Pranešėja Erika Misiūnienė                                                                      Civilinė byla Nr. 2A-1050-524/2014

Teisėja Eglė Žakevičiūtė                                                                      (Proceso Nr. 2-10-3-00692-2013-9)

Procesinio sprendimo kategorija 21.4.1.1.;

(S)

29.4.; 114.8.2.; 114.11.

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. spalio 16 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Erikos Misiūnienės, teisėjų Rimvidos Zubernienės, Almanto Padvelskio, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-84-890/2014 pagal ieškovės UAB „Durpeta“ ieškinį atsakovams A. N., AB „Rėkyva“ dėl valdymo gynimo ir sutarties pripažinimo negaliojančia bei atsakovų apeliacinius skundus dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2014-03-05 sprendimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

ieškovas ieškiniu prašė pripažinti niekine ir negaliojančia atsakovų AB „Rėkyva“ ir A. N. 2012-03-13 sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2012/03/13, bei atkurti pažeistą ieškovės poilsio namelių su indeksu 11K1ž, 17K1ž ir 22K1ž, esančių (duomenys neskelbtini), valdymą, įpareigojant atsakovą A. N. išsikraustyti iš šių poilsio namelių, pašalinti visus jam priklausančius daiktus. Nurodė, kad ieškovė, perėmusi iš Kuršėnų valstybinės durpių įmonės teises ir pareigas, tapo ir minėtos įmonės turto – taip pat ir ginčo poilsio namelių – savininke. Atsakovas A. N.
2013-05-24 neteisėtai įsilaužė į minėtus namelius, pasitelkęs darbininkus sumontavo ant namelių durų užraktus. Taip buvo pažeista ieškovės, kaip teisėtos poilsio namelių valdytojos, valdymo teisė. Ieškovės valdymo teisė atsirado dar 2005-03-24, reorganizavus UAB „Kuršėnų tyrą“ prijungimo būdu prijungiant jį prie ieškovės. Preziumuojama, kad ieškovė - teisėta valdytoja, o atsakovas A. N. elgėsi neteisėtai, todėl ieškovė pagrįstai reiškia posesorinį ieškinį. Atsakovas A. N. nėra ginčo namelių savininkas, o atsakovų sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis yra niekinė, kadangi Klaipėdos apygardos teismo 2003-10-02 nutartimi konstatuota, kad atsakovė AB „Rėkyva“ neturi nuosavybės teisės į vasarnamius. Pastaroji nutartis turi prejudicinę galią. Atsakovas A. N. apie šią nutartį žinojo. Atsakovė AB „Rėkyva“ negalėjo į savo balansą įtraukti ginčo namelių vien dėl minėtos teismo nutarties, be to, nepateikta duomenų, kokiu pagrindu nameliai įtraukti į balansą. 2012-03-13 pirkimo-pardavimo sutartis galbūt suklastota, nes pasirašyta A. L., nors tuo metu direktoriaus pareigas ėjo kitas asmuo. Atsakovas A. N. negali būti pripažintas sąžiningu valdytoju, nes pats nurodė, kad už namelius nemokėjo.

Atsakovai su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovė neįrodė, jog kada nors nuosavybės teise valdė ginčo namelius. Ieškovė negali ginčyti 2012-03-13 pirkimo–pardavimo sutarties, nes nėra šios sutarties šalis. Ginčo nameliai buvo įtraukti į AB „Rėkyva“ balansą, todėl pirkimo–pardavimo sutartis yra teisėta. Nėra jokių duomenų, kad ieškovė perėmė ginčo namelius iš UAB „Kuršėnų tyras“.

Palangos miesto apylinkės teismas 2014-03-05 sprendimu ieškinį tenkino: pripažino atsakovų 2012-03-13 sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2012/03/13 niekine ir negaliojančia; atkūrė pažeistą ieškovės poilsio namelių, su indeksu 11K1ž, 17K1ž ir 22K1ž, esančių (duomenys neskelbtini), valdymą, įpareigodamas atsakovą A. N. per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išsikraustyti iš šių poilsio namelių, pašalinti visus jam priklausančius daiktus; priteisė ieškovei iš atsakovų po 1 144 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovų po 15,50 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų į valstybės biudžetą. Teismas nurodė, jog iš byloje esančių įrodymų matyti, jog būtent ieškovas buvo paskutinis teisėtas ginčo namelių (kilnojamųjų daiktų) valdytojas, šių namelių valdymo teisę perėmęs iš UAB „Kuršėnų tyras“, būtent ieškovas perėmęs teises iš UAB „Kuršėnų tyras“, kaip nurodyta Klaipėdos apygardos teismo 2003-10-02 nutartyje, o ne AB „Rėkyva“, savininko teisėmis naudojosi ginčo nameliais ir už šį turtą mokėjo mokestinių įstatymų nustatytus mokesčius. Ieškovės UAB „Durpeta“ pateikti įrodymai, liudytojos J. D. parodymai patvirtina, jog ieškovas ginčo nameliais rūpinosi, juos prižiūrėjo, mokėjo už komunalinius patarnavimus, iki juos 2013-05-24 neteisėtai, pažeisdamas teisės aktus, įgijo ir užvaldė atsakovas A. N. Atsakovas A. N. neneigia, jog ieškovė ginčo nameliais nebegali naudotis ir jų valdyti nuo ieškinyje nurodytos datos.

Dėl 2012-03-13 atsakovų sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties teismas nustatė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2003-10-02 nutartyje nurodyta, jog UAB „Kuršėnų tyras“, o ne AB „Rėkyva“ savininko teisėmis naudojosi ginčo nameliais, esančiais (duomenys neskelbtini). Minėtoje nutartyje pasisakyta ir dėl AB „Rėkyva“ nurodomo 1992-04-28 akto Nr. 70, kurio pagrindu ginčo nameliai perduoti į AB „Rėkyva“ balansą, nurodant, kad nepateikta įrodymų, jog firma „Lietuvos durpės“ turėjo teisę perduoti namelius. Atsakovai į bylą nepateikė jokių naujų įrodymų, patvirtinančių, jog AB „Rėkyva“ turėjo nuosavybės teisę į ginčo namelius, todėl galėjo ją perleisti tretiesiems asmenims (šiuo atveju – atsakovui A. N.). Kadangi AB „Rėkyva“ neturėjo nuosavybės teisės į ginčo namelius, negalėjo jų nuosavybės teisės perduoti atsakovui A. N. Atsakovų sudarytas 2012-03-13 pirkimo–pardavimo sandoris pažeidžia ieškovės – teisėtos ginčo namelių valdytojos – interesus ir dėl imperatyviųjų teisės normų pažeidimų jo galiojimas negali būti pateisinamas, todėl sutartis pripažintina niekine ir negaliojančia. Kadangi atsakovai nenurodė sandorio kainos, nepateikė duomenų, kad ginčo nameliai nuosavybės teise priklauso AB „Rėkyva“, pripažįstant sandorį niekiniu ir negaliojančiu, restitucija netaikytina.

Apeliaciniu skundu atsakovas A. N. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nuodo, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas, nenustatęs negaliojančio sandorio požymių nepagrįstai pripažino sandorį niekiniu, pažeidė rungimosi principą, kadangi ieškovės visus teiginius vertino kaip nustatytus faktus, o atsakovo pateiktų rašytinių įrodymų nevertino, atsiliepime išdėstytų nesutikimo su ieškiniu motyvų jokiomis priemonėmis nepaneigė ir neatmetė, ieškinį tenkino nesant įrodymų ir be teisinio pagrindo. Netinkamai panaudodamas įrodinėjimo priemones teismas visiškai neatskleidė bylos esmės, teismo sprendimas neatitinka įstatymo jam keliamų reikalavimų. Ieškovė nepateikė dokumentų, įrodančių apie jai priklausančio turto, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės atsiradimą bei jo valdymą. Ieškovė, neįspėjusi kitų poilsiavietėje „Durpininkas“ vasarnamių savininkų, įsilaužė į jai nepriklausančius vasarnamius, sugadino ir kai kur demontavo visas statinių komunikacijas, turėdama tikslą kliudyti namelių savininkams tinkamai ir pagal paskirtį naudotis savo nuosavybe bei kad šie paliktų namelius be priežiūros. Dėl to ieškovei prokuratūra buvo iškėlusi baudžiamąją bylą. Suprasdama, kad vasarnamių naudojimas nebeįmanomas, tuometinis AB „Rekyva“ savininkas ir vadovas J. A. 2010-04-28 perleido A. N. valdymo teises į bendrovei priklausančius vasarnamius, pažymėtus plane 11K1ž, 17K1ž ir 22K1ž. Atsakovas įsipareigojo savivaldybei pareikalavus padengti vasarnamių demontavimo išlaidas, nes pagal patvirtintą Šventosios jūrų uosto detalųjį planą vasarnamiai turėjo būti demontuoti dar 2008 metais. Atsakovas vasarnamiais po įsigijimo nesinaudojo dvejus metus, kadangi buvo atjungtos komunikacijos, o su UAB „Durpeta“ dėl to susitarti nepavyko, ši įmonė reikalavo vasarnamius parduoti jai. 2012 m. pasikeitus AB „Rekyva“ savininkams, laisvos formos pirkimo–pardavimo sutartimi buvo įformintas ginčo vasarnamių pirkimas, nes tokio dokumento pareikalavo savivaldybė dėl inžinerinių komunikacijų projektavimo sąlygų išdavimo. Notarinė sutartis nesudaryta, nes nameliai nebuvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Prie sutarties AB „Rėkyva“ pridėjo nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus: 1992-04-28 turto perdavimo aktą Nr. 70, išrašus iš 1994 m. ilgalaikio turto indeksavimo suvestinės ir 2004-03-18 ilgalaikio turto inventorizavimo apyrašą Nr. 8. Kasos pajamų orderio kvitai REK Nr. 000006766, REK Nr. 000006768 ir REK Nr. 000006767, taip pat AB „Rėkyva“ 2014-01-14 raštas Nr. 12 patvirtina, kad atsakovas su pardavėju atsiskaitė, tačiau teismas šio dokumento nevertino. Susitvarkęs dokumentus, atsakovas 2012 m. pavasarį pradėjo tvarkyti vasarnamių sugadintas komunikacijas bei durų užraktus. UAB „Durpeta“ atsakovą skundė policijai taip darydama psichologinį spaudimą, kad atsakovas perleistų ginčo turtą. UAB „Durpeta“ nevaldė atsakovui priklausančių vasarnamių, adresu (duomenys neskelbtini). Sandoris buvo panaikintas be teisėto pagrindo, UAB „Durpeta“ neturėjo teisės reikšti tokio reikalavimo, nes nėra sutarties šalis, be to, ieškovė jokiais rašytiniais įrodymais nepagrindė savo nuosavybės ir/ar valdymo teisės į ginčo statinius. Teismas sprendimu turtą nusavino, sukūrė faktą, kad ieškovė yra turto valdytoja, nors tokio reikalavimo ieškinyje nėra, t. y. teismas išėjo už ieškinio ribų.

Apeliaciniu skundu atsakovė AB „Rėkyva“ prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsakovas A. N. Apeliantės nuomone, teismas ieškovės dokumentus vertino neišsamiai, nesiaiškino visų svarbių aplinkybių, nereikalavo iš ieškovės dokumentų, įrodančių, kokį turtą (duomenys neskelbtini), UAB „Durpeta“ nuo 2005-03-24 susijungdama reorganizacijos būdu su UAB „Kuršėnų tyras“ iš pastarosios bendrovės perėmė. Teismas nenustatė, kada ir kokius identifikacinius numerius turintys vasarnamiai buvo įtraukti į UAB „Durpeta“ balansą, kokiais teisiniais pagrindais ieškovė ginčo turtą pradėjo valdyti. Teismas rėmėsi Klaipėdos apygardos teismo 2003-10-02 nutartimi, tačiau joje nebuvo išspręsti niekieno nuosavybės teisės ar turto valdymo klausimai, kadangi toje byloje nebuvo pareikšta tokių reikalavimų. Šioje byloje yra pateikti archyvo dokumentai, kurie dėl objektyvių priežasčių nebuvo pateikti Klaipėdos apygardos teismui nagrinėjant minėtą bylą 2003 metais. Būtent šie dokumentai patvirtina, jog ieškovės pretenzijos dėl atsakovų sandorio yra neteisėtos. Ieškovė pareiškė pretenzijas tik dėl trijų vasarnamių, nors A. N. šioje poilsiavietėje valdo dar daugiau nei 10 vasarnamių, kuriuos skirtingais laikotarpiais įsigijo iš įvairių asmenų. Nereikšdama pretenzijų dėl kitų vasarnamių, ieškovė pripažįsta, kad  2005 m. susijungdama su UAB „Kuršėnų tyras“  neperėmė vasarnamių, kuriuos 1992 m. tuometinė valstybinė įmonė „Kuršėnų durpių įmonė“ perdavė iš savo balanso kitoms valstybinėms įmonėms, tarp jų ir AB „Rėkyva“. Byloje esantys archyviniai dokumentai patvirtina, kad VĮ „Kuršėnų tyras“, o vėliau UAB „Durpeta“ ne valdė poilsiavietėje esantį turtą, o vykdė poilsiavietės teritorijos priežiūrą bei administravo įmokų už suteiktas komunalines paslaugas surinkimą. Bylą nagrinėjusi teisėja negalėjo būti objektyvi, kadangi jau anksčiau buvo pasisakiusi dėl UAB „Durpeta“ valdymo teisių kitoje byloje (2012-08-14 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-5-890/2012). Toje byloje teismas padarė išvadą, kad UAB „Durpeta“ neįrodė, jog jos, kaip Kuršėnų valstybinės durpių įmonės teisių ir pareigų perėmėjos, nurodyti statiniai (vasarnamiai) buvo sukurti, pastatyti teisėtai, laikantis jų statybos metu galiojusių teisės aktų reikalavimų, todėl UAB „Durpeta“ pareiškimą atmetė. Taigi tos pačios sudėties teismas negalėjo nagrinėti šios bylos, kadangi tapačias faktines aplinkybes jau buvo įvertinęs kitoje civilinėje byloje, be to, skirtingai. Apeliantės nuomone, teismas neišvengė šališkumo.

Atsiliepime ieškovė UAB „Durpeta“ prašo apeliacinius skundus atmesti. Nurodo, kad atsakovai painioja nuosavybės teisę su valdymo. Ieškovė šioje byloje pareikštu ieškiniu gina ne nuosavybės, o valdymo teisę, kuri yra savarankiška. Ieškovė yra Kuršėnų valstybinės durpių įmonės  teisių ir pareigų perėmėja ir jai nuosavybės teise atiteko visas minėtos įmonės turtas, tarp jų – ir poilsio nameliai. Visi nameliai iki šiol nėra registruoti Nekilnojamojo turto registre, tačiau jie nebuvo pripažinti savavališkai pastatytais, ir yra eksploatuojami nuo jų pastatymo iki šiol, ieškovės teisėtai valdomi ir naudojami nuo 2005-03-24. Nuosavybės teisių klausimai apeliacine tvarka yra sprendžiami kitoje šiuo metu Klaipėdos apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje – Nr. 2A-284-125/2014. Todėl teismas visiškai pagrįstai ieškovės nereikalavo pateikti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus. Teismas įvertino visus byloje pateiktus įrodymus, pasisakė tiek dėl ieškovės, tiek dėl atsakovų pateiktų įrodymų, pagrįstai dar kartą nevertino atsakovų pateiktų dokumentų, kurie jau buvo įvertinti teismo kitoje byloje. Atsakovai dėsto analogiškus argumentus dėl nuosavybės teisės, kurie nagrinėjami kitoje byloje. Teismas visiškai pagrįstai panaikino atsakovų sudarytą ginčo namelių pirkimo–pardavimo sutartį, kadangi AB „Rėkyva“ negalėjo perleisti nuosavybės teisės A. N. Klaipėdos apygardos teismas 2003-10-02 įsiteisėjusia nutartimi civilinėje byloje Nr. 3A-744/2003, išnagrinėjęs UAB „Kuršėnų tyras“ ir AB „Rėkyva“ ginčą, konstatavo, jog AB „Rėkyva“ neturi nuosavybės teisės į ginčo statinius. Po šios nutarties ieškovė visą laiką valdė ir prižiūrėjo ginčo statinius, o atsakovė nepateikė įrodymų, kad įsigijo juos nuosavybėn. Pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktą, gali būti pripažinta negaliojančia pagal valdytojo ieškinį. Atsakovų sudaryta sutartis yra absoliučiai negaliojanti, ji prieštarauja viešai tvarkai ir gerai moralei, todėl yra niekinė. A. N. klaidingas įsitikinimas, kad pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu ginčo statiniai priklausė atsakovei AB „Rėkyva“, nuosavybės teisės jam nesuteikia ir neturi reikšmės ieškovės valdymo teisei. Atsakovės AB „Rekyva“ cituojamas Palangos miesto apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-5-890/2012 nėra įsiteisėjęs ir buvo apskųstas, o šiuo metu byla vis dar nagrinėjama Klaipėdos apygardos teisme, be to, minėta, kad toje byloje sprendžiamas skirtingas ginčas.

Apeliaciniai skundai atmestini.

            Šioje byloje nustatyta, kad ginčas vyksta dėl poilsio namelių, pažymėtų indeksais 11 K 1ž, 17K1ž ir 22K 1ž, esančių (duomenys neskelbtini). Šiuos namelius 2012-03-13 sutartimi (t.1, b.l. 55) atsakovė AB ,,Rėkyva‘‘ pardavė atsakovui A. N. Šios sutarties 3 p. AB ,,Rėkyva‘‘ kaip pardavėja patvirtino, kad šis parduotas turtas nuosavybės teise priklausė jai, tačiau bylos medžiaga įrodo, jog atsakovė AB ,,Rėkyva‘‘ nėra viešajame registre įregistruota šių namelių savininke (t.1, b. l. 58-59). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas įrodo, kad dar 2002-07-12 buvo pranešta apie civilinės bylos, susijusios su nekilnojamuoju daiktu, iškėlimą (t.1,b.l.59) ir bylos medžiaga įrodo, jog  ieškovė UAB ,,Durpeta‘‘ ir atsakovas A. N. yra iškėlę civilinę bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo dėl nuosavybės teisių pripažinimo į ginčo namelius ir kitus namelius (civ. byla Nr. 2A-284-163/2014, kuri yra sustabdyta, iki įsiteisės sprendimas šioje civilinėje byloje). Nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, jog teisėja E. Žakevičiūtė, nagrinėjusi paminėtą bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, jau buvo pasisakiusi dėl šioje byloje nustatinėjamų aplinkybių. Palangos miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-5-890/2012 šios bylos ieškovė UAB ,,Durpeta‘‘ buvo suformulavusi tokį reikalavimą teismui - nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, turint tikslą įregistruoti daiktą ir daiktines teises į jį Nekilnojamojo turto registre, kad Kuršėnų valstybinė durpių įmonė, kurios teisių perėmėja yra UAB „Durpeta“, buvo išduotas leidimas statinių, esančių (duomenys neskelbtini), statybai; 2) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, turint tikslą įregistruoti daiktą ir daiktines teises į jį Nekilnojamojo turto registre, kad Kuršėnų valstybinė durpių įmonė, kurios teisių perėmėja yra UAB „Durpeta“, statiniai, inv. žymėjimas 1K1ž, 2K1ž, 3K1ž, 5K1ž, 6K1ž, 7K1ž, 8K1ž, 9K1ž, 11K1ž, 12K1ž, 14K1ž, 15K1ž, 16K1ž, 17K1ž, 21K1ž, 22K1ž, 24K1ž, 25K1ž, 28K1ž, 29 K1ž, 30K1ž, kiemo statiniai K-1, K-2, K-4, esantys (duomenys neskelbtini), tarpžinybinės (valstybinės) komisijos aktu buvo pripažinti tinkamais naudoti ir šios bylos atsakovas A. N. šalia kitų reikalavimų teismo prašė dėl šios bylos ginčo namelių nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad jam pagal 2012-03-13 pastatų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2012/03/013 ir nuosavybės teise priklausančių statinių, kurių unikalūs Nr. 2569-8001-3093, žymėjimas plane 11K1/ž, Nr. 2596-8001-3042, žymėjimas plane 17K1/ž ir Nr. 2596-8001-3050, žymėjimas plane 22K1/ž, pastatytų 1969 m., esančių valstybiniame žemės sklype (duomenys neskelbtini), statybai pagal 1969 m. galiojusią tvarką tuometinių kompetentingų valstybinių institucijų buvo patvirtintas techninis projektas ir išduotas statybos leidimas, suteikiantis teisę statyti minėtus poilsio paskirties statinius valstybiniame žemės sklype ir  pagal 2012-03-13 pastatų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2012/03/013 nuosavybės teise priklausantys statiniai, kurių unikalūs Nr. 2569-8001-3093, žymėjimas plane 11K1/ž, Nr. 2596-8001-3042, žymėjimas plane 17K1/ž ir Nr. 2596-8001-3050, žymėjimas plane 22K1/ž, pagal 1969 m. galiojusią tvarką tuometinės valstybinės komisijos buvo pripažinti tinkamais naudoti ir buvo leista šiuos statinius eksploatuoti. Kitoje civilinėje byloje teismas konstatavo, kad  UAB ,,Durpeta‘‘ neprašo nustatyti ginčo namelių valdymo nuosavybės teise fakto, tačiau savo teises kildina iš Kuršėnų valstybinės durpių įmonės reorganizavimo faktų ir duomenų ir byloje yra kilęs ginčas dėl namelių, pažymėtų indeksais 11K1ž, 17K1ž, 22K1ž, su pareiškėju A. N., kuris pateikė minėtų vasarnamių pirkimo-pardavimo sutartį. Tačiau iš paminėto teismo sprendimo darytina išvada, jog nebuvo analizuojamas šios bylos nagrinėjimo dalykas - 2012-03-13 pirkimo-pardavimo sutarties teisėtumas, nes kita civilinė byla buvo iškelta dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir pareiškėjai joje siekia paminėtoje civilinėje byloje įteisinti laikino pobūdžio namelius kaip nekilnojamuosius daiktus. Todėl nustatyta, jog šiose bylose nagrinėjimo pagrindai ir dalykai yra visiškai skirtingi, nes jau išnagrinėtoje byloje teismas konstatavo, kad  pastatų teisinė registracija turi būti atlikta laikantis tvarkos, nustatytos Statybos įstatyme bei Nekilnojamojo turto registro įstatyme, t. y. byloje siekiama kilnojamiesiems, laikiniems nameliams suteikti nekilnojamųjų daiktų statusą. Tačiau šios bylos nagrinėjimo dalykas yra 2013-03-13 pirkimo-pardavimo sutarties teisėtumas ir valdymo gynimas nepriklausomai nuo ginčo namelių pobūdžio, t.y. ar tai laikinas statinys, ar įregistruotas kaip nekilnojamasis objektas, todėl išanalizavus UAB ,, Rėkyva‘‘ apeliacinio skundo motyvus bei 2012-08-14 teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-5-890/2012 darytina išvada, kad  nurodomos bylos yra atskiros, reikalavimai netapatūs. CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatytas draudimas byloje dalyvavusiems asmenims pakartotinai reikšti teisme tuos pačius reikalavimus, tuo pačiu pagrindu ar kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius taip pat reiškia ir draudimą teismui pakartotinai nagrinėti išspręstą bylą ar iš naujo nustatinėti išspręstoje byloje konstatuotus faktus ir teisinius santykius, tačiau įvertinus  apeliaciniame skunde nurodomą teismo sprendimą darytina išvada, kad teisminio nagrinėjimo objektai paminėtose bylose yra skirtingi. Be to, svarbu pažymėti ir tai, kad nagrinėjant šią civilinę bylą teisėjai E. Žakevičiūtei nušalinimas nebuvo reiškiamas. Vadinasi, šios teisėjos nešališkumu nebuvo suabejota. Kitų duomenų, keliančių abejonių teisėjos nešališkumu, išskyrus paminėtąjį, apeliantė nenurodė. Vien argumentas dėl teisėjos priimto baigiamojo procesinio dokumento kitoje byloje tarp tų pačių ir kitų šalių ir esant susijusioms bylų aplinkybėms, tačiau byloms iškeltoms kitu pagrindu ir dalyku, negali būti pagrindas išvadai, kad  pirmosios instancijos teismo teisėja negalėjo būti objektyvi.

             Dėl pirkimo-pardavimo sutarties teisėtumo.

             Byloje įrodyta, kad paminėtos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu ginčo namelių pardavėja AB ,,Rėkyva‘‘ nebuvo įregistravusi nuosavybės teisių į šiuos namelius (t.1, b. l. 58-59), nors ginčo sutarties 3 p. AB ,,Rėkyva‘‘ kaip pardavėja patvirtino, kad šis parduotas turtas nuosavybės teise priklausė jai. Tačiau šioje byloje įrodyta 2003-10-02 Klaipėdos apygardos teismo nutartimi (t.1, b.l.126-128) ir 2001-04-06 panaudos sutartimi (t.2, b.l. 31), kad AB ,,Rėkyva‘‘ ginčo namelius  pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu valdė tik panaudos pagrindais. Jokių kitų įrodymų atsakovai nepateikė ( CPK 178 str.), todėl byloje nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad 2012-03-13 pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu AB ,,Rėkyva‘‘ buvo parduodamo turto savininke. Atsakovės pateiktas ir nurodomas pirkimo-pardavimo sutartyje 1992-04-28 namelių perdavimo aktas ( t.2, b.l.140) buvo teisiškai įvertintas 2003-10-02 Klaipėdos apygardos teismo nutartyje ( t.1, b. l.126), kur buvo konstatuota, kad  šios bylos atsakovė AB ,,Rėkyva‘‘ ginčo namelių paminėtu aktu neįgijo. Ši aplinkybė turi prejudicinę reikšmę šioje byloje, todėl kitaip vertinti paminėtą aktą šioje byloje nėra teisinio pagrindo. Pagal CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Aiškinant proceso teisės normas dėl prejudicinių faktų taikymo, kasacinio teismo praktikoje laikomasi šių pagrindinių nuostatų: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje  Nr. 3K-3-37/2008).

              Pagal CK 1.80 str. 1 d. sandorio negaliojimas yra siejamas su jo prieštaravimu imperatyvioms teisės normoms, t. y. su vienareikšmiškai įstatyme įtvirtintomis nuostatomis, kuriomis siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką. Sandorio pripažinimas negaliojančiu šiuo pagrindu yra sutarties laisvės principo išimtis, todėl sprendžiant klausimą dėl sandorio negaliojimo aptariamuoju pagrindu, būtina nustatyti, ar yra atitinkamas visuomenės interesas, kuris reikalautų įsikišti į šalių privačius santykius. Bylos medžiaga leidžia padaryti išvadą, kad toks interesas byloje yra, nes bylos medžiaga įrodo, kad sutarties sudarymo metu AB ,,Rėkyva‘‘ nebuvo parduodamo turto savininke, o toks sandoris prieštarauja imperatyviai CK 4.37 str. 2 d., nes tik savininkas turi teisę perduoti kitam asmeniui savo nuosavybės teisės objektą. Kiekvieno sandorio būtini elementai yra subjektai, jų valia ir jos išreiškimas, sandorio turinys ir forma. Kad sandoris galiotų, įstatymo reikalavimus turi atitikti visi jo elementai. Jeigu bent vienas sandorio elementas neatitinka įstatymo reikalavimų, sandoris laikomas negaliojančiu. Paminėtais įrodymais byloje įrodyta, kad ginčo sandoris prieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms dėl subjekto - namelių pardavėjo, todėl pirmosios instancijos teismas  priėmė teisingą sprendimą. Pagal CK 1.78 str. 1d. niekinis sandoris yra neegzistuojantis sandoris, todėl jis negali jo šalims sukurti teisių ir pareigų, tačiau būtina likviduoti tuos turtinius padarinius,  jeigu juos sukėlė niekinis sandoris. Šioje byloje nenustatyti turtiniai padariniai, nes ginčo sutarties 4 p. nurodyta, kad atsakovai pagal  2012-03-13 sutartį atsiskaitė prieš sutarties sudarymą ir pirkimo-pardavimo kainos sutartyje nenurodė, todėl jeigu ateityje iškils ginčas tarp atsakovų dėl sumokėtos kainos, tai toks ginčas bus sprendžiamas pagal CK 6.323 str. taisykles. Šioje byloje atsakovai neteikė pirmosios instancijos teisme jokių įrodymų dėl kainos sumokėjimo, nekėlė ginčo CK               6.323 str. pagrindu. Apeliacinės instancijos teisme su apeliaciniu skundu atsakovas A. N. pateikė tik 2014-01-14 išrašytus AB ,,Rėkyva‘‘ kasos pajamų orderio kvitus po 500 Lt (t.2, b.l.147-149), tačiau apeliacinės instancijos teisme nėra pagrindo papildyti teismo sprendimo dėl sandorio negaliojimo pagrindų, nes šioje byloje susidarė tokia teisinė padėtis, kad jei iškils ginčas tarp šios bylos atsakovų, jis bus sprendžiamas kitoje civilinėje byloje, nes šios bylos ieškovė nėra ginčo sandorio šalis ir restitucijos taisyklės netaikytinos. Šiuo atveju iš esmės  šis ieškinys yra  dėl niekinio sandorio negaliojimo padarinių panaikinimo, nes niekinio sandorio šalys negalėjo sudaryti, todėl šios kategorijos bylose atsakovai negali remtis sąžiningo įgijėjo aplinkybe ir kiti apeliacinių skundų motyvai dėl teisių į ginčo namelius reorganizavus įmones yra teisiškai nereikšmingi šioje byloje, nes byloje įrodyta, kad pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu AB ,,Rėkyva‘‘‘ buvo parduodamų namelių savininkė.

            Teisės teorijoje ir teismų praktikoje yra skiriami daiktinių ir prievolinių pažeistų asmens teisių gynimo būdai. LR CK 4.34 str. numato, kad kiekvienas valdytojas turi teisę ginti esamą valdymą ir atnaujinti atimtą valdymą, todėl tokį ieškinį turi teisę pareikšti daikto valdytojas. Nuo tokių teisinių situacijų reikia skirti atvejus, kai asmuo siekia išreikalauti daiktą iš kito asmens reikalaudamas pripažinti negaliojančiais sandorius, kuriais nuosavybės teisės į sandorių objektą buvo perleistos šiam asmeniui bei prašydamas taikyti restituciją. Restitucija priskiriama prie prievolinių asmens teisių gynimo būdų, reikalavimas taikyti restituciją grindžiamas prievolių teisės normomis (CK 6.145–6.153 straipsniai ir kt.), nustačius restitucijos taikymo pagrindą (CK 1.80 straipsnio 2, 3 dalys ir kt.). Vindikacija ir restitucija yra savarankiški, tarpusavyje nekonkuruojantys asmens teisių gynimo būdai. Restitucija taikoma tik tada, kai asmenis sieja prievoliniai santykiai. Šiuo atveju, kai reikalavimą pareiškusio asmens ir daikto valdytojo nesieja prievoliniai santykiai, daiktas gali būti išreikalautas tik pagal vindikacijos taisykles, įtvirtintas CK 4.34–4.36 str. Reikalavimus dėl niekinio sandorio gali pareikšti bet kuris asmuo, turintis teisėtą interesą (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Ieškovo teisėtas interesas šioje byloje teismų konstatuotas pagrįstai: ieškovas yra ginčo namelių valdytojas, turintis  neįregistruotą valdymą, kildinamą iš UAB ,,Kuršėnų tyras‘‘, nes ši aplinkybė konstatuota Klaipėdos apygardos teismo 2003-10-02 nutartyje (t.1, b. l. 126-128). Aiškindamas Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatas Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 30 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad nuosavybės teisę pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.48 str. 1 d. gali perduoti tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo; tais atvejais, kai daiktas yra įgyjamas be savininko valios, daikto įgijimas pats savaime nereiškia ir nuosavybės teisės į tą daiktą atsiradimo, t. y. asmuo, įgijęs daiktą (įgijėjas), netampa to daikto savininku, o tik faktiniu šio daikto valdytoju. Todėl šioje byloje darytina išvada, jog ginčo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu  nebuvo nustatytas ginčo namelių savininkas, o 2003-10-02 Klaipėdos apygardos teismo konstatuota, kad šios bylos ieškovė, t. y. UAB ,,Kuršėnų tyras‘‘ teisių ir pareigų perėmėja (t. 2, b.l.73) ginčo namelius valdo nuo 1991m., todėl turi būti ginamos pirmesnio valdytojo – ieškovės - teisės, nes UAB ,,Rėkyva‘‘ dėl šių namelių sudarė panaudos sutartį  2001-04-06 (t.2, b.l.31). Paminėtas teismo sprendimas įrodo, jog ieškovė turi teisę reikšti tokį ieškinį, nes šioje nutartyje konstatuota,  jog ieškovė ginčo namelius valdo nuo 1991m. Taigi tinkamas ieškovas pagal vindikacinį ieškinį gali būti tik daikto savininkas ar teisėjas jo valdytojas. Asmuo, pareiškęs vindikacinį ieškinį, privalo įrodyti esąs turto savininkas arba teisėtas valdytojas. Vindikacinio ieškinio faktinį pagrindą sudaro kelios grupės aplinkybių: aplinkybės, pagrindžiančios ieškovo turimą ginčijamo daikto nuosavybės ar valdymo teisę; daikto valdymo teisės praradimą ir praradimo aplinkybes liudijančios aplinkybės; aplinkybės, kurioms esant daiktą pradėjo valdyti atsakovas; aplinkybės, patvirtinančios, kad atsakovas ginčijamą daiktą valdo neteisėtai; aplinkybės, patvirtinančios, kad daiktas yra natūra; aplinkybės, kad šalių nesieja prievoliniai teisiniai santykiai. Šioje byloje paminėtos aplinkybės yra įrodytos. Taigi ieškovė, reikšdama reikalavimą dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto atsakovo A. N. valdymo, įrodė, kad ji yra teisėta ginčo namelių valdytoja šioje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (CK 4.36 str.).

           Paminėtais motyvais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė ir išaiškino materialines teisės normas, todėl naikinti skundžiamo teismo sprendimo apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1d. 1p.).

Kolegija, vadovaudamasi CPK 325–333 str.,

n u t a r i a:

Palangos miesto apylinkės teismo 2014-03-05 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkė                                                                      Erika Misiūnienė

Kolegijos teisėjai                                                                                                  Rimvida Zubernienė

Almantas Padvelskis