Administracinė byla Nr. eA-206-968/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04701-2016-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 12.1; 12.2.2;
12.5.1; 12.13.1.1; 12.15.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. balandžio 17 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų M. Z. ir A. Z. (A. Z.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. Z. ir A. Z. skundus atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjai M. Z. ir A. Z. (toliau – pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundais, prašydami: 1) panaikinti atitinkamai Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2016 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-142 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – Vilniaus AVMI 2016 m. kovo 9 d. sprendimas) ir 2016 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-144 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – Vilniaus AVMI 2016 m. kovo 14 d. sprendimas); 2) panaikinti atitinkamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. 68-323 „Dėl M. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2016-04-08 skundo“ (toliau – VMI sprendimas Nr. 68-323) ir VMI 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. 68-324 „Dėl A. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2016-04-07 skundo“ (toliau – ir VMI sprendimas Nr. 68-324); 3) jeigu skundžiami sprendimai būtų palikti galioti (visiškai ar iš dalies), atleisti atitinkamai pareiškėją M. Z. nuo delspinigių už laikotarpį viršijusį rekomenduotiną 30 darbo dienų fizinio asmens kompleksinio mokestinio patikrinimo trukmę, taip pat už laikotarpį nuo 2014 m. balandžio 29 d. iki 2015 m. birželio 16 d., nuo 2015 m. liepos 10 d. iki 2015 m. spalio 29 d. ir nuo 2016 m. rugsėjo 29 d. iki 2016 m. lapkričio 8 d., o pareiškėją A. Z. nuo delspinigių, apskaičiuotų už kitą laikotarpį, nei laikotarpis nuo 2014 m. gruodžio 16 d. iki 2015 m. sausio 19 d. (imtinai), nuo 2015 m. vasario 23 d. iki 2015 m. kovo 23 d. (imtinai) bei nuo 2015 m. liepos 8 d. iki 2015 m. liepos 29 d. (imtinai) (I t., b. l. 1–13; II t., b. l. 2–17).
2. Pareiškėja skunde nurodė, kad:
2.1. VMI nepagrįstai pareiškėjos paskolų sutarčių pagrindu iš užsienio juridinių asmenų („Forpost Ltd“, „CMM Soft LLC“ ir „Dilasoft Ltd“) gautas lėšas pripažino pareiškėjų pajamomis ir jas apmokestino gyventojų pajamų mokesčiu (toliau – GPM), nes paskolos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) nuostatomis, nėra pripažįstamos GPM objektu. Pareiškėja paaiškino, kad tik dalį pasiskolintų lėšų panaudojo asmeniniais tikslais, o didelę dalį lėšų perskolino (UAB „Velinga“, UAB „Forbis“ ir UAB „Konika“), tačiau VMI šią aplinkybę ignoravo. Be to, paskolų sutartyse nebuvo nurodyta, kokiu tikslu pareiškėja įsipareigoja naudoti pasiskolintas lėšas, todėl VMI samprotavimai dėl to, kad lėšos buvo naudojamos asmeniniais ar šeimos tikslais, nepagrindžia VMI daromos išvados dėl paskolų pripažinimo apmokestinamosiomis pajamomis.
2.2. VMI pareiškėjos gautas paskolas nepagrįstai pripažino pareiškėjų bendrosios jungtinės nuosavybės turtu, neatsižvelgdama į bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, kuriais paskolų pagrindu susiformavusios skolos buvo priteistos asmeniškai iš pareiškėjos. Daugiau nei pusę skolos pareiškėja jau yra grąžinusi. Be to, VMI nepagrįstai nevertino pareiškėjų 2013 m. rugsėjo 5 d. sudarytos povedybinės sutarties, kurioje yra aptartas kiekvieno iš sutuoktinių turimo turto teisinis rėžimas.
2.3. VMI nepagrįstai teigia, kad pareiškėja dalyvavo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sukčiavime (tokios išvados patikrinimo metu Vilniaus AVMI nepadarė). Pareiškėjai nepagrįstai buvo apskaičiuotas PVM, nes 2008–2012 m. vyną pareiškėja įsigijo asmeniniams poreikiams. Tai, kad vynui buvo taikytas 0 proc. tarifas nuo pareiškėjos valios niekaip nepriklausė. Tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėja nevykdė jokios ekonominės veiklos ir negavo jokių tokios veiklos pajamų.
2.4. VMI nepagrįstai apmokestino PVM pareiškėjos iš UAB „Forbis“ 2009 m. gruodžio 31 d. gautą autorinį atlyginimą, nes pareiškėja nėra apmokestinamasis asmuo. VMI neargumentuodamas nevertino to, kad pareiškėjai išmokėtas honoraras (32 412 Lt) pateko į susitarimo tarp Vilniaus AVMI ir UAB „Forbis“ 2012 m. birželio 21 d. susitarimą, kurio objektas buvo papildomai apskaičiuotinas GPM nuo minėtos bendrovės šios bendrovės darbuotojams išmokėtų autorinių atlyginimų. Toks skirtingas tų pačių sandorių aiškinimas, pasak pareiškėjos, pažeidžia mokesčių mokėtojų lygybės principą.
2.5. Mokestinis patikrinimas truko beveik 2 metus (5 kartus ilgiau nei rekomenduotina patikrinimo trukmė), todėl pareiškėja turi būti atleista nuo atitinkamos dalies GPM, PVM ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos (toliau – PSDĮ) delspinigių mokėjimo.
3. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:
3.1. Pareiškėjos gautos lėšos negali būti laikomos bendrąja jungtine nuosavybe ir abiem pareiškėjams apmokestinamos lygiomis dalimis. Pareiškėjos gautos pajamos nėra pareiškėjo pajamos. Pareiškėja savarankiškai sprendžia savo finansinius klausimus. Pareiškėjas nedalyvavo kartu su pareiškėja jai gaunant paskolas. Iš minėtų užsienio įmonių gautos pajamos nebuvo naudojamos pareiškėjo asmeniniams poreikiams tenkinti (pareiškėjo išlaidos 2008–2012 m. iš esmės atitiko gautas pajamas).
3.2. Faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Pareiškėjos gautų paskolų klausimas yra išspręstas įsiteisėjusiais teismų sprendimais, todėl nėra jokio pagrindo pareiškėjos gautų paskolų pripažinti pareiškėjo pajamomis. Vertinant priešingai susiklostytų situacija, kai pareiškėja turi sugrąžinti visą jai paskolintą sumą, tačiau nuo pusės šios sumos mokesčius turi sumokėti ne pareiškėja, o pareiškėjas. Pareiga įrodyti, kad sandoris buvo sudarytas šeimos interesais, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tenka šaliai, siekiančiai, kad vieno sutuoktinio prisiimta prievolė būtų pripažinta bendra abiejų sutuoktinių prievole.
3.3. VMI nepagrįstai pareiškėjos gautas lėšas priskyrė pareiškėjo pajamoms, motyvuodama neobjektyvia ir neteisinga išvada, kad buvo nustatyti abiejų pareiškėjų aktyvūs veiksmai steigiant užsienio įmones, suteikusias pareiškėjai paskolas, bei dalyvaujant jų veikloje. VMI taip pat klaidingai daro nuorodą į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.88 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją. VMI nepagrįstai teigė, kad povedybinė sutartis tikrintam laikotarpiui neturi įtakos. Tai paneigia povedybinės sutarties 1.10 punktas, numatantis, kad konkretaus sutuoktinio piniginės prievolės tretiesiems asmenims yra to sutuoktinio asmeninio pobūdžio prievolė. Povedybinė sutartis buvo sudaryta iki pareiškėjų mokestinių patikrinimo pradžios ir atspindėjo tikrąją šalių valią.
3.4. Apskaičiuojant pareiškėjo nuo honoraro (16 000 Eur), gauto iš Anglijoje ir Velse registruotos įmonės „Forbis Ltd“, mokėtiną pajamų mokestį, reikėjo atskaityti Didžiojoje Britanijoje sumokėtą 761,09 Eur dydžio mokestį. VMI nepateikė argumentų, kodėl pareiškėjo gautą autorinį atlyginimą priskiria „kitoms pajamoms“, numatytoms Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinės Karalystės Vyriausybės sutarties dėl pajamų bei kapitalo prieaugio pajamų dvigubo apmokestinimo išvengimo ir mokesčių slėpimo prevencijos (toliau – Dvišalė sutartis) 22 straipsnyje, nepagrįstai netaikydama Dvišalės sutarties 12 straipsnio („Honoraras“).
3.5. Pareiškėjas turėtų būti atleistas nuo dalies delspinigių mokėjimo vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, nes pažeidimą iš esmės lėmė ne pareiškėjo veiksmai, o VMI veikla, neužtikrinant, kad mokestinis patikrinimas būtų atliktas per objektyviai įmanomą kuo trumpesnį laikotarpį.
4. VMI atsiliepimuose prašė pareiškėjų skundus atmesti kaip nepagrįstus (III t., b. l. 1–9; IV t., b. l. 1–15). Nurodė, kad
4.1. VMI paaiškino, kad pareiškėjai nedeklaravo iš pareiškėjų prašymu Jungtinėse Amerikos Valstijose (toliau – JAV) įsteigtų ir veiklos nevykdančių užsienio įmonių „Forpost Ltd“, „CMM Soft LLC“ ir „Dilasoft Ltd“ gautų pajamų (iš viso 6 681 934 Lt) ir nesumokėjo GPM. Remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika, VMI pažymėjo, kad būtent mokesčių mokėtojas turi pareigą įrodyti, kad gautos piniginės lėšos nėra jo pajamos arba, kad tai yra neapmokestinamosios pajamos. Pareiškėjai pateikė su minėtomis įmonėmis 2008 m. sausio mėn. pasirašytas sutartis dėl 2 mln. Eur paskolos, tačiau nepateikė ekonomine logika pagrįstų paaiškinimų, kurie atskleistų konkrečias paskolų suteikimo aplinkybes bei motyvus. JAV mokesčių administratorius nurodė, kad minėtos įmonės yra priedangos mokesčių tikslais. Esant ženklaus dydžio paskolų sumoms nebuvo numatyta jokių prievolių įvykdymą užtikrinančių priemonių. VMI padarė išvadą, kad paskolų sutartys buvo surašytos tik formaliai, siekiant įteisinti pareiškėjų gautas nedeklaruotas ir neapmokestintas pajamas. Gautos pajamos priskirtos abiem pareiškėjams, nes patikrinimo metu buvo nustatyti abiejų pareiškėjų aktyvus veiksmai, kuriant minėtas įmones. Be to, pajamos buvo gautos abiejų pareiškėjų ir kitų šeimos narių, iš gautų pajamų buvo tenkinami abiejų pareiškėjų asmeniniai ir šeimos interesai. Pareiškėjų 2013 m. rugsėjo 5 d. sudaryta povedybinė sutartis tikrintam laikotarpiui (2008–2012 metams) negaliojo. Be to, šios sutarties 2 punkte numatyta, kad turtas įgytas nuo santuokos sudarymo (1981 m. kovo 29 d.) iki šios sutarties įsigaliojimo yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.
4.2. Mokestinio ginčo metu nustatytos faktinės aplinkybės bei inicijuoti civiliniai ginčai nėra tie patys, todėl mokesčių administratorius nėra besąlygiškai saistomas priimtų sprendimų civilinėse bylose. Mokestinio ginčo atveju nėra sprendžiamas klausimas dėl sutarčių teisinio galiojimo ir iš to kylančių civilinių pasekmių, o yra vertinami susiklostę teisiniai santykiai mokestiniais teisiniais aspektais.
4.3. Dėl apskaičiuoto PVM, VMI nurodė, kad pareiškėja nuo 2007 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 23 d. buvo įregistruota PVM mokėtoja. Pareiškėjai 2008–2012 m. laikotarpiu sumokėjo 804 725,19 Lt įmonėms, tiekusioms vyną. VMI konstatavo, kad pareiškėja, būdama PVM mokėtoja, iš Europos Sąjungos teritorijoje registruotų įmonių įsigijusi prekes, neteisėtai į PVM atskaitą įtraukė apskaičiuotą 170 387 Lt PVM sumą. Pareiškėja, pasinaudodama savo PVM mokėtojo kodu, patvirtino aplinkybę, kad vykdo ekonominę veiklą bei vyną užsisakė apmokestinamaisiais tikslais, tačiau vėliau pakeitė savo poziciją, nurodydama, kad vyną pirko asmeniniais tikslais.
4.4. Mokesčių mokėtojas negali būti atleidžiamas nuo delspinigių mokėjimo kitais nei Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais pagrindais. VMI atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjų nurodytas patikrinimo atlikimo terminas yra tik rekomendacinio pobūdžio ir negali būti taikomas neatsižvelgiant į patikrinimo apimtį, turinį, nustatytas aplinkybes ir pan.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepimuose prašė pareiškėjų skundų netenkinti (II t., b. l. 99–100, 124–125). Vilniaus AVMI nurodė, kad sutinka su VMI atsiliepimuose išdėstytais argumentais.
II.
6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 20 d. sprendimu pareiškėjų skundus atmetė kaip nepagrįstus (V t., b. l. 115–131).
7. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius visų surinktų duomenų kontekste pagrįstai darė išvadą dėl paskolų sutarčių dirbtinumo. Teismas taip pat konstatavo, kad pavedimuose nurodyta mokėjimo paskirtis („Dėmesys A. Z.“, „mokėjimas avansu“, „už administracines paslaugas“, „už konsultavimo paslaugas“, „apmokėjimas pagal paskolą“ ir kt.) kaip netiesioginis įrodymas patvirtina, jog pavedimuose nurodytos pinigų sumos negali būti laikomos pareiškėjams suteikta paskola.
8. Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius iš JAV mokesčių administratoriaus surinko duomenis, kad įmonės „Forpost Ltd“ ir CMM Soft LLC“ nevykdo veiklos ir yra kaip priedangos įmonės mokesčių tikslais. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjai, nors ir turėjo tokią pareigą pagal MAĮ 67 straipsnio 2 dalį, tačiau nepateikė duomenų apie tai, kad minėtos įmonės veikė kitų šalių (ne JAV) jurisdikcijose. Teismas sprendė, kad mokesčių administratorius pagrįstai (vadovaudamasis MAĮ 69 straipsnio 1 dalimi) paskolos sutartis laikė dirbtiniais sandoriais ir pagrįstai pripažino jas realiai pareiškėjų gautomis pajamomis. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius pagrįstai neatsižvelgė į povedybinę sutartį, nes jos 1 punktu pareiškėjai susitarė joje nustatytą turto režimą taikyti nuo šios sutarties sudarymo momento, be to šios sutarties 2 punkte įtvirtino sąlygą, kad turtas įgytas nuo santuokos sudarymo iki šios sutarties sudarymo yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.
9. Teismas nustatė, kad visos skolos iš pareiškėjos civilinėse bylose buvo priteistos supaprastinta tvarka, priimant teismo įsakymą (teismui netikrinant kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo), todėl teismas sprendė, kad mokesčių administratorius pagrįstai šių aplinkybių nepripažino įrodančiomis, kad pajamas gavo tik pareiškėja, taip pat, kad tarp pareiškėjų ir minėtų įmonių buvo paskoliniai santykiai. Teismas konstatavo, kad paskolų sutartys buvo sudarytos tik formaliai, siekiant įteisinti pareiškėjų gautų pajamų šaltinius.
10. Teismas nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad ji nebuvo PVM apmokestinamasis asmuo, nurodydamas, kad pareiškėja PVM prievolės atsiradimo metu buvo įregistruota į PVM mokėtojų registrą. Teismas nurodė, kad pareiškėjai nuo 2008 m. iki 2012 m. už tiektas prekes (vyną) sumokėjo iš viso 804 725,19 Lt. Pareiškėja sąskaitose buvo nurodyta prekių gavėja, taip pat nurodytas jos PVM mokėtojo kodas. Teismas sutiko su mokesčių administratoriumi, kad pareiškėja neteisėtai į PVM atskaitą įtraukė apskaičiuotą 50 976,60 Eur PVM, todėl mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai patikrinimo akte pareiškėjai priskaičiavo 50 976,60 Eur PVM.
11. Teismas nurodė, kad autorinis atlyginimas pagal autorinę sutartį ir honoraras nėra tapačios sąvokos. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius pareiškėjo iš įmonės „Forbis Ltd“ 2009 m. gautą 16 000 Eur sumą pagrįstai vertino kaip autorinį atlyginimą pagal 2007 m. liepos 1 d. sutartį.
12. Teismas konstatavo, kad pareiškėjai, sudarydami paskolų sandorius, nedeklaruodami privalomų mokėti mokesčių, turėjo tikslą išvengti PVM, GPM ir PSDĮ mokėjimo, taip padarydami žalą valstybei. Teismas nurodė, kad mokestinis patikrinimas buvo didelės apimties ir gana sudėtingas, mokesčių administratorius aiškinosi daug faktinių aplinkybių, kreipėsi į užsienio valstybių (JAV, Jungtinės Karalystės) mokesčių administratorius bei kitus asmenis, analizavo didelį kiekį gautos informacijos. Teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog mokestiniai patikrinimai truko nepagrįstai ilgai, taip pat sprendė, kad nėra MAĮ 141 straipsnyje nustatytų pagrindų atleisti pareiškėjus nuo priskaičiuotų delspinigių.
III.
13. Pareiškėjai apeliaciniuose skunduose prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundus patenkinti (V t., b. l. 135–147, 167–181).
14. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad:
14.1. Teismas sprendimą priėmė, neatsižvelgdamas į byloje pateiktą medžiagą, sprendimo argumentavimui pasirinko tik VMI teiktus argumentus, rėmėsi byloje nesančiais įrodymais dėl galbūt esamų ar nesamų duomenų iš užsienio administratorių.
14.2. Teismas nepagrįstai Lietuvos teismų sprendimus (bendrosios kompetencijos teismų priimtus teismų įsakymus) laiko nepatvirtinančiais faktinių aplinkybių, kurios turi esminę reikšmę šiai bylai. Susiklosto situacija, kad pagal vieną teismo sprendimą asmuo privalo sugrąžinti lėšas, kurias kitas teismas apmokestina kaip jo pajamas. Be to, teismas ignoravo lėšų perskolinimo faktą.
14.3. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad lėšos gautos pagal paskolų sutartis laikytinos pareiškėjų bendromis pajamomis. Teismas, nekritiškai perrašydamas VMI argumentus, nesigilino į pareiškėjų pateiktus paaiškinimus, neatsižvelgė į akivaizdžius pareiškėjos veiklos savarankiškumą pagrindžiančius įrodymus bei povedybinę sutartį (jos 1.10 punktą). Vien tai, kad ginčo pajamos pagal privatinės teisės nuostatas yra laikytinos bendrąja sutuoktinių nuosavybe nėra pagrindas pripažinti pareiškėją mokesčių mokėtoju ir laikyti jį gavusiu pajamų (lygiomis dalimis su pareiškėja) apmokestinimo GPM tikslais. Sprendžiant dėl to, kuris asmuo laikytinas mokesčių mokėtoju, svarbu nustatyti, kas tas pajamas gavo, o ne kieno poreikiams tenkinti šios lėšos buvo panaudotos.
14.4. Teismas sprendė, jog PVM apskaičiuotas pagrįstai, remdamasis vien tuo, kad pareiškėja buvo įregistruota PVM mokėtoja. Tai rodo teismo formalų požiūrį į pareiškėjos mokestines prievoles. Bendrovė, iš kurios pareiškėja 2009 m. gavo autorinį atlyginimą, su Vilniaus AVMI 2012 m. birželio 21 d. sudarė susitarimą dėl autorinių sutarčių, sudarytų nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d. apmokestinimo kaip su darbo santykiais susijusių pajamų. Teismo vertinimas, kad pareiškėjos gautas autorinis atlyginimas yra PVM apmokestinamos pajamos kelia grėsmę šiam susitarimui, nes teismo sprendimas sukuria situaciją, kai tos pačios pajamos yra apmokestinamos ir kaip susijusios su darbo santykiais ir kaip ekonominės veiklos pajamos.
14.5. Teismo teiginiai, kad pareiškėja neturi teisės į PVM atskaitą, susijusią su įsigytais vyno gaminiais neatitinka faktinės situacijos, nes pareiškėja niekada nesinaudojo teise į PVM atskaitą. Teismas nenustatinėjo pareiškėjos ekonominės veiklos vykdymo požymių (siekio gauti pajamų), o apsiribojo tik formaliais faktais (individualios veiklos registravimas, įregistravimas į PVM mokėtojų registrą). Teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėja, nurodydama vyno gaminių pardavėjams savo PVM mokėtojos kodą, patvirtino aplinkybę, jog vykdo ekonominę veiklą, o vyną užsisakė apmokestinamiesiems tikslams. Išvada dėl pareiškėjos vykdomos ekonominės veiklos, visiškai nepasisakant dėl akcizų mokesčio, yra nenuosekli.
14.6. Teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą dėl atleidimo nuo dalies delspinigių. Papildomai apskaičiuotų delspinigių bendra suma sudaro 58 proc. (kartu su bauda – 68 proc.) papildomai apskaičiuotų mokesčių sumos. Tokia sankcija yra neproporcinga, neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų. Mokestinis patikrinimas truko nepagrįstai ilgai, t. y. beveik 2 metus. Be to, 1 metus ir 3 mėnesius iš šio laikotarpio patikrinimas buvo sustabdytas neva dėl papildomos informacijos rinkimo. Mokesčių administratoriui netinkamai atliekant savo pareigas mokesčių mokėtojams kylančios pasekmės (šiuo atveju – delspinigių pavidalu) turėtų būti panaikinamos.
15. Papildomuose paaiškinimuose pareiškėja pažymi, kad ji neginčija pinigų gavimo fakto pagal paskolų sutartis, tačiau paskolos nėra pripažįstamos GPM objektu (VI t., b. l. 27–30). Pareiškėja taip pat pažymi, kad tiek povedybinė sutartis, tiek ir paskolų sutarčių pakeitimai buvo padaryti iki mokestinio patikrinimo pradžios, t. y. dar iki 2013 m. gruodžio 27 d.
16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja argumentus nurodytus skunde pirmosios instancijos teismui, pažymėdamas, kad:
16.1. Pareiškėjos prievolės pagal gautas paskolas yra jos asmeninės prievolės, pareiškėjas šiuose santykiuose nedalyvavo ir nėra šių santykių naudos gavėjas. Pareiškėjui buvo perkelta pareiškėjai nustatytos mokestinės prievolės dalis (pusė) tik dėl to, kad pareiškėjas yra jos sutuoktinis, visiškai nevertinant, ar pareiškėjas tikrai yra gavęs pajamų. Pasak pareiškėjo, teismas nevertino, ar ginčo pajamos buvo gautos abiejų pareiškėjų valia. Be to, nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas faktiškai gavo pajamas, kurių šaltinis yra pareiškėjai ir pareiškėjų dukrai JAV įmonių pervesti pinigai. Teismas dėl nesuprantamų priežasčių sprendė, kad keletas vienos įmonės pavedimų, kuriuose nurodytas pareiškėjas, patvirtina, kad pareiškėjas gavo pajamas iš visų šių įmonių. Pareiškėjos prievolės pagal paskolų sutartis patenka į povedybinės sutarties 1.10 punkto taikymo apimtį ir yra laikomos asmeninėmis pareiškėjos prievolėmis.
16.2. Pareiškėjas dalyvavo tik vienos iš JAV įmonių steigime, todėl teismas darė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas aktyviai dalyvavo visų trijų įmonių steigime ir jų veikloje.
16.3. Iš įmonės „Forbis Ltd“ gautas 16 000 Eur autorinis atlyginimas atitinka honoraro sampratą, įtvirtintą Dvišalėje sutartyje. Tai patvirtina VMI paskelbtas Dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarčių paaiškinimas, komentuojantis šių sutarčių 12 straipsnį („Honoraras“), todėl VMI negalėjo taikyti Dvišalės sutarties 22 straipsnio („Kitos pajamos“). Lietuva taip pat turi teisę apmokestinti honorarą, tačiau apskaičiuojant mokestį, turėjo būti atskaitytas Didžiojoje Britanijoje sumokėtas mokestis (761,09 Eur).
16.4. Pareiškėjas turėtų būti atleistas nuo dalies delspinigių, atsižvelgiant į tai, kad patikrinimas užtruko nepateisinamai ilgai ir tai nebuvo susiję su pareiškėjo veiksmais.
17. Papildomuose paaiškinimuose pareiškėjas nurodo, kad teismas visiškai neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kad procesinė pareiga įrodyti, jog sandoris buvo sudarytas šeimos interesais, tenka šaliai, siekiančiai, kad vieno sutuoktinio prisiimta prievolė pagal paskolos sutartį būtų pripažinta bendra abiejų sutuoktinių prievole (VI t., b. l. 31–37). Vien tai, kad pareiškėjas iš pareiškėjos gavo tam tikras, palyginus nereikšmingo dydžio (387 822 Lt), sumas nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjos pajamos savaime yra pareiškėjo pajamos. Pareiškėjas pastebi, kad jis taip pat pagal poreikį yra pravedęs pinigų (903 811 Lt) pareiškėjai, tačiau visa tai niekaip nepatvirtina fakto, kad JAV įmonių pervestos lėšos pareiškėjai yra pareiškėjo pajamos. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad nesteigė ir nedalyvavo steigiant įmones „CMM Soft LLC“ ir „Dilasoft Ltd“ bei nedalyvavo nei vienos iš minimų JAV įmonių veikloje. Vien keleto pavedimų paskirtis, pasak pareiškėjo, negali būti pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas dalyvavo sandoriuose su minėtomis įmonėmis. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad VMI yra viešai išaiškinęs, jog honoraras apima ir autorines teises, susijusias su programine įranga, todėl šiuo atveju teismo išvada yra priešinga VMI išaiškinimams. Be to, pareiškėjo nuomone, sankcijos taikymas pareiškėjui ar jos dydis negali priklausyti nuo kitų asmenų (pareiškėjos ar pareiškėjų dukros) veiksmų ar neveikimo, taikant sankciją turi būti konstatuojami pareiškėjo ne laiku ir netinkamai atlikti ar neatlikti veiksmai, tačiau tai nebuvo padaryta.
18. VMI atsiliepime prašo pareiškėjų apeliacinius skundus atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (VI t., b. l. 1–24). VMI nurodo, kad:
18.1. Teismas pagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo skundo argumentus, kad jis nėra tikrasis pinigų gavėjas, nes surinkti įrodymai patvirtina, kad iš JAV įmonių gauti pinigai buvo panaudojami bendram šeimos narių interesui tenkinti, pinigai buvo pervedami tarp visų šeimos narių (tėvų ir vaikų), todėl nėra pagrindo teigti, kad pinigus gavo tik pareiškėja. Be to, pinigai buvo gauti iš įmonių, kurios buvo įsteigtos arba prie jų steigimo prisidėjo abu pareiškėjai, taip pat pavedimų paskirtyse (pinigų pervedimo pagrindas) buvo įvardijami abu pareiškėjai.
18.2. Pareiškėja nepateikė ekonomine logika pagrįstų paaiškinimų, kurie atskleistų konkrečias paskolų suteikimo aplinkybes bei motyvus. Teismo įsakymų pateikimas bei minėtų įsakymų pagrindu iš pareiškėjos vykdomi išieškojimo veiksmai vertintini kaip pareiškėjos gynybinė pozicija, nes tariamose paskolų sutartyse prievolės įvykdymo terminai buvo nustatyti iki 2020 m. gruodžio 31 d., tačiau vykstant mokestiniam patikrinimui pareiškėja pasirašė šių sutarčių pakeitimus dėl sau nepalankios sąlygos, prievolės įvykdymo termino sutrumpinimo iki 2015 m. sausio 1 d., o 2015 m. rugsėjo mėn. jau buvo priimti teismo įsakymai ir pradedamas priverstinis išieškojimas iš pareiškėjos. VMI vertinimu, pajamos iš JAV įmonių buvo gautos bendra pareiškėjų valia, t. y. teisinių santykių, kurių pagrindu buvo gautos pajamos, faktiniai dalyviai buvo abu pareiškėjai, todėl galima daryti išvadą, kad pajamas GPMĮ prasme iš šių įmonių faktiškai yra gavęs kiekvienas iš pareiškėjų.
18.3. Povedybinė sutartis pagal CK 3.102 straipsnio 2 dalį įsigalioja nuo jos sudarymo, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip. Pareiškėjų mokestinio tyrimo atlikimo metu sudarytoje povedybinėje sutartyje kitoks nei CK 3.102 straipsnio 2 dalyje numatytas sutarties įsigaliojimas nebuvo numatytas, todėl pareiškėjų turtui buvo pagrįstai taikytas CK 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas režimas (bendroji jungtinė nuosavybė).
18.4. Pareiškėjų sudaryta verslo schema buvo siekiama suklaidinti mokesčių administratorių, todėl šie pareiškėjų veiksmai lėmė patikrinimo eigos trukmę. Be to, trūko bendradarbiavimo iš pareiškėjų šeimos narių (pareiškėjų dukros). Atleisti pareiškėjus nuo delspinigių mokėjimo nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
19. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Vilniaus AVMI sprendimų, kuriais mokesčių administratorius pareiškėjai už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. apskaičiavo 165 670,18 Eur GPM, 100 768 Eur GPM delspinigių, 50 976,60 Eur PVM, 24 328 Eur PVM delspinigių, skyrė 16 568 Eur GPM baudą ir 5 098 Eur PVM baudą, už 2009 m. apskaičiavo 9 675,05 PSDĮ, 6 079 Eur PSDĮ delspinigių ir skyrė 968 Eur PSDĮ baudą, o pareiškėjui už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. apskaičiavo 106 506,02 Eur GPM, 51 298 Eur GPM delspinigių ir skyrė 10 651 Eur GPM baudą, už 2009 m. apskaičiavo 10 635,14 Eur PSDĮ, 6 727 PSDĮ delspinigių bei skyrė 1 064 Eur PSDĮ baudą, taip pat dėl VMI sprendimų, kuriais šie Vilniaus AVMI sprendimai patvirtinti, teisėtumo ir pagrįstumo.
20. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus nenustatė pagrindų skundžiamiems Vilniaus AVMI ir VMI sprendimams panaikinti, todėl pareiškėjų skundus atmetė. Pareiškėjai su šiuo teismo sprendimu nesutinka ir savo nesutikimą grindžia šiais pagrindiniais argumentais: 1) paskolų pagrindu gautos lėšos nepagrįstai apmokestintos GPM, pripažintos bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe, o tai darant nepagrįstai nesivadovauta povedybine sutartimi bei įsiteisėjusiais teismų sprendimais; 2) nepagrįstai apmokestintas autorinis atlyginimas; 3) įsigytas vynas apmokestintas PVM, neatsižvelgiant į tai, kad jis buvo pirktas asmeniniams poreikiams tenkinti, o pareiškėja ginčo laikotarpiu ekonominės veiklos nevykdė; 4) pareiškėjams paskaičiuota delspinigių suma yra neproporcinga, prieštaraujanti teisingumo ir protingumo principams; 5) teismas neatsižvelgė į byloje pateiktą medžiagą, rėmėsi išimtinai atsakovo argumentais, be to, rėmėsi byloje nesančiais įrodymais dėl duomenų iš užsienio administratorių.
21. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.
22. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).
23. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Todėl teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su žemesnės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.
24. Pasisakant dėl pajamų, kurias pareiškėja nurodė gavusi iš 2008 m. sausio 4 d., 2008 m. sausio 11 d. ir 2008 m. sausio 22 d. sudarytų paskolos sandorių su įmonėmis „Forpost Ltd“, „CMM Soft LLC“ ir „Dilasoft Ltd“ (III t., b. l. 47–56) priskyrimo GPM apmokestinamoms pajamoms pabrėžtina, kad pareiškėja neneigia gavusi sandoriuose nurodytas sumas. Ji teigia, kad paskolos nėra pripažįstamos GPM objektu, todėl, jos nuomone, mokesčių administratorius gautas sumas nepagrįstai apmokestino GPM.
25. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius už sumas, kurias ginčo laikotarpiu pareiškėja nurodė gavusi iš 2008 m. sausio 4 d., 2008 m. sausio 11 d. ir 2008 m. sausio 22 d. sudarytų paskolos sandorių, mokėtiną GPM paskaičiavo, vadovaudamasis MAĮ 69 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą; šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.
26. Turinio viršenybės prieš formą principas įtvirtintas MAĮ 10 straipsnyje, kur nustatyta, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. LVAT praktikoje pripažįstama, kad taikant turinio viršenybės prieš formą principą, iš esmės yra atliekamas konkretaus mokestinio teisinio santykio dalyvio veiklos turinio vertinimas. Šis veiklos vertinimas atliekamas siekiant ne sukurti, pakeisti ar panaikinti mokestinius teisinius santykius, t. y. santykius, kurie yra reguliuojami mokesčių įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų, bet siekiant tinkamai kvalifikuoti nustatytas tikrąsias teisiškai reikšmingas aplinkybes, tokiu būdu atskleidžiant realiai atsiradusius ir egzistuojančius mokestinius teisinius santykius. Tai reiškia, jog taikant aptariamą principą yra atliekamas tokios mokestinių teisinių santykių dalyvių veiklos vertinimas, pirmenybę teikiant ne šios veiklos formaliai išraiškai, bet jos turiniui, kuri ne tik tiesiogiai ir betarpiškai yra susijusi su konkrečiais mokestiniais teisiniais santykiais, bet ir kuri lemia (lėmė) šių santykių ar jų dalies atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą. Šis veiklos vertinimas atliekamas inter alia (be kita ko) paisant protingumo ir sąžiningumo principų; turinio viršenybės prieš formą principo taikymas pats savaime (savarankiškai) negali tiesiogiai paveikti aptariamų santykių dalyvių teisių ir pareigų apimties ar sukurti naujas mokestinių prievolių atsiradimo ir priskyrimo atitinkamam asmeniui taisykles, bet sudaro prielaidas atitinkamus santykius kvalifikuoti pagal kitas mokesčių įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų nuostatas, nei tas, kurios būtų taikomos atsižvelgiant į formalią mokestinių teisinių santykių dalyvių veiklos išraišką (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 11 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-724/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 25, 2013 m., 2013 m. lapkričio 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A556 715/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2014 m., 2017 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-517-442/2017). Sprendžiant dėl ginčo faktinių aplinkybių vertinimo jų kvalifikavimo pagal MAĮ 69 straipsnio 1 dalį aspektu, primintina ir tai, kad, vadovaujantis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalimi, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Žinoma, ši proceso taisyklė nereiškia, jog mokesčių administratorius yra atleidžiamas nuo jam, be kita ko, MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytos įrodinėjimo pareigos. Tačiau būtent teismas, inter alia pagal minėtas proceso taisykles dėl įrodymų vertinimo, sprendžia, ar mokesčių administratorius įvykdė aptariamą (įrodinėjimo) pareigą, ar jo surinkti ir pateikti duomenys (įrodymai), nustatytos ir pagrįstos faktinės aplinkybės patvirtina įstatymų leidėjo MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pagrindų (sąlygų) šiai nuostatai taikyti buvimą (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-517-442/2017).
27. Teisėjų kolegija, įvertinusi mokestinio patikrinimo metu nustatytas su paminėtų sandorių sudarymu ir vykdymu susijusias faktines aplinkybes, pritaria mokesčių administratoriaus ir pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šių ūkinių operacijų, kurios formaliai įformintos 2008 m. sausio 4 d., 2008 m. sausio 11 d. ir 2008 m. sausio 22 d. sudarytais paskolos sandoriais, turinys neatitinka realaus šių sandorių turinio ir kad šie sandoriai buvo sudaryti dirbtinai, siekiant vienintelio tikslo – gauti mokestinės naudos. Konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju egzistavo MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos ginčo mokestines prievoles apskaičiuoti šioje nuostatoje numatytu būdu. Mokesčių administratorius įvykdė jam tenkančią įrodinėjimo pareigą (MAĮ 67 str. 1 d.). Jis pagal MAĮ 69 straipsnio 1 dalies taisykles teisingai nustatė tikrąjį ginčo mokestinių teisinių santykių turinį, todėl šiuo aspektu skundžiami Vilniaus AVMI ir VMI sprendimai yra pagrįsti pakankamais ir tinkamais įrodymais (MAĮ 67 str. 1 d.); pareiškėjų argumentai bei teikiami įrodymai neleidžia kitaip vertinti ginčo teisinių santykių. Pareiškėjos argumentai, susiję su teiginiu, kad paskolos nėra pripažįstamos GPM objektu, savaime nesudaro pagrindo kitaip vertinti, nei įvertino mokesčių administratorius ir pirmosios instancijos teismas skundžiamuose sprendimuose, pinigų sumas, kurias pareiškėja teigia gavusi iš 2008 m. sausio 4 d., 2008 m. sausio 11 d. ir 2008 m. sausio 22 d. sudarytų paskolos sandorių, ar daryti išvadą, kad mokesčių administratorius šias sumas nepagrįstai priskyrė GPM apmokestinamoms pajamoms.
28. Pareiškėjai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo byloje esančius Vilniaus miesto apylinkes teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. įsakymus, priimtus civilinėse bylose Nr. eL2-39076-934/2015, Nr. eL2-39074-816/2015 ir Nr. eL2-39075-933/2015, ir antstolio vykdomuosius dokumentus vykdomosiose bylose (III t., b. l. 58–66) bei pagal juos vykdomą skolų išieškojimą iš pareiškėjos. Šiuo aspektu pirmiausiai pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas šio mokestinio ginčo kontekste paminėtus teismo įsakymus įvertino ir motyvuotai atsakė į su jais susijusius pareiškėjų argumentus (žr. pirmosios instancijos teismo sprendimo 10–11 psl.). Pritardama pirmosios instancijos teismo išdėstytiems motyvams, teisėjų kolegija papildomai pabrėžia, kad, LVAT praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismo įsakymas yra tik tam tikra civilinio teisinio pobūdžio pasekmė ir mokestine teisine prasme nepagrindžia mokestinėje byloje tiriamo pajamų gavimo (žr., pvz. LVAT sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-111/2011, 2019 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2002-968/2018).
29. Savo teiginius dėl įsiteisėjusių teismo sprendimų įrodomosios galios pareiškėja, be kita ko, grindžia LVAT 2012 m. sausio 16 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje pateiktais išaiškinimais. Pasisakydama dėl pareiškėjos cituojamoje LVAT 2012 m. sausio 16 d. nutartyje pateiktų išaiškinimų taikymo nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegija, pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip ne kartą konstatuota LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT išplėstinės kolegijos 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3147-662/2019): teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (nepatikrinus faktų iš anksto), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma; dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori (nepatikrinus faktų iš anksto), o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas); taigi tam, jog būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, būtina, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi, t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos nurodomos bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi skiriasi, todėl pagrindo remtis minėtoje byloje suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis nėra.
30. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą aktualaus teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo skyriuje „Dėl pareiškėjos paskolų sutarčių pagrindu gautų lėšų pripažinimo pareiškėjos ir jos sutuoktinio – pareiškėjo pajamomis ir jų apmokestinimo“ išdėstytiems motyvams dėl povedybinės sutarties turinio ir faktinių aplinkybių, susijusių su ginčui reikšmingų pareiškėjos paskolų sutarčių vertinimu bei jų pagrindu gautų lėšų pripažinimu abiejų sutuoktinių pajamomis. Taip pat apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, visų byloje surinktų įrodymų ir aktualaus teisinio reguliavimo kontekste įvertinusi pirmosios instancijos teismo argumentus, išdėstytus šio teismo sprendimo skyriuose „Dėl iš Europos Sąjungos valstybių įsigytų vyno gaminių apmokestinimo PVM“ ir „Dėl autorinių atlyginimų apmokestinimo“, konstatuoja, kad jie yra pakankami išvadoms, jog mokesčių administratorius pagrįstai Patikrinimo akte pareiškėjai priskaičiavo 50 976,60 Eur PVM už ginčo laikotarpį įsigytus vyno gaminius ir pareiškėjo iš įmonės „Forbis Ltd“ gautas pajamas priskyrė kitoms pajamoms bei apmokestino 15 proc. GPM tarifu. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjų apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai (žr. nutarties 14.3, 14.5, 16.1–16.3 p.) nesudaro nei faktinio, nei teisinio pagrindo teigti, jog šiais aspektais pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir padarytos išvados yra neteisingi, ar atlikti pažeidžiant materialines ir (arba) procesines teisės normas.
31. Pareiškėjai teigia, kad jie nepagrįstai neatleisti nuo dalies delspinigių (žr. nutarties 14.6 ir 16.4 p.). Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems motyvams dėl aplinkybių reikšmingų pareiškėjams skaičiuojant delspinigius vertinimo ir jų paskaičiavimo pagrįstumo, todėl jų nekartoja. Pabrėžtina, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyti MAĮ įtvirtinti pagrindai (100 str. 1 d. ir 141 str. 1 d.), kuriems esant pareiškėjai galėtų būti atleisti nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, taip pat nenustatytos jokios išskirtinės aplinkybės, dėl kurių pareiškėjus reikėtų atleisti nuo pagal įstatymą apskaičiuotų delspinigių mokėjimo. Nesant MAĮ įtvirtintų pagrindų, kuriais remiantis pareiškėjai galėtų būti atleisti nuo jiems paskaičiuotų delspinigių mokėjimo, pripažintina, jog skundžiami mokesčių administratoriaus sprendimai šiuo aspektu yra teisėti ir pagrįsti, todėl pirmosios instancijos teismas šioje dalyje pareiškėjų skundus atmetė pagrįstai.
32. Įvertinusi kitus pareiškėjų apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad jais arba kartojami pirminiuose skunduose išdėstyti argumentai, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu (pvz., apeliaciniuose skunduose teigiama, kad teismas neatsižvelgė į byloje pateiktą medžiagą, rėmėsi išimtinai atsakovo argumentais, rėmėsi byloje nesančiais įrodymais dėl duomenų iš užsienio administratorių), iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinių skundų argumentai išsamiau nenagrinėjami.
33. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo. Todėl apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjų M. Z. ir A. Z. (A. Z.) apeliacinius skundus atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Rytis Krasauskas
Ramutė Ruškytė