Civilinė byla Nr. e2A-1284-945/2021

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-11774-2020-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.5.1;

1.3.2.5.7; 3.1.7.6; 3.3.1.20

(S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 5 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Bartninkas

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Daroda“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. balandžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. M. K. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Daroda“ dėl darbo sutarties neįsigaliojimo dėl darbdavio kaltės, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, trečiasis asmuo N. C.

Teismas

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovas A. M. K. (toliau – ieškovas, darbuotojas) prašė teismo priteisti iš atsakovės UAB „Daroda“ (toliau – atsakovė, darbdavys) 1 400 Eur kompensaciją Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 42 straipsnio 3 dalies pagrindu, 2 940 Eur turtinės žalos, 3 000 Eur neturtinės žalos, taip pat bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2.       Ieškovas nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Ieškodamas darbo, jis gavo atsakovės pasiūlymą dirbti tolimųjų reisų vairuotoju. Kadangi ieškovas turėjo reikiamą kvalifikaciją, jis susitarė su atsakove dėl jo įdarbinimo Lietuvos Respublikoje. Atsakovė pažadėjo tarpininkauti jam gaunant darbo vizą ir laukti jo atvykstant į Lietuvos Respubliką, o atvykusį – apgyvendinti ir suteikti darbą. Šalys sulygo dėl darbo sutarties sąlygų ir 2018 m. lapkričio 21 d. pasirašė darbo sutartį. Atsakovė pateikė tarpininkavimo raštą, kuris būtinas vizai gauti. Šalys susitarė, kad ieškovas pradės dirbti kitą darbo dieną nuo jo atvykimo į darbo vietą. Už kelionės bilietus ir visų dokumentų tvarkymą ieškovas sumokėjo beveik 3 000 Eur. Vien laukti vizos Egipte jam reikėjo pusę metų ir tai lėmė dideles išlaidas pragyvenimui. Ieškovas į darbo vietą atvyko 2019 m. rugpjūčio 16 d. Atsakovė išnuomojo jam būstą Kaune vienam mėnesiui, tačiau darbo taip ir nesuteikė. Ieškovas nebuvo informuotas, kodėl atsakovė jam nesuteikia darbo, jo darbo sutartis nebuvo nutraukta. Ieškovas nežinojo, kad atsakovė veikia per tarpininką, visus dokumentus pasirašė atsakovės įgaliotas asmuo. Ieškovas pateikė visus jo kvalifikaciją pagrindžiančius dokumentus, niekas nenurodė, kad dokumentai yra nepakankami ir (ar) reikalingi papildomi dokumentai. 2019 m. rugpjūčio 16 d. ieškovas atvyko į Lietuvos Respubliką, iškart prisistatė darbdaviui. Jam buvo nurodyta baigti vairavimo kursus Lietuvoje, tą jis padarė, 2019 m. rugsėjo 19 d. pateikė profesinio mokymo pažymėjimą. Atsakovei nesuteikus ieškovui darbo, jis neteko teisinio pagrindo kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, taip pat dėl nacionalinės D tipo vizos išdavimo. Atsakovė turėjo pateikti prašymą dėl Europos Sąjungos (toliau – ES) vairuotojo liudijimo. Tai, kad ji tokio prašymo nepateikė, negali būti teisėta priežastimi neįdarbinti ieškovo. Tarpininkavimo rašte atsakovė nurodė, kad ieškovui suteiks gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), todėl tol, kol atsakovė nedeklaravo ieškovo gyvenimo bute, jis neturėjo galimybės kreiptis dėl tachografo kortelės išdavimo. Ieškovas turi galiojantį tarptautinį vairuotojo pažymėjimą, pateikė jį atsakovei, todėl ES vairuotojo pažymėjimo neturėjimas negalėjo būti kliūtis įdarbinti ieškovą. Turtinę žalą ieškovas apskaičiavo kaip 40 proc. jam žadėto 1 400 Eur per mėnesį atlyginimo „į rankas“ laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 16 d. iki 2020 m. balandžio 6 d., atėmęs vieno mėnesio atlyginimą, kurio reikalavo kaip kompensacijos už neįsigaliojusią darbo sutartį. Ieškovas dėl susiklosčiusios situacijos patirtus neigiamus išgyvenimus vertino 3 000 Eur suma, kurią prašė priteisti kaip neturtinę žalą.

3.       Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė nesutinkanti su ieškiniu. Atsakovė pažymėjo, kad ji negalėjo įdarbinti ieškovo dėl paties ieškovo kaltės. Ieškovas neturėjo vairuotojo tachografo kortelės, ES vairuotojo liudijimo ir tinkamo vairuotojo pažymėjimo. Ieškovas, atvykęs į Lietuvą, nepasirūpino gauti leidimo laikinai gyventi Lietuvoje. Ieškovas į Lietuvą atvyko 2019 m. rugpjūčio 16 d., o ieškovo viza galiojo nuo 2019 m. birželio 25 d. iki 2019 m. lapkričio 20 d. Atsakovė negalėjo įdarbinti ieškovo, kadangi darbo sutartis turėjo galioti vienerius metus.

4.       Trečiasis asmuo N. C. nepateikė atsiliepimo į ieškinį.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Kauno apylinkės teismas 2021 m. balandžio 12 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovui iš atsakovės 721,50 Eur kompensaciją, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, atmetė kitą ieškinio dalį, priteisė valstybei iš atsakovės 27 Eur žyminį mokestį.

6.       Teismas nustatė, kad atsakovė 2018 m. lapkričio 21 d. pasirašė terminuotą darbo sutartį, kuria susitarta įdarbinti ieškovą tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Teismas kaip nepagrįstus atmetė atsakovės argumentus, kad darbo sutartis nebuvo sudaryta, nes darbo sutarties egzempliorius nėra pasirašytas ieškovo. Teismas pažymėjo, kad darbo sutarties sudarymo faktą patvirtina 2018 m. lapkričio 21 d. atsakovės surašytas ir atsakovės direktoriaus pasirašytas tarpininkavimo raštas dėl Lietuvos Respublikos nacionalinės D vizos išdavimo, kuriame nurodyta, kad ieškovas atvyksta į Lietuvos Respubliką darbo tikslais, dirbti tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju UAB „Daroda“, darbo sutartis sudaryta vieneriems metams. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad šalys susitarė dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų, o tai reiškia, jog darbo sutartis buvo sudaryta.

7.       Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 71 punktu, teismas konstatavo, kad darbdavys negalėjo turėti pagrįsto lūkesčio, jog jo prašymas bus patenkintas visiškai ir viza ieškovui bus išduota vieneriems metams. Teismas sprendė, kad byloje nėra įrodymų, jog dėl to, kad viza buvo išduota tik penkiems mėnesiams, egzistuotų darbuotojo kaltė. Teismas nurodė, kad sudarydamas darbo sutartį su ieškovu būtent darbdavys disponavo visa informacija apie darbo funkciją bei jos atlikimui keliamus subjektyvius (kvalifikacija, darbo patirtis) reikalavimus, taip pat norminiuose nacionalinės teisės aktuose leidimui vykdyti darbo funkciją keliamus reikalavimus (duomenys neskelbtini) piliečiams. Atsakovei, o ne ieškovui buvo lengviau prieinami visi informacijos resursai. Atsižvelgiant į atsakovei kylančią komercinę riziką (DK 32 straipsnio 3 dalis), vykdydama DK 41 straipsnio 1 dalyje nurodytą pareigą, atsakovė privalėjo ieškovui suteikti darbo sutarčiai sudaryti ir vykdyti reikalingą informaciją. Teismas pažymėjo, kad atsakovė teismui negalėjo pateikti įrodymų, jog prieš sudarant darbo sutartį atsakovė pareikalavo iš darbuotojo jos nurodytų dokumentų – ES transporto vairuotojo liudijimo, ES galiojančio vairuotojo pažymėjimo, tachografo kortelės, (ne)teistumo pažymos. Teismas sprendė, kad darbdaviui neatlikus pareigos dėl informacijos pareikalavimo, kaltė dėl to, jog ieškovas nepateikė visų reikalingų įdarbinimui dokumentų, negali būti perkelta darbuotojui. Pasisakydamas dėl (ne)teistumo pažymos, teismas sprendė esant labiau tikėtina, kad apie tokios pažymos pateikimo būtinybę ieškovas buvo informuotas tik tada, kai atvyko dirbti, turėdamas teisėtą ir pagrįstą lūkestį dirbti darbą, dėl kurio atvyko į Lietuvos Respubliką, tokią pažymą jis gavo 2019 m. gruodžio mėn. Teismas konstatavo, kad nurodytų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog darbo sutartis neįsigaliojo dėl darbuotojo kaltės.

8.       Teismas sprendė, kad apie būtinybę gauti mokymo pažymėjimą ieškovas buvo informuotas tinkamai. 2019 m. rugpjūčio 16 d. atvykęs į Lietuvos Respubliką, jis per mėnesį išklausė mokymus ir gavo mokymų pažymėjimą. Teismas pažymėjo, kad ieškovas pagrįstai galėjo tikėtis, jog, įvykdęs reikalavimus, su kuriais buvo supažindintas, atvykęs į sutartą vietą, jis galės pradėti dirbti. Vadovaudamasis Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2004 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 2B-292 patvirtinto Vairuotojo liudijimo išdavimo tvarkos aprašo 4 ir 5.5 punktais, teismas konstatavo, kad ne ieškovas, o atsakovė turi rūpintis ES galiojančio vairuotojo liudijimo išdavimu. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovui patvirtinus, kad ieškovas nebuvo apgyvendintas bute, kuris buvo numatytas tarpininkavimo rašte, ieškovas buvo apgyvendintas kitame būste, kuriuo pasirūpino trečiasis asmuo, teismas padarė išvadą, jog ieškovas neturėjo galimybės prašyti išduoti tachografo kortelę. Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovė būtų siūliusi ieškovui pateikti įgaliojimą teikti prašymui dėl tachografo kortelės išdavimo. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad nebuvo ieškovo kaltės dėl to, jog jis neturėjo galiojančios tachografo kortelės. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus – vizą, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr. 128-57, atmetė kaip nepagrįstus atsakovės argumentus dėl tikėtino nelegalaus darbo.

9.       Konstatavęs DK 42 straipsnio 3 dalyje nurodytų sąlygų egzistavimą, t. y. darbo sutarties neįsigaliojimą ne dėl darbuotojo kaltės, teismas sprendė, kad atsakovė privalo sumokėti ieškovui kompensaciją, kurios dydis yra ne mažesnis nei ieškovo darbo užmokestis už sulygtą darbo laikotarpį, ne ilgesnį nei vienas mėnuo – 721,50 Eur.

10.       Vertindamas ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovės 2 940 Eur turtinės žalos atlyginimą, teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovės veiksmų ir kilusios žalos, kadangi ne visą nurodytą laikotarpį darbuotojas negalėjo dirbti dėl atsakovės veiksmų/neveikimo. Teismas, nurodęs, kad jis priteisė ieškovui kompensaciją, numatytą DK 42 straipsnio 3 dalyje, konstatavo, jog didesnės žalos ieškovas neįrodė, kadangi ieškovo vizos galiojimas baigėsi 2019 m. lapkričio 20 d., todėl jis, pasibaigus vizos galiojimui, nebūtų galėjęs toliau dirbti arba tai būtų pripažįstama nelegaliu darbu.

11.       Teismas nustatė, kad atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė informacijos neatskleidimu, dėl ko ieškovas negalėjo laiku gauti visų įdarbinimui reikalingų dokumentų, kvalifikaciją patvirtinančių įrodymų. Atsakovės kaltė preziumuojama, atsakovė teismui nepateikė įrodymų, paneigiančių šią prezumpciją. Teismas sprendė, kad ieškovas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią dvasiniais išgyvenimais, kadangi ieškovas atvyko į svetimą šalį, turėdamas teisėtą lūkestį dirbti, tikėjosi, kad atsakovė įvykdys savo įsipareigojimus ir ieškovui bus suteikta darbo vieta, be kita ko, ieškovui turėjo būti suteikta gyvenamoji vieta. Darbo sutarčiai neįsigaliojus, jis buvo išprašytas iš jam laikinai suteiktos gyvenamosios vietos, kas galimai ieškovui sukėlė dar didesnius dvasinius išgyvenimus, neužtikrintumą, nusivylimą. Ieškovui, nemokančiam valstybinės kalbos, galimai buvo apribotos galimybės ieškotis kito darbo. Dėl nurodytų priežasčių ieškovas galimai buvo neužtikrintas dėl savo ateities, tuo labiau, kad ieškovo vizos galiojimas ėjo į pabaigą. Teismas pažymėjo, kad nurodyti ieškovo neigiami išgyvenimai buvo sąlygoti atsakovės veiksmų – atsisakymo įdarbinti ieškovą, darbo sutartimi ir tarpininkavimo raštu prisiimtų įsipareigojimų vengimo. Teismas nurodė, kad ne visus ieškovo išgyvenimus su atsakovės veiksmais sieja priežastinis ryšys (ieškovo nurodomi išgyvenimai dėl (duomenys neskelbtini) parduoto turto, ieškovo buvimo Kaire, kuriame jis laukė vizos, nesusiję su atsakove). Įvertinęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusius atsakovės veiksmus/neveikimą su ieškovo nepatogumais ir išgyvenimais, teismas nustatė 500 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti.

12.       Spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą teismas nurodė, kad ieškovas yra fizinis asmuo, atsakovė yra pelno siekiantis juridinis asmuo, finansiškai pajėgesnis pirkti brangesnes teisines paslaugas ir patirti didesnes bylinėjimosi išlaidas teismo proceso metu. Patenkinus atsakovės reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo iš ieškovo, susidarytų situacija, kai beveik visa ieškovui priteista suma būtų dengiamos atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos. Teismas vertino, kad tai neatitiktų teisingo teismo sprendimo kriterijaus, būtų neapginta pažeista asmens teisė, neužtikrintas šalių procesinio lygiateisiškumo principas.

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

13.       Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. balandžio 12 d. sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas ieškinys, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti atsakovei iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.                      Teismas netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, pažeidė DK 33 straipsnio 2 dalies, 42 straipsnio 1 dalies, 43 straipsnio 1 dalies nuostatas, jas pritaikydamas be teisinio pagrindo.

1.2.                      Teismas nevertino, kad atsakovė iš ieškovo negavo pasirašytos darbo sutarties, ieškovo patvirtinimo, jog ieškovas sutinka su būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis, nei iš Lietuvos Respublikos ambasados Egipte, nei iš trečiojo asmens N. C. negavo patvirtinimo, kad 2018 m. lapkričio 21 d. tarpininkavimo raštas yra priimtas, ieškovui suteikta daugkartinė nacionalinė viza. Negavus šios informacijos, nebuvo susitarta dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų, todėl darbo sutartis nebuvo sudaryta. Ieškovas atvyko 2019 m. spalio 25 d., likus mažiau nei mėnesiui iki daugkartinės nacionalinės vizos galiojimo pabaigos, neturėjo reikiamų dokumentų, tad ieškovas nesiekė darbo santykių sukūrimo. Tai patvirtina ir ieškovo veiksmai, nes iki atvykimo į darbovietę jis nekontaktavo su atsakove, nesidomėjo, ar atitinka visus privalomus reikalavimus, 2019 m. rugsėjo 19 d. įgijęs profesinio mokymo diplomą, dirbti atvyko praėjus daugiau kaip mėnesiui. Atsakovė su ieškovu iki jo atvykimo į Lietuvą momento niekada nesimatė ir nekalbėjo telefonu, nes darbuotojo paiešką tvarkė trečiasis asmuo N. C., todėl šalys negalėjo žodžiu susitarti dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų.

1.3.                      Teismas nepagrįstai nurodė, kad nėra pagrindo išvadai, jog darbo sutartis neįsigaliojo dėl darbuotojo kaltės. Trečiojo asmens N. C. paskelbtame darbo skelbime buvo nurodyti visi reikalavimai vairuotojui, taip pat dokumentai, kurių reikia norint įsidarbinti. Taigi, ieškovas nuo pat pradžių žinojo apie visus reikalavimus vairuotojui, reikalingus dokumentus ir su tuo sutiko. Nesant darbo skelbimo ir jame nurodytos informacijos, ieškovas nebūtų susidūręs nei su trečiuoju asmeniu N. C., nei su atsakove. Visgi, net ir nurodžius skelbime visus reikalavimus, ieškovas, atvykęs į Lietuvą, neturėjo reikiamų dokumentų.

1.4.                      Teismas neatsižvelgė, kad daugkartinė nacionalinė viza yra išduodama tarpininkavimo rašto, o ne darbo sutarties pagrindu, kadangi nėra įpareigojimo pateikti darbo sutartį kartu su tarpininkavimo raštu, siekiant gauti nacionalinę vizą. Dėl to daugkartinės nacionalinės vizos išdavimas nepatvirtina, kad darbo sutartis buvo sudaryta. Be to, sutampa tarpininkavimo rašto ir darbo sutarties datos (2018 m. lapkričio 21 d.). Taigi, tuo metu, kai buvo parengtas tarpininkavimo raštas ir darbo sutarties egzempliorius, atsakovė ir ieškovas nebuvo susitarę dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų. Dėl to tarpininkavimo rašte nurodytas teiginys „Darbo sutartis terminuota ir sudaryta vieniems metams“ yra deklaratyvaus pobūdžio. Atsakovė, įrašiusi šį teiginį į tarpininkavimo raštą, dar nebuvo sudariusi darbo sutarties su ieškovu. 

1.5.                      Teismas nevertino, ar trečiasis asmuo N. C. supažindino ieškovą su darbo sutartimi, ar ieškovas sutiko su būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis. Ieškovas į bylą nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad ieškovas buvo susipažinęs su darbo sutartimi, jis buvo susitaręs su atsakove dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų. Atsakovė iki ieškovo atvykimo į darbovietę (2019 m. spalio 25 d.) negavo patvirtinimo, kad ieškovas susipažino ir pritarė darbo sutarties nuostatoms, ją pasirašė.

1.6.                      Teismas nepagrįstai rėmėsi Aprašo 70.11 ir 71 punktų nuostatomis, teigdamas, kad daugkartinė nacionalinė viza išduodama ne ilgiau kaip 5 mėnesiams. Ieškovas naują daugkartinę nacionalinę vizą gali gauti (prasitęsti) vadovaujantis Aprašo 70.13 ir 70.18 punktais, o ne Aprašo 70.11 punktu, todėl ieškovo atžvilgiu negali būti taikomas sutrumpintas 5 mėnesių terminas naujai daugkartinei nacionalinei vizai gauti.

1.7.                      Teismas nevertino, kad pats ieškovas vilkino galimų darbo santykių pradėjimą ir į Lietuvą atvyko tik po beveik 2 mėnesių nuo vizos išdavimo. Atvykęs į Lietuvą ieškovas savavališkai neatvyko įsidarbinti. Ieškovas, būdamas Lietuvoje nuo 2019 m. rugpjūčio 16 d., turėjo pakankamai laiko gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, tačiau to nepadarė. Kai ieškovas atvyko dirbti, iki daugkartinės vizos galiojimo termino pabaigos buvo likęs mėnuo (nuo 2019 m. spalio 25 d. iki 2019 m. lapkričio 21 d.). Atsakovė neturėjo teisinio pagrindo įdarbinti užsienio šalies pilietį, kuris neturi leidimo gyventi Lietuvoje. Ieškovas dėl jo kaltės negalėjo būti įdarbintas ir tuo pagrindu, kad neturėjo (ne)teistumo pažymos, dėl ko nebuvo galimybės gauti leidimo laikinai gyventi Lietuvoje. Ieškovas (ne)teistumo pažymą gavo tik 2019 m. gruodžio 13 d., kai daugkartinė nacionalinė viza buvo pasibaigusi (2019 m. lapkričio 20 d.). Ieškovas negalėjo būti įdarbintas dar ir dėl to, kad neturėjo vairuotojo tachografo kortelės, ES galiojančio vairuotojo pažymėjimo (kodo „95“).

1.8.                      Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog atvykęs į Lietuvą iškart kreipėsi į atsakovę dėl būsto suteikimo. Atsakovė negalėjo ieškovui suteikti būsto, nes ieškovas fiziškai nebuvo atvykęs, neskambino, nesikreipė į ją. Be to, ieškovas prieš atvykdamas į Lietuvą jau privalėjo turėti tachografo kortelę, tačiau nei per šešis mėnesius, kol gyveno Kaire, nei iki tol, kai susipažino su skelbime nurodytu reikalavimu, negavo tachografo kortelės.

1.9.                      Teismas nepagrįstai priteisė ieškovui 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Ieškovas neįrodė, kad dėl atsakovės veiksmų/neveikimo ieškovui kilo neigiamos pasekmės (neturtinė žala). Ne dėl atsakovės kaltės ieškovas nebuvo įdarbintas. Atsakovė negalėjo suteikti ieškovui gyvenamosios vietos dėl ieškovo kaltės, nes ieškovas pirmą kartą atvyko tik 2019 m. spalio 25 d., nors Lietuvoje buvo nuo 2019 m. rugpjūčio 16 d. Prašymų pateikimas Lietuvos valstybinėse institucijose nėra apmokestinamas, atstovas prašymams surašyti neprivalomas, vertėjo paslaugos užtikrinamos, todėl ieškovas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę kreiptis tiek į Migracijos departamentą, tiek į kitas institucijas.

1.10.                      Teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Skirstant bylinėjimosi išlaidas turėjo būti vadovaujamasi patenkintų ieškinio reikalavimų dalimi (17 proc.). Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 4 dalis taikoma atsižvelgiant į šalių procesinį elgesį, o ne į šalių elgesį iki proceso pradžios. Nagrinėjamu atveju teismas atmetė 83 proc. ieškovo reikalavimų, kurie buvo nepagrįsti, tačiau atsakovė negavo jokio bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Juolab, kad atsakovės bylinėjimosi išlaidos nėra didelės.

14.       Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15.       CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

16.       Tiek atsiliepime į ieškinį atsakovė, tiek ir teikdami paaiškinimus pirmosios instancijos teismo posėdyje jos atstovai nurodė, kad atsakovė susitarė su trečiuoju asmeniu N. C. (toliau – trečiasis asmuo) dėl darbuotojų į tolimųjų reisų vairuotojų pareigas paieškos, jog trečiasis asmuo pasiūlė atsakovei ieškovą, kad atsakovė 2018 m. lapkričio 21 d. perdavė trečiajam asmeniui pasirašytus darbo sutartį ir tarpininkavimo raštą, kuriais patvirtino priimanti ieškovą į darbą, tačiau, ieškovui atvykus, darbo jam nesuteikė. Ginčas byloje kilo dėl to, ar šalys sudarė darbo sutartį ir, jei taip, dėl kieno kaltės sutartis neįsigaliojo.

Dėl darbo sutarties sudarymo

17.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad į bylą surinkti įrodymai patvirtina DK 42 straipsnyje nurodytą šalių susitarimą dėl būtinųjų darbo sąlygų, kuris reiškia, jog šalys buvo sudarę darbo sutartį. Nesutikdama su su tokia išvada atsakovė akcentuoja, kad 2018 m. lapkričio 21 d. dokumentai (darbo sutartis ir tarpininkavimo raštas) buvo pasirašyti ieškovui siekiant gauti vizą, pats ieškovas darbo sutarties nepasirašė, į darbovietę atvyko atvyko beveik po metų, iki tol atsakovė su ieškovu tiesiogiai nebendravo ir darbo sąlygų nederino, ieškovas neinformavo atsakovės, jog priima pasiūlymą dirbti, todėl spręsti, kad šalys sudarė darbo sutartį, nėra pagrindo. Įvertinęs šiuos argumentus teismas pažymi keletą reikšmingų aplinkybių:

3.1.                      Į bylą su ieškiniu pateiktų atsakovės vadovo pasirašytų 2018 m. lapkričio 21 d. darbo sutarties, kurioje aptartos visos būtinosios darbo sąlygos (darbovietė, darbo funkcija ir darbo užmokestis), ir 2018 m. lapkričio 21 d. tarpininkavimo rašto, kuriame nurodoma, kad ieškovas siekia atvykti į Lietuvą darbo tikslais, jog šalys yra sudarę darbo sutartį, kad ieškovui yra užtikrinta gyvenamoji vieta ir pragyvenimui pakankamas darbo užmokestis, turinys atskleidžia aiškiai išreikštą atsakovės valią priimti ieškovą į darbą.

3.2.                      Šios valios išraiškos nepaneigia atsakovės atstovų nurodyta aplinkybė, kad tiesiogiai su ieškovu nei prieš pasirašant minėtus dokumentus, nei vėliau iki pat jo atvykimo į darbovietę nebuvo bendraujama. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad darbuotojų paieškai atsakovė pasitelkė trečiąjį asmenį, kuris ne tik skelbimo internete pagalba surado ieškovą, bet ir išsiuntė ieškovui atsakovės pasirašytus nutarties 17.1 punkte nurodytus dokumentus. Atsakovės vadovas teikdamas paaiškinimus 2021 m. kovo 23 d. teismo posėdyje aiškiai nurodė pasitikėjęs trečiuoju asmeniu bei pasirašęs šio parengtus dokumentus, kuriuose patvirtino darbo santykių su ieškovu sudarymo faktą. Nors atsakovė ir nurodė, kad trečiasis asmuo buvo savarankiškas subjektas, siūlantis atsakovei darbuotojus, taip akcentuodama, jog tam tikro pobūdžio atstovavimo santykiai susiklostė tarp ieškovo ir trečiojo asmens, aptartu elgesiu būtent atsakovė leido ieškovui trečiąjį asmenį vertinti kaip turintį įgaliojimus veikti atsakovės vardu, taip pat nepaliko jokio pagrindo ieškovui abejoti atsakovės valia priimti jį į darbą. 

3.3.                      Atsakovė neįrodinėjo aplinkybės, kad ieškovui buvo išaiškinta, jog darbo sutarties pasirašymas ir darbdavio patvirtinimas apie ieškovo priėmimą į darbą negali būti vertinamas kaip darbo santykių iniciavimas, kad sprendimas – priimti ieškovą į darbą ar ne – bus priimtas tuomet, kai ieškovas atvyks į darbovietę ir darbdavys jį įvertins. Kaip patvirtino atsakovės atstovai, dokumentai buvo pasirašyti pasitikint trečiojo asmens pažadu, kad jis surado darbdavio poreikius atitinkantį kvalifikuotą darbuotoją. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, kad ieškovui buvo išaiškinta, kokius reikalavimus jis turi atitikti ar kokius dokumentus turi su savimi turėti, jog atsakovė, prieš patvirtindama, kad priima ieškovą į darbą, įsitikino jo galimybėmis vykdyti tolimųjų reisų vairuotojo funkcijas. Atsakovė taip pat neįrodinėjo aplinkybių, kad ieškovas apie save teikė tikrovės neatitinkančią informaciją ar suderino savo veiksmus su trečiuoju asmeniu nesąžiningai veikdamas atsakovės atžvilgiu. Net jeigu trečiasis asmuo suklaidino atsakovę dėl to, kokį darbuotoją jai surado, ieškovas negali būti pripažįstamas už tai atsakingu.

3.4.                      Nors atsakovės atstovai bylos nagrinėjimo metu akcentavo, kad ieškovas neatitiko tolimųjų reisų vairuotojui keliamų reikalavimų, pažymėtina, kad, būdama atsakinga už tinkamą darbo santykių įforminimą, atsakovė tokių reikalavimų ne tik nenurodė darbo sutartyje, bet ir, kaip minėta, neįrodė juos kokia nors kita forma perdavusi ieškovui. Darbo sutartyje darbo pradžia buvo susieta ne su momentu, kai ieškovas įgis pažymėjimą, suteikiantį teisę darbo funkcijų vykdymo tikslais vairuoti vilkiką (kodą „95“), ne su tachografo kortelės įgijimu, bet su ieškovo atvykimu į darbovietę. Darbdavys neturėjo pagrindo tikėtis, kad nurodytus dokumentus iš (duomenys neskelbtini) atvykstantis ieškovas turės prieš atvykdamas į Lietuvą, todėl ieškovas, gavęs atsakovės pasirašytą darbo sutartį, įgijo teisėtą lūkestį, jog su darbo funkcijų vykdymu susiję formalumai bus sutvarkyti jam atvykus į darbovietę ir įsigaliojus darbo sutarčiai.

3.5.                      Kaip nepagrįstą apeliacinės instancijos teismas atmeta atsakovės argumentą, kad ieškovas negrąžino atsakovei ieškovo pasirašytos darbo sutarties, taip nepatvirtindamas valios sudaryti darbo sutartį. Pirma, atsakovė jokia forma neinformavo ieškovo, kad jos pasirašyti dokumentai tėra pasiūlymas sudaryti darbo santykius, kuris įsigalios tik tuo atveju, jeigu ieškovas per tam tikrą laiką tą pasiūlymą priims. Antra, atsakovė neįrodinėjo informavusi ieškovą ar bent jau trečiąjį asmenį, kad ieškovas į darbą priimamas su sąlyga, jog per tam tikrą laiką praneš atsakovei apie savo valią sudaryti darbo sutartį. Trečia, nors ieškovas tiesiogiai su atsakove ir nekontaktavo, atsakovei buvo perduoti ieškovo duomenys ir užpildydama bei pasirašydama darbo sutartį bei dokumentą, skirtą institucijai, sprendžiančiai dėl vizos išdavimo, atsakovė neturėjo pagrindo abejoti ieškovo valia įsidarbinti. Ketvirta, atsakovės vadovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patvirtino toliau nesidomėjęs, ar ieškovas ketina atvykti ir kaip jam sekasi tvarkytis formalumus. Atsakovė jokia forma neinformavo nei ieškovo, nei trečiojo asmens, kad, ieškovui į darbovietę neatvykus tam tikrą laiko tarpą, atsakovės valia sudaryti su ieškovu darbo sutartį atšaukiama. Toks terminas galėjo būti nurodytas ir darbo sutartyje aiškiai akcentuojant, kad ieškovas turi pradėti dirbti per tam tikrą laikotarpį, tačiau atsakovė to nepadarė, nurodydama suteiksianti ieškovui galimybes dirbti tada, kai jis atvyks.

3.6.                      Šiuo aspektu reikšminga pripažintina ir aplinkybė, kad ieškovas ėmėsi veiksmų vizai gauti. Kaip matyti iš su ieškiniu pateiktos ieškovo paso kopijos, viza ieškovui buvo išduota 2019 m. birželio 11 d. ir galiojo nuo 2019 m. birželio 25 d. Jokių įrodymų apie tai, kad vizos išdavimas užsitęsė dėl ieškovo kaltės, jog tai nėra įprasta nustatytų procedūrinių formalumų sąlygojama vizos išdavimo trukmė, į bylą nebuvo pateikta. Ieškovo atstovė taip pat nurodė, kad į Lietuvą ieškovas atvyko 2019 m. rugpjūčio 16 d., jog ieškovą pasitiko, į Kauną atvežė bei gyvenamąją vietą jam surado asmuo, su kuriuo ieškovas kontaktavo, tikėtina, trečiasis asmuo, kad po atvykimo į Lietuvą minėto asmens iniciatyva ieškovas laikė anglų kalbos testą, taip pat 2019 m. rugsėjo 19 d. sėkmingai baigė profesinius mokymus ir įgijo vairuotojo pradinę profesinę kvalifikaciją vežti krovinius komerciniais tikslais. Nors atsakovės atstovai ir akcentavo, kad minėti veiksmai buvo atliekami be atsakovės žinios, tiek faktas, jog atsakovė jokia forma neatšaukė savo pasirašytos darbo sutarties ir įsipareigojimo priimti ieškovą į darbą, tiek ir nutarties 17.2 punkte aptarta aplinkybė, kad savo veiksmais atsakovė sukūrė prielaidas ieškovui trečiąjį asmenį vertinti kaip veikiantį atsakovės vardu, leido pirmosios instancijos teismui pagrįstai spręsti, jog atvykdamas į Lietuvą bei atlikdamas jam nurodytus veiksmus, susijusius su formalumų sutvarkymu, ieškovas elgėsi sąžiningai, turėdamas atsakovės ieškant darbuotojų pasirinkto veiklos modelio ir įgyvendinant šį modelį pačios atsakovės bei trečiojo asmens veiksmais sukurtą teisėtą lūkestį, kad atsakovė vykdys aiškiai deklaruotą įsipareigojimą priimti ieškovą į darbą. Spręsti, kad ieškovas, po septynių mėn. nuo darbo sutarties pasirašymo gavęs vizą, savo atvykimo į Lietuvą, formalumų tvarkymo bei nuvykimo į darbovietę nederino su jam žinomu atsakovės vardu veikusiu asmeniu, nėra jokio pagrindo.

3.7.                      Šiuo aspektu itin reikšmingas ir atsakovės vadovo 2021 m. kovo 23 d. teismo posėdyje pateiktas paaiškinimas, kad atsakovė su trečiuoju asmeniu buvo susitarusi, jog atsakovei turi būti pristatytas visus reikalavimus atitinkantis darbuotojas, o už formalumų sutvarkymą ir darbuotojo apgyvendinimą iki tol, kol formalumai bus sutvarkyti, bus atsakingas trečiasis asmuo. Kitaip tariant, atsakovė suvokė, kad tam tikri formalumai turės būti tvarkomi ieškovui atvykus į Lietuvą, nurodė pasiekusi žodinį susitarimą su trečiuoju asmeniu dėl tarpusavio santykių ir atsakomybių, tačiau ne tik jokia forma ieškovo apie tai neinformavo, bet, priešingai, galėjo jį suklaidinti aiškiai patvirtindama tiek priimanti jį į darbą nuo pat atvykimo momento, tiek ir suteiksianti jam gyvenamąją patalpą bei kitas garantijas.

3.8.                      Netinkamą atsakovės elgesį kuriant ieškovo lūkesčius patvirtina ir atsakovės atstovo 2020 m. lapkričio 25 d. parengiamajame teismo posėdyje nurodyta aplinkybė, kad 2018 m. lapkričio 21 d. tarpininkavimo rašte, kurį parengė trečiasis asmuo, nurodyta tikrovės neatitinkanti aplinkybė, jog gyvenamoji patalpa, kurioje atsakovė įsipareigojo ieškovą apgyvendinti, nuosavybės teise priklauso atsakovei. Toks atsakovės elgesys leidžia spręsti, kad atsakovė su trečiuoju asmeniu kartu kūrė darbuotojų paieškos modelį, sudarantį prielaidas potencialiems darbuotojams trečiąjį asmenį vertinti kaip veikiantį atsakovės vardu ir klaidinti juos dėl tikrųjų atsakovės ketinimų bei jos prisiimamų įsipareigojimų apimčių. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.137 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendroji nuostata, kad, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad CK 1.137 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas piktnaudžiauti savo teise bei pasekmės tokio piktnaudžiavimo atveju – teismas gali atsisakyti ginti asmens subjektinę teisę. Piktnaudžiaujantis savo teise asmuo nebūtinai turi turėti tiesioginį tikslą padaryti žalą kitų asmenų interesams, tačiau žala kitiems asmenims gali atsirasti asmeniui nesąžiningai siekiant savo interesų patenkinimo. Įpareigojimas civilinių teisinių santykių subjektams, įgyvendinant savo teises ir atliekant pareigas, inter alia (be kita ko) įgyvendinant teisę į teisminę gynybą, veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus nustatytas ir CK 1.5 straipsnio 1 dalyje bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 7, 42, 95 straipsniuose. Kiekvienas asmuo turi ne tik teises, bet ir tų teisių nulemtas pareigas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnyje nustatyta, kad asmuo privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų asmenų teisių ir laisvių. Taigi, asmuo, kuriam įstatymo suteikiamos tam tikros teisės, kartu privalo vykdyti ir įstatymo jam nustatytus įpareigojamus, kurių būtina laikytis, kad, įgyvendinant šias teises, nebūtų pažeidžiamos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai. Ar asmuo laikosi šių reikalavimų, nustatoma analizuojant, ar jis elgiasi taip, kaip tokioje situacijoje elgtųsi rūpestingas, sąžiningas ir protingas žmogus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008). Nurodytas teisinis reglamentavimas leidžia spręsti, kad piktnaudžiaujant teise atsakovės sukurtas darbuotojų paieškos modelis negali būti vertinamas pačios atsakovės naudai, paneigiant tokio modelio pagrindu susiformavusius ieškovo lykesčius.

3.9.                      Atsakovė taip pat akcentuoja, kad jos pasirašyta darbo sutartis buvo terminuota, nustatytas 1 m. terminas, iki kurio pabaigos ieškovui atvykus buvo likęs vos vienas mėnuo. Atsakovė pažymi, kad atvykdamas po tokio ilgo laiko tarpo ieškovas negalėjo tikėtis, jog atsakovės pasiūlymas priimti jį į darbą dar galioja. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu argumentu nesutinka. Byloje nėra ginčo dėl to, kad darbo sutartyje įtvirtintas terminas apibrėžtas vienerių metų laikotarpiu. Kita vertus, DK 14 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad terminas, apibrėžtas tam tikru laikotarpiu, prasideda kitą dieną po tos kalendorinės datos ar įvykio, kuriais apibrėžta jo pradžia. Nagrinėjamu atveju darbdavio paruoštoje darbo sutartyje nėra aiškiai nurodyta, nuo kada pradedamas skaičiuoti vienerių metų terminas: nuo sutartyje nurodytos datos, nuo datos, kurią viena ar kita šalis pasirašo darbo sutartį, ar nuo darbo sutarties įsigaliojimo datos, kurią įstatymas sieja su darbo pradžia (DK 42 straipsnio 3 dalis). Darbo sutartyje nesant nurodyto termino, per kurį ieškovas turi pradėti vykdyti darbo funkcijas, ieškovui atvykstant iš kito žemyno, darbdaviui žinant, kad jis neturi vizos, kurios išdavimas gali užtrukti, bei aiškiai nurodžius, jog dirbti darbuotojas pradės po atvykimo, sutarties sąlyga, kad ji sudaroma vienerių metų terminui, vadovaujantis DK 6 straipsnio 2 dalimi, negali būti aiškinama kaip reiškianti, jog šis terminas prasidėjo 2018 m. lapkričio 21 d. ir ieškovui atvykus į darbovietę buvo besibaigiąs. Darbdaviui parengus nevienareikšmiško turinio sutarties sąlygą dėl darbo sutarties galiojimo termino skaičiavimo, ši sąlyga aiškintina darbuotojo naudai, kaip reiškianti, kad aptariamo termino pradžią šalys susiejo su darbo funkcijų vykdymo pradžia (darbo sutarties įsigaliojimu).

18.       Apibendrindamas nutarties 17 punkte aptartų aplinkybių visumą apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šalys buvo pasiekę DK 42 straipsnio 1 dalyje nurodytą susitarimą dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų, sudarę darbo sutartį, todėl, ieškovui atvykus į darbovietę, darbo sutartis turėjo įsigalioti ir atsirado darbdavio pareiga suteikti ieškovui darbą.

19.       Kad atsakovės argumentai dėl darbo sutarties nesudarymo tėra tik teisme pasirinkta gynybinė pozicija, patvirtina ir atsakovės vadovo 2021 m. kovo 23 d. teismo posėdyje teikti paaiškinimai, jog atvykęs ieškovas buvo priimtas, tačiau vadovui kilo abejonių dėl jo kvalifikacijos ir gebėjimų tinkamai vykdyti darbo funkcijas. Be to, atsakovės vadovas taip pat nurodė pats ėmęsis aiškintis, kokios galimybės yra ieškovui gauti tachografo kortelę bei leidimą gyventi Lietuvoje, ir į darbą ieškovo nepriėmęs būtent dėl to, kad ieškovui išduotos vizos galiojimas ėjo į pabaigą, prašymas išduoti leidimą gyventi Lietuvoje negalėjo būti pateikiamas, nes ieškovas neturėjo galiojančios pažymos apie tai, jog jis yra neteistas, o nepateikus tokio prašymo nebuvo galimybės teikti prašymą dėl vizos galiojimo pratęsimo. Tokiais paaiškinimais atsakovės vadovas dar kartą netiesiogiai pripažino neinformavęs ieškovo, kad atsakovės valia sudaryti darbo sutartį yra atšaukta ir darbo sutartis negali būti vertinama kaip sudaryta, bet supratęs, jog nebuvo galimybės suteikti ieškovui darbą, dėl ko darbo sutartis neįsigaliojo.

Dėl darbo sutarties neįsigaliojimo priežasčių

20.       Konstatavęs, kad darbo sutartis tarp šalių buvo sudaryta, tačiau neįsigaliojo, pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui iš atsakovės kompensaciją – vieno mėnesio ieškovo darbo užmokestį. Pažymėtina, kad DK 42 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta darbdavio pareiga sumokėti darbuotojui kompensaciją už darbo sutarties neįsigaliojimą siejama ne su kokiais nors neteisėtais darbdavio veiksmais, dėl kurių sutartis neįsigalioja, bet su darbuotojo kaltės nebuvimu. Ieškovo kaltę apeliaciniame skunde atsakovė sieja su nesavalaikiu atvykimu bei dokumentų, būtinų darbo funkcijoms vykdyti, neturėjimu. Kaip minėta nutarties 17 punkte, į bylą nebuvo pateikta jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, kad ieškovui buvo nustatytas terminas, per kurį jis privalo atvykti į darbovietę, jog ieškovas pažeidė bendradarbiavimo pareigą ir nepagrįstai vėlavo atvykti. Priešingai, ieškovės su trečiuoju asmeniu sukurtas darbuotojų paieškos modelis leido ieškovui tikėtis, kad jo atvykimo patvirtinimas, priėmimas bei siuntimas mokytis patvirtina atsakovės valią jį įdarbinti nepaisant to, kad vizos išdavimas užtruko 7 mėn., atvykimas į Lietuvą – papildomus du mėnesius, dar mėnesį – kvalifikaciniai mokymai ir kitų formalumų tvarkymas. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad atsakovė ar trečiasis asmuo būtų teiravęsi ieškovo dėl jo atvykimo į Lietuvą ar darbo funkcijoms vykdyti numatytų formalumų sutvarkymo terminų, jog ieškovas būtų nevykdęs įpareigojimų ar raginimų į darbovietę atvykti anksčiau, kad aptariama įvykių seka turėjo leisti ieškovui suprasti, jog apie jo atvykimą į Lietuvą atsakovei nėra žinoma, kad trečiasis asmuo veikia savavališkai ir nederina savo veiksmų su atsakove. Jeigu atsakovė būtų elgusis rūpestingai įvardijusi terminą, per kurį ieškovas turi atvykti, aktyviai besidomėjusi procedūrų, kurias atlieka ieškovas, siekdamas atvykti į Lietuvą, eiga, informavusi ieškovą (tiesiogiai ar per trečiąjį asmenį) apie atšauktą valią jį įdarbinti iki vizos išdavimo ar tuo metu, kai ieškovas derino atvykimo į Lietuvą sąlygas bei tvarką, nebūtų susiklosčiusi situacija, kai ieškovas atvyksta į kitą žemyną pagrįstai tikėdamasis gauti darbą, tačiau lieka neįdarbintas. Būtent atsakovės aplaidumas prisiimant besąlyginius sutartinius įsipareigojimus sukurė sąlygas trečiajam asmeniui suklaidinti ieškovą formuojant jo teisėtą lūkestį, kad net ir vėluodamas atvykti bei neturėdamas tam tikrų dokumentų (kodo „95“ ir tachografo kortelės) jis bus priimtas į darbą, o formalumai bus sutvarkyti jam atvykus į darbovietę.

21.       Būtent atsakovės vadovo nurodytas bendravimo su trečiuoju asmeniu modelis, pagal kurį trečiasis asmuo atsakovei turėjo pristatyti darbuotoją tada, kai šis bus susitvarkęs visus formalumus, negalėjo neturėti įtakos ir tam, kad ieškovas į darbovietę atvyko besibaigiant jam išduotos vizos galiojimui ir laikino gyvenimo Lietuvoje dokumentai nebuvo pradėti tvarkyti laiku. Darbdavys, pasitelkęs darbuotojų paieškos užsienyje specialistą ir pareigą įdarbinti darbuotoją prisiėmęs neįvardindamas privalomų sąlygų, kurias turi išpildyti darbuotojas, pats sukūrė prielaidas situacijai, kai su formaliomis procedūromis iki tol nesusidūręs darbuotojas, net ir atsakingai vykdydamas jam teikiamus nurodymus, susiduria su trikdžiais bei įvairiomis procedūrinėmis kliūtimis. Pažymėtina, kad, net ir tuo atveju, jeigu, kaip nurodė atsakovė, ieškovas į darbovietę atvyko 2019 m. spalio 25 d., tuo metu jo viza dar galiojo ir atsakovė buvo prisiėmusi įsipareigojimą suteikti jam darbą nuo kitos dienos. Nors ieškovas neturėjo tachografo kortelės, ieškovo darbo pradžia darbo sutartyje nebuvo siejama su tokios kortelės turėjimu, ieškovas su atsakovės pagalba kortelę galėjo gauti jau įsigaliojus darbo sutarčiai. Vėlesnis vizos pasibaigimas galėjo tapti pagrindu nutraukti darbo sutartį (DK 60 straipsnio 1 dalies 6–7 punktai), bet nebuvo kliūtis darbo sutarčiai įsigalioti. Akcentuotina ir tai, kad ieškovas aplaidžiai ir neatsakingai besielgusių profesionalių verslininkų (atsakovės ir trečiojo asmens), kurių iniciatyva jis atvyko į Lietuvą tikėdamasis gauti darbą, buvo paliktas vienas spręsti nedėkingai susiklosčiusią situaciją.

22.       Nurodytų aplinkybių visuma pagrindžia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad egzistavo sąlygos ieškovui iš atsakovės priteisti DK 42 straipsnio 3 dalyje nurodytą kompensaciją, nes ieškovo kaltė dėl sutarties neįsiteisėjimo nebuvo nustatyta. Kaip minėta, skundžiamame sprendime 721,50 Eur kompensacijos suma siejama su vieno mėnesio ieškovo darbo užmokesčiu. Pažymėtina, kad ginčydama sprendimo teisėtumą atsakovė apeliaciniame skunde neteikė jokių argumentų, kuriais būtų kvestionuojamas nurodytos sumos apskaičiavimas, todėl apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs aptariamos darbdavio prievolės egzistavimą, dėl priteistos kompensacijos dydžio papildomai nepasisako (CPK 320 straipsnis).

Dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo

23.       Pirmosios instancijos teismas taip pat priteisė ieškovui iš atsakovės 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Darbdavio pareiga atlyginti neteisėtais veiksmais darbuotojui padarytą neturtinę žalą įtvirtinta DK 151 straipsnyje. Nagrinėjamu atveju neteisėti darbdavio veiksmai sietini su darbuotojo suklaidinimu, kad vos atvykęs į darbovietę jis galės pradėti dirbti, darbuotojų paieškos modelio, kuris leido ieškovui trečiąjį asmenį vertinti kaip veikiantį atsakovės vardu, pasirinkimu, nulėmusiu, jog lūkestis, kad bus įdarbintas, buvo skatinamas tiek ieškovui organizuojant kelionę į Lietuvą, tiek ir čia atvykus lankant kvalifikacijos kursus bei tvarkantis formalumus. Pasirašydamas darbo sutartį ir patvirtindamas besąlyginį įsipareigojimą priimti ieškovą į darbą, jeigu tik jis atvyks į darbovietę, nors tokio ketinimo neturėjo ir ieškovo galimybes dirbti siejo su įvairiais formaliais ribojimais, darbdavys savo veiksmais suklaidino ieškovą, kuris atsidūrė itin nepalankioje situacijoje, kai atvykęs į svetimą šalį jis liko neapibrėžtoje situacijoje be darbo, kurį tikėjosi gauti. Dėl nurodytos priežasties pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad neigiamų pasekmių visa apimtimi nekompensavo ieškovui iš atsakovės priteistas vieno mėnesio jo darbo užmokestis.

24.       Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad skundžiamo sprendimo dalies, kuria ieškovui iš atsakovės priteistas neturtinės žalos atlyginimas, neteisėtumą atsakovė iš esmės grindžia argumentais dėl paties ieškovo veiksmų, susijusių su darbo sutarties sudarymu bei įsiteisėjimu, neteisėtumo, kurie šia nutartimi yra atmesti. Konstatavus netinkamą atsakovės elgesį, apeliaciniame skunde nesant argumentų dėl kitų iš darbo santykių kylančios turtinės atsakomybės taikymo sąlygų nebuvimo, naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo nėra pagrindo.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

25.       Apeliacinio skundo argumentus, susijusius su materialinių ieškinio reikalavimų atsakovės atžvilgiu tenkinimu, atmetus, naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą nėra pagrindo.

26.       Atsakovė apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su skundžiamo sprendimo dalimi dėl atstovavimo išlaidų paskirstymo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovė su 2020 m. lapkričio 25 d. ir 2021 m. vasario 17 d. prašymais pateikė duomenis apie turėtas 800 Eur atstovavimo išlaidas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad buvo patenkinta 17 proc. ieškinio reikalavimų. Ginčo dėl to byloje nėra. Atsisakymą priteisti atsakovei iš ieškovo atmestiems ieškinio reikalavimams proporcingos atsakovės atstovavimo išlaidų dalies atlyginimą teismas iš esmės grindė dviem argumentais: pirma, kad ieškovas yra silpnesnė darbo santykių šalis, turėjusi mažesnes galimybes skirti lėšų atstovavimui; antra, jog priteisus atstovavimo išlaidų atlyginimą atsakovei iš ieškovo, tokio atlyginimo suma būtų beveik lygi patenkintai ieškovo reikalavimų sumai ir tokiu būdu nebūtų užtikrinta jo interesų apsauga. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais teismo argumentais nesutinka.

27.       Pažymėtina, kad ieškovą byloje atstovavo profesionali teisininkė, kuri ir suformulavo ieškinio reikalavimus. Būtent nuo šių reikalavimų apimties ir priklausė bylos nagrinėjimo ribos, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas nurodė nepagrįstai didelę kompensacijos už darbo sutarties neįsigaliojimą sumą, nepagrįstai reikalavo turtinės žalos atlyginimo bei nurodė per didelę neturtinės žalos atlyginimo sumą. Kitaip tariant, būtent pasirinkdamas savo teisių gynimo būdą ieškovas prisiėmė riziką dėl galimų nepalankaus teismo sprendimo priėmimo pasekmių. Kartu akcentuotina ir tai, kad atsakovės turėtos atstovavimo išlaidos negali būti vertinamos kaip didelės, jos yra ženkliai mažesnės už Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nurodytas sumas (vien už 2020 m. trečiąjį ketvirtį teiktą atsiliepimą į ieškinį maksimali atlygintina suma sudaro 3 452,50 Eur (1 381 Eur * 2,5) (Rekomendacijų 7, 8.2 punktai)).

28.       Nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrindu skundžiamą sprendimą palikti iš esmės nepakeistu, patikslinant jo rezoliucinę dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, priteisiant atsakovei iš ieškovo 664 Eur (800 Eur * (100 proc. – 17 proc.)) atstovavimo išlaidų atlyginimą.

29.       Atsakovė su 2021 m. rugpjūčio 17 d. prašymu taip pat pateikė duomenis apie apeliaciniame procese turėtas 605 Eur atstovavimo išlaidas. Vadovaujantis Rekomendacijų 8.10 punktu, maksimali atlygintina suma už 2021 m. antrąjį ketvirtį pateiktą apeliacinį skundą, sudaro 2 591,14 Eur (1 524,20 Eur * 1,7). Kadangi apeliacinis skundas buvo iš esmės atmestas, sutinkant tik su skundo argumentu dėl netinkamo bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese paskirstymo, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad yra pagrindas atsakovei iš ieškovo priteisti 100 Eur atstovavimo išlaidų apeliaciniame procese atlyginimą CPK 93 straipsnis).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2021 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Patikslinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. balandžio 12 d. sprendimo rezoliucinę dalį, atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Daroda“, juridinio asmens kodas 303203674, iš ieškovo A. M. K. priteisti 664 Eur (šešių šimtų šešiasdešimt keturių eurų) atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Daroda“, juridinio asmens kodas 303203674, iš ieškovo A. M. K. 100 Eur (šimto eurų) atstovavimo išlaidų apeliaciniame procese atlyginimą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas        Marius Bartninkas