VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

(S)

2020 m. gruodžio 3 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Gintaras Seikalis,

sekretoriaujant Ernestai Perednienei,

dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Mariui Navickui 

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB LITAMILK ieškinį atsakovui AlSerif Gida insaat malzemeleri tarim medikal ithalat inhracat San.Tic.Ltd.Sti.  dėl nuostolių atlyginimo,

n u s t a t ė :

        Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 8 732 JAV dolerių nuostolius, 553,11 JAV dolerių palūkanas, 8 proc. dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2018-07-18 sudaryta Pirkimo pardavimo sutartis Nr. 1590 dėl 50 000 kg riebalais prisotintų pieno miltų pardavimo atsakovui, o atsakovas įsipareigojo už gautas prekes sumokėti 101 500 JAV dolerių sumą. Krovinių vežėjas jūra krovinį - du konteinerius (Nr. MSKU1975167 ir MRKU4533995), su pakrautomis prekėmis, pristatė į paskirties vietą, t.y. į Umm Qasar uostą Irake. Pažymėtina, kad buvo pristatytas didesnis nei Sutartyje numatytas prekių kiekis – vietoj 50 000 kilogramų prekių buvo pristatyta 50 400 kilogramų (neto svoris), todėl, atitinkamai, ieškovo išrašytoje sąskaitoje buvo nurodyta didesnė atsakovo mokėtina suma – ne 101 500 USD, o 102 312 USD. Atsakovas dėl pristatyto didesnio prekių kiekio nereiškė jokių pretenzijų bei ketino jį visą įsigyti. Už pristatytą konteinerį Nr. MSKU1975167, kuriame buvo sukrauta 25 500 kg prekių, atsakovas atsiskaitė su ieškovu, sumokėdamas 50 000 USD. Tačiau atsakovas nepagrįstai atsisakė priimti pristatytą konteinerį Nr. MRKU4533995, kuriame buvo sukrauta 26 000 kg prekių, bei sumokėti likusią 52 312 USD sumą, pasiteisindamas tuo, kad neva dėl prastos finansinės padėties neišgali įvykdyti savo įsipareigojimų. Po kiek laiko ieškovas rado naują konteineryje Nr. MRKU4533995 buvusių prekių pirkėją (ALWAZEER COMPANY FOR FOODSTUFF), kuriam šias prekes ketino parduoti už sutartą 51 562 USD sumą. Iki prekių pardavimo naujam pirkėjui konteineris Nr. MSKU1975167 buvo saugomas paskirties uosto krovinių terminale, o už visą konteinerio saugojimo laikotarpį buvo skaičiuojami konteinerio prastovos ir sandėliavimo terminale mokesčiai, kuriuos apmokėjo naujas pirkėjas, atsiimdamas konteinerį Nr. MRKU4533995 iš paskirties uosto krovinių terminalo. Už konteinerio Nr. MRKU4533995 sandėliavimą, prastovas, dokumentų įforminimą buvo paskaičiuotas 7 982 USD mokestis. Atitinkamai, naujam pirkėjui atliktus reikalavimo įskaitymą šia suma (7 982 USD) buvo sumažinta naujo pirkėjo mokėtina Prekių, buvusių konteineryje Nr. MRKU4533995, kaina. Šis sutartos prekių kainos bei faktiškai gautos sumos už parduotas prekes skirtumas, t.y. 7 982 USD, yra laikytinas ieškovo patirtais nuostoliais, kurie kilo išimtinai dėl atsakovo neteisėto atsisakymo vykyti savo sutartines pareigas. Ieškovas laikotarpiu nuo 20419-03-20 iki 2020-01-03 paskaičiavo 553,11 JAV dolerių palūkanas.

        Atsakovas teismui pateiktame atsiliepime į ieškinį (pavadintame paaiškinimais) nurodo, kad ieškovas, nesilaikydamas sutarties ir negavęs įmonės patvirtinimo, išsiuntė prekes. Atsakovas sutiko priimti 50 000 kg pieno miltų, bet nepriėmė sutartyje nurodyto prekių kiekio perviršio. Įmonė sumokėjo 101 500 JAV dolerių sumą ir konteinerių bei sandėliavimo mokesčius. Pažymi, kad prideda banko pavedimų kopijas. Nurodo, kad prekių perviršio įmonė neprivalėjo priimti. Prie atsiliepimo pridėjo 2 mokėjimo nurodymus, kad ieškovui pervesta 50 000 JAV dolerių suma. 

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas prašė ieškinį tenkinti visiškai.

Atsakovo atstovas į teismo posėdį neatvyko. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką jam tinkamai pranešta. Jokių prašymų iki bylos nagrinėjimo pradžios iš atsakovo nėra gauta. Byla nagrinėtina atsakovo atstovui nedalyvaujant.

Kadangi ieškovas yra Turkijos Respublikoje registruota įmonė, teismas užsienio (tarptautinį) elementą turinčioje byloje privalo išspręsti jurisdikcijos klausimą ex officio (CPK 782 straipsnis). Teismas vertina, kad ši byla pagal teismingumo taisyklės, nustatytas Lietuvos Respublikos teisėje, yra priskiriama Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, ir šalys nėra susitarę kitaip (CPK 780, 787 straipsniai). Šiai bylai nagrinėti taikomos tiek CK normos, tiek ir 1980 m. Jungtinių Tautų konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutarčių taikymo.

Iš ieškovo atstovo paaiškinimų bei bylos medžiagos matyti, kad 2018 m. liepos 18 d. tarp ieškovo ir atsakovo buvo pasirašyta sutartis Nr. 1590, pagal kurią ieškovas įsipareigojo parduoti 50 000 kg riebalais prisotintų pieno miltų, o atsakovas – sumokėti už prekes sutartą 101 500 JAV dolerių sumą.

CK 6.59 straipsnyje nustatyta, kad draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus.

Sandoriai – tai sąmoningi laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, t. y. sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). CK 6. 154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartimi vienas ar keli asmenys susitaria sukurti, pakeisti, ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus, o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Pripažįstama, kad civilinių teisinių santykių šalys, sudarydamos sutartis yra lygūs ir laisvi sukurti civilines teises ir pareigas. Sutarties šalys turi teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti CK numatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 str. 1 d.).

Kiekvienas asmuo, vykdydamas sutartį, turi elgtis teisėtai, t. y. tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Netinkamas sutartinių prievolių vykdymas yra teisinis pagrindas sutartinei atsakomybei kilti – neteisėtai veikianti šalis privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (CK 6.256 straipsnio 2 dalis). Taigi sutartinė civilinė atsakomybė atsiranda už sutartinės prievolės neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.256 straipsnio 1, 2 dalys). Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai, tai reiškia, kad, neatsižvelgiant į tai, kokias nuostatas pažeidė – įstatymo ar sutarties, šalių atsakomybė laikytina sutartine. Sutarčių vykdymo principai įtvirtinti CK 6.200 straipsnyje: šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai; vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis; sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu; jeigu pagal sutartį ar jos prigimtį šalis, atlikdama tam tikrus veiksmus, turi dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti, tai ši šalis privalo imtis tokių pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo. Prievolė laikoma įvykdyta netinkamai ją įvykdžius tik iš dalies, praleidus įvykdymo terminą, pažeidus kitas sutartas jos vykdymo sąlygas, bendradarbiavimo pareigą, imperatyviąsias teisės normas ar bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Gaumina“ v. UAB „Raminora“, bylos Nr. 3K-3-327-687/2015).

Nagrinėjamu atveju ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo nuostolius, teigdamas, kad atsakovas atsisakė priimti dalį krovinio dėl neva sunkios turtinės padėties, todėl teko ieškoti naujo pirkėjo uoste laikomoms prekėms.

Sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bivainis“ v. A. A. Bartkevičiaus firma „Arum“, bylos Nr. 3K-3-406/2005; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2010 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Fegda“ v. UAB „Via Baltika Logistika“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-349/2010; kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pabrėžta tai, kad, taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Ervin“ v. AB Ageratec, bylos Nr. 3K-3-128/2010; kt.). Iš nurodytų sutarčių aiškinimo taisyklių matyti, kad pirmiausia yra įtvirtintas subjektyvaus sutarties aiškinimo metodas, įpareigojantis aiškintis tikruosius šalių ketinimus, o ne vien remtis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (objektyvaus sutarties aiškinimo metodas). Tai tiesiogiai susiję su tuo, kad kiekviena sutartis privalo būti aiškinama sąžiningai. Šie esminiai sutarčių aiškinimo principai (t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai) lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Vokietijos UAB „Autopunktas“ v. UAB „Daivera“, bylos Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybė v. UAB „Artapolas“, bylos Nr. 3K-3-323/2010; 2012 m. liepos 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Europa Bauchemie“ v. UAB „Via sportas“, bylos Nr. 3K-3-383/2012; kt.).

Iš šalių tarpusavio susirašinėjimo nustatyta, kad atsakovui buvo pristatyta 50 400 kg prekių. Ieškovo nurodymu atsakovas sutiko priimti didesnį kiekį, todėl reikalaujama kaina pakilo iki 102 312 JAV dolerių vietoje sutartos 101 500 JAV dolerių.

Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovas sutiko įsigyti 400 kg didesnį prekių kiekį nei sutarta sutartyje, o atsakovo nuomone, jokio sutikimo dėl prekių perviršio atsakovas niekada nebuvo pateikęs. Pažymėtina, kad ieškovas teismui pateikė tik atsakovo atsakymą į el. laišką, kuriame jis prašo paleisti vieną krovinį, o šis sutinka apmokėti visas antrojo krovinio saugojimo išlaidas. Atsakovas niekur nemini, jog sutinka dėl didesnio prekių kiekio pristatymo, tam nepateiktas ir ieškovo pradinis laiškas.

Teismo įsitikinimas dėl tam tikro fakto susiformuoja kaip protingo asmens objektyviai ir nešališkai atlikto vertinimo rezultatas. Šiuo požiūriu vertinant yra galimos abejonės, nes įstatymas ir teisė, o taip pat teismų praktika nereikalauja absoliutaus teismo įsitikinimo – kad abejonių visiškai neliktų. Teismui gali likti tam tikrų abejonių, bet jos protingo žmogaus požiūriu būtų vertinamos kaip nerimtos, neprotingos ir nepaneigiančios nustatomo fakto esmės. Tai gali būti šalutiniai, netiesioginiai, nereikšmingi fakto esmei ar kitaip su tiriamojo fakto esme nesusiję aspektai; tik teorinė fakto galimybė, kuri turėtų būti vertinama kaip prielaida; itin retai pasitaikanti ar mažai tikėtina konkrečioje situacijoje aplinkybė ir panašaus pobūdžio abejonės. Tais atvejais, kai byloje yra prieštaringi įrodymai, kurie protingai sukelia rimtų abejonių ir trukdo teismui įsitikinti fakto tikrumu, teismas turi išnaudoti prieštaravimų pašalinimo galimybes per įrodinėjimo naštos patikslinimą, išaiškinimus, o po to įvertinti įrodymų visumą. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą, teisę ir teismų praktiką nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti, bet esminiai prieštaravimai turi būti pašalinti ar įtikinamai paaiškinti. Tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės nepripažįstamos įrodytomis, nesudaro pagrindo išvadai, kad pažeistas CPK 177 arba 185 straipsnis. Turi būti patikrinta, ar teismo išvada yra pagrįsta visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu ir visų byloje esančių duomenų įvertinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje V. J. v. D. V. J. , bylos Nr. 3K-3-243/2010).

Konvencijos 35 straipsnio 1 dalis nustato, kad pardavėjas privalo pristatyti prekes, kurios kiekiu, kokybe ir aprašymu atitinka sutarties reikalavimus ir kurios sudėtos į tarą ar supakuotos tokiu būdu, kaip reikalaujama sutartyje. Pagal Konvencijos 36 straipsnio 1 dalį pardavėjas atsako pagal sutartį ir šią Konvenciją už bet kokį neatitikimą, kuris egzistuoja rizikos perėjimo pirkėjui momentu, net jei tas neatitikimas paaiškėja tik vėliau.

Kadangi šalys nepakeitė sutarties sąlygų arba nesudarė papildomo susitarimo dėl didesnio prekių kiekio pristatymo, atsakovui neatsirado pareiga priimti prekes, neatitinkančias sutarties sąlygų (400 kg perviršį) ir jis negali būti laikomas pažeidusiu savo sutartį. Šiuo atveju šalys susitarė dėl konkretaus prekių kiekio ir už jas apmokamos sumos, todėl laikytina, kad 812 JAV dolerių suma (prekių kainos skirtumas) reikalaujama iš atsakovo nepagrįstai (nepaisant reikalavimo išraiškos kaip nuostolių ar kaip skolos).

Ieškovas reikalauja priteisti iš atsakovo nuostolius, kuriuos patyrė dėl prekių sandėliavimo ir prastovos.

Remiantis Konvencijos 30, 53 straipsniais, pirkimo–pardavimo sutartimi pagal Konvenciją laikytina sutartis, kurios pagrindu pardavėjas yra įpareigotas pristatyti prekes, perduoti nuosavybės teisę į prekes, galiausiai – perduoti su jomis susijusius dokumentus; pirkėjas yra įpareigotas sumokėti kainą ir priimti prekių pristatymą.

CK 6.305 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pirkimo pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Pagal CK 6.38 straipsnio nuostatas prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais (1 dalis).

Tiek CK normose, tiek minėtoje Konvencijoje aiškiai įtvirtinta pirkėjo pareiga atsiskaityti už perkamas prekes.

CK 6.38 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti ekonomiškumo ir prievolės šalių bendradarbiavimo principai. Bendradarbiavimo principas reikalauja, kad šalys sudarytų tinkamas sąlygas prievolei vykdyti; prireikus keistųsi informacija, reikšminga prievolei įvykdyti, – praneštų apie pasikeitimą, laiku praneštų apie kylančias prievolės vykdymo kliūtis ir panašiai.

Sutartinė civilinė atsakomybė reiškia atsakomybę už sutartinės prievolės pažeidimą, kai šalis prieš padarant žalos jau siejo prievoliniai teisiniai santykiai. Pagal CK 6.256 str. 1 d. sutartinė civilinė atsakomybė atsiranda už netinkamą prievolės įvykdymą. Netinkamas prievolės įvykdymas gali reikštis įvairiais būdais – visišku prievolės neįvykdymu, prievolės įvykdymu tik iš dalies, prievolės įvykdymo termino praleidimu, bendradarbiavimo stoka, imperatyviųjų teisės normų nesilaikymu ir pan. Asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.256 str. 2 d.). Sutartinė civilinė atsakomybė galima tik nustačius pagal bylos faktines aplinkybes visas būtinas įstatyme nurodytas sąlygas: neteisėtus veiksmus, nuostolius, priežastinį ryšį tarp nuostolių ir neteisėtų veiksmų, kaltę (CK 6.246 – 6.249 str.). Reikalaudamas nuostolių atlyginimo, skolininko (atsakovo) neteisėtus veiksmus, kaip vieną iš civilinės atsakomybės sąlygų, privalo įrodyti kreditorius (ieškovas). Įrodinėtini nuostoliai ir priežastinis ryšys, kaip teisinės atsakomybės sąlygos, teisiškai reikšmingos yra tik tada, kai ieškovas įrodo atsakovo neteisėtus veiksmus kaip vieną iš išvardytų būtinųjų civilinei atsakomybei atsirasti sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis UAB ,,Vakarų krova“ v. UAB ,,Litforina“ byloje Nr. 3K-3-107/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Kadangi ieškovas išsiuntė prekes atsakovui pagal galiojančią sutartį, atsakovui buvo pareiga prekes priimti ir už jas atsiskaityti.

Prie atsiliepimo atsakovas pridėjo įrodymus, kad ieškovui sumokėjo 50 000 JAV dolerių sumą (ką ieškinyje nurodo ir ieškovas), tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad už likusią krovinio dalį taip pat atsiskaitė, taip pat neginčytas faktas, kad krovinys vėliau parduotas kitam asmeniui ir atsakovas jo neįgijo.

Teismas pažymi, jog pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. I. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-177/2006; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-398/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Liteksas“ ir kt. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-427/2008; kt.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodymų vertinimas grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – galimybė padaryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog atitinkamas faktas buvo, nei, kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011, 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2011).

                Kiekvienoje civilinėje byloje teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos teismo proceso metu, išnagrinėjimu vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (CPK 185 straipsnis). Vertindamas kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, teismas, be kita ko, turi nustatyti įrodymo ryšį su byla (įrodymo sąsajumą), ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo ar neegzistavo, taip pat, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokią išvadą. Įrodymų sąsajumas (CPK 180 straipsnis) reiškia, kad informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, todėl teismas įvertina byloje esančią informacinę medžiagą laikydamasis CPK nustatytų įrodymų sąsajumo, leistinumo ir įrodymų vertinimo taisyklių.

        Teismo nuomone, ieškovas įrodė, kad tinkamai pagal sutartį išsiuntė visą krovinį atsakovui, šis priėmė tik jo dalį, nepateikti įrodymai, kad ieškovo siųstas krovinys neatitiktų sutarties sąlygų ar būtų netinkamas, todėl laikytina, kad dėl atsakovo atsisakymo priimti dalį krovinio ieškovas patyrė prekių sandėliavimo, prastovos išlaidas.

        Iš naujo pirkėjo pateiktos sąskaitos 7 982 JAV dolerių sumai matyti, kad būtent tiek už prekių sulaikymą sumokėjo naujasis pirkėjas, o tokia išlaidų suma buvo sumažinta ieškovo kaina už krovinį. Šiuo atveju matyti, kad atsakovas ieškovui teikė patvirtinimą, kad prekes, esančias antrame konteineryje priims ir padengs jų laikymo, saugojimo išlaidas, todėl ieškovas, tikėdamasis tinkamo sutarties vykdymo, turėjo pagrindą prekes laikyti ir tik nepagrįstai ilgai neatsiskaičius su ieškovu, ieškoti naujojo pirkėjo,

        Teismo nuomone, atmetus krovinio perviršio kainą (812 JAV dolerių), laikytina, kad atsakovas turi atlyginti 7 172 JAV dolerių dydžio nuostolius ieškovui.

        Kita vertus, ieškovas reikalauja iš atsakovo priteisti ir skirtumą tarp kainos pradiniam pirkėjui – atsakovui ir naujam pirkėjui, kas sudaro 750 JAV dolerių sumą. Šis kainos skirtumas yra ganėtinai nežymus, atsižvelgiant į tai, kad ieškovui skubiai reikėjo ieškoti naujojo pirkėjo, siekiant, kad prekės būtų realizuotos.

        Nors CK 6.324 straipsnis gina pirkėją nuo nesąžiningų pardavėjo veiksmų, laikytina, kad atsižvelgiant į tai, kad prekės gabentos laivais, svetimoje valstybėje buvo saugomos, o atsakovas nepagrįstai atsisakė priimti kokybiškas prekes, laikytina, kad pagal pakeičiančiąją sutartį pardavėjas turėjo teisę parduoti prekes už mažesnę sumą ir prekių kainų skirtumą reikalauti kaip nuostolius iš atsakovo. Teismo nuomone, atsakovas nepateikė įrodymų, kad naujasis pirkėjas įsigijo saugotas prekes už nepagrįstai per mažą kainą, todėl ieškovui kilę nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, padengiant ir 750 JAV dolerių kainos skirtumą.

                Šiuo atveju matyti, kad atsakovas ieškovui teikė patvirtinimą, kad prekes, esančias antrame konteineryje priims ir padengs jų laikymo, saugojimo išlaidas.

                Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad yra teisinis pagrindas ieškinį tenkinti iš dalies ir ieškovui priteisti 7 922 JAV dolerių nuostolius.

        Kiti reikalavimai

        Ieškovas prašo priteisti 553,11 JAV dolerių dydžio materialines palūkanas, paskaičiuotas už laikotarpį nuo 2019-03-20 iki 2020-01-03. Teismo vertinimu, kadangi atsakovas nustatytais terminais nepadengė ieškovo nuostolių, ieškovas turi teisę reikalauti mokėti ir įstatymuose numatyto dydžio materialines palūkanas. Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo kaip specialusis įstatymas turi pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį. 2012 m. spalio 17 d. MVPĮ pakeitimo įstatymo Nr. XI-2287 2 straipsnio 1 ir 2 dalys nustatė, kad nauja MVPĮ redakcija įsigalioja 2013 m. kovo 1 d. ir jos nuostatos taikomos komercinėms sutartims, sudarytoms po šio įstatymo įsigaliojimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad sutartis tarp šalių sudaryta 2018 m. liepos 18 d., todėl laikytina, kad ieškovas turi reikalavimo teisę į paskaičiuotas palūkanas. Kita vertus, kadangi teismo sprendimu priteista nuostolių suma sumažinta krivinio perviršiu, atitinkamai mažintinos ir priteistinos procesinės palūkanos ir ieškovui iš atsakovo priteistina 501,78 JAV dolerių dydžio palūkanos.        

        Ieškovas taip pat prašo priteisti iš atsakovo procesines palūkanas. Vienos iš įstatymu nustatytų palūkanų, kurių tikslas yra kompensuoti minimalius kreditoriaus nuostolius, yra palūkanos, skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo momento iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Procesinės palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti skolą, t. y. jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodo, kad tokios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti. Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas taikomas visiems tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir valstybės institucijų sudarytiems komerciniams sandoriams, pagal kuriuos už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai. Taigi pagal šią normą Įstatyme nustatyto dydžio palūkanas moka ūkio subjektai, kurie įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine ar profesine veikla (Įstatymo 2 straipsnio 6 dalis). Palūkanas nurodyti ūkio subjektai moka, jeigu jų sudarytas sandoris yra komercinis (Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Pagal nustatytas aplinkybes šalys yra ūkio subjektai. Jų sudarytas vežimo sandoris yra komercinis, nes susijęs su abiejų šalių verslu ir yra atlygintinis. Taigi, esant nustatytoms aplinkybėms, ieškovo prašomoms palūkanoms taikytinas Įstatymas. Įstatymo 3 straipsnio 2 dalis numato, kad palūkanų dydis apskaičiuojamas taikant šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nurodytą palūkanų normą, galiojusią tą metų pusmetį, kurį skolininkui atsirado pareiga mokėti palūkanas. Pirmąjį metų pusmetį taikoma tų metų sausio 1 dieną galiojusi palūkanų norma, antrąjį metų pusmetį taikoma tų metų liepos 1 dieną galiojusi palūkanų norma. Šiame įstatyme nustatytos palūkanos skaičiuojamos už kiekvieną sumokėti praleistą dieną nuo nesumokėtos mokėtinos sumos. Vadovaujantis CK 6.37 straipsniu, Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymu, iš atsakovo ieškovui taip pat priteistinos 8 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo priimto sprendimo visiško įvykdymo.        

        Kiti šalių pasisakymai ir įrodymai neturi reikšmės bylos išnagrinėjimui, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.

Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 79 straipsnį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis, su kuriuo susijusius klausimus reglamentuoja CPK 80–87 straipsniai, ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, su kuriomis susijusius klausimus reglamentuoja CPK 88–92, 97–99 straipsniai. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 1-2 d.).

Nagrinėjamu atveju ieškovo ieškinys patenkintas iš dalies (91 proc.), patenkintų ieškinio reikalavimų daliai priteistinas žyminis mokestis ir kitos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovas sumokėjo 187 Eur dydžio žyminį mokestį, todėl iš atsakovo jam priteistina 170 Eur žyminis mokestis (CPK 80, 93 straipsniai). Ieškovas teismui taip pateikė prašymą atlyginti jo patirtas teisinės pagalbos išlaidas 2 162,42 Eur sumai. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio nuostatomis, išlaidos advokato pagalbai apmokėti šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, gali būti priteistos ne didesnės kaip yra numatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos Advokatų Tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (toliau – Rekomendacijos) nustatyti rekomenduojami priteistini maksimalūs užmokesčio dydžiai už procesinių dokumentų parengimą bei atstovavimą teisme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, taikydamas CPK 98 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, sprendžia, ar visos advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens sumokėtos sumos turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintų rekomendacijų nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-533/2008). Atsižvelgiant į CPK ir rekomendacijų normas, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, darytina išvada, kad šioje byloje 2 162,42 Eur atstovavimo išlaidų dydis, atsižvelgiant tiek į rengtų procesinių dokumentų apimtį, tiek į pobūdį, į vykusių teismo posėdžių trukmę, atsižvelgiant į šalių reikštų reikalavimų apimtį bei į teismų praktiką sprendžiant dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo laikytinas protingos ir jos nėra mažintinos, o ieškovo ieškinį patenkinus iš dalies, 1967,80 Eur sumai priteistinos iš atsakovo (CPK 88, 93, 98 straipsniai).

Byloje susidarė 1,97 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų byloje dalyvaujantiems asmenims įteikimu. CPK 96 straipsnio 6 d. numatyta, kad tuo atveju, jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Kadangi procesinių dokumentų įteikimo išlaidų suma mažesnė nei 5 EUR, dėl nurodytos priežasties šios išlaidos iš atsakovo nepriteistinos (CPK 88, 96 straipsniai).  

Teismas, vadovaudamasis CPK 259, 260, 268, 270 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a :

        Ieškovo UAB „LITAMILK“, juridinio asmens kodas 111655912, ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti jam iš atsakovo AlSerif Gida insaat malzemeleri tarim medikal ithalat inhracat San.Tic.Ltd.Sti., juridinio asmens kodas 44193, mokesčių mokėtojo kodas 033252, adresas Cankaya Mahallesi Ismet Inonu Bulv. Yasat Ish No. 113 Kat: 5 Akdeniz/Mersin, Turkija, sumažintus 7 922 (septyni tūkstančiai devyni šimtai dvidešimt du) JAV dolerių nuostolius, sumažintas 501,78 (penki šimtai vienas JAV doleris 78 centai) JAV dolerių, 8 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 8 423,78 JAV dolerių sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2020 m. sausio 17 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 137,80 Eur (du tūkstančiai vienas šimtas trisdešimt septyni eurai 80 ct) bylinėjimosi išlaidas.

        Kitoje dalyje ieškovo ieškinį atmesti.

        Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėjas                                         Gintaras Seikalis