Civilinė byla Nr. e2-580-370/2024
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00490-2024-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
3.1.18.1.1.1; 3.1.18.1.1.2
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. spalio 10 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės bendrovės „INTER RAO Lietuva“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 7 d. nutarties, kuria atmestas atsakovės akcinės bendrovės „INTER RAO Lietuva“ prašymas pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje pagal pareiškėjos Šveicarijos Konfederacijoje registruotos įmonės „Alpiq AG“ prašymą atsakovei akcinei bendrovei „INTER RAO Lietuva“ taikyti laikinąsias apsaugos priemones pareiškus priešieškinį arbitražo teisme.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja Šveicarijos Konfederacijoje registruota įmonė „Alpiq AG,“ (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones pareiškus priešieškinį arbitražo teisme – areštuoti atsakovei akcinei bendrovei (toliau – AB) „INTER RAO Lietuva“ (toliau – ir atsakovė) priklausantį nekilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, iki bus įvykdytas Stokholmo prekybos rūmų arbitražo instituto (toliau – SCC) sprendimas byloje Nr. SCCV2023/136 dėl 15 818 230,15 Eur skolos priteisimo.
2. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. gegužės 8 d. nutartimi tenkino pareiškėjos prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovei priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, iki bus įvykdytas SCC sprendimas byloje Nr. SCCV2023/136 dėl 15 818 230,15 Eur skolos priteisimo, leidžiant iš areštuotų lėšų mokėti privalomus mokesčius valstybei, atlyginimus darbuotojams bei atsiskaityti su pareiškėja.
3. Atsakovė 2024 m. gegužės 27 d. pateikė prašymą pakeisti Vilniau apygardos teismo 2024 m. gegužės 8 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones į laikinąsias apsaugos priemones – turto areštą, jį išdėstant taip: areštuoti atsakovei priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, iki bus įvykdytas SCC sprendimas byloje Nr. SCCV2023/136, leidžiant iš areštuotų lėšų atlikti 2014 m. kovo 17 d. Tarybos reglamentas (ES) Nr. 269/2014 dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų atsižvelgiant į veiksmus, kuriais kenkiama Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei arba į juos kėsinamasi (toliau ir – Reglamentas Nr. 269/2014) 4 straipsnio 1 dalyje numatytus mokėjimus ir sudaryti Reglamento Nr. 269/2014 7 straipsnio 1 dalyje nurodytas indėlio sutartis, kuriuos leidžia atlikti ir sudaryti Lietuvos Respublikos finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau ir – FNTT), įskaitant, bet neapsiribojant mokėti mokesčius valstybei, atlyginimus darbuotojams, atsiskaityti su pareiškėja, mokėjimus atsakovės poreikiams tenkinti, įskaitant mokėjimus už draudimo įmokas ir komunalines paslaugas (Reglamento Nr. 269/2014 4 straipsnio 1 dalies 1 punktas), pagrįstus profesinius mokesčius arba patirtas išlaidas, susijusias su teisinių paslaugų teikimu (Reglamento Nr. 269/2014 4 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei reikalingus mokėjimus ypatingoms išlaidoms (Reglamento Nr. 269/2014 4 straipsnio 1 dalies 4 punktas); pavesti nutartį dėl nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo vykdyti skubiai.
4. Nurodė, kad taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis pareiškėja siekia apsunkinti atsakovės galimybes toliau bendradarbiauti su lyderiaujančiais Švedijos teisės ekspertais, taip pat siekia trukdyti atsakovei ginti savo pažeistas teises ir išsaugoti turimą didžiulės vertės turtą. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 8 d. nutartį vykdantis antstolis visą arešto sumą perkėlė atsakovės banko sąskaitoje esančioms lėšoms, nors atsakovei priklauso didžiulės vertės neapsunkintas nekilnojamasis turtas Vilniuje ir Palangoje, taip pat atsakovei priklauso 100 proc. UAB „Vydmantai Wind Park“ akcijų, kurios nėra apsunkintos įkeitimais.
5. Nurodė, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės turi būti kuo skubiau pakeistos, sumažinant jų mastą, kadangi jos nėra reikalingos, nes atsakovės piniginės lėšos yra areštuotos FNTT. Be to, dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mąsto, atsakovė negali atsiskaityti su tiekėjais, su kuriais leido atsiskaityti FNTT, ginti savo teises teisminiuose ginčuose. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas 2022 m. lapkričio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-3150-864/2022 pakeitė taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir leido atsakovei atlikti mokėjimus, kuriuos leidžia atlikti FNTT.
6. Pareiškėja atsiliepime į atsakovės prašymą prašė netenkinti atsakovės prašymo dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ir 2024 m. gegužės 8 d. Vilniaus apygardos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodė, kad atsakovė nurodo tikrovės neatitinkančią informaciją, neva ji turi neareštuoto nekilnojamojo turto Vilniuje ir Palangoje, taip pat, kad UAB „Vydmantai Wind Park“ akcijos yra neapsunkintos. Iš 2024 m. gegužės 31 d. aktualaus Turto arešto aktų registro išrašo matyti, kad visi atsakovės prašyme nurodyti turto objektai yra areštuoti. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nustatė proporcingą laikinųjų apsaugos priemonių mastą, atitinkantį pareiškėjos reikalavimo, kurio įvykdymą ir prašoma užtikrinti, sumą arbitražo byloje. Pagal 2024 m. gegužės 31 d. Turto arešto aktų registro išrašo 5.5.3 papunktį, turto arešto, kurio pagrindas nutartis, dydis yra 15 818 230,15 Eur, t. y., antstolio įregistruotų areštų suma atitinka Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 8 d. nutartyje nurodytą turto arešto sumą.
7. Nurodė, kad aplinkybė, jog atsakovės lėšos yra įšaldytos FNTT, nelemia, kad jos turtui bus taikomos ribojamosios priemonės ir iki SCC sprendimo įvykdymo. Tai kelia grėsmę, kad pareiškėjai galbūt palankaus arbitražo sprendimo atveju, šio sprendimo įvykdymas taps neįmanomas. Be to, aplinkybę, kad tarptautinės sankcijos atsakovei gali būti panaikintos, patvirtina pati atsakovė, nurodydama, jog šiuo metu vyksta teisminiai ginčai su FNTT dėl, atsakovės nuomone, nepagrįstai taikytų ribojamųjų priemonių. Pažymėjo, kad atsakovės prašomi atlikti mokėjimai, pavyzdžiui, reikalingi ypatingoms išlaidoms, yra abstraktūs, nenurodyta šių išlaidų paskirtis ar dydis.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
8. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. birželio 7 d. nutartimi atmetė atsakovės prašymą pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 8 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
9. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad laikinas apribojimas atsakovei disponuoti nuosavybės teise nepanaikina grėsmės, jog pareiškėjos teisės gali būti neapgintos jai galbūt palankaus arbitražo teismo procesinio sprendimo priėmimo atveju, jeigu nebus taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Nors atsakovė, prašydama pakeisti jos atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones, teigia, kad neegzistuoja grėsmė, jog jos turtas gali būti perleistas tretiesiems asmenims, tačiau nepateikia šiuos teiginius pagrindžiančių objektyvių įrodymų. Teismas pažymėjo, kad atsakovei nuosavybės teisės apribojimai yra taikomi dėl atsakovės vykdomos veiklos tiesioginio naudos gavėjo I. I. S. (I. I. S.) įtraukimo į sankcionuotų asmenų sąrašą. Taip pat pažymėjo, kad nors atsakovės atžvilgiu nuo 2022 m. balandžio 28 d. FNTT pradėjo taikyti ribojamąsias priemones, nėra duomenų, iki kada šios priemonės bus taikomos, todėl vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje, nes nėra aišku, kaip ilgai atsakovės atžvilgiu bus taikomas turto areštas.
10. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad didžioji dalis atsakovės mokėjimų yra susiję su atsiskaitymu su darbuotojais, valstybės institucijomis, tačiau tokius mokėjimus atsakovė gali atlikti ir esant taikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms. Teismas pažymėjo, kad atsakovės prašymas atlikti mokėjimus iš areštuotų lėšų tam tikriems atsakovės kreditoriams (tiekėjams) nėra pagrįstas, kadangi pagrindo suteikti pirmumą vienam ar keliems kitiems iš atsakovės kreditorių nėra, tokio pobūdžio išlaidos negali būti priskirtos privalomųjų mokėjimų kategorijai. Taip pat pažymėjo, kad atsakovės negalėjimas atsiskaityti už teisines paslaugas, teismų praktikoje nėra laikoma kaip teisės į teisminę gynybą ribojimas.
11. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovės atžvilgiu yra taikomas ne vienas turto areštas, jos turtas, turtinės teisės bei piniginės lėšos yra areštuoti ir kitose bylose, todėl ne vien šioje byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės riboja atsakovės galimybes disponuoti jai priklausančiomis lėšomis. Teismas padarė išvadą, kad pakeitus Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 8 d. taikytas laikinąsias apsaugos priemones, būtų pažeista šalių teisėtų interesų pusiausvyra ir neužtikrinamos pareiškėjos teisės.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
12. Atsakovė atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 7 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti atsakovės prašymą pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 8 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Pirmosios instancijos teismas nenurodė motyvų, kodėl buvo atmestas atsakovės prašymas pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones, t. y. leisti atsakovei sudaryti indėlio sutartis, nustatyti areštuojamo turto eiliškumą, leisti atlikti būtinus mokėjimus, atsiskaitant už komunalines paslaugas. Taip pat teismas nenurodė motyvų, kodėl FNTT leisti atlikti mokėjimai nėra tikslūs, kodėl negalima leisti atsakovei atlikti būtinų mokėjimų atsiskaitant už vertimų, VĮ Registrų centro, užsienio ir Lietuvos teisės ekspertų paslaugas, buhalterių paslaugas, už biržos ir susijusias paslaugas, todėl skundžiama nutartis yra absoliučiai negaliojanti.
12.2. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertinto aplinkybes, susijusias su FNTT taikomomis ribojamosiomis priemonėmis. Atsakovė prašė leisti vykdyti tik tokius mokėjimus, kuriuos kaip būtinus pagal Reglamento Nr. 269/2014 4 str. 1 d. nuostatas įvertina FNTT, tokiu būdu į šį procesą papildomai neįtraukiant nutartį vykdančio antstolio ir nesudarant poreikio mokėjimų būtinumą vertinti antrą kartą jau po FNTT atlikto vertinimo (atsakovė neprašė leisti atlikti mokėjimus, kurių FNTT nepatvirtintų). Teismas neatsižvelgė, kad Vilniaus apygardos teismas 2022 m. lapkričio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-3150-864/2022 tenkino atsakovės prašymą ir pakeitė atsakovės atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones, leidžiant atsakovei atlikti mokėjimus, kuriuos leidžia atlikti FNTT (Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. sausio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-30-912/2023 paliko Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. eB2-3150-864/2022 nepakeistą).
12.3. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalį (teisę į teisminę gynybą). Šiuo konkrečiu atveju laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimas yra būtinas tam, kad atsakovė galėtų pasamdyti ir atsiskaityti su užsienio teisės ekspertais.
13. Atsiliepimu į atsakovės atskirąjį skundą pareiškėja prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir motyvuota, (teismas atliko įrodymų tyrimą ir vertinimą) teismas neturi pareigos motyvuotai atsakyti į kiekvieną atsakovės pateiktą argumentą.
13.2. Atsakovė nenurodė objektyvių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą keisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Teismas tinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su FNTT taikomomis ribojamosiomis priemonėmis. Šiuo konkrečiu atveju, FNTT, leisdama atsakovei atlikti mokėjimus, nėra įpareigota užtikrinti pareiškėjai galbūt palankaus SCC sprendimo įvykdymą, todėl laikinosios apsaugos priemonės užtikrina pareiškėjos interesų, galbūt palankaus SCC sprendimo įvykdymo apsaugą, todėl mokėjimai, kuriuos leidžiama atlikti taikius laikinąsias apsaugos priemones (pvz., valstybės institucijoms, darbuotojams), turi būti taikomi su išimtimis.
13.3. Laikinosios apsaugos priemonės atsakovės atžvilgiu, įskaitant piniginių lėšų areštą, yra taikytos ir kitose civilinėse bylose, todėl atsakovė bet kuriuo atveju negali atlikti mokėjimų, pvz., už teisines paslaugas, teisės ekspertams, VĮ Registrų centro paslaugoms, vertėjams ir kt. ne tik dėl šioje byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, todėl skundžiama nutartis nepažeidžia Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies.
14. Lietuvos apeliaciniame teisme 2024 m. spalio 2 d. gauti atsakovės rašytiniai paaiškinimai ir prašymas priimti naujus įrodymus. Atsakovė rašytiniuose paaiškinimuose iš esmės papildo atskirojo skundo argumentus, nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą nutartį, o prašomi priimti nauji įrodymai paneigia pirmosios instancijos teismo išvadas dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo masto.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
16. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas atsakovės prašymas pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 8 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
Dėl naujų įrodymų ir rašytinių paaiškinimų priėmimo
17. Atsakovė su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – 1) atsakovės ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Findep“ 2023 m. vasario 9 d. sutartį; 2) atsakovės ir komunalines paslaugas teikiančių įmonių sutartis; 3) V. K. S. daktaro disertaciją; 4) pareiškėjos pasitelkto eksperto išvadą; 5) Lundo universiteto profesorių sąskaitas už suteiktas paslaugas.
18. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Be to, teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).
19. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atsakovės kartu su atskiruoju skundu pateiktus įrodymus, daro išvadą, kad pateikti nauji įrodymai neturi įtakos tikrinant pirmosios instancijos teismo nutarties, nutarties, kuria atmestas atsakovės prašymas pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 8 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė naujus įrodymus galėjo pateikti pirmosios instancijos teismui kartu su prašymu pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones, taip pat pažymėtina, kad dalis atsakovės pateiktų įrodymų (pareiškėjos pasitelkto eksperto išvada ir Lundo universiteto profesorių sąskaitos už suteiktas paslaugas) pateikti užsienio kalba (CPK 198 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, atsakovės kartu su atskiruoju skundu pateiktus įrodymus atsisakoma priimti.
20. CPK 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos šalys turi teisę duoti teismui paaiškinimus žodžiu ir raštu, teikti savo argumentus ir samprotavimus visais bylos nagrinėjimo metu kylančiais klausimais. Šią teisę, kaip ir teisę pateikti papildomus rašytinius įrodymus, šalys gali realizuoti ir tuo metu, kai byla yra nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme. Vis dėlto pažymėtina, kad tokiu atveju teikiamų paaiškinimų turinys taip pat turi atitikti apeliacinio proceso esmę ir jo reglamentavimą, be kita ko, jis turi nepažeisti CPK 323 straipsnyje nustatyto draudimo pasibaigus skundo padavimo terminui keisti ar pildyti apeliacinį (atskirąjį) skundą. Paprastai rašytinių paaiškinimų, pateikiamų apeliacinės instancijos teisme, paskirtis – reaguoti į pasikeitusią situaciją po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme. Rašytiniai paaiškinimai turi atspindėti ginčui išnagrinėti reikšmingas aplinkybes.
21. Lietuvos apeliaciniame teisme 2024 m. spalio 2 d. gauti atsakovės rašytiniai paaiškinimai ir prašymas priimti naujus įrodymus. Pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose atsakovė išdėstė papildomus nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nutartimi argumentus, nors terminas atskirajam skundui paduoti jau buvo pasibaigęs, dėl to atsakovės 2024 m. spalio 2 d. rašytinius paaiškinimus ir kartu su jais pateiktus įrodymus atsisakytina priimti.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo
22. CPK 148 straipsnio 1 dalis nustato teisę dalyvaujantiems byloje asmenims ar kitiems suinteresuotiems asmenims teikti pagrįstą prašymą vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita. Minėtos normos pagrindu gali būti keičiamas ne tik laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis, bet ir mastas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-376-302/2018).
23. Taikant laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimą reglamentuojančias teisės normas, užtikrinama abiejų bylos šalių teisių apsauga: jei taikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra efektyvios ar pakankamos būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, ieškovas gali prašyti jas pakeisti kitomis, o jeigu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšis ar mastas yra pernelyg varžantys atsakovo interesus, jis gali pateikti prašymą taikyti kitas, jo siūlomas laikinąsias apsaugos priemones arba sumažinti jų mastą (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-91-330/2024).
24. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą pakeisti atsakovės atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones atsakovės prašomu būdu, t. y. leidžiant atsakovei iš areštuotų lėšų atlikti 2014 m. kovo 17 d. Tarybos reglamentas (ES) Nr. 269/2014 dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų atsižvelgiant į veiksmus, kuriais kenkiama Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei arba į juos kėsinamasi (toliau ir – Reglamentas Nr. 269/2014) 4 straipsnio 1 dalyje numatytus mokėjimus ir sudaryti Reglamento Nr. 269/2014 7 straipsnio 1 dalyje nurodytas indėlio sutartis, kuriuos leidžia atlikti ir sudaryti FNTT, įskaitant, bet neapsiribojant mokėti mokesčius valstybei, atlyginimus darbuotojams, atsiskaityti su pareiškėja, mokėjimus atsakovės poreikiams tenkinti, įskaitant mokėjimus už draudimo įmokas ir komunalines paslaugas (Reglamento Nr. 269/2014 4 straipsnio 1 dalies 1 punktas), pagrįstus profesinius mokesčius arba patirtas išlaidas, susijusias su teisinių paslaugų teikimu (Reglamento Nr. 269/2014 4 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei reikalingus mokėjimus ypatingoms išlaidoms (Reglamento Nr. 269/2014 4 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
25. Visų pirma pažymėtina tai, kad faktinė situacija po to, kai Vilniaus apygardos teismas, įvertinęs laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinų sąlygų egzistavimą, 2024 m. gegužės 8 d. nutartimi apribojo atsakovės turto disponavimo teisę, nėra pasikeitusi (Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. spalio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-520-370/2024 Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 8 d. nutartį paliko nepakeistą). Tokių duomenų atsakovė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė. Nors, atsakovės teigimu, areštuoto turto vertė yra žymiai didesnė, nei pareiškėjos priešieškiniu pareikštas reikalavimas SCC, tačiau pažymėtina, kad kitose civilinėse bylose taip pat yra areštuotas atsakovei priklausantis turtas (CPK 179 straipsnio 3 dalis).
26. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Taigi laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti.
27. Nors, atsakovės teigimu, dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių yra sutrikdyta jos vykdoma ūkinė veikla, pažeidžiama teisė į teisminę gynybą, ji negali mokėti komunalinių mokesčių už suteiktas paslaugas ir pan., tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visada yra susijęs su tam tikrais suvaržymais ir nagrinėjamu atveju tokie laikini suvaržymai yra būtini, užtikrinantys tiek pareiškėjos interesus, tiek jai galbūt palankaus būsimo SCC sprendimo įvykdymą, jog atsakovė neperleistų jai priklausančio turto tretiesiems asmenims. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė neturi neapsunkinto turto, į kurį gali būti nukreiptas turto areštas (galbūt pareiškėjai palankaus arbitražo teismo sprendimo įvykdymas), kadangi atsakovės atžvilgiu yra taikomas ne vienas turto areštas, jos turtas, turtinės teisės bei piniginės lėšos yra areštuoti ir kitais teisės aktų nustatytais pagrindais, todėl ne tik šioje byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės riboja atsakovės galimybes disponuoti jai priklausančiomis lėšomis.
28. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, patenkinus atsakovės prašymą pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 8 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, pareiškėjos teisės gali būti neapgintos jai galbūt palankaus teismo procesinio sprendimo priėmimo atveju, jeigu nebus taikomos esamos laikinosios apsaugos priemonės. Atsakovei nuosavybės teisės apribojimai yra taikomi vadovaujantis Europos Sąjungos Tarybos 2022 m. vasario 28 d. įgyvendinimo reglamentu (ES) 2022/336, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas (ES) Nr. 269/2014 dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų atsižvelgiant į veiksmus, kuriais kenkiama Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei arba į juos kėsinamasi, t. y. atsakovei nuosavybės teisės apribojimai yra taikomi dėl atsakovės vykdomos veiklos tiesioginio naudos gavėjo I. I. S. (I. I. S.) įtraukimo į sankcionuotų asmenų sąrašą. Atsakovės atžvilgiu nuo 2022 m. balandžio 28 d. FNTT pradėjo taikyti ribojamąsias priemones ir šios nutarties priėmimo dieną, nėra duomenų, iki kada šios priemonės bus taikomos, todėl vien ši aplinkybė, nesudaro pagrindo pakeisti šioje civilinėje byloje atsakovės atžvilgiu taikomas laikinąsias apsaugos priemones, nes nėra aišku, kaip ilgai atsakovės atžvilgiu bus taikomas turto disponavimo teisės apribojimas, t. y. nėra duomenų, ar FNTT taikomos ribojamosios priemonės nebus panaikintos anksčiau (vėliau) nei bus išnagrinėta ši byla ir įvykdytas galbūt pareiškėjai palankus SCC sprendimas, t. y., ar išliks pareiškėjos interesus išsaugojantis atsakovės turtui taikyto apribojimo mastas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 8 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės nepažeidžia teisingumo, ekonomiškumo ir proporcingumo principų ir jų keisti nėra įstatymo nustatyto pagrindo. Kartu pažymėtina, kad atsakovei dėl pasikeitusių aplinkybių neužkertamas kelias kreiptis į teismą (ar į arbitražo teismą) dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių masto išimčių taikymo, pagrindžiant tokios (konkrečios) išimties būtinumą leistinomis įrodinėjimo priemonėmis.
29. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
30. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakęs pakeisti atsakovei taikytas laikinąsias apsaugos priemones (sumažinti jų mastą), tinkamai įvertino sprendžiamo klausimo aplinkybes, teisingai taikė proceso teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią panaikinti ar pakeisti, remiantis atskirojo skundo argumentais, nėra pagrindo, todėl atsakovės skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
31. Nagrinėjamoje civilinėje byloje atsakovės atskirasis skundas atmestas, taigi yra pagrindas spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų pareiškėjai priteisimo (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
32. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Pareiškėja pateikė prašymą priteisti 4 000 Eur (su PVM) bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjamu apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad, remiantis Rekomendacijų 8.16 papunkčiu, maksimali suma, priteistina pareiškėjai už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme yra 864,40 Eur (2 161 Eur (2024 m. I ketvirčio darbo užmokestis bruto 0,4 (Rekomendacijų 8.16 papunktis). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos sudėtingumą, specialių žinių reikalingumą, ir kitas aplinkybes (Rekomendacijų 2 punktas), nusprendžia, kad yra pagrindas prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas iš pareiškėjai sumažinti iki 800 Eur.
33. Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. spalio 3 d. nutartimi atidėjo atsakovei žyminio mokesčio už atskirąjį skundą sumokėjimą. Kadangi atsakovės atskirasis skundas atmetamas, valstybei iš atsakovės priteistinas už atskirąjį skundą mokėtinas žyminis mokestis, kurio sumokėjimas atsakovei buvo atidėtas (110 Eur) (CPK 80 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės akcinės bendrovės „INTER RAO Lietuva“, juridinio asmens kodas 126119913, pareiškėjai Šveicarijos Konfederacijoje registruotai įmonei „Alpiq AG“, juridinio asmens kodas CHE-105.974.401, 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti valstybei iš atsakovės akcinės bendrovės „INTER RAO Lietuva, juridinio asmens kodas 126119913, 110 Eur (vieną šimtą dešimt eurų) žyminį mokestį už atskirąjį skundą.
Teisėja Danguolė Martinavičienė