Civilinė byla Nr. 3K-3-256/2006                                              Procesinio sprendimo kategorijos:

      21.4.2.3; 24.1;  26.2; 30.9.2; 32.5.1;

      75.8.; 114.11.

                                                                                                       (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2006 m. balandžio 5 d.

Vilnius 

 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkas), Janinos Januškienės (pranešėja) ir Antano Simniškio,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo akcinės bendrovės bankas „Hansabankas“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. A., atstovaujamo E. A., ieškinį atsakovams E. A., akcinei bendrovei bankas „Hansabankas“, tretiesiems asmenims Jonavos notarų biuro notarei V. P., Kauno 17-ojo notarų biuro notarei R. I. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

 

            Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

 

            Ieškovo P. A. atstovas E. A., kreipdamasis į teismą, nurodė, kad ieškovas yra jo tėvas, kuris Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. rugsėjo 26 d. sprendimu yra pripažintas neveiksniu dėl psichinės ligos, atstovas E. A. Kauno miesto valdybos 2000 m. spalio 17 d. sprendimu yra paskirtas ieškovo globėju. Ieškovo atstovas taip pat nurodė, kad jo tėvas P. A. ir motina atsakovė E. A. susituokė 1972 m. liepos 8 d., gyvendami santuokoje tėvai įsigijo keturių kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovo atstovas pažymėjo, kad jo motina, remdamasi ieškovo 1999 m. gegužės 27 d. išduotu įgaliojimu, kuriuo ieškovas ją įgaliojo valdyti ir tvarkyti visą ieškovui priklausantį turtą (įgaliojimas patvirtintas Jonavos rajono notarų biuro notarės V. P.), 1999 m. birželio 10 d. įkeitė jai ir ieškovui priklausantį butą (Hipotekos sutartis (lakštas), patvirtintas Kauno 17-ojo notarų biuro notarės R. I.), šiuo įkeitimu užtikrinant prievolių įvykdymą pagal atsakovės E. A. 1999 m. birželio 8 d. paskolos sutartį, sudarytą su atsakovu AB bankas „Hansabankas“, pagal kurią E. A. gavo 30 000 Lt paskolą. Ieškovo atstovas teigė, kad minėto įgaliojimo sudarymo metu ieškovas negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, nes 1996 m. buvo labai stipriai sumuštas, jam operuota galva, po traumos ieškovas labai mažai suprasdavo, nuo 1999 m. pradžios sunkiai orientavosi aplinkoje, 1999 m. gegužės 27 d. gydėsi psichiatrinėje ligoninėje, sirgo traumine smegenų liga, organinės kilmės silpnaprotyste, nuolat vartojo vaistus, todėl jo pasirašytas įgaliojimas laikytinas sudarytu tokio asmens, kuris negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės (1964 m. CK 54 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, ieškovo atstovo nuomone, ieškovo 1999 m. gegužės 27 d. sudarytas įgaliojimas pripažintinas negaliojančiu, taip pat pripažintinas negaliojantis minėto buto įkeitimo sandoris – 1999 m. birželio 10 d. Hipotekos sutartis (lakštas), kaip sudarytas neturint sutuoktinio sutikimo (SŠK 21 straipsnis). Ieškovo atstovas pažymėjo, kad minėtas butas yra vienintelė ieškovo gyvenamoji vieta, pripažinus negaliojančiais šiuos sandorius būtina padalyti santuokoje įgytą butą. Ieškovo atstovo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas yra ligonis, neveiksnus globojamas asmuo, todėl dalijant turtą turėtų būti nukrypta nuo lygių dalių principo ir ieškovui priteista 2/3 dalys buto (CK 3.123 straipsnis). Ieškovo atstovas teismo prašė pripažinti negaliojančiu 1999 m. gegužės 27 d. ieškovo išduotą įgaliojimą atsakovei E. A.; pripažinti negaliojančia 1999 m. birželio 10 d. sudarytą hipotekos sutartį (lakštą); padalyti P. A. ir E. A. santuokoje įgytą butą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovui pripažinti nuosavybės teises į 2/3 jo dalis, atsakovei – į 1/3 jo dalį.

 

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

            Jonavos rajono apylinkės teismas 2005 m. rugsėjo 2 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovas pagal E. A. ieškinį Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. rugsėjo 26 d. sprendimu yra pripažintas neveiksniu, Teismo psichiatrinės eskpertizės 2000 m. liepos 11 d. akto Nr. 178/2000 išvada nustatyta, kad ieškovas serga organinės kilmės silpnaprotyste, negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, jam reikalinga globa. Teismui paskyrus psichiatrinę ekspertizę ir 2005 m. kovo 18 d. ją atlikus buvo konstatuota, kad ieškovas ginčijamo įgaliojimo pasirašymo dieną negalėjo visiškai suvokti savo veiksmų (veiksmų esmės) ir jų valdyti. Teismas atsižvelgė į eskpertės paaiškinimus teismo posėdžio metu, kad ieškovui įgaliojimo pasirašymo dieną egzistavo dalinė motorinė ir sensorinė afazija, ieškovas prieš surašydamas įgliojimą 1999 m. balandžio mėnesį buvo gydytas psichiatrinėje ligoninėje, todėl galėjo būti nustatytas jo būklės pagerėjimas. Teismas taip pat atsižvelgė į notarės V. Pakaušienės pateiktus įrodymus, patvirtinančius, kad ieškovas 1999 m. gegužės 27 d. išreiškė kitus valingus veiksmus – pateikė prašymą priimti palikimą, taip pat į notarės parodymus, kad ieškovas buvo sąmoningas, kalbėjo, reiškė mintis, notarei buvo paaiškinta, kad ieškovas yra II grupės invalidas su judėjimo negalia, pateiktas jo invalidumo pažymėjimas, notarė įsitikino, kad ieškovas nėra pripažintas neveiksniu, todėl patvirtino įgaliojimą ieškovo sutuoktinei valdyti ir tvarkyti visą jo turtą. Teismas, ginčijamą sandorį ir duomenis apie ieškovo sveikatos būklę ir jo veiksmų sutrikimus 1999 m. vertindamas protingumo ir teisingumo kriterijais, padarė išvadą, kad ieškovas 1999 m. gegužės 27 d. išduodamas įgaliojimą  sutuoktinei E. A., o ne pašaliniam asmeniui, suprato savo veiksmų reikšmę. Tai, teismo nuomone, patvirtino ir ta aplinkybė, kad ieškovas buvo gydytas stacionare ir pagerėjus būklei buvo išrašytas į namus. Teismas nurodė, kad ieškovo išduotas įgaliojimas neprieštaravo jo interesams, nes, atsižvelgiant į susirgimo pobūdį, jis visiškai negalėjo valdyti ir tvarkyti jam priklausančio turto, ieškinio pagrindas, kad išduodant įgaliojimą ieškovas buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, yra neįrodytas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir į tai, kad ginčijami sandoriai sudaryti įstatymų nustatyta tvarka, teismas nenustatė pagrindo juos pripažinti negaliojančiais ir padalyti šalių santuokinį turtą.

            Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo atstovo apeliacinį skundą, 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimu panaikino Jonavos rajono apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 2 d. sprendimą, ieškinio dalyje dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino, pripažino negaliojančiu ieškovo 1999 m. gegužės 27 d. sudarytą įgaliojimą, 1999 m. birželio 10 d. sudarytą įkeitimo sandorį ir 1999 m. birželio 14 d. įregistruotą hipoteką. Apeliacinės instancijos teismas bylos dalį dėl turto padalijimo perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje teismo psichiatrinę ekspertizę atlikusios ekspertų komisijos išvadas, kad ieškovas įgaliojimo dieną negalėjo visiškai suvokti savo veiksmų ir negalėjo jų valdyti, pripažino, kad sandorio sudarymo metu ieškovas buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Apeliacinės instancijos teismas laikė, kad byloje nėra įrodymų, paneigiančių ekspertizės išvadas, to, kad ieškovas pateikė ir pareiškimą apie palikimo priėmimą, negalima vertinti, kad ieškovas suprato savo veiksmų esmę. Teisėjų kolegija atsižvelgė ir į tai, kad ginčijamo įgaliojimo apimtis yra didelė, pagal jį įgaliotojui gali atsirasti įvairios ir sudėtingos teisės ir pareigos, ginčijamą įgaliojimą pripažino negaliojančiu 1964 m. CK 54 straipsnio pagrindu. Teisėjų kolegija taip pat laikė, kad E. A. 1999 m. birželio 10 d. įkeitimo sandorį sudarė neturėdama sutuoktinio sutikimo, todėl jis yra prieštaraujantis įstatymui (SŠK 21 straipsnis, 1964 m. CK 47 straipsnis). Teismas atmetė atsakovo AB bankas „Hansabankas“ reikalavimą taikyti 2000 m. CK nustatytus ieškinio senaties terminus, nurodė, kad pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 2 dalį 2000 m. CK VI skyriaus normos iki 2001 m. liepos 1 d. sudarytiems sandoriams netaikomos. Teisėjų kolegija nurodė, kad ginčijamus sandorius pripažinus negaliojančiais, ieškovas turi teisę reikalauti padalyti santuokoje įgytą turtą, tačiau to pagal pareikštą reikalavimą neįmanoma padaryti, nes ieškinio dalis dėl turto padalijimo neatitinka įstatyme keliamų reikalavimų: nėra nurodytas visas santuokinis turtas, jo vertė, sutuoktinių skolos, todėl ši ieškinio dalis grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

 

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

Atsakovas AB bankas „Hansabankas“ kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir palikti galioti Jonavos rajono apylinkės teismas 2005 m. rugsėjo 2 d. sprendimą. Atsakovas kasacinį skundą grindžia šiais teisiniais argumentais:

            1. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, pažeidė CPK 185 straipsnio 1-2 dalis ir 218 straipsnį, nes laikė, kad byloje nėra duomenų, kurie paneigtų ekspertų išvadą, nepagrįstai pripažino, kad eksperto išvada teismui yra privaloma ir turi iš anksto nustatytą galią. Taip teismas įrodinėjimo pareigą nepagrįstai perkėlė atsakovams, reikalaudamas įrodyti, kad ieškovas įgaliojimo sudarymo metu galėjo visiškai suvokti savo veiksmų prasmę (CPK 178 straipsnis).

            2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 2 dalimi, nes joje reglamentuojama 2000 m. CK nuostatų taikymas po jo įsigaliojimo sudarantiems sandoriams, tuo tarpu atsakovas remiasi CK normomis, reglamentuojančiomis sandorių pripažinimą negaliojančiais ir ieškinio senatį, kurių taikymas reglamentuojamas Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 4 dalimi ir 10 straipsnio 2 dalimi. 2000 m. CK 3.96 straipsnio taikymas sandoriams, sudarytiems iki 2000 m. CK įsigaliojimo, atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1532/2002; 2004 m. sausio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2004).

            3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovo prašymą hipotekos sutarčiai (lakštui) ginčyti taikyti vienerių metų ieškinio senaties terminą, nustatytą CK 3.96 straipsnyje. Vadovaujantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi, vienerių metų ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2000 m. CK įsigaliojimo dienos – 2001 m. liepos 1 d.

            4. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė, kad pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 4 dalį sandoriai, sudaryti iki 2000 m. CK įsigaliojimo ir galėję būti pripažinti negaliojančiais pagal anksčiau galiojusius įstatymus, negali būti pripažinti negaliojančiais įsigaliojus šiam kodeksui, jeigu šiame kodekse nėra numatyta tokio sandorio negaliojimo pagrindo. Jeigu pagal 1964 m. CK 47 straipsnį pagrindas pripažinti sandorį negaliojančiu yra SŠK 21 straipsnyje numatyto sutikimo nebuvimas, tai pagal 2000 m. CK 3.96 straipsnį pripažįstant sandorį negaliojančiu reikia įrodyti ne tik, kad nebuvo sutuoktinio rašytinio sutikimo, bet ir įrodyti kitos sandorio šalies nesąžiningumą, tuo tarpu AB bankas „Hansabankas“ yra sąžininga įkeitimo sandorio šalis.

            5. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas įkeitimo sutartis, neatsižvelgė, kad pripažinus negaliojančiu ginčijamą įgaliojimą, taikytinos 2000 m. CK nustatytos taisyklės dėl sandorių negaliojimo pasekmių. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, jeigu įkeitimo teisė, kaip daiktinė teisė, yra įgyta sąžiningai, tai sąžiningo įkaito turėtojo teisė turi būti ginama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-829/2002), todėl pripažinus ginčijamą įgaliojimą negaliojančiu, įkeitimo sutartis gali būti pripažinta negaliojančia tik nustačius, kad įkaito turėtojas yra nesąžiningas.

            6. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas visą įkeitimo sandorį, tiek ieškovo įkeisto turto dalyje, tiek atsakovės turto dalyje, pažeidė CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus, nes net ir patenkinus ieškovo ieškinį AB bankas „Hansabankas“ turėtų teisę nukreipti išieškojimą į atsakovei tenkančią turto dalį.

            Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovo įstatyminis atstovas E. A. prašo kasacinį skundą atmesti, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą ieškovo atstovas grindžia šiais teisiniais argumentais:

            1. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, nepažeidė CPK 185 straipsnio nuostatų, pagrįstai pripažino, kad ieškovas 1999 m. birželio 10 d. pasirašydamas ginčijamą įgaliojimą buvo neveiksnus, tai patvirtina byloje esantys įrodymai: medicininiai dokumentai, kad 1996 m. ieškovas buvo stipriai sumuštas, jam buvo operuota galva, sirgo psichine liga, dėl to nuo 1999 m. vasario 17 d. buvo gydytas psichiatrinėje ligoninėje, Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. rugsėjo 26 d. sprendimu buvo pripažintas neveiksniu, o 2005 m. sausio 10 d. teismo nutarties pagrindu buvo paskirta teismo psichiatrinė ekspertizė, kurios išvadose ekspertai konstatavo, kad ieškovas 1999 m. gegužės 27 d. įgaliojimo pasirašymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti.

            2. Apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė 1964 m. CK 54 straipsnio nuostatas, nes ginčijamo sandorio metu galiojo 1964 m. CK, todėl teismas pagrįstai taikė šio kodekso nuostatas (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnis), atsižvelgė, kad ieškovas įgaliojimo sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti.

            3. Kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė 2000 m. CK 3.96 straipsnį, yra nepagrįstas, nes būtent šio straipsnio 2 dalis numato, kad sandoriai, kuriems sudaryti buvo būtinas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas, gali būti pripažinti negaliojančiais nepriklausomai nuo to, ar kita sandorio šalis yra sąžininga.

            4. Kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, yra nepagrįstas. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos (CK 3.87-3.100 straipsniai), susijusios su sutuoktinių sandorių sudarymu, taikomos sandoriams, kurie sudaromi įsigaliojus 2000 m. CK. Ginčijami sandoriai sudaryti iki 2000 m. CK įsigaliojimo, todėl CK 3.96 straipsnyje nustatyta ieškinio senatis netaikytina.

            5. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino negaliojančiu visą įkeitimo sandorį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2000 m. gegužės 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2000 („Teismų praktika“ Nr. 18, p. 118), nurodė, kad hipoteka turi būti panaikinta visa, nes santuokoje įgytas butas negalėjo būti įkeistas nenustačius atsakovei priklausančios turto dalies.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

 

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas P. A. Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. rugsėjo 26 d. sprendimu yra pripažintas neveiksniu, Teismo psichiatrinės eskpertizės 2000 m. liepos 11 d. akto išvada nustatyta, kad ieškovas serga organinės kilmės silpnaprotyste, negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, jam reikalinga globa, be to, teismo psichiatrinė ekspertizė 2005 m. kovo 18 d. konstatavo, kad ieškovas ginčijamo įgaliojimo pasirašymo dieną negalėjo visiškai suvokti savo veiksmų (veiksmų esmės) ir jų valdyti. Tačiau teismas laikė, kad ieškovas, 1999 m. gegužės 27 d. išduodamas įgaliojimą sutuoktinei E. A., o ne pašaliniam asmeniui, suprato savo veiksmų reikšmę, ginčijami sandoriai sudaryti įstatymų nustatyta tvarka, pagrindo juos pripažinti negaliojančiais nėra. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad sandorio sudarymo metu ieškovas buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Nustačius, kad ginčijamo įgaliojimo apimtis yra didelė, pagal jį įgaliotojui gali atsirasti įvairios ir sudėtingos teisės bei pareigos, teisėjų kolegija ginčijamą įgaliojimą pripažino negaliojančiu 1964 m. CK 54 straipsnio pagrindu. Teisėjų kolegija laikė, kad E. A. 1999 m. birželio 10 d. įkeitimo sandorį sudarė neturėdama sutuoktinio sutikimo, todėl jis yra prieštaraujantis įstatymui (SŠK 21 straipsnis, 1964 m. CK 47 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad pagal pareikštą reikalavimą neįmanoma padalyti santuokoje įgyto turto, nes ši ieškinio dalis neatitinka įstatyme keliamų reikalavimų: nėra nurodytas visas santuokinis turtas, jo vertė, sutuoktinių skolos.

 

 

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

            CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų bylos aplinkybių.

            Kasaciniame skunde teisės taikymo aspektu keliamas įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimas, sprendžiant dėl įgaliojimo teisėtumo bei materialinės teisės normų dėl įkeitimo ir hipotekos taikymo bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiam turtui. Įstatyme – CPK 185 straipsnyje – numatytas reikalavimas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti bylos aplinkybes yra tiesiogiai susijęs su medžiaga, kuri surinkta ir išnagrinėta vykstant procesui. Taigi teismas turi visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti byloje esančią medžiagą ir įrodymus, jais remdamasis priimti byloje sprendimą. Jeigu tam tikrų įrodymų, nors teismas tinkamai įvykdė savo pareigą išaiškinti, nepavyko gauti arba šalys prieštaravo jų rinkimui teismo iniciatyva, sprendimas byloje priimamas remiantis esamais įrodymais. Tokiu atveju teismas turėtų laikyti nustatytomis tas aplinkybes, kurios jam atrodo tikėtinos. CPK 185 straipsnio 2 dalyje nustatytas vienodas visų įrodymų teisinės galios principas. CPK 218 straipsnis nustato eksperto išvados įvertinimą. Ji turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu (nešališku) byloje esančių įrodymų ištyrimu. Teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti pagrindžiamas teismo procesiniame dokumente. Šioje byloje sprendžiama dėl sandorio, sudaryto asmens, kuris negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės, pripažinimo negaliojančiu. Tai yra atvejis, kai asmuo sudaro sandorį būdamas veiksnus, tačiau jo sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad klausimą, ar asmuo iš tikrųjų sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, turi būti nustatyta ne vien remiantis ekspertizės išvada, bet ir kitais įrodymais. Kitų įrodymų gavimą šioje byloje apsunkino tai, kad byla buvo vedama šalių atstovų (advokato ir teismo paskirto kuratoriaus), asmuo, išdavęs įgaliojimą, teismo sprendimu pripažintas neveiksniu, įstatymais jo atstovas (sūnus) ir atsakovė (žmona) byloje dėl susidėjusių aplinkybių nedalyvavo, negauti  jų paaiškinimai ir kiti įrodymai (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Byloje buvo atlikta teismo psichiatrinė ekspertizė, kurios išvadoje nurodoma, kad įgaliojimo pasirašymo dieną ieškovas negalėjo visiškai suvokti savo veiksmų (veiksmų esmės) ir jų valdyti (T. 2, b. l. 95). Ekspertizės akto aprašomojoje dalyje išsamiai išanalizuota asmens, pasirašiusio įgaliojimą, sveikatos būsena, nurodyta, kad pastarasis ne kartą gydytas psichiatrijos ligoninėse, 1996 m. diagnozuota trauminė galvos smegenų liga, ji progresavo. Apklausta teismo posėdyje ekspertė-psichiatrė parodė, kad ir esant ligos pagerėjimui, asmuo, turintis atitinkamą diagnozę, negali visiškai suvokti savo veiksmų esmės, teisinių jų aspektų (T. 2, b. l. 31-33). Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. rugsėjo 26 d. sprendimu P. A. dėl psichinės ligos pripažintas neveiksniu (T. 1, b. l. 12). P. A. gebėjimą suvokti savo veiksmus įgaliojimo pasirašymo metu ir jo sveikatos būseną patvirtina ir medicininių įrašų duomenys ligos istorijoje. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ginčijamas įgaliojimas išduotas asmens, kuris negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Darydamas tokią išvadą teismas įvertino rašytinius byloje esančius įrodymus, teismo posėdyje apklaustų notarės ir ekspertės-psichiatrės bei šalių atstovų duotus paaiškinimus ir remdamasis įrodymų visuma padarė pagrįstą išvadą. Dėl išdėstytų aplinkybių negalima sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė procesinių įstatymų nustatytas įrodymų vertinimo taisykles ir tuo pagrindu priėmė neteisėtą sprendimą aptarto reikalavimo dalyje.

            CK 3.92 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendroji taisyklė, kad turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru susitarimu. Sandorius, susijusius su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio nekilnojamojo daikto ar daiktinių teisių į jį disponavimu, ar jų suvaržymu, gali sudaryti tik abu sutuoktiniai, išskyrus tuos atvejus, kai vienas iš sutuoktinių turi kito sutuoktinio išduotą įgaliojimą tokį sandorį sudaryti. Vieno sutuoktinio įgaliojimas kitam sutuoktiniui sudaryti sandorį dėl nekilnojamojo daikto turi būti patvirtintas notaro. CK 3.92 straipsnio 4 dalyje išvardytų sandorių padariniai gali būti svarbūs šeimai, todėl įstatymas numato, kad juos gali sudaryti abu sutuoktiniai. Byloje teismų nustatyta, kad 1999 m. birželio 8 d. paskolos sutartimi atsakovei bankas suteikė 30 000 Lt paskolą. Veikdama pagal sutuoktinio išduotą įgaliojimą atsakovė prievolės įvykdymo užtikrinimui įkeitė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisės statusą turintį turtą. Paskolos grąžinimo terminas yra suėjęs. Ieškovas tuo pačiu ieškinio pareiškimu ne tik ginčija sandorius (įgaliojimą, įkeitimą ir hipotekos registraciją), bet ir prašo padalyti santuokoje įgytą turtą. Kasatorius pagrįstai nurodo, kad, išsprendus klausimą dėl turto padalijimo, jam lieka teisė nukreipti išieškojimą į atsakovei teismo paskirtą turto dalį, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria panaikintas įkeitimo sandoris ir hipoteka, naikinama ir civilinės bylos dalis dėl šio reikalavimo perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

            Atkreiptinas teismo dėmesys į tai, kad siekiant padalyti sutuoktinių turtą visų pirma reikia sudaryti jo balansą. Sudaręs dalijamo turto balansą (CK 3.118 straipsnis), nustatęs turto vertę (CK 3.119 straipsnis) ir sutuoktiniams tenkančias turto dalis (CK 3.117, 3.123 straipsniai), teismas turi konkrečiai paskirstyti dalijamą turtą abiem sutuoktiniams. Vieno ar abiejų sutuoktinių kreditoriai turi teisę įstoti į bylą dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo (CK 3.126 straipsnis). Kreditorių garantijos įgyvendintos laikantis CK 3.126 straipsnio reikalavimų – byloje dalyvauja kreditorius AB bankas ,,Hansabankas”, duomenų apie kitus kreditorius nėra. Ši aplinkybė, taip pat šalių turimas turtas bei atsakovei priklausanti jo dalis, į kurią nukreiptinas išieškojimas, nustatyti nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teisme.

            Remiantis aptartais argumentais, kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti viso skundžiamo teismo sprendimo (CPK 341 straipsnio 2 dalis).

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 straipsniu, 362 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a :

 

Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimo dalį, kuria pripažintas nagaliojančiu buto, esančio (duomenys neskelbtini), 1999 m. birželio 10 d. sudarytas įkeitimo sandoris, patvirtintas Kauno miesto 17-ojo notarų biuro notarės Rasos Inokaitienės (registro Nr. (duomenys neskelbtini) ir Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos skyriuje 1999 m. birželio 14 d. įregistruota hipoteka (hipotekos kodas (duomenys neskelbtini), ir bylą dėl šios dalies grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Kitas Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Apie bylos išnagrinėjimą kasacine tvarka ir priimtą teismo nutartį pranešti Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos skyriui ir valstybės įmonei Registrų centras ir išsiųsti jiems šios nutarties nuorašą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                 Teodora Staugaitienė

 

 

Janina Januškienė

 

 

Antanas Simniškis