, turto vertė yra penkis kartus didesnė už ieškinio reikalavimo sumą, o atsakovės gaunamos pajamos yra daugiau nei aštuonis kartus didesnės už ieškinio reikalavimus. Taip pat nurodo, jog atsakovės grynasis pelnas yra didesnis už ieškinio reikalavimus, pelnas nuolat sparčiai auga, todėl atsakovės finansinė padėtis yra stabili ir neegzistuoja grėsmė dėl galima teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo. Atsakovės trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro tik 16 proc. viso turto vertės, ieškovė nepateikė jokių įrodymų dėl kurių kiltų grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Ieškovės deklaratyvūs teiginiai nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises, o įstatymai atsakovės nesąžiningumo nepreziumuoja. Nurodo, jog areštuoto turto vertė sudaro 90 720 Lt, t. y. beveik dvigubai didesnė negu ieškinio suma, todėl atsakovei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos ir yra pagrindas naikinti ginčijamą nutartį.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė prašo Utenos rajono apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovės reikalavimai yra pagrįsti prie ieškinio pridėtais dokumentais. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimo stadijoje pateiktą ieškinį vertino kaip ginčą tarp šalių ir prima facie esant pateiktiems įrodymams apie atsakovo skolos susidarymą pagrįstai tenkino tokį prašymą. Mano, kad atsakovė siekia, jog ši civilinė byla būtų išnagrinėta jau laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje ir pateikia išsamius savo nesutikimo su ieškiniu motyvus. Tačiau šioje stadijoje nesprendžiamas ieškinio reikalavimo pagrįstumas, o tik daroma prielaida, kad toks reikalavimas gali būti patenkintas. Pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones atsakovės atžvilgiu taikė visiškai pagrįstai ir jas naikinti nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo. Ieškovei nėra žinomos aplinkybės bei kokiu pagrindu buvo atliktas 3 000,01 Lt atsakovės įskaitymas. Be to, šis įskaitymas yra atliktas jau po ieškinio pateikimo bei laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Ieškovė nesutinka su apeliantės argumentu, jog ieškinio suma atsakovės atžvilgiu nėra didelė. Atsakovė veiklą pradėjo tik nuo 2010 m. ir atsakovės akcininkas M. V. pats asmeniškai ieškovei yra skolingas 22 717,61 Lt.
Atskirasis skundas atmestinas, Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).
Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kaip įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Teismo taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi užtikrinti asmens, prašančio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ir asmens, kuriam laikinosios apsaugos priemonės taikomos, teisių ir įstatymo saugomų interesų pusiausvyrą.
Nagrinėjamu atveju ginčas yra dėl 50 082,50 Lt skolos. Šalis sieja sutartiniai santykiai ir ieškovė teigia, kad atsakovė piktybiškai vengia atsiskaityti nežiūrint į siunčiamus įspėjimus. Ieškovė atsakovės nesąžiningumą argumentuoja ir ta aplinkybe, jog atsakovės akcininką ir darbuotoją M. V. įtaria sukčiavimu ir dėl to yra pradėtas ikiteisminis tyrimas (b. l. 80-83).
Utenos rajono apylinkės teismas ieškovės prašymą tenkino ir areštavo atsakovei priklausančius nekilnojamus ir kilnojamus daiktus, esančius pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, neviršijant 50 082,50 Lt, t. y. ginčo sumos (b. l. 86-87). Atsakovė mano, kad teismas areštą taikė nepagrįstai, nes skolos suma nėra didelė, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių ieškinio pagrįstumą.
Atskirojo skundo argumentai atmestini. Teismo nuomone, pirmosios instancijos teismo 2012-02-27 nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams ir užtikrina ieškovės, prašančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ir atsakovės, kuriai pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtų interesų pusiausvyrą. Apeliantė teigia, kad jos turtinė padėtis labai gera, kad prašoma išieškoti suma yra labai maža, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų ieškiniui pagrįsti.
Su šiais apeliantės argumentais teismas nesutinka. Teismų praktikoje yra suformuotos taisyklės, kad vien tik aplinkybė, jog įmonės turtinė būklė šiuo metu yra gera, nėra pagrindas atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi bylos nagrinėjimo metu skolininko turtinė būklė gali pasikeisti ir tenkinus reikalavimus sprendimo įvykdymas nebūtų užtikrintas (Lietuvos apeliacinio teismo 2008-04-10 nutartis civ. byloje Nr. 2-250/2008; 2008-07-31 nutartis, priimtą civ. byloje Nr. 2-555/2008).
Be to, apeliantė turi teisę pasinaudoti CPK 146, 150 straipsnių nuostatomis ir prašyti vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita, arba visai ją panaikinti, įmokant ginčo pinigų sumą į teismo specialiąją sąskaitą. Kaip žinia, teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nesprendžia ieškovės reikalavimo pagrįstumo, nevertina įrodymų. Tik priimdamas sprendimą, teismas juos įvertina ir konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas nagrinėjant šalių ginčą ir ar reikalavimas tenkintinas, ar atmestinas (CPK 265 str.).
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nepagrįsti, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesines teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu, teismas
n u t a r i a:
Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėja Zina Mickevičiūtė