Civilinė byla Nr. 2A-1449/2013
Teismo proceso Nr. 2-55-3-00913-2012-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 30.3.; 121.21.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. lapkričio 26 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alvydo Poškaus ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-4539-656/2012 pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Kamintras“ dėl įpareigojimo perduoti inžinerinius tinklus, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus vandenys“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Pareikštu ieškiniu ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė prašė įpareigoti atsakovą BUAB „Kamintras“ įregistruoti VĮ „Registrų centras" vandentiekio tinklus nuo požeminės sklendės Nr. 183 iki pastato, esančio (duomenys neskelbtini), bei nuotekų tinklus nuo nuotekų šulinio Nr. 181 iki pastato, esančio (duomenys neskelbtini), (pagal Vandentiekio ir nuotekų tinklų eksploatacijos planą) bei neatlygintinai perduoti ieškovo nuosavybėn įregistruotus VĮ „Registrų centras“ aukščiau minimus vandentiekio ir nuotekų tinklus per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Šiuos reikalavimus ieškovas grindė tuo, kad atsakovui 2003 m. vasario 21 d. išduotose Techninėse sąlygose Nr. 03/132 (toliau tekste ir Techninės sąlygos) gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), statybai buvo įrašytas reikalavimas, jog bendrojo naudojimo tinklai būtų perduoti ieškovo nuosavybėn. Šis reikalavimas taip pat buvo numatytas Vandentiekio ir nuotekų tinklų eksploatacijos ribų (duomenys neskelbtini) plane (toliau tekste ir Planas). Atsakovas sutiko su tokiomis techninėmis sąlygomis ir tokiu būdu vienašališkai prisiėmė įsipareigojimą perduoti pastatytus tinklus savivaldybės nuosavybėn. Tik ieškovui perėmus ginčo tinklus galėtų būti užtikrinta pastatui, esančiam (duomenys neskelbtini), tiekiamo vandens kokybė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovui 3 000 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas, įvertinęs Techninių sąlygų bei Plano turinį, padarė išvadą, kad šiuose dokumentuose nebuvo išreikštas atsakovo įsipareigojimas neatlygintinai perduoti ginčo turtą ieškovo nuosavybėn. Dokumentuose naudojama „perdavimo į UAB „Vilniaus vandenys” balansą“ ar „perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn“ sąvokos neatspindi jokių atsakovo įsipareigojimų turtą neatlygintinai perduoti ieškovui. Teismo nuomone, nurodytuose dokumentuose aptarta viešojo naudojimo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo tinklų pripažinimo tinkamais naudotis ir perdavimo viešajam vandens tiekėjui UAB „Vilniaus vandenys” eksploatuoti tvarka, o ne nuosavybės teisės perdavimo civilinės teisės kontekste klausimai. Taigi atsakovas neprisiėmė sutartinių įsipareigojimų neatlygintinai perduoti savo lėšomis pastatytus įrenginius ieškovui ar trečiajam asmeniui.
Teismas sprendė, kad atsakovui pareiga neatlygintinai perduoti tinklus ieškovo nuosavybėn nekyla ir įstatymų pagrindu. Atsakovo valdomo ginčo turto statyba prasidėjo iki Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (toliau tekste ir GVTNTĮ) įsigaliojimo 2007 m. sausio 1 d. Todėl ginčo turto išpirkimui, anot teismo, turi būti taikoma procedūros vykdymo metu galiojanti GVTNTĮ nustatyta tvarka, pagal kurią viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra, kuri nuosavybės teise priklauso kitiems asmenims ir yra reikalinga viešajam vandens tiekimui, savivaldybės iniciatyva gali būti išperkama savivaldybės (savivaldybių) kontroliuojamos įmonės ar savivaldybės nuosavybėn Vyriausybės nustatyta vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų išpirkimo tvarka arba gali būti sudaromos sutartys dėl geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų naudojimo (nuomos, panaudos, jungtinės veiklos ir pan.) (GVTNTĮ 18 straipsnio 2 dalis). Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. I-2004, kuriuo patvirtintas Inžinerinių tinklų ir įrenginių perėmimo savivaldybės nuosavybėn tvarkos aprašas (toliau ir Aprašas), teismas traktavo kaip nesukeliantį atsakovui jokių teisinių pareigų, kadangi šis sprendimas nėra įstatyminis aktas.
Atsižvelgęs į tai, kad ieškinys atmestas, jog atsakovui advokatas rengė du atsiliepimus ir tripliką, dalyvavo dviejuose posėdžiuose, byloje keliami teisės ir fakto klausimai nebuvo sudėtingi, atsakovo patirtas teisinio atstovavimo išlaidas teismas mažino nuo 5 142,50 Lt iki 3 000 Lt.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ieškovas pabrėžia, kad tiek Techninėse sąlygose, tiek atmintinėje „Dėl pastatytų ar rekonstruotų vandentiekio ir nuotekų tinklų, įrenginių bei apskaitos mazgų priėmimo tvarkos“ (toliau tekste ir Atmintinė), pridėtoje prie Techninių sąlygų, aiškiai apibrėžta, jog įregistruoti vandentiekio tinklai turi būti perduoti ieškovui. Šiuose dokumentuose naudojama formuluotė aiškiai skiriasi nuo GVTNTĮ 18 straipsnyje naudojamos formuluotės. Taigi pateikti dokumentai aiškiai pagrindžia, kad vandentiekio tinklai ieškovui turi būti neatlygintinai perduoti. Nors trišalė sutartis kaip numatyta GVTNTĮ 18 straipsnio 5 dalyje nagrinėjamu atveju sudaryta nebuvo, tačiau atsakovas įsipareigojo ieškovui tinklus perduoti neatlygintinai.
2. Pagal susiformavusią praktiką statytojai, kuriems nuosavybės teise priklauso inžineriniai tinklai, perduoda juos savivaldybėms. Tokia praktika susiklostė dėl siekio kuo aukštesniu laipsniu tenkinti viešąjį interesą – užtikrinant operatyvų tinklų perėmimą ir jų priežiūrą, tinkamos kokybės geriamo vandens tiekimą.
3. Ieškovo nuomone, nėra jokio pagrindo teigti, jog Apraše nustatyta tvarka neturi jokios įtakos ieškovo ir atsakovo santykių reguliavimui. Toks vertinimas grindžiamas tuo, kad Apraše reglamentuota susiklosčiusi praktika dėl inžinerinių tinklų perdavimo, kuri atitinka Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo įstatyme įtvirtintus turto naudojimo, valdymo principus.
4. GVTNTĮ 1 straipsnio 2 dalies, 15 straipsnio 2 dalies ir 18 straipsnio 2 dalies sisteminė analizė patvirtina, kad vandens ir nuotekų tinklai yra viešoji infrastruktūra, kuri nuosavybės teise gali priklausyti tik savivaldybėms arba savivaldybės kontroliuojamoms įmonėms. Priešingu atveju būtų pažeidžiami gyventojų teisėti interesai, nes privatūs asmenys neturi teisės teikti vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų. Ieškovo įsitikinimu GVTNTĮ nuostata dėl inžinerinių tinklų išpirkimo taikoma tik tuomet, kai nėra kitokio susitarimo tarp šalių. Kadangi nagrinėjamos bylos objektas yra viešosios nuosavybės objektas, teismas privalėjo užtikrinti viešojo intereso įgyvendinimą.
5. Teismo atsakovui priteista bylinėjimosi išlaidų suma turėtų būti mažinama.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas BUAB „Kamintras“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime pateikiami tokie atsikirtimai:
1. Atsakovas pažymi, kad Techninėse sąlygose nurodyta, kad bendro naudojimo tinklai turi būti perduoti į trečiojo asmens balansą. Terminas „perduoti į balansą“ nėra tapatus terminui „perduoti nuosavybėn“. Be to, Techninės sąlygos yra išduotos ne atsakovui, bet pareiškėjai K. K., kuriai nustatytas reikalavimas suprojektuoti ir pakloti vandentiekio įvadą nuo esamo vandentiekio, gavus tinklų statytojo atsakovo sutikimą. Techninių sąlygų išdavimo metu ginčo objektas dar nebuvo pastatytas, todėl nuosavybės teisė į dar neegzistavusį registruotiną nekilnojamąjį turtą negalėjo būti perleista iš anksto (CK 4.49 straipsnio 4 dalis). Atsakovas pastebi, jog nebuvo sudaryta ir sutartis dėl ginčo objekto pardavimo, naudojimo ir t. t. Faktą, jog Techninių sąlygų išdavimas negali būti vertinamas kaip patvirtinantis susitarimą dėl neatlygintinio infrastruktūros naudojimo, patvirtina ir kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Avelana“ v. UAB „Kauno vandenys“, bylos Nr. 3K-3-135/2012).
2. Ginčo inžineriniai tinklai yra atsakovo nuosavybė, todėl akivaizdu, kad ieškovas kėsinasi į ją bei atsakovo kreditorių interesus. Įvertinus aplinkybę, jog atsakovo turtas yra realizuojamas Įmonių bankroto įstatyme nustatyta tvarka, konstatuotina, kad ieškovo reikalavimas prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms. Pagal GVTNTĮ 18 straipsnio 2 dalį, nagrinėjamu atveju galima kalbėti tik apie ginčo tinklų išpirkimą iš atsakovo savivaldybės ar jos kontroliuojamos įmonės nuosavybėn, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų išpirkimo tvarka. Net ir paimant ginčo turtą visuomenės poreikiams, atsakovui už turto paėmimą turėtų būti teisingai atlyginta.
3. Atsakovas pabrėžia, kad ginčo inžineriniai tinklai yra perduoti faktiniam naudojimui ir aptarnavimui trečiajam asmeniui.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo UAB „Vilniaus vandenys“ prašo apeliacinį skundą tenkinti.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 29 d. nutartį, priimą civilinėje V. R. v. N. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-607/2007), o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnis).
Dėl geriamojo vandens vandentiekio ir nuotekų tinklų perdavimo savivaldybės nuosavybėn.
Nustatyta, kad Techninės sąlygos ginčo geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros įrengimui adresu (duomenys neskelbtini), K. K., kurios teises ir pareigas atsakovas perėmė vėliau, buvo išduotos 2003 m. vasario 21 d. (b. l. 9-10). Ginčo infrastruktūrą atsakovas įrengė 2007 m. (b. l. 5-7). Šiai dienai ji nuosavybės teise priklauso atsakovui ir yra prijungta prie miesto vandentiekio ir nuotekų tinklų bei perduota faktiniam naudojimui ir aptarnavimui trečiajam asmeniui UAB „Vilniaus vandenys“ (b. l. 27).
Byloje pareikštu ieškiniu apeliantas siekia, jog ši geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra būtų perduota jo nuosavybėn. Apeliaciniame skunde įrodinėdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo – netenkinti jo reikalavimo, nepagrįstumą ir neteisėtumą apeliantas teigia, jog pagal GVTNTĮ nustatytą reglamentavimą vandens ir nuotekų tinklai yra viešoji infrastruktūra, kuri nuosavybės teise gali priklausyti tik savivaldybėms arba savivaldybės kontroliuojamoms įmonėms. Tokio GVTNTĮ normų aiškinimo klaidingumą patvirtina kitoje byloje, kilusioje tarp tų pačių šalių dėl teisės ir faktų požiūriu tapataus ginčo, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos pateikti išaiškinimai.
Pagal GVTNTĮ 18 straipsnio 2, 5 dalis, geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra, privataus asmens sukurta ar pradėta kurti iki GVTNTĮ įsigaliojimo (2007 m. sausio 1 d.), teisės aktų pagrindu nepereina automatiškai savivaldybės ar jos kontroliuojamos įmonės nuosavybėn, taip pat šis privatus asmuo neturi pareigos pats neatlygintinai perduoti įrengtą infrastruktūrą nurodytiems asmenims. Viešasis interesas dėl tinkamo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo paslaugų teikimo gali būti užtikrinamas savivaldybei išperkant aptariamą infrastruktūrą arba susitariant dėl jos naudojimo. Nesusitarus dėl šių klausimų, naudojimosi infrastruktūra sąlygas ir tvarką gali nustatyti teismas arba infrastruktūra gali būti paimama visuomenės poreikiams. (žr. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. BUAB „Kamintras“, bylos Nr. 2A-171/2013). Šioje nutartyje taipogi išskirta, jog Aprašas reglamentuoja tik įvairių inžinerinių tinklų perėmimo savivaldybės nuosavybėn tvarką, kai šie tinklai jų savininkų savivaldybei perduodami savanoriškai. Tai patvirtina apeliaciniame skunde suformuluotų GVTNTĮ ir Aprašo nuostatų interpretacijos klaidingumą. Iš to, kas paminėta, aišku, jog ginčo geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra pagal šios bylos nagrinėjimo ribas apelianto nuosavybėn galėtų būti perduota tik nustačius, jog atsakovas buvo savanoriškai įsipareigojęs ją neatlygintinai perduoti apeliantui.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog apeliantas nagrinėjamu atveju neįrodė atsakovą įsipareigojus neatlygintinai perleisti apeliantui nuosavybės teise ginčo infrastruktūrą (CPK 178, 185 straipsniai).
Anot apelianto, atsakovas įsipareigojimą neatlygintinai perduoti jo nuosavybėn ginčo infrastruktūrą prisiėmė Techninėmis sąlygomis bei jos priedu – Atmintine. Su tokiu apelianto Techninių sąlygų turinio traktavimu teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti. Pirma, Techninės sąlygos nėra pasirašytos K. K., kuriai jos buvo išduotos. Antra, Techninėse sąlygose nėra išskirto Techninių sąlygų gavėjo įsipareigojimo perduoti ginčo infrastruktūrą apeliantui. Nors Techninėse sąlygose nurodyta „Bendro naudojimo tinklai turi būti perduoti į bendrovės balansą“, tačiau iš šios sąlygos turinio negalima išvesti, jog ginčo infrastruktūros savininkas būtų įsipareigojęs ją neatlygintinai perleisti apeliantui. Tokio įsipareigojimo nepatvirtina ir apelianto pateiktas Planas (b. l. 10), kuriame išskirta, jog ginčo infrastruktūrą eksploatuoja trečiojo asmens UAB „Vilniaus vandenys“ tiekiamo geriamojo vandens ir teikiamų nuotekų šalinimo paslaugų pirkėjas/abonentas. Kadangi į bylą apeliantas Atmintinės nepateikė, šio dokumento įrodomosios reikšmės negalima įvertinti. Teisėjų kolegija pastebi, jog pirmiau minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. BUAB „Kamintras“, bylos Nr. 2A-171/2013, buvo konstatuota, jog Atmintinė įtvirtina ne patį įpareigojimą statytojui perduoti vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros tinklus savivaldybės nuosavybėn, o tik nustato tokio perdavimo tvarką, t. y. ji neįrodo atsakovą įsipareigojus pagal Technines sąlygas neatlygintinai perduoti apelianto nuosavybėn ginčo infrastruktūrą.
Paminėto fakto nepatvirtina ir apeliacinio skundo argumentas esą yra susiformavusi praktika, pagal kurią statytojai, kuriems nuosavybės teise priklauso inžineriniai tinklai, perduoda juos savivaldybėms. Jokių įrodymų, kurie patvirtintų egzistuojant paminėtą praktiką, byloje pateikta nėra (CPK 12, 178 straipsnis). Tačiau vien tik galimas neformalios praktikos egzistavimas nereiškia, jog ji turėtų būti taikoma visais atvejais, ignoruojant inžinerinių tinklų statytojų bei savininkų valią neperleisti jų neatlygintinai savivaldybių nuosavybėn. Priešingu atveju, būtų pažeidžiamas nuosavybės neliečiamumo imperatyvas (Konstitucijos 23 straipsnis) bei jo paėmimo visuomenės poreikiams tvarka (CK 4.100 straipsnis). Nors apeliantas išskiria nagrinėjamu atveju esant viešąjį interesą perduoti jo nuosavybėn ginčo infrastruktūrą, tačiau jį grindžia iš esmės prielaidų pobūdžio teiginiais. Pagal šalių paaiškinimus ginčo infrastruktūra yra perduota faktiniam naudojimui ir aptarnavimui trečiajam asmeniui UAB „Vilniaus vandenys“, įrodymų, jog esama situacija trukdytų gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), gyventojus aprūpinti geriamuoju vandeniu bei tiekti jiems nuotekų tvarkymo paslaugas, nepateikta. Taigi pagrindo konstatuoti esant pažeistą viešąjį interesą nenustatyta.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagal apeliacinio skundo argumentus (CPK 328, 330 straipsniai).
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas atsakovui priteisė pernelyg dideles bylinėjimosi išlaidas.
CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
Pagal bylos medžiagą, advokatas atsakovui parengė atsiliepimą į ieškinį (b. l. 22-30), tripliką (b. l. 95-97), atsiliepimą į ieškovo prašymą dėl trečiųjų asmenų įtraukimo į bylą (b. l. 67-68), atstovavo atsakovą teismo posėdžiuose, kurių bendra trukmė – 40 min. (b. l. 79-80, 103-105). Remiantis Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau ir Rekomendacijos) 8.2., 8.3., 8.16., 8.18. ir 9. punktais maksimalus atsakovui priteistinas užmokesčio už advokato suteiktą teisinę pagalbą būtų 5 370 Lt (1 000 Lt x 3 + 1 000 Lt x 1,75 + 1 000 Lt x 0,12 + 1 000 Lt x 0,15). Iš viso bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovas turėjo 5 142,50 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų. Šios išlaidos iš apelianto buvo priteistos sumažintos, pirmosios instancijos teismui atsižvelgus į aplinkybę, jog byloje nebuvo kelti sudėtingi teisės ir fakto klausimai. Teisėjų kolegija pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai taikęs CPK 98 straipsnį bei Rekomendacijas, nenustatė. Dar labiau mažinti atsakovui iš apelianto priteistų advokato teisinės pagalbos išlaidų pagrindo nėra.
Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto atsakovui priteisiama 1 500 Lt advokato teisinės pagalbos rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą išlaidų (CPK 98 straipsnio 2 dalis, Rekomendacijų 8.11. punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės (juridinio asmens kodas 111109233) atsakovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Kamintras“ (juridinio asmens kodas 123946078) 1 500 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų.
Teisėjai Rasa Gudžiūnienė
Alvydas Poškus
Vigintas Višinskis