Baudžiamoji byla Nr. 1A-77-885/2023

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-35038-2020-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.27.1; 2.1.15.1.1; 2.1.15.1.2; 2.1.15.3.3.1; 2.4.6.4.4

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. balandžio 12 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ievos Gavelytės-Kalytienės ir Nijolės Žimkienės, 

sekretoriaujant Gražinai Osinskajai,

dalyvaujant prokurorui Dainiui Kunigėliui,

nuteistajam E. D., jo gynėjui advokatui Aidui Mažeikai,

nukentėjusiajam L. S.,

civilinio ieškovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui V. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. D. gynėjo advokato Aido Mažeikos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 20 d. nuosprendžio, kuriuo E. D. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 286 straipsnį ir jam paskirta 100 MGL (5 000 Eur) dydžio bauda.

E. D. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiojo L. S. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo dalyje pagal BK 286 straipsnį patenkintas iš dalies ir iš nuteistojo E. D. nukentėjusiojo L. S. naudai priteista 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusiojo L. S. civilinis ieškinys dėl 9 500 Eur priteisimo neturtinei žalai atlyginti dalyje pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą paliktas nenagrinėtas.

Nukentėjusiojo V. V. civilinis ieškinys dėl 2 000 Eur priteisimo neturtinei žalai atlyginti patenkintas iš dalies ir iš nuteistojo E. D. nukentėjusiojo V. V. naudai priteista 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato civilinis ieškinys dalyje dėl patirtų 5 119,97 Eur išlaidų priteisimo patenkintas ir iš nuteistojo E. D. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato naudai priteista 1 119,97 Eur V. V. darbo užmokesčio kompensacijos išmokėjimo bei 4 000 Eur advokato pagalbai apmokėti atlyginimo.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato civilinis ieškinys dalyje dėl 19 304,30 Eur L. S. darbo užmokesčio kompensacijos išmokėjimo priteisimo, paliktas nenagrinėtas.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus patikslintas civilinis ieškinys dėl 5 889,77 Eur priteisimo patenkintas iš dalies ir iš nuteistojo E. D. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus naudai priteista 1 306,88 Eur nukentėjusiajam V. V. išmokėtų nedarbingumo išmokų atlyginimo.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš nuteistojo E. D. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteista 56,54 Eur gydymo išlaidų atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1.       E. D. panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino viešojo administravimo funkcijas vykdantiems valstybės tarnautojams, o būtent: jis, 2020 m. rugpjūčio 31 d. apie 17.15 val., vairuodamas jam priklausantį automobilį „Bentley“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir važiuodamas (duomenys neskelbtini), ties šalia esančiu pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nesilaikydamas Kelių eismo taisyklėse numatytų reikalavimų ir tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 417 straipsnio 3 dalyje numatytą draudimą vairuotojams naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis, kai jomis naudojamasi rankomis, išskyrus atvejus, kai stovinčios transporto priemonės variklis išjungtas, nesilaikymo, o būtent: rankoje tarp prietaisų skydelio ir lango laikydamas mobiliojo ryšio telefoną, bei tai pastebėjus važiuojančiam tarnybiniame automobilyje Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės (duomenys neskelbtini) patruliui V. V., buvo sustabdytas. Policijos pareigūnui, nukentėjusiajam V. V., priėjus prie E. D. automobilio, paaiškinus jo sustabdymo priežastį ir paprašius pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, E. D. jo nepateikė, elgėsi agresyviai, vartojo necenzūrinius žodžius. Paprašius E. D. išlipti iš automobilio, jis nevykdė policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų, o V. V. atliekant savo tiesiogines funkcijas bei bandant atidaryti automobilio vairuotojo pusės dureles, E. D. to padaryti neleido, bei užsimodamas dešinės rankos kumščiu ir pro atidarytą langą tyčia smūgiavo V. V. į kairės rankos riešą, po ko pastarajam pajutus fizinį skausmą ir įspėjus, kad bus panaudotos specialios priemonės, bei pavykus atidaryti automobilio dureles ir bandant E. D. paimti už rankos, E. D. koja tyčia spirdamas V. V. į kairės rankos sritį virš alkūnės padarė poodinę kraujosruvą žaste ir odos nubrozdinimą kairėje plaštakoje, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu, o tuomet iš dešinės pusės prie automobilio keleivio durelių priėjus policijos pareigūnui L. S. ir bandant sugriebti E. D. už rankos, šis toliau aktyviais veiksmais priešinosi. L. S. panaudojus imtynių veiksmus ir stipriai laikant E. D. prie krūtinės, E. D., norėdamas išvengti sulaikymo, bandė ištrūkti bei muistėsi, taip padarydamas L. S. odos įbrėžimus dešiniame dilbyje.

II.                      Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2.       Apeliaciniame skunde nuteistojo E. D. gynėjas advokatas A. Mažeika (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 20 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Netenkinus šio prašymo, prašo: 1) nukentėjusiųjų L. S. ir V. V. civilinių ieškinių dėl neturtinės žalos atlyginimo netenkinti visa apimtimi; 2) Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato civilinį ieškinį dalyse dėl V. V. ir L. S. išmokėtų 1 119,97 Eur ir 19 304,30 Eur kompensacijos tenkinti iš dalies ir jiems priteisti po 500 Eur; 3) Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato civilinį ieškinį dalyje dėl V. V. ir L. S. išmokėtos kompensacijos advokato pagalbai apmokėti tenkinti iš dalies ir priteisti 2 000 Eur.

2.1.       Apeliaciniame skunde nurodoma, jog kaltinimo dalis dėl E. D. atliktų smūgių į V. V. kairės rankos riešą grindžiama iš esmės nukentėjusiųjų parodymais. Apelianto teigimu, akivaizdu, kad nukentėjusysis, nors ir atsako pagal BK dėl melagingų parodymų davimo, tačiau paprastai yra suinteresuotas bylos baigtimi, todėl, vadovaujantis kasacinio teismo formuojama praktika, vertinant jo parodymus turi būti laikomasi griežtesnių įrodymų vertinimo reikalavimų nei įprastai. Pažymima, kad nors nukentėjusieji iš savo darbovietės gavo kompensacijas, tačiau jie pareiškė nepagrįstus ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo, taip siekdami gauti kompensaciją du kartus už tą patį įvykį iš skirtingų šaltinių. Be to, kaip nurodoma skunde, nukentėjusiųjų parodymai prieštarauja ikiteisminio tyrimo pareigūnų išvadoms dėl vaizdo kameromis užfiksuotų įvykio aplinkybių.

2.2.       Apeliantas teigia, kad specialisto A. A. paaiškinimai leidžia daryti prielaidą dėl to, jog E. D. smūgiavo į pareigūno ranką. Be to, iš specialisto paaiškinimų yra matyti, kad jis vertino vaizdo įrašuose užfiksuotą informaciją, t. y., viršijo savo specialių žinių ribas ir sprendė tuos klausimus, kurie viršija jo kompetencijos ribas, kadangi jis neturi specialių žinių vaizdų tyrimo srityje. Dėl to jo paaiškinimai vertintini kritiškai. Tai lemia, kad byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, jog E. D. dešinės rankos kumščiu smūgiavo V. V. į kairės rankos riešą, o ne tik mosikavo kumščiu, kaip yra nurodyta apžiūros protokole.

2.3.       Šiame kontekste pažymima ir tai, jog V. V. po to, kai E. D. neva sudavė jam nurodytus smūgius, tuo metu niekaip nesureagavo bei niekaip neišreiškė fizinio skausmo pojūčio. Taigi net ir laikant, kad tam tikras sąlytis tarp V. V. ir E. D. buvo, byloje nėra patikimų įrodymų apie tai, kad E. D. šiam sukėlė fizinį skausmą.

2.4.       Skunde pabrėžiama, jog nors specialisto išvadoje nurodoma, kad L. S. nustatytas vienas odos įbrėžimas dešiniame dilbyje, skundžiamame nuosprendyje nurodyta tai, kad E. D. šiam nukentėjusiajam padarė įbrėžimus. Bylos duomenyse neužfiksuota, kada ir kaip L. S. buvo padarytas minėtas įbrėžimas, todėl neatmestina galimybė, kad šio įvykio metu jis susižalojo pats. Apeliantas nurodo, kad E. D. veiksmai nebuvo skirti tikslingai žaloti nukentėjusiuosius, t. y., jo veikoje nėra būtino aptariamos nusikalstamos veikos sudėties požymio – tiesioginės tyčios, todėl jis turi būti išteisintas. Kiti E. D. veiksmai, t. y., pasyvus pasipriešinimas neklausant nurodymų ir reikalavimų, necenzūriniai žodžiai, nesudaro BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties.

2.5.       Apeliaciniame skunde keliamas klausimas, kodėl skundžiamame nuosprendyje, nors teismas konstatavo, kad policijos pareigūnai E. D. atžvilgiu elgėsi teisėtai, nepasisakyta dėl ko nuteistąjį reikėjo sulaikyti ir kodėl nebuvo galima palaukti, kol E. D. surastų bei pateiktų asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. Apeliantas teigia, kad byloje esantys vaizdo įrašai patvirtina, jog V. V. aktyvių veiksmų ėmėsi ne tiek dėl reikalavimo pateikti dokumentą nevykdymo, kiek dėl jo atžvilgiu pavartotų necenzūrinių žodžių. Nors teismas sprendė, kad specialistas policijos pareigūnų veiksmuose nenustatė neteisėtumo, apeliantas pažymi, kad specialistas jų veiksmus vertino tik profesinės taktikos aspektu, o jų atitikimo teisės aktams neanalizavo ir dėl to nepasisakė. Tačiau pastebėtina, kad byloje esanti medžiaga patvirtina, kad šiuo atveju iš pradžių buvo panaudota fizinė prievarta, o tik po to – psichinė. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad E. D. delsimas įvykdyti policijos pareigūnų reikalavimus kėlė pavojų pareigūnų ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, todėl laikytina, kad fizinė prievarta buvo panaudota neteisėtai.

2.6.       Apelianto įsitikinimu, kasacinio teismo formuojama praktika patvirtina, jog nagrinėjamu atveju civiliniai V. V. bei L. S. ieškiniai dėl neturtinio žalos atlyginimo buvo patenkinti nepagrįstai, kadangi kompensaciją iš valstybės gavęs policijos pareigūnas netenka teisės reikalauti žalos atlyginimo iš už žalą atsakingo asmens, nes visas jos teises įgyja kompensaciją išmokėjusi įstaiga. Apelianto vertinimu, nukentėjusiesiems priteista neturtinės žalos 500 Eur mediana atitinka protingumo ir sąžiningumo principus. Tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui turėjo priteisti ne 1 119,97 Eur, o 500 Eur, t. y., patenkinti ieškinį iš dalies. Be to, kasacinio teismo formuojama praktika leidžia daryti išvada, kad nukentėjusieji turėjo teisę gauti didesnes kompensacijas, nei nustatytos teismo, todėl teismas neprivalėjo priteisti pilnos išmokėtos kompensacijos.

2.7.       Skunde pažymima, kad V. V. neįrodė, kad jam buvo padaryta 2 000 Eur neturtinė žala. Byloje  taip pat yra pateikta išvada ne dėl V. V. sužalojimo tarnyboje, o išvada dėl su byla nesusijusio pareigūno sužalojimo tarnyboje. Civiliniam ieškovui šios klaidos neištaisius, net 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas negalimas, kadangi nėra dokumento, patvirtinančio civilinio ieškovo nuomonę apie priežastinį ryšį tarp tarnybos pareigų atlikimo ir patirtų sužalojimų.

2.8.       Atkreipiamas dėmesys į tai, kad skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje neteisingai nurodyta, kad iš E. D. yra priteisiama 1 119,97 Eur V. V. darbo užmokesčio išmokėjimo, o civilinis ieškinys dalyje dėl 19 304,30 Eur L. S. darbo užmokesčio išmokėjimo priteisimo paliktas nenagrinėtu. Nukentėjusiesiems netektą darbo užmokestį kompensavo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, kuris dėl to pareiškė atskirą civilinį ieškinį, todėl šios teismo formuluotės yra klaidingos.

2.9.       Apeliantas nurodo, kad iš byloje esančios 2020 m. rugsėjo 30 d. Teisinių paslaugų sutarties neįmanoma suprasti, ar buvo susitarta dėl 100 Eur valandinio atlygio ar dėl fiksuoto 4 000 Eur honoraro. Apelianto nuomone, sąskaitos už 2020 m. spalio 13 d. ir 2020 m. spalio 28 d. prašymus yra neproporcingos. Atliktų darbų detalizacijose nurodyti duomenys sudaro pagrindą manyti, kad sąskaitos buvo „dvigubinamos“ ir išrašomos abiem nukentėjusiesiems, o sugaištas laikas teisinėms paslaugoms suteikti buvo rašomas toks, kad pateisintų Teisinių paslaugų sutartyje nurodytą galutinę 4 000 Eur sumą. Dėl šių priežasčių nukentėjusiesiems išmokėtos kompensacijos advokato pagalbai apmokėti mažintinas mažiausiai per pusę.

2.10.       Pabrėžiama, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog V. V. dėl jam padarytų menkų sužalojimų mėnesį buvo nedarbingas, kas kelia pagrįstų abejonių ar nedarbingumo pažymėjimas tokiam laikui buvo pratęstas pagrįstai. Dėl šios priežasties būtina kreiptis į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją su prašymu įvertinti nedarbingumo pažymėjimo pratęsimų pagrįstumą, kadangi toks jų prašymas pirmosios instancijos teisme buvo atmestas. Konstatavus, kad tam tikrą laikotarpį nedarbingumo pažymėjimas tęstas nepagrįstai, tai būtų pagrindu mažinti priteistą civilinį ieškinį.

3.       Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis E. D. ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras, nukentėjusysis L. S. ir civilinio ieškovo atstovas prašė nuteistojo E. D. gynėjo advokato apeliacinį skundą atmesti.

I.                      Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies

4.       Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu bei prašoma nuteistąjį išteisinti. Netenkinus šio prašymo, prašoma iš naujo peržiūrėti civilinių ieškinių išsprendimo klausimą. Atsižvelgus į tai bei byloje nenustačius padarytų kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, teisėjų kolegija pasisako tik apeliacinio skundo ribose.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 straipsnyje

5.       Apeliaciniame skunde teigiama, jog skundžiamame nuosprendyje iš esmės nepasisakyta dėl visų esminių aplinkybių, reikšmingų sprendžiant E. D. kaltės klausimą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamo nuosprendžio ir nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bei įvertino nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 straipsnyje, padarymo aplinkybes ir tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus bei pagrįstai nusprendė, jog nuteistojo kaltės konstatavimui dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo duomenų pakanka. Tokiai išvadai pritaria ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija.

6.       BK 286 straipsnyje yra įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui.

7.       BK 286 straipsnio dispozicijoje yra nurodyti šie nusikalstamos veikos padarymo būdai – fizinio smurto panaudojimas ar grasinimas tuoj pat jį panaudoti. Pasipriešinimas taip pat gali pasireikšti valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo subjekto mušimu, t. y. tyčiniu smūgių sudavimu, uždarymu, laikymu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, muistymusi bei daužymusi galva, kai bandoma uždėti antrankius, smūgiais rankomis ir rankine, draskymusi, dūrimu peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimu, grasinimais nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-435-677/2017, 2K-220-628/2019). Aptariamas nusikaltimas yra padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia tai, jog jis, panaudodamas arba grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui, ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikaltimo veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-190-648/2021, 2K-264-976/2022). Taigi nustatant kaltės formą, būtina išsiaiškinti ir įvykio aplinkybes, kurios turėjo reikšmės formuojantis kaltinamojo elgesiui, veiksnius, lėmusius ar reikšmingai paveikusius jo valinius sprendimus.

8.       Teismų praktikoje yra laikomasi nuomonės, kad pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui galimas tik tada, kai šie asmenys veikia teisėtai. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog įvykyje dalyvavę policijos pareigūnai, patruliuodami (duomenys neskelbtini), pastebėjo važiuojantį automobilį, kurio vairuotojas rankomis naudojosi mobiliojo ryšio priemonėmis, t. y., tarp prietaisų skydelio ir lango laikė mobiliojo ryšio telefoną. Siekdami patikrinti šią informaciją, pareigūnai sustabdė E. D. vairuojamą automobilį. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 22 straipsnio, apibrėžiančio bendrąsias pareigūnų teises, 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodyta, kad pareigūnas, atlikdamas jam nustatytas funkcijas, įtardamas, jog padarytas administracinis nusižengimas arba nusikalstama veika, turi teisę tikrinti asmenų dokumentus bei įstatymų nustatyta tvarka sulaikyti ir pristatyti į policijos tarnybines patalpas asmenis, įtariamus jų padarymu, asmens tapatybei nustatyti, sulaikytų asmenų apžiūrai ar kratai, jų turimų daiktų patikrinimui atlikti, protokolams, aktams, pranešimams surašyti arba kitiems įstatymų nustatytiems veiksmams atlikti. Atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes bei aptartą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad policijos pareigūnai, siekdami išsiaiškinti įvykio aplinkybes, nustatyti E. D. tapatybę, jam nevykdant reikalavimo pateikti jo tapatybę patvirtinančius dokumentus, o vėliau jam nepaklusus reikalavimams išlipti iš automobilio, jį sulaikę, elgėsi savo tarnybinių funkcijų ribose bei veikė teisėtai ir pagrįstai. Kad policijos pareigūnai turėjo teisėtą pagrindą sustabdyti E. D. vairuojamą automobilį patvirtina ir byloje esantys įrodymai apie 2021 m. sausio 14 d. E. D. paskirtą administracinę nuobaudą pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 417 straipsnio 3 dalį už tai, kad jis įvykio dieną vairavo transporto priemonę naudodamasis mobiliojo ryšio priemonėmis (3 t., b. l. 93).

9.       Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad E. D. 2020 m. rugpjūčio 31 d., apie 17.15 val., buvo sustabdytas policijos pareigūnų, kadangi nuteistasis buvo pastebėtas besinaudojantis mobiliojo ryšio priemonėmis, kai tokie veiksmai draudžiami Kelių teismo taisyklių ir ANK. Nukentėjusiajam V. V. priėjus prie E. D. automobilio ir paprašius pateikti dokumentus, nuteistasis elgėsi agresyviai. Liepus nuteistajam atidaryti automobilio dureles, jis šio reikalavimo nevykdė, aktyviai priešinosi policijos pareigūnams ir nesileido išlaipinamas iš automobilio, bandė smūgiuoti ir smūgiavo nukentėjusiajam V. V. Apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl nukentėjusiųjų ir specialisto parodymų patikimumo bei kitų bylos duomenų.

9.1.       Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusiųjų V. V. ir L. S. parodymai yra tarpusavyje neprieštaringi bei pakankamai nuoseklūs ir detalūs dėl bendros įvykio eigos. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, V. V. ir L. S., apklausti ikiteisminio tyrimo metu, nurodė iš esmės tapačias aplinkybes dėl konflikto su E. D. eigos (1 t., b. l. 41–42, 47–48, 62–63, 68–69; 3 t., b. l. 7–8, 15–17), t. y., kuomet jie patruliuodami pagal nustatytą grafiką ir maršrutą pastebėjo (duomenys neskelbtini) važiuojant automobilį „Bentley“, kurio vairuotojas rankoje laikė telefoną, jie jo kelis kartus garsiniu signalu prašė sustoti. Vairuotojui sustojus, V. V. nuėjo prie sustabdyto automobilio, prisistatė bei paprašė pateikti dokumentus, tačiau nuteistasis iš karto pradėjo elgtis agresyviai ir naudoti necenzūrinius žodžius, ir nors jo kelis kartus prašė pateikti asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus, vairuotojas pateikė tik automobilio registracijos liudijimą. Kadangi asmuo ir toliau nevykdė pateiktų reikalavimų bei elgėsi nepagarbiai, be to, buvo kilę įtarimai, kad E. D. yra galimai apsvaigęs, jo buvo paprašyta išlipti iš automobilio. Tačiau ir minėto reikalavimo nuteistasis nevykdė, nuspręsta išlaipinti jį iš transporto priemonės keletą kartų apie tai jį informuojant. Asmeniui toliau nevykdant jų duotų nurodymų ir bandant atidaryti automobilio dureles, E. D. to padaryti neleido ir dešiniu kumščiu sudavė smūgį į V. V. kairės rankos riešą. V. V. atidarius automobilio dureles, vairuotojas bandė kojomis suduoti V. V. ir kelis kartus pataikė V. V. į kairės rankos sritį virš alkūnės. Tuo metu L. S. pro priekines keleivio dureles bandė sugriebti E. D. už rankos, tačiau nuteistasis ir toliau priešinosi. Panaudojus kovinių imtynių veiksmus bei specialiąsias priemones – ašarines dujas, E. D. nusiramino ir jam dar esant automobilyje buvo uždėti antrankiai ir jis buvo sulaikytas. Iš esmės tokias pačias aplinkybes nukentėjusieji nurodė ir apklausti teisiamajame posėdyje (4 t., b. l. 10–13). Sutiktina, kad nukentėjusieji yra suinteresuoti bylos baigtimi, o jų interesai suponuoti to, jog nusikalstama veika jie buvo paveikti asmeniškai ir tiesiogiai, tačiau tai savaime nėra pakankamas pagrindas jų parodymus laikyti nepatikimais ar neatitinkančiais kitų objektyvių bylos aplinkybių. Nukentėjusieji proceso metu atliktų apklausų metu nuosekliai nurodė, jog E. D. sudavė smūgį į V. V. kairės rankos riešą, o policijos pareigūnams bandant jį sulaikyti, nuteistasis sudavė V. V. smūgį kojomis. Pažymėtina ir tai, kad tokius nukentėjusiųjų parodymus patvirtina tiek baudžiamojoje byloje esantis vaizdo įrašas, tiek kiti duomenys.

9.2.       Nors E. D. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad policijos pareigūnų veiksmai iš esmės buvo neadekvatūs ir atlikti ne dėl pareigūnų reikalavimų nevykdymo, o dėl nuteistojo necenzūrinių žodžių V. V. atžvilgiu, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais. Vaizdo įrašas „2020_0831_172202_005.mp4“ patvirtina aplinkybes, jog fizinį smurtą V. V. bei L. S. atžvilgiu pirmasis naudoti pradėjo būtent nuteistasis. Iš vaizdo įrašo matyti, jog policijos pareigūnams sustabdžius E. D., jam buvo išaiškinta, kad jis yra sustabdytas dėl Kelių eismo taisyklių 20 punkto pažeidimo ir nors nuteistasis bandė savo veiksmus pateisinti, t. y., teigė, kad mobilųjį telefoną rankose laikė klausydamasis muzikos, tačiau pokalbio tarp E. D. ir V. V. metu, nuteistasis nuosekliai pradeda elgtis agresyviau, vartoja necenzūrinius žodžius, įžeidinėja nukentėjusįjį. V. V. įspėja nuteistąjį, kad už įžeidinėjimą jam gresia atsakomybė ir liepia atidaryti automobilio dureles, tačiau E. D. nesutinkant bei liepiant patraukti rankas nuo jo transporto priemonės, V. V. jam sugriebia už kairės rankos riešo ir savo dešine ranka laiko prispaudęs E. D. ranką prie vairuotojo durelių lango rėmo (past. – iš vaizdo įrašo matyti, kad jam prilaikyti E. D. ranką padeda L. S.). Nuo 00:03:23 vaizdo įraše matyti, jog E. D. bando smūgiuoti į V. V. kairę ranką. Po pirmojo E. D. smūgio pasigirsta duslus garsas ir filmuotas vaizdas staigiai sujuda. Tęsiantis konfliktui tarp policijos pareigūnų ir E. D., policijos pareigūnai jį kelis kartus įspėja, kad panaudos specialiąsias priemones – ašarines dujas, bei kelis kartus liepia atidaryti automobilio duris. V. V. atidarius vairuotojo dureles, konfliktas tęsiasi, nuteistasis toliau tęsia pareigūnų įžeidinėjimą. Tuo metu L. S. per priekines keleivio dureles įeina į automobilio vidų, sugriebia E. D. už dešinės rankos, bandydamas jį sutramdyti. Nuo 00:04:19 vaizdo įraše matyti kaip V. V. bandant nulenkti E. D. galvą, šis atsilošia atgal į automobilio vidų bei spiria kojomis į V. V. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, aptartas vaizdo įrašas neginčijamai patvirtina tai, kad E. D. pirmasis pradėjo naudoti fizinį smurtą savo profesines pareigas atliekančio V. V. atžvilgiu, iš pradžių trenkdamas ranka nukentėjusiajam, o vėliau įspirdamas jam. Pažymėtina, kad Lietuvos policijos mokyklos išvada dėl pareigūnų veiksmų įvertinimo (1 t., b. l. 56–58) patvirtina, jog policijos pareigūnų atlikti veiksmai profesinės taktikos aspektu atlikti tinkamai, yra adekvatūs nagrinėjamai situacijai bei jos eigai, prievartos priemonės panaudotos tiek, kiek to reikia tarnybinėms pareigoms įvykdyti. Teisėjų kolegijos vertinimu, vaizdo įrašo turinys patvirtina, jog E. D. fizinio smurto panaudojimas V. V. atžvilgiu buvo tyčinis ir sąmoningas elgesys siekiant, sutrukdyti V. V. ir L. S. tinkamai atlikti jų profesines pareigas.

9.3.       2020 m. rugsėjo 7 d. specialisto išvadoje Nr. G 2537/2020 (01) (1 t., b. l. 80–81) nurodyta, jog, remiantis medicininių dokumentų duomenimis, nukentėjusiajam V. V. nustatyta poodinė kraujosruva kairiame žaste ir odos nubrozdinimas kairėje plaštakoje. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu (daiktais) iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. ir kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Specialisto išvadoje taip pat nurodyta, jog tikėtina, kad sužalojimų padarymo metu nukentėjusysis galėjo jausti fizinį skausmą, tačiau apie pasekmes pasisakyti nėra galimybės, kadangi tuo metu sužalojimai buvo gyjantys. Minėtų sužalojimų pobūdis ir lokalizacija rodo, kad tai yra E. D. nukentėjusiajam suduotų smūgių pasekmės, ką patvirtina ir pirmiau aptarto vaizdo įrašo turinys. Be to, šią versiją, t. y., tai, kad V. V. sužalojimus sukėlė būtent fizinio pobūdžio E. D. veiksmai, patvirtina ir baudžiamojoje byloje esantys V. V. medicininiai dokumentai (1 t., b. l. 53), kuriuose nurodyta, jog kairio žasto srityje matomas paviršinis odos nubrozdinimas (4x10 cm), nedidelis patinimas, kairė alkūnė lenkiama ir tiesiama pilna amplitude, tačiau su skausmu žasto srityje.

9.4.       2020 m. rugsėjo 7 d. specialisto išvadoje Nr. G 2538/2020 (01) (1 t., b. l. 91–92), be kita ko, nurodyta, kad L. S. padarytas odos įbrėžimas dešiniame dilbyje, sužalojimas padarytas paveikus kietu buku ir (ar) briauną turinčiu daiktu (daiktais). Neatmetama tai, jog šis sužalojimas padarytas 2020 m. rugpjūčio 31 d. Visumoje L. S. sužalojimai vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu ir, įprastinėmis sąlygomis, patiriant juos jaučiamas fizinis skausmas. Kaip matyti iš faktinių bylos aplinkybių, E. D. yra inkriminuotas odos įbrėžimo padarymas L. S., o pirmiau aptartas vaizdo įrašas patvirtina, kad E. D., bandydamas sustabdyti prieš jį naudojamus kovinių imtynių veiksmus ir nuo savęs atplėšti L. S. ranką, rankomis kabinosi į minėto nukentėjusiojo ranką (past. – vaizdo įrašo laikas nuo 00:04:30 iki 00:04:36), dėl to darytina išvada, kad objektyvūs bylos duomenys patvirtina, jog minėtą sužalojimą sukėlė būtent E. D. prieš policijos pareigūną L. S. nukreipti fizinio pobūdžio veiksmai.

9.5.       Apeliaciniame skunde taip pat keliamos abejonės dėl specialisto A. A. parodymų, kadangi, apelianto teigimu, šis asmuo peržengė savo kompetencijos ribas ir vertino vaizdo įrašo turinį, nors tokios kvalifikacijos neturi. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais. Kaip matyti iš A. A. paaiškinimų (4 t., b. l. 62–63), specialistas vertino policijos pareigūnų taktinių veiksmų teisėtumą remdamasis byloje esančiu vaizdo įrašu. A. A. teigimu, vaizdo medžiaga laikytina pirminiu duomenų šaltiniu, kuriuo remiantis galima padaryti nešališką išvadą. Nurodyti A. A. paaiškinimai dėl vaizdo įrašo turinio yra taktinių veiksmų vertinimo kontekste, taip pat pateiktos tam tikros išvados dėl vaizdo įraše užfiksuotų aplinkybių. Tačiau tai, kad specialistas pateikė savo nuomonę dėl tam tikrų vaizdo įraše užfiksuotų momentų, nėra pagrindas teigti, jog specialistas peržengė savo kompetencijos ribas. Vien tik apelianto nesutikimas su specialisto paaiškinimais bei jų nepalankumas E. D. nėra pakankama priežastis netikėti A. A. parodymais.

9.6.       Atkreiptinas dėmesys ir į nuteistojo E. D. parodymus dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 straipsnyje. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 193–194; 3 t., b. l. 76, 81) nuteistasis paaiškino, jog jį sustabdžius policijos pareigūnams, jis iš karto atkreipė dėmesį į tai, kad pareigūnas buvo be kaukės, tačiau pareigūnas kalbėjo apie tai, jog nuteistasis neva vairuodamas naudojosi telefonu. Pareigūnui paprašius jo pateikti dokumentą, jis paprašė palaukti kol tai padarys, tačiau V. V. nelaukė ir kišo ranką į automobilio vidų. Tuo metu kitas policijos pareigūnas (L. S.) iš kitos pusės priėjo prie automobilio ir atidaręs keleivio pusės dureles stvėrė E. D. už kaklo ir pradėjo jį smaugti. Kaip teigė nuteistasis, pareigūnui jis tyčia nesmūgiavo, tačiau gynėsi nuo netinkamo jų elgesio. Apklaustas teisiamajame posėdyje (4 t., b. l. 6–9) nuteistasis nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, t. y. neigė tyčia priešinęsis pareigūnams, o nurodė tik siekęs apsisaugoti nuo neteisėto policijos pareigūnų puolimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuos nuteistojo parodymus paneigia pirmiau aptartas vaizdo įrašas, iš kurio yra akivaizdžiai matyti, kad realų fizinį smurtą pirmasis pradeda naudoti nuteistasis, tokiu būdu priešindamasis policijos pareigūnų teisėtiems reikalavimams bei sukeldamas baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius. Bylos medžiagoje neužfiksuoti jokie kiti duomenys, galintys patvirtinti, kad nurodyti sužalojimai kilo ne dėl nuteistojo veiksmų, o dėl kitų priežasčių ar dėl pačių nukentėjusiųjų tariamai neteisėtų veiksmų, kaip nurodė nuteistasis.

10.       Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pirmiau aptarti duomenys pagrindžia išvadą, kad E. D. veiksmai buvo aktyvūs, smurtiniai ir tyčiniai, jis sąmoningai nepakluso savo pareigas ėjusių pareigūnų reikalavimams pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą ir išlipti iš savo transporto priemonės. Aptarti įrodymai leidžia konstatuoti, kad būtent E. D. pradėjo tarp jo ir nukentėjusiųjų kilusį konfliktą, bandė smūgiuoti ir smūgiavo V. V. be jokios priežasties, kadangi nukentėjusysis neįžeidinėjo E. D., nepradėjo pirmas naudoti fizinio smurto. Atkreiptinas dėmesys, kad konfliktas prasidėjo dėl nuteistojo neadekvačios reakcijos į nukentėjusiojo policijos pareigūno V. V. teisėtus reikalavimus. Teisėjų kolegija pabrėžia ir tai, kad aptariamu atveju tiek V. V., tiek L. S. dėl E. D. veiksmų patyrė tam tikrus sužalojimus, tačiau jokių sužeidimų, padarytų nuteistajam, byloje neužfiksuota. Ši aplinkybė papildomai patvirtina, jog fizinio smurto panaudojimo iniciatorius nagrinėjamu atveju buvo būtent nuteistasis. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad vien tai, jog V. V. vizualiai ir akivaizdžiai neišreiškė jaučiamo fizinio skausmo paneigia, kad iš tikrųjų nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais. Pažymėtina, kad nukentėjusysis yra policijos pareigūnas, kuris dėl specialaus pasiruošimo ir darbo pobūdžio turi aukštesnį tolerancijos laipsnį dėl jam išsakytų žodžių ir prieš jį atliktų veiksmų, todėl vien išorinis fizinio skausmo akivaizdus nerodymas nėra pagrįstas pagrindas siekiant konstatuoti, jog nuteistasis nesukėlė nukentėjusiajam V. V. fizinio skausmo. 

11.       Siekiant konstatuoti BK 286 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties buvimą iš esmės nepakanka nustatyti atliktus tam tikrus veiksmus pareigūno atžvilgiu, bet būtina įrodyti kryptingą smurto panaudojimą ar grasinimą tuoj pat jį panaudoti, siekiant pasipriešinti pareigūnams. Iš šioje byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad E. D. aktyviais fizinio pobūdžio veiksmais, kurie buvo sąmoningi ir kėlė grėsmę tarnybos funkcijas atliekančiam policijos pareigūnui V. V., panaudojo fizinį smurtą jo atžvilgiu, siekdamas pasipriešinti ir tokiu būdu trukdyti jam atlikti jo tarnybines funkcijas, t. y., dešinės rankas kumščiu sudavė smūgį į V. V. kairės rankos riešą bei koja įspyrė į V. V. kairės rankos sritį virš alkūnės. Taip pat nuteistasis, priešindamasis jį bandančiam sutramdyti pareigūnui L. S. padarė odos įbrėžimą jo dešiniame dilbyje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės yra pakankamos konstatuoti BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties buvimą E. D. veiksmuose, kadangi matyti, jog nuteistasis, sąmoningais veiksmais, keliančiais grėsmę savo tarnybos funkcijas atlikusiems pareigūnams, panaudojo fizinį smurtą jų atžvilgiu, taip jiems pasipriešindamas ir tokiu būdu trukdydamas jiems atlikti tarnybines funkcijas. Nagrinėjamu atveju įrodyta, kad šie E. D. veiksmai buvo tyčiniai, tiek intensyvūs ir agresyvūs, jog yra vertintini kaip pasipriešinimas BK 286 straipsnio prasme, bei tiek pavojingi, kad už juos kiltų baudžiamoji atsakomybė. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad asmuo, nesutikdamas su policijos pareigūnų veiksmais, savo pažeistą teisę gali ginti teisinėmis priemonėmis, skųsdamas policijos pareigūnų veiksmus nustatyta tvarka, o ne priešintis policijos pareigūnams naudodamas fizinį smurtą. Nagrinėjamu atveju byloje nustatytos aplinkybės bei surinkti įrodymai leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad E. D. suvokė, jog savo aktyviais veiksmais, kumščiu trenkdamas bei spirdamas koja V. V., priešinosi savo tarnybines funkcijas atliekančiam valstybės tarnautojui ir to norėjo, t. y., veikė tiesiogine tyčia. Nuteistojo pateikta versija, jog jo veiksmai nebuvo tyčiniai, o atlikti siekiant tik apsiginti nuo nukentėjusiųjų neteisėtų veiksmų, buvo teismo patikrinta ir paneigta.

12.       Taigi atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus, juos aptarė bei pateikė motyvus dėl jų vertinimo, tinkamai nustatė fizinio smurto panaudojimo aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl nusikaltimo, numatyto BK 286 straipsnyje, požymių E. D. veiksmuose buvimo. Todėl konstatuojama, jog apeliacinis skundas šioje dalyje yra nepagrįstas, visos skunde minimos aplinkybės teisingai įvertintos apylinkės teismo priimant skundžiamą nuosprendį. Tenkinti apeliacinį skundą bei E. D. išteisinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo.

13.       Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis bei skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo motyvus, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju buvo klaidingai nustatyta aplinkybė, kada E. D. nevykdė reikalavimo išlipti iš savo automobilio, kadangi pirmiau aptarto vaizdo įrašo turinys patvirtina, jog tiesioginis reikalavimas išlipti iš automobilio E. D. buvo pareikštas po V. V. paliepimo atidaryti transporto priemonės vairuotojo dureles (past. – vaizdo įrašo laikas nuo 00:03:17). Taip pat nuosprendyje yra klaidingai konstatuota, jog E. D. padarė L. S. odos įbrėžimus dešiniame dilbyje, kadangi specialisto išvadoje yra nustatytas tik vienas odos įbrėžimas dešiniame dilbyje. Todėl E. D. padarytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės yra tikslinamos ir konstatuotina, kad:

E. D. panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino viešojo administravimo funkcijas vykdantiems valstybės tarnautojams, o būtent: jis, 2020 m. rugpjūčio 31 d. apie 17.15 val., vairuodamas jam priklausantį automobilį „Bentley“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir važiuodamas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ties šalia esančiu pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nesilaikydamas Kelių eismo taisyklėse numatytų reikalavimų ir tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 417 straipsnio 3 dalyje numatytą draudimą vairuotojams naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis, kai jomis naudojamasi rankomis, išskyrus atvejus, kai stovinčios transporto priemonės variklis išjungtas, nesilaikymo, o būtent: rankoje tarp prietaisų skydelio ir lango laikydamas mobiliojo ryšio telefoną, bei tai pastebėjus važiuojančiam tarnybiniame automobilyje Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės (duomenys neskelbtini) patruliui V. V., buvo sustabdytas. Policijos pareigūnui, nukentėjusiajam V. V., priėjus prie E. D. automobilio, paaiškinus jo sustabdymo priežastį ir paprašius pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, E. D. jo nepateikė, elgėsi agresyviai, vartojo necenzūrinius žodžius. V. V. atliekant savo tiesiogines funkcijas bei bandant atidaryti automobilio vairuotojo pusės dureles, E. D. to padaryti neleido, bei užsimodamas dešinės rankos kumščiu pro atidarytą langą tyčia smūgiavo V. V. į kairės rankos riešą, po ko pastarajam pajutus fizinį skausmą ir įspėjus, kad bus panaudotos specialios priemonės, bei pavykus atidaryti automobilio dureles ir bandant E. D. paimti už rankos, E. D. koja tyčia spirdamas V. V. į jo kairės rankos sritį virš alkūnės padarė poodinę kraujosruvą žaste ir odos nubrozdinimą kairėje plaštakoje, kas yra vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu, o tuomet iš dešinės pusės prie automobilio keleivio durelių priėjus policijos pareigūnui L. S. ir bandant sugriebti E. D. už rankos, šis toliau aktyviais veiksmais priešinosi. L. S. panaudojus imtynių veiksmus ir stipriai laikant E. D. prie krūtinės, E. D., norėdamas išvengti sulaikymo, bandė ištrūkti bei muistėsi, taip padarydamas L. S. odos įbrėžimą dešiniame dilbyje.

Dėl civilinių ieškinių

14.       Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su skundžiamu nuosprendžiu dalyje dėl nukentėjusiųjų V. V. ir L. S. bei Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareikštų civilinių ieškinių išsprendimo. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai V. V. civilinį ieškinį dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies ir iš E. D. priteisė 500 Eur nukentėjusiojo V. V. naudai, taip pat nuosprendžio rezoliucinėje dalyje klaidingai nurodė aplinkybes dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareikšto civilinio ieškinio išsprendimo. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su nukentėjusiesiems priteisto advokato pagalbai apmokėti sumos dydžiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apelianto argumentai yra iš dalies pagrįsti ir skundžiamas nuosprendis keistinas dalyje dėl minėtų civilinių ieškinių išsprendimo.

15.       Spręsdami klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismai vadovaujasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsniu, 6.251 straipsnio 2 dalimi bei kitomis CK normomis, taip pat atsižvelgiama į teismų praktiką. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog neturtinė žala yra laikoma asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, šio asmens reputacijos pablogėjimas ir bendravimo galimybių sumažėjimas bei kita, teismo įvertinti pinigais. Minėto straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, minėtą žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog šis sąrašas nėra baigtinis – priklausomai nuo konkrečios bylos faktinių aplinkybių, teismas, spręsdamas klausimą dėl civilinio ieškinio, atsižvelgia ir į tokias neturtinės žalos dydžio nustatymo aplinkybes kaip individualios paties nukentėjusiojo savybės (amžius, profesija, socialinė padėtis ir kt.), itin ciniškas elgesys su nukentėjusiuoju bei nukentėjusiojo didelis neatsargumas, padėjęs žalai atsirasti arba jai padidėti, žalą padariusio asmens elgesys po veikos padarymo ir pan. (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-211-307/2019).

16.       Apeliaciniame skunde argumentuojama, jog nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai patenkinti iš dalies nepagrįstai, kadangi tiek L. S., tiek V. V. gavo kompensaciją iš valstybės ir dėl to neteko teisės reikalauti žalos atlyginimo iš už žalą atsakingo asmens, kadangi visas jų teises įgijo kompensaciją išmokėjusi įstaiga. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo su šiais apeliacinio skundo motyvais nesutikti, kadangi nukentėjusiesiems išmokėtos kompensacijos yra neabejotinai pakankamos padengti jiems padarytą turtinę ir neturtinę žalą.

16.1.       Lietuvos Respublikos Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 (Lietuvos Respublikos 2018 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XIII-1381 redakcija), devintasis skirsnis reglamentuoja pareigūnų sveikatos priežiūrą ir su tuo susijusias socialines garantijas, be kitų – ir garantijas dėl gyvybės netekimo ar sveikatos sutrikdymo. Vidaus tarnybos statuto 59 straipsnyje yra nustatytos kompensacijų pareigūno ar kursanto mirties arba sveikatos sutrikdymo atvejais mokėjimo sąlygos, orientaciniai dydžiai, taip pat atvejai, kai kompensacijos nemokamos. Minėto straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sveikata buvo sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, priklausomai nuo sveikatos sutrikdymo laipsnio ir netekto darbingumo, išmokama nuo vieno iki šešiasdešimt mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Kaip yra matyti iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymų dėl kompensacijos nukentėjusiesiems išmokėjimo, nukentėjusiajam L. S. buvo išmokėta 13,97 mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija, o V. V. – 0,78 mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija (3 t., b. l. 37–38, 39–40).

16.2.       Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad valstybė, pripažindama atitinkamų kategorijų valstybės pareigūnų tarnybos pobūdžio nulemtą potencialų pavojų jų sveikatai, taip pat ir įvertindama tai, kad gera pareigūnų sveikatos būklė yra būtina sąlyga tinkamam jų pareigų, turinčių svarbą visuomenei, vykdymui, įsipareigojo nurodytų kategorijų pareigūnams suteikti papildomą sveikatos bei gyvybės draudimo valstybės biudžeto lėšomis apsaugą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013). Taigi valstybės prievolė mokėti socialinio draudimo išmoką nukentėjusiam pareigūnui atsiranda viešosios teisės normų pagrindu, t. y. valstybė savanoriškai prisiima pareigą mokėti socialines išmokas, kurių dydis nustatomas atsižvelgiant į valstybės lėšomis draudžiamų interesų svarbą, valstybės biudžeto galimybes ir kitus reikšmingus kriterijus. Vis dėlto pažymėtina, kad Vidaus tarnybos statuto 59 straipsnio 3 dalies nuostata nesieja kompensacijos tik su pareigūno patirta turtine žala ar negautomis pajamomis, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme, todėl nukentėjusiesiems išmokėtos kompensacijos gali dengti ir dėl sveikatos sužalojimo tarnybos metu pareigūno patirtą neturtinę žalą, kurią sukėlė neteisėti žalą padariusio asmens veiksmai (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133-695/2017). Šiame kontekste sutiktina ir su apeliacinio skundo argumentais, kad kompensaciją iš valstybės gavęs policijos pareigūnas netenka teisės reikalauti žalos atlyginimo iš už žalą atsakingo asmens, kadangi visas jo teises įgyja kompensaciją išmokėjusi įstaiga (CK 6.113 straipsnis). Tik tuo atveju, jei išmokėta kompensacija visiškai nepadengtų patirtos žalos, pareigūnas galėtų reikalauti iš atsakingo asmens žalos skirtumo, kurio nepadengia kompensacija (CK 6.254 straipsnio 2 dalis).

16.3.       Kaip yra matyti iš Piniginės kompensacijos apskaičiavimo lentelės, sudarytos V. V. atžvilgiu (3 t., b. l. 58), vidutinis V. V. mėnesinis darbo užmokestis yra 1 435,86 Eur. Baudžiamojoje byloje esantys duomenys patvirtina, kad V. V. buvo išmokėta 0,78 mėnesio jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija (3 t., b. l. 39–40), t. y., 1 119,97 Eur dydžio kompensacija. Be to, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimais (1 t., b. l. 149, 152–153) V. V. buvo paskirtos trys ligos išmokos, kurių bendra suma siekia 1 306,88 Eur. Taigi V. V. iš valstybės biudžeto už patirtus sužalojimus bendrai gavo 2 426,85 Eur dydžio išmoką (kompensaciją), kuri yra kiek mažiau nei 1 000 Eur didesnė nei jo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis. Nagrinėjamu atveju negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad tokio dydžio suma policijos pareigūnui, kuris nagrinėjamo įvykio metu patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą, iš esmės nepakankama siekiant tinkamai kompensuoti V. V. patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendimas nukentėjusiojo V. V. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir iš E. D. jam priteisti 500 Eur už padarytą neturtinę žalą yra perteklinis bei priimtas nepakankamai išanalizavus visas šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Tačiau negalima sutikti su gynėjo pozicija, jog pirmos instancijos teismas Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui turėjo priteisti ne 1 119,97 Eur, o 500 Eur, t. y., patenkinti ieškinį iš dalies, nes būtent tokio dydžio neturtinės žalos priteisimas atitiktų protingumo ir sąžiningumo principus. Kaip jau nurodyta, nukentėjusiesiems pareigūnams išmokėtos kompensacijos nėra siejamos tik su pareigūno patirta turtine žala ar negautomis pajamomis, bet gali dengti ir dėl sveikatos sužalojimo tarnybos metu pareigūno patirtą neturtinę žalą, kurią sukėlė neteisėti žalą padariusio asmens veiksmai. V. V. išmokėta 1 119,97 Eur kompensacija negali būti vertinama tik kaip kompensacija už nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą, bet padengia ir jo patirtą turtinę žalą. Be to, ši kompensacija buvo paskirta teisėtai ir pagrįstai, o kadangi Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas patyrė tokio dydžio išlaidas, jos pagrįstai priteistos iš E. D.

16.4.       Piniginės kompensacijos apskaičiavimo lentelėje, sudarytoje L. S. atžvilgiu (3 t., b. l. 57), nurodyta, kad vidutinis L. S. mėnesinis darbo užmokestis yra 1 381,84 Eur. Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad L. S. buvo išmokėta 13,97 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija (3 t., b. l. 37–38), t. y., 19 304,30 Eur. Be to, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius L. S. paskyrė 4 485,89 Eur dydžio ligos išmoką. Akcentuotina tai, kad E. D. skundžiamu nuosprendžiu išteisintas dalyje dėl nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte, o nagrinėjamu atveju jis nuteistas tik už odos įbrėžimo L. S. dešiniame dilbyje padarymą. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, kad dėl nurodyto sužalojimo nukentėjusiajam buvo padaryta 500 Eur įvertinta neturtinė žala, kurią privalo atlyginti nuteistasis. Pabrėžtina, kad duomenų dėl liekamųjų reiškinių ar kitų nepatogumų, patirtų būtent dėl odos įbrėžimo, nukentėjusysis nepateikė, dėl to yra laikytina, kad L. S. neįrodė, jog šiuo sužalojimu jam padaryta neturtinė žala, todėl nėra ir pagrindo jo civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti 500 Eur jo naudai.

17.       Atsižvelgiant į pirmiau aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino nukentėjusiųjų civilinius ieškinius iš dalies ir priteisė jiems po 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Dėl to nuosprendis yra keičiamas ir nukentėjusiųjų V. V. ir L. S. civiliniai ieškiniai dalyje dėl neturtinės žalos yra atmetami (past. – L. S. civilinis ieškinys dalyje dėl 9 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą pirmos instancijos teismo buvo paliktas nenagrinėtu (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas)).

18.       Apeliaciniame skunde prašoma sumažinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato civilinį ieškinį dalyje dėl 4 000 Eur advokato pagalbai apmokėti atlyginimo ir priteisti 2 000 Eur, kadangi atliktų darbų detalizacijose nurodyti duomenys leidžia manyti, jog sąskaitos iš esmės buvo formaliai „dvigubinamos“ ir išrašomos abiem nukentėjusiesiems tam, kad būtų pateisinta galutinė 4 000 Eur suma. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais. Pažymėtina tai, kad nukentėjusiųjų atstovė advokatė M. G. nukentėjusiuosius atstovavo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, minėtus asmenis ikiteisminio tyrimo metu atstovavo laikotarpiu nuo 2020 m. spalio iki 2021 m. balandžio, t. y., septynis mėnesius, ir šiuo metu atliko įvairaus pobūdžio veiksmus, kurie yra detalizuoti Atliktų darbų detalizacijose (3 t., b. l. 52). Šiame kontekste pabrėžtina, kad šiuo atveju buvo atstovauti du skirtingi nukentėjusieji, kurie nagrinėjamo įvykio metu atliko skirtingus veiksmus bei patyrė skirtingo pobūdžio sužalojimus, todėl negalima pritarti apeliacinio skundo motyvams, kad išrašytos sąskaitos už advokatės darbą buvo nepagrįstai dvigubinamos. Advokatė buvo aktyvi viso baudžiamojo proceso metu: dalyvavo nukentėjusiųjų apklausose, rengė bei teikė prašymus, rengė skundą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, teikė papildomus dokumentus, taip pat aktyviai dalyvavo bylą nagrinėjant teismo posėdyje. Šių aplinkybių visuma pagrindžia priteistą 4 000 Eur atstovavimo išlaidų dydį, o apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad advokatė vienu metu atstovavo abu nukentėjusiuosius, kurių pozicija tarpusavyje sutapo, neleidžia daryti išvados, kad priteista suma yra pernelyg didelė, nesant kitų tai pagrindžiančių aplinkybių.

19.       Sutinkama su apeliacinio skundo argumentais, jog nagrinėjamu atveju skundžiamo nuosprendžio rezoliucijoje yra klaidingai nurodyta, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato civilinis ieškinys tenkinamas iš dalies ir iš E. D. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato naudai yra priteisiama 1 119,97 Eur V. V. darbo užmokesčio kompensacijos išmokėjimo. Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog Nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas šio įstatymo nustatytais atvejais kompensuoja dėl draudžiamųjų įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe (tarnyboje), pakeliui į darbą (tarnybą) ar iš darbo (tarnybos) arba profesinių ligų) negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudžiamųjų įvykių atvejais – jų šeimos nariams; 12 straipsnio 1 punkte yra nurodyta, kad ligos išmoka yra skiriama Valstybinio socialinio draudimo 4 straipsnio 1-4 dalyse ir 6 straipsnio 4, 5, 10 dalyje nurodytiems asmenims, tapusiems laikinai nedarbingiems dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba profesinės ligos, pripažintų draudžiamaisiais įvykiais. Minėto įstatymo 13 straipsnio 1 punkte yra įtvirtinta, jog kompensuojamasis uždarbis ligos išmokoms yra apskaičiuojamas Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatose nustatyta tvarka pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas per paeiliui einančius 3  (tris) kalendorinius mėnesius, buvusius iki praeito kalendorinio mėnesio prieš laikinojo nedarbingumo nustatymo mėnesį. Šis teisinis reglamentavimas leidžia sutikti su apelianto argumentais, jog nukentėjusiesiems netektas darbo užmokestis buvo kompensuotas Valstybinio socialinio draudimo fondo. Taip pat pažymėtina, jog aplinkybė, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo civilinio komisariato pateiktuose dokumentuose ir civiliniame ieškinyje nėra diferencijuojamas atlyginamos žalos pobūdis, nesudaro jokio pagrindo savaime teigti, jog nukentėjusiųjų darbovietė atlygino išskirtinai netektą darbo užmokestį.

20.       Dėl pirmiau aptartų aplinkybių skundžiamo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 20 d. nuosprendžio rezoliucinė dalis tikslinama nurodant, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato civilinis ieškinys yra tenkinamas dalyje dėl 1 119,97 Eur V. V. kompensacijos išmokėjimo bei 4 000 Eur advokato pagalbai apmokėti, atlyginimo.

Dėl kitų apeliacinio skundo klausimų

21.       Apeliantas taip pat kelia klausimą dėl V. V. nedarbingumo laikotarpio, kadangi jam buvo padaryti itin menki sužalojimai, tačiau nukentėjusysis nedarbingas buvo mėnesį. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nustačius, jog nedarbingumo pažymėjimas tam tikrą laikotarpį buvo tęstas nepagrįstai, tai būtų pagrindas mažinti priteistą civilinį ieškinį.

22.       Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo gynėjo prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją patenkino iš dalies ir kreipėsi į gydymo įstaigas, išdavusias nedarbingumo pažymėjimus nukentėjusiajam V. V., taip pat teismo posėdyje apklausė liudytojas A. V. bei I. B.

23.       Iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos medicinos centro pateiktų dokumentų (5 t., b. l. 31–35) matyti, kad 2020 m. rugpjūčio 31 d. ortopedo traumatologo konsultacijos V. V. metu nukentėjusiajam diagnozuotas peties ir kairiojo žasto sumušimas ((duomenys neskelbtini)). Taip pat nurodyta, jog V. V. rekomenduojama vengti sunkaus kėlimo ar fizinio krūvio 2-3 savaites, o skausmą nukentėjusysis įvertina kaip stiprų (6-8 balų). Pateikti gydytojo išrašai patvirtina, jog V. V. kurį laiko nuo sužalojimo jautė stiprų skausmą, alkūnės sąnario judesiai buvo riboti.

24.       Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme apklaustos liudytojos A. V. ir I. B. Nagrinėjamo įvykio metu liudytoja I. B. dirbo (duomenys neskelbtini) ir posėdžio metu paaiškino, kad objektyvios apžiūros metu ji pastebėjo V. V. rankos funkcijų sutrikimą bei skausmą ir tokiais atvejais yra numatoma kiek laiko galima tęsti nedarbingumą bei yra paskiriamas gydymas. Dažniausiai nedarbingumas yra pratęsiamas 5 dienų terminui, o esant tokio pobūdžio sužalojimams paprastais nedarbingumas, jei nenustatyta komplikacijų, tęsiasi 2-3 savaičių laikotarpiui. Liudytoja paaiškino, kad dažniausiai skausmo pojūtis yra vertinamas pagal asmens žodžius, tačiau tą galima patikrinti ir objektyviai, t. y., spaudžiant sužalotą vietą ir pan. Liudytoja A. V., taip pat nagrinėjamo įvykio metu dirbo (duomenys neskelbtini) ir, įvertinusi V. V. būklę ir darbo pobūdį, nedarbingumo pažymėjimą pratęsė. Vėliau, SODROS iniciatyva V. V. buvo apžiūrėtas kelių gydytojų bei SODROS atstovės, kadangi pas juos yra numatyta tokia galimybė, t. y., kilus įtarimų, jog nedarbingumas yra nepagrįstas ar pacientas meluoja apie jaučiamus simptomus. Atlikus šią apžiūrą, buvo nuspręsta V. V. nedarbingumą pratęsti iki 2 savaičių. Taip pat paaiškino, kad nedarbingumo pratęsimas svarstomas atsižvelgiant ir į asmens užimamas pareigas, t. y., asmeniui, dirbančiam su didesniu fiziniu krūviu, nedarbingumas gali būti pratęsiamas ilgiau. Liudytoja taip pat nurodė, jog dažniausiai galima nustatyti, kada asmuo meluoja apie asmens jaučiamą skausmą pagal veido išraišką, kūno kalbą ir pan.

25.       Teisėjų kolegijos vertinimu, liudytojų A. V. bei I. B. parodymai bei pateikti dokumentai patvirtina, jog V. V. nedarbingumas buvo tęsiamas pagrįstai, nustačius tai pagrindžiančias aplinkybes.

26.       Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog apylinkės teismas, pripažindamas E. D. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje, teisingai ir pagrįstai įvertino šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, tačiau nepakankamai išanalizavo visus nukentėjusiųjų civilinių ieškinių teisingam išsprendimui svarbius duomenis bei nesukonkretino nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinis skundas yra tenkinamas iš dalies ir skundžiamas nuosprendis keičiamas iš dalies.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

nuteistojo E. D. gynėjo advokato Aido Mažeikos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 20 d. nuosprendį pakeisti:

Nukentėjusiojo V. V. civilinį ieškinį dėl 2 000 Eur priteisimo neturtinei žalai atlyginti atmesti.

Nukentėjusiojo L. S. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo dalyje pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 straipsnį atmesti.

Patikslinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 20 d. nuosprendžio rezoliucinę dalį nurodant, kad iš E. D. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato naudai priteisiama 5 119,97 Eur patirtų išlaidų, t. y., 1 119,97 Eur V. V. išmokėtos kompensacijos bei 4 000 Eur advokato pagalbai apmokėti, atlyginimo.

Kitoje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 20 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai                     Arūnas Bartkus

                                                                                                                  Ieva Gavelytė-Kalytienė

                                                                                                                  Nijolė Žimkienė