Civilinė byla Nr. 2S-70-590/2019
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-31657-2018-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.5.11.;
(S)
3.4.2.1.4.; 3.4.2.3.5.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. sausio 24 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vidas Stankevičius
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo (skolininko) T. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo (skolininko) T. M. skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys išieškotojas uždaroji akcinė bendrovė „Tuma“, antstolis Gintas Badikonis.
Teisėjas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas prašė antstolio Ginto Badikonio nutraukti vykdomąją bylą Nr. 0040/11/00034. Nurodė, kad pareiškėjas yra Latvijos Respublikoje bankrutavęs fizinis asmuo. Rygos miesto Žiemelių rajono teismas byloje Nr. C32297815 2015-08-05 sprendimu paskelbė pareiškėjo nemokumo procesą; 2016-03-22 nutarimu teismas patenkino nemokumo proceso administratorės M. S. paraišką dėl fizinio asmens bankroto procedūrų užbaigimo, patenkino paraišką dėl įsipareigojimų padengimo plano patvirtinimo, patvirtino bankroto proceso užbaigimą, įsipareigojimų dengimo planą ir paskelbė įsipareigojimų padengimo procedūrą; 2017-04-11 nutarimu pareiškėjas atleistas nuo visų likusių savo įsipareigojimų kreditoriams vykdymo, įskaitant ir skolą išieškotojui UAB „Tuma“.
2. Antstolė 2018-10-08 patvarkymu atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą. Nurodė, kad pareiškėjas 2015-09-17 informavo antstolį apie tai, kad Latvijos Respublikoje nagrinėjama pareiškėjo, kaip fizinio asmens, bankroto byla. Antstoliui 2015-09-29 buvo pateiktas 2015-08-05 Latvijos Respublikos Rygos miesto Žemelių rajono teismo sprendimas dėl pareiškėjo nemokumo proceso. Bankroto administratoriaus ir pareiškėjo nurodytu elektroninio pašto adresu 2015-10-20 buvo išsiųstas 2015-10-20 pranešimas apie skolos likučius vykdomojoje byloje Nr. 0040/11/00034 ir 2010-12-28 vykdomojo dokumento kopija. Antstolis tinkamai įvykdė savo pareigą ir informavo skolininko bankroto administratorių apie skolos likučius. Pareiškėjas 2016-04-27 informavo antstolį, kad Rygos miesto Žemelių rajono teismo 2015-08-05 nutartimi pareiškėjui iškelta bankroto byla, 2016-03-22 priimtas nutarimas dėl bankroto procedūros užbaigimo bei bankroto administratoriaus pateikė įsipareigojimų dengimo planą. Į bankroto administratoriaus pateiktą įsipareigojimų padengimo planą nebuvo įtraukti antstolio ir išieškotojo kreditoriniai reikalavimai. Antstolis 2018-05-05 pranešimu informavo išieškotoją apie 2018-04-28 gautą skolininko pranešimą su priedais. Kreditorius 2016-05-12 informavo antstolį, kad tiesiogiai iš skolininko arba jo bankroto administratoriaus negavo pranešimų apie bankroto procedūras. Antstolis 2016-05-18 patvarkymu atsisakė tenkinti prašymą, kuris buvo neįteiktas pareiškėjui. Kreditoriaus finansinis reikalavimas neįtrauktas į kreditorinių įsipareigojimų padengimo planą bankroto byloje negali būti pagrindas atleisti skolininką nuo konkrečios skolos.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. lapkričio 6 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė.
3.1. Apylinkės teismas nustatė, kad antstolis 2010-08-30 patvarkymu priėmė vykdyti Vilniaus miesto 1 notaro biuro išduotą vykdomąjį įrašą Nr. 2-5437 dėl 6 404,67 Eur skolos ir 6 proc. metinių palūkanų išieškojimo iš pareiškėjo išieškotojo UAB „Tuma“ naudai. Rygos miesto Žiemelių rajono teismas 2015-08-05 paskelbė pareiškėjo nemokumo procesą, 2017-04-11 teismas atleido skolininką nuo likusių skolinių įsipareigojimų ir nutraukė nemokumo procesą.
3.2. Ginčui taikytinas 2000-05-29 Tarybos Reglamentas Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų, kurio 4 straipsnyje nustatyta, jog bankroto byloms ir jų pasekmėms taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta bankroto byla teisė, taigi ginčo atveju – Latvijos Respublikos teisė. Pareiškėjas, pradėjęs Latvijos Respublikos teisme fizinio asmens bankroto bylą, neinformavo apie tai visų savo kreditorių Lietuvos Respublikoje, taip pat visų kreditorių nenurodė bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Pareiškėjas apie pradėtą nemokumo procesą neinformavo antstolio per protingą terminą. Tam, kad užsienio valstybių kreditoriai galėtų įgyvendinti savo teisę pareikšti reikalavimus pagrindinėje bankroto byloje, jie turi būti informuoti apie bankroto bylos iškėlimą ir su tuo susijusius padarinius (Reglamento 40 straipsnis). Nenustatyta, kad pareiškėjui Lietuvos Respublikos teismuose būtų iškelta šalutinė nemokumo byla, todėl taikytinos pagrindinės Latvijos Respublikoje iškeltos nemokumo bylos teisinės pasekmės. Latvijos Respublikoje tiek fizinių, tiek juridinių asmenų nemokumo klausimą reguliuoja Nemokumo įstatymas. Pagal Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 164 straipsnį skolininko atleidimo nuo tam tikrų įsipareigojimų būtina sąlyga yra konkrečios prievolės įtraukimas į atleidimo nuo skolų planą ir tinkamas įsipareigojimų, nustatytų minėtame plane, vykdymas. Konkretaus kreditoriaus bei jo finansinio reikalavimo neįtraukimas į nemokumo bylą negali būti pagrindas atleisti skolininką nuo atitinkamos skolos. Sprendė, kad taikytinos pagrindinės Latvijos Respublikoje iškeltos nemokumo bylos teisinės pasekmės, kurios, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalį, 4 straipsnio 1 dalį, 16, 17 bei 25 straipsnių nuostatas, nustatytinos pagal Latvijos Respublikos teisę, pagal kurią konkretaus kreditoriaus bei jo finansinio reikalavimo neįtraukimas į nemokumo bylą negali būti pagrindas atleisti skolininką nuo atitinkamos skolos. Nors pareiškėjo kreditoriaus ir skolininko prievolė jam ir buvo nurodyti pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau nebuvo įtraukti į skolininko atleidimo nuo skolų planą. Nors Latvijos Respublikos kompetentingo teismo sprendimas pradėti skolininkui nemokumo procesą ir sprendimas užbaigti fizinio asmens įsipareigojimų panaikinimo procedūrą bei nemokumo procesą automatiškai pripažįstamas ir vykdomas Lietuvos Respublikoje, tačiau toks sprendimas nesukėlė teisinių pasekmių skolininko prievolės kreditoriui vykdymui ir jos nepanaikinimui.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
4. Pareiškėjas T. M. atskiruoju skundu prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – skundą tenkinti. Atskirąjį skundą grindė žemiau nurodytomis aplinkybėmis bei argumentais.
4.1. Byloje sprendžiamas klausimas ne dėl visų pareiškėjo kreditorių informavimo ar neinformavimo, o tik apie išieškotojo UAB „Tuma“ informavimą apie iškeltą nemokumo bylą. Teismas neturėjo pagrindo pasisakyti apie visų pareiškėjo kreditorių neinformavimą. Teismo išvados nenuoseklios, prieštarauja viena kitai. Teismas, nurodydamas, kad pareiškėjas apie jo atžvilgiu Latvijos Respublikoje iškeltą nemokumo bylą nenurodė kreditorių nemokumo (bankroto) bylą nagrinėjančiam teismui, toje pačioje nutartyje pripažino, kad pareiškėjo kreditoriaus ir skolininko prievolė pareiškėjui buvo nurodyta pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas turėjo pagrindą spręsti, kad pareiškėjo kreditorius ir prievolė šiam kreditoriui buvo nurodyta nemokumo bylą nagrinėjančiam teismui. Teismas privalėjo įvertinti antstolio 2018-10-08 patvarkyme nurodytą informaciją apie tai, kad pareiškėjas 2015-09-17 raštu informavo antstolį, jog pareiškėjo atžvilgiu Latvijos Respublikoje nagrinėjama bankroto byla. Pareiškėjas 2015-09-29 antstoliui pateikė teismo sprendimą, kuriuo paskelbtas pareiškėjo nemokumo procesas. Nutartyje neanalizuota antstolio 2018-10-08 patvarkyme nurodyta informacija. Pareiškėjo ir antstolio padėjėjo susirašinėjimas elektroniniu paštu taip pat patvirtina, kad 2015-10-01 pareiškėjas informavo antstolį, jog teismui buvo pateiktas pirminis kreditorių sąrašas, paraginta visais klausimais kreiptis tiesiai į bankroto administratorių. Pareiškėjas 2015-10-20 elektroniniais laiškais informavo antstolio padėjėją, kad bankroto administratorius negavo likučių suderinimo, paragino susisiekti su bankroto administratoriumi ir susiderinti likučius. Antstolis neneigė ir nenurodė, kad jis neįvykdė jam nustatytų pareigų informuoti išieškotoją apie iš pareiškėjo sužinotas aplinkybes ir gautus dokumentus, susijusius su pareiškėjo nemokumo byla. Spręstina, kad antstolis informavo išieškotoją apie pareiškėjui iškeltą nemokumo bylą. Teismas turėjo pagrindą spręsti, kad pareiškėjas sąžiningai informavo apie iškeltą nemokumo bylą. Pareiškėjas ragino išieškotoją ir antstolį imtis reikiamų veiksmų, kad išieškotojas pateiktų į nemokumo bylą finansinį reikalavimą.
4.2. Teismas privalo remtis antstolio 2018-10-08 patvarkyme nurodyta informacija ir konstatuoti, kad išieškotojas buvo informuotas apie nemokumo bylą. Nėra duomenų, kad išieškotojas, žinodamas apie pareiškėjo atžvilgiu iškeltą nemokumo bylą, į nemokumo bylą būtų teikęs finansinį reikalavimą. Remiantis Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 72 straipsnio 2 dalimi, kreditorius, nepateikęs savo kreditoriaus reikalavimo per šešis mėnesius nuo nemokumo proceso pradžios, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kai įstatymo nustatyta tvarka parengiamas kreditorinių reikalavimų tenkinimo planas, netenka savo reikalavimo teisės. Antstolio 2018-10-08 patvarkyme nurodyta informacija, kad bankroto administratoriui išsiųsta informacija apie skolos likučius ir vykdomojo dokumento kopija pagal savo pobūdį ir paskirtį negali būti sutapatinamas su antstolio ir (arba) išieškotojo finansiniu reikalavimu nemokumo byloje.
4.3. Kasacinio teismo civilinės bylos Nr. 3K-3-197-611/2015 ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės netapačios. Neturėtų būti toleruojama situacija, kuri galėtų suteikti galimybę elgtis nesąžiningai išieškotojui, kuris žino apie bankroto bylos iškėlimą, tačiau nesinaudoja teise pareikšti finansinį reikalavimą bankroto byloje, taip tikėdamasis tęsti išieškojimą visa apimtimi. Toks kreditorius kitų kreditorių atžvilgiu atsirastų geresnėje padėtyje. Tokia padėtis paneigtų nemokumo proceso esmę. Bankroto procedūros turi vykti taip, kad iš jų nepagrįstos naudos neturėtų nei sąmoningai nesąžiningai ar dėl savo kaltės aplaidžiai besielgiantys kreditoriai, nei nesąžiningi skolininkai.
5. Suinteresuotas asmuo antstolis G. B. atskiruoju skundu prašė palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį nepakeistą. Nurodė, kad pareiškėjas naujų argumentų, kurių nebūtų nurodęs skunde, nepateikė. Antstolio argumentai išdėstyti 2018-10-08 patvarkyme, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo skundą.
Apeliacinės instancijos teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
12. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.
13. Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas pareiškėjo skundas dėl antstolio Ginto Badikonio veiksmų. Pareiškėjas antstolio prašė nutraukti vykdomąją bylą Nr. 0040/11/00034 dėl to, kad yra įsiteisėję Latvijos Respublikos teismų sprendimai iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą, kuri buvo užbaigta nutraukiant nemokumo procesą ir taip atleidžiant pareiškėją nuo likusių skolinių įsipareigojimų panaikinimo plane. Antstolis su pareiškėjo prašymu nesutiko motyvuodamas tuo, kad į pareiškėjo įsipareigojimų padengimo planą nebuvo įtraukti antstolio ir išieškotojo UAB „Tuma“ finansiniai reikalavimai. Apylinkės teismas antstolio pozicijai pritarė nurodydamas, kad išieškotojo UAB „Tuma“ finansiniai reikalavimai nebuvo įtraukti į skolininko atleidimo nuo skolų planą.
Dėl naujų įrodymų prijungimo apeliacinio proceso metu
14. Pareiškėjas paduotame atskirajame skunde suformulavo prašymą prijungti naują įrodymą – pareiškėjo elektroninį susirašinėjimą su antstolio padėjėju (b. l. 46–51). Prašymą grindė tuo, kad naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo tuomet, kai apylinkės teismas nustatė, kad antstolis nebuvo tinkamai informuotas apie iškeltą fizinio asmens nemokumo bylą.
15. Bendroji taisykle ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-06-13 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, nutarties 37–38 punktai).
16. Analizuojant pareiškėjo pateikto susirašinėjimo, vykdyto elektroniniu paštu, turinį matyti, kad susirašinėjimas buvo vykdytas elektroninio pašto adresu g.badikonis@antstoliai.lt, taip pat su antstolio padėjėju A. P. elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini)@antstoliai.lt. Kadangi pareiškėjo susirašinėjimas su antstoliu vyko antstolio oficialiai nurodytais elektroninio pašto adresais, susirašinėjimas vyko tokiais klausimais, kurie tiesiogiai turėjo įtaką vykdomo proceso šalių teisėms ir pareigoms, todėl, teismo įsitikinimu, aptartas elektroninis susirašinėjimas turėjo būti segamas į vykdomąją bylą. Patikrinus antstolio vykdomosios bylos Nr. 0040/11/00034 medžiagą nustatyta, kad aptariamo susirašinėjimo kopijos vykdomoje byloje nėra. Kadangi elektroninis susirašinėjimas turėjo būti teismui pateiktos vykdomosios bylos Nr. 0040/11/00034 dalis, todėl sprendžiama, kad pareiškėjo pateiktas elektroninis susirašinėjimas turi būti prijungtinas prie civilinės bylos. Teismas pažymi, jog antstoliui elektroninio susirašinėjimo turinys privalėjo būti žinomas ir privalėjo būti pateiktas teismui kartu su vykdomosios bylos kopija. Netoleruotina situacija, kai antstolis, kilus ginčui tarp jo ir pareiškėjo (skolininko) dėl vykdymo veiksmų teisėtumo, teismui teikia tik dalį vykdomosios bylos medžiagos.
Dėl vykdomosios bylos nutraukimo
17. Analizuojant vykdomosios bylos duomenis nustatyta, kad antstolis 2010-12-30 patvarkymu priėmė vykdyti Vilniaus miesto 1 notaro biuro išduotą vykdomąjį įrašą Nr. 2-5437 dėl 6 404,67 Eur skolos ir 6 proc. metinių palūkanų išieškojimo iš pareiškėjo išieškotojo UAB „Tuma“ naudai (v. b. l. 5). Aptartas patvarkymas pareiškėjui buvo įteiktas per žmoną (v. b. l. 4). Nustatyta, kad antstolio kontoroje 2015-09-17 buvo gautas pranešimas apie tai, kad pareiškėjui iškelta fizinio asmens bankroto byla Latvijos Respublikoje (v. b. l. 67), o 2015-09-29 gautas ir Latvijos Respublikos Rygos miesto Žiemelių rajono 2015-08-05 sprendimas, išverstas į lietuvių kalbą (v. b. l. 68–72), iš kurio rezoliucinės dalies matyti, kad pareiškėjui pradėtas nemokumo procesas (iškelta fizinio asmens bankroto byla), bankroto administratore paskirta M. S. Aptariamas sprendimas, iš naujai prijungtų įrodymų apeliaciniame procese, antstoliui elektroniniu paštu buvo išsiųstas 2015-09-25 (b. l. 51).
18. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad 2017-06-27 įsigaliojo 2015-05-20 Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2015/848 dėl nemokumo bylų, pakeitęs Tarybos 2000-05-29 Reglamentą Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau – Reglamentas Nr. 1346/2000). Visgi, byloje nekyla ginčo dėl to, kad pareiškėjo, kaip fizinio asmens, nemokumo (bankroto) bylai buvus iškeltai Latvijos Respublikoje 2015-09-17, o pareiškėjui antstolį apie nemokumo (bankroto) bylą informavus 2015-09-17 ir 2015-09-29, turi būti taikytinos iki 2017-06-27 galiojusio Reglamento Nr. 1346/2000 bei Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo nuostatos.
19. Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta, teismai turi jurisdikciją iškelti bankroto bylą. Iš vykdomojoje byloje Nr. 0040/11/00034 esančio Latvijos Respublikos Rygos miesto Žiemelių rajono teismo 2015-08-05 sprendimo rezoliucinės dalies matyti, kad pareiškėjui fizinio asmens nemokumo (bankroto) byla buvo pradėta (iškelta) pagal Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalį (v. b. l. 68–72). Reglamento Nr. 1346/2000 17 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog jei Reglamentas Nr. 1346/2000 nenumato ko kita, 3 straipsnio 1 dalyje minėtas teismo sprendimas iškelti bylą be tolesnių formalumų bet kurioje kitoje valstybėje narėje turės tokias pat pasekmes kaip ir bylą iškėlusioje šalyje tol, kol toje kitoje valstybėje narėje neiškeliama 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta byla. Duomenų, kad pareiškėjui buvo iškelta byla pagal Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 2 dalį nepateikta, tokių nenustatė ir teismas. Aptariamo Reglamento Nr. 1346/2000 17 straipsnio 1 dalies nuostatos turinys aiškintas taip, jog teismo sprendimas iškelti fizinio asmens bankroto bylą Lietuvos Respublikoje sukelia tokias pat teisines pasekmes kaip ir bylą iškėlusioje šalyje. Pagal Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 134 straipsnio 2 dalies 1 punktą fiziniam asmeniui iškėlus bankroto bylą nutraukiamos sprendimų dėl skolų išieškojimo priverstinio vykdymo procedūros (angl. Following the proclamation of the insolvency proceedings of a natural person the execution proceedings in the matters on the recovery of the amounts adjudged but not recovered shall be suspended, and in matters regarding the honouring of the debtor’s obligations through court).
20. Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 20 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad antstolis ne vėliau kaip per 15 dienų nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoda fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjančiam teismui turto, kuris iki fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo buvo areštuotas teismų ir kitų institucijų sprendimų vykdymui užtikrinti, bet neparduotas, arešto ir vykdomuosius dokumentus dėl išieškojimo iš šio fizinio asmens ir praneša apie tai turto saugotojui ir išieškotojui. Perduodamas vykdomuosius dokumentus bankroto bylą nagrinėjančiam teismui antstolis, vadovaudamasis CPK 632 straipsnio 1 dalies 6 punktu, priima patvarkymą vykdomąją bylą užbaigti. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog Reglamento Nr. 1346/2000 17 straipsnio 1 dalies nuostata įpareigoja antstolį, vykdantį išieškojimą iš fizinio asmens, kuriam buvo iškelta fizinio asmens bankroto byla Latvijos Respublikoje, tiesiogiai taikyti FABĮ 20 straipsnio 1 dalį bei CPK 632 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Tai reiškia, kad antstolis, gavęs Latvijos Respublikoje priimto įsiteisėjusio sprendimo iškelti nemokumo (bankroto) bylą fiziniam asmeniui, turėjo persiųsti Latvijos Respublikos nemokumo (bankroto) bylą nagrinėjančiam teismui vykdomąjį dokumentą ir vykdomąją bylą užbaigti CPK 632 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu. Atkreiptinas dėmesys, jog analogiškos pozicijos laikosi ir kiti apygardų teismai (Vilniaus apygardos teismo 2017-10-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-883-569/2017, nutarties 8–19 punktai).
21. Analizuojant antstolio veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0040/11/00034 matyti, jog antstolis, gavęs Latvijos Respublikos Rygos miesto Žiemelių rajono 2015-08-05 sprendimą, iš kurio rezoliucinės dalies matyti, kad pareiškėjui pradėtas nemokumo procesas (iškelta fizinio asmens bankroto byla), buvo nenuoseklus. Viena vertus, antstolis 2015-10-20 pranešimu išsiuntė pareiškėjo bankroto administratorei M. S. pranešimą apie pareiškėjo mokėtinas sumas vykdymo procese bei vykdomojo rašto kopiją (v. b. l. 80–83). Kita vertus, antstolis, gavęs duomenis apie pradėtą pareiškėjo nemokumo procesą Latvijos Respublikoje, iš esmės nesiėmę kokių nors teisinių veiksmų, numatytų FABĮ 20 straipsnio 1 dalyje bei CPK 632 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Antstolis apie gautus dokumentus neinformavo ir išieškotojo UAB „Tuma“. Vykdomosios bylos duomenimis antstolis išieškotoją apie pareiškėjui pradėtą nemokumo (bankroto) procesą informavo tik 2016-05-09 išsiuntęs 2016-05-05 pranešimą (v. b. l. 95–96). FABĮ 20 straipsnio 1 dalyje numatyta antstolio pareiga pranešti išieškotojui apie vykdomojo dokumento persiuntimą bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog antstolis, atlikdamas veiksmus vykdomojoje byloje, su informacija apie bankroto bylos iškėlimą pareiškėjui kitoje Europos Sąjungos valstybės narėje informuoti ir išieškotoją, tačiau to nepadarė. Jei antstoliui kilo abejonių dėl atliktinų vykdymo veiksmų, antstolis galėjo pasinaudoti vykdymo tvarkos išaiškinimo institutu, tačiau to nepadarė (CPK 589 straipsnio 1 dalis). Juolab, kada antstolis apie skolos derinimą dar kartą buvo informuotas elektroniniu laišku ir 2015-10-20 (b. l. 50). Iš aukščiau aptaro sprendžiama, jog pareiškėjas nebuvo nesąžiningas, išieškojimo veiksmus atliekantį antstolį informavo laiku, o vien ta aplinkybė, jog pareiškėjas, vykstant vykdymo veiksmams, tiesiogiai neinformavo išieškotojo UAB „Tuma“ neturi teisinės reikšmės. Antstolis privalo vykdyti įstatymo reikalavimus (Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis), todėl, teismo vertinimu, antstolis turėjo informuoti išieškotoją UAB „Tuma“ apie vykdomojoje byloje gautus dokumentus, kurie sukelia rimtas teisines pasekmes tiek išieškotojui, tiek visam vykdymo procesui. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog išieškotojas UAB „Tuma“ taip turi pareigą domėtis vykdymo proceso (CPK 640 straipsnio 2 punktas), tačiau vykdomosios bylos duomenimis išieškotojas vykdymo procese laikosi pasyvios pozicijos.
Dėl kitų pareiškėjo argumentų
22. Pareiškėjas atskirajame skunde taip pat teigė, kad apylinkės teismas skundžiamos nutarties motyvuose nepagrįstai pasisakė, apie visų pareiškėjo kreditorių neinformavimą. Viena vertus, sutiktina su pareiškėjo teiginiais, kad byloje buvo sprendžiamas klausimas tik dėl pareiškėjo turtinių prievolių išieškojimo vykdymo vykdomojoje byloje Nr. 0044/11/00034, kurios buvo susijusios su išieškotoju UAB „Tuma“. Kita vertus, patenkinus pareiškėjo atskirąjį skundą aptartų nutarties motyvų analizė neteko teisinės reikšmės, todėl plačiau nebeanalizuojami.
23. Apibendrinant išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes bei netinkamai taikė teisės normas, todėl atskirasis skundas tenkinamas, o skundžiama nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pareiškėjas prašė vykdomąją bylą Nr. 0040/11/00034 nutraukti, o ne laikyti užbaigta, tačiau vien klaidingas teisinio pagrindo nurodymas, pareiškėjui siekiant vykdymo veiksmų pabaigos, negali būti pagrindas atmesti pareiškėjo skundą. Teismas atsižvelgęs į tai, kad pagal FABĮ 20 straipsnio 1 dalį antstolis, gavęs informaciją apie fizinio asmens bankroto bylos iškėlimą, vykdomąjį dokumentą turėjo persiųsti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui per 15 dienų sprendžia, jog vykdomoji byla CPK 632 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu turėjo būti užbaigta vėliausiai 2015-10-14 (15 dienų terminas skaičiuojamas nuo 2015-09-29). Laikytina, kad vykdomoji byla Nr. 0040/11/00034 užbaigta CPK 632 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu nuo 2015-10-14.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 337–338 straipsniais,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo (skolininko) T. M. 2018-10-04 skundą dėl antstolio Ginto Badikonio veiksmų tenkinti nurodant, kad vykdomoji byla Nr. 0040/11/00034 laikytina užbaigta Civilinio proceso kodekso 632 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu nuo 2015-10-14.
Teisėjas Vidas Stankevičius