Baudžiamoji byla Nr. 1A-824-593/2019
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-56693-18-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.1.2.1;
2.4.6.1; 2.4.7.
(S)
Kauno apygardos teismas
n u t a r t i s
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gruodžio 20 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danutės Giačaitės ir Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
sekretoriaujant Audronei Tulauskienei,
dalyvaujant prokurorui Juozui Aurylai,
nuteistajam E. K., jo gynėjai advokatei Rasai Kalkauskienei ir nuteistojo A. B. gynėjai advokatei Vidai Kabešienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. K. ir A. B. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 8 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje ir jam paskirta dvejų metų trukmės laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su įsiteisėjusiu Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. liepos 5 d. nuosprendžiu paskirta galutine subendrinta šešių metų laisvės atėmimo bausme, prie 2019 m. liepos 5 d. nuosprendžiu paskirtos griežtesnės bausmės pridedant dalį pagal šį nuosprendį paskirtos švelnesnės bausmės, paskiriant galutinę subendriną bausmę - septynis laisvės atėmimo.
Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.
Bausmės pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Be to, minėtu nuosprendžiu E. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje ir jam paskirta dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.
Bausmės pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Minėtu nuosprendžiu be kita ko tenkintas civilininės ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinis ieškinys ir iš R. F., A. B. ir E. K. UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai solidariai priteistas 67,96 eurų dydžio turtinės žalos atlyginimas.
Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas ir R. F., tačiau dėl jo apeliacinis skundas nepaduotas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. A. B. ir E. K. pripažinti kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje už tai, kad 2018 m. lapkričio 3 d. apie 22.46 val. iš anksto susitarę su R. F. pagrobti svetimą turtą ir bendrai su juo veikdami, būnant UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančioje parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini), A. B. atsistojo ir laikė parduotuvės automatines lauko duris, kad šios netikėtai nebūtų uždarytos ir užrakintos parduotuvės darbuotojų, E. K. ir R. F. nuėjo į prekybos salę ir alkoholio skyriuje E. K. nuo prekių lentynos paėmė 2 butelius 0,7 l talpos degtinės „Absolut Pears“, bendros 39,98 eurų vertės, o R. F. nuo prekių lentynos paėmė 2 butelius 0,5 l talpos degtinės „Absolut Kurant“, bendros 31,98 eurų vertės, 0,5 l talpos degtinės butelį „Absolut Citron“ 15.99 eurų vertės ir 0,7 l talpos degtinės butelį „Absolut Citron“ 19,99 eurų vertės, paslėpė juos po striukėmis bei praėjo pro kasas nesusimokėję, o vagystę pastebėjus ir parduotuvės išėjimo duris užstojus apsaugos darbuotojui V. G., kuris paragino pavogtas prekes išimti ir padėti parduotuvėje, A. B. sugriebė V. G. už rankos bei jį pastūmė, taip sudarydamas galimybę R. F. iš parduotuvės su pavogtomis prekėmis pabėgti, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių nepriklausančių nuo jų valios, nes E. K. buvo sulaikytas apsaugos darbuotojo. Šiais veiksmais A. B., E. K. ir R. F. atvirai pagrobė svetimą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą, bendros 67,96 eurų vertės ir pasikėsino pagrobti 39,98 eurų vertės svetimo turto, iš viso – 107,94 eurų vertės.
2. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai, priimdami apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visetas patvirtina, jog A. B., R. F. ir E. K. pasikėsino padaryti atvirąją vagystę, t. y. nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.
3. Nuteistasis E. K. skundžia Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 8 d. nuosprendį, prašo peržiūrėti jo baudžiamąją bylą, neatmesti jo apeliacinio skundo bei kuo teisingiau jį išnagrinėti.
3.1. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jis buvo neteisingai nuteistas ir nubaustas du kartus už tą patį teisės pažeidimą. Pažymi, kad baudžiamojoje byloje esantis vaizdo įrašas patvirtina, jog aptariamos vagystės jis neįvykdė dėl ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių t. y. todėl, kad buvo sulaikytas apsaugos darbuotojo, kuris jį nusivedė į tarnybines patalpas ir iškvietė policijos pareigūnus. Atkreipia dėmesį, jog atvykę policijos pareigūnai jam surašė nutarimą ir paskyrė 250 eurų dydžio baudą, kurios jis nesumokėjo ir kuri šiuo metu yra iš jo išieškoma antstolių pagalba. Pažymi, kad apylinkės teismui priėmus skundžiamą nuosprendį ir nepanaikinus jam paskirtos administracinės nuobaudos jis buvo du kartus nubaustas už tą pačią neteisėtą veiką.
3.2. Be to, apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, nei su A. B., nei su R. F. iš anksto nesitaręs įvykdyti aptariamą nusikaltimą ir nurodo, kad į kaltinime nurodytą parduotuvę atėjo tik norėdamas nusipirkti maisto produktų, o mintis pagrobti alkoholinius gėrimus jam kilo spontaniškai. Taip pat pažymi, kad vien tik aplinkybė, jog R. F. tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje kaip ir jis bandė pavogti alkoholinius gėrimus nesuteikia jokio pagrįsto pagrindo išvadai, kad jie iš anksto buvo susitarę įvykdyti aptariamą nusikaltimą.
3.3. Taipogi apeliaciniame skunde nuteistasis pažymi, kad teisėjas Rimantas Grigas jau yra jį teisęs jį dėl analogiškų nusikalstamų veikų įvykdymo ir nurodo, kad jis buvo neteisingai nuteistas siekiant susidorojimo su juo. Nurodo, kad dėl minėtos priežasties pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį sąmoningai nevertino byloje esančio vaizdo įrašo ir kitų duomenų, patvirtinančių, jog iškarto po aptariamų įvykių jis buvo sulaikytas apsaugos darbuotojo bei perduotas policijos pareigūnams, kurie jį nubaudė administracine tvarka.
4. Nuteistasis A. B. skundžia Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 8 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį arba sušvelninti jam paskirtą bausmę.
4.1. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyta, jog jis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis, nes jos neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir teigiama, kad jis nepadarė jokios nusikalstamos veikos, nes tik stovėjo už parduotuvės durų ir rūkė, bei vaikščiojo prie parduotuvės galvodamas, kad galbūt reiktų į ją užeiti ir todėl galėdamas būti tarpduryje. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu R. F. ir E. K. patvirtino, jog jokio susitarimo dėl alkoholinių gėrimų grobimo tarp jų nebuvo, o liudytojas V. G. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu kiekvieną kartą davė vis kitokius parodymus. Be kita ko nurodoma ir tai, jog V. G. nuteistasis nestūmė, o apklausos metu minėtas liudytojas parodė suklupęs todėl, kad jam iš rankų iškrito apsaugos pultelis. Nuteistasis pažymi ir tai, jog aptariamų įvykių metu jis turėjo visas galimybes pabėgti, tačiau to nepadarė, kadangi nesiruošė daryti jokios nusikalstamos veikos.
5. Atsiliepimų į nuteistųjų apeliacinius skundus negauta.
6. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistasis E. K. prašė jį išteisinti, nuteistojo gynėja advokatė Rasa Kalkauskienė nurodė palaikanti jos ginamojo skundą, nuteistojo A. B. gynėja advokatė Vida Kabečienė nurodė palaikanti nuteistojo apeliacinį skundą ir pažymėjo, kad jos manymu pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, prokuroras Juozas Auryla prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.
7. Nuteistųjų E. K. ir A. B. apeliaciniai skundai atmetami.
8. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai bei nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas kruopščiai patikrina apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju nuteistojo E. K. apeliaciniame skunde nėra ginčijama jo kaltė dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, tačiau teigiama, kad už šios nusikalstamos veikos įvykdymą jis jau buvo nubaustas administracine tvarka bei nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu. Nuteistojo A. B. apeliacianiame skunde ginčijama jo kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir pateikiamas prašymas paskirti jam švelnesnę bausmę, tuo atveju jei jis nebus išteisintas. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).
9. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tiek E. K., tiek A. B. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje yra įrodyta baudžiamojoje byloje surinktais įrodymai, pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, BPK 20 straipsnio ir 301 straipsnio nuostatų nepažeidė, o baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, paremtą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taip pat pažymėtina ir tai, jog pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, nei vienam iš jų neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė išvadas dėl kaltinamųjų nuteisimo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, sprendžiama jog nuteistųjų E. K. ir A. B. pateiktuose apeliaciniuose skunduose nėra argumentų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai turėtų būti vertinami iš naujo ar naikinamas ginčijamas nuosprendis, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo priimto skundžiamo nuosprendžio motyvams dėl E. K. ir A. B. kaltės egzistavimo.
Dėl A. B. apeliacinio skundo
10. Iš nuteistojo A. B. apeliacinio skundo turinio matyti, jog jis ginčija savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, teigdamas, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje jis tik vaikščiojo ir rūkė prie aptariamos parduotuvės durų ir tokie jo veiksmai negali būti vertinami kaip atitinkantys nusikaltimo, numatyto BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, objektyviuosius sudėties požymius. Tačiau teisėjų kolegija šį apeliacinio skundo argumentą atmeta kaip visiškai nepagrįstą. Pažymėtina, kad prijungimui prie baudžiamosios bylos medžiagos buvo pateiktas 2018 m. lapkričio 3 d. parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), parduotuvėje sumontuotomis vaizdo stebėjimo kameromis padarytas vaizdo įrašas (1 t. 52 b. l.). Jame itin aiškiai užfiksuota kaltinime aprašytų įvykių eiga, t. y. iš šio vaizdo įrašo matyti, kad prie aptariamos parduotuvės durų prieina A. B., R. F. ir E. K., tačiau tik R. F. ir E. K. nueina į prekybos salę, o A. B. lieka stovėti už parduotuvės durų lauke, vieną koją laikydamas tarpduryje tam, kad automatinės parduotuvės durys negalėtų iki galo užsidaryti. Pažymėtina, kad priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, šiame vaizdo įraše nėra užfiksuota, jog stovėdamas tarpduryje jis rūkė ar tiesiog vaikščiojo prie durų, netgi priešingai – vaizdo įraše užfiksuota, kad tokioje padėtyje A. B. stovėjo beveik nejudėdamas, iš jos nesitraukdamas net tais atvejais, kuomet pro duris iš parduotuvės išeidinėjo kiti asmenys, iki tol kol prie jo priėjo apsaugos darbuotojas. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, kaip visiškai nepagrįstas atmetamas nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, jog aptariamų įvykių metu prie parduotuvės jis buvo tik todėl, kad planavo joje apsipirkti.
11. Iš nuteistojo A. B. apeliacinio skundo turinio galima suprasti, jog jis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje konstatuota aplinkybe, jog aptariamų įvykių metu jis pastūmė apsaugos darbuotoją V. G., teigdamas, jog apklausiamas liudytoju V. G. pats nurodė, suklupęs todėl, kad jam iš rankų iškrito raktai ir pultelis. Tačiau teisėjų kolegija neturi jokio pagrįsto pagrindo pritarti šiam nuteistojo apeliacinio skundo argumentui. Visų pirma, pažymėtina, kad nors minėtas apsaugos darbuotojas pirminės apklausos metu ir nurodė, kad aptariamų įvykių metu jis suklupo, todėl, kad jį pastūmė A. B., tačiau tiek ikiteisminio tyrimo metu vykusių papildomų apklausų metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu, jis nurodė pirminės apklausos metu suklydęs ir patikslino, jog jam užstojus parduotuvės duris ir pareikalavus E. K. ir R. F., kad jie atiduotų paimtus alkoholinius gėrimus, jį iš nugaros pastūmė A. B., tačiau dėl to jis nepargriuvo, o ant grindų suklupo tik todėl, kad norėjo pakelti nukritusį pultelį, kurio pagalba jis bandė užrakinti prekybos centro duris. Taigi iš šių parodymų turinio yra akivaizdu, jog minėtas liudytojas niekada neneigė fakto, jog buvo pastumtas A. B., o vien tik aplinkybė, kad dėl šio fizinio poveikio jis nepargriuvo, nepaneigia aplinkybės, kad jis iš tiesų buvo pastumtas. Šiuo atveju svarbu pažymėti ir tai, kad minėtus liudytojo parodymus patvirtina ir aptartas vaizdo įrašas, kuriame užfiksuota, kad nugara į parduotuvės duris stovintį V. G. pastūmė lauke buvęs A. B., tačiau dėl to jis nepargriuvo, o suklupo šiek tiek vėliau ir ne dėl pastūmimo. Aptartų aplinkybių kontekste darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, V. G. pastūmė nuteistas A. B.. Ir nors apsaugos darbuotojo pastūmimas šiuo atveju esminės reikšmės neturi (smurto panaudojimas yra vienas iš plėšimo požymių, kas nuteistiesiems neinkriminuota), tačiau iš tokių A. B. veiksmų akivaizdu, jog jis su kitais dviem nuteistaisiais veikė kartu ir savo veiksmais siekė padėti jiems pasišalinti iš parduotuvės su pagrobtais daiktais.
12. Kaip nepagrįstas atmetamas ir nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, jog jis jokios nusikalstamos veikos nepadarė todėl, kad tik stovėjo už aptariamos parduotuvės durų. Pažymėtina, jog skundžiamame nuosprendyje konstatuota, jog A. B. BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, padarė veikdamas bendrininkų grupėje su nuteistaisiais E. K. ir R. F.. Bendrininkavimo padarant nusikaltimą esmė yra ta, kad kiekvienas bendrininkas atsako ne tik už savo asmeniškai padarytus veiksmus, bet ir už visus baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius, kuriuos sukėlė veikdamas pagal susitarimą. Atkreiptinas dėmesys, jog susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais. Konstatuojant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų. Nereikalaujama, kad visi bendravykdytojai visiškai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje numatytą pavojingos veikos požymį. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, aptariamu atveju darytina pagrįsta išvada, kad A. B. ir nuteistųjų E. K. bei R. F., veiksmai buvo nukreipti jų bendro nusikalstamo sumanymo įgyvendinimui – turtinės naudos gavimui. Tai, kad A. B. pats nepaėmė iš parduotuvės lentynų alkoholinių gėrimų ir nebandė nesusimokėjęs jų išnešti iš parduotuvės, jo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepaneigia, kadangi iš bylos medžiagos matyti, jog sumanymas daryti nusikalstamą veiką kilo visiems trims nuteistiesiems, A. B. šiai idėjai pritarė ir savo veiksmais dalyvavo ją darant, kitų nuteistųjų neteisėtų veiksmų nestabdė ir netgi priešingai - pasikėsinimo įvykdyti vagystę metu, laikė parduotuvės duris (o vėliau ir pastūmė apsaugos darbuotoją užstojusį parduotuvės duris), siekdamas tokiu būdu sudaryti tinkamas sąlygas sėkmingam kitų nuteistųjų pasišalinimui iš parduotuvės. Atsižvelgiant į tai, kad visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad A. B. pagrįstai pripažintas kaltu dėl pasikėsinimo įvykdyti vagystę (BK 22 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnio 2 dalis).
13. Ir nors nuteistojo apeliaciniame skunde teigiama, kad tarp jo ir kitų nuteistųjų neegzistavimo išankstinis susitarimas įvykdyti aptariamą nusikalstamą veiką, tačiau teisėjų kolegija atmeta šį apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą. Pažymėtina, kad būtinas bendrininkavimo požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas, nors įstatymas ir nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, todėl kiekvieno bendrininkavimo atveju šį būtiną bendrininkavimo požymį atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, turi konstatuoti teismas. Teismų praktikoje įtvirtinta nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-P-218/2009 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, iš aukščiau aptarto vaizdo įrašo, matyti, kad aptariamas nusikaltimas buvo įvykdytas labai greitai (kiek daugiau nei per vieną minutę), nuteistieji E. K. ir R. F. įėję į parduotuvės prekybos salę iškarto, nei kiek nedvejodami ir nesirinkdami kitų prekių nuėjo į alkoholinių gėrimų skyrių, kur net pastumdami vienas kitą, ėmė nuo prekių lentynos butelius su alkoholiniais gėrimais ir slėpė juos po savo striukėmis, o A. B. pasiliko stovėti prie parduotuvės durų, siekdamas, kad jos neužsidarytų ir negalėtų būti užrakintos prekybos centro darbuotojų, pastebėjusių vykdomą nusikaltimą. Teisėjų kolegijos vertinimu tokie nuteistųjų veiksmai patvirtina, jog jie iš anksto buvo pasiskirstę užduotimis, kurias kiekvienas iš jų turėjo atlikti nusikaltimo padarymo metu ir įrodo jų veikos bei tyčios bendrumą, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu. Esant šioms aplinkybėms, priešingai nei teigiama aptariamame apeliaciniame skunde, nėra jokio pagrįsto pagrindo išvadai, kad tarp nuteistųjų neegzistavo išankstinis susitarimas.
14. Nuteistojo A. B. apeliaciniame skunde išreiškiamas ir alternatyvus prašymas sušvelninti jam paskirtą bausmę. Tačiau teisėjų kolegija neturi jokio pagrįsto pagrindo tenkinti šį prašymą.
14.1. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Pagal BK 61 straipsnio nuostatas teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta atsakomybę lengvinančių ir (ar) atsakomybę sunkinančių aplinkybių, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys).
14.2. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam A. B. bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą ir nustatydamas jos dydį, atsižvelgė į A. B. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, į nuteistojo kaltės formą ir rūšį (nuteistasis veikė tyčia), nusikalstamos veikos stadiją (nusikalstama veika baigta) bei į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje) ir jo atsakomybę lengvinančių atsakomybių nebuvimą. Be to, individualizuodamas A. B. skiriamą bausmę, pirmosios instancijos teismas įvertino ir nuteistojo asmenybę, t. y. atsižvelgė į tai, jog jis nuo 2007 m. gruodžio 10 d. yra įrašytas į priežiūros/dispanserinę grupę dėl psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant kelis narkotikus ir kitas psichoaktyviąsias medžiagas, praeityje teistas 18 kartų ir baustas administracine tvarka. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas A. B. skirtiną bausmę, tinkamai taikė aukščiau aptartas BK nuostatas, reglamentuojančias bausmių skyrimo taisykles ir pagrįstai sprendė, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus A. B. BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą ir jos dydį nustatant mažesnį nei minėto BK straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo A. B. paskirta bausmė atitinka jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą bei jo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, bausmė yra paskirta nepažeidžiant BK 54 ir 61 straipsniuose nustatytų bausmių skyrimo taisyklių bei leidžia įgyvendinti teisingumo principą ir pasiekti bausmės tikslus, todėl nėra jokio pagrįsto pagrindo ją švelninti.
Dėl nuteistojo E. K. apeliacinio skundo
15. Nuteistojo E. K. apeliaciniame skunde itin akcentuojama aplinkybė, jog iš karto po aptariamo pasikėsinimo įvykdyti atvirąją vagystę į įvykio vietą atvyko policijos pareigūnai ir surašė nutarimą, kuriuo jam buvo paskirta administracinė nuobauda – 250 eurų dydžio bauda. Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio galima suprasti, kad apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į šią aplinkybę ir baudžiamąją teiseną jo atžvilgiu nutraukti, kadangi asmuo negali baudžiamas du kartus už tą patį teisės pažeidimą. Susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo dėl aplinkybės, jog E. K. už kaltinime nurodytų neteisėtų veiksmų padarymą buvo nubaustas administracine tvarka, šiuo atveju nėra, kadangi minėta aplinkybė yra pagrįsta baudžiamosios bylos duomenimis. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 26 d. nutarimu buvo panaikintas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės III-osios kuopos, II-ojo būrio vyriausiojo patrulio M. V. 2018 m. lapkričio 3 d. nutarimas (priimtas administracinio nusižengimo byloje Nr. 20-ANR_N-24096-2018), kuriuo E. K. už administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 108 straipsnyje padarymą buvo paskirta 250 eurų dydžio bauda ir nutraukta administracinio nusižengimo bylos teisena, konstatavus, jog E. K. yra iškelta baudžiamoji byla pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį. Pažymėtina, kad nutraukus administracinio nusižengimo bylos teiseną minėtas nutarimas neteko teisinės galios, o E. K. išnyko pareiga įvykdyti šiuo nutarimu jam paskirtą administracinę nuobaudą. Ir nors nuteistojo apeliaciniame skunde teigiama, kad jam nesumokėjus aptariamos baudos, antstolis pradėjo vykdyti jos išieškojimą, tačiau pažymėtina, kad kartu su apeliaciniu skundu nebuvo pateikta jokių duomenų, objektyviai patvirtinančių šią aplinkybę, be to tokių duomenų nėra ir baudžiamosios bylos medžiagoje, dėl ko aptariamas apeliacinio skundo argumentas laikytinas tik deklaratyviu teiginiu. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra jokio pagrįsto pagrindo išvadai, kad skundžiamu nuosprendžiu E. K. pripažinus kaltu dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje padarymo ir už tai paskyrus jam bausmę, jis buvo pakarotinai nubaustas už vieną ir tą patį teisės pažeidimą ir, kad tokiu būdu buvo pažeistas non bis idem principas.
16. Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio galima suprasti, jog jo manymu aptariamą baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkas teismas, kadangi teisėjas Rimantas Grigas ne kartą jo atžvilgiu priėmė apkaltinamuosius nuosprendžius už analogiškų nusikaltimų padarymą ir todėl siekia su juo susidoroti. Tačiau šis apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip visiškai nepagrįstas. Pažymėtina, kad objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, jog negalėtų susidaryti įspūdis, kad proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinė nutartis 2K-190-511/2015). Tokios nuostatos yra įtvirtintos ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje (Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000, Poppe v. the Netherlands, no. 32271/04, judgement of 24 March 2009). Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto argumentai dėl teismo šališkumo siejami tik su aplinkybe, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teisėjas, praeityje nuteistojo atžvilgiu buvo priėmęs ir daugiau apkaltinamųjų nuosprendžių, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog teisės aktai nedraudžia tam pačiam teisėjui nagrinėti skirtingas baudžiamąsias bylas dėl to paties asmens padarytų skirtingų nusikalstamų veikų, todėl ši aplinkybė negali būti vertinama ir kaip įrodanti teisėjo šališkumą. Pažymėtina ir tai, jog šiuo atveju baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima pripažinti, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas iš tiesų buvo šališkas, bylą nagrinėjęs teisėjas buvo suinteresuotas bylos baigtimi, ar egzistavo kitokios aplinkybės, dėl kurių bylą nagrinėjęs teisėjas pagal BPK 58 straipsnį nebūtų galėjęs nagrinėti baudžiamosios bylos. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nei nuteistieji, nei jų gynėjai nereiškė nušalinimų bylą nagrinėjusiam teisėjui. Tuo tarpu, įrodymų įvertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistieji ir jų gynėjai, nuteistiesiems nepalankaus procesinio sprendimo priėmimas neleidžia daryti išvadą, jog buvo pažeistas teismo nešališkumo principas.
17. Nuteistojo apeliaciniame be kita ko teigiama ir tai, jog jis kartu su kitais nuteistaisiais iš anksto nesitarė dėl nusikalstamos veikos įvykdymo. Pažymėtina, kad analogiškas argumentas buvo nurodytas ir nuteistojo A. B. apeliaciniame skunde ir dėl jo jau buvo pasisakyta šios nutarties 13 punkte, todėl teisėjų kolegija dar kartą dėl šio klausimo nepasisako.
18. Esant aukščiau aptartoms aplinkybėms daroma išvada, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 8 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti įstatyminio pagrindo nėra, todėl nuosprendis paliekamas galioti, o nuteistųjų E. K. ir A. B. apeliaciniai skundai atmetami.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
nuteistųjų E. K. ir A. B. apeliacinius skundus atmesti.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.
Teisėjai Kęstutis Dargužis
Danutė Giačaitė
Daiva Jankauskienė