Administracinė byla Nr. eA-1629-525/2026
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05914-2025-1
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. vasario 11 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. M. (G. M.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. M. (G. M.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
1. Pareiškėjas Rusijos Federacijos pilietis G. M. (G. M.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. 25S222609, kuriuo panaikinamas jo leidimas laikinai gyventi Lietuvoje Nr. 760288971, kuris galioja iki 2026 m. balandžio 1 d. (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas paaiškino, kad Sprendimu atsakovas panaikino jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir tokį Sprendimą grindė tuo, jog nors G. M. turi galiojantį leidimą gyventi Lietuvoje, tačiau per pastaruosius tris mėnesius 3 kartus buvo išvykęs į Rusiją, taip pat nebuvo nustatytos Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymas (toliau – ir Ribojamųjų priemonių įstatymo) 3 straipsnio 9 dalyje įtvirtintos išimtys, leidžiančios lankytis Rusijoje. Pareiškėjas nurodė, kad jis yra nepilnametis ir Rusijos Federacijos pilietis. Pareiškėjas turi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu nustatytu pagrindu 2023 m. rugsėjo 14 d. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje Nr. 760288971, galiojantį iki 2026 m. balandžio 1 d. Pareiškėjas turi tėvą, kuris taip pat turi teisę laikinai gyventi Lietuvoje. Esant tokiai situacijai, G. M. siekia gauti leidimą pastoviai gyventi Lietuvoje, yra pasiruošęs atsisakyti Rusijos pilietybės bei įgyti Lietuvos pilietybę įstatymų nustatyta tvarka. Siekdamas šio tikslo, vyko į (duomenys neskelbtini), kad pasiimtų gimimo liudijimą bei tuo pačiu dokumentus, kurių pagrindu galėtų gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Būdamas nepilnamečiu, G. M. į Rusiją vyko ir dokumentus tvarkė kartu su tėvu M. B. šiomis datomis: 2025 m. rugpjūčio 24 d., 2025 m. rugsėjo 19 d. ir 2025 m. rugsėjo 29 d.
3. Taip pat pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas nepagrįstai skundžiamame Sprendime atmetė jo paaiškinimus dėl vykimo į Rusiją, pripažindamas, jog nėra pagrindo daryti išvadą, kad į Rusiją asmuo vyko ne dėl nuo jo nepriklausančių objektyvių priežasčių – asmuo galėjo pasirinkti vykti ar nevykti į Rusiją. Pareiškėjas nesutiko su Sprendime nustatytų aplinkybių aiškinimu ir išvadomis, nes šioje situacijoje jam buvo būtina vykti į Rusiją pasiimti dokumentus, kuriuos jis privalėjo gauti ir pateikti Migracijos departamentui, todėl jo vykimas į Rusiją buvo vykdomas nuo Rusijos piliečio nepriklausančių objektyvių priežasčių. Jis vyko į Rusiją dėl Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų, kurių pagrindu būtų galima įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas teigė, kad dokumentų datos patvirtino jo vykimo į Rusiją tikslą.
4. Pareiškėjo teigimu, Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalis priimta 2025 m. balandžio 17 d., o paskelbta 2025 m. balandžio 25 d., ir apie jos egzistavimą G. M. nespėjo sužinoti. Šioje situacijoje pareiškėjas vyko į Rusiją, nepažeisdamas Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies, nes į Rusiją buvo vykstama nuo Rusijos piliečio nepriklausančių objektyvių priežasčių.
5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nuo 2025 m. gegužės 3 d, t. y. įsigaliojus Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nustatytai ribojamajai priemonei, buvo išvykęs į Rusiją 3 kartus: 2025 m. rugpjūčio 24 d., 2025 m. rugsėjo 19 d. ir 2025 m. rugsėjo 29 d., vykstant per Panemunės pasienio kontrolės punktą. Taigi Migracijos departamentas, įvertinęs nustatytas aplinkybes bei kitas su pareiškėju susijusias individualias aplinkybes ir jo pateiktus paaiškinimus, priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760288971, galiojantį iki 2026 m. balandžio 1 d.
7. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo paaiškinimai ir pateikti duomenys nepagrindė visų trijų išvykų į Rusijos Federaciją būtinumo. Nors pareiškėjas teigė, kad visų trijų išvykų metu vyko į Rusijos Federaciją, kad jam būtų išduoti dokumentai, tačiau buvo nustatyta, kad visi pareiškėjo skunde pateikti dokumentai buvo išduoti tos pačios kelionės metu. Gimimo liudijimas išduotas 2025 m. rugsėjo 30 d. (Apostilė 2025 m. spalio 1 d.), Tėvystės nustatymo liudijimas išduotas 2025 m. rugsėjo 30 d. (Apostilė 2025 m. spalio 1 d.) ir pažyma apie teistumus buvo sudaryta 2025 m. rugsėjo 29 d., taigi visi trys dokumentai buvo išduoti per tą pačią išvyką. Pareiškėjui išvykus į Rusijos Federaciją 2025 m. rugsėjo 29 d. bei grįžus į Lietuvos Respubliką 2025 m. spalio 3 d. Pareiškėjo pateikti duomenys patvirtino, kad jis visus dokumentus Rusijos Federacijoje gavo per paskutinę išvyką nuo 2025 m. rugsėjo 29 d. iki 2025 m. spalio 3 d.. Be to, pareiškėjas nuo 2025 m. lapkričio 6 d. yra pilnametis asmuo ir jį laikyti nepilnamečiu, kaip jisai tvirtina, nėra jokio pagrindo. Tuo pačiu, atsakovas pabrėžė, kad aplinkybė, jog pareiškėjas nežinojo apie Ribojamųjų priemonių įstatymą neatleido nuo pareigos laikytis šio įstatymo. Taigi, Migracijos departamento teigimu, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad jis 2025 m. rugpjūčio 24 d. ir 2025 m. rugsėjo 19 d. į Rusijos Federaciją vyko dėl objektyvių ir nuo jo nepriklausančių priežasčių.
8. Atsakovas pažymėjo, kad Ribojamųjų priemonių įstatymo paskirtis – apsauga nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesų – legitimuoja griežtesnį reglamentavimą dėl dažnų kelionių į Rusiją ar Baltarusiją. Vien tai, kad pareiškėjas nurodė, jog jo tėvas turi leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, neatleido jo nuo imperatyvios įstatymo normos taikymo ir negalėjo būti pagrindas išvengti leidimo laikinai gyventi panaikinimo.
II.
9. Regionų administracinis teismas 2025 m. gruodžio 17 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
10. Teismas nustatė:
10.1. Pareiškėjui 2023 m. rugsėjo 14 d. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760288971, galiojantis iki 2026 m. balandžio 1 d.
10.2. Migracijos departamentui 2025 m. spalio 13 d. patikrinus asmens duomenis Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinėje sistemoje (toliau – ir VSATIS), nustatyta, kad per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius pareiškėjas buvo išvykęs į Rusijos Federaciją per Panemunės sienos kontrolės postą 3 kartus: 2025 m. rugpjūčio 24 d., 2025 m. rugsėjo 19 d. ir 2025 m. rugsėjo 29 d.
10.3. 2025 m. spalio 13 d. pareiškėjas pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad tiksliai neprisimena, kiek kartų vyko į Rusijos Federaciją. Kartą jis vyko į (duomenys neskelbtini) pas močiutę, kad pasiimtų gimimo liudijimą, nes ketina gauti leidimą nuolat gyventi ir tam pradėjo rinkti dokumentus. Kitą kartą vyko, kad atsiimtų dokumentą dėl tėvystės nustatymo. Dar kartą vyko į Rusiją (su tėvu), kad užsakytų neteistumo pažymą ir dar kartą vyko į (duomenys neskelbtini) užsakyti apostilę. Kada jis vyko vienas be tėvo, tikslios datos neprisimena, vyko pas močiutę, nes ji susirgo. Spalį vyko su tėvu paimti pažymą dėl neteistumo ir apostilę, tačiau tikslios datos neprisimena.
10.4. Migracijos departamentas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas turi leidimą laikinai gyventi ir kad per pastaruosius 3 mėnesius jis buvo 3 kartus išvykęs į Rusiją, taip pat tai, kad nėra nustatytos Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje įtvirtintos išimtys, yra pagrindas panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies nustatytu pagrindu, vadovaujantis Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalimi priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą gyventi Lietuvoje.
11. Teismas apžvelgė ginčui aktualias Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostatas ir pažymėjo, kad teisiniu reguliavimu įtvirtinta nauja ribojamoji priemonė – leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas. Ši ribojamoji priemonė taikoma Rusijos Federacijos piliečiams. Pagal įtvirtintą bendrąją taisyklę šiems asmenims išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinamas, jeigu nustatoma, kad jie per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką. Minėtos bendrosios taisyklės išimtis – leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nėra panaikinamas tiems Rusijos Federacijos piliečiams, kurie per paskutinius 3 kalendorinius mėnesius į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką vyko dėl įstatyme nurodytų su jų darbine veikla, susijusių aplinkybių (nes jie yra ekipažų ir įgulų nariai, dirbantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančiose įmonėse ar vykdantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką) arba dėl nuo jų nepriklausančių objektyvių priežasčių.
12. Teismo vertinimu, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtino ir ginčo nėra, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas šeimos sujungimo pagrindu). Migracijos departamentas, patikrinęs VSATIS esančius duomenis apie pareiškėją, nustatė, kad pastarasis išvyko į Rusijos Federaciją šiomis datomis: 2025 m. rugpjūčio 24 d., 2025 m. rugsėjo 19 d. ir 2025 m. rugsėjo 29 d. Pats pareiškėjas taip pat neneigė, kad šiomis datomis buvo išvykęs į Rusiją.
13. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog šiomis datomis vyko į Rusijos Federaciją dėl to, kad pasiimtų gimimo liudijimą ir dokumentus, kurių pagrindu galėtų gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Be to, nežinojo apie įsigaliojusį Ribojamųjų priemonių įstatymą ir jo nuostatas, ribojančias galimybę vykti į Rusijos Federaciją. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, visų pirma, atkreipė dėmesį, jog vien tai, kad pareiškėjas teigiantis nežinojo apie naujai įsigaliojusį įstatymą, neatleidžia jo nuo imperatyvios įstatymo normos taikymo ir negali būti pagrindu išvengti leidimo laikinai gyventi panaikinimo. Bylos duomenys patvirtino, kad visi pareiškėjo nurodyti dokumentai, dėl kurių jis vyko į Rusiją, išduoti vieno vizito metu, konkrečiai imant: pareiškėjo gimimo liudijimas išduotas 2025 m. rugsėjo 30 d. (Apostilė 2025 m. spalio 1 d.), pareiškėjo tėvystės nustatymo liudijimas išduotas 2025 m. rugsėjo 30 d. (Apostilė 2025 m. spalio 1 d.), pažymos apie teistumus, sudarytos 2025 m. rugsėjo 29 d., išduotos 2025 m. rugsėjo 29 d. – 2025 m. spalio 3 d., t. y. vieno vizito (apsilankymo) metu. Pareiškėjo paaiškinimai, kad jis vyko aplankyti sergančios senelės patvirtino jo paties pasirinktą elgesį toje situacijoje, kuri negali būti vertinama kaip nuo pareiškėjo valios nepriklausanti aplinkybė. Teismo vertinimu, šios minimos faktinės aplinkybės patvirtino, kad pareiškėjas vyko į Rusiją dėl priežasčių, priklausančių nuo pareiškėjo valios, o tai neatitinka Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies nuostatų. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis buvo nepilnametis, atmestina, nes pareiškėjas nuo 2025 m. lapkričio 6 d. laikomas sulaukusiu pilnametystės. Pareiškėjas skunde teigė, į Rusiją vyko ir dokumentus tvarkė kartu su tėvu M. B., kuris turi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad vien ši aplinkybė nereiškė, jog pareiškėjas turėjo teisėtą pagrindą tikėtis, jog jam negalės būti panaikintas leidimas nustačius, kad jis neatitinka imperatyvių Įstatymo sąlygų. Teismas pažymėjo, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nesuteikiama automatiškai, įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka teisės aktų reikalavimus. Vien tai, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjo tėvas savaime nesuteikė teisės ir jam automatiškai gyventi ar būti Lietuvos Respublikoje. Be to, pareiškėjas kitų socialinių ryšių Lietuvoje nebuvo nurodęs.
14. Teismas atkreipė dėmesį, kad Ribojamųjų priemonių įstatymo 1 straipsnis nustato, jog šis įstatymas skirtas Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesams užtikrinti, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodytiems tikslams pasiekti, nustatant Lietuvos Respublikoje taikomas ribojamąsias priemones dėl užsienio valstybių vykdomos karinės agresijos prieš Ukrainą. Iš skundo argumentų, pareiškėjo paaiškinimų ir pateiktų rašytinių bylos įrodymų buvo akivaizdu, kad G. M. vykimo į Baltarusiją priežastys nebuvo objektyvios, jos aiškiai nulemtos paties pareiškėjo pasirinkimo ir valios.
15. Atsižvelgęs į ginčijamo Sprendimo turinį, teismas darė išvadą, kad jame nurodytas tiek teisinis, tiek faktinis pagrindas, t. y. išsamiai aprašytos nustatytos aplinkybės, nurodytas teisinis reguliavimas, įvertinta individuali pareiškėjo situacija, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti, kad ginčijamas Sprendimas nemotyvuotas. Priešingai, atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, todėl Sprendimas atitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio reikalavimus. Dėl išvardintų priežasčių pareiškėjo skundas teismo atmestas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).
III.
16. Pareiškėjas Rusijos Federacijos pilietis G. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti.
17. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo:
17.1. Migracijos departamentas ir teismas turėjo vertinti kelionių tikslą Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 2 punkte numatytos išimties aspektu. Migracijos departamento vertinimas visais atvejais turi būti išsamus, jame turi būti nurodyti aiškūs argumentai, kodėl užsieniečio nurodytos aplinkybės nėra pripažįstamos objektyviomis priežastimis. Kaip matyti iš ginčijamo Sprendimo, jame pareiškėjo nurodyta priežastis, dėl kurios jis buvo išvykęs į Rusijos Federaciją (užsisakyti ir pasiimti ne teistumo pažymos), iš esmės įvertintos išimtinai formaliai, nepateikiant tokio vertinimo argumentų. Šiuo atveju Migracijos departamentas ir teismas iš esmės vertino, kad pareiškėjas galėjo pasirinkti vykti ar nevykti į Rusijos Federaciją. Teismo išvada, jog pareiškėjas vyko į Rusijos Federaciją ne dėl objektyvių priežasčių, padaryta išimtinai konstatavus, kad jis apskritai turėjo galimybę nuspręsti nevykti į Rusijos Federaciją. Nors šiuo atveju Sprendime paminėjo pareiškėjo nurodytą priežastį, kurią pareiškėjas laikė objektyviai pateisinančia jo vykimą į Rusijos Federaciją (užsisakyti ir pasiimti ne teistumo pažymos), teismas nepateikė konkrečių argumentų, kodėl tokios priežastys nelaikytinos objektyviomis. Su teismo vertinimu, jog pareiškėjo veiksmai neatitinka Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 2 punkto nuostatų pareiškėjas nesutinka, nes teismas tik formaliai nustatė, jog pareiškėjas į Rusijos Federaciją vyko tris kartus, tačiau konstatavo, jog pareiškime išvardinti ir teismui pateikti dokumentai išduoti vieno vizito metu, t. y. teismas pripažino, jog kiti du vykimai į Rusijos Federacija nebuvo būtini. Pareiškėjas pažymi, jog surinkti visus reikalingus dokumentus, kurių pagrindu būtų galima prašyti išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje vieno vizito metu į Rusijos Federaciją neįmanoma. Būtina užsakyti pažymas, bei kitus dokumentus iš anksto. Rusijos Federacijos institucijos neišduoda dokumentų tuo pat metu, kai jų paprašoma. Dokumentų parengimui reikalingas atitinkamas terminas, kad juos suformuoti ir pateikti, todėl pareiškėjas ankstesnių vizitų metu kreipėsi dėl dokumentų išdavimo, tačiau jų iš karto negavo. Užsakyti dokumentus Rusijos Federacijoje, dėl įtemptų santykių tarp valstybių, dėl Rusijos Federacijos agresijos, elektroniniu būdu ar kitokiomis priemonėmis neįmanoma, todėl pareiškėjas dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių vyko į Rusijos Federaciją, kas objektyviai atitinka Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 2 punkto nuostatas. Taigi, Migracijos departamento Sprendimas neatitinka jam keliamų reikalavimų – jis nėra motyvuotas, išsamiai pagrįstas, jame nėra atskleisti argumentai, lėmę Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje įtvirtintos ribojamosios priemonės – leidimo laikinai gyventi panaikinimo taikymą, neišsamiai įvertinti pareiškėjo socialiniai ryšiai su Lietuva bei nevertintas sprendimo proporcingumas.
17.2. Pareiškėjas, būdamas nepilnamečiu visus 3 kartus į Rusijos Federaciją vyko su savo tėvu M. B.. Abu, tėvas ir sūnus vyko dėl atitinkamų dokumentų surinkimo ir gavimo, kurių pagrindu abu siekia įgyti leidimą nuolatos gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas 2025 m. spalio 13 d. vadovaudamasis Ribojimo priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalimi priėmė sprendimą Nr. 25S2211651, kuriuo panaikino tėvo M. B. leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Regionų administracinis teismas 2025 m. gruodžio 9 d. administracinėje byloje Nr. eI2-21272-931/2025 priėmė sprendimą, kuriuo panaikino Migracijos departamento 2025 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. 25S221651. Sprendimas įsiteisėjo 2025 m. gruodžio 24 d. Atsižvelgiant į tai, jog Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 9 d. sprendimo Migracijos departamentas neskundė, galima daryti pagrįstą išvadą, jog Migracijos departamentas sutinka su teismo sprendimu. Tuo tarpu, administracinėje byloje esant tapačioms nustatytoms aplinkybėms, remiantis tapačiais rašytiniais įrodymais, G. M. prašymas panaikinti Sprendimą buvo atmestas. Pareiškėjas pažymi, kad subjektyvia prasme lygybė – tai įstatymo nustatytos vienodos galimybės pasirinkti tam tikrą elgesio variantą ar vienodai reikalauti tam tikrų veiksmų atlikimo iš kitų teisės subjektų analogiškoje situacijoje. Teismo precedentas yra teisės šaltinis, kuris taikomas teismams, kad būtų užtikrintas teisės taikymo nuoseklumas ir vienodumas. Šie teismo precedentai yra būtini Lietuvos teisės sistemoje, kad teismai galėtų remtis teisės normomis ir teismų sprendimais. Kadangi Regionų administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eI2-21272-931/2025, priėmė sprendimą patenkinti prašymą dėl individualaus akto panaikinimo, todėl skundžiamas Regionų administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eI2-21269-1066/2025, esant tapačioms aplinkybėms turėtų būti panaikintas.
18. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
19. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais, jog atsižvelgus į tai, kad tėvo atžvilgiu priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi buvo panaikintas teismo sprendimu ir šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, ginčijamas Sprendimas taip pat nėra teisėtas ir pagrįstas. Atsakovas pažymi, jog nors iš pirmo žvilgsnio situacijos yra analogiškos, taip iš tikrųjų nėra. Pirma, pareiškėjo tėvas teikdamas paaiškinimus nurodė, jog vyksta užsakyti ir pasiimti dokumentų sau ir savo sūnui (pareiškėjui), kuris tuo metu buvo nepilnametis. Pareiškėjas teikdamas paaiškinimus nurodė ir kitas vykimo priežastis, kaip vykimas pas močiutę, nes ji susirgo. Antra, pareiškėjui tuo laikotarpiu būnant nepilnamečiu, jo tėvas buvo jo įstatyminis atstovas, t. y. pareiškėjo tėvas turėjo galimybę savarankiškai užsakyti dokumentus ir juos pasiimti iš kompetentingų institucijų, taigi pareiškėjo vykimai atsiimti ir (ar) užsakyti dokumentus nėra nuo jo nepriklausančios objektyvios priežastys. Šiuo aspektu atsakovas pažymi, jog jeigu pareiškėjo buvimas dokumentų užsakymu metu buvo privalomas, imantis atitinkamų veiksmų būtų buvę galima atsiimti dokumentus ir be pareiškėjo vykimo. Tai reiškia, jog pareiškėjui būtų užtekę vieno vykimo, atsižvelgiant į tai, jog gimimo liudijimą iš močiutės taip pat galėjo paimti pareiškėjo tėvas. Taigi, atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentais, jog Sprendimas turėtų būti panaikintas vien dėl to, kad pareiškėjo tėvo atžvilgiu priimtas sprendimas buvo panaikintas. Sprendime yra tinkamai nustatytos ir įvertintos visos Migracijos departamentui žinomos aplinkybės ir prieinama informacija susijusi individualiai su pareiškėju. Vien tai, kad pareiškėjas nurodė, jog jo tėvas turi leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, neatleidžia jo nuo imperatyvios įstatymo normos taikymo ir negali būti pagrindas išvengti leidimo laikinai gyventi panaikinimo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
20. Bylos dalykas – atsakovo Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo panaikinamas pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, pagrįstumas ir teisėtumas.
21. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas, Rusijos Federacijos pilietis, kuriam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius buvo išvykęs į Rusijos Federaciją 3 kartus: 2025 m. rugpjūčio 24 d., 2025 m. rugsėjo 19 d. ir 2025 m. rugsėjo 29 d. Atsakovas, remdamasis Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo 3 straipsnio 9 dalimi, panaikino pareiškėjos leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, konstatavęs, kad į Rusiją pareiškėjas vyko ne dėl nuo jo nepriklausančių objektyvių priežasčių – pareiškėjas galėjo pasirinkti, vykti ar ne į Rusiją.
22. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovo Sprendime nurodytas tiek teisinis, tiek faktinis pagrindas, t. y. išsamiai aprašytos nustatytos aplinkybės, nurodytas teisinis reguliavimas, įvertinta individuali pareiškėjo situacija, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti, kad ginčijamas Sprendimas nemotyvuotas. Priešingai, teismas sprendė, kad atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, todėl Sprendimas VAĮ 10 straipsnio reikalavimus.
23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis bei mano, kad teismas nevisapusiškai ir neišsamiai išnagrinėjo administracinę bylą, o priimtas sprendimas nemotyvuotas, formalus ir neteisėtas. Taip pat pareiškėjas mano, kad atsižvelgus į tai, jog jo tėvo atžvilgiu priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi buvo panaikintas teismo sprendimu ir šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, ginčijamas Sprendimas, esant tapačioms aplinkybėms, taip pat turėtų būti panaikintas.
24. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nustatyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
25. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuo 2023 m. gegužės 3 d. įsigaliojo Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymas, kuriuo nustatytos tam tikros ribojamosios priemonės Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos piliečiams. Ribojamųjų priemonių įstatymo (ginčui aktualios redakcijos) 1 straipsnyje nustatyta, kad šis įstatymas skirtas Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesams užtikrinti, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodytiems tikslams pasiekti, nustatant Lietuvos Respublikoje taikomas ribojamąsias priemones dėl užsienio valstybių vykdomos karinės agresijos prieš Ukrainą (toliau – ir ribojamosios priemonės).
26. Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo Nr. XIV-1888 3, 4 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymu (2025 m. balandžio 17 d. įstatymas Nr. XV-170; toliau – ir Pakeitimo įstatymas) Ribojamųjų priemonių įstatymas, be kita ko, buvo papildytas 3 straipsnio 9 dalimi, kurioje nurodyta, kad panaikinamas Rusijos Federacijos piliečiui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu nustatoma, kad jis per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką, išskyrus atvejus, kai: 1) Rusijos Federacijos piliečiai yra ekipažų ir įgulų nariai, dirbantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančiose įmonėse ar vykdantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką; 2) į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką buvo vykstama dėl nuo Rusijos Federacijos piliečio nepriklausančių objektyvių priežasčių. Ribojamųjų priemonių įstatymas Pakeitimo įstatymu taip pat buvo papildytas 3 straipsnio 10 dalimi, kurioje nurodyta, kad šio straipsnio 9 dalyje nurodytu atveju sprendimai dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo priimami ir skundžiami Įstatymo nustatyta tvarka. Pagal Pakeitimo įstatymo 5 straipsnį, šis įstatymas įsigalioja 2025 m. gegužės 3 d.
27. Išdėstytas teisinis reguliavimas patvirtina, kad leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas Rusijos Federacijos piliečiams susietas su jų vykimu į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Federaciją ir nustatyta bendroji taisyklė, kad minėti asmenys į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką gali vykti ne daugiau nei vieną kartą per tris mėnesius. Įstatyme nustatytos šios taisyklės išimtys, be kita ko, kai minėti asmenys vyko į Rusiją ar Baltarusiją dėl nuo jų nepriklausančių objektyvių priežasčių.
28. Pastebėtina, kad teisės aktai neįtvirtina, kokios konkrečiai priežastys, pagal Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies nuostatą, gali būti laikomos objektyviomis, t. y. pateisinančiomis nukrypimą nuo bendrosios taisyklės, pagal kurią Rusijos Federacijos pilietis į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką gali vykti ne daugiau nei kartą per tris kalendorinius mėnesius. Taigi jokie kriterijai, sudarantys prielaidas vieningai vertinti užsieniečio nurodytas vykimo į Rusiją ar Baltarusiją priežastis, nors šio vertinimo rezultatas daro lemiamą įtaką užsieniečio teisinei padėčiai, nėra nustatyti.
29. Tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad tiek valdžios institucijos, tiek teismai, siekdami įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą, privalo vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių aplinkybių visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1872-552/2015; kt.). Teisėjų kolegija kartu pabrėžia, kad Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją, kai sprendžiamas klausimas dėl leidimų laikinai gyventi panaikinimo, kad nebūtų pažeistas proporcingumo principas.
30. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad aplinkybė, jog teisės aktuose nėra nustatyti jokie kriterijai, kuriais remiantis sprendžiama dėl asmens nurodytų priežasčių objektyvumo, lemia, jog Migracijos departamento sprendimas nepripažinti asmens nurodytų priežasčių objektyviomis turi būti ypatingai išsamiai motyvuojamas.
31. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atskleisdamas užsieniečių teisinės padėties kitame kontekste įtvirtinto įpareigojimo Migracijos departamentui vertinti, ar priežastys, dėl kurių buvo nesilaikoma šiame įstatyme nustatytos bendrosios taisyklės, yra objektyvios, turinį, yra iš esmės konstatavęs, kad tai, ar aplinkybės yra objektyvios, yra vertinamojo pobūdžio klausimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju užsieniečiui nurodžius šias aplinkybes (kartu pateikus įrodymus), jos turi būti įvertintos ir nuspręsta, ar tai yra objektyvios priežastys. Tokiu atveju viešojo administravimo institucija turi individualiuose administraciniuose teisės aktuose išsamiai įvertinti užsieniečio nurodomas aplinkybes bei nurodyti argumentus, kodėl užsieniečio nurodytos aplinkybės nėra pripažįstamos objektyviomis priežastimis, o šių aktų teisėtumą ir pagrįstumą patikrina teismai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2159-1047/2025; kt.).
31.1. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas po aptartų Pakeitimo įstatymu padarytų Ribojamųjų priemonių įstatymo pakeitimų įsigaliojimo, t. y. po 2025 m. gegužės 3 d., tris kartus buvo išvykęs į Rusijos Federaciją – 2025 m. rugpjūčio 24 d., 2025 m. rugsėjo 19 d. ir 2025 m. rugsėjo 29 d. Pareiškėjas, pateikdamas paaiškinimus dėl jo išvykų į Rusijos Federaciją, paaiškino, kad tiksliai neprisimena, kiek kartų vyko į Rusijos Federaciją. Kartą jis vyko į (duomenys neskelbtini) pas močiutę, kad pasiimtų gimimo liudijimą, nes ketina gauti leidimą nuolat gyventi ir tam pradėjo rinkti dokumentus. Kitą kartą vyko, kad atsiimtų dokumentą dėl tėvystės nustatymo. Dar kartą vyko į Rusiją (su tėvu), kad užsakytų neteistumo pažymą ir dar kartą vyko į (duomenys neskelbtini) užsakyti apostilę. Kada jis vyko vienas be tėvo, tikslios datos neprisimena, vyko pas močiutę, nes ji susirgo. Spalį vyko su tėvu paimti pažymą dėl neteistumo ir apostilę, tačiau tikslios datos neprisimena. Migracijos departamentas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas per pastaruosius 3 mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką, priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
32. Iš skundžiamo Sprendimo turinio matyti, kad Sprendimas, atsižvelgiant į sprendžiamo klausimo pobūdį ir galimas pasekmes pareiškėjui, teisėjų kolegijos vertinimu, yra itin formalus, neišsamus. Sprendime pareiškėjo nurodytos priežastys, dėl kurių jis buvo išvykęs į Rusijos Federaciją, iš esmės įvertintos išimtinai formaliai, nepateikiant tokio vertinimo argumentų. Migracijos departamentas, nors ir nurodydamas, kad pareiškėjas vyko rinkti dokumentų, nes ketino gauti leidimą nuolat gyventi, Sprendime tik deklaratyviai teikė nuorodą į pareiškėjo gautų dokumentų (gimimo liudijimo, pažymos apie teistumą) ir apostilių datas, neanalizuodamas ir nesigilindamas į jų užsakymo ir gavimo reikalavimus (kada ir kas gali šiuos dokumentus užsakyti, per kiek laiko jie išduodami, kas juos turi teisę atsiimti). Nebuvo vertintos ir aplinkybės, kad pareiškėjas tiek vykimo į Rusiją metu, tiek Sprendimo priėmimo metu, buvo nepilnametis ir ne visus sprendimus galėjo priimti savarankiškai. Šiuo atveju Migracijos departamentas nurodė, kad tuo atveju, jeigu pareiškėjas galėjo nuspręsti nevykti į Rusijos Federaciją, jo vykimas nėra pateisinamas objektyviomis priežastimis. Tačiau Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 2 punkte nustatyta bendrosios taisyklės išimtis siejama būtent su objektyviomis, nuo Rusijos Federacijos piliečio valios nepriklausiusiomis priežastimis, dėl kurių jis turėjo vykti, be kita ko, į Rusijos Federaciją. Vadinasi, pagal Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 2 punktą, leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiui negali būti panaikintas išimtinai dėl to, kad jis nustatytais terminais vyko į Rusijos Federaciją, nors galėjo nuspręsti į ją nevykti, visiškai nevertinant konkrečių priežasčių, nulėmusių tokį vykimą. Nors šiuo atveju Migracijos departamentas Sprendime paminėjo pareiškėjo nurodytas priežastis, kurias ji laikė objektyviai pateisinančiomis jo vykimą į Rusijos Federaciją, Migracijos departamentas nepateikė konkrečių argumentų, kodėl tokios priežastys nelaikytinos objektyviomis. Sprendime šiuo aspektu apsiribota konstatavimu, kad tokios priežastys nėra objektyvios, nepateikiant išsamaus, visapusiško bei pagrįsto tokios išvados pagrindimo.
33. Teisėjų kolegija pažymi, kad vienas iš pareiškėjo nurodytų vykimo į Rusiją priežasčių buvo tai, kad pareiškėjas, būdamas nepilnametis asmuo, lankė ir savo sergančią močiutę, kas Migracijos departamento buvo įvertinta, kaip atskiras pareiškėjo nurodytas pagrindas vykti į Rusiją, nepateiktas jo tėvo ir priklausantis nuo pareiškėjo valios pasirinkti ar vykti ar nevykti į Rusiją. Šiuo aspektu akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.172 straipsnyje įtvirtinta, kad tėvai (jei jų nėra – globėjai (rūpintojai) turi sudaryti sąlygas vaikui bendrauti su artimaisiais vaiko giminaičiais, taip pat kitais vaiko giminaičiais, su kuriais vaiką sieja emociniai ryšiai, jeigu tai atitinka vaiko interesus. Pagal CK 3.135 straipsnį artimaisiais giminaičiais pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio imtinai (tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai) ir šoninės linijos antrojo laipsnio giminaičiai (broliai ir seserys). Tai patvirtina, kad pareiškėjo tėvas turėjo pareigą sudaryti sąlygas jo sūnui (pareiškėjui) bendrauti su savo artimuoju giminaičiu – močiute, byloje nesant duomenų, kad toks bendravimas neatitiktų nepilnamečio vaiko interesų. Todėl teisėjų kolegija nepritaria atsakovo argumentams, kad šiuo konkrečiu atveju nenustatyta jokių objektyvių pareiškėjo vykimo į Rusiją priežasčių.
34. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės šiuo atveju buvo pakankamos Migracijos departamentui padaryti išvadą, kad egzistuoja Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 2 punkte nurodytas atvejis, t. y. į Rusijos Federaciją buvo vykstama dėl nuo pareiškėjo nepriklausančių objektyvių priežasčių.
35. Vertinant ginčijamo Sprendimo teisėtumą, yra svarbios ir su proporcingumo principo įgyvendinimu siejamos viešojo administravimo subjektų pareigos, ne kartą akcentuotos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2519-662/2023; 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024; kt.). Šiame kontekste primintina, kad konstitucinis proporcingumo principas, kaip vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, reiškia, kad teisės aktuose numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. spalio 31 d. nutarimus). Europos Žmogaus Teisių Teismas, taikydamas ir aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, taip pat vertina, ar yra išlaikomas proporcingas pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto tikslo santykis, t. y. ar egzistuoja protinga pusiausvyra tarp siekiamo tikslo ir taikomų priemonių (pvz., 2006 m. birželio 20 d. sprendimas byloje Z. A. prieš Maltą (pareiškimo Nr. 17209/02); 2010 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Depalle prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 34044/02)). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, valstybėms paprastai suteikiama nuožiūros laisvė nustatant tam tikras priemones, tačiau valstybių veiksmai neturi daryti tokio poveikio konkrečiai teisei, kad paneigtų šios teisės veiksmingumą ir pačią jos esmę (pvz., 2002 m. balandžio 9 d. sprendimas byloje Podkolzina prieš Latviją (pareiškimo Nr. 46726/99); 2010 m. kovo 23 d. sprendimas byloje Cudak prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 15869/02)).
36. Šiuo aspektu pastebėtina, kad su proporcingumo principo įgyvendinimu siejama kompetentingų institucijų pareiga ne kartą akcentuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Motyvų, pagrindžiančių konkretaus atvejo atitiktį aptartiems kriterijams, stokojantys atsakovo sprendimai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstami neatitinkančiais VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų, įtvirtinančių imperatyvą administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus (žr., pvz., 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2519-662/2023; 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1003-624/2024; kt.).
37. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas Sprendime išvardijo nustatytus pareiškėjo ryšius su Lietuva, Sprendime buvo nurodyti faktiniai duomenys apie pareiškėją, jo ryšius su Lietuvos Respublika, tačiau nebuvo atliktas šių duomenų įvertinimas, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo nepilnametis asmuo, tiek išvykų į Rusiją metu, tiek teikiant paaiškinimus Migracijos departamentui ir priimant Sprendimą. Sprendime visiškai neatsižvelgta į tai, kokias pasekmes pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimas turės jo interesams, galimybei gyventi ne Lietuvoje ir bendrauti su Lietuvoje gyvenančiu tėvu.
38. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta pirmiau, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad atsakovas Sprendime neatliko pakankamai išsamaus pareiškėjo individualios situacijos vertinimo ir nepateikė motyvų, pagrindžiančių taikomų ribojamųjų priemonių tinkamumą ir proporcingumą šioje konkrečioje situacijoje. Taigi, Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nurodytų reikalavimų, todėl jis yra naikintinas.
39. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai (dėl tėvo atžvilgiu priimtų sprendimų) neturi reikšmės teisingai bylą išnagrinėti, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.
40. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, todėl nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – Sprendimas panaikinamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo Rusijos Federacijos piliečio G. M. (G. M.) apeliacinį skundą patenkinti.
Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo G. M. (G. M.) skundą patenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. 25S222609.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Arūnas Sutkevičius