Civilinė byla Nr. 2A-1906-555/2019

                                                Teisminio proceso Nr. 2-68-3-25593-2016-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.2.4.3; 3.1.7.8; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1

(S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 12 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Labokaitės, Mindaugo Šimonio ir Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. liepos 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-713-946/2019 pagal ieškovės J. S. ieškinį atsakovams antstoliui D. T. ir M. K. dėl turto pardavimo iš varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „F.“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė J. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančiu antstolio D. T. 2016 m. birželio 14 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nuosavybės teisė į J. S. priklausiusį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) (0,0626 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 19,06 kv. m. bendro ploto sodo pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 10 kv. m. ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius (kiemo aikštelę), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo perleista M. K.; taikyti dvišalę restituciją: J. S. sugrąžinant nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) (0,0626 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 19,06 kv. m. bendro ploto sodo pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 10 kv. m. ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius (kiemo aikštelę), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), o iš J. S. – jai 2016 m. birželio 17 d. išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymu grąžintą 1 031,14 Eur sumą.

2.       Ieškovė nurodė, kad ji 2016 m. birželio 6 d. atsitiktinai sužinojo, jog antstolis D. T., vykdydamas išieškojimą išieškotojos UAB „F.“ naudai, pardavė ieškovei priklausantį nekilnojamąjį turtą – 0,0626 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 19,06 kv. m. sodo pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 10 kv. m. ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius (kiemo aikštelę), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovė 2016 m. birželio 7 d. kreipėsi į antstolį su skundu dėl šio turto pardavimo iš varžytinių, kuris 2016 m. birželio 17 d. pateikė patvarkymą, jog su skundu nesutinka, tuo pačiu 2016 m. birželio 14 d., neišnagrinėjęs ieškovės skundo, surašė turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nuosavybės teisė į ieškovei priklausiusį turtą buvo perleista atsakovui M. K.. Ieškovė teigė, kad neteisėti yra jos atžvilgiu UAB „F.“ naudai priimti teismo sprendimai už akių, kuriais iš ieškovės priteista skola, dėl kurių priverstinio vykdymo yra kilęs šis ginčas, kadangi teismas išnagrinėjo bylas ieškovei nedalyvaujant, jai tinkamai nepranešus apie teismo posėdžio laiką ir vietą, kas sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą. Ieškovė antstolio D. T. nebuvo tinkamai informuota apie sprendimą pradėti išieškojimo veiksmus iš nekilnojamojo turto – nors antstolis yra nurodęs, kad formaliai siuntė pranešimus ieškovei jos gyvenamosios vietos adresu, tačiau faktiškai nesiėmė visų įmanomų priemonių informuoti skolininkę apie priverstinio vykdymo priemonės pakeitimą. Skelbimas apie varžytynes ant paties nekilnojamojo turto taip pat nebuvo iškabintas, kaip to reikalauja Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 706 straipsnio 2 dalis, kas sutrukdė platesniam potencialių pirkėjų ratui sužinoti apie galimybę įsigyti iš varžytinių ginčo turtą, o taip pat sutrukdė pritraukti į varžytines daugiau dalyvių, kartu parduoti turtą už didesnę kainą. Vykdant priverstinį išieškojimą pažeista išieškojimo iš skolininko fizinio asmens turto eilė, nes nepavykus visa apimtimi išieškoti skolos iš ieškovės pajamų, nebuvo bandoma nukreipti išieškojimo į ieškovės kilnojamuosius daiktus. Ginčo name, kuris antstolio buvo parduotas iš varžytinių, gyveno ieškovės dukra I. S. S., kuri buvo (duomenys neskelbtini) studentė, todėl tai buvo turtas, būtinas skolininko ar jo šeimos pragyvenimui ir mokymuisi, t. y. tokiu būdu atitiko CPK 668 straipsnio 1 dalyje numatytą turtą, iš kurio negali būti išieškoma. Kadangi ieškovė nebuvo tinkamai informuota apie išieškojimo nukreipimą į turtą, todėl ji neturėjo galimybės pasiūlyti savo pirkėją, reikšti prieštaravimus dėl nustatytos turto vertės. Be to, ginčo turtas negalėjo būti parduotas iš varžytinių, kadangi skolos suma neviršijo 2 030,00 Eur, kaip tai numato CPK 663 straipsnio 3 dalis.

3.       Atsakovas M. K. su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad ieškovė melagingai teigia, jog jos dukra gyveno iš varžytinių parduotame name ir, kad parduotas turtas buvo būtinas šeimos pragyvenimui ir mokymuisi, kadangi nutarime užfiksuotas dukros liudijimas policijos pareigūnams, jog sode ji nesilankė maždaug 8 metus. Sodo namas yra negyvenamasis pastatas, šiuose išvaržytuose sodo statiniuose nebuvo šildymo sistemų, elektros, jie neatitiko higienos normų ir kitų gyvenamiesiems pastatams keliamų reikalavimų – sanitarinių mazgų (geriamojo vandentiekio ir buitinių nuotekų šalinimo tinklų), stogas kiauras, seniai dengtas aplinkai kenksmingais asbesto lakštais. Iš antstolio V. Z. 2016 m. rugpjūčio 10 d. atlikto faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad sodo pastatai ir sklypas ilgai buvo apleisti, statinių langai išdaužyti, viduje buvo kenkėjų pėdsakų, pelėsio, sklypas apžėlęs. Pažymėjo, kad ieškovę ragino išsivežti kilnojamuosius daiktus, tačiau ji laiškų nepriėmė, į skambučius neatsiliepė. Be to, dalis varžytinėse įsigyto turto jau yra nugriauta, kita dalis – griaunama arba rekonstruojama, keičiama paskirtis, projektuojamas gręžinys, investicijos į šį turtą gerokai viršija pirkto sklypo vertę.

4.       Atsakovas antstolis D. T. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir nurodė, kad ieškovės reikalavimui turi būti taikoma ieškinio senatis – skundžiamas turto pardavimo iš varžytynių aktas pasirašytas 2016 m. birželio 14 d., o ieškovės ieškinys dėl skundžiamo akto pateiktas 2018 m. gegužės 21 d., t. y. praėjus beveik dvejiems metams. Teismo sprendimo vykdymo metu antstolis iš varžytynių pardavė ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą, apie turto pardavimo iš varžytynių aktą ieškovė buvo informuota tinkamai, o bylinėjimosi su antstoliu metu ieškovė buvo atstovaujama advokatės, todėl ieškinys dėl turto pardavimo iš varžytynių pripažinimo negaliojančiu galėjo būti pateiktas jau seniai, tad ieškinio senaties praleidimo klausimas negali būti pateisinamas. Be to, ieškovės teiginys, kad antstolis nenagrinėjo jos skundų, neatitinka tikrovės, vykdomųjų bylų duomenys patvirtina priešingas aplinkybes. Kadangi stabdyti vykdymo veiksmus vykdomosiose bylose ieškovės atžvilgiu antstoliui nebuvo jokio teisinio pagrindo, antstolis tęsė vykdymo veiksmus ir atitinkamai suėjus procesiniams terminams surašė turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. (duomenys neskelbtini). Vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini) antstolio kontoroje pradėta 2012 m. rugsėjo 28 d., o vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini) – 2015 m. gegužės 11 d. Visi procesiniai dokumentai iš vykdomųjų bylų buvo siunčiami skolininkei jos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), kurį ieškovė nurodo ir 2016 m. birželio 7 d. pateiktame prašyme bei kituose teismui teiktuose dokumentuose. Vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pirminiai procesiniai dokumentai ieškovei buvo įteikti per darbovietę bei kurį laiką buvo vykdomi atskaitymai iš ieškovės darbo užmokesčio, ieškovė buvo pateikusi antstoliui ir prašymą grąžinti nurašytas lėšas nuo sąskaitos, todėl ieškovės teiginiai dėl atsitiktinio jos sužinojimo apie skolas, yra neatitinkantys tikrovės. Gavus darbovietės pranešimą apie ieškovės atleidimą iš darbo, atsižvelgiant į esminę aplinkybę, kad ieškovės įsiskolinimai didėjo ne tik UAB „F.“ naudai, tačiau ir kitų kreditorių atžvilgiu bei nepavykus įteikti ieškovei naujai siųstų dokumentų jos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), o taip pat siekiant surasti atsakovę bei informuoti apie visus vykdomosiose bylose atliekamus procesinius veiksmus, tuo pačiu ir areštuoto turto realizavimo procedūrą, 2015 m. liepos 2 d. patvarkymu buvo paskelbta ieškovės paieška. 2015 m. liepos 15 d. raštu paieškos grupė informavo, kad ieškovė apklausta nurodė savo gyvenamosios vietos adresą (duomenys neskelbtini), todėl nesant teisinio pagrindo skirti skolininko kuratorių vykdymo procese, visi procesiniai dokumentai, informuojantys apie atliekamus veiksmus vykdomosiose bylose, ekspertizės nekilnojamojo turto rinkos vertei nustatyti skyrimą, patvarkymas dėl ekspertizės išvadų, buvo siunčiami ieškovei jos deklaruotu gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini) ir buvo laikomi įteiktais. Apie ieškovei priklausančio turto varžytines buvo paskelbta specialiame interneto tinklalapyje laikantis įstatymo reikalavimų bei įstatyme įtvirtintų terminų, o siekiant papildomai informuoti ieškovę apie jai priklausančio turto paskelbtas varžytynes, ieškovei registruota pašto siunta adresu (duomenys neskelbtini), buvo išsiųstas patvarkymas, informuojantis apie paskelbtas varžytynes, kuris grįžo neįteiktas. Antstolis taip pat nurodė, kad jis neturi realios galimybės iškabinti skelbimų ant kiekvieno parduodamo turto, o taip pat nuolat tikrinti ir kontroliuoti, ar šie skelbimai vis dar kabo, yra nenuplėšti ar nesugadinti, tačiau tokią galimybę turėjo ieškovė, kuri, be kita ko, galėjo spaudoje ir internetiniuose nekilnojamojo turto portaluose skelbti įvairaus turinio skelbimus savo nuožiūra, kreiptis į nekilnojamojo turto agentus, kurie padėtų surasti areštuoto turto pirkėją, kuriam būtų galima parduoti turtą iki varžytynių. Antstolis yra nustatęs, kad turto realizavimo iš varžytynių metu ieškovė nedirbo, jokių įplaukų iš areštuotų sąskaitų kredito įstaigose pervedama nebuvo, nuosavybės teise buvo įgijusi 1/4 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), kurį visą laiką – tiek policijos pareigūnams vykdant paiešką, tiek procesiniuose dokumentuose teismams, nurodė savo gyvenamosios vietos adresu, o asmeninės nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) Atsakovas teigė, kad ieškovė siekė bet kokiu būdu vilkinti vykdymo procesą, piktnaudžiavo įstatymo suteiktomis teisėmis, siekė išvengti priteistų skolinių įsipareigojimų vykdymo. Antstolis nepažeidė jokių teisės normų, nukreipdamas išieškojimą į ieškovei priklausantį kitą, antraeilį ir ne pagrindinės gyvenamosios vietos nekilnojamąjį turtą, nes skola negalėjo būti grąžinta artimiausius šešis mėnesius. Ieškovei nuosavybės teise priklausęs varžytinėse realizuotas turtas nėra ir niekada nebuvo turto rūšis, iš kurio negali būti išieškoma, nes turtas niekada nebuvo ieškovės pastovi gyvenamoji vieta. Antstolis taip pat pažymėjo, kad aplinkybė, jog turto iš varžytinių metu jame gyveno skolininkės dukra I. S., yra nepagrįsta, kadangi 2017 m. lapkričio 29 d. apklausos metu (duomenys neskelbtini) dukra pati teigė, jog šiame nekilnojamame turte ji lankėsi retai ir paskutinį kartą buvusi maždaug prieš aštuonerius metus. Antstolis taip pat nurodė, kad realizavus ieškovei priklausantį turtą, 2016 m. birželio 17 d. priimtu lėšų paskirstymo patvarkymu Nr. (duomenys neskelbtini) gautos lėšos buvo paskirstytos UAB „F.“ bei visiems kitiems prie išieškojimo prisijungusiems kreditoriams – UAB „F.“ išmokėta 2 075,98 Eur, antstoliui G. B. pervesta 2 770,48 Eur suma, antstoliui D. K. pervesta 203,48 Eur suma, o skolininkei grąžinta susidariusi 1 031,14 Eur. Turto arešto aktų registre turto areštas įregistruotas 2012 m. lapkričio 22 d, turto vertė nustatyta vadovaujantis UAB „Capital vertinimas“ 2016 m. kovo 21 d. ekspertizės aktu, kuris atitinka visus įstatymo reikalavimus ir yra išsamus. Ieškovė ieškinyje nepateikė jokių objektyvių įrodymų dėl turto rinkos vertės, kad eksperto nustatyta rinkos vertė buvo netinkama.

5.       Trečiasis asmuo, nepareiškęs savarankiškų reikalavimų, UAB „F.“ nurodė, kad ieškinys yra nepagrįstas, todėl turi būti atmestas. Ieškovė 2003 m. yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), tačiau, kaip buto savininkė, prie bendrosios dalinės nuosavybės valdymo ir išlaikymo neprisidėjo, todėl UAB „F.“ tris kartus kreipėsi į teismą dėl skolų priteisimo. Šiuo metu yra skolinga UAB „F.“ 3 626,75 Eur, neskaičiuojant delspinigių, iš šios sumos – 452,44 Eur už laikotarpį nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. liepos 31 d., nes ir toliau nemoka už bendrovės teikiamas paslaugas.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Kauno apylinkės teismas 2019 m. liepos 29 d. sprendimu ieškinį atmetė: priteisė iš ieškovės J. S. valstybės naudai 19,45 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

7.       Dėl ieškinio senaties. Teismas nurodė, kad šiuo atveja taikoma specialioji norma, nustatanti, jog reikalavimams dėl turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktų pripažinimo negaliojančiais taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo varžytynių akto pasirašymo dienos. Teismas konstatavo, kad ieškinio senaties terminas suėjo 2017 m. birželio 14 d., ieškinys pareikštas 2018 m. gegužės 21 d., todėl ieškinio senaties terminas praleistas. Teismas, atsižvelgęs į ieškovės prašymą dėl termino atnaujinimo ir jame nurodytas aplinkybes, pripažino, kad ieškovė vienerių metu ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių – dėl teisinio neišprusimo laiku nepasinaudojo Valstybės garantuojama teisine pagalba, kas objektyviai sutrukdė ieškinio senaties termino laiku tinkamai realizuoti savo teisę kreiptis į teismą, tačiau kreipėsi į atsakingas institucijas iš karto po to, kai jai teismo nutartimi buvo tokia teisė išaiškinta, taip pat iš karto, nedelsdama, tik sužinojusi apie parduotą iš varžytinių turtą, kreipėsi su skundu dėl antstolio veiksmų į teismą. Teismas atnaujino ieškinio senaties terminą.  

8.       Teismas nurodė, kad ieškovė įstatymo nustatyta tvarka pateikė ieškinį, kuriuo įrodinėja, kad turto pardavimas pažeidė esmines jos teises, nes ji apie jo pardavimą iš varžytinių nebuvo informuota, vykdydamas priverstinį išieškojimą, antstolis pažeidė išieškojimo iš skolininko fizinio asmens turto eilę, iš varžytinių parduotas turtas yra turtas, iš kurio negali būti išieškota, nes jis yra būtinas ieškovės ir jos šeimos pragyvenimui ir mokymuisi, nustatant turto vertę nebuvo atsižvelgta į ieškovės nuomonę, ieškovei nebuvo suteikta galimybė pasiūlyti savo pirkėją. Be to, neteisėti yra ieškovės atžvilgiu UAB „F.“ naudai priimti sprendimai už akių, kuriais iš ieškovės priteista skola ir kurių pagrindu vykdomas išieškojimas.

9.       Dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. liepos 4 d. sprendimas įsiteisėjo 2012 m. rugpjūčio 6 d., o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimas už akių įsiteisėjo 2015 m. balandžio 9 d., todėl UAB „F.“ turėjo teisę prašyti išduoti vykdomąjį raštą ir pateikti jį vykdymui. Antstolis, gavęs vykdomą raštą privalėjo pradėti vykdymo veiksmus, priešingu atveju jis būtų pažeidęs savo pareigas, numatytas CPK ir kituose teisės aktuose. Teismas vertino, kad vykdymo procese ieškovei nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu materialiųjų pareigų nėra galimybės modifikuoti, tą eliminuoja teismo sprendimo ar nutarties privalomumo (res judicata) principas, įtvirtintas CPK 18 straipsnyje, todėl ieškovės teiginius neva neteisėti yra jos atžvilgiu UAB „F.“ naudai priimti sprendimai už akių, kuriais iš ieškovės priteista skola ir, kurių pagrindu vykdomas išieškojimas, laikė nepagrįstais.

10.       Dėl informavimo apie vykdymo veiksmus. Teismas nustatė, kad ieškovei visi procesiniai dokumentai vykdomojoje byloje buvo siunčiami registruota pašto siunta jos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), kuris sutampa su ieškovės deklaruotos gyvenamosios vietos adresu ir kuris yra nurodytas vykdomajame rašte, tačiau įteikti jų ieškovei nepavykdavo ir siuntos grįždavo siuntėjui. Antstolis, siekdamas surasti ieškovę, 2015 m. liepos 2 d. patvarkymu dėl paieškos paskelbimo kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto šeštąjį policijos komisariatą dėl ieškovės paieškos paskelbimo, tačiau paieška nebuvo paskelbta, kadangi ieškovė buvo surasta ir nurodyta, jog ji gyvena savo deklaruotoje gyvenamojoje vietoje. Be to, apie vykdymo pradžią ieškovė buvo informuota procesinius dokumentus: patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą, raginimą įvykdyti sprendimą bei vykdymo išlaidų apskaičiavimą, ieškovei įteikiant darbovietės UAB „(duomenys neskelbtini)“ adresu. Ieškovė neginčijo aplinkybės, jog procesiniai dokumentai jai buvo siunčiami jos gyvenamosios bei deklaruotos gyvenamosios vietos adresu. Teismas sprendė, kad jai buvo žinoma apie jos atžvilgiu pradėtą priverstinį skolos išieškojimą, ką patvirtino ir ji pati teismo posėdžio metu. Vykdomoji byla užvesta 2012 m., ieškovė apie vykdymo veiksmus žinojo seniai.

11.       Dėl turto vertės nustatymo. Teismas nustatė, kad turto rinkos vertė nustatyta 2016 m. kovo 22 d. patvarkymu Nr. (duomenys neskelbtini), vadovaujantis UAB „Capital vertinimas“ 2016 m. vasario 17 d. Ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nustatyta, jog turto vertė buvo 5 740,00 Eur. Ekspertizė atlikta individualiai apžiūrint turtą, ekspertizę atliko antstolio paskirtas ekspertas. 2015 m. gruodžio 15 d. patvarkymas skirti ekspertizę, taip pat 2016 m. kovo 22 patvarkymas dėl turto vertės nustatymo buvo siųsti ieškovei jos gyvenamosios vietos adresu, (duomenys neskelbtini), kuris sutampa su ieškovės deklaruotos gyvenamosios vietos adresu. Prieštaravimų dėl nustatytos turto vertės gauta nebuvo. Ieškovė į bylą taip pat nepateikė duomenų, paneigiančių eksperto nustatytas aplinkybes, nenurodė aplinkybių, kurios leistų abejoti eksperto nešališkumu ar jo pateiktos išvados patikimumu. Teismas nurodė, kad įrodinėjimo pareiga paneigti vykdymo procese profesionalaus turto vertintojo padarytą išvadą dėl turto vertės tenka ieškovei. Teismas sprendė, kad, ieškovei nepateikus ekspertizės išvadą paneigiančių įrodymų, nėra pagrindo abejoti nustatytos turto vertės teisingumu, ir laikė, jog antstolis tinkamai įgyvendino CPK 681 straipsnio 1 dalyje ir CPK 718 straipsnyje nustatytas pareigas.

12.       Dėl teisės siūlyti savo pirkėją. Teismas nurodė, kad ieškovei buvo žinoma apie pradėtus priverstinius skolos išieškojimo veiksmus, jai ne kartą buvo išaiškinta CPK 704 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė, todėl vertino, kad nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2016 m. balandžio 15 d. ji turėjo pakankamai laiko dėti pastangas surasti ir pasiūlyti turto pirkėją, taip pat galėjo kitais leistinais būdais ir priemonėmis ieškoti galimybių kuo palankesne kaina realizuoti parduodamą turtą. Ieškovė į bylą nepateikė įrodymų, kad būtų atlikusi tokius veiksmus.

13.       Dėl išieškojimo iš skolininko fizinio asmens turto eilės. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, šalių paaiškinimus, sprendė, kad antstolis pagrįstai išieškojimą nukreipė į ieškovei priklausantį ginčo turtą, kadangi, vykdomosios bylos duomenimis, ieškovė pajamų, į kurias galėjo būti nukreiptas išieškojimas, tuo metu negavo, jokio kito kilnojamojo turto, į kurį galėjo būti nukreiptas išieškojimas, ieškovė neturėjo, o ginčo turtas nėra šeimos gyvenamoji vieta. Be to, teismas sprendė, kad kabinti skelbimą ant nekilnojamojo turto apie parduodamą turtą, antstolis neprivalėjo, todėl skelbimo ant parduodamo nekilnojamojo turto nepakabinimo nevertino kaip turto pardavimui iš varžytinių trūkumu. Teismas taip pat atmetė ieškovės argumentą, kaip nepagrįstą, jog iš varžytinių parduotas akivaizdžiai didesnės vertės turtas, nei buvo išieškoma skola.

14.       Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, sprendė, kad ieškovė neįrodė CPK 602 straipsnyje numatytų pagrindų, kuriems esant, turto pardavimo iš varžytynių aktas galėtų būti pripažintas negaliojančiu, todėl ieškinį atmetė kaip nepagrįstą.

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

15.       Apeliaciniu skundu ieškovė J. S. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. liepos 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.       Skelbimas apie varžytines ant ginčo nekilnojamojo turto, esant galimybei šį skelbimą iškabinti, nebuvo, kaip tai numato CPK 706 straipsnio 2 dalis. Antstolis taip pat tyčia nesudarė jai sąlygų ir juo jos nuslėpė informaciją, kad teismas gali nustatyti, jog nebūtų išieškoma iš paskutinio gyvenamojo būsto (CPK 663 straipsnio 4 dalis). Antstolis formaliai siųsdavo pranešimus, iš anksto žinodamas, kad ji jų negaus. Pardavus ginčo būstą iš varžytinių buvo pažeistos esminės jos teisės būti informuotai apie nurodytus faktus. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė, ar šie pažeidimai suponuoja turto pardavimo iš varžytinių akto esminį teisėtumo pažeidimą, nors tokią pareigą turėjo. Priešingai, teismas nepagrįstai konstatavo, jog antstolis maksimaliai siekė, jog ji būtų informuota apie vykdymo eigą.

1.2.       Namuose buvo brangių servizų, namų apyvokos daiktų, tačiau antstolis šiais daiktais visiškai nesidomėjo, į juos dėmesio nekreipė, o pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes vertino, neva jos atsisakymu bendradarbiauti su antstoliu, kas neatitinka tikrovės. Ginčo būste gyveno jos dukra studentė, t. y. šis būstas buvo skirtas jos šeimos pragyvenimui ir dukros mokymuisi ir atitiko CPK 668 straipsnio 1 dalyje numatytą turtą, iš kurio negali būti išieškoma. Pirmosios instancijos teismas be teisinio pagrindo pripažino, kad antstolis turėjo teisę vykdyti išieškojimą iš ginčo nekilnojamojo turto, nors privalėjo taikyti CPK 668 straipsnio 1 dalį ir pripažinti, kad išieškojimas iš skolininko šeimos nario negali būti nukreiptas į turtą, kuris yra būtinas mokymuisi.

1.3.       Jai nebuvo įteiktas turto arešto aktas, ko pasėkoje jai buvo atimta galimybė siūlyti savo pirkėją, atimta galimybė prieštarauti antstolio atliktam įkainojimui. Apie varžytinės nebuvo informuota, todėl negalėjo pareikšti savo nuomonės dėl turto vertės, negalėjo siūlyti savo pirkėjo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šių faktų nelaikė pažeidimu, t. y. netinkamai taikė CPK 681 straipsnio 1 dalį.

1.4.       Buvo pažeistos jos esminės teisės, numatytos CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punkte, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo pripažinti skundžiamą turto pardavimo iš varžytinių aktą negaliojančiu. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, dėl paties turto pardavimo iš varžytinių akto teisėtumo nepasisakė, nors, pagal visus byloje esančius duomenis ir nurodytas aplinkybes, privalėjo jį pripažinti negaliojančiu.

1.5.       Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pasisakė, kad antstolis nepažeidė CPK 664 straipsnyje nustatytų išieškojimo iš skolininko (ieškovės turto eilės, nors ji turėjo įvairių pakankamai vertingų namų apyvokos bei kitokių daiktų. Antstolis privalėjo išieškoti iš turimo kilnojamojo turto, kaip numatyta CPK 664 straipsnio 2 dalyje, tačiau iš kilnojamojo turto išieškojimo nevykdė, nors privalėjo tai daryti. Antstolis esmingai pažeidė jos procesines teises, išieškojimą vykdydamas pagal CPK 664 straipsnio 3 dalį.

1.6.       Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesines teisės normas: CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punktą, 706 straipsnio 2 dalį, 663 straipsnio 4 dalį, 668 straipsnio 1 dalį ir 664 straipsnio 3 dalį, kas sudaro pagrindą skundžiamą teismo sprendimą dėl netinkamo procesinių normų taikymo panaikinti.

16.       Atsakovas antstolis D. T. pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kuriuo prašo jo netenkinti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1.       Pirminiai procesiniai dokumentai vykdomoje byloje skolininkei buvo įteikti per darbovietę, kurį laiką buvo vykdomi atsiskaitymai iš skolininkės darbo užmokesčio, skolininkė buvo pateikusi antstoliui ir prašymą grąžinti nurašytas lėšas nuo sąskaitos. Skolininkės teiginiai dėl atsitiktinio jos sužinojimo apie skolas neatitinka tikrovės.

2.2.       Esant duomenimis apie skolininkės atleidimą iš darbo, didėjant įsiskolinimams kitiems kreditoriams, nepavykus įteikti skolininkei naujai siųstu procesinių dokumentų jos deklaruotu gyvenamosios vietos adresu ir kartu siekiant surasti ją, buvo paskelbta skolininkės paieška. 2015 m. liepos 15 d. paieškos grupė informavo, kad skolininkė buvo apklausta bei nurodė gyvenamosios vietos adresą (deklaruotas gyvenamosios vietos adresas). Visi antstolio procesiniai dokumentai buvo siunčiami būtent jos pačios nurodytu adresu. Vykdymo procese buvo imtasi visų priemonių, kad skolininkė būtų informuota apie vykdomojoje byloje atliekamus veiksmus, o apie egzistuojančius įsiskolinimus ji žinojo.

2.3.       Skolininkei nebuvo ribojama galimybė pačiai realizuoti jai priklausantį turtą, atsižvelgiant į tai, jog pirkėjo paieškai nuo vykdomųjų bylų pradžios ji turėjo pakankamai lai ko ir galimybių. Šiuo atveju antstolis sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kabinti skelbimą ant nekilnojamojo turto, jis neprivalėjo, todėl skelbimo nepakabinimas nevertintinas kaip įtakos turto pardavimui iš varžytinių turintis trūkumas.

2.4.       Vykdant vykdomąją bylą buvo nustatyta, kad areštuotose skolininkės vardu atidarytose banko sąskaitose skolininkei priklausančių piniginių lėšų nėra, VĮ „Registra“ registruoto turto (daiktinių teisių) nebuvo, kito turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą ir visiškai įvykdyti skolininkės atžvilgiu priimtus teismo sprendimus, nenustatyta, o pati skolininkė vykdymo proceso metu neteikė jokių duomenų apie jai priklausantį kitą kilnojamąjį turtą, kurio visiškai pakaktų teismo sprendimams įvykdyti. Šiuo atveju išieškojimas pagrįstai nukreiptas į jai priklausantį nekilnojamąjį turtą, kuri nebuvo šeimos gyvenamoji vieta.

2.5.       Bylos duomenys patvirtina, kad ginčo nekilnojamasis turtas nėra ir niekada nebuvo turto rūšis pagal CPK 663 straipsnio nuostatas, iš kurio negali būti išieškoma, nes turtas niekada nebuvo būtina skolininkės pastovi gyvenamoji vieta. Be to, skolininkė nepateikė ir jokių objektyvių įrodymų dėl turto rinkos vertės ar, kad eksperto nustatyta turto rinkos vertė nebuvo tinkama.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

18.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2016 m. birželio 14 d. turto pardavimo iš varžytynių akto Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo antstolis D. T. pardavė atsakovui M. K. ieškovei J. S. priklausiusį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) (0,0626 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 19,06 kv. m. bendro ploto sodo pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 10 kv. m. ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius (kiemo aikštelę), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) teisėtumo. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašė pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą remdamasi CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostata. Ieškovė įrodinėjo, kad turto pardavimas pažeidė esmines jos teises, nes antstolis pažeidė įstatyme nustatytą išieškojimo iš skolininkės turto eilės tvarką, neteisėtai išieškojimą nukreipė į paskutinį skolininkės gyvenamąjį būstą, nepranešė apie vykdymo veiksmus ir nesudarė sąlygų skųsti antstolio veiksmus.

19.       CPK 700 straipsnyje numatyta, kad turto pardavimas iš varžytynių, turto perdavimas išieškotojui be varžytynių bei turto pardavimas skolininko pasiūlytam pirkėjui CPK VI dalyje (Vykdymo procesas) nustatyta tvarka yra speciali procesinė turto realizavimo forma. Ši speciali turto realizavimo forma (tvarka) lemia, kad turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui ar turto pardavimo be varžytinių aktai gali būti pripažinti negaliojančiais tik tada, jeigu yra nustatomi imperatyvių teisės normų esminiai pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus, ir tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais. Vienas tokių atvejų yra turto pardavimas ar perdavimas išieškotojui už mažesnę kainą, negu ji turėjo būti nustatyta pagal CPK įtvirtintas taisykles (CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

20.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertindamas, ar yra pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, teismas CPK 602 straipsnio nustatytus akto pripažinimo negaliojančiu pagrindus turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis CPK nuostatomis, taip pat reikalinga atsižvelgti į būtinumą užtikrinti konkuruojančių interesų pusiausvyrą, į proporcingumo principo reikalavimus, kad taikytina teisinio poveikio priemonė būtų adekvati teisės pažeidimui (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), siekiant užtikrinti šalių santykių stabilumą. Todėl CPK 602 straipsnyje nustatytas varžytynių akto negaliojimo institutas taikytinas tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2014).

21.       Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, kad apeliantės procesiniame dokumente dėstomi teiginiai dėl netinkamo pranešimo apie vykdymo veiksmus, išieškojimo iš turto eilės tvarkos pažeidimo ar nesudarymo sąlygų skųsti antstolio veiksmus yra deklaratyvūs ir nei vieno iš apeliantės įvardintų įstatyminių imperatyvų pažeidimas nėra įrodytas. 

22.       Jau minėta, kad ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl byloje surinktų duomenų, paneigiančių ieškovės įrodinėjamas aplinkybes dėl netinkamo procesinių dokumentų siuntimo proceso dalyviams (CPK 604 straipsnis).

23.       Raginimas įvykdyti sprendimą yra dokumentas, kuriuo antstolis praneša skolininkui apie tai, kad yra pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas ir, kad jeigu šiame dokumente nurodyti veiksmai per antstolio nustatytą terminą nebus įvykdyti, bus pradėta priverstinio vykdymo procedūra (CPK 655 straipsnio 1 dalis). Vykdant tą patį vykdomąjį dokumentą, raginimas skolininkui pateikiamas tik vieną kartą, išskyrus atvejus, kai vykdomasis dokumentas buvo grąžintas išieškotojui jo paties prašymu ir vėl pateiktas vykdyti (CPK 655 straipsnio 3 dalies).

24.       Civilinėje byloje ir vykdomosiose byloje nėra duomenų, kad skolininkei (apeliantei) antstolio raginimas turėjo būti teikiamas (siunčiamas) daugiau kaip vieną kartą. Raginimas įvykdyti sprendimą, kaip ir kiti antstolio procesiniai dokumentai, skolininkui išsiunčiamas registruotu laišku arba įteikiamas asmeniškai (CPK 604 – 605 straipsnis, 657 straipsnio 1 ir 3 dalys, 679 straipsnis, 706 straipsnio 3 dalis). Pridėtoje prie bylos vykdomojoje byloje yra duomenys dėl raginimo įvykdyti sprendimą siuntimo skolininkei registruotu laišku.

25.       Vadovaujantis CPK 604 straipsniu, procesiniai dokumentai, siunčiami vykdymo proceso dalyviams registruota pašto siunta, laikomi įteiktais praėjus penkioms dienoms nuo išsiuntimo dienos. CPK 122 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad procesiniai dokumentai įteikiami fizinio asmens gyvenamosios vietos adresu ar darbo vietoje arba kitoje vietoje, kurioje jis yra, išskyrus atvejus, kai fizinis asmuo nurodo kitą procesinių dokumentų įteikimo adresą ar asmenį, kuriam galima juos įteikti, arba kai įteikiama elektroninių ryšių priemonėmis. Nors antstolio procesiniai dokumentai, išsiųsti skolininkės gyvenamosios vietos adresu, grįžo su atžymomis „neradau namuose“ ar „neatsiėmė“, tačiau nustatyta, kad jai (skolininkei) apie vykdymo veiksmus buvo pranešta pakartotinai procesinius dokumentus išsiuntus į skolininkės darbovietes.

26.       Byloje nustatyta, kad pradėjus vykdymo veiksmus nuo 2012 m. skolos išieškojimas buvo nukreiptas į skolininkės darbo užmokestį (buvo daromos išskaitos iš darbo užmokesčio). Teisėjų kolegijos vertinimu, nustačius, kad antstolis, siekdamas surasti ieškovę 2015 m. liepos 2 d. patvarkymu dėl paieškos paskelbimo kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto šeštąjį policijos komisariatą dėl ieškovės paieškos paskelbimo, tačiau paieška nebuvo paskelbta, kadangi ieškovė buvo surasta ir nurodyta, jog ji gyvena savo deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, kurios adresu ir buvo siunčiami visi procesiniai dokumentai, pagrįstai spręsta, kad skolininkei buvo tinkamai pranešta apie vykdymo proceso eigą ir įteikti visi siųsti procesiniai dokumentai. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad skolininkė (apeliantė) turėjo realią galimybę susipažinti su priimtais patvarkymais ir, su jais nesutikdama, skųsti juos įstatymo nustatyta tvarka, tačiau įstatymo suteiktomis teisėmis nepasinaudojo.

27.       Kaip matyti iš bylos medžiagos, skolininkė jai kaip vykdymo proceso dalyvei suteiktomis procesinėmis teisėmis pasinaudojo tik 2016 m. birželio 7 d., t. y. pasibaigus varžytinėms ir likusius septynioms dienoms iki ginčo turto pardavimo iš varžytinių akto surašymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek vykdomosios bylos medžiaga, tiek ir nagrinėjamoje civilinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės suponuoja išvadą, kad, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, antstolis, organizuodamas turto išieškojimo veiksmus, laikėsi įstatymų reikalavimų bei ėmėsi visų reikalingų veiksmų, siekdamas informuoti skolininkę apie atliekamus vykdymo veiksmus. Byloje nustatytų faktinių aplinkybių analizė leidžia daryti ir kitą išvadą, t. y. kad pati apeliantė buvo pasyvi vykdymo proceso dalyvė, nesiekusi laiku pasinaudoti nei CPK 681 straipsnio 3 dalyje numatyta teise pareikšti prieštaravimus dėl turto įkainojimo, nei savo teise iki varžytynių paskelbimo specialiame interneto tinklalapyje surasti turto pirkėją, kuris sutiktų įsigyti apeliantės turtą (CPK 644 straipsnio 4 punktas, 704 straipsnio 1 dalis). Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, kad antstolis nepažeidė teisės normų, reglamentuojančių procesinių dokumentų įteikimo tvarką, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovei buvo arba galėjo būti žinoma apie šio antstolio pradėtus vykdymo veiksmus.

28.       CPK

29.       Pirmosios instancijos teismas sutiko su antstolio argumentais, kad galimybė iškabinti skelbimą ant paties nekilnojamojo turto siejama ne tik su fiziniu patekimu į (prie) objekto, bet ir su laiko bei finansiniais ištekliais. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad antstolis ne visada gali turėti realią galimybę iškabinti skelbimą ant kiekvieno parduodamo nekilnojamojo turto objekto, kaip ir nuolat tikrinti bei kontroliuoti, ar skelbimas ant turto dar yra, ar jis nenuplėštas, nesugadintas ir pan. Siekiant gauti didžiausią kainą už parduodamą turtą, įstatyme suteikta galimybė tiek skolininkui, tiek išieškotojui imtis priemonių, kad apie varžytynėse parduodamą turtą sužinotų kuo daugiau galimų pirkėjų (CPK 706 straipsnio 4 dalis).

30.       Byloje nustatyta, kad skolininkė nebendradarbiavo su antstoliu ir nepadėjo jam įgyvendinti įstatyme įtvirtintų reikalavimų, skirtų tam, kad apie parduodamą turtą sužinotų kuo daugiau pirkėjų, taip pat neieškojo jų savo iniciatyva. Byloje, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pateikta įrodymų, kad kiti, varžytinėse nedalyvavę asmenys, turėjo interesą įsigyti ginčo turtą ir, kad šiems asmenims dalyvaujant varžytinėse, egzistavo bent teorinė galimybė gauti didesnę kainą, nei turtas buvo parduotas atsakovui M. K.. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias aplinkybes, taip pat į tai, kad antstolis įgyvendino CPK 706 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kurie būtini skelbiant apie būsimas varžytynes, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti varžytynių paskelbimą netinkamu, pažeidžiančiu įstatymo reikalavimus.

31.       Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad vykdant varžytynes buvo pažeista skolininkės teisė nurodyti, kokį turtą varžytynėse parduoti pirmiausia. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad skolininkė, turėdama teisę pasinaudoti CPK 662 straipsnyje nustatyta teise nurodyti antstoliui, iš kokio turto ar pajamų išieškoti pirmiausia, šia įstatyme jai suteikta teise nepasinaudojo, nors turėjo visas galimybes šia teise pasinaudoti tiek iki varžytynių pradžios, tiek ir varžytynių metu, tačiau tokio prašymo skolininkė antstoliui nei raštu, nei žodžiu nepareiškė. Byloje nustatyta, kad 2012 m. patvarkymas dėl skolos išieškojimo išsiųstas į ieškovės darbovietę UAB „(duomenys neskelbtini)“,  2013 m. sausio 23 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ grąžinus antstoliui patvarkymą dėl skolos išieškojimo bei antstoliui nustačius, kad ieškovė dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir partneriai, 2014 m. vasario 6 d. priimtas patvarkymas dėl skolos išieškojimo ir išsiųstas į ieškovės (apeliantės) darbovietę. Iš šios darbovietės patvarkymas dėl skolos išieškojimo 2014 m. vasario 18 d. grąžintas, nurodant, kad ieškovė atleista iš darbo, todėl nustačius, kad ieškovė dirba UAB agrofirmoje „(duomenys neskelbtini)“, 2014 m. balandžio 7 d. priimtas patvarkymas dėl skolos išieškojimo ir išsiųstas į šią ieškovės darbovietę.

32.       Teisėjų kolegija nurodo, kad esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijas teismas padarė teisingą išvadą, kad antstolis, nukreipdamas išieškojimą į skolininkei priklausantį turtą, nepažeidė CPK 664 straipsnio reikalavimų. Iš teismo nustatytų byloje aplinkybių matyti, kad antstolis išieškojimą į skolininkei priklausantį nekilnojamąjį turtą nukreipė po to, kai nebuvo galimybės tęsti išieškojimo iš skolininkės gaunamo darbo užmokesčio. Be atskirų deklaratyvių samprotavimų, duomenų apie ieškovei priklausantį kilnojamąjį turtą, vertybinius popierius, t. y. į turtą, į kurį buvo galimybė nukreipti išieškojimą, vykdomojoje byloje nėra, ir tokių duomenų ieškovė nepateikė nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei su apeliaciniu skundu, todėl ir šie apeliantės argumentai yra atmetami kaip nepagrįsti.

33.       Įstatyme įtvirtinti apribojimai nukreipti pinigų išieškojimą į skolininko turtą, jei išieškomą pinigų sumą galima išieškoti per šešis mėnesius darant įstatyme numatyto dydžio išskaitas iš skolininko darbo užmokesčio, pensijos, stipendijos ar kitų pajamų (CPK 663 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į skolininko gyvenamojo būsto apsaugos principą, CPK 663 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta įsiskolinimo riba – 2 030,00 Eur, kai gali būti realizuojamas skolininkui priklausantis būstas, kuriame jis gyvena. Šios normos tikslas – apsaugoti skolininką nuo gyvenamojo būsto netekimo, kai išieškoma skola yra santykinai nedidelė, todėl, tikėtina, išieškojimas gali būti sėkmingas ir nerealizuojant skolininko gyvenamojo būsto.

34.       Nagrinėjamu atveju, ieškovė nurodo, kad varžytinėse buvo parduotas būstas, kuris buvo skirtas jos (skolininkės) šeimos gyvenimui. Byloje nustatyta, kad ginčo turtas yra sodo pastatas, t. y. nesudėtingas poilsiui skirtas statinys, kuris pritaikytas sezoniniam naudojimui. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad sodo name neįrengti inžineriniai tinklai, t. y. šildymas, vandentiekis, nuotekų šalinimas, įvertinęs 2016 m. rugpjūčio 10 d. antstolio V. Z. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuotus duomenis apie turto būklę, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai sprendė, kad sodo namas yra nepritaikytas pastoviam gyvenimui ir nėra nei skolininkės, nei jos dukros I. S. (S.) gyvenamasis būstas. Tai, kad varžytinėse parduotas turtas nėra skolininkės būstas, kuriame ji skolos išieškojimo metu gyveno, patvirtino ir byloje apklaustas liudytojas J. S. bei vykdomojoje byloje pateikta Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto šeštojo policijos komisariato informacija, gauta vykdant antstolio 2015 m. liepos 2 d. patvarkymą dėl paieškos paskelbimo. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viešosios tvarkos valdybos ekologijos ir teisės pažeidimų prevencijos skyriaus 2015 m. liepos 15 d. rašte nurodyta, kad ieškovė (apeliantė) surasta, ir ji gyvena savo deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini).

35.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias aplinkybes, neturi pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentu, jog vykdymo procese buvo pažeistas įstatyme įtvirtintas skolininkės gyvenamojo namo apsaugos principas (CPK 663 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad vykdymo procese susidariusi faktinė situacija lėmė, kad išieškojimas pagal skolininkės prievoles galėjo būti vykdomas iš nustatyto ir antstoliui žinomo skolininkei priklausančio nekilnojamojo daikto, t. y. sodo pastato. Vykdant išieškojimą pagal skolininkės skolines prievoles, antstoliui buvo žinomas tik vienas daiktas, į kurį galima nukreipti išieškojimą. Tokią faktinę situaciją iš esmės nulėmė ne antstolio neteisėti veiksmai ar neveikimas sprendimų vykdymo procese, bet skolininkės kaip vykdymo proceso šalies netinkamas ir nerūpestingas savo teisių įgyvendinimas bei pareigų nevykdymas. Apibendrindama pirmiau išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė neįrodė, jog šiuo atveju egzistuoja CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintas turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu pagrindas, todėl ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2019 m. liepos 29 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

36.       Pažymėtina, kad byloje esant duomenimis, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Teisės skyriaus 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimu ieškovei buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, apmokama 100 procentų, Kauno apylinkės teismo 2019 m. liepos 29 d. sprendimo dalis, kuria iš ieškovės valstybės naudai priteista 19,45 Eur teismo procesinių dokumentų siuntimo išlaidos, naikinama (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

37.       Atmetus ieškovės (apeliantės) J. S. apeliacinį skundą, jos turėtos apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos, tuo tarpu kiti byloje dalyvaujantys asmenys į bylą prašymo dėl išlaidų priteisimo ir jas pagrindžiančių įrodymų nėra pateikę, todėl teisėjų kolegija dėl jų priteisimo nesprendžia (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

38.       Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro 17,53 Eur, tačiau esant duomenimis, kad ieškovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus skyriaus 2019 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu yra suteikta antrinė teisinė pagalba, apmokama 100 procentų, šios išlaidos iš ieškovės valstybės naudai nepriteisiamos (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :        

Kauno apylinkės teismo 2019 m. liepos 29 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. liepos 29 d. sprendimo dalį, kuria iš ieškovės J. S., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai priteista 19,45 Eur teismo procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                        Diana Labokaitė

Mindaugas Šimonis

Egidijus Tamašauskas