Civilinė byla Nr. e2-1337-585/2020
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00016-2019-4
Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. rugsėjo 2 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Zelianka,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Vėjo ratai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 3 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Vėjo ratai“ pareiškimas dėl bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „VLD Solutions“ bankroto pripažinimo tyčiniu,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja (kreditorė) UAB „Vėjo ratai“ kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama bankrutavusios UAB „VLD Solutions“ bankrotą pripažinti tyčiniu.
2. Pareiškėja nurodė, kad UAB „Vėjo ratai“ ir UAB „VLD Solutions“ 2013 m. lapkričio 4 d. sudarė Paslaugų teikimo sutartį Nr. 04/11/13-PER (toliau – Sutartis), kuria UAB „VLD Solutions“ (paslaugų teikėja) įsipareigojo parengti Europos Sąjungos (toliau – ES) fondų 2014-2020 metų paramos lėšų panaudojimo galimybių apžvalgą, pasiūlymus dėl planuojamų investicinių projektų pritaikymo ES paramos fondų esminiams reikalavimams, pasiūlymus dėl ES projektų rengimo ir jų įgyvendinimo, eksporto skatinimo programą, konsultuoti investuotojų paieškos klausimais, su ES projektais susijusiais klausimais, o UAB „Vėjo ratai“ (užsakovė) įsipareigojo pateikti visą turimą informaciją, kurios reikia paslaugai suteikti, ir sumokėti 120 000 Eur su PVM avansu per 5 darbo dienas nuo sutarties pasirašymo dienos. Pareiškėja, vykdydama Sutartį, 2013 m. lapkričio 8 d. mokėjimo nurodymu Nr. 11081253 sumokėjo 120 000 Eur avansą į UAB „VLD Solutions“ atsiskaitomąją banko sąskaitą. UAB „VLD Solutions“ neįvykdė Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ir iki 2014 m. gruodžio 31 d. nesuteikė sutartų paslaugų, taip pat negrąžino iš UAB „Vėjo ratai“ gauto avanso. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. birželio 13 d. sprendimu patenkino ieškovės UAB „Vėjo ratai“ ieškinį ir priteisė iš UAB „VLD Solutions“ 120 000 Eur žalai atlyginti, 8 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2017 m. spalio 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2723,70 Eur bylinėjimosi išlaidų.
3. Pareiškėjos teigimu, 2013 m. lapkričio 4 d. Sutartį su UAB „Vėjo ratai“ atsakovė sudarė jau galbūt būdama nemoki. UAB „VLD Solutions“ buvęs vadovas, 2013 m. lapkričio 4 d. Sutarties sudarymo metu ėjęs projektų vadovo pareigas, šią Sutartį su UAB „Vėjo ratai“ sudarė žinodamas, kad jos realiai nevykdys. Iš UAB „Vėjo ratai“ 2013 m. lapkričio 8 d. gautą 120 000 Eur avansą tą pačią dieną UAB „VLD Solutions“ vadovė G. Z. pervedė į „NHL Treuhand GmbH-M. Nett Treuhander“ banko sąskaitą, esančią Šveicarijos banke, taip eliminuojant bet kokias UAB „Vėjo ratai“ galimybes susigrąžinti sumokėtą avansą ar bent jo dalį, UAB „VLD Solutions“ nesuteikus paslaugų pagal Sutartį. UAB „VLD Solutions“ tuometė vadovė G. Z. ir projektų vadovo pareigas ėjęs V. L. priėmė nuostolingą ir ekonomiškai nenaudingą UAB „VLD Solutions“ sprendimą sudaryti 2013 m. lapkričio 4 d. Sutartį, iš anksto žinant, kad ji realiai nebus vykdoma. Be to, UAB „VLD Solutions“ veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos: iš UAB „Vėjo ratai“ gautą 120 000 Eur avansą UAB „VLD Solutions“ tą pačią dieną SEPA tarptautiniu pavedimu pervedė į „NHL Treuhand GmbH-M. Nett Treuhander“ banko sąskaitą, esančią Šveicarijos banke, kai UAB „VLD Solutions“ neturėjo jokio nekilnojamojo ar kito turto, galinčio užtikrinti jos kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą.
4. Pareiškėja taip pat nurodė, kad UAB „VLD Solutions“ jau galbūt nuo 2012 m. gruodžio 31 d. faktiškai buvo nemoki, tačiau buvusi įmonės vadovė G. Z., o nuo 2014 m. sausio 21 d. buvęs vadovas V. L. nevykdė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didino UAB „VLD Solutions“ kreditorinius įsipareigojimus.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. liepos 3 d. nutartimi pareiškėjos UAB „Vėjo ratai“ pareiškimą dėl BUAB „VLD Solution bankroto pripažinimo tyčiniu atmetė.
6. Teismas nustatė, kad pareiškėjos UAB „Vėjo ratai“ pagal Sutartį sumokėtas 120 000 Eur avansas tapo pradelsta skola, kai, UAB „VLD Solutions“ neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų, pareiškėja pateikė reikalavimą grąžinti avansą iki 2015 m. gegužės 25 d. Teismas padarė išvadą, kad 2015 m. gegužės 26 d. UAB „VLD Solutions“ tapo faktiškai nemoki, taigi jos vadovui atsirado ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta pareiga imtis veiksmų dėl faktiškai nemokios įmonės. Teismo vertinimu, laikotarpio, kai UAB „VLD Solutions“ vadovas ėmėsi veiksmų susigrąžinti 120 000 Eur, pervestų projektui pagal su Ispanijos įmone įgyvendinti, nėra pagrindo laikyti sąmoningo delsimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo laikotarpiu.
7. Teismas, išanalizavęs byloje surinktų duomenų visumą, sprendė, kad nenustatyta pakankamo pagrindo pripažinti, jog UAB „VLD Solutions“ valdymo organų sudaryti sandoriai, sprendimai atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą bankroto pripažinimo tyčiniu požymį. Teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo daryti išvadą, kad UAB „VLD Solutions“ sprendimas pervesti iš UAB „Vėjo ratai“ gautą 120 000 Eur sumą šio projekto įgyvendinimui, savaime buvo ekonomiškai nenaudingas ir nuostolingas UAB „VLD Solutions“. Byloje apklaustų kaip liudytojų asmenų, susijusių su projektu dėl finansavimo per Ispanijos įmonę gavimo, parodymų analizė leidžia teigti, kad projekto sėkmės atveju UAB „VLD Solutions“ būtų gavusi naudą.
8. Teismo vertinimu, byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjai UAB „Vėjo ratai“ buvo žinoma apie projektą, siekiant gauti didelės vertės finansavimą per Ispanijos įmonę, pareiškėja turėjo interesą gauti lėšų saulės jėgainių projektui įmonės savininkų įsigytame 5,6230 ha ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini), vystyti, sudarydama Sutartį ir sumokėdama avansu visą Sutarties kainą, turėjo žinoti, jog nurodyta suma bus skirta dalyvauti projekte, siekiant gauti finansavimą per Ispanijos įmonę
9. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, kad iš pareiškėjos pagal Sutartį gautas 120 000 Eur avansas buvo sumokėtas į Treuhand GmbH-M.Nett Treuhander sąskaitą Šveicarijos banke, siekiant gauti finansavimą projektui, teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti pagrįsta pareiškėjos poziciją, jog šis UAB „VLD Solutions“ valdymo organų veiksmas reiškia įmonės veiklos organizavimą taip, jog kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą būtų apribotos arba panaikintos.
10. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į pirmos ir antros eilės kreditoriams sumokėtas sumas, atsiskaitymų už 8 700 Eur už parduotą automobilį gautomis lėšomis eiliškumo pažeidimo seka ir mastas nagrinėjamu atveju neteikia pagrindo kvalifikuoti UAB „VLD Solutions“ valdymo organų veiksmus sudarančiais tyčinio bankroto pagrindą, nurodytą ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte.
11. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad BUAB „VLD Solutions“ nemokumo administratorei perduota didelė dalis įmonės veiklos dokumentų, iš kurių galima spręsti apie įmonės turto sudėtį, vykdytą veiklą ir nustatyti neįvykdytų įsipareigojimų apimtį bei galimas priežastis, vertino, jog įmonės buhalterinės programos, kasos dokumentų už dalį laikotarpio, neperdavimas šiuo konkrečiu atveju nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytą tyčinio bankroto požymį.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
12. Pareiškėja UAB „Vėjo ratai“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 3 d. nutartį ir patenkinti pareiškėjos UAB „Vėjo ratai“ pareiškimą dėl BUAB „VLD Solutions“
bankroto pripažinimo tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
12.1. Pagal pareiškėjos ir atsakovės BUAB „VLD Solutions“ sudarytą Sutartį, BUAB „VLD Solutions“ įsipareigojimus turėjo įvykdyti ne vėliau kaip iki 2014 m. gruodžio 31 d., todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjos sumokėtas 120 000 Eur avansas tapo pradelsta skola tik tada, kai pareiškėja pateikė reikalavimą grąžinti avansą.
12.2. Suinteresuoto asmens V. L. elektroniniai laiškai A. G. aiškiai patvirtina, jog 2015 metais suinteresuotas asmuo V. L. aiškiai suprato, kad iš kompanijos „CONEXION UNIVERSAL AG CELTA S. L.“ neatgaus UAB „VLD Solutions“ pervestų į šios kompanijos advokatų sąskaitą pinigų. Tačiau nepaisydamas to, suinteresuotas asmuo V. L. nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos UAB „VLD Solutions“ iškėlimo.
12.3. Remiantis atsakovės finansinės atskaitomybės duomenimis, atsakovės turtas nuo 2014 m. gruodžio 31 d. mažėjo, o įsipareigojimai didėjo, darbuotojų skaičius mažėjo. Taigi, akivaizdu, kad suinteresuotas asmuo V. L., kaip buvęs BUAB „VLD Solutions“ direktorius ir akcininkas, nesiėmė jokių veiksmų, jog UAB „VLD Solutions“ atkurtų mokumą ir grąžintų savo kreditoriams skolas.
12.4. Atsiskaitymas su vėlesniais kreditoriais ir visiškas delsimas atsiskaityti su pareiškėja UAB „Vėjo ratai“ nuo 2015 m. sausio 1 d. rodo BUAB „VLD Solutions“ piktybinį UAB „Vėjo ratai“, kaip kreditorės, ignoravimą ir tai sudaro pagrindą bankrotą pripažinti tyčiniu ir pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą.
12.5. Dėl netinkamo BUAB „VLD Solutions“ buhalterinės apskaitos tvarkymo negalima tiksliai ir visapusiškai nustatyti BUAB „VLD Solutions“ veiklos, jos turto, atliktų finansinių operacijų.
13. Suinteresuotas asmuo G. Z. atsiliepimu atskirąjį skundą prašo jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
13.1. Byloje nėra ginčo dėl to, kad nebuvo įvykdyti prisiimti įsipareigojimai pagal 2013 m. lapkričio 4 d. sutartį, tačiau tai nebuvo veiksmai, kurie galėtų būti laikomi turinčiais tyčinio bankroto požymiu, o pareiškėjos teisės jau yra apgintos Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-1761-431/2018 priimtu įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kurio pagrindu yra patvirtintas pareiškėjos kreditorinis reikalavimas BUAB „VLD Solutions“ bankroto byloje.
13.2. Suinteresuotas asmuo G. Z. atsakovės vadove buvo tik iki 2014 m. sausio 21 d., jos vadovavimo laikotarpiu bendrovės veikla buvo pelninga.
13.3. Byloje esantys įrodymai neginčijamai patvirtina, kad tiek Sutarties sudarymo, tiek pavedimo atlikimo tikslas buvo ne privesti įmonę prie bankroto, o įgyvendinti investicinį projektą gavus atitinkamą finansavimą iš Ispanijos fondo.
13.4. Atsakovės laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 20 d. atlikti mokėjimai „TELIA Lietuva“, AB „DNB Lizingas“ ir kitiems asmenims buvo skirti kasdienei, einamajai BUAB „VLD Solutions“ veiklai užtikrinti. Tai tik įrodo, kad BUAB „VLD Solutions“ ir po 2015 m. sausio 1 d. buvo tęsiama veikla, pagrįstai tikintis atgaivinti bendrovės veiklą, o ne pasyviai laukiama bankroto bylos iškėlimo.
14. Suinteresuotas asmuo V. L. atsiliepimu atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
14.1. Kaip matyti iš byloje esančių atsakovės finansinių ataskaitų rinkinių, neatsiskaičius su pareiškėja dėl veiklos tęstinumo bendra įmonės įsipareigojimų suma sumažėjo ir bankroto bylos iškėlimo metu sudarė 137 152 Eur, palyginus su 2015 m. buvusiais 144 352 Eur įsipareigojimais, tuo tarpu įmonės turtas nors ir sumažėjo, tačiau mažesne apimtimi, nei įsipareigojimai.
14.2. Iš visų bylos aplinkybių teismas pagrįstai nusprendė, kad po 2015 m. sausio 1 d. tiek atsakovė, tiek ir pareiškėja vis dar tikėjosi, kad pavyks iš Ispanijos bendrovės atgauti sumokėtą 120 000 Eur užstatą, todėl pareiškėja reikalavimą atsakovei grąžinti sumokėtą avansą pateikė tik 2015 m. gegužės 26 d.
14.3. Bylos duomenys patvirtina, kad šalių 2013 m. lapkričio 4 d. sudarytos Sutarties turinys neatitiko tikrųjų šalių sutartinių santykių. Faktiškai, atsižvelgiant į A. D. parodymus, atsakovė buvo įsipareigojusi surasti pareiškėjos planuojamo vykdyti projekto finansuotoją. Iš visų bylos aplinkybių teismas pagrįstai nusprendė, kad atsakovė sutartį su Ispanijos bendrove sudarė siekdama įvykdyti faktiškai tarp šalių atsiradusius sutartinius įsipareigojimus, o pasiekti planuotų rezultatų nepavyko dėl tos priežasties, jog atsakovei, kaip ir kitiems asmenims nepavyko atgauti Ispanijos bendrovei pervestų piniginių lėšų.
14.4. Didžioji dalis lėšų, gautų pardavus atsakovei priklausiusį automobilį, buvo panaudota sumažinant atsakovės įsipareigojimus pirmosios eilės kreditoriams – valstybės ir Sodros biudžetams. Tuo tarpu, likusios sumos panaudojimas einamiesiems bendrovės poreikiams buvo ypač nedidelio masto bei vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teismų praktika, nėra pakankamas siekiant konstatuoti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyto požymio egzistavimą.
14.5. Atsakovė iš esmės nevykdė jokių operacijų grynaisiais pinigais, visi mokėjimai buvo atliekami banko pavedimais, todėl kasos knygos netgi negalėtų atskleisti kokios nors papildomos informacijos apie įmonės veiklą ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės šiai bylai.
15. Atsakovės UAB „VLD Solutions“ bankroto administratorė MB „Insolvena“ atsiliepimu atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
15.1. Pati UAB „Vėjo ratai“, nustatydama skolos sumokėjimo terminą iki 2015 m. gegužės 25 d., savo veiksmais sutiko, kad BUAB „VLD Solutions“ sutartiniai įsipareigojimai būtų įvykdyti vėliau ir dėl šios priežasties laikyti, kad minėta skola buvo pradelsta jau 2013 m. gruodžio 31 d. nėra pagrindo.
15.2. Byloje nėra įrodymų, kad po 2015 m. birželio 26 d. atsiradusios skolos susidarė dėl neteisėtų vadovo veiksmų, siekiant pabloginti įmonės finansinę padėtį.
15.3. Akivaizdu, kad UAB „VLD Solutions“ lėšos, panaudotos einamiesiems bendrovės poreikiams, sudaro labai nežymią pinigų sumą, todėl tai negali būti pripažįstama teisiškai reikšmingu atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastu ir tai nesudaro pagrindo bankrotą pripažinti tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą.
15.4. Didžioji dalis atsakovės dokumentų yra perduota ir dėl dalies dokumentų neperdavimo pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu būtų neproporcinga ir nesąžininga.
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
17. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta BUAB „VLD Solutions“ bankrotą pripažinti tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
18. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2019 m. vasario 19 d. nutartimi iškėlė UAB „VLD Solutions“ bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė MB „Insolventa“. Bendrovės kreditorė apeliantė UAB „Vėjo ratai“ prašė pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 ir 5 punktų pagrindais, t. y. dėl įmonės valdymo organo netinkamo pareigų vykdymo; įmonės veiklos organizavimo tokiu būdu, kad kreditoriai neteko galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą, nuostolingų ar ekonomiškai nenaudingų įmonei sandorių sudarymo, mokėjimų eiliškumo pažeidimo ir ne visų buhalterinės apskaitos dokumentų bankroto administratorei perdavimo. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs tyčinio bankroto požymių, pareiškimo netenkino. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, padavė atskirąjį skundą.
Dėl ginčui taikytino teisinio reglamentavimo
19. 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų nemokumo įstatymui (toliau – JANĮ), neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas su visais pakeitimais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus tam tikras išvardytas šio įstatymo nuostatas. Nagrinėjamu atveju pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu gautas iki JANĮ įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju taikytinos ginčo klausimo sprendimo pirmosios instancijos teisme metu galiojusio ĮBĮ nuostatos.
Dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu
20. ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).
21. Kasacinio teismo praktikoje, analizuojant tyčinio bankroto institutą, išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 28 punktas; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 18 punktas, 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-337-219/2018, 18 punktas).
22. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas, 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 19 punktas, 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-337-219/2018, 18 punktas).
23. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas, 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 20 punktas).
24. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reglamentavimą bei aptartą teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu pagrindo nebuvimo. Pažymėtina, kad tiek apeliantės procesiniuose dokumentuose, tiek ir atskirajame skunde nurodomi argumentai, nesuponuoja išvados, kad buvusių bendrovės vadovų veiksmai būtų sąmoningai ir kryptingai nukreipti ir (ar) būtų siekiama nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo, t. y. nėra pakankamo pagrindo priežastinio ryšio konstatavimui. Dėl kiekvieno apeliantės įrodinėjamo tyčinio bankroto požymio apeliacinis instancijos teismas pasisako atskirai.
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio
25. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte vienu iš tyčinio bankroto požymių nurodoma tai, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. Apeliantė tokiu požymiu, be kita ko, laikė bendrovės vadovų pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis).
26. Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą įmonei ir kreditoriams atsiradimą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), išaiškino, kad šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat kartu laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 27 punktas).
27. Tyčinio bankroto nustatymo atveju, juolab kai vertinamas valdymo organo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo vykdymas (nevykdymas), svarbu nustatyti įmonės tapimo nemokia momentą. Įmonės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
28. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, išsamiai išanalizavęs bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus už 2012 – 2015 metus (jų duomenų apeliacinės instancijos teismas nekartoja), įvertinęs apeliantės veiksmus, siekiant atgauti sumokėtą avansą, nustatė, kad 2015 m. gegužės 25 d. UAB „VLD Solutions“ turėjo ne mažesnę kaip 120 000 Eur pradelstą skolą, todėl padarė išvadą, kad 2015 m. gegužės 26 d. UAB „VLD Solutions“ tapo faktiškai nemoki, taigi jos vadovui atsirado ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta pareiga imtis veiksmų dėl faktiškai nemokios įmonės. Tokių veiksmų suinteresuotas asmuo V. L., kaip tuometis UAB „VLD Solutions“ vadovas, nesiėmė, į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos nesikreipė, tokį pareiškimą teismui 2019 m. sausio 4 d. pateikė įmonės kreditorė UAB „Vėjo ratai“. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nustatytu bendrovės nemokumo atsiradimo momentu, teigia, kad pagal apeliantės ir atsakovės BUAB „VLD Solutions“ sudarytą Sutartį BUAB „VLD Solutions“ įsipareigojimus turėjo įvykdyti ne vėliau kaip iki 2014 m. gruodžio 31 d., todėl 120 000 Eur avansas tapo pradelsta skola nuo 2015 m. sausio 1 d. Tokiems apeliantės argumentams apeliacinės instancijos teismas nepritaria. Iš bylos duomenų matyti, kad iki 2014 m. gruodžio 31 d. atsakovė privalėjo įvykdyti sutartį, o ne grąžinti avansą. Atsakovei prievolė grąžinti avansą atsirado tokio grąžinimo pareikalavus apeliantei, kai ši 2015 m. gegužės 25 d. atsakovei siųstoje pretenzijoje nustatė terminą grąžinti avansą iki 2015 m. birželio 25 d. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nustatydama avanso grąžinimo terminą iki 2015 m. birželio 25 d., pati apeliantė nustatė BUAB „VLD Solutions“ terminą prievolei grąžinti avansą įvykdyti, todėl nėra pagrindo laikyti, kad minėtos prievolės įvykdymo terminas buvo pradelstas jau 2014 m. gruodžio 31 d. Taigi, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad apeliantei UAB „Vėjo ratai“ pareikalavus grąžinti 120 000 Eur avansą už nesuteiktas pagal Sutartį paslaugas, nuo 2015 m. gegužės 26 d. UAB „VLD Solutions“ pradelstos skolos viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, todėl jos vadovui atsirado ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta pareiga imtis veiksmų dėl faktiškai nemokios įmonės
29. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien prievolės kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimo nustatymas negali būti pakankamas pagrindas tyčiniam bankrotui konstatuoti, todėl šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat kartu laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 27 punktas).
30. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad laikotarpio, kai UAB „VLD Solutions“ vadovas ėmėsi veiksmų susigrąžinti 120 000 Eur, pervestų projektui pagal su Ispanijos įmone įgyvendinti, nėra pagrindo laikyti sąmoningo delsimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo laikotarpiu. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad komunikavimas su Ispanijos įmone dėl avanso grąžinimo vyko, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad buvo pagrindas tikėtis susigrąžinti pervestą sumą ir, grąžinus ją UAB „Vėjo ratai“, pašalinti nemokumo situaciją. Duomenų, kad kai apeliantė pareikalavo grąžinti sumokėtą avansą ir atsakovė tapo faktiškai nemoki, buvo sąmoningai ir kryptingai sudarinėjami sandoriai, pažeidžiantys kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus, kitaip sąmoningai bloginama jau faktiškai nemokios įmonės padėtis, byloje nėra. Priešingai, iš bendrovės finansinės atskaitomybės duomenų matyti, kad 2016 metais padidėjo įmonės turto vertė, įmonė veikė pelningai ir turėjo 5 188 Eur grynojo pelno.
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio
31. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte, įtvirtinančiame dar vieną tyčinio bankroto požymį, numatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu, ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai. Kaip minėta anksčiau, esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki arba nemokios įmonės padėtis nebūtų iš esmės pablogėjusi.
32. Apeliantės UAB „Vėjo ratai“ teigimu, UAB „VLD Solutions“ vadovas, 2013 m. lapkričio 4 d. Sutarties sudarymo metu ėjęs projektų vadovo pareigas, sudarė šią Sutartį žinodamas, kad jos realiai nevykdys, todėl egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytas tyčinio bankroto požymis. Pasak apeliantės, 2013 m. lapkričio 8 d. gavusi 120 000 Eur avansą pagal su UAB „Vėjo ratai“ sudarytą Sutartį, UAB „VLD Solutions“ tuometė direktorė G. Z. tą pačią dieną visą šią sumą SEPA tarptautiniu lėšų pervedimu sumokėjo į NHL Treuhand GmbH-M.Nett Treuhander banko sąskaitą, esančią Šveicarijos banke, ir taip eliminavo bet kokias apeliantės galimybes susigrąžinti sumokėtą avansą arba bent jo dalį, jeigu UAB „VLD Solutions“ nesuteiks paslaugų pagal Sutartį. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantės argumentais nesutinka ir pažymi, kad tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą. Tam reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste, visumą. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-219/2017).
33. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad apeliantei UAB „Vėjo ratai“ neabejotinai buvo žinoma apie projektą, kuriuo buvo siekiama gauti didelės vertės finansavimą per Ispanijos įmonę, apeliantė turėjo interesą gauti lėšų saulės jėgainių projektui įmonės savininkų įsigytame 5,6230 ha ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini), vystyti, sudarydama Sutartį ir sumokėdama avansu visą Sutarties kainą, turėjo žinoti, jog nurodyta suma bus skirta dalyvauti projekte, siekiant gauti finansavimą per Ispanijos įmonę. Tai patvirtina ne tik liudytojų parodymai, tačiau ir pačios apeliantės elgesys, suėjus sutarties įvykdymo terminui dar ilgą laiką neteikiant pretenzijų atsakovei dėl sutarties įvykdymo, taip pat, aplinkybė, kad sutartimi iš esmės buvo susitarta tik dėl konsultacinio pobūdžio paslaugų suteikimo, tačiau BUAB „VLD Solutions“ atsakymu į UAB „Vėjo ratai“ pretenzijas grąžinti 120 000 Eur avansą nurodė, kad pinigai bus grąžinti, kai tik juos pavyks susigrąžinti iš Ispanijos fondo, o UAB „Vėjo ratai“ nekėlė jokių klausimų, kodėl pinigai buvo sumokėti Ispanijos fondui. Nors apeliantė neigia, kad jai buvo žinoma apie sumokėto avanso pervedimą į NHL Treuhand GmbH-M.Nett Treuhander banko sąskaitą, esančią Šveicarijos banke, tačiau įvertinus bylos duomenis, liudytojų parodymus, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti apeliantės pozicijai, kad BUAB „VLD Solutions“ 2013 m. lapkričio 4 d. Sutartį su UAB „Vėjo ratai“ sudarė žinodama, jog šios nevykdys ir tyčiniais veiksmais siekė išvengti įsipareigojimų apeliantei vykdymo. Priešingai, įvertinus byloje esančius įrodymus ir liudytojų parodymus, nėra pagrindo abejoti, kad projekto sėkmės atveju UAB „VLD Solutions“ būtų gavusi naudą, todėl šio sandorio ir gauto avanso pervedimo į NHL Treuhand GmbH-M.Nett Treuhander banko sąskaitą, esančią Šveicarijos banke, nėra pagrindo vertinti kaip iš anksto žinomai ekonomiškai nenaudingo.
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio
34. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.
35. Pirmosios instancijos teismas bendrovės atsisakė atsakovės bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, nenustatęs, kad bendrovės veikla buvo organizuojama taip, jog kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą buvo apribotos arba panaikintos. Tokių aplinkybių nustatyti neturi pagrindo ir apeliacinės instancijos teismas.
36. Kaip minėta, ĮBĮ nuostatos tyčinį bankrotą sieja su sąmoninga bendrovės valdymo organų veikla, siekiant išvengti atsiskaitymo su visais ar dalimi bendrovės kreditorių. Nagrinėjamu atveju tai, kad UAB „VLD Solutions“, 2013 m. lapkričio 8 d. gavusi iš apeliantės 120 000 Eur avansą pagal Sutartį, tą pačią dieną visą šią sumą pervedė į Treuhand GmbH-M.Nett Treuhander sąskaitą Šveicarijos banke, neturėdama jokio nekilnojamojo ar kito turto, galinčio užtikrinti jos kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą. Atsakovė nuo įsteigimo neturėjo jokio nekilnojamojo turto, ir apeliantė, prieš sudarydama su šia įmone 2013 m. lapkričio 4 d. Sutartį, tai galėjo sužinoti iš viešai skelbiamų duomenų. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad įmonei, kuri verčiasi konsultavimo veikla, nekilnojamojo turto turėjimas nėra būdingas. Be to, byloje nėra duomenų, kad apeliantė neturėjo galimybės tartis su atsakove dėl Sutarties įvykdymo užtikrinimo priemonių.
37. Apeliantė taip pat nurodo, kad atsakovė pardavusi jai priklausančią transporto priemonę VOLVO XC 70 už 8 700 Eur pažeidė atsiskaitymų eiliškumą ir nepagrįstai suteikė pirmenybę kitiems atsakovės kreditoriams.
38. CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. CK 6.9301 straipsnio 2 dalis nustato, kad atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka.
39. Atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu tais atvejais, kai tokiais veiksmais nėra siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet yra sąžiningai siekiama vertingų tikslų (pvz., tęsti įmonės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla). Teisiškai reikšmingu taip pat pripažįstamas atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastas (ar suteikiant pirmenybę perleidžiama esminė įmonės turto dalis, taip nepaliekant galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017).
40. Siekdamas įrodyti esant ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytą prezumpciją, pareiškimą dėl tyčinio bankroto pareiškęs asmuo privalo įrodyti, kad vadovas, pažeisdamas atsiskaitymo tvarką, tyčia siekė išvengti atsiskaitymų su kreditoriais, esmingai bloginti įmonės turtinę padėtį ir sukelti įmonės bankrotą. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog UAB „VLD Solutions“ už parduotą transportą priemonę gautas lėšas panaudojo atsiskaityti su kitais kreditoriais, mokėjo darbo užmokestį ir mokesčius. Į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pažeisdami mokėjimų eiliškumą bendrovės vadovai tyčia siekė išvengti atsiskaitymų su kitais kreditoriais, tarp jų ir apeliante, esmingai bloginti įmonės turtinę padėtį ir sukelti įmonės bankrotą. Atsižvelgtina į praktikoje dažnai susiklostančią situaciją, kai finansinius sunkumus patiriančios, bet veiklos neketinančios nutraukti įmonės ne visada gali tiksliai laikytis CK 6.9301 straipsnyje nustatyto atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo. Iš bylos duomenų matyti, kad šiuo atveju UAB „VLD Solutions“ iš esmės siekė atsiskaityti su tais kreditoriais, nuo kurių priklausė tolesnė įmonės veikla. Todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie atsakovės veiksmai laikytini siekiu išsaugoti ir tęsti įmonės veiklą. Be to, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsižvelgiant į pirmos ir antros eilės kreditoriams sumokėtas sumas, atsiskaitymų už 8 700 Eur už parduotą automobilį gautomis lėšomis eiliškumo pažeidimo seka ir mastas nagrinėjamu atveju neteikia pagrindo kvalifikuoti UAB „VLD Solutions“ valdymo organų veiksmus sudarančiais tyčinio bankroto pagrindą, nurodytą ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte.
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio
41. Apeliantė bendrovės tyčinį bankrotą taip pat siejo ir su atsakovės buhalterinės apskaitos dokumentų neperdavimu. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas PVM arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
42. Viena iš bendrovės valdymo organų pareigų yra tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis). Pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, remiantis kuriuo galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Teismų praktikoje pažymėta, kad bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, taip pat išsaugoti duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).
43. Pirmosios instancijos teismas sprendė nesant pagrindo konstatuoti, kad dokumentų nepateikimas patvirtina apgaulingo įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Apeliantė pirmosios instancijos teismo išvados nepaneigė ir atskirajame skunde nenurodė, kokių aplinkybių, susijusių su įmonės veikla ar turtu, dėl konkrečių dokumentų neperdavimo nebuvo galima nustatyti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien dalies dokumentų neperdavimo laiku bankroto administratoriui faktas nepatvirtina aplinkybių dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo, taip pat ir aplinkybių, kad dėl šio fakto bendrovei buvo padaryta žala. Byloje nėra duomenų, kad dėl neperduotų dokumentų trūkumo nėra galimybės visiškai ar iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos, nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis IBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018).
44. Atkreiptinas dėmesys, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei teismui yra pakankamo pagrindo manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala įmonės kreditoriams, o įmonės dokumentų neperdavimu siekiama nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais. Kitais atvejais įmonės vadovo nebendradarbiavimas su bankroto administratoriumi ir bankroto bylą nagrinėjančiu teismu gali būti įvertintas taikant jam įstatyme nustatytas sankcijas, tačiau savaime nelemia išvados dėl įmonės tyčinio bankroto (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-304-823/2019).
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
45. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bendrovės bankroto pripažinimas tyčiniu nėra ir negali būti savitikslis. Šia procesine priemone suinteresuoti asmenys turi naudotis racionaliai, o ne siekdami vilkinti bankroto procesą bei padaryti nepatogumų kitiems bankroto procese dalyvaujantiems asmenims. Blogu bendrovės valdymu pažeistas teises suinteresuotieji asmenys gali ginti ir pareiškiant atskirus ieškinius dėl žalos atlyginimo ir / ar konkrečių sandorių pripažinimo negaliojančiais. Pasinaudoti pastaraisiais teisių gynimo būdais galima net ir nepripažinus bendrovės bankroto tyčiniu, t. y. bendrovės tyčinio bankroto fakto konstatavimas nėra būtina sąlyga reikalauti pripažinti neteisėtais sandorius ar atlyginti padarytą žalą. Taigi, net ir nepripažinus tyčinio bankroto, bendrovės kreditoriai gali inicijuoti atitinkamus veiksmus ir siekti padarinių, kuriuos sukelia tyčinis bankrotas – ginčyti neteisėtus bendrovės ir jos skolininkų sandorius, reikalauti žalos atlyginimo, kreiptis dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir kt.
46. Apibendrinęs išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 3 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
47. Suinteresuotas asmuo G. Z. pateikė prašymą priteisti iš apeliantės patirtas bylinėjimosi išlaidas – 1 089 Eur. Pateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus.
48. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos).
49. Kadangi suinteresuoto asmens G. Z. prašomos priteisti išlaidos už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą viršija Rekomendacijose nustatytą maksimalų dydį (Rekomendacijų 8.16 punktas), ji yra mažintina iki 543 Eur ir priteistina suinteresuotam asmeniui G. Z. iš apeliantės UAB „Vėjo ratai“.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 3 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti suinteresuotam asmeniui G. Z. iš pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Vėjo ratai“ 543 (penkis šimtus keturiasdešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų.
Teisėjas Vytautas Zelianka