Civilinė byla Nr. e2A-1198-467/2016

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-11229-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.2.6.2.; 3.3.1.21.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 13 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Henrichas Jaglinskis, Asta Radzevičienė ir Alma Urbanavičienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės G. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. P. ieškinį atsakovui A. P. dėl kompensacijos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Ieškovė G. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti jai iš atsakovo A. P. 8 978 EUR dydžio piniginę kompensaciją bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad šalys 1982 m. rugpjūčio 28 d. sudarė santuoką. Santuokoje 1992 m. vasario 10 d. įgijo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Nuo 1983 iki 1999 m. kovo 3 d. ieškovė šiame bute buvo deklaravusi savo gyvenamąją vietą. Šalių santuoka nutraukta 1993 m. balandžio 15 d., tačiau bendrai įgytas butas nebuvo padalintas. Atsakovas 1999 m. vasario 13 d. pardavė minėtą butą už 62 000 Lt. Kadangi pagal tuo metu galiojusio LR santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 1 ir 3 dalis turtas, įgytas santuokos metu, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, minėtas butas taip pat laikytinas bendrąja sutuoktinių nuosavybe ir, atsakovui jį pardavus, pusė gautos sumos priteistina ieškovei kaip kompensacija.

Atsakovas A. P. su ieškiniu nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad ieškovė klaidina teismą, teigdama, jog santuokoje buvo įgytas tik butas, esantis (duomenys neskelbtini). Gyvenant santuokoje, 1988 m. liepos 29 d. buvo nupirktas gyvenamasis namas ir ūkio pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), kurie buvo registruoti ieškovės vardu. Šalys 2002 m. gegužės 2 d. sudarė šio nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu atsakovas iš ieškovės nupirko ½ dalį žemės sklypo ir ½ statinių, esančių (duomenys neskelbtini). Nutraukiant santuoką, šalys nekilnojamojo turto padalijimo klausimų nekėlė, kadangi butas, esantis (duomenys neskelbtini) pasiliko atsakovo nuosavybe, o gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais liko ieškovės nuosavybe. Atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, kadangi ieškovė ieškinį dėl santuokoje įgyto turto padalijimo pareiškė praėjus 22 metams po santuokos nutraukimo ir praėjus 16 metų po buto pardavimo.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas bei išlaidas valstybei. Teismas nustatė, jog šalių santuoka pasibaigė 1993 m. balandžio 15 d., t.y., galiojant Santuokos ir šeimos kodeksui (toliau - SŠK). Šalys santuokoje 1988 m. liepos 29 d. įsigijo 53 kv.m gyvenamąjį namą ir tvartą, esančius (duomenys neskelbtini), o 1992 m. vasario 10 d. - butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris buvo bendroji jungtinė jų nuosavybė. Sprendžiant santuokoje įgyto turto nuosavybės (asmeninė ar bendroji) klausimus, teismas vadovavosi atitinkamomis CK nuostatomis, kurios iš esmės nesiskiria nuo SŠK normų (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 str. 1 d.). Teismas konstatavo, kad prezumpcija, jog, jog šalių santuokoje įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nebuvo paneigta, nes ieškovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad gyvenamasis namas ir tvartas, esantys (duomenys neskelbtini), gali būti pripažintas jos asmenine nuosavybe. Teismas nurodė, kad šalys 2002 m. gegužės 2 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė atsakovui pardavė ½ dalį ne tik jos po santuokos nutraukimo įgyto žemės sklypo ir statinių, bet ir 1988 m. liepos 29 d. šalių įgyto namo ir tvarto ½ dalį. Ši aplinkybė, teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad šalys, nutraukdamos santuoką, susitarė dėl nekilnojamojo turto pasidalijimo tokiu būdu: gyvenamasis namas ir tvartas, esantys (duomenys neskelbtini), po santuokos nutraukimo atiteko ieškovei, kurios vardu jie ir buvo registruoti, o atsakovui atiteko butas Vilniaus rajone, kurio vardu jis buvo registruotas. Dėl to, kad šalys nekilnojamąjį turtą pasidalino nutraukdamos santuoką, teismas atmetė ieškovės reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo. Be to teismas atsakovo prašymu taikė ieškinio senatį, atsižvelgiant į tai, kad šalių santuoka nutraukta 1993 m. balandžio 15 d., butas, esantis (duomenys neskelbtini), parduotas 1999 m. vasario 13 d., o ieškovė apie buto, šalių įgyto santuokoje bendrosios jungtinės nuosavybės teise, pardavimą turėjo sužinoti ne vėliau kaip 1999 m. kovo 3 d., t.y. gyvenamosios vietos Vilniuje deklaravimo metu, kadangi ji turėjo suvokti aplinkybes, kodėl keičiasi jos deklaruojama gyvenamoji vieta ir suprasti pasekmes kurios gali kilti atsakovui, su kuriuo jau buvo nutraukta santuoka, asmeninės nuosavybės teise įsigijus butą Vilniuje.

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė G. P. apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo, jog nesutinka su teismo išvada dėl sutuoktinių bendrąja jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto pasidalijimo. 2002 m. gegužės 2 d. pirkimo-pardavimo sutarties 2 ir 3 punktai tvirtina, kad parduotas žemės sklypas bei statiniai G. P. priklausė asmeninės nuosavybės teise. Tuo tarpu santuokos metu įgytas butas, esantis (duomenys neskelbtini), sutuoktiniams priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise pagal CK 3.88 straipsnio 2 dalies prezumpciją, kurios atsakovas nepaneigė. Gyvenamojo namo ir tvarto asmeninės nuosavybės teisę patvirtina ir aplinkybė, jog ieškovė po santuokos nutraukimo šio turto ½ dalį pardavinėjo atsakovui. Todėl ne tik šios pirkimo-pardavimo sutarties turinys, bet ir jos sudarymo faktas pagrindžia tai, jog gyvenamasis namas ir tvartas G. P. priklausė asmeninės nuosavybės teise. Ieškovė nepritaria teismo išvadai, jog šios sutarties sudarymas patvirtina atsakovo argumentus, kad šalys, nutraukdamos santuoką, susitarė dėl nekilnojamojo turto padalijimo tokiu būdu, jog gyvenamasis namas ir tvartas po santuokos nutraukimo atiteko ieškovei, o atsakovui atiteko butas, esantis (duomenys neskelbtini). Sutuoktiniams nesutarus dėl turto padalijimo, kas nagrinėjamu atveju ir atsitiko, santuokoje įgytas turtas turėjo būti dalijamas SŠK 24 straipsnyje nustatyta tvarka. Teismo išvada, jog gyvenamasis namas ir tvartas po santuokos nutraukimo atitenka ieškovei, o butas - atsakovui, neatitinka SŠK 23, 24 straipsnių nuostatų, kad turtas dalijamas lygiomis dalimis, nes namo ir tvarto vertė buvo 9 000 Lt (pagal 2002-05-02 pirkimo – pardavimo sutartį ieškovė atsakovui ½ namo ir tvarto pardavė už 4 500 Lt), o buto – 62 000 Lt (pagal 1999 m. vasario 13 d. buto pirkimo pardavimo sutartį). Be to toks sutuoktinių turto pasidalijimas būtų neracionalus ir neatitiktų ieškovės valios, nes ieškovei atitenkanti turto dalies vertė būtų žymiai mažesnė nei atsakovui. Apeliantė taip pat nesutinka dėl ieškinio senaties taikymo, t.y. su teismo taikytu CK 1.131 straipsnyje nustatytu bendrojo 10 metų ieškinio senaties terminu, nes CK nustato atskirą reglamentavimą reikalavimams dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, išskyrus nekilnojamuosius daiktus, padalijimui (CK 3.129 str.). Šioje situacijoje atsakovas po santuokos nutraukimo 1999 m. vasario 13 d. buto pirkimo–pardavimo sutartimi už 62 000 Lt pardavė abiems šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamą turtą, todėl taikytinas CK 3.129 straipsnis. Nepaisant to, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senatis netaikoma, ieškovė nesutinka ir su teismo nustatytu ieškinio senaties termino atskaitos tašku. Teismas nustatė, kad ieškinio senatis šiuo atveju skaičiuotina nuo 1999 m. kovo 3 d., kai tiek ieškovė, tiek atsakovas deklaravo savo gyvenamąją vietą bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Apeliantė mano, kad ši aplinkybė ieškinio senaties pradžiai įtakos neturi, nes ieškovei nebuvo žinomas buto (duomenys neskelbtini) pardavimo faktas. Priešingai, deklaravus naują gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) atsakovas ieškovei prižadėjo prižiūrėti ir rūpintis butu (duomenys neskelbtini), todėl G. P., persikrausčiusi į naują vietovę, senojo buto netikrino, jame nesilankė, nes A. P. pasitikėjo. Ieškovė pateikė teismui įrodymus, jog apie buto pardavimą sužinojo tik 2013 metų birželio mėnesį iš savo atstovės. 

Atsiliepime atsakovas A. P. su apeliaciniu skundu nesutinka. Nurodo, jog turto pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta tarp ieškovės ir atsakovo, nepatvirtina fakto, jog perkamas turtas nuo pat pradžių priklausė ieškovei asmeninės nuosavybės teise. Šios sutarties sudarymo metu šalių santuoka jau buvo seniai pasibaigusi, todėl jis pagrįstai manė, kad perkamas turtas priklauso apeliantei, nes buvo pasidalintas faktiškai, be to viešame registre buvo registruotas jos vardu. Nurodyta pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaroma tikslu įgyti tam tikrą turtą, o ne nuspręsti, ar daryti tam tikrus susitarimus su kita šalimi dėl šio turto ankstesnės nuosavybės formos. Aptariamos pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos yra tipinės tokios sutarties sąlygos, nurodančios, kokiu pagrindu pardavėjas šį turtą valdo nuosavybės teise. Be to įstatymas numato, kokiu pagrindu baigiasi bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.87 str. 2 d., 3.88 str. 2 d., 3.100 str.). Iš teisės normų darytina išvada, kad bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomas turtas vieno sutuoktinio kitam negali būti parduotas, nes prieš tai turėtų būti padalintas arba susitarta dėl šio turto teisinio režimo pakeitimo. Šiuo atveju 2002 m. gegužės 2 d. pirkimo-pardavimo sutartyje esantis paminėjimas, kad turtas priklauso G. P. asmeninės nuosavybės teise, reiškia, kad atsakovas turėjo pagrindą laikyti šį turtą priklausančiu asmeniškai apeliantei būtent santuokos nutraukimo ir faktinio turto pasidalijimo pagrindu. Šalys, pirkdamos ir parduodamos viena iš kitos turtą, šiais savo veiksmais pripažino, kad bendrosios jungtinės nuosavybės santykių tarp jų nėra. Šalys, nutraukdamos santuoką, turtą faktiškai pasidalijo tuometinėmis turto vertėmis, kurios buvo visiškai kitokios nei dabar vertina apeliantė. Apeliantė jokių pagrįstų įrodymų, kokia buvo šio turto vertė santuokos nutraukimo metu, nepateikia, ir remiasi tik skirtingu ir gerokai vėlesniu nei santuokos nutraukimas momentu užfiksuotomis turto vertėmis, gražiuoju susitariant dėl turto pasidalijimo, įstatymas nereikalauja, kad šalys bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomą turtą pasidalintų po lygiai. Dėl apeliantės argumentų, pateiktų dėl ieškinio senaties taikymo, atsakovas nesutinka ir nurodo, jog CK 3.129 straipsnis iš viso nereglamentuoja ginčų dėl nekilnojamojo turto senaties termino. Reikalavimams dėl nekilnojamojo turto, sutinkamai su CK 3.6 straipsnio 2 dalies reikalavimais, taikytinas bendrasis, numatytas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje dešimties metų senaties terminas, kurį ir taikė teismas. Ieškovė reiškia reikalavimą į tam tikras pinigines lėšas, kurias ji laiko esant nepadalinta bendrąja jungtine nuosavybe, o tokiam reikalavimui, sutinkamai su CK 3.129 straipsniu, taikytinas penkerių metų senaties terminas.

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovės G. P. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinio skundo argumentai ir motyvai iš esmės nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

              Nagrinėjamoje byloje G. P. pareiškė ieškinį, prašydama priteisti jai iš atsakovo A. P. (buvusio sutuoktinio) 8 978 EUR dydžio piniginę kompensaciją už jo 1999 m. vasario 13 d. pirkimo-pardavimo sutartimi parduoto buto, esančio (duomenys neskelbtini), ½ dalį, motyvuodama tuo, kad šalių santuoka buvo nutraukta 1993 m. balandžio 15 d., tačiau bendrai įgytas butas nebuvo padalintas, todėl, atsakovui pardavus minėtą butą už 62 000 Lt, pagal tuo metu galiojusio LR santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 1 ir 3 dalis šis butas laikytinas bendrąja sutuoktinių nuosavybe ir pusė gautos sumos priteistina ieškovei kaip kompensacija. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė dviem pagrindais – kaip nepagrįstą iš esmės ir taikydamas ieškinio senatį. Ieškovė apeliaciniu skundu ginčija abu pagrindus. Vienu iš apeliacinio skundo argumentų ieškovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą dėl sutuoktinių bendrąja jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto pasidalijimo, nutraukiant šalių santuoką. Teisėjų kolegija apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir konstatuoja, jog ieškovės ieškinys pagrįstai buvo atmestas.

Bylos duomenys tvirtina, kad šalių santuoka pasibaigė 1993 m. balandžio 15 d. Šalys santuokoje 1988 m. liepos 29 d. buvo įsigiję ieškovės vardu 53 kv.m ploto gyvenamąjį namą ir tvartą, esančius (duomenys neskelbtini), o 1992 m. vasario 10 d. – atsakovo vardu butą, esantį (duomenys neskelbtini) (SŠK 21 str. 1 d., CK 3.87 ir 3.88 str.). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad prezumpcija, jog nurodytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nebuvo paneigta (CPK 178 str.) ir teisėjų kolegija su tuo sutinka, nes, nors apeliantė ir tvirtina, kad gyvenamasis namas ir tvartas buvo jos asmeninė nuosavybė, objektyviais ir neginčijamais įrodymais šios aplinkybės neįrodo, kadangi vien įrašas 2002 m. gegužės 2 d. pirkimo-pardavimo sutarties 2 ir 3 punktuose neįrodo, kad atsakovas, pasirašydamas nurodytą sutartį, pripažino, jog ginčo žemės sklypas bei statiniai G. P. priklausė asmeninės nuosavybės teise.

Kaip matyti iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių, 2002 m. gegužės 2 d. pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu šalių santuoka jau buvo seniai pasibaigusi, šalys nebebuvo sutuoktiniais, todėl atsakovas pagrįstai manė, kad perkamas turtas priklauso apeliantei, nes buvo pasidalintas faktiškai, be to viešame registre buvo registruotas jos vardu (jo vardu buvo registruotas butas). Priešingu atveju būtų buvę nelogiška ir netikslinga iš viso sudaryti tokią sutartį, kuria atsakovas perka jam pačiam priklausančią turto dalį. Be to ši pirkimo-pardavimo sutartis, kaip teisingai nurodo atsakovas, buvo sudaroma tikslu įgyti tam tikrą turtą, o ne nuspręsti, ar daryti tam tikrus susitarimus su kita šalimi dėl šio turto ankstesnės nuosavybės formos. Aptariamos pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos yra tipinės tokios sutarties sąlygos, nurodančios, kokiu pagrindu pardavėjas šį turtą valdo nuosavybės teise ir patvirtina pardavėjo teisę parduoti jam priklausantį turtą. Sutarties 3 punkte nurodyta, kad parduodami statiniai priklauso G. P. pagal 1988 m. liepos 29 d. pirkimo-pardavimo sutartį. Tuo metu šalys buvo santuokoje, o ir šioje sutartyje nėra jokių nuorodų apie tai, kad sutuoktinis atsisako nuosavybės teisių į šį turtą, reiškia šis turtas įsigijimo metu buvo bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė (SŠK 21 str. 1 d.). Sutarties 2 punkte nurodyta, kad žemės sklypas įgytas 1996 m. lapkričio 8 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi, t.y. jau po šalių santuokos nutraukimo, vadinasi, įgytas ieškovės asmeninės nuosavybės teise, kas aiškiai rodo, kad šalys 1993 m., nutraukdamos santuoką, faktiškai pasidalino turtą ir šiame sklype esantys statiniai tapo ieškovės asmenine nuosavybe. Priešingu atveju žemės sklypas, kad ir įgytas po santuokos nutraukimo, būtų tapęs bendrąja nuosavybe, kadangi teisė įgyti žemės sklypą tiesiogiai priklauso nuo šiame sklype esančių statinių nuosavybės teisių, arba atsakovas, kaip bendraturtis, taip pat būtų turėjęs teisę įgyti ir atitinkamą žemės sklypo dalį (Žemės reformos įstatymo 8 str. 2 d., LR Vyriausybės 1995-07-17 nutarimu Nr. 987 patvirtintos „Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos“ nuostatos, CK 3.100 str. 4 p.).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įstatymas (CK 3.87 str. 2 d., 3.88 str. 2 d., 3.100 str.) nustato, kokiu pagrindu baigiasi bendroji jungtinė nuosavybė. Iš šių teisės normų matyti, kad bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomas turtas vieno sutuoktinio kitam negali būti parduotas, nes prieš tai turėtų būti padalintas arba susitarta dėl šio turto teisinio režimo pakeitimo. Šiuo atveju 2002 m. gegužės 2 d. pirkimo-pardavimo sutartyje esantis paminėjimas, kad turtas priklauso G. P. asmeninės nuosavybės teise (nors prieš tai jokio tai patvirtinančio susitarimo raštu nebuvo sudaryta) negali būti laikomas tokiu susitarimu, juolab kad atsakovas turėjo pagrindo laikyti šį turtą, kaip priklausančiu asmeniškai apeliantei būtent santuokos nutraukimo ir faktinio turto pasidalijimo pagrindu. Juk 2002 metais, sudarant minėtą pirkimo-pardavimo sutartį, šalys buvo jau devyneri metai kaip išsiskyrę, jokių ginčų dėl turto valdymo tarp jų nebuvo ir jie, sudarydami šią sutartį, veikė kaip pašaliniai nesusituokę asmenys.

Dėl to pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantės nurodyta pirkimo-pardavimo sutartis patvirtina būtent aplinkybę, kad abi šalys, t.y. ir apeliantė, sudarydama sutartį, šį turtą laikė apeliantės asmenine nuosavybe būtent santuokos nutraukimo ir faktinio geranoriško turto pasidalijimo pagrindu. Šalys, pirkdamos ir parduodamos viena kitai turtą, savo veiksmais aiškiai pripažino, kad bendrosios jungtinės nuosavybės santykių tarp jų nėra. Pažymėtina, kad analogiškai atsakovo sudarytoje 1999 m. vasario 3 d. buto pirkimo-pardavimo sutartyje yra nurodyta, kad butas Statybininkų g. 10-6, Vaidotuose, Vilniaus rajone priklauso atsakovui A. P. asmeninės nuosavybės teise. Ieškovė šios sutarties pagrįstumo neginčijo ir neginčija. Todėl teisėjų kolegija apeliantės argumentus, kuriais ji formalius įrašus apie nuosavybės pagrindus 2002 m. gegužės 2 d. pirkimo-pardavimo sutartyje vertina kaip šalių susitarimą dėl turtinio režimo pakeitimo atmeta kaip nepagrįstus.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus ieškovės apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad esą turto pasidalijimo nebuvo, kadangi turtas, jei būtų buvęs padalintas, turėjo būti dalijamas lygiomis dalimis, o taip esą nėra. Apeliantė tvirtina, kad namo ir tvarto vertė buvo 9 000 Lt (pagal 2002-05-02 pirkimo – pardavimo sutartį ieškovė atsakovui ½ namo ir tvarto pardavė už 4 500 Lt), o buto – 62 000 Lt (pagal 1999 m. vasario 13 d. buto pirkimo pardavimo sutartį). Tačiau apeliantė, taip teigdama, neatsižvelgia į tai, jog šalys turtą faktiškai pasidalijo nutraukdamos santuoką, t.y. dar 1993 metais ir tuometinė turto vertė buvo visiškai kitokia. Duomenų, kokia buvo nurodyto turto vertė 1993 metais, byloje nėra. Apeliantė jokių pagrįstų įrodymų, kokia buvo šio turto vertė santuokos nutraukimo metu, nepateikia, o remiasi skirtingu ir gerokai vėlesniu nei santuokos nutraukimas momentu užfiksuotomis turto vertėmis. Sutiktina taip pat su atsakovu, kad gražiuoju susitariant dėl turto pasidalijimo, įstatymas (nei tuometinis, nei dabartinis) nereikalauja, kad šalys bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomą turtą pasidalintų po lygiai, nes tai yra pačių sutuoktinių susitarimo reikalas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad šalys, nutraukdamos santuoką, faktiškai susitarė ir realiai pasidalijo santuokoje įgytą nekilnojamąjį turtą tokiu būdu - gyvenamasis namas ir tvartas, esantys (duomenys neskelbtini), po santuokos nutraukimo atiteko ieškovei, kurios vardu jie ir buvo registruoti, o atsakovui atiteko butas Vilniaus rajone, kurio vardu jis ir buvo registruotas. Dėl to nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo dėl kompensacijos priteisimo už atsakovo parduotą butą ir ieškinys atmestas pagrįstai.

Pirmosios instancijos teismas, kaip jau minėta, ieškovės ieškinį atmetė ir kitu pagrindu – dėl ieškinio senaties. Ieškovė ir šį pagrindą skundžia ir teisėjų kolegija iš esmės su apeliantės argumentais šioje apeliacinio skundo dalyje sutinka, tačiau jie nesudaro pagrindo apskųstajam teismo sprendimui panaikinti, kadangi jis pagrįstai ir teisėtai yra atmestas kaip nepagrįstas iš esmės. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nepagrįstai taikė CK 1.131 straipsnyje nustatytą bendrąjį 10 metų ieškinio senaties terminą, nes CK nustato atskirą reglamentavimą reikalavimams dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, išskyrus nekilnojamuosius daiktus, padalijimui, kuriam taikomas penkerių metų ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo to momento, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium (CK 3.129 str.). Nagrinėjamu atveju atsakovas po santuokos nutraukimo 1999 m. vasario 13 d. buto pirkimo– pardavimo sutartimi už 62 000 Lt pardavė, kaip tvirtina ieškovė, abiems šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamą turtą ir būtent už nekilnojamo daikto pardavimą ieškovė prašė priteisti kompensaciją. Tokiu atveju taikytinas CK 3.129 str. straipsnis, reglamentuojantis, kad reikalavimams dėl nekilnojamųjų daiktų padalijimo, ieškinio senaties terminas netaikomas. Tačiau, nepaisant to, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senatis netaikoma, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės ieškinio netenkino dėl jo nepagrįstumo iš esmės.

Kiti ieškovės apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93, 98 str.). Tokios išlaidos neatlygintinos ir atsakovui, kadangi tokias išlaidas pagrindžiantys įrodymai apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija             

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                      Henrichas Jaglinskis

                                                                      Asta Radzevičienė

Alma Urbanavičienė