Pranešėja Aušra Maškevičienė Civilinė byla Nr. 2S-1334-460/2012
Teisėja Eugenija Šatkuvienė (Proceso Nr. 2-06-3-06699-2011-5)
Procesinio sprendimo kategorijos
(S) 128.17; 122.4
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2012 m. rugpjūčio 16 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aušra Maškevičienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininkės (apeliantės) R. Č. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1647-144/2012 pagal kreditoriaus Nordea Bank Finland Plc (AB) Lietuvos skyriaus pakartotinį pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo.
Teisėja, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
kreditorius Nordea Bank Finland Plc (AB) Lietuvos skyrius kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo. Nurodė, kad pagal 2007-06-22 tarp jo ir skolininkės R. Č. sudarytą kredito sutartį Nr. BK 07/06/6S suteikė R. Č. kreditą. Kredito sutartis su kredito gavėja yra nutraukta, nes skolininkė nevykdė prievolių pagal kredito sutartį, todėl kreditorius prašė pradėti priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto turto – leisti už skolą parduoti iš varžytynių įkeistą turtą.
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012-01-05 nutartimi tenkino kreditoriaus pareiškimą, nutarė išieškoti Nordea Bank Finland Plc (AB) Lietuvos skyriaus naudai iš skolininkės R. Č. skolą: 130 018,58 EUR skolos, 703,96 EUR palūkanų, 5 996,44 EUR įsipareigojimų nevykdymo palūkanų, 16 proc. sutartinių palūkanų skaičiuojant nuo pareiškimo priėmimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 137 Lt kreditoriaus sumokėto žyminio mokesčio, 132,50 Lt išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu viešo paskelbimo spaudoje būdu, nukreipiant išieškojimą į įkeistą turtą; 2) už skolą parduoti iš varžytynių įkeistą daiktą – butą su bendro naudojimo patalpomis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį R. Č., gyv. (duomenys neskelbtini). Nurodė, jog skolininkei ir įkeisto daikto savininkei R. Č. įspėjimas ir procesiniai dokumentai įteikti - 2011-08-12 ir 2011-08-16 viešo paskelbimo spaudoje būdu, tą patvirtina 2011-08-12 laikraščio „Lietuvos žinios“, 2011-08-16 laikraščio „Vakarų ekspresas“ iškarpos. Laikytina, kad įspėjimas įteiktas tinkamai CPK 123 straipsnio 1 dalyje numatyta tvarka. Nuo įspėjimo įteikimo praėjo mėnuo, skola nebuvo grąžinta, todėl kreditoriaus prašymą tenkintino.
Apeliantė teismui pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-01-05 nutartį ir atmesti kreditoriaus pakartotinį pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad 1) teismas nevykdė savo pareigos kvalifikuoti tarp kreditoriaus ir skolininkės sudarytą sutartį, neįvertino, kad tarp šalių buvo sudaryta vartojimo sutartis, kurios nuostatos nustatančios pareiškėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį yra pripažintinos nesąžiningomis CK 6.188 straipsnio pagrindu; 2) teismas nepasisakė it neįvertino, ar kreditoriaus pateikti įrodymai dėl sutarties nutraukimo patvirtina, kad kreditavimo sutartis buvo nutraukta laikantis sutartyje ar įstatyme nustatytos tvarkos; 3) kreditoriaus pareiškime yra nurodytos klaidingos aplinkybės apie tai, kad skolininkė nuo 2011-01-10 nevykdo kredito mokėjimo prievolės pagal kreditavimo sutartį, taip pat tai, kad kreditorius įteikė pranešimą apie skolos apmokėjimą visais žinomais adresais.
Atsiliepime kreditorius prašo apeliantės atskirąjį skundą atmesti, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-01-05 nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog kredito sutartis buvo nutraukta ne po pirmojo skolininkės kredito sutarties pažeidimo, bet skolininkei nuolat, sistemingai pažeidus mokėjimo prievoles. Bankas yra laikytinas teisėtai nutraukusiu kredito sutartį, kadangi kredito sutartis buvo iš esmės pažeista ir pažeidimai neištaisyti per terminą, kuris buvo žymiai ilgesnis negu pagal įstatymą nustatytas 30 dienų terminas. Skolininkė neinformavo banko apie kitą gyvenamąją vietą, todėl banko siųsti pranešimai skolininkei adresu (duomenys neskelbtini), yra laikomi įteiktais tinkamai.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, CPK 338 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 5 d. nutarties, kuria nutarta išieškoti Nordea Bank Finland Plc (AB) Lietuvos skyriaus naudai iš apeliantės skolą bei už skolą parduoti iš varžytynių įkeistą daiktą – butą su bendro naudojimo patalpomis, nuosavybės teise priklausantį apeliantei, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog 2007-06-22 tarp kreditoriaus Nordea Bank Finland Plc (AB) Lietuvos skyriaus ir kredito gavėjos R. Č. buvo sudaryta kreditavimo sutartis Nr. BK 07/06/6S, pagal kurią R. Č. buvo suteiktas 135 101 EUR dydžio kreditas buto, esančiam (duomenys neskelbtini), pirkimui. Suteikto kredito užtikrinimui įkeistas butas, esantis (duomenys neskelbtini) (b. l. 7–17). Kreditorius 2011-04-20 nutraukė kredito sutartį su kredito gavėja (skolininke).
Kadangi skolininkė, kreditoriaus manymu, tinkamai bei laiku nevykdė prievolės kreditoriui pagal kredito sutartį, kreditorius vienašališkai nutraukė kredito sutartį ir kreipėsi į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo. Ši aplinkybė ypatingosios teisenos tvarka priverstinio išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto klausimą nagrinėjančiam teismui yra pakankama prašymą areštuoti įkeistą turtą vertinti kaip pagrįstą bei teisėtą, priimti nutartį areštuoti įkeistą daiktą bei raštu įspėti skolininkę ir įkeisto daikto savininką, kad negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos įkeistas daiktas bus parduotas iš varžytynių (CPK 558 straipsnio 1 dalis). Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog apeliantė skundžia pirmosios instancijos teismo nutartį dėl pakartotinio kreditoriaus pareiškimo dėl priverstinio skolos išieškojimo. Tačiau byloje nustatyta ir tai, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011-06-27 nutartimi tenkino ir pirmąjį kreditoriaus prašymą – areštavo įkeistą daiktą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise priklausantį R. Č.; įspėjo skolininkę ir įkeistų daiktų savininkę R. Č., kad negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos įkeistas daiktas bus parduotas iš varžytynių (b. l. 23–24). Šios nutarties apeliantė neskundė, t .y. apeliantė su minėta teismo nutartimi sutiko, šią teismo nutartį laikė pagrįsta bei teisėta.
Teismas primena, jog vadovaujantis CK 6.217, 6.221, 6.222 straipsniuose nustatytu reglamentavimu, sutartį vienašališkai nutraukus joje nustatytais pagrindais, laikoma, kad visi prievolių įvykdymo terminai yra suėję, sutartį pažeidusi šalis privalo grąžinti tai, ką yra gavusi sutarties pagrindu, atlyginti kitos šalies nuostolius, sumokėti netesybas. Vienas iš prievolių užtikrinimo būdų yra įkeitimas (hipoteka) CK 6.70 straipsnis). Hipotekos kreditoriaus teisė gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto atsiranda, jeigu įkeitimo sutartyje nustatytu terminu skolininkas neįvykdo prievolės grąžinti skolą arba nepilnai tokią prievolę įvykdo (CK 4.192 straipsnio 1 dalis, 4.216 straipsnis). Įkeitimo teisinė reikšmė pasireiškia tuo, kad skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrinto reikalavimo, kreditorius nukreipia reikalavimą į įkeistą objektą. Atskirai pažymėtina, kad CPK 558 straipsnio 1 dalyje nustatytos procedūros paskirtis – įspėti skolininką ir įkaito davėją apie numatomą priverstinį skolos išieškojimą, uždraudžiant disponuoti įkeistu turtu. Tik gavęs pakartotinį kreditoriaus pareiškimą, hipotekos teisėjas priima nutartį įkeistą daiktą parduoti iš varžytynių (CPK 558 straipsnio 2 dalis), joje nurodo išieškotiną sumą. Įkeisto turto arešto procedūrai reikšmingas pats prievolės neįvykdymo ir skolos egzistavimo faktas, o ne skolos dydis, dėl kurio kilusius visus neaiškumus apeliantai gali pašalinti bendradarbiaudami su kreditoriumi.
Hipotekos teisėjas, vykdydamas išieškojimo iš įkeisto turto procedūras, pagal pateiktus dokumentus nustatęs, jog pagrindinė ir (ar) hipotekos sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, ex officio privalo vertinti, ar sutarčių sąlygos, kuriomis grindžiamas kreditoriaus reikalavimas dėl atitinkamo hipotekos teisėjo atliekamo veiksmo, yra sąžiningos (CK 6.188 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011). Nagrinėjamoje byloje kreditas skolininkei suteiktas kaip fiziniam asmeniui vartojimo poreikiams tenkinti – butui pirkti, todėl galima daryti išvadą, kad tarp skolininkės ir banko buvo sudarytos kreditavimo ir hipotekos vartojimo sutartys (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalis). Įstatyme nustatyta, kad tuo atveju, kai sutartis pažeidžiama praleidžiant įvykdymo terminą, ir tai nėra esminis sutarties pažeidimas, kreditorius gali sutartį nutraukti, jeigu kita šalis jos neįvykdo per papildomai nustatytą protingą terminą (CK 6.209 straipsnis, 6.217 straipsnio 3 dalis).
Skolininkė atskirajame skunde nepateikė jokių duomenų, kurie paneigtų aplinkybes, susijusias su vienašaliu kredito sutarties nutraukimu nesant esminio pažeidimo. Skolininkės pateikti trijų mokėjimų per vienerius kalendorinius metus kvitai – 2011 m. liepos 20 d., 2011 m. rugpjūčio 2 d. ir 2011 m. spalio 19 d. patvirtina faktą, jog skolininkė iš esmės pažeidė kredito sutartį nesilaikydama mokėjimų grafiko, nes skolos dengimui pasirinko savo nustatytus terminus, savo nurodytas sumas. Pažymėtina, kad paskutinis mokėjimas atskirojo skundo padavimo metu yra įvykdytas 2011 m. spalio 19 d. (b. l. 83), kai iki šios dienos yra praėję jau daugiau nei 9 mėnesiai, o nuo kredito sutarties nutraukimo – daugiau negu vieneri metai. Skolininkė sistemingai nesilaikė kredito sutarties bendrosios dalies 11.2.1 punkte numatytos sąlygos (b. l. 15), kad „kreditas ir palūkanos mokamos mokėjimo dieną; mokėjimo dieną kredito gavėjas įsipareigoja kredito sąskaitoje sukaupti mokėjimams reikalingas lėšas“ (b. l. 147–149) (CPK 314 straipsnis). Tokiu būdu skolininkės elgesys tiek kredito sutarties vykdymo metu, tiek po kredito sutarties nutraukimo patvirtina, kad skolininkė sistemingai nesilaiko mokėjimų grafiko, nesiekė tinkamai vykdyti kredito sutarties ir tai reiškia esminį mokėjimo prievolių pažeidimą. Skolininkės kartu su atskiruoju skundu pateikti elektroniniai laiškai patvirtina, kad skolininkė žinojo apie susidariusią skolą, tačiau pati nesirūpino tinkamu sutarties vykdymu, todėl turi prisiimti savo veiksmų neigiamas pasekmes. Skolininkė turėjo vykdyti prievoles kas mėnesį bankui pagal mokėjimų grafiką (kiekvieno mėnesio 10 dieną). Tačiau ji nuolat netinkamai vykdė mokėjimo prievoles dar nuo 2007 m. rugpjūčio 10 d. Pavyzdžiui, iš pateikto grafiko matyti, kad skolininkė 2008 m. rugsėjo 10 d. įmoką baigė mokėti tik 2008 m. spalio 14 d., 2010 m. lapkričio 10 d. įmoką – 2010 m. gruodžio 10 d., o nuo 2011 m. sausio 10 d. iki 2011 m. balandžio 20 d. (tris mėnesius iš eilės iki buvo nutraukta sutartis), iš viso neatliko jokių mokėjimų. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad kredito sutartis buvo nutraukta ne po pirmojo skolininkės kredito sutarties pažeidimo, bet skolininkei nuolat, sistemingai pažeidus mokėjimo prievoles (CK 6.217 straipsnio 2 dalis) ir nereaguojant į banko raginimus vykdyti tinkamai prievoles (CK 6.209 straipsnis). Tokie Skolininkės sutartinių įsipareigojimų vykdymo pažeidimai, kai skolininkė nuolat nesilaikė mokėjimų grafiko, bankui sudarė visas prielaidas manyti, kad skolininkė nevykdys sutarties, be to, bankas iš esmės negavo to, ko tikėjosi sudarydamas kredito sutartį.
Skolininkė teigia, kad kredito sutarties bendrųjų sąlygų 13.1 punkte numatyta sąlyga (b. l. 16), kad bankas turi teisę įspėjęs prieš 10 kalendorinių dienų nutraukti sutartį vienašališkai, jeigu kredito gavėjas negrąžina bankui bent vienos kredito įmokos ir/ar priskaičiuotų palūkanų ir neištaiso pažeidimo per 10 kalendorinių dienų, bei po nutraukimo reikalauti grąžinti prieš terminą visą kreditą, palūkanas bei sumokėti kitas sumas, yra nesąžininga, nes pažeidžia šalių pusiausvyrą. Teismas nesutinka su skolininke, kadangi faktiškai kredito sutarties bendrųjų sąlygų 13.1 sąlyga skolininkei nebuvo taikyta, t. y. skolininkė mokėjimo prievoles vykdė netinkamai ilgą laiką (sutartis nutraukta ne po vienos įmokos pradelsimo), ne kartą buvo raginama pašalinti pažeidimus (pavyzdžiui, 2011 m. vasario 9 d., 2011 m. kovo 14 d.), tačiau to nepadarė, privalo prisiimti visas neigiamas savo veiksmų pasekmes. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad netgi konstatavus, kad kredito sutarties bendrosios dalies 13.1 sąlyga, suteikianti kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, yra nesąžininga vartotojo atžvilgiu, todėl negalioja (CK 6.188 straipsnis), būtų taikytinos įstatymo normos, reglamentuojančios sutarties nutraukimą (CK 6.217 straipsnis, 6.218 straipsnis, 6.209 straipsnis). Atsižvelgdamas į tai, kas pasakyta, teismas mano, kad bankas yra laikytinas teisėtai nutraukusiu kredito sutartį, kadangi kredito sutartis buvo iš esmės pažeista ir pažeidimai neištaisyti per terminą, kuris buvo žymiai ilgesnis negu pagal įstatymą nustatytas 30 dienų terminas – iš viso nemokėjimas tęsėsi tris mėnesius iš eilės, be to, nuo 2007 m. rugpjūčio 10 d. skolininkė nuolat pažeidinėjo mokėjimų grafiką. Taigi bankas apeliantės atžvilgiu kredito sutartyje numatytą sąlygą dėl sutarties nutraukimo tvarkos ir pagrindų taikė akivaizdžiai palankiau negu nustato CK normos (CK 6.217 straipsnis, 6.218 straipsnis).
Skolininkė atskirajame skunde teigia, kad bankas nutraukė kredito sutartį nesilaikydamas kredito sutarties 13.1 punkte nustatytos tvarkos, kadangi bankas galėjo nutraukti sutartį tik prieš tai nustatęs papildomą 10 kalendorinių dienų terminą prievolei įvykdyti, tačiau pranešimas apie sutarties nutraukimą buvo išsiųstas 2011 m. balandžio 8 d., todėl laikantis kredito sutarties 15 punkto (pranešimai laikomi gauti vėliausiai 5 kalendorinę dieną nuo išsiuntimo), 10 dienų terminas suėjo ne 2011 m. balandžio 20 d., bet 2011 m. balandžio 23 d. Taip pat skolininkė teigia, kad pranešimai apie skolos apmokėjimą nebuvo įteikti visais žinomais skolininkės adresais – skolininkės nuomone, ji buvo nurodžiusi bankui, kad ji dirba Stokholme, Švedijoje. Teismas šiuos apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Kaip jau minėta, bankas apeliantės atžvilgiu kredito sutarties bendrosios dalies 13.1 punkto sąlygą dėl sutarties nutraukimo tvarkos ir pagrindų taikė akivaizdžiai palankiau negu nustato įstatymas (CK 6.217 straipsnis, 6.218 straipsnis). Skolininkė iki kredito sutarties nutraukimo tris mėnesius iš eilės neatliko jokių mokėjimų, iki tol nuolat pažeidinėjo mokėjimų grafiką, tai patvirtina, kad ji nesiekė vykdyti sutarties. Bankas, vadovaudamasis kredito sutartimi, siuntė skolininkei reikalavimus mokėti skolą (pvz. 2011 m. vasario 9 d., 2011 m. kovo 14 d. banko reikalavimai mokėti skolą), tačiau skola nebuvo sumokėta.
Teismas atkreipia dėmesį, jog kredito sutarties bendrųjų sąlygų 15 dalyje šalys aiškiai susitarė dėl pranešimų pagal sutartį siuntimo tvarkos ir teisinių pasekmių (b. l. 16), t. y. kad „pranešimai kitai šaliai yra siunčiami registruotu paštu (pastaba: bet ne elektroniniu paštu ar kitaip) ir laikomi kitos šalies gautais vėliausiai 5 (penktą) kalendorinę dieną nuo jo išsiuntimo dienos, jeigu tos pranešimas buvo išsiųstas paskutiniu šalies pateiktu adresu; šalis negali reikšti pretenzijų, jeigu ji negavo banko siunčiamų pranešimų, ar kad kitos šalies veiksmai neatitinka sutarties sąlygų, jeigu pranešimas buvo išsiųstas paskutiniu šalies pateiktu adresu“. Taigi, šalys susitarė, kad visi pranešimai yra siunčiami registruotų paštu paskutiniu žinomu šalies adresu. Byloje nėra duomenų, kad skolininkė informavo banką apie jos gyvenamosios vietos pasikeitimą, byloje yra tik pateiktas 2012-04-23 išrašas iš Švedijos registro apie skolininkės gyvenamąją vietą (b. l. 78–79, 94–95). Pažymėtina, kad skolininkės teiginiai, jog ji elektroniniuose laiškuose informavo banką apie kitą gyvenamąją vietą, yra nepagrįsti – nė viename iš skolininkės pateiktų elektroninių laiškų bankui nėra nurodyta nei kita gyvenamoji vieta, nei gyvenimo Švedijoje laikotarpis. Skolininkė sudarydama kredito sutartį pateikė bankui savo asmeninius duomenis, įskaitant ir gyvenamosios vietos adresą – (duomenys neskelbtini) (kredito sutarties specialiosios dalies 1.2 punktas) (b. l. 7). Kredito sutarties bendrosios dalies 14.1.1. punkte buvo numatyta apeliantės pareiga informuoti banką apie pasikeitusį adresą. Šios pareigos vykdymas yra svarbus tuo, kad bankas siekdamas informuoti skolininkę, visą korespondenciją siunčia paskutiniu bankui žinomu skolininkės gyvenamosios vietos adresu. Kadangi, bylos duomenimis, jokių kitų duomenų apie kitos gyvenamosios vietos adreso buvimą skolininkė bankui nepateikė, todėl pagal kredito sutarties specialiųjų sąlygų 1.2 punktą ir kredito sutarties bendrųjų sąlygų 15 punktą skolininkei pranešimas apie vienašališką sutarties nutraukimą pagrįstai buvo išsiųstas (duomenys neskelbtini), ir yra laikomas įteiktu tinkamai. Minėta kredito sutarties bendrųjų sąlygų 15 punkto nuostata atitinka ir materialinių teisės normų reglamentuojamus santykius tarp prievolės šalių, susijusius su informacijos pateikimu kitai sutarties šaliai, įskaitant informaciją apie gyvenamosios vietos adreso pasikeitimą. CK 2.17 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „fizinis asmuo privalo raštu pranešti kitai sandorio šaliai, taip pat savo kreditoriams ar skolininkams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą; jeigu asmuo šios pareigos neįvykdo, kita sandorio šalis ir kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje“. Atsižvelgiant į CK 2.17 straipsnio 3 dalį, jei byloje nėra duomenų, kad skolininkas būtų pranešęs kreditoriui apie jo gyvenamosios vietos pasikeitimą, laikoma, kad pranešimas tapo žinomas adresatui nuo to momento, kai jis pasiekė paskutinę žinomą jo gyvenamąją vietą (CK 6.166 str.) Taigi skolininkei buvo žinoma esama situacija dėl skolos ir pastaroji galėjo tikėtis ir suprasti, kad jai nevykdant sutartinių įsipareigojimų bankas pateiks reikalavimą vykdyti sutartį, kaip ir visus kitus pranešimus (įskaitant ir pranešimą dėl sutarties nutraukimo) skolininkės paskutiniu bankui žinomu adresu. Skolininkė neinformavo banko apie kitą gyvenamąją vietą, todėl banko siųsti pranešimai skolininkei adresu (duomenys neskelbtini), yra laikomi įteiktais tinkamai.
Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus teismas konstatuoja, kad visos anksčiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad bankas kredito sutartį nutraukė laikydamasis kredito sutarties ir CK bei CPK nuostatų reglamentavimo.
Esant nurodytoms aplinkybėms pagrindo keisti ar naikinti teisėtą bei pagrįstą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-01-05 nutartį nėra (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kreditorius Nordea Bank Finland Plc (AB) Lietuvos skyrius pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų. Juo prašo iš apeliantės priteisti banko patirtas 1 966,65 Lt bylinėjimosi išlaidas už advokato suteiktą teisinę pagalbą, surašant atsiliepimą į atskirąjį skundą. CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos patirtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad netenkinus apeliantės atskirojo skundo procesinis sprendimas priimtas jos nenaudai. Mokėjimo pavedimas (b. l. 160) patvirtina, kad Nordea Bank Finland Plc (AB) Lietuvos skyrius sumokėjo pagal 2012-06-05 sąskaitą faktūrą MAQS Nr. 12-0474 už advokato suteiktas teisines paslaugas. Pažymėtina, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacija) 8.15 p. (taikant analogiją) už atsiliepimą į atskirąjį skundą rekomenduojama maksimali 0,5 MMA suma, t. y. 0.5×800 Lt (paslaugų teikimo metu galiojęs dydis)=400 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad bylos apimtis nėra didelė, byla nereikalavo specialių žinių, byla nėra sudėtinga, teismas mano, jog nėra pagrindo nukrypti nuo Rekomendacijoje nurodyto bylinėjimosi išlaidų dydžio. Esant tokioms aplinkybėms iš dalies tenkintinas kreditoriaus prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų už advokato suteiktą teisinę pagalbą, bylinėjimosi išlaidų dydis mažintinas iki 400 Lt, jos priteistinos iš apeliantės kreditoriui (CPK 93 straipsnio 1 dalis, CPK 98 straipsnis).
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
Atsižvelgdamas į tai, kad apeliantės atskirasis skundas netenkintinas, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės nebeatlieka teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo funkcijos, jos panaikintinos (CPK 144 straipsnio 1 dalis, CPK 149 straipsnis).
Teismas, vadovaudamasis CPK 334–339 straipsniais,
n u t a r i a :
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.
Panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Priteisti iš apeliantės R. Č. 400 Lt teisinės pagalbos išlaidų kreditoriui Nordea Bank Finland Plc (AB) Lietuvos skyriui.
Teisėja Aušra Maškevičienė