Administracinė byla Nr. eAS-716-575/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04973-2024-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 49; 59.2

(N)

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2024 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. (A.) L. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. (A.) L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.  

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja A. L.  (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. 24S200426 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti iš naujo pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį.

Pareiškėja taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo dalies dėl įpareigojimo išvykti vykdymą iki kol bus priimtas galutinis sprendimas administracinėje byloje.

Pareiškėja prašymą taikyti reikalavimo priemonę grindė tuo, jog Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos į kilmės valstybę per 14 dienų nuo sprendimo dėl prieglobsčio Lietuvoje nesuteikimo įsigaliojimo dienos. Taigi, pareiškėja turi išvykti iš Lietuvos iki 2024 m. rugsėjo 16 d., o pažeidus šį nurodymą, bus priimtas sprendimas dėl pareiškėjos išsiuntimo. Pareiškėja pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 139 straipsnio 1 dalies 3 punktą sprendimo dėl prieglobsčio nesuteikimo apskundimas šio sprendimo vykdymo nesustabdo, nes pareiškėjos prieglobsčio prašymas nagrinėtas skubos tvarka. 

Pareiškėja tvirtino, kad egzistuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnyje nustatytos sąlygos, kurioms esant gali būti užtikrinamas reikalavimas. Šiuo atveju būtina taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, t. y. uždrausti vykdyti skundžiamo Sprendimo dalį – įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos į kilmės valstybę per 14 dienų nuo sprendimo dėl prieglobsčio Lietuvoje nesuteikimo įsigaliojimo dienos. To neatlikus pareiškėjai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didele? žala. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad byloje sprendžiamas pavojaus pareiškėjai kilmės šalyje klausimas. Nenustačius, ar pareiškėjai kilmės šalyje gresia pavojus, išsiųsti pareiškėjos arba įpareigoti ją išvykti į kilmės šalį negalima, nes jos kilmės šalyje gali kilti realus pavojus pareiškėjos laisvei. Todėl Sprendimo dalies dėl įpareigojimo išvykti vykdymas turi būti sustabdytas, kol byloje galutinai neišsiaiškinta, ar pareiškėja gali grįžti į kilmės šalį. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką vertinant, kad gali kilti neatitaisoma žala, reikalaujama nepriklausomo ir kruopštaus patikrinimo, ar egzistuoja grėsmė, kad asmenį išsiuntus į kilmės valstybę jam gresia kankinimai arba netinkamas elgesys.

II.

Regionų administracinis teismas 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartimi priėmė pareiškėjos skundą, tačiau netenkino pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Vertindamas pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę argumentus, teismas vadovavosi ABTĮ 70 straipsniu, pažymėjo, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus.

Teismas nustatė, kad Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 85 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 125 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 127 straipsnio 1, 3 ir 6 dalimis ir 133 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgus į aplinkybes, jog: pareiškėjos teisėtas buvimas Lietuvos teritorijoje buvo siejamas išskirtinai su prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo procedūra; pasibaigus šiai procedūrai bei Migracijos departamentui atsisakius suteikti pareiškėjai prieglobstį, ji prarado teisę likti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Sprendimu nuspręsta: įpareigoti pareiškėją išvykti į kilmės valstybę per 14 kalendorinių dienų nuo Sprendimo įteikimo dienos, neuždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką ir įspėti pareiškėją, kad per nustatytą laiką jai neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jos išsiuntimo iš šalies.

Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad sprendimai, kuriais užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti, nėra priverstiniai. Teismas nurodė, kad jeigu užsienietis savanoriškai neišvyksta iš Lietuvos Respublikos, yra teisinis pagrindas Migracijos departamentui priimti sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo, kuris gali būti skundžiamas teismui ir reiškiamas prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (Įstatymo 128 str. 2 d. 1 p.), taip pat gali būti stabdomas išsiuntimo sprendimo vykdymas (Įstatymo 128 str. 2 d. 2–4 p.).

Teismo įsitikinimu, šioje proceso stadijoje pareiškėjos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjos teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai, kadangi pareiškėja nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas pradėjo pareiškėjos išsiuntimo į kilmės šalį procedūrą.

Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas darė išvadą, jog pareiškėja šiuo atveju nepagrindė reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinybės šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, todėl jos prašymo netenkino.

III.

Pareiškėja atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 11 d. nutarties dalį, kuria nuspręsta netenkinti pareiškėjos prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, ir išspręsti klausimą iš esmės – laikinai sustabdyti Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 2 d. sprendimo Nr. 24S200426 vykdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl jo teisėtumo. 

Pareiškėja, vadovaudamasi ABTĮ 70 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota taikant šias nuostatas, tvirtina, kad turi būti atsižvelgta ir į tai, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes yra adekvatus siekiamam tikslui. Pareiškėjos įsitikinimu, prašomos priemonės taikymas yra visiškai adekvatus ir proporcingas – pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę, pareiškėjos nebūtų galima išsiųsti, kol nebūtų priimtas galutinis sprendimas, tai nesukurtų jokios papildomos naštos valstybei (jei galiausiai sprendimas būtų neigiamas, tai reikštų, kad jo vykdymas buvo atidėtas maždaug 4–6 mėnesiams, kiek užtrunka procesas teismuose). Tačiau jei būtų priimtas pareiškėjai palankus sprendimas, o asmuo būtų išsiųstas, tai galimos pasekmės būtų itin skaudžios (asmuo, tikėtina, susidurtų su kankinimais ar netektų laisvės). Tuo atveju, jei nesustabdžius Sprendimo vykdymo, pareiškėja būtų išsiųsta į kilmės valstybę ir susidurtų su persekiojimu ar kankinimu, teismui priėmus teigiamą sprendimą (nusprendus, kad prieglobsčio prašymas buvo išnagrinėtas netinkamai ir turi būti nagrinėjamas iš naujo), toks sprendimas galbūt netektų prasmės, nes pareiškėja jau būtų patyrusi kankinimus ar praradusi laisvę, todėl nebūtų galima apginti pažeistų teisių. Be to, teisiniame reguliavime neegzistuoja procedūra, kaip turėtų būti pareiškėja perkeliama iš kilmės valstybės į Lietuvą, kai nustatoma, kad ji buvo išsiųsta nepagrįstai.

Pareiškėja pažymi, kad prieglobsčio prašymą ji pateikė 2023 m. gegužės 19 d., o Migracijos departamentas Sprendimą priėmė 2024 m. rugsėjo 2 d. Todėl sustabdžius sprendimo vykdymą 4–6 mėnesiams, tai nebūtų neproporcinga priemonė, lyginant su prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo trukme. Be to, prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės adekvatumą bei proporcingumą patvirtina ir tai, kad pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį buvo priimtas nagrinėtis (prašymas nėra pakartotinis), Migracijos departamento turimo teisingumas nebuvo tikrinamas teisme.

Pareiškėjos įsitikinimu, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, neturi būti reikalaujama pateikti dokumentinių įrodymų, kad pareiškėja patirs kankinimus. Be to, pareiškėjai savanoriškai neišvykus iš Lietuvos, bus priimtas jos išsiuntimo sprendimas, kuris nedelsiant privalomai vykdomas. Įstatymo 127 straipsnio 2 dalies nuostatos patvirtina, kad pareiškėja turi būti išsiunčiama nedelsiant iš Lietuvos. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teigdamas, kad byloje nenustatyta, jog atsakovas pradėjo pareiškėjos išsiuntimo į kilmės šalį procedūras. Institucijos vykdo išsiuntimą pagal šioje byloje jau priimtą Sprendimą, o tokio pobūdžio įrodymų pareiškėja negali turėti.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėja Sprendimu yra įpareigojama savarankiškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, tokie sprendimai pagal savo pobūdį nėra priverstiniai. Atsakovas teigia, kad nėra priimtas sprendimas išsiųsti pareiškėją, o jos argumentai dėl ateityje galbūt kilsiančios žalos yra bendro pobūdžio ir hipotetiniai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos pagal pareiškėjos atskirąjį skundą dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo vykdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl ginčijamo Sprendimo teisėtumo – pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas nutartimi (skundžiama dalimi) netenkino pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kadangi nustatė, kad Sprendimu, be kita ko, pareiškėja įpareigota savanoriškai išvykti iš Lietuvos, toks sprendimas nėra priverstinis. Teismas vertino, kad pareiškėja nepagrindė reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybės.

Pareiškėja atskirajame skunde akcentuoja, kad prašoma pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė yra proporcinga, pareiškėją išsiuntus iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, ji gali patirti nežmonišką elgesį – kankinimus, įkalinimą – taigi, priėmus palankų sprendimą jos prieglobsčio byloje, pažeistų teisių atkūrimas taptų neįmanomas.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (liet. iš pirmo žvilgsnio), reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016, 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas taip pat turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-518-662/2018).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019, 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-184-520/2017). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-738-968/2021).

Nustatyta, kad ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 2 d. sprendimo Nr. 24S200426 teisėtumo bei pagrįstumo. Sprendimu, kurio vykdymą pareiškėja prašo laikinai sustabdyti, buvo nuspręsta: pareiškėjai nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), įpareigoti savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę per 14 dienų nuo sprendimo dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo įsigaliojimo dienos; neuždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką; įspėti, kad per nustatytą laiką pareiškėjai neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jos išsiuntimo.

Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėja iš esmės argumentavo tuo, kad jos nepritaikius, bus priimtas sprendimas dėl pareiškėjos išsiuntimo ir pareiškėją išsiuntus į kilmės valstybę, ji patirs kankinimus, bus atimta jos laisvė, todėl tikėtina, jog bus padaryta neatitaisoma ir / ar sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėja akcentavo, kad kol teismine tvarka nėra patikrinta, ar pareiškėjai kilmės šalyje gresia pavojus, išsiųsti pareiškėjos arba įpareigoti ją išvykti į kilmės šalį negalima.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl sprendimų, kuriais užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti, yra pažymėjęs, kad tokie sprendimai pagal savo pobūdį nėra priverstiniai, t. y. užsienietis per nustatytą laiką Lietuvos Respublikos teritoriją privalo palikti savarankiškai (žr., pvz., 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-814-822/2016, 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-643-575/2019). Tuo atveju, jeigu pareiškėjas savanoriškai neišvyktų iš Lietuvos Respublikos, galėtų būti svarstoma dėl Įstatymo 126 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio pagrindo atsakovui priimti sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo, kuris galėtų būti skundžiamas teismui, taip pat reiškiant prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (Įstatymo 128 str. 2 d. 1 p.), taip pat gali būti stabdomas išsiuntimo sprendimo vykdymas (Įstatymo 128 str. 2 d. 2–4 p.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pareiškėjos nurodytas aplinkybes dėl ateityje galinčios kilti žalos pagrįstai vertino kaip deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtintas jokiais duomenimis ar įrodymais, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kokią nepataisomą žalą, netenkinus pareiškėjos prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, ji patirtų. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, jog Migracijos departamentas priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėja išsiunčiama iš Lietuvos Respublikos (Įstatymo 126 str. 1 d.). Šiuo aspektu pareiškėjos prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir atskirajame skunde nurodyti argumentai apie tai, kad išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę bus apribota jos laisvė, ji patirs kankinimus, vertinami kaip hipotetinio pobūdžio ir susiję su tikėtinais atsakovo veiksmais ateityje. Taigi, pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos argumentai nesudarė pagrindo šioje bylos stadijoje konstatuoti, jog pareiškėja patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėja teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose nenurodė jokių konkrečių ir išskirtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti nagrinėjamam klausimui reikšmingas aplinkybes ir ginčijamo Sprendimo pobūdį (dalyje dėl įpareigojimo išvykti) pareiškėjai sukeliamų ar galbūt kilsiančių pasekmių aspektu. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad bylos duomenys (Sprendime nurodyta jo apskundimo tvarka ir atsakovo į bylą pateikta 2023 m. gegužės 19 d. pažyma dėl prašymo suteikti prieglobstį priėmimo) vienareikšmiškai nepatvirtina, kad pareiškėjos prašymas sutiekti prieglobstį išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka ir jam netaikomos Įstatymo 139 straipsnio nuostatos dėl Sprendimo vykdymo sustabdymo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (ABTĮ 70 str. 1 d.), todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą skundžiamą nutartį, kurios naikinti ar keisti nėra pagrindo. Dėl to pareiškėjos atskirasis skundas yra atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:        

Pareiškėjos A. (A.) L. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan