Civilinė byla Nr. e2-858-852/2022

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-12445-2021-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.6.1, 2.6.38

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 21 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Andrius Verikas,

sekretoriaujant Daivai Jokūbaitytei,

dalyvaujant ieškovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, atstovei K. Š.,

atsakovei D. K. ir jos atstovui advokatui R. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, ieškinį atsakovei  D. K. dėl skolos priteisimo.

Teismas

nustatė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė Lietuvos valstybė ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės D. K. 46 339,20 Eur  kompensaciją, numatytą Taikos sutarties 6.2 punkte, kuri buvo patvirtinta Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-807/2011 ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Ieškovė paaiškina, kad Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atstovaujanti Lietuvos valstybę (toliau – ir valstybė, ir VMI prie FM), gavusi pranešimą iš AB SEB banko dėl nepaveldėto A. B. (miręs (duomenys neskelbtini)) turto, pradėjo paveldėjimo veiksmus valstybės vardu. VMI prie FM žiniomis, po A. B. mirties paveldėjimo byla buvo užvesta Vilniaus miesto 4-ąjame notarų biure, bet paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas nebuvo išduotas. Atsižvelgiant į tai, VMI prie FM 2019 m. vasario 26 d. raštu Nr. (28.8-08-4)RNA-5085 kreipėsi į Vilniaus miesto 4-ąjį notarų biurą, prašydama informuoti, ar bus išduodamas valstybei paveldėjimo teisės liudijimas (toliau – Liudijimas) po A. B. mirties. Notaras 2019 m. vasario 28 d. raštu Nr. S-32 informavo, kad Liudijimas niekam nėra išduotas, bet dėl palikimo priėmimo į notarą kreipėsi mirusiojo teta M. U. ir mirusiojo dėdė A. R. Nuo 2008 m. iki 2015 m. vyko teisminiai ginčai civilinėse bylose. Į Vilniaus m. 4-ąjį notarų biurą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo niekas nesikreipė. Paveldėjimo teisės liudijimas niekam neišduotas. A. B. įpėdinis A. R. mirė 2011 m. vasario 24 d., o jo palikimą priėmė O. V. R. (gim. (duomenys neskelbtini)), D. R. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir K. R. (gim. (duomenys neskelbtini)). A. B. įpėdinė M. U. mirė (duomenys neskelbtini), o jos palikimą priėmė Lietuvos Respublika. Ieškovė paaiškina, kad (duomenys neskelbtini) savivaldybės 3-iasis notarų biuras 2019 m. rugsėjo 3 d. VMI prie FM išdavė Liudijimą po M. U. mirties, todėl VMI prie FM 2019 m. rugsėjo 10 d. raštu Nr. (28.8-08-4)RNA-22519 kreipėsi į Vilniaus miesto 4-ąjį notarų biurą prašydama išduoti paveldėjimo teisės liudijimą M. U., priėmusios palikimą po A. B. mirties, vardu. Notaras 2019 m. rugsėjo 17 d. informavo, kad negali išduoti Liudijimo, nes A. B. turtas yra padalintas Taikos sutartimi, kuri buvo patvirtinta Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-807/2011 (toliau – Taikos sutartis) ir kito turto nėra. Šioje nutartyje konstatuota, kad ieškovė D. K. pagal tvirtinamą taikos sutartį netampa paveldėtoja, o paveldėto turto dalį gauna kaip paveldėtojo kreditorė. Taikos sutarties 6.2. punkte nustatyta, kad D. K. privalo sumokėti M. U. 160 000 Lt (46 339,20 Eur) kompensaciją per 24 mėnesius nuo nutarties, kuria patvirtinama taikos sutartis civilinėje byloje, įsiteisėjimo dienos. Ieškovė paaiškina, kad remiantis tuo, kas išdėstyta, bei tai, kad registruose nėra registruota kilnojamojo ar nekilnojamo turto mirusiosios M. U. vardu, VMI prie FM raštais: 2020 m. birželio 5 d. Nr. (28.8-08-4E)RNA-14477; 2020 m. spalio 14 d. Nr. (28.8-08-4E)RNA-28244; 2021 m. vasario 28 d. Nr. (28.8-08-4E)RNA-6165 kreipėsi į D. K. prašydama pateikti rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad ji sumokėjo M. U. Taikos sutartyje numatytą kompensaciją ar jos dalį. Jeigu pinigai nebuvo sumokėti, prašė juos pervesti į sąskaitą. D. K. pateikė tik 2010 m. rugsėjo 10 d. pareiškimą notarui, kuriuo M. U. panaikina įgaliojimą A. M. Kitų skolos grąžinimo įrodančių dokumentų nepateikė ir lėšų į valstybės biudžetą nepervedė.

2.       Atsakovė D. K. atsiliepimu prašo ieškinio netenkinti. Atsakovės nuomone,  VMI prie FM neturi reikalavimo teisės reikšti tokio pobūdžio ieškinio, nes nėra iki galo atlikusi paveldėjimo procedūros, VMI prie FM nėra išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į M. U. 46 339,20 Eur kompensaciją, pagal taikos sutartį. Be to, atsakovė teigia, kad ji yra pilnai įvykdžiusi savo prievolę, numatytą patirtintos taikos sutarties 6.2 punkte. Paaiškina, kad įpėdinis, priėmęs palikimą faktiškai pradėjus turtą valdyti, norėdamas remtis nuosavybės teise į paveldėtą turtą prieš trečiuosius asmenis, turi prašyti notaro išduoti paveldėjimo teisės liudijimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.66 straipsnis). Tam, kad teises į paveldėtą turtą galėtų įgyvendinti visa apimtimi (įregistruoti teises į privalomai registruotiną turtą, sudaryti jo perleidimo sandorius, ir pan.), įpėdinis gali prašyti notaro išduoti dokumentą, kuris patvirtina jo teisių į palikimą įgijimą – paveldėjimo teisės liudijimą (CK 5.66 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2008). Iš ieškovės pateiktų dokumentų matyti, kad Valstybinė mokesčių inspekcija, atstovaujanti paveldėjimo teisiniuose santykiuose valstybę, kreipėsi į notarų biurą dėl M. U. palikimo priėmimo ir (duomenys neskelbtini) savivaldybės 3-iasis notarų biuras išdavė liudijimą, kad po M. U. mirties jos palikimą priėmė Lietuvos Respublika, tačiau tuo pačiu ieškinyje pripažįstama, kad Vilniaus miesto 4-asis notarų biuras atsisakė išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, motyvuojant, kad A. B. turtas yra padalintas Taikos sutartimi, kuri buvo patvirtinta Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.2A-807/2011. Atsakovė pažymi, kad VMI prie FM nepateikė duomenų, ar buvo kreiptasi į notarą dėl paveldėjimo reikalavimo teisės į Taikos sutartyje patvirtintą M. U. gautiną kompensaciją iš D. K. ir ar toks paveldėjimo teisės liudijimas VMI prie FM buvo išduotas. Taigi ieškovė yra pradėjusi palikimo perėjimo valstybei procedūras, bet jų nėra pabaigusi. CK 5.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad paveldimas turtas pereina valstybei tuo atveju, kai palikėjas neturi įpėdinių pagal įstatymą, nei pagal testamentą. Atsižvelgiant į tai, kad paveldėjimo teisės liudijimas valstybę atstovaujančiai VMI prie FM nebuvo išduotas, ieškiniu reiškiamas reikalavimas dėl skolos priteisino laikytinas nesukeliančių teisinių pasekmių, todėl negali būti ginčo teisme dalyku ir byla turi būti nutraukta (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 293 straipsnio 1 punktas, 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Ieškovė paaiškina, kad būtent taip buvo išspręsta kita panaši byla (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 5 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-2037-465/2019). Šioje byloje nėra teikiamas reikalavimas dėl pavedėjimo teisės liudijimo išdavimo, kas savaime suprantama suponuoja, kad nėra ginčijamo dalyko. Civilinio kodekso 5.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad paveldimas turtas pereina valstybei tuo atveju, kai palikėjas neturi įpėdinių pagal įstatymą, nei pagal testamentą. Atsakovė paaiškina, kad M. U. įstatyminiai įpėdiniai nesikreipė dėl velionės turto paveldėjimo, nes ji jokio nekilnojamojo ar kilnojamojo turto neturėjo, o galimi įpėdiniai žinojo, kad reikalavimo teisės į Taikos sutartyje 6.2 p. numatytą 46 339,20 Eur kompensaciją neįgis, nes, dar esant M. U. gyvai, D. K. savo prievolę buvo pilnai įvykdžiusi. Šias aplinkybes teismo posėdyje gali patvirtinti liudytojai: A. M. ir A. U. Taip pat atsakovė pažymi, kad ji 2011 – 2015 metais buvo realizavusi nekilnojamąjį turtą ir turėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su M. U. Akcentuoja, kad jos prievolė M. U. atsirado 2011 m. lapkričio 24 d., o M. U. mirė (duomenys neskelbtini). Per visą šį laikotarpį, M. U. nesikreipė į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo, priverstinai išieškant skolą, o tai taip pat patvirtina, kad tam nebuvo pagrindo.

3.       Ieškovė Lietuvos valstybė, atstovaujama VMI prie FM, dubliku prašo ieškinį tenkinti. Paaiškina, kad VMI prie FM, paduodama palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo, priėmė M. U. palikimą. Nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą. Paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, kurio išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties. Valstybė paveldi pagal įstatymą ir nuo kitų įpėdinių skiriasi tuo, kad negali atsisakyti priimti palikimo. Taigi valstybės atliekamas palikimo priėmimas yra ne valios priimti palikimą pareiškimas (kaip yra kitų įpėdinių atvejais), o jau įvykusio palikimo perėjimo valstybei juridinio fakto įforminimas. Nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujanti institucija atlieka palikimo perėjimo valstybei įforminimo veiksmus, valstybei palikimas pereina ir pareiga atsakyti pagal palikėjo prievoles atsiranda nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.3 straipsnio 1 dalis). Ieškovė paaiškina, kad teismų praktikoje aiškiai nurodoma, kad CK 5.66 straipsnio nuostatos nėra imperatyvios, nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujanti institucija atlieka palikimo perėjimo valstybei įforminimo veiksmus, valstybei palikimas pereina nuo palikimo atsiradimo dienos. Įstatyme nenustatytas terminas, per kurį valstybei atstovaujanti institucija privalo kreiptis dėl palikimo perėjimo valstybei fakto įforminimo, išduodant jai paveldėjimo teisės liudijimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014). Ieškovė taip pat nesutinka su atsakovės teiginiais, kad ji yra vykdžiusi Taikos sutartyje numatytą prievolę M. U. Paaiškina, kad Gyventojų registro duomenimis, M. U. deklaruota gyvenamoji vieta nuo 2002 m. rugpjūčio 12 d. iki 2015 m. liepos 2 d. (iki mirties) buvo (duomenys neskelbtini). Remiantis rekvizitai.lt, šiuo adresu iki 2014 m. sausio 3 d. buvo biudžetinė įstaiga (duomenys neskelbtini) Socialinių paslaugų centras (įstaiga išregistruota po reorganizavimo), o nuo 2014 m. sausio 2 d. iki 2020 m. vasario 28 d. (duomenys neskelbtini) socialinių paslaugų centras (įstaiga išregistruota po reorganizavimo). Šių įstaigų teises ir pareigas perėmė (duomenys neskelbtini) socialinių paslaugų centras, esantis (duomenys neskelbtini). Ieškovės nuomone, šios įstaigos darbuotojai galėtų išsamiau paaiškinti apie tai, ar M. U. galėjo gauti prievolės įvykdymą tuo metu, kai ji gyveno šioje įstaigoje.

4.       Atsakovė D. K. tripliku prašo ieškinio netenkinti. Paaiškina, kad palaiko atsiliepime nurodytus argumentus. Mano, kad šioje situacijoje teismas turėtų vadovautis ne ieškovės nurodyta teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014), bet teisės taikymo taisyklėmis, suformuluotomis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 5 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. e2-2037-465/2019, kurioje valstybę atstovavo VĮ Turto bankas. Atsakovės nuomone, netikslinga į bylą įtraukti Socialinių paslaugų centrą ar apklausti jo darbuotojus, nes ši įstaiga buvo reorganizuota ir be to, yra praėjęs ilgas laiko tarpas. Teigia, kad prievolės įvykdymą patvirtina atsakovės pateikti įrodymai (nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartys, rašytiniai liudytojų paaiškinimai), iš kurių matyti, kad atsakovė turėjo piniginių lėšų ir galėjo sumokėti M. U. taikos sutartyje numatytą kompensaciją.

II. Teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškinys tenkinamas visiškai.

5.       Byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) mirė A. B. Dėl palikimo priėmimo į notarą kreipėsi mirusiojo teta M. U. ir mirusiojo dėdė A. R.

6.       Po to D. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą ieškiniu atsakovais nurodydama A. B. įpėdinius M. U. ir A. R. ir prašydama pripažinti jai nuosavybės teisę į ½ dalį šio A. B. turto: butų, esančių (duomenys neskelbtini); negyvenamosios patalpos–kūrybinių dirbtuvių, esančių (duomenys neskelbtini); taip pat ½ dalį B. individualios įmonės „BukRO“. Nurodė, kad ji su atsakovų A. R.  ir M. U. sūnėnu A. B.  nuo 1991 metų gyveno faktinėje santuokoje kaip sugyventiniai arba bendro gyvenimo partneriai, turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius, vedė bendrą ūkį, bendriems tikslams naudojo abiejų uždirbtas pajamas. A. B. netikėtai mirė, todėl ji nespėjo susituokti ir nespėjo įregistruoti bendros nuosavybės į kartu įgytą turtą. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-217-178/2010 ieškinį tenkino iš dalies: pripažino ieškovei D. K.  nuosavybės teisę į 1/2 dalį šio turto: butų, esančių (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); negyvenamosios patalpos–kūrybinių dirbtuvių, esančių (duomenys neskelbtini); taip pat 1/2 dalį B. individualios įmonės „BukRO“ turto (turtinių teisių ir pareigų), kitą ieškinio dalį atmetė. Šį teismo sprendimą atsakovas A. R. apskundė apeliaciniu skundu. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. lapkričio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-807/2011 patvirtino taikos sutartį, sudarytą tarp D. K., M. U. ir A. R. procesinių teisių perėmėjos D. R. Pagal teismo patvirtintą taikos sutartį D. K. buvo pripažinta nuosavybės teisė į palikėjo A. B. vardu registruotus nekilnojamuosius daiktus, o D. K. įsipareigojo sumokėti paveldėtojams M. U. ir D. R. atitinkamas pinigines kompensacijas. Taikos sutarties 6.2 punkte numatyta, kad D. K. sumoka M. U. 160 000 Lt kompensaciją per 24 mėnesius nuo nutarties, kuria patvirtinama taikos sutartis civilinėje byloje, įsiteisėjimo dienos.

7.       Byloje nustatyta, kad M. U. mirė (duomenys neskelbtini), o jos palikimą priėmė Lietuvos Respublika (2019 m. rugsėjo 3 d. liudijimas apie palikimo priėmimą).

8.       Lietuvos valstybė šioje byloje pareikštu ieškiniu prašo priteisti skolą iš palikėjos M. U. skolininkės D. K. Skolos faktas, t. y. tai, kad D. K. turi pareigą sumokėti M. U. 160 000 Lt (46 339,20 Eur ), nėra ginčo objektu. Kaip jau minėta, ši D. K. prievolė yra nustatyta Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartimi patvirtintoje taikos sutartyje, kuri turi teismo sprendimo galią, ir yra priverstinai vykdomas dokumentas. Tačiau byloje yra kilęs ginčas dėl to:

                1) ar palikimą po M. U. priėmusi valstybė gali pareikšti ieškinį, nesant išduoto paveldėjimo teisės liudijimo, patvirtinančio, kad ji paveldėjo turtinę teisę;

                2) ar atsakovė yra įvykdžiusi taikos sutartyje numatytą prievolę kreditoriui, t. y. M. U., iki palikimo atsiradimo momento.

Dėl paveldėtojo teisės ieškiniu ginti paveldėtą turtinę teisę negavus paveldėjimo teisės liudijimo

9.       Atsakovė prašo nutraukti bylą, nes atsakovės teigimu, ieškovė neturi teisės pareikšti ieškinio, neturėdama notaro išduoto paveldėjimo teisės liudijimo, įrodančio, kad ji paveldėjo turtinę teisę, kylančią iš Taikos sutarties. Teismas šiuos atsakovės argumentus atmeta kaip nepagrįstus. 

10.       Kaip minėta, byloje yra nustatyta, kad neatsiradus įpėdinių po M. U. mirties, mirusiosios turtas paveldėjimo teise perėjo valstybei (CK 5.2 straipsnio 3 dalis). Paveldimas turtas yra materialūs ir nematerialūs dalykai, o taip pat ir turtinės teisės (CK 5.1 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju palikimą priėmusi Lietuvos valstybė nurodo, kad paveldėjo M. U. turtinę teisę, t. y. teisę reikalauti skolos grąžinimo iš atsakovės kaip palikėjos skolininkės. Nors atsakovė teigia, kad paveldėtą turtinę teisę turi pripažinti notaras išduodamas paveldėjimo teisės liudijimą, tačiau tokie atsakovės teiginiai nėra pagrįsti nei konkrečia įstatymo norma, nei teismų praktika. Teismas nesutinka su atsakove, kad tik notaro išduotas paveldėjimo teisės liudijimas suteikia teisę ieškovei pretenduoti į palikėjos turtinę teisę. Paveldėjimo teisės liudijimo paskirtis yra susijusi su palikimą priėmusio įpėdinio galimybe remtis nuosavybės teise į paveldėtą turtą prieš trečiuosius asmenis (CK 5.66 straipsnis), bet paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo procedūra nėra skirta išspręsti ginčą, kai yra ginčijama paveldėtojo teisė į palikimą. Šiuo atveju Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro notarės A. A. 2019 m. rugsėjo 17 d. rašte Nr. S-154 nurodyta, kad valstybei, priėmus palikimą po M. U. mirties, paveldėjimo teisės liudijimas neišduodamas, nes po A. B. mirties jo turtas, į kurį galėtų pretenduoti M. U. kaip įpėdinė, jau yra padalintas, o duomenų apie kitą M. U. turtą nėra. Teismo vertinimu, šis notarės sprendimas dėl paveldėjimo teisės liudijimo neišdavimo, parodo, kad notarui nepakako duomenų konstatuoti, jog turtinė teisė iš tikrųjų egzistuoja notarinio veiksmo įforminimo metu, bet šis notarės vertinimas nereiškia, kad tokių teisių tikrumo paveldėtojas negali įrodyti ieškinine teisena. Teismas pritaria ieškovei, kad teisę reikšti ieškinį dėl paveldėtų turtinių teisių paveldėtojui suteikia palikimo priėmimo faktas, o ne paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas.

11.       Atsakovės nurodytame Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 5 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-2037-465/2019, kuriuo atsakovė prašo remtis kaip precedentu, buvo sprendžiamas klausimas dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu įstatyminiam įpėdinimui atnaujinus palikimo priėmimo terminą, todėl toje byloje teismo padaryti teisiniai vertinimai nėra susiję su šioje byloje nustatinėjamomis faktinėmis aplinkybėmis ir neturi precedento reikšmės.

12.       Teismas nenustatė pagrindų, dėl kurių byla turėtų būti nutraukta kaip nenagrinėtina teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Dėl prievolės įvykdymo pirminiam kreditoriui fakto

13.       Atsakovė, nesutikdama su ieškiniu, teigia, kad Taikos sutarties 6.2 punkte numatytą prievolę ji įvykdė M. U., t. y. kad ši jos prievolė yra pasibaigusi ir nėra paveldėjimo dalykas.

14.       Atsakovė tvirtina, kad ji palaikė artimus santykius su M. U., ja pasitikėjo ir rašytinio skolos grąžinimo pakvitavimo nepaėmė. Atsakovė teigia, kad skolos grąžinimo faktą gali patvirtinti liudytojos A. U. (M. U. marti) ir A. M. (M. U. anūkė, A. U. dukra).

15.       Liudytoja A. M. 2021 m. spalio 4 d. teismo posėdžio metu paaiškino, kad ji turėjo M. U. įgaliojimą tvarkyti paveldėjimo klausimus po A. B. mirties ir atstovavo ją ginče su D. K., buvo įgaliota pasamdyti advokatą. Liudytoja teigė, kad teismo patvirtinto Taikos sutarties nėra mačiusi, bet žinojo, kad D. K. yra skolinga M. U. Liudytoja tvirtino, kad kelis kartus buvo aplankyti M. U. globos namuose kartu su D. K. ir matė, kaip ji perduodavo vokelius močiutei M. U. Liudytoja teigė, kad nežino, kur M. U. dėdavo pinigus, mano, kad galėjo atiduoti slaugėm ar laikyti po pagalve. Liudytoja teisme teigė, kad močiutė jai yra sakiusi, jog D. K. su ja visiškai atsiskaitė. A. M. paaiškino, kad M. U. buvo gobši, apie pinigus nepasakodavo.

16.       Liudytoja A. U. teisme paaiškino, kad žinojo, jog D. K. yra skolinga M. U. Teigė, kad yra mačiusi kaip D. K. lankė jos anytą M. U. globos namuose ir kaip yra perdavusi vokelius M. U. Liudytoja tvirtino, kad gavusi pinigus M. U. juos pasidėdavo į spintelę, o ką su jais toliau darydavo, nežino. Teigė, kad vėliau M. U. jai yra sakiusi, kad D. K. skolą jai yra grąžinusi. Prisimena, kad kai Lietuvoje buvo įvesti eurai, klausė, ar nereikia iškeisti litus į eurus, bet M. U. neprašė iškeisti pinigų.

17.       Byloje nustatyta, kad M. U. nuo 2002 m. rugpjūčio 12 d. iki 2015 m. liepos 2 d. (iki mirties) gyveno (duomenys neskelbtini) Socialinių paslaugų centro Senų ir neįgalių žmonių globos namuose.

18.       (duomenys neskelbtini) socialinių paslaugų centras 2021 m. spalio 19 d. raštu informavo teismą, kad neturi duomenų apie tai, ar globos namų gyventojai M. U. laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 24 d. iki 2015 m. liepos 2 d. buvo grąžinta skola ir ar ji tuo laikotarpiu disponavo didele pinigų suma. Centras pažymėjo, kad įstaiga buvo kelis kartus reorganizuota, keitėsi įmonės vadovai, dokumentai neišsaugoti. Minėtame rašte nurodyta, kad rašytiniai dokumentai apie M. U. piniginių lėšų saugojimą, naudojimą ir apskaitą neišsaugoti, taip pat neišsaugoti globos namų lankytojų registracijos duomenys. Teismo įpareigojimu, Centras  pateikė darbuotojų sąrašą, dirbusių globos namuose nurodytu laikotarpiu ir galinčių žinoti reikšmingas aplinkybes apie M. U.

19.       Teismas apklausė liudytojomis šių globos namų darbuotojas L. G. (socialinio darbuotojo padėjėja), V. V. (socialinio darbuotojo padėjėja), M. C. (socialinio darbuotojo padėjėja), V. Š. (socialinė darbuotoja), R. Z. (socialinė darbuotoja), R. R. (Socialinių paslaugų centro vadovė iki 2013 m. gruodžio 31 d.) ir J. J. (Socialinių paslaugų centro vadovė nuo 2014 m. sausio 1 d.).

20.       Liudytoja L. G. teisme paaiškino, kad ji dirbo socialinio darbuotojo padėjėja, M. U. atsimena, teigė, kad ji nevaikščiojo, gulėjo lovoje prie lango antrame aukšte, artimieji ją lankė retai, ar ją lankė atsakovė D. K., patvirtinti negali – atsakovės nėra mačiusi. Liudytoja teigė, kad M. pinigų neturėjo, gyveno kukliai, jei būtų turėjusi didelę pinigų sumą, būtų žinojusi, globos namų gyventojų pinigai buvo laikomi seife, bet pinigų apskaita neįėjo į socialinio darbuotojo padėjėjo pareigas. Liudytoja V. V. teisme paaiškino, kad ji dirbo socialinio darbuotojo padėjėja, dirbo ir 2015 metais, M. U. atsimena, teigė, kad atsakovės D. K. nėra mačiusi, M. U. kartais lankydavo marti, ar lankydavo ir anūkė, neatsimena. Liudytoja teigė, kad jai nėra žinoma apie tai, kad M. U., būdama globos namuose, būtų turėjusi didelę pinigų sumą, pinigų slaugytojom ji nedalino, pirkinių neturėjo. Liudytoja M. C. teisme paaiškino, kad ji dirbo socialine darbuotoja iki 2013 m. rugpjūčio, M. U. atsimena, teigė, kad pinigų M. U. neturėjo ir kambaryje nelaikė, paaiškino, kad lankytojų ji neregistravo, neatsimena, kad M. U. kas nors būtų lankęs. R. Z. teisme paaiškino, kad dirbo socialinio darbuotojo padėjėja, vėliau – socialine darbuotoja, dirbo tik darbo dienomis, t. y. pirmadienį – penktadienį, lankytojų neregistravo. Liudytoja patvirtino, kad atsimena, jog M. U. lankydavo anūkė, atsakovės D. K. nepažįsta, nėra mačiusi. Liudytoja teisme patvirtino, kad seife pinigų M. U. nelaikė, jai taip pat nėra žinoma apie tai, kad ji būtų turėjusi didelę sumą pinigų, seife buvo saugoma tik dalis jos pensijos apie 20 proc., kuri likdavo po atskaitymų už globos namų paslaugas. Liudytoja J. Š. paaiškino, kad ji dirbo socialine darbuotoja 2014–2016 metais, paaiškino, kad globos namų gyventojos M. U. nelabai atsimena. Teigė, kad globos namų gyventojų pinigai buvo laikomi seife, buvo žurnalas, kurį pildydavo socialiniai darbuotojai. Teigė, kad M. U. didelės pinigų sumos neturėjo ir seife jos nelaikė. Neatsimena, kas lankė M. U., D. K. nėra mačiusi. Liudytoja R. R. teisme paaiškino, kad buvo (duomenys neskelbtini) Socialinių paslaugų centro vadovė iki 2013 m. gruodžio 31 d., centre buvo keli padaliniai, iš kurių vienas – Senų ir neįgalių žmonių globos namai. Liudytoja paaiškino, kad mažai ką gali paaiškinti apie M. U., teigė, kad jai nėra žinoma apie tai, kad ji, gyvendama globos namuose, būtų turėjusi didelę pinigų sumą. Lankymo tvarka buvo, bet lankytojai neturėjo registruotis. Paaiškino, kad M. U. gaudavo procesinius dokumentus iš teismo, tačiau apie teismo sprendimą, kuriuo jai būtų priteista kokia nors skola, nežinojo. Atsakovės D. K. neatsimena. Liudytoja J. J. paaiškino, kad buvo Socialinių paslaugų centro vadovė, šiuo metu yra pertvarkytos įstaigos direktoriaus pavaduotoja. Liudytoja paaiškino, kad M. U. nepažinojo. Paaiškino, kad materialinių vertybių saugojimo tvarka buvo nustatyta direktoriaus įsakymu, kiekvieno gyventojo pinigai buvo apskaitomi žurnale, tačiau toks žurnalas saugomas 3 metus po asmens mirties ir šiuo atveju nėra išsaugotas. Lankytojų žurnalas saugomas 1 metus, jis irgi nėra išsaugotas. Šią informacija ji yra nurodžiusi ir teismui pateiktame 2021 m. spalio 19 d. rašte.

21.       Įvertinęs paminėtus įrodymus, teismas konstatuoja, kad atsakovė neįrodė prievolės įvykdymo M. U. Atsakovė neturi skolos sumokėjimo pakvitavimo. Liudytojų A. M. ir A. U. paaiškinimai yra pernelyg abstraktūs ir nepakankami skolos grąžinimo faktui patvirtinti. Šios liudytojos negalėjo paaiškinti konkrečių pinigų perdavimo aplinkybių, laiko, perduodamų sumų, tvirtino, kad matė perduodamus vokelius, bet nežino, ar ten buvo pinigai ir kiek jų buvo. Liudytojos A. M. paaiškinimai taip pat negali būti laikomi patikimais. A. M. teisme teigė, kad ji žinojo apie tai, kad D. K. grąžino 160 000 Lt skolą močiutei beveik prieš pat jos mirtį, tačiau nepretendavo į palikimą. A. M. turi interesų konfliktą, nes turėjo įgaliojimą veikti M. U. vardu ir tvarkyti jos turtinius reikalus. Tokios aplinkybės, teismo įsitikinimu, rodo neracionalų jos elgesį ir taip pat paaiškina jos suinteresuotumą neatskleisti visų aplinkybių. Iš kitų bylos įrodymų, t. y. globos namų darbuotojų paaiškinimų, spręstina, kad M. U., gyvendama globos namuose, niekada nedisponavo didele pinigų suma, neturėjo vertingesnių daiktų, neįgijo kito turto, liudytojos nepatvirtino, kad M. U. būtų lankiusi D. K. Teismo vertinimu, globos namų darbuotojų paaiškinimai šiuo atveju objektyviau atspindi tikrovę, nes nenustatyta priežasčių, kad jie galėtų būti susitarę ar kitaip suinteresuoti. Tuo tarpu atsakovės D. K. teiginiai, kad ji grynais pinigais perdavė 160 000 Lt globos namų gyventojai be pakvitavimo, yra nerealūs ir neįtikėtini.

22.       Teismas vertina, kad atsakovės pateikti įrodymai apie tai, kad ji turėjo nekilnojamojo turto ir dalį jo buvo pardavusi ginčui aktualiu laikotarpiu, ar kad ji turėjo pakankamai piniginių lėšų, įskaitant tai, kad pagal įgaliojimą (e. bylos t. 1, b. l. 50) galėjo disponuoti savo dukros E. K. banko sąskaitoje esančiomis lėšomis (t. 2, b. l. 47), neįrodo, kad ji iš tikrųjų sumokėjo skolą kreditorei M. U. dar iki jos mirties.

23.       Šioje situacijoje taip pat negalima konstatuoti skolos sumokėjimo remiantis tuo, kad M. U. ilgą laiką, t. y. nuo 2011 m. lapkričio 24 d. iki mirties (2015 m. liepos 2 d.)  nesikreipė dėl priverstinio skolos išieškojimo, nors pagal taikos sutartį 160 000 Lt skola turėjo būti sumokėta per du metus. Teismas, vertindamas įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą ir bylos įrodymų visumą, mano, kad ši aplinkybė negali būti sureikšminama. Kaip minėta, M. U. skolos atsiradimo metu gyveno globos namuose, neturėjo teisinio patarėjo, o dėl senyvo amžiaus bei sveikatos būklės jos galimybės pasirūpinti skolos išieškojimo klausimais galėjo būti ribotos. Todėl teismas nesutinka su atsakove, kad M. U. elgesys, t. y. nesiėmimas veiksmų dėl priverstinio skolos išieškojimo, turėtų būti laikomas itin reikšmingu sprendžiant dėl prievolės įvykdymo, t. y. patvirtinančiu, kad prievolė buvo įvykdyta.

Dėl procesinės bylos baigties

24.       Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ieškovė, kaip M. U. paveldėtoja, turi į atsakovę turtinę teisę, kylančią iš Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-807/2011 patvirtintos taikos sutarties. Nors atsakovė ginčijo šią prievolę, teigdama kad ji yra pasibaigusi įvykdymu, teismas prievolės pasibaigimo fakto nenustatė.

25.       Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad šios turtinės teisės, kuri yra galiojanti ir vykdytina, ieškovė negali įgyvendinti remiantis teisių perėmimu, t. y. gauti paveldėjimo teisės liudijimą ir, išsiėmus vykdomąjį raštą dėl teismo nutarties, nukreipti savo reikalavimą priverstiniam išieškojimui. Kaip minėta, byloje yra nustatyta, kad ieškovė yra išnaudojusi tokį savo teisių gynimo būdą, o Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro notarės A. A. 2019 m. rugsėjo 17 d. raštu Nr. S-154 ieškovei nurodyta, kad paveldėjimo teisės liudijimas į turtines teises neišduodamas.

26.       Teismas vertina, kad tokioje situacijoje nėra kitos teisinės galimybės apginti ieškovės turtinę teisę kaip tik priteisiant iš atsakovės šios teisės pagrindu atsiradusią skolą. Todėl ieškinys tenkinamas ir ieškovei priteisiama iš atsakovės 46 339,20 Eur skola.

27.       Ieškovei taip pat priteisiamos 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos, skaičiuojamos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK. 6.210 straipsnio 1 dalis, CK 6.37 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

28.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

29.       Kadangi teismo sprendimas nėra palankus atsakovei, jos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.

30.       Ieškovės bylinėjimosi išlaidas šioje byloje sudaro panaudotas užstatas, iš kurio buvo atlygintos liudytojų kelionės išlaidos. Ieškovės lėšomis, t. y. iš sumokėto 120 Eur užstato į teismo depozitinę sąskaitą, buvo padengtos 55,90 Eur liudytojų kelionės išlaidos (V. V. išmokėta 16 Eur, M. C. 19,90 Eur ir V. Š. 20 Eur). Ši suma ieškovei priteisiama iš atsakovės. Likusi nepanaudota užstato dalis 64,10 Eur grąžinama ją sumokėjusiai įstaigai iš teismo depozitinės sąskaitos.

31.       Ieškinį patenkinus, valstybei iš atsakovės taip pat priteisiama 14,04  Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti ieškovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, iš atsakovės D. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 46 339,20 Eur (keturiasdešimt šešis tūkstančius tris šimtus trisdešimt devynis eurus, 20 ct) skolą, 5 proc. dydžio metines procesinės palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos (46 339,20 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. gegužės 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 55,90 Eur (penkiasdešimt penkis eurus, 90 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Grąžinti Lietuvos Respublikos valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, 64,10 Eur nepanaudoto užstato. Ši suma grąžinama iš Vilniaus apygardos teismo depozitinės sąskaitos.

Priteisti Lietuvos valstybei iš atsakovės D. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 14,04 Eur (keturiolika eurų, 4 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (https://www.vmi.lt/evmi/saskaitos-ir-imoku-kodai ). Įmokos kodas 5660. Mokėjimo įrodymą reikia pateikti teismui.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.

Teisėjas Andrius Verikas