Civilinė byla Nr. e2-934-585/2019

                                                                                    Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02507-2017-9

                                                                                    Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 24 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Zelianka,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens S. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutarties, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Elsi“ bankrotas pripažintas tyčiniu,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Pareiškėja BUAB „Elsi“ bankroto administratorė UAB „Projektų investicijos“ kreipėsi į teismą su prašymu pripažinti UAB ,,Elsi“ bankrotą tyčiniu.

2.       Nurodė, kad2013 metais atlikto mokestinio patikrinimo metu Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Valstybinė mokesčių inspekcija) nustatė, jog UAB ,,Elsi“ turėjo tokias mokestines nepriemokas: 2011 m. sausio 1 d. – 74 100,36 Lt (21 460,95 Eur); 2012 m. sausio 1 d. – 162 413,68 Lt (47 038,25 Eur); 2013 m. sausio 1 d. – 307 867,60 Lt (89 164,62 Eur). Iš Valstybinės mokesčių inspekcijos nustatytų aplinkybių matyti, kad bendrovės įsiskolinimas Valstybinei mokesčių inspekcijai nuosekliai didėjo. Nors bendrovė neginčijo patikrinimo metu nustatytų aplinkybių, tačiau mokestinę nepriemoką vis tiek vengė sumokėti ir to nepadarė iki pat bendrovės bankroto bylos iškėlimo. Bankroto byloje yra patvirtintas 43519,75 Eur dydžio Valstybinės mokesčių inspekcijos finansinis reikalavimas, bei 1331,42 Eur Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos finansinis reikalavimas. Suinteresuotas asmuo S. P. 2013 m. birželio 27 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 13/06/27 perleido bendrovės akcijas T. S.. Bendrovės dokumentų perdavimo akte yra nurodyta, kad suinteresuotas asmuo S. P. perdavė akcijas įsigijusiam asmeniui T. S. 257 777,52 Lt bendrovės lėšų. Administratoriaus įsitikinimu, tuo atveju, jei iš tiesų toks pinigų perdavimo faktas įvyko, akivaizdu, jog bendrovės vadovas S. P. sąmoningai vengė prievolės sumokėti minėtus mokesčius į valstybės biudžetą, nors bendrovė iš turėtų piniginių lėšų galėjo padengti didžiąją dalį skolos Valstybinei mokesčių inspekcijai. Tokie suinteresuoto asmens veiksmai vertintini kaip sąmoningas vengimas mokėti mokesčius į valstybės biudžetą. Tai atitinka tyčinio bankroto požymį, numatytą Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte. Bankroto administratorė pažymėjo, kad buvęs bendrovės vadovas S. P. neužtikrino, jog bendrovė vykdytų jai numatytas mokestines prievoles, nors bendrovė turėjo finansines galimybes jas vykdyti. Tai sudaro pagrindą įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Bankroto administratorė taip pat nurodė, kad bendrovė veiklą organizavo tokiu būdu, jog bendrovės piniginės lėšos (ar reikšminga jų dalis) nepatektų į bendrovės atsiskaitomąsias sąskaitas ir iš jų nebūtų išieškoma mokestinė nepriemoka. Administratorės manymu, toks bendrovės veiklos organizavimas atitinka tyčinio bankroto požymį, numatytą ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte.

3.       Suinteresuotas asmuo buvęs BUAB „Elsi“ vadovas S. P. su pareiškimu nesutiko ir prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių aplinkybes ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio egzistavimui. Sprendžiant klausimą dėl įmonės nemokumo, tik pradelsti įmonės įsipareigojimai turi būti lyginami su 1/2 dalimi balansinio turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.), tačiau pareiškėja, remdamasi 2010 ir 2012 metų balansų duomenimis apie per ataskaitinius vienerius metus mokėtinas pinigų sumas ir įsipareigojimus, nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad įmonės finansinės atskaitomybės dokumentuose nurodytos per vienerius metus mokėtinos sumos buvo pradelstos. Atsižvelgiant į ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies teisinį reglamentavimą, laikomasi nuostatos, kad įmonės nemokumas nustatomas vertinant ne visus turimus jos įsipareigojimus, o tik pradelstus. BUAB „Elsi“ 2012 m. gruodžio 31 d. finansinės atskaitomybės duomenys neleidžia spręsti apie tai, kad bendrovė 2012 metais buvo nemoki. Pareiškėja teismui teiktame pareiškime ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio egzistavimą įrodinėja tuo, kad UAB „Elsi“ turėjo pareigą atsiskaityti su Valstybine mokesčių inspekcija. Apie tai, kad suinteresuotas asmuo S. P. savo vadovavimo UAB „Elsi“ laikotarpiu pažeidė kitų kreditorių turtinius interesus, pareiškime nepasisakyta. Todėl ši aplinkybė patvirtina, kad akcijų pardavimo sandoris ir jį lydintys privalomi veiksmai, t. y. dokumentų ir turto perdavimas, negali būti savaiminiu pareiškėjos argumentų dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyto požymio pagrindimu. Be to, tokiais pareiškimo teiginiais, nesant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio buvimo fakto ir įrodymų, pareiškėja nepagrįstai įrodinėjimo pareigą bando perkelti teismui. Valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 metais atlikto mokestinio UAB „Elsi“ veiklos tyrimo metu apskaičiuota mokestinė nepriemoka kartu su baudom, delspinigiais, neleidžia daryti išvados apie sistemingą bei kryptingą įmonės privedimą prie bankroto ir nepatvirtina sąmoningo įmonės vadovo veikimo (neveikimo), privedant įmonę prie bankroto. Todėl aplinkybes, nustatytas šiame laikotarpyje, nėra pagrindo kvalifikuoti pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtiną tyčinio bankroto požymį. UAB „Elsi“ atveju mokestinio patikrinimo metu nustatyti Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo ir Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo pažeidimai negali būti vertinami kaip netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas būtent ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme. Pareiškėja, cituodama patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, atskirai neįrodinėjo priežastinio ryšio tarp šių pažeidimų ir įmonės tyčinio privedimo prie bankroto (nemokumo) egzistavimo, o vien tik tokios mokestinės nepriemokos konstatavimas šio ryšio buvimo negali savaime patvirtinti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 18 d. nutartimi BUAB „Elsi“ bankrotą pripažino tyčiniu.

5.       Teismas nustatė, kad nuo 2009 m. vasario 21 d. iki 2013 m. birželio 28 d. BUAB „Elsi“ vadovu ir akcininku buvo S. P., nuo 2013 m. birželio 28 d. iki bankroto bylos įmonei iškėlimo vadove ir akcininke buvo T. S.. Valstybinė mokesčių inspekcija atliko UAB „Elsi“ mokestinį tyrimą už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d, ir konstatavo, jog nors bendrovės direktorius S. P. atsiskaitinėjo su juridiniais ir ūkinę veiklą vykdančiais fiziniais asmenimis bei mokėjo atlyginimus, tačiau mokesčių nemokėjo. Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas 2012 m. balandžio 13 d. priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė išieškoti į biudžetą UAB „Elsi“ 170 924,02 Lt (49 503,02 Eur) dydžio mokestinę nepriemoką. Teismas nustatė, kad raginimas įvykdyti minėtą sprendimą atsakovei buvo įteiktas 2013 m. birželio 10 d., tačiau įsiskolinimas Valstybinei mokesčių inspekcijai padengtas nebuvo, o UAB „Elsi“ akcijos 2013 m. birželio 27 d. Akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi, t. y. nepraėjus nei mėnesiui nuo priverstinio išieškojimo veiksmų pradėjimo, buvo parduotos T. S. už 10 000 Lt (2 896,20 Eur) sumą.

6.       Teismas nustatė, jog pardavus įmonės akcijas naujajai įmonės akcininkei (savininkei) T. S. buvo perduoti įmonės dokumentai bei įmonės turtas – įmonės kasoje buvusios piniginės lėšos 74 657,53 Eur (257 777,52 Lt) sumai, o pradelsti įmonės įsipareigojimai, dėl kurių išieškojimo buvo pradėti priverstinio vykdymo veiksmai, kreditorei Valstybinei mokesčių inspekcijai sudarė 49 503,02 Eur. Teismas sprendė, kad UAB „Elsi“ jos akcijų pardavimo metu jau atitiko nemokios įmonės kriterijus, dėl ko įmonės vadovas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Šiuo atveju įmonės vadovas pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Elsi“ iškėlimo nevykdė, su kreditore Valstybine mokesčių inspekcija taip pat neatsiskaitė. Tokius įmonės vadovo veiksmus, kuomet gresiant bankrotui sudaromas sandoris dėl įmonės akcijų pardavimo, kartu perleidžiant trečiajam asmeniui T. S. įmonės turtą, galėjusį būti pateiktą įsiskolinimams apmokėti, teismas vertino kaip sąmoningą vengimą atsiskaityti su kreditoriais, mokėti mokesčius į valstybės biudžetą.

7.       Teismas sprendė, kad įmonės vadovas bankroto bylos laiku neinicijavo sąmoningai, o jo sudarytas įmonės akcijų pirkimo–pardavimo sandoris akivaizdžiai pažeidė kreditorių teises ir teisėtus interesus, nes pardavus akcijas bei įmonės turėtas lėšas perdavus naujajai akcininkei, kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo panaikintos.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8.       Suinteresuotasis asmuo S. P. atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškimą dėl BUAB „Elsi“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1.                      Teismas vertino ir pasisakė tik dėl apelianto vadavimo įmonei laikotarpio, tačiau nevertino suinteresuoto asmens T. S. veiksmų.

8.2.                      Atsakovės 2012 metų finansinės atskaitomybės duomenys patvirtina, kad 2012 metais įmonės finansinė padėtis buvo ženkliai geresnė nei 2010 metais. Pagal 2012 metų įmonės balansą, įmonės trumpalaikis turtas sudarė 120 284,98 Eur, įmonės atsargos sudarė 59 284,92 Eur, trumpalaikiai įmonės įsipareigojimai sudarė 97 751,96 Eur. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kad įmonės finansinės atskaitomybės dokumentuose nurodytos mokėtinos sumos buvo pradelstos.

8.3.                      Atsakovės mokestinė nepriemoka 2013 m. sausio 1 d. buvo 307 867,60 Lt, o po keturių mėnesių ji sumažėjo iki 22 025,12 Lt, todėl akivaizdžiai mažėjant įmonės mokestiniam įsiskolinimui, kai nuolat buvo skaičiuojamos baudos ir delspinigiai, didinantys mokestinę nepriemoką, nėra pagrindo teigti, jog bendrovė nuolat nemokėjo mokesčių.

8.4.                      Net ir konstatavus įmonės vadovo pavėluotą kreipimąsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nesudaro pagrindo teigti, jog bankrotas yra tyčinis.

8.5.                      Teismas nevertino ir nepasisakė dėl priežastinio ryšio tarp apelianto delsimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo ir įmonės padėties esminio pabloginimo. Kadangi jokių konkrečių apelianto kaltų veiksmų dėl įmonės privedimo prie bankroto tyčia nenustatyta, nėra pagrindo pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu būtent dėl apelianto veiksmų (neveikimo).

8.6.                      Teismas nepagrįstai piniginių lėšų perdavimą naujai įmonės akcininkei vertino kaip sąmoningą vengimą atsiskaityti su kreditoriais. Piniginės lėšos ir turtas po akcijų pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo buvo perduotas naujai akcininkei, tačiau tiek piniginės lėšos tiek turtas yra įmonės turtas, iš kurio gali būti vykdomi išieškojimai.

8.7.                      Nesutiktina su teismo išvada, kad apelianto sudarytas įmonės akcijų pirkimo-pardavimo sandoris akivaizdžiai pažeidė kreditorių teises ir teisėtus interesus. Akcijų pardavimas savaime nesumažino įmonės turimo turto nei jokiu kitu būdu apribojo galimybę atsiskaityti su kreditoriais. Įmonėje po akcijų pardavimo išliko tiek piniginės pajamos, tiek įmonės turtas.

8.8.                      Bendrovės akcijų pardavimo metu apeliantui nebuvo žinoma apie antstolio priverstinio vykdymo veiksmus ir mokestinės nepriemokos suma negalėjo sudaryti 49 503,02 Eur, todėl apeliantas neturėjo įstatyminės pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

9.       Pareiškėja BUAB „Elsi“ bankroto administratorė UAB „Projektų investicijos“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

9.1.                      Teismas pagrįstai sprendė, kad įmonės vadovo veiksmai, kuomet gresiant bankrotui sudaromas sandoris dėl įmonės akcijų pardavimo kartu perleidžiant įmonės turtą – pinigines lėšas (257 777,52 Lt), galėjusį būti pateiktą įsiskolinimams apmokėti, vertinti kaip sąmoningas vengimas atsiskaityti su kreditoriais, mokėti mokesčius į valstybės biudžetą.

9.2.                      Apeliantas teigia, jog perdavė naujajai bendrovės akcininkei T. S. 257 777,52 Lt atsakovės piniginių lėšų, tačiau tokios sumos perdavimas naujajai akcininkei, vietoj įmonės įsiskolinimo Valstybinei mokesčių inspekcijai padengimo, yra akivaizdus mokestinių prievolių vengimas. Be to, disponavimas tokio dydžio grynųjų pinigų suma, akivaizdžiai rodo, jog vykdant veiklą grynaisiais pinigais, apeliantas siekė išvengti priverstinio vykdymo veiksmų ir nesumokėti mokėtinų mokesčių.

9.3.                      Teismas pagrįstai konstatavo, kad įmonę prie bankroto savo veiksmais privedė būtent apelianto veiksmai. Byloje nėra pakankamų įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, jog prie bankroto atsakovė būtų privesta ne apelianto, o suinteresuoto asmens T. S. veiksmais.

9.4.                      Apelianto argumentai, kad jam negaliojo įstatyminis ar kitoks draudimas perleisti įmonės akcijas ir perduoti įmonės grynuosius pinigus naujai akcininkei, nepaneigia apelianto kaltės privedus įmonę prie bankroto. Byloje neginčijamai nustatyta, kad apelianto vadovavimo metu UAB „Elsi“ piktybiškai nemokėjo mokėtinų mokesčių valstybei.

9.5.                      Vertinant apelianto elgesį, turi būti atsižvelgta į tai, kad 257 777,52 Lt perdavimas naujajai akcininkei, kai ji už akcijas sumokėjo 10 000 Lt, yra veiksmas, neturintis jokios ekonominės ar verslo logikos. Ekonominės logikos nebuvimas tokiame sandoryje, leidžia daryti tikėtiną išvadą, jog apeliantas siekė atsikratyti nemokaus juridinio asmens sudarydamas apsimestinį sandorį.

Teismas

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

11.       Apeliacijos objektu yra teismo nutarties, kuria teismas pripažino BUAB „Elsi“ bankrotą tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis atskirojo skundo ribų. Pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas ir absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 320 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

12.       Apeliantas suinteresuotas asmuo S. P. apeliacinės instancijos teismui kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus – 2013 m. birželio 28 d. perduotų priekabų aktus, 2013 m. birželio 28 d. perduotų dalių aktą, pažymą apie 2013-2018 m. UAB „Elsi“ registruotas transporto priemones.

13.       Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamoje byloje vyraujantį viešąjį interesą bei į tai, kad byloje nėra duomenų apie atsakovo piktnaudžiavimą įrodymų teikimo teise ir vertindamas, kad naujų įrodymų pateikimas apeliacinio proceso neužvilkins, priima apelianto pateiktus naujus įrodymus, kuriuos vertins kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314 straipsnis).

Dėl tyčinio bankroto instituto esmės ir bankroto pripažinimo tyčiniu kriterijų

14.       Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalį tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu.

15.       Kasacinis teismas, plėtodamas tyčinį bankrotą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pažymėjęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemokia tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokia tapusios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013).

16.       Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

17.       Nors ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodomi penki atskiri tyčinio bankroto požymiai, tam, kad įmonės bankrotas būtų pripažintas tyčiniu, teismui pakanka nustatyti bent vieną jų. Nutarties, kuria įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, teisinė galia ir šios nutarties sukeliamos teisinės pasekmės nesiskiria priklausomai nuo to, kiek ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų požymių (vieną ar daugiau) nustatė šį klausimą nagrinėjantis teismas.

18.       Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi BUAB „Elsi“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto (netinkamas valdymo organo pareigų vykdymas), 4 punkto (įmonės veiklos organizavimas taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos) ir 5 punkto(mokesčių mokėjimo vengimas) pagrindu.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio

19.       ĮBĮ8straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo (ar kitų asmenų pagal kompetenciją) pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo visų pirma siejama su asmenine atsakomybe atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl laiku neįvykdytos prievolės padidėjus kreditorių reikalavimams (ĮBĮ8 straipsnio 4 dalis). Vien šios prievolės pažeidimo konstatavimas negali būti pakankamas tyčiniam bankrotui preziumuoti. Tačiau tuo atveju, jei nustatoma, kad, neinicijavus bankroto bylos, didinamos įmonės skolos ir didėja kreditorių įsipareigojimai, pažeidžiamas atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumas, tokia įmonės vadovų veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

20.       Teismų praktikoje pažymėta, kad sprendžiant, ar įmonės vadovas pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo, pirmiausia būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sąlygas tokiai pareigai atsirasti. Bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014 ir šioje nutartyje nurodyta kasacinio teismo praktika).

21.       Bylos duomenimis nustatyta, kad 2013 m. birželio 27 d. Akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi UAB „Elsi“ akcijos buvo parduotos T. S. už 10 000 Lt (2 896,20 Eur) sumą (el. b. l. 139, t. 1). Pardavus įmonės akcijas 2013 m. birželio 28 d., naujai įmonės savininkei T. S. buvo perduoti įmonės dokumentai bei įmonės turtas – įmonės kasoje buvusios piniginės lėšos 74 657,53 Eur (257 777,52 Lt) sumai(el. b. l. 140, t. 1).Suinteresuotas asmuo S. P. kartu su atskiruoju skundu pateikė 2013 m. birželio 28 d. perduotų priekabų aktus, 2013 m. birželio 28 d. perduotų dalių aktą, kuriais remiantis nustatyta, kad naujajai įmonės savininkei 2013 m. birželio 28 d. taip pat buvo perduota kilnojamojo turto iš viso už 14 721,96 Eur (50 832 Lt)(el. b. l. 16-18, t. 2). Taigi, bendra naujajai įmonės savininkei perduoto turto vertė buvo 89 379,49 Eur. Ginčo dėl tokios įmonės turto vertės byloje nėra. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pradelsti įmonės įsipareigojimai, dėl kurių išieškojimo buvo pradėti priverstinio vykdymo veiksmai, įmonės akcijų pardavimo metu kreditorei Valstybinei mokesčių inspekcijai sudarė 49 503,02 Eur (170 924,02 Lt), t. y. įmonės pradelsti įsipareigojimai kreditorei Valstybinei mokesčių inspekcijai viršijo pusę faktiškai turėto įmonės turto vertės. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad UAB „Elsi“ jos akcijų pardavimo metu jau atitiko nemokios įmonės kriterijus, dėl ko įmonės vadovas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Bylos duomenimis BUAB „Elsi“ bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2018m. vasario 2 d. nutartimi bendrovės kreditorės – Valstybinės mokesčių inspekcijos pareiškimo pagrindu, teismui įvertinus 2012 m. įmonės balanso duomenis, iš viešųjų registrų gautus duomenis, taip pat kitus įrodymus apie įmonės turtinę padėtį bei konstatavus bendrovės nemokumą.

22.       Apeliantas nurodo, kad jam nebuvo žinoma apie antstolio priverstinio vykdymo veiksmus ir mokestinės nepriemokos suma negalėjo sudaryti 49 503,02 Eur. Iš byloje pateikto Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. gegužės 30 d. pranešimo apie atliktą mokestinį patikrinimą, nustatyta, kad 2013 m. sausio 1 d. mokestinė nepriemoka sudarė 307 867,60 Lt (89 164,62 Eur). Ant pranešimo yra UAB „Elsi“ direktoriaus S. P. parašas, patvirtinantis, kad su minėtu mokestiniu tyrimu jis susipažino ir gavo pranešimo vieną egzempliorių. Byloje nėra duomenų, kad minėtas pranešimas apie atliktą mokestinį patikrinimą būtų nuginčytas ar negaliojantis. Taigi, darytina išvada, kad apie mokestinį patikrinimą ir jo metu nustatytą įmonės mokestinę nepriemoką pareiškėjas buvo informuotas.

23.       Apeliantas nurodo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog 2010 ir 2012 metų atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentuose nurodytos per vienerius metus mokėtinos sumos buvo pradelstos. Apelianto teigimu, 2012 metais įmonės finansinė padėtis buvo ženkliai geresnė nei 2010 metais. Tačiau pirmosios instancijos teismas įmonės nemokumą nustatinėjo remdamasis 2013 metų duomenimis apie įmonės turtą ir turimus įsipareigojimus. Todėl aplinkybė, kad 2012 metais įmonė galimai dar buvo moki šiuo atveju nėra aktuali. Pažymėtina, kad apeliantas, kuris yra buvęs BUAB „Elsi“ vadovas, formaliai ginčydamas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl BUAB „Elsi“ nemokumo atsiradimo momento, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė konkrečių duomenų apie pradelstus bendrovės įsipareigojimus nei 2012, nei 2013 metais, t. y. nepaneigė atitinkamų pirmosios instancijos teismo išvadų, kurios padarytos pagal teismui pateiktus bankroto administratorės duomenis apie BUAB „Elsi“ finansinę padėtį.

24.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą įmonei ir kreditoriams atsiradimą, todėl šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat kartu laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).

25.       Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantas sąmoningai vengė kreiptis į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantas, suvokdamas faktinę atsakovės situaciją, vengė atsiskaityti su atsakovės kreditore Valstybine mokesčių inspekcija ir pardavė jau nemokios įmonės akcijas kitam asmeniui, neįvykdęs pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo. Apeliantas nurodo, kad teismas nevertino suinteresuoto asmens T. S. veiksmų, jai tapus naująja atsakovės akcininke. Tačiau, šiuo atveju nustatyta, kad UAB „Elsi“ tapo nemoki dar iki akcijų pardavimo, kai jos vadovas ir akcininkas buvo apeliantas. Be to, byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad, tęsiant atsakovės veiklą po 2013 metų, atsakovės turtinė padėtis buvo pagerinta. Šių aplinkybių visuma buvo pakankama pirmosios instancijos teismui spręsti, jog apelianto delsimas vykdyti ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą šiuo atveju atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą tyčinio bankroto požymį.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio

26.       Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą įmonės bankrotas pripažįstamas tyčiniu, jei įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto. Šios teisės normos taikymas yra siejamas su sąlyga, kad turi būti žinoma, jog kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-219-196/2016).

27.       Bylos duomenimis nustatyta, kad nepraėjus nei mėnesiui nuo priverstinio skolos išieškojimo veiksmų pradėjimo, įmonės vadovas įmonės akcijas pardavė už 10 000 Lt (2 896,20Eur), naujajai akcijų savininkei perduodamas įmonės kasoje buvusias pinigines lėšas 74 657,53 Eur (257 777,52 Lt) sumai. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad įmonės akcijų pirkimo–pardavimo sandoris akivaizdžiai pažeidė kreditorių teises ir teisėtus interesus, nes pardavus akcijas bei įmonės turėtas lėšas perdavus naujajai akcininkei, kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo panaikintos.

28.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir nurodytą kasacinio teismo praktiką, neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytas tyčinio bankroto požymis. Byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad 2013 m. birželio27 d. sudaryta UAB „Elsi“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartis kaip nors būtų apribojusi kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos galimybes nukreipti išieškojimą į skolininkės BUAB „Elsi“ turtą, t. y. kad šiuo sandoriu faktiškai buvo pabloginta jau nemokios įmonės turtinė padėtis. Sutiktina su apelianto argumentais, kad akcijų pardavimas savaime nesumažino įmonės turimo turto ir neapribojo galimybės atsiskaityti su kreditoriais. Šiuo atveju 2013 m. birželio 28 d. dokumentų, priekabų ir dalių perdavimo aktais naujajai įmonės akcininkei buvo perduotas įmonės turtas, į kurį galėjo būti nukreiptas kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos išieškojimas.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio

29.       Pareiškėja prašyme dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nurodė ir tai, kad atsakovė vengė mokėti mokesčius valstybei, atsakovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai. Šias aplinkybes apeliantė grindė Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. gegužės 30 d. pranešimo apie atliktą mokestinį tyrimą atlikto patikrinimo duomenimis.

30.       Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006).

31.       Iš į bylą pateikto Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. gegužės 30 d. pranešimo apie atliktą mokestinį tyrimą, matyti, jog atlikus „Elsi“ mokestinį tyrimą už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., buvo konstatuota, jog nors bendrovės direktorius S. P. atsiskaitinėjo su juridiniais ir ūkinę veiklą vykdančiais fiziniais asmenimis bei mokėjo atlyginimus, tačiau mokesčių nemokėjo, nors mokestinė nepriemoka susidariusi dar 2011 metais ir nuolat didėjo, t. y. mokesčiai nemokami nuolat. Pranešime apie atliktą mokestinį tyrimą taip pat nurodyta, kad atsakovė pažeidė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas ir neteisingai deklaravo pridėtinės vertės mokestį. Iš patikrinimo duomenų matyti, kad atsakovės skola kreditorei Valstybinei mokesčių inspekcijai susidarė dėl pridėtinės vertės mokesčio nepriemokos. Kaip jau buvo minėta, byloje nėra duomenų, kad minėtas pranešimas apie atliktą mokestinį patikrinimą būtų nuginčytas, todėl nėra pagrindo abejoti Valstybinės mokesčių inspekcijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Iš Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenų matyti, kad bendrovė veikė nesąžiningai, t. y. neteisingai deklaravo pridėtinės vertės mokestį, nemokėjo mokesčių, mokestinės nepriemokos nemažino, bet vykdė atsiskaitymus su kitais kreditoriais. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų Valstybinės mokesčių inspekcijos pranešime nustatytas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės dėl atsakovės vengimo mokėti mokesčius buvo pakankamos pirmosios instancijos teismui spręsti dėl tyčinio bankroto požymio, įtvirtinto ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte.

Dėl procesinės bylos baigties

32.       Pagal CPK 328 straipsnį iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo procesinis sprendimas negali būti panaikinamas vien formaliais pagrindais. Kadangi įmonės bankrotui pripažinti tyčiniu, kaip minėta, pakanka nustatyti bent vieną iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodytų požymių, vien aplinkybė, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis buvo konstatuotas nepagrįstai, apeliacinės instancijos teismui sprendus, kad BUAB „Elsi“ bankrotas pagrįstai buvo pripažintas tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktus, nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą nutartį.

33.       Atskirojo skundo argumentais nepaneigus teisėtų bei pagrįstų pirmosios instancijos teismo išvadų, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o apelianto atskirasis skundas atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

34.       Netenkinus atskirojo skundo, apelianto patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis).

35.       Pareiškėja BUAB „Elsi“ bankroto administratorė UAB „Projektų investicijos“ pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už atsiliepimo į apelianto atskirąjį skundą parengimą patyrė 133,10 Eur išlaidų. Šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatyto atitinkamų išlaidų maksimalaus dydžio, todėl priteistinos iš apelianto BUAB „Elsi“ naudai (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš suinteresuoto asmens S. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Elsi“ (įmonės kodas 181611790) naudai 133,10 Eur (vieną šimtą trisdešimt tris eurus, 10 ct) bylinėjimosi išlaidų.

 Teisėjas                                                                                      Vytautas Zelianka