Administracinė byla Nr. eA-988-520/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02262-2020-9
Procesinio sprendimo kategorija 15.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. lapkričio 9 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus, Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. R. skundą atsakovui Aplinkos apsaugos agentūrai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Išplėstinė teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas G. R. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (dabar Lietuvos administracinių ginčų komisija) (toliau – ir Komisija) 2020 m. birželio 18 d. sprendimą Nr. 21R-475(AG-449/04-2020) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos agentūros (toliau – ir atsakovas, Agentūra) 2020 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. (26)-A4E-2488 „Dėl atsisakymo išduoti leidimus laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus“ (toliau – ir Sprendimas); 3) įpareigoti Agentūrą pareiškėjo prašymus išnagrinėti iš naujo, įpareigojant išduoti leidimus laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus prašomoje teritorijoje.
2. Pareiškėjas teigė, kad Komisija, konstatuodama, jog pareiškėjas turi leisti asmenims praeiti ne tik jam priklausančio vandens telkinio juosta, bet ir visa pareiškėjo valdomų žemės sklypų teritorija, pažeidė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias žemės savininko teises ir jų ribojimo sąlygas, nes pareiškėjo žemės sklypuose įrengtiems vandens telkiniams nustatytos apsaugos juostos, kurios pareiškėjo žemės sklypams nenustatytos; žemės sklypams, kuriuose yra aptvarai, nėra nustatyti jokie kelio servitutai; pareiškėjas pagal anksčiau išduotus leidimus tuose pačiuose žemės sklypuose laukinius gyvūnus laiko jau dešimt metų. Pareiškėjas akcentavo, kad nėra užtvėręs vandens telkinių apsaugos juostų, todėl per šį laiką patikrinimus atliekantis Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos nei karto nėra fiksavęs kokių nors pažeidimų, susijusių su specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įgyvendinimu.
3. Pareiškėjas pabrėžė, kad nei vienas galiojantis įstatymas nenustato, jog pareiškėjas negali apsitverti jam nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų, kuriuose yra vandens telkiniai. Įstatymo įpareigojimas pareiškėjui leisti asmenims praeiti telkinio apsaugos juosta nesuponuoja ir negali suponuoti išvados, jog praėjimu turi būti laikoma visa jo žemės sklypų teritorija aplink vandens telkinį, kadangi taip būtų apskritai paneigta pareiškėjo nuosavybės teisė.
4. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas pažeidė proporcingumo principą, iškreipė pusiausvyrą tarp asmens nuosavybės teisės ir viešojo intereso. Atsakovo įvardytas tikslas – praėjimo prie vandens telkinių sudarymas tretiesiems asmenims – yra pasiekiamas mažiau pareiškėjo nuosavybės teisę ribojančiomis ir iki šios dienos taikomomis priemonėmis. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2011 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. D1-533/B1-310 patvirtintų Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 19 punkto pagrindu galiojančiuose leidimuose yra įrašytos papildomos sąlygos – laikytis specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, kurios niekada nebuvo pažeistos, todėl akivaizdu, kad yra pakankamos atsakovo įvardytam tikslui pasiekti. Tai reiškia, kad Sprendimas negali būti laikomas proporcinga priemone.
5. Pareiškėjas teigė, kad atsakovo reikalavimai dėl papildomų dokumentų pateikimo teikti 2020 m. sausio 27 d., 2020 m. sausio 30 d., t. y. praėjus dviem mėnesiams nuo prašymų pateikimo, o tai suponuoja Taisyklių 14 punkto pažeidimą ir tuo pačiu administracinės procedūros vilkinimą. Vadovaudamasis Taisyklių 4 priedo „Laukinių gyvūnų laikymo nelaisvėje reikalavimai“ 5 punktu, pareiškėjas teigė, kad grėsmė lankytojų, kurių nebus, saugumui neegzistuoja ir negali egzistuoti. Statinių egzistavimas nei Taisyklėse, nei kituose teisės aktuose nėra įtvirtintas kaip pagrindas atsisakyti išduoti leidimą. Be to, pareiškėjas, vykdydamas Taisyklių reikalavimus, yra įrengęs laukiniams gyvūnams dirbtinius vandens telkinius, tokiu būdu sukurdamas jiems kuo natūralesnę aplinką ir sąlygas poreikiams patenkinti, esant mažesniam kontaktui su žmogumi. Vandens telkinių įrengimas aptvare yra sąlyga leidimui laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus išduoti ir išlaikyti, o ne atsisakyti jį išduoti.
6. Atsakovas Agentūra atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
7. Atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo nuostatomis (99 str. 12 p. ir 100 str. 1 p.) ir nurodė, kad nei Agentūra, nei Komisija nekonstatavo, jog pareiškėjas turi leisti asmenims praeiti ne tik jam priklausančio vandens telkinio apsaugos juosta, bet ir visa jo valdomų žemės sklypų teritorija. Vien tai, kad pareiškėjui yra išduoti leidimai laikyti laukinius gyvūnus nelaisvėje, negali pagrįsti jo naujai teikiamų prašymų išduoti naujus leidimus.
8. Atsakovas paaiškino, kad įvertinus teritorijos gamtines sąlygas ir ypatumus 2020 m. sausio 27 d., 2020 m. vasario 18 d. ir 2020 m. vasario 21 d. elektroniniu paštu pareiškėjui buvo pateiktos pastabos ir pasiūlymai koreguoti planuojamų įrengti laukinių gyvūnų aptvarų schemas atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus – atribojant ketinamoje įrengti aptvarų teritorijoje esančius statinius ir paviršinius vandens telkinius, kuriems yra nustatytos paviršinių vandens telkinių apsaugos juostos. Į Agentūros teiktas pastabas ir pasiūlymus nebuvo atsižvelgta ir 2020 m. kovo 10 d. elektroniniu paštu pareiškėjas pateikė prašymą priimti sprendimą dėl leidimo išdavimo pagal pateiktą ketinamo įrengti laukinių gyvūnų aptvaro schemą, todėl Sprendimas buvo priimtas per 14 darbo dienų nuo reikiamos informacijos gavimo, laikantis Taisyklių 21 punkto reikalavimų.
9. Atsakovas pažymėjo, kad sutinka su Komisijos išvada, jog Taisyklių 4 priedo 5 punkte įtvirtintas lankomų objektų sąrašas nėra baigtinis. Atsakovas teigė, kad Komisija tinkamai aiškino ir taikė Taisyklių 4 priedo 5 punkto nuostatas, o priimdama sprendimą vadovavosi Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 3 straipsnio 14 punktu, atitinkamomis Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo nuostatomis (kaip aukštesnės galios teisės aktais lyginant su Taisyklėmis). Atsakovas atkreipė dėmesį, kad, vadovaudamasis Taisyklių 4 priedo 16 punkto reikalavimais, pareiškėjas turėtų pasirūpinti kitais gyvūnams laisvai aptvare prieinamais vandens šaltiniais.
II.
10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimu pareiškėjo G. R. skundą atmetė.
11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pateikė Agentūrai prašymus išduoti leidimus laikyti nelaisvėje aptvaruose, esančiuose (duomenys neskelbtini), laukinius gyvūnus: stirnas, danielius ir dėmėtuosius elnius; laikymo tikslas – veisimas, populiacijos atkūrimas, reabilitacija, adaptacija. Atsakovo Sprendimu atsisakyta išduoti leidimus laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus motyvuojant tuo, kad laukinių gyvūnų laikymas pareiškėjo prašymuose nurodytuose aptvaruose prieštarauja Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 99 straipsnio 12 punkto ir 100 straipsnio 1 punkto nuostatoms, taip pat Taisyklių 4 priedo 5 punkto nuostatoms. Komisijos sprendimu buvo atmestas pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti Sprendimą.
12. Teismas, nagrinėdamas bylą, vadovavosi Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo 7 straipsnio 2 dalimi, Taisyklių nuostatomis (9 p., 10 p., 13 p., 131 p., 14 p., 16 p., 16.1–16.4 p., 19 p., 20 p., 1 priedas, 4 priedas), Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 131 straipsnio 3 dalimi, Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 99 straipsnio 12 punktu ir 100 straipsnio 1 punktu.
13. Teismas nurodė, kad ginčo teritorijoje, kurioje pareiškėjas siekia įrengti aptvarus, yra dirbtiniai vandens telkiniai, kurie dėl savo dydžio yra registruoti Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastre (toliau – ir UETK). Agentūra 2020 m. sausio 27 d., 2020 m. sausio 30 d., 2020 m. vasario 18 d., 2020 m. vasario 21 d. elektroniniuose laiškuose nurodė, kad dirbtiniai vandens telkiniai patenka į planuojamus aptvarus, todėl planuojamų aptvarų schemas reikia pakoreguoti, kad vandens telkiniai nepatektų į aptvarų teritoriją, taip pat būtų paliktas laisvas praėjimas prie vandens telkinio. Teismas nurodė, kad iš elektroninio susirašinėjimo tarp pareiškėjo ir atsakovo atstovų matyti, jog įvertinęs tai, kad pareiškėjo pateiktos aptvarų schemos neatitiko teisės aktų reikalavimų, atsakovas siūlė pareiškėjui patikslinti informaciją, keisti schemas, elektroniniu paštu pareiškėjui buvo pateiktos pastabos ir pasiūlymai koreguoti planuojamų įrengti laukinių gyvūnų aptvarų schemas atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus (Taisyklių 14 p.). Pareiškėjas, atsakydamas į Agentūros užklausimus, be kita ko, 2020 m. sausio 28 d. elektroniniu laišku informavo Agentūrą, kad „sodyba yra negyvenama ir į ją niekas nepatenka. Vandens telkiniai yra dirbtiniai <...>“.
14. Teismas konstatavo, kad bylos medžiaga patvirtina, jog į Agentūros teiktas pastabas ir pasiūlymus nebuvo atsižvelgta, pareiškėjas nesutiko keisti aptvarų schemas. 2020 m kovo 10 d. elektroniniu paštu pareiškėjas pateikė prašymą sprendimą dėl leidimo išdavimo priimti pagal pateiktą ketinamo įrengti laukinių gyvūnų aptvaro schemą. Teismas pažymėjo, kad Agentūros Sprendimas buvo priimtas per 14 darbo dienų nuo reikiamos informacijos gavimo, laikantis Taisyklių 21 punkto reikalavimų. Dėl to teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad Agentūra Sprendimą priėmė praleidusi tam nustatytą terminą.
15. Teismas pažymėjo, kad tiek Agentūros Sprendime, tiek Komisijos sprendime padarytos išvados dėl pareiškėjo aptvarų schemų neatitikimo įstatymų reikalavimams yra pagrįstos nustatytomis faktinėmis ginčo aplinkybėmis ir teisės aktais. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog skundžiamuose sprendimuose konstatuojama, kad jis turi leisti asmenims praeiti ne tik jam priklausančio vandens telkinio apsaugos juosta, bet ir visa jo valdomų žemės sklypų teritorija, nes nei Agentūra, nei Komisija tokių argumentų nepateikia ir kalba tik apie įstatyme įtvirtintą 5 metrų nuo vandens (kranto) linijos apsaugą.
16. Teismas, vadovaudamasis Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo duomenimis, nustatė, kad žemės sklype, kuriame planuojama aptvaro teritorija, pareiškėjo vardu yra registruoti statiniai: gyvenamasis namas, pirtis su pagalbinėmis patalpomis, pagalbinis pastatas su buitinėmis patalpomis, kiemo statiniai. Nors pareiškėjas nesutinka su atsakovo vertinimu dėl lankytojų ir gyvūnų saugumo, tačiau saugumo reikalavimai įtvirtinti Taisyklių 4 priedo 5 punkte, todėl laukinių gyvūnų laikymui nelaisvėje skirtų aptvarų įrengimas ir jų neatribojimas nuo teritorijoje įrengtų statinių, t. y. gyvenamojo namo, pirties su pagalbinėmis patalpomis, pagalbinio pastato su buitinėmis patalpomis, kiemo statiniais, sudaro tokią aplinką, kurioje kiltų rizika neužtikrinti tiek lankytojų, tiek ir ketinamų laikyti gyvūnų saugumo. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas teoriškai nurodo, jog lankytojų nebus, todėl grėsmė saugumui neegzistuoja, tačiau įrodymų, patvirtinančių šiuos teiginius, nepateikia, nepaaiškina ir nepagrindžia, kokiu tikslu aptvaro teritorijoje yra gyvenamosios paskirties pastatai ir kam jie faktiškai naudojami. Pareiškėjo teiginiai prieštarauja Nekilnojamojo turto registro duomenims, kad teritorijoje yra gyvenamasis namas su pagalbiniais pastatais, t. y. gyvenamosios paskirties objektai. Tiek Agentūra, tiek Komisija pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju namas ir ūkinis pastatas patenka į planuojamo aptvaro teritoriją, todėl tik atribojus aptvarą nuo pastatų būtų įgyvendintas reikalavimas užtikrinti saugumą.
17. Teismas konstatavo, kad Agentūros Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (byloje taikoma 2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-1317 redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d.) reikalavimus, yra pagrįstas ir teisėtas. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo reikalavimas panaikinti Agentūros Sprendimą ir Komisijos sprendimą netenkintas, teismas atmetė ir išvestinį reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
III.
18. Pareiškėjas G. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
19. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas netinkamai išaiškino materialiosios teisės normas, susijusias su paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos zonomis bei juostomis ir taikomais ribojimais.
20. Pareiškėjas teigia, kad esminis bylos klausimas – kokiu pagrindu asmuo privačios nuosavybės teise valdantis žemės sklypą (-us) negali jų apsitverti tik tuo pagrindu, kad teritorijos viduje yra tvenkiniai, kurių tik pakrantės zonoje, t. y. 5 m nuo vandens (kranto) linijos, turi teisę praeiti bet koks asmuo. Pareiškėjas pabrėžia, kad joks teisės aktas nenustato, jog asmuo, valdantis žemės sklypą, neturi teisės jį apsitverti tik tuo pagrindu, kad tvenkinys yra teritorijos viduje (nebent būtų nustatyti servitutai patekti bet kuriam asmeniui per pareiškėjo sklypą (-us) iki tvenkinio), tačiau tokie apsunkinimai pareiškėjo sklypams nėra nustatyti bei registruoti, nes ir pačių tvenkinių įrengimas yra susijęs su tikslu užtikrinti gyvūnų gerbūvį turint vandens šaltinį.
21. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neanalizavo ir visiškai nevertino aplinkybės, jog jis neplanuoja jokių tvėrimų teritorijoje, kurioje draudžiama tokius veiksmus atlikti pagal teisės aktus, tačiau priimti Agentūros ir Komisijos sprendimai bei teismo sprendimas draustų aptverti bet kokios paskirties žemės sklypą, jei į jo teritoriją patenka paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juosta. Pareiškėjas pažymi, kad teismo argumentavimas yra aiškiai pažeidžiantis tiek galiojantį teisinį reguliavimą, tiek asmens nuosavybės teisę naudotis jam priklausančiu žemės sklypu (-ais).
22. Pareiškėjas pabrėžia, kad teismas visiškai nevertino jo pateiktų dokumentų – Nekilnojamojo turto registro išrašų, kuriuose nėra įtraukta jokių specialiųjų žemės naudojimo sąlygų Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 99 ar 100 straipsnių pagrindu. Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 10 straipsnis aiškiai nustato, kad specialiosios žemės naudojimo sąlygos taikomos nuo nustatytų šiame įstatyme nurodytų teritorijų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre dienos. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsniu, pareiškėjas teigia, kad jo valdomiems žemės sklypams nėra nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, todėl teismas neturėjo pagrindo vadovautis specialiųjų žemės naudojimo sąlygų ribojimais tik įstatymo pagrindu, nevertindamas faktinių duomenų, kad tokios sąlygos nėra nustatytos ir įregistruotos teisės aktų nustatyta tvarka.
23. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 10 punktas pareiškėjui numato pareigą leisti asmenims prieiti prie tvenkinio tik nustatytomis pakrantės apsaugos juostomis, tačiau nedraudžia apsitverti savo sklypą (-us) taip, kad prie tvenkinio tvora nebūtų įrengiama. Pareiškėjo vertinimu, toks teisės akto aiškinimas būtų visiškai nesuprantamas ir nelogiškas, nes pareiškėjas teoriškai galėtų atitverti tvenkinius 5 metrų atstumu nuo vandens linijos ir taip šie teritorijos viduje esantys tvenkiniai nepatektų į aptvaro teritoriją, tačiau joks asmuo nuo to daugiau teisių neįgytų, nes teisės akte įtvirtintas nuosavybės ribojimas tik nustatytomis pakrantės apsaugos juostomis.
24. Pareiškėjas teigia, kad skundžiami sprendimai prieštarauja viešojo administravimo principams, nes juose nėra motyvuojama, kokiu pagrindu yra taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos tuo atveju, kai jos yra neįregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Skundžiamuose sprendimuose, kaip ir teismo sprendime, taip pat nenurodytos aplinkybės, kuriomis remiantis buvo priimtas Sprendimas, t. y. atsakovas nepateikė absoliučiai jokių įrodymų, pagrindžiančių priimtą Sprendimą, be to, Sprendime nenurodyti jokie papildomi veiksmai, kuriuos atlikus pareiškėjo prašymas būtų patenkintas.
25. Pareiškėjas pažymi, kad buvo pažeistas jo teisėtų lūkesčių principas. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo teisėtų lūkesčių apsaugos ir nuosavybės teisių ribojimo pagrįstumo (pateisinimo), visiškai nesirėmė Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika bylose dėl viešojo intereso poreikių ir pagrindinių žmogaus teisių apsaugos reikalavimų pusiausvyros užtikrinimo taikant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio nuostatas. Nagrinėjamu atveju valstybė ir jos institucijos turi teisę reikalauti tik to, kad pareiškėjas aptvaro neįrenginėtų 5 metrų atstumu nuo vandens telkinio ribos, o ne paliktų laisvą priėjimą per visą (-us) žemės sklypą (-us), kad asmenys per privačios nuosavybės teise valdomus sklypus be jokių ribojimų turėtų teisę patekti prie vandens telkinio, nes būtent toks yra Agentūros sprendimas.
26. Pareiškėjas akcentuoja, kad jo prašymuose atsakovui buvo nurodyta, jog aptvarai neplanuojami įrengti nei zoologijos sode, nei kitame lankytojų lankomame objekte, kurių sąrašas Taisyklių 4 priedo 5 punkte yra baigtinis. Todėl grėsmė lankytojų, kurių nebus, saugumui neegzistuoja ir negali egzistuoti. Kartu neegzistuoja ir negali egzistuoti pagrindas atsakovui reikalauti iš pareiškėjo imtis priemonių užtikrinti lankytojų, kurių nebus, saugumui. Nagrinėjamu atveju teismas plečiamai taikė teisės akte nustatytą ribojimą, išplečiant jį į draudimą aptvarus įrengti taip, kad juose būtų statiniai.
27. Pareiškėjas teigia, jog Taisyklėse nėra draudimo aptvarus įrengti taip, kad juose būtų statinių, todėl net jei aptvaras būtų įrengiamas lankymo tikslais, atsakovas, vadovaudamasis pareiškėjo nuosavybės teisės ribojimo proporcingumo principu, turėtų pareigą pirmiausia reikalauti įgyvendinti kitas, švelnesnes lankytojų saugumo užtikrinimo priemones, o ne iš prie prašymų pridedamų aptvarų schemų atriboti visus statinius. Reikalavimas įgyvendinti lankytojų saugumo užtikrinimo priemones įgyvendinamas kaip papildoma leidimo sąlyga, vadovaujantis Taisyklių 19 punktu ir jame įtvirtintais proporcingumo bei būtinumo principais, taip pat pareiškėjo nuosavybės teisių ribojimo sąlygomis. Statinių egzistavimas nei Taisyklėse, nei kituose teisės aktuose nėra įtvirtintas kaip pagrindas atsisakyti išduoti leidimą.
28. Atsakovas Agentūra atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
29. Atsakovas nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą, įvertino visus byloje esančius įrodymus ir sprendime pasisakė dėl visų šalių nurodytų faktinių aplinkybių. Teismas sprendime pateikė įrodymų ir atlikto šalių nurodytų faktinių aplinkybių, paaiškinimų įvertinimą, kuris pagrįstas teisės aktų nuostatomis, nepadarė materialiosios teisės normų pažeidimų, kurie galėjo lemti neteisingo sprendimo priėmimą.
30. Atsakovas teigia, kad pareiškėjo argumentai, jog teisės aktai nenustato draudimų aptverti žemės sklypų teritorijoje esančius dirbtinius tvenkinius, kurių tikslas – užtikrinti gyvūnų gerbūvį, ir jokie apsunkinimai pareiškėjo žemės sklypams nėra nustatyti, nepagrįsti byloje esančiais įrodymais ir teisės aktų nuostatomis. Įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatyti pagrindai, draudžiantys asmeniui aptverti paviršinius vandens telkinius, kuriems pagal teisės aktų reikalavimus yra nustatytos paviršinių vandens telkinių pakrančių apsaugos juostos, taip, kad asmenys negalėtų praeiti paviršinio vandens telkinio pakrante, apsaugos zonos dalyje, apimančioje 5 metrus nuo vandens (kranto) linijos.
31. Vadovaudamasis Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo nuostatomis (99 str. 12 p., 100 str. 1 p.), Žemės įstatymo 21 straipsnio nuostatomis (1 p., 10 p.), Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 540 patvirtinto Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 3 punktu, Aplinkos apsaugos įstatymo 131 straipsnio 3 dalies 2 punktu, Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių valstybės kadastro steigimo ir jo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1114, 3.2 punktu, atsakovas nurodo, kad paviršinius vandens telkinius draudžiama įtraukti į aptvaro teritoriją, nes, net ir tveriant tvorą už vandens telkinio pakrantės apsaugos juostos ribų, būtų pažeidžiama įstatymuose nustatyta asmenų teisė praeiti pakrante, paviršinio vandens telkinio apsaugos zonos dalyje, apimančioje 5 metrus nuo vandens (kranto) linijos (paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostoje).
32. Atsakovas, vadovaudamasis Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 141 straipsnio 1 dalimi, nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad teismas visiškai nevertino Nekilnojamojo turto registro išrašų, kuriuose nėra įtraukta jokių specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, ir kad specialiosios žemės naudojimo sąlygos taikomos nuo nustatytų šiame įstatyme nurodytų teritorijų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre dienos.
33. Atsakovas akcentuoja, kad jis, įvertinęs prašymuose nurodytas faktines aplinkybes ir nustatytą teisinį reguliavimą, nusprendė pareiškėjui leidimų laikyti laukinius gyvūnus nelaisvėje neišduoti, kadangi vandens telkinius draudžiama įtraukti į aptvaro teritoriją, nes taip būtų pažeisti Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 99 straipsnio 12 punkto ir 100 straipsnio 1 punkto reikalavimai. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo argumentai dėl nepagrįsto nuosavybės teisės į žemės sklypą ribojimo yra nepagrįsti, nes pareiškėjo teisės naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu nebus ribojamos daugiau, nei tai nustato Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 99 straipsnio 12 punktas ir 100 straipsnio 1 punktas.
34. Atsakovas pabrėžia, kad, priešingai, nei teigia pareiškėjas, teismas ir Komisija vertino į bylą pateiktus įrodymus ir faktines aplinkybes dėl dirbtinių vandens telkinių aptvėrimo ir naudojimo, tačiau, įvertinus Vandens įstatymo 3 straipsnio 14 punkto ir atitinkamas Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo nuostatas, Taisyklių 4 priedo 16 punkto reikalavimus, darytina išvada, kad pareiškėjas turėtų pasirūpinti kitais gyvūnams laisvai aptvare prieinamais vandens šaltiniais.
35. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad į bylą pateiktas susirašinėjimas su pareiškėju elektroniniu paštu ir Agentūros Sprendimo motyvai paneigia pareiškėjo nurodytus argumentus, jog Agentūros Sprendime nenurodoma absoliučiai jokių papildomų veiksmų, kuriuos atlikus, pareiškėjo prašymas būtų patenkintas.
36. Atsakovas nurodo, kad iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės matyti, jog žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), planuojamo aptvaro teritorijoje yra 2003 metų ir 2017 metų statybos pabaigos statiniai. Planuojamo aptvaro teritorijoje yra gyvenamasis namas, pirtis. Tai yra gyvenamoji zona, kurioje žmonių lankymasis, automobilių privažiavimas prie minėtų pastatų yra neišvengiamas. Atsakovas pabrėžia, kad minėtoje teritorijoje planuojamas būtent laukinių gyvūnų aptvaras, o laukinių gyvūnų elgesys (ypač rujos metu) gali būti neprognozuojamas. Nuolatinis gyvūnų trikdymas, laisvo judėjimo aptvare ribojimas kelia stresą, kas gali iššaukti agresyvų gyvūnų elgesį, tai yra reali grėsmė tiek pačių gyvūnų, tiek žmonių saugumui, todėl saugumo užtikrinimas gali būti tik atribojus aptvarą nuo teritorijoje įrengtų pastatų.
Išplėstinė teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
37. Bylos esminis dalykas – atsakovo Aplinkos apsaugos agentūros 2020 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. (26)-A4E-2488, kuriuo atsisakyta pareiškėjui G. R. išduoti leidimus laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus, pagrįstumas ir teisėtumas. Pareiškėjas skunde taip pat yra suformulavęs reikalavimus panaikinti Komisijos 2020 m. birželio 18 d. sprendimą Nr. 21R-475(AG-449/04-2020) bei įpareigoti Agentūrą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymus ir išduoti leidimus laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus jo (pareiškėjo) nurodytoje teritorijoje (planuojamuose aptvaruose).
38. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. lapkričio 8 d. ir 2019 m. lapkričio 15 d. pateikė Agentūrai prašymus išduoti leidimus laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus (stirnas, danielius ir dėmėtuosius elnius) dviejuose besiribojančiuose 29,9158 ha ir 10,2950 ha ploto aptvaruose, esančiuose (duomenys neskelbtini), laikymo tikslas – veisimas, populiacijos atkūrimas, reabilitacija, adaptacija. Atsakovo Sprendimu šie prašymai netenkinti, motyvuojant tuo, kad planuojamuose aptvaruose yra dirbtiniai vandens telkiniai, kuriems nustatytos paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos, bei statiniai (gyvenamasis namas, pirtis su pagalbinėmis patalpomis, pagalbinis pastatas su buitinėmis patalpomis, kiemo statiniai), todėl laukinių gyvūnų laikymas pareiškėjo nurodytuose aptvaruose prieštarauja nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 99 straipsnio 12 punkto ir 100 straipsnio 1 punkto nuostatoms, taip pat neužtikrins Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2011 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. D1-533/B1-310, 20 punkte ir 4 priedo 5 punkte nustatytų laukinių gyvūnų laikymo nelaisvėje reikalavimų.
39. Pažymėtina, kad Agentūra 2020 m. sausio 27 d., 2020 m. sausio 30 d. ir 2020 m. vasario 18 d. elektroniniuose laiškuose pareiškėjui nurodė, jog dirbtiniai vandens telkiniai ir pastatai patenka į planuojamus aptvarus, todėl planuojamų aptvarų schemas reikia pakoreguoti taip, kad vandens telkiniai ir pastatai nepatektų į aptvarų teritoriją, taip pat, jog būtų paliktas laisvas praėjimas prie vandens telkinių, tačiau pareiškėjas nesutiko keisti (tikslinti) aptvarų schemas.
40. Pagal bylos duomenis pareiškėjas planuoja įrengti aptvarus Nekilnojamojo turto registre įregistruotuose jam ir jo sutuoktinei priklausančiuose žemės sklypuose, pertvarkant pagal anksčiau pareiškėjui išduotus leidimus įrengtus aptvarus, kuriuose jis iki šiol teisėtai vykdo veiklą; į šių aptvarų teritoriją patenka paties pareiškėjo turint tam leidimą anksčiau įrengti keturi didesni nei 0,1 ha ploto dirbtiniai nepratekami paviršiniai vandens telkiniai. Į vieną iš planuojamų aptvarų patenkančio ir su vienu iš ginčo vandens telkinių besiribojančio sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas patvirtina, jog jame dar nuo 2006 m. kovo 8 d. buvo įregistruotos paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos. Be to, dviejų iš sklypų, kurie patenka į abu planuojamus aptvarus ir kuriuose įrengti ginčo tvenkiniai, Nekilnojamojo turto registro išrašuose nurodyta, jog dalį žemės ūkio naudmenų užima vandens telkiniai (sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) – 1,0221 ha ploto, o sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) – 0,0459 ha, kadastro duomenų tikslinimo data atitinkamai 2017 m. sausio 30 d. ir 2019 m. rugsėjo 3 d.). Tačiau pastariesiems ir kitiems į ginčo aptvarus patenkantiems bei su minėtais vandens telkiniais besiribojantiems sklypams specialiosios žemės naudojimo sąlygos paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose bei pakrantės apsaugos juostose nėra įrašytos į Nekilnojamojo turto registrą.
41. Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastro žemėlapio duomenys patvirtina, kad minėtiems vandens telkiniams yra nustatytos paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos bei pakrantės apsaugos juostos, kurios įregistruotos UETK. Tačiau patys ginčo tvenkiniai UETK, kaip šio kadastro objektai, nėra įregistruoti.
42. Iš ginčo sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris patenka į abu planuojamus įrengti aptvarus, Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo nustatyta, kad jame yra pareiškėjo vardu registruoti statiniai: 1) gyvenamasis namas (pagrindinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji (vieno buto pastatai), statybos pabaigos metai – 2017 m., bendras plotas – 778,08 kv. m, fizinio nusidėvėjimo procentas – 0 proc.); 2) pirtis su pagalbinėmis patalpomis (statybos pabaigos metai – 2017 m., bendras plotas – 318,22 kv. m, fizinio nusidėvėjimo procentas – 12 proc.); 3) pagalbinis pastatas su buitinėmis patalpomis (statybos pabaigos metai – 2003 m., bendras plotas – 202,81 kv. m, fizinio nusidėvėjimo procentas – 15 proc.); 4) kiemo statiniai – 6 vnt. šuliniai ir atraminė sienutė (statybos pabaigos metai – 2003 m.).
Dėl dirbtinių paviršinių vandens telkinių planuojamuose aptvaruose
43. Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 99 straipsnio 12 punkte įtvirtinta, kad paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama tverti tvoras, kitais statiniais, įrenginiais ir (ar) įveisiamais želdiniais, medžių ir krūmų liekanomis kliudyti pakrante praeiti asmenims (toliau šiame punkte – užtvėrimai) paviršinio vandens telkinio apsaugos zonos dalyje, apimančioje 5 metrus nuo vandens (kranto) linijos (esant vidutiniam vandens lygiui); jeigu žemė pirmuosius 5 metrus nuo vandens telkinio kranto linijos yra užpelkėjusi arba yra stačiame šlaite (skardyje), nurodytas užtvėrimų draudimas taikomas didesniu atstumu nuo vandens taip, kad bent vieno metro pločio žemės juosta būtų tinkama asmenims praeiti vandens telkinio pakrante. Paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostose draudžiama atlikti darbus ir veiksmus, draudžiamus paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose pagal šio įstatymo 99 straipsnio nuostatas (Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 100 str. 1 p.).
44. Iki 2019 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Žemės įstatymo 21 straipsnis nustatė, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo: laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų reikalavimų (2 p.); leisti kitiems asmenims prieiti prie paviršinio vandens telkinių nustatytomis pakrantės apsaugos juostomis, lankyti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus bei objektus ir bendro naudojimo rekreacinius objektus (teritorijas) (10 p.); taip pat laikytis kitų įstatymų nustatytų reikalavimų (12 p.). Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir nuo 2020 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos Žemės įstatyme.
45. Saugomų teritorijų įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2019 m. gruodžio 31 d.) 20 straipsnio 1 dalis nustatė, jog tam, kad į vandens telkinius nepatektų pavojingų medžiagų, vandens telkinių krantai būtų apsaugoti nuo erozijos, būtų užtikrintas vandens telkinių pakrančių ekosistemų stabilumas, išsaugota migracinių koridorių funkcija, saugomas vandens telkinių pakrančių gamtinis kraštovaizdis ir jo estetinės vertybės, sudarytos palankios sąlygos rekreacijai, užtikrinta visuomenės teisė naudotis vandens telkiniais ir eiti jų pakrantėmis, išskiriamos paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos; paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos dalyje prie vandens telkinio nustatoma pakrantės apsaugos juosta. Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarką nustato Vyriausybės įgaliota institucija (Saugomų teritorijų įstatymo 20 str. 2 d.). Saugomose teritorijose žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkai, naudotojai bei valdytojai, kiti asmenys privalo laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų, teritorijų planavimo dokumentuose toms teritorijoms nustatytų, taip pat Nekilnojamojo turto registre įregistruotų veiklos apribojimų ir reikalavimų (Saugomų teritorijų įstatymo 32 str. 9 d.). Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir nuo 2020 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos Saugomų teritorijų įstatyme.
46. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 10 d. nutarimo Nr. 503 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Saugomų teritorijų įstatymą“ 1.14 punktu (nuo 2017 m. liepos 22 d. – Vyriausybės 2017 m. liepos 12 d. nutarimo Nr. 597 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymą“ 1.5 punktu) Aplinkos ministerija buvo įgaliota parengti ir patvirtinti (nustatyti) paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarką. Atitinkamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 540 buvo patvirtintas Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo aprašas (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2019 m. gruodžio 18 d.), kurio 3 punktas nustato, jog paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrančių apsaugos juostos nenustatomos tik prie pramoninės žuvininkystės tvenkinių, dirbtinių nepratekamų paviršinių vandens telkinių, kurių plotas – iki 0,1 ha, laikinų dirbtinių vandens telkinių, įrengiamų statybos laikotarpiui, bei griovių. Aprašo 2 punktas įtvirtina, kad jame nustatyti reikalavimai yra privalomi asmenims, rengiantiems teritorijų planavimo dokumentus, žemėtvarkos projektus, kitus dokumentus ir planus, kuriuose nustatomos teritorijų prie paviršinių vandens telkinių naudojimo sąlygos, bei asmenims, vykdantiems tokios veiklos valstybinę kontrolę.
47. Pareiškėjas, vadovaudamasis Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi, nustatančia, kad specialiosios žemės naudojimo sąlygos Nekilnojamojo turto registre įregistruotam žemės sklypui (jo daliai) taikomos nuo žymos apie nustatytas šiame įstatyme nurodytas teritorijas žemės sklypo registro įraše padarymo dienos, teigia, kad jis neturi laikytis jokių specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, susijusių su paviršinių vandens telkinių apsaugos zonomis ir pakrantės apsaugos juostomis, kurios nėra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjas nurodo, kad pagal jo pateiktas aptvarų schemas tvenkinių apsaugos zonose ir apsaugos juostose nėra tveriama tvora, statomi statiniai, įrenginiai, jam priklausančiuose žemės sklypuose nėra nustatytas servitutas, suteikiantis teisę kitiems asmenims laisvai judėti ir patekti prie pareiškėjo įrengtų tvenkinių pakrantės, taip pat žemės sklypuose nėra bendrojo naudojimo kelių, t. y. nėra jokių prielaidų, kad kiti asmenys galėtų prieiti prie ginčo vandens telkinių ir naudotis teise eiti nustatytomis pakrantės apsaugos juostomis. Pareiškėjo teigimu, teisės aktai nenustato draudimo vykdyti veiklą ir neriboja žemės savininko teisių labiau, nei yra nustatyta, t. y. nėra draudimo statyti statinius ar aptvėrimus ne prie vandens telkinio, o šiuo atveju atsakovas Sprendimu apribojo bet kokią veiklą pareiškėjo žemės sklypuose, net ir nesiribojančiuose su vandens telkiniais.
48. Atsakovas, vadovaudamasis Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 141 straipsnio 1 dalimi, teigia, jog nagrinėjamu atveju ginčo žemės sklypams specialiosios žemės naudojimo sąlygos paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose ir pakrantės apsaugos juostose taikomos nuo Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. nuo 2020 m. sausio 1 d. Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 141 straipsnio, reglamentuojančio šio įstatymo taikymą, 1 dalyje inter alia (be kita ko) įtvirtinta, jog tuo atveju, jeigu iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos Nekilnojamojo turto registre įregistruotam žemės sklypui (jo daliai), patenkančiam į paviršinio vandens telkinių apsaugos zonas ir juostas (ar į pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusį teisinį reguliavimą tas pačias teritorijas), šios teritorijos buvo neįrašytos į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą, specialiosios žemės naudojimo sąlygos, nustatytos šiose teritorijose, šiame žemės sklype (jo dalyje) taikomos nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos.
49. Atsakovas nurodo, kad įvertinus pareiškėjo įrengtų dirbtinių nepratekamų paviršinių vandens telkinių plotus (virš 0,1 ha) ir atsižvelgiant į Aprašo 5.2 punktą, pareiškėjo dirbtiniams nepratekamiems paviršiniams vandens telkiniams nustatytos paviršinių vandens telkinių apsaugos juostos du kartus mažesniu atstumu, nei nurodyta Aprašo 5.1.1–5.3.1 punktuose, o dirbtinių nepratekamų paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos plotis yra lygus apsaugos juostos pločiui (Aprašo 10 p.). Atsakovas, vadovaudamasis Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 ir 10 punktais bei Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi, akcentuoja, jog pagal pareiškėjo planuojamus įrengti aptvarus asmenims nėra jokios galimybės prieiti prie paviršinių vandens telkinių nustatytomis pakrantės apsaugos juostomis; tveriant tvorą už vandens telkinio pakrantės apsaugos juostos ribų būtų pažeidžiama įstatymuose nustatyta asmenų teisė praeiti pakrante, paviršinio vandens telkinio apsaugos zonos dalyje, apimančioje 5 metrus nuo vandens (kranto linijos (paviršinio vandens telkinių pakrantės apsaugos juostoje)).
50. Taigi byloje inter alia yra kilęs ginčas dėl to, ar teritorijoms (jų dalims) prie ginčo vandens telkinių taikytinos specialiosios žemės naudojimo sąlygos paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose ir pakrantės apsaugos juostose, jeigu jos nėra įrašytos į Nekilnojamojo turto registrą. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju visų pirma aktualus klausimas dėl paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrantės apsaugos juostų nustatymo prie ginčo vandens telkinių, t. y. ar pareiškėjo planuojamuose įrengti aptvaruose prie ginčo vandens telkinių esantys žemės sklypai (jų dalys) faktiškai ir teisiškai patenka į paviršinių vandens telkinių apsaugos zonas ir pakrantės apsaugos juostas. Teismų praktikoje panašaus pobūdžio bylose suformuota praktika, susijusi su specialiųjų žemės naudojimo sąlygų taikymu, kai jos nėra įrašytos į Nekilnojamojo turto registrą, taip pat patvirtina, kad tokiu atveju, kaip nagrinėjamoje byloje, svarbu nustatyti, ar atitinkami sklypai (jų dalys) faktiškai ir teisiškai pateko į teritorijas, kurioms nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2212-520/2018; 2021 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1799-520/2021; 2021 m. liepos 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3219-662/2021; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021).
51. Šiame kontekste, išplėstinei teisėjų kolegijai kilus pagrįstų abejonių dėl nagrinėjamoje byloje taikytinų Aprašo nuostatų, pagal kurias prie dirbtinių nepratekamų paviršinių vandens telkinių nustatomos paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos, teisėtumo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 30 d. nutartimi buvo pradėtas norminio administracinio akto teisėtumo tyrimas dėl Aprašo 5.2 punkto ir 10 punkto (2018 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. D1-1127 redakcija) atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui ir iš jo kylantiems teisės aktų hierarchijos reikalavimams, konstituciniam atsakingo valdymo principui, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam ir nuo konstitucinio teisinės valstybės principo neatsiejamam asmenų lygiateisiškumo principui, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo (2012 m. rugsėjo 18 d. įstatymo Nr. XI-2220 redakcija) 3 straipsnio 2 dalies 7 punktui ir Viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) 3 straipsnio 1 punktui. Atsižvelgiant į tai, šios bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinės nurodyta nutartimi pradėtą bylą dėl norminio administracinio akto dalies teisėtumo.
52. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. birželio 23 d. sprendimu, išnagrinėjęs norminę administracinę bylą Nr. eI-7-552/2022 pagal minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 30 d. nutartį pradėti tyrimą dėl norminio administracinio akto dalies teisėtumo, pripažino, kad Aprašo (2007 m. vasario 14 d. įsakymo Nr. D1-98 redakcija) 5.2 punktas ir 10 punktas (2018 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. D1-1127 redakcija) ta apimtimi, kiek juose, remiantis vien dirbtinių nepratekamų paviršinių vandens telkinių ploto kriterijumi (0,1 ha), prie dirbtinių nepratekamų paviršinių vandens telkinių nustatomos paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos, prieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui. Šis sprendimas Teisės aktų registre oficialiai paskelbtas 2022 m. liepos 1 d. (TAR, Nr. 14282).
53. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 118 straipsnio 1 dalimi, norminis administracinis aktas (ar jo dalis) paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl to norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Tai reiškia, kad norminis administracinis aktas, kurį kompetentingas administracinis teismas pripažino neteisėtu, nuo oficialaus atitinkamo administracinio teismo sprendimo paskelbimo dienos pašalinamas iš teisės sistemos ir nebegali būti taikomas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I556-11/2007). Aiškindamas ABTĮ 118 straipsnio 1 dalies nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog konstrukcija „paprastai negali būti taikomas“ suponuoja išvadą, kad galimos minėtos taisyklės, jog aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu, išimtys. Tokia išimtis iš šios taisyklės, be kita ko, yra tie atvejai, kai norminio teisės akto teisėtumas revizuojamas teisme nagrinėjamos individualiosios bylos pagrindu, kaip ir yra šioje byloje. Priešingu atveju konkretaus norminio akto teisėtumo revizavimas netektų prasmės, kadangi teisme nagrinėjamos individualiosios bylos baigčiai norminio akto panaikinimas neturėtų jokių teisinių pasekmių ir tektų vertinti, kad toks pripažintas neteisėtu norminis aktas buvo teisėtas ginčo, nagrinėjamo individualiojoje byloje, atsiradimo metu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5468-552/2019; 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-631-525/2020; kt.).
54. Taigi, įsiteisėjus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 23 d. sprendimui administracinėje byloje Nr. eI-7-552/2022 dėl norminio akto dalies pripažinimo neteisėtu ir teismui atnaujinus šios individualiosios bylos nagrinėjimą, toliau sprendžiant byloje ginčą Aprašo (2007 m. vasario 14 d. įsakymo Nr. D1-98 redakcija) 5.2 punkto ir 10 punkto (2018 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. D1-1127 redakcija), kuriais vadovaujantis prie dirbtinių nepratekamų paviršinių vandens telkinių nustatomos paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos, nebegalima taikyti. Todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo planuojamuose įrengti aptvaruose esantys su ginčo vandens telkiniais besiribojantys žemės sklypai (jų dalys) patenka į paviršinio vandens telkinių apsaugos zonas ir pakrantės apsaugos juostas. Atsižvelgiant į tai, nors atsakovas priimdamas ginčijamą Sprendimą minėtomis Aprašo nuostatomis expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nesivadovavo, nagrinėjamu atveju taip pat nėra pagrindo nurodytų sklypų (jų dalių) atžvilgiu taikyti specialiąsias žemės naudojimo sąlygas paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose ir pakrantės apsaugos juostose.
55. Įvertinusi minėtas aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju, ginčo sklypuose (jų dalyse) prie dirbtinių nepratekamų paviršinių vandens telkinių nesant nustatytoms paviršinių vandens telkinių apsaugos zonoms ir pakrantės apsaugos juostoms, skundžiamas atsakovo Sprendimas negali būti grindžiamas Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 99 straipsnio 12 punkto ir 100 straipsnio 1 punkto nuostatomis, todėl ši Sprendimo dalis pripažintina nepagrįsta ir naikintina.
Dėl statinių planuojamuose aptvaruose
56. Laukinės gyvūnijos įstatymo (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2018 m. liepos 1 d. iki 2021 m. balandžio 30 d.) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Laukinių gyvūnų laikymo nelaisvėje ir priežiūros, veisimo, kryžminimo, paėmimo iš buveinių ir laukinių gyvūnų naudojimo mokslo, mokymo, švietimo, estetikos tikslais ir zoologinėms kolekcijoms sudaryti reikalavimai nustatyti Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklėse. Atitinkamai leidimus laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos įgaliota institucija išduoda vadovaudamasi Taisyklių reikalavimais (Laukinės gyvūnijos įstatymo 7 str. 2 d.).
57. Taisyklių 20 punktas nustato, kad leidimas laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus išduodamas atsižvelgus į aptvarų, voljerų ar kitų statinių dydį ir kitus parametrus, į teritorijos gamtines sąlygas bei numatomų juose laikyti laukinių gyvūnų biologines savybes ir individų skaičių, laikantis laukinių gyvūnų laikymo nelaisvėje reikalavimų, nustatytų Taisyklių 4 priede; aptvaro, voljero ar kito statinio įrengimo vieta ir forma turi būti parenkama taip, kad nesuardytų nusistovėjusių laisvėje gyvenančių laukinių gyvūnų migracijos kelių. Pagal laukinių gyvūnų laikymo nelaisvėje reikalavimus nustatančio Taisyklių 4 priedo 5 punktą, laikant nelaisvėje laukinius gyvūnus, turi būti užtikrinama, kad gyvūnai neištrūktų ir neturėtų galimybių ištrūkti į laisvę; būtų užtikrinamas lankytojų saugumas (zoologijos soduose ir lankomuose voljeruose, aptvaruose ir kituose objektuose, kuriuose laikomi laukiniai gyvūnai). Taisyklių 27 punkte įtvirtinta, kad aptvarų, voljerų ar kitų statinių naudotojas organizuoja ir atlieka darbus, susijusius su aptvarų, voljerų ar kitų statinių įrengimu, ir naudoja aptvarus, voljerus ir kitus statinius laukiniams gyvūnams laikyti, be kita ko, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymu, šiomis Taisyklėmis, kitais teisės aktais. Laukiniai gyvūnai laikomi nelaisvėje pagal Taisyklių 4 priede nustatytus reikalavimus (Taisyklių 28 p.).
58. Kaip jau minėta, pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis ginčo sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris patenka į abu planuojamus įrengti aptvarus, pareiškėjo vardu registruoti statiniai: 1) gyvenamasis namas (pagrindinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji (vieno buto pastatai), statybos pabaigos metai – 2017 m., bendras plotas – 778,08 kv. m, fizinio nusidėvėjimo procentas – 0 proc.); 2) pirtis su pagalbinėmis patalpomis (statybos pabaigos metai – 2017 m., bendras plotas – 318,22 kv. m, fizinio nusidėvėjimo procentas – 12 proc.); 3) pagalbinis pastatas su buitinėmis patalpomis (statybos pabaigos metai – 2003 m., bendras plotas – 202,81 kv. m, fizinio nusidėvėjimo procentas – 15 proc.); 4) kiemo statiniai – 6 vnt. šuliniai ir atraminė sienutė (statybos pabaigos metai – 2003 m.). Nagrinėjamu atveju Nekilnojamojo turto registro įrašai nėra nuginčyti, todėl yra teisinis pagrindas remtis minėtais duomenimis (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str.).
59. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. balandžio 30 d.) 47 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, jog statinių naudotojai privalo naudoti statinį (jo patalpas) pagal paskirtį. Tai sudaro pagrindą vertinti, kad naudojant nurodytus statinius pagal paskirtį asmenys gali lankytis juose, taigi ir lankytis pagal pareiškėjo prašymus ketinamuose įrengti laukiniams gyvūnams laikyti skirtuose aptvaruose, kuriuose yra nurodyti statiniai, todėl pagal Taisyklių 4 priedo 5 punktą turi būti užtikrintas jų (lankytojų) saugumas bei tai, jog dėl asmenų lankymosi aptvaruose gyvūnai neištrūktų ir neturėtų galimybių ištrūkti į laisvę.
60. Kiek tai susiję su Taisyklių 4 priedo 5 punkte vartojama „lankytojų“ sąvoka, pabrėžtina, kad Taisyklėse ji atskirai nėra aptarta, o pagal Bendrinės lietuvių kalbos žodyną (11 dalis: L (l-Lieporiai). Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2021) „lankytojas“ bendrinėje kalboje apibrėžiamas kaip asmuo, kuris ką lanko, kuris kur lankosi. Žodžio „lankyti“ reikšmės – kuriam laikui ateiti ar atvykti pas ką; kuriam laikui ateiti ar atvykti kur; eiti mokslus, mokytis, dalyvauti pamokose, paskaitose, treniruotėse ir kt. užsiėmimuose. Pažymėtina, kad Taisyklių 4 priedo 5 punkte nurodytų objektų, kuriuose turi būti užtikrinamas lankytojų saugumas, sąrašas nėra baigtinis, tai patvirtina minėtoje nuostatoje vartojama lingvistinė formuluotė „ir kituose objektuose, kuriuose laikomi laukiniai gyvūnai“.
61. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas plečiamai taikė Taisyklių 4 priedo 5 punkte nustatytą ribojimą, išplečiant jį į draudimą aptvarus įrengti taip, kad juose būtų statiniai. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, jog pagal bylos duomenis į ginčo aptvarus patenka ne bet kokie statiniai, o būtent gyvenamosios paskirties. Pareiškėjas nei atsakovui, nei pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad nurodyti statiniai yra nenaudojami ir (ar) netinkami naudoti pagal tiesioginę jų paskirtį, nepaaiškino ir nepagrindė, kokiu tikslu planuojamuose įrengti aptvaruose yra gyvenamosios paskirties statiniai bei kam jie faktiškai numatomi naudoti, t. y. nepagrindė, kad nagrinėjamu atveju planuojamuose įrengti aptvaruose objektyviai nebus lankytojų, ir nenurodė, kokiomis kitomis priemonėmis galėtų būti užtikrinamas lankytojų saugumas neatribojus ginčo statinių iš planuojamų įrengti aptvarų, kad dėl asmenų lankymosi aptvaruose gyvūnai neištrūks ir neturės galimybių ištrūkti į laisvę.
62. Pareiškėjas akcentuoja, kad pagal Taisyklių 19 punktą, atsižvelgiant į teritorijos, kurioje numatoma laikyti laukinius gyvūnus nelaisvėje, ypatumus (atstumas iki artimiausių gyvenviečių, saugomų teritorijų; gamtiniai ypatumai), numatomų laikyti nelaisvėje laukinių gyvūnų rūšių specifiką (ypatingi biologiniai ar fiziologiniai poreikiai, apsaugos standartai), laikydamasi proporcingumo ir būtinumo principų, Agentūra į leidimą gali įrašyti motyvuotas papildomas sąlygas, todėl tuo atveju, jei aptvaras ir būtų įrengiamas lankymo tikslais, atsakovas turėtų pareigą pirmiausia reikalauti įgyvendinti kitas, švelnesnes lankytojų saugumo užtikrinimo priemones, o ne atsisakyti išduoti leidimą. Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, jog kreipiantis dėl leidimo laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus išdavimo pareiga pateikti visus tokiam leidimui išduoti būtinus duomenis, taigi šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju ir pagrįsti, kad ginčo aptvaruose nebus lankytojų ir (ar) taikant atitinkamas priemones bus užtikrinamas jų saugumas bei tai, jog dėl asmenų lankymosi aptvaruose gyvūnai neištrūktų ir neturėtų galimybių ištrūkti į laisvę, tenka būtent pareiškėjui (Taisyklių 13–14 p.).
63. Vadovaujantis Taisyklių 13 punktu, asmenys, ketinantys laikyti laukinius gyvūnus nelaisvėje, Agentūrai įteikia tiesiogiai, išsiunčia paštu ar kitomis elektroninio ryšio priemonėmis nustatytos formos prašymą (Taisyklių 3 priedas) leidimui laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus gauti. Prašyme nurodomi pageidaujamų nelaisvėje laikyti laukinių gyvūnų moksliniai lietuviški ir (arba) lotyniški pavadinimai. Su prašymu pateikiami Asmens tapatybę patvirtinantys dokumentai ar jų kopijos, žemės (statinio) nuosavybės teisę ar kitą valdymo teisę patvirtinantys dokumentai ar jų kopijos, žemės sklypo (statinio) planas su numatomo įrengti aptvaro schema. Jei žemės sklypas (statinys) priklauso bendrosios nuosavybės teise, prie prašymo pridedami žemės sklypo bendraturčių sutikimai. Jeigu aptvarą ar voljerą numatoma įrengti miške, pateikiamas savivaldybės vykdomosios institucijos sprendimas apriboti fizinių asmenų lankymąsi toje teritorijoje. Jeigu pareiškėjas pateikia neišsamų prašymą arba pateikia ne visą informaciją, kurios reikia leidimui išduoti, Agentūra per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos praneša pareiškėjui raštu arba el. paštu apie būtinybę pateikti trūkstamą informaciją ir kad terminas leidimui išduoti skaičiuojamas nuo visų patikslintų duomenų ir reikiamos informacijos leidimui išduoti gavimo dienos (Taisyklių 14 p.).
64. Pareiškėjas nurodo, kad pagal anksčiau jam išduotus ir galiojančius leidimus ginčo žemės sklypuose jau yra įsirengęs aptvarus, į kuriuos patenka aptariami statiniai, ir šiuose aptvaruose laukinius gyvūnus laiko dešimt metų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjo nurodomi ankstesni leidimai laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus jam buvo išduoti 2011–2013 metais (Komisijos byla, b. l. 33–35), o pagal Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo duomenis į abu planuojamus naujai įrengti aptvarus patenkančiame sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių statinių – gyvenamojo namo ir pirties su pagalbinėmis patalpomis – statybos pabaiga yra 2017 metai (Komisijos byla, b. l. 69–72).
65. Išplėstinė teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais pareiškėjo argumentų, jog nagrinėjamu atveju nepagrįstai ribojama jo nuosavybės teisė. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), aiškindamas Konstitucijos nuostatas dėl nuosavybės teisės ir jos apsaugos, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pabrėžęs, jog pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti (žr., pvz., 2011 m. sausio 31 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimus). Teisės normomis reguliuojamų nuosavybės santykių subjektai paprastai turi ne tik tam tikras teises, bet ir atitinkamas pareigas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d., 2011 m. sausio 31 d., 2019 m. lapkričio 25 d. nutarimus). Savininkas, turėdamas teisę valdyti nuosavybę, ja naudotis ir disponuoti, negali pažeisti įstatymų, taip pat kitų asmenų teisių (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d., 2013 m. balandžio 12 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimus).
66. Taigi šiuo atveju pareiškėjas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas gauti leidimą jam ir jo sutuoktinei priklausančiuose sklypuose laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus, privalo laikytis teisės aktų reikalavimų, inter alia Taisyklių 4 priedo 5 punkto nuostatų.
Dėl bylos procesinės baigties
67. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2019 m. lapkričio 8 d. ir 2019 m. lapkričio 15 d. atsakovui pateikė du atskirus prašymus dėl dviejų aptvarų įrengimo. Atsakovas šiuos prašymus nagrinėjo kartu ir priėmė dėl jų bendrą Sprendimą. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad byloje konstatavus, jog ginčijamo atsakovo Sprendimo dalis, kuria atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus tuo pagrindu, kad tai prieštarauja Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 99 straipsnio 12 punkto ir 100 straipsnio 1 punkto nuostatoms, pripažinta neteisėta ir naikintina.
68. Byloje nustatyta, kad šiuo atveju egzistuoja pagrindas atsakovui atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus motyvuojant tuo, jog planuojamuose įrengti aptvaruose yra gyvenamosios paskirties statiniai, todėl laukinių gyvūnų laikymas nurodytuose aptvaruose neužtikrins Taisyklių 20 punkte ir 4 priedo 5 punkte nustatytų laukinių gyvūnų laikymo nelaisvėje reikalavimų. Įvertinusi byloje esančią medžiagą, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju kyla abejonių, ar nurodyti statiniai patenka į abu pagal pareiškėjo prašymus planuojamus įrengti aptvarus. Nustačius, jog minėti statiniai patenka tik į vieną iš planuojamų įrengti aptvarų, tai suponuotų pagrindą netenkinti pareiškėjo prašymo tik dėl leidimo laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus būtent šiame aptvare išdavimo, ir egzistuotų pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą išduoti jam leidimą laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus kitame aptvare, į kurį ginčo statiniai nepatenka.
69. Iš pareiškėjo teismui suformuluoto reikalavimo matyti, kad jis siekia, jog atsakovas teismo sprendimu būtų įpareigotas išduoti jam leidimą laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus. Tačiau atsakovui detaliai ir visapusiškai neišnagrinėjus bei neįvertinus aplinkybių, ar sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris, kaip minėta, patenka į abu planuojamus įrengti aptvarus, esantys minėti statiniai taip pat patenka į šiuos abu aptvarus, nagrinėjamu atveju liko neištirtos ir neįvertintos esminės bylos aplinkybės, kurioms nustatyti ir byloje kilusiems neaiškumams pašalinti būtina surinkti bei įvertinti naujus įrodymus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjui turi būti sudarytos galimybės teikti įrodymus, pagrindžiančius jo nurodomas aplinkybes apie pastatų naudojimą / nenaudojimą, kad bus užtikrintas lankytojų saugumas. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą išduoti jam leidimą laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus negali būti tenkinamas, todėl Sprendimo dalis, kuria netenkinti abu pareiškėjo prašymai ir atsisakyta išduoti jam leidimus laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus motyvuojant tuo, jog planuojamuose įrengti aptvaruose yra gyvenamosios paskirties statiniai, naikintina, įpareigojant atsakovą iš naujo išnagrinėti nurodytus pareiškėjo prašymus.
70. Apibendrindama išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, t. y. panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies – panaikinamas atsakovo Sprendimas ir atsakovas įpareigojamas pareiškėjo 2019 m. lapkričio 8 d. ir 2019 m. lapkričio 15 d. prašymus išnagrinėti iš naujo, panaikinamas Komisijos sprendimas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
71. Pareiškėjas pateikė prašymą priteisti jam iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Iš byloje pareiškėjo pateiktų dokumentų nustatyta, kad jis advokatei už teisinę pagalbą, suteiktą pirmosios instancijos teisme, iš viso sumokėjo 3 107,28 Eur (609,84 Eur už bylos analizę ir prašymo teismui dėl posėdžio atidėjimo rengimą; 217,80 Eur už pasirengimą teismo posėdžiui ir susipažinimą teisme su byla; 348,48 Eur už pasirengimą teismo posėdžiui; 784,08 Eur už atstovavimą teisme; 145,20 Eur už prašymo dėl baudos skyrimo atsakovui už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis rengimą; 1 001,88 Eur už pasirengimą ir atstovavimą teisme), taip pat sumokėjo 30 Eur žyminį mokestį, o apeliacinės instancijos teisme advokatei už teisinę pagalbą iš viso sumokėjo 2 962,08 Eur (1 524,60 Eur už apeliacinio skundo rengimą; 696,96 Eur už paaiškinimų dėl atsakovo pateiktų papildomų duomenų rengimą; 392,04 Eur už prašymo dėl žodinio bylos nagrinėjimo rengimą; 348,48 Eur už rašytinių paaiškinimų po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 23 d. sprendimo rengimą), sumokėjo 11,25 Eur žyminį mokestį.
72. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi nagrinėjamu atveju galutinis sprendimas iš dalies priimamas pareiškėjo naudai, jis įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, atlyginimą.
73. Kaip jau minėta, pareiškėjas už skundą sumokėjo 30 Eur žyminį mokestį ir už apeliacinį skundą 11,25 Eur žyminį mokestį. Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas tiek skundą, tiek apeliacinį skundą teikė elektroninių ryšių priemonėmis, o tai reiškia, kad pareiškėjas, vadovaudamasis ABTĮ 35 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis, turėjo sumokėti 22,50 Eur žyminio mokesčio už skundą ir 11,25 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, todėl panaikinus Sprendimą pareiškėjui iš atsakovo priteisiama 33,75 Eur žyminio mokesčio suma (22,50 Eur + 11,25 Eur), o permokėta žyminio mokesčio suma (7,50 Eur) grąžintina pareiškėjui. Šiuo aspektu primintina, kad permokėtą žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (ABTĮ 38 str. 3 d.).
74. Sprendžiant klausimą dėl pareiškėjui priteistinų advokatės atstovavimo išlaidų dydžio, pažymėtina, kad šių išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 str. 5 d.).
75. CPK 98 straipsnio l dalyje reglamentuojama, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – ir Rekomendacijos). Teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad asmuo turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį sprendžia, ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens visa sumokėta suma pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas.
76. Pažymėtina, kad priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012; kt.). Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-816-438/2015; kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. birželio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P858-104/2014 atkreipė dėmesį į tai, kad ekonomiškumo principas suponuoja byloje dalyvaujančių asmenų pareigą procesinius veiksmus atlikti racionaliai, taupyti savo ir kitų proceso dalyvių lėšas.
77. Akcentuotina ir tai, kad ABTĮ 40 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar proceso šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertinęs ginčo kilimo ir kitas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Proceso šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.
78. Pagal Rekomendacijų 7 punktą, priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių). Teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis; minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinamas: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda (Rekomendacijų 9 p.).
79. Sprendžiant dėl pareiškėjo prašymo priteisti atstovavimo išlaidas, patirtas už advokatės suteiktą teisinę pagalbą, visų pirma, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog susitikimas su klientu, teismų praktikos analizė, teisinės konsultacijos, teisinės pozicijos formavimas, teismo sprendimo gavimas gali būti sudėtine skundo ar kito procesinio dokumento parengimo paslaugos dalimi, todėl ir patirtos išlaidos už minėtas paslaugas gali būti traktuojamos kaip išlaidos už vieną teisinę paslaugą – dokumento parengimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-239-575/2022 ir joje cituotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką). Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju pripažintina, kad prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo detalizuotos paslaugos – bylos analizė ir prašymo teismui dėl posėdžio atidėjimo rengimas, vertintinos kaip išlaidos už vieną teisinę paslaugą – prašymo parengimą. Tačiau iš byloje esančios medžiagos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad pareiškėjas apie 2020 m. rugpjūčio 31 d. paskirtą pirmosios instancijos teismo posėdį buvo informuotas 2020 m. rugpjūčio 18 d. jam išsiųstu teismo šaukimu, kuris pareiškėjui įteiktas 2020 m. rugpjūčio 19 d., o atstovavimo sutartį su advokate pareiškėjas sudarė 2020 m. rugpjūčio 26 d., t. y. tik po savaitės, kai iki paskirto teismo posėdžio buvo likę 5 dienos. Taigi pareiškėjo prašymą atidėti teismo posėdį iš esmės lėmė jo paties pasirinktas elgesys, todėl, įvertinus priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos už minėto dokumento parengimą, vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 4 dalimi, šios išlaidos nepagrįstai įtrauktos į išlaidas, kurias turi apmokėti atsakovas.
80. Iš bylos medžiagos taip pat nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo posėdis 2020 m. rugsėjo 14 d. truko 11 min., o 2020 m. spalio 26 d. – 1 val. 24 min., t. y. iš viso 1 val. 35 min. Atsižvelgiant į tai, pagal Rekomendacijų 7, 8.19, 9 ir 10 punktus pareiškėjui už 2 val. atstovavimą teisme maksimali rekomenduojama priteisti suma yra 279,70 Eur (1 398,50 Eur × 0,1 × 2). Kita vertus, kaip minėta, nagrinėjamu atveju atstovavimo sutartis su advokate buvo sudaryta tik 2020 m. rugpjūčio 26 d., t. y. jau po bylos inicijavimo pirmosios instancijos teisme, o skundą pirmosios instancijos teismui pateikė pats pareiškėjas ir advokatė nedalyvavo bylą nagrinėjant ikiteisminėje institucijoje, todėl išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad advokatei reikėjo papildomo laiko susipažinti su bylos medžiaga, ir tai, įvertinus bylos sudėtingumą bei apimtį, galėjo trukti iki 2 val., už ką maksimali rekomenduojama priteisti suma sudarytų 279,70 Eur (1 398,50 Eur × 0,1 × 2) (Rekomendacijų 7 ir 8.20 p). Kadangi pareiškėjo prašymas dėl baudos skyrimo atsakovui už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis nebuvo tenkintas, už šio prašymo parengimą patirtos išlaidos nelaikytinos būtinomis ir pagrįstomis.
81. Vertindama pareiškėjo prašymą priteisti atstovavimo išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad prašoma priteisti 1 524,60 Eur suma už apeliacinio skundo parengimą neviršija maksimalaus už apeliacinį skundą rekomenduojamo priteisti dydžio (Rekomendacijų 7 ir 8.9 p.), taip pat prašoma priteisti 348,48 Eur suma už rašytinių paaiškinimų po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 23 d. sprendimo rengimą neviršija pagal Rekomendacijų 7 ir 8.16 punktus apskaičiuoto maksimalaus dydžio. Tačiau pareiškėjo prašoma priteisti 696,96 Eur suma už paaiškinimų dėl atsakovo pateiktų papildomų duomenų rengimą viršija pagal Rekomendacijų 7 ir 8.16 punktus už tokį dokumentą rekomenduojamą priteisti maksimalią 626,56 Eur (1 566,40 Eur × 0,4) sumą, todėl atitinkamai mažintina. Kadangi pareiškėjo prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkintas, už šio prašymo parengimą patirtos išlaidos nelaikytinos būtinomis ir pagrįstomis išlaidomis, kurias turi atlyginti atsakovas.
82. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo atstovės suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, apimtį ir darbo laiko sąnaudas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, ginčo esmę, bylos apimtį, sudėtingumą ir pobūdį, taip pat bylos trukmę ir jos procesinę baigtį, atsižvelgdama į Rekomendacijose nurodytus priteistinus dydžius už advokato teisinę pagalbą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais, pareiškėjui iš atsakovo priteisia 2 500 Eur už atstovės suteiktas teisines paslaugas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose.
83. Apibendrinus nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad pareiškėjui iš atsakovo iš viso priteistina 2 533,75 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo G. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo G. R. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos agentūros 2020 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. (26)-A4E-2488 „Dėl atsisakymo išduoti leidimus laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus“ ir įpareigoti Aplinkos apsaugos agentūrą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo G. R. 2019 m. lapkričio 8 d. ir 2019 m. lapkričio 15 d. prašymus.
Panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (dabar Lietuvos administracinių ginčų komisija) 2020 m. birželio 18 d. sprendimą Nr. 21R-475(AG-449/04-2020).
Priteisti pareiškėjui G. R. iš atsakovo Aplinkos apsaugos agentūros 2 533,75 Eur (du tūkstančius penkis šimtus trisdešimt tris eurus ir 75 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose.
Grąžinti pareiškėjui G. R. žyminio mokesčio permoką – 7,50 Eur (septynis eurus ir 50 centų).
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Artūras Drigotas
Arūnas Sutkevičius
Dalia Višinskienė
Virginija Volskienė