Civilinė byla Nr. 2A-1735-798/2015 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-13740-2014-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 24.3; 73.1; 73.2.5.5; 114.4; 114.11.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. liepos 2 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas, vienasmeniškai, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovo Europos bendrovės „ERGO Insurance SE“, Lietuvoje veikiančiam per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. G. ieškinį atsakovui ERGO Insurance SE dėl draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo R. G.,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė G. G. pareiškė ieškinį atsakovui ERGO Insurance SE, kuriame prašė iš atsakovo priteisti 2500,00 Lt draudimo išmoką, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ji nurodė, kad 2012 m. spalio 16 d. tarp atsakovo ERGO Insurance SE Lietuvos filialo (draudiko) ir ieškovės G. G. (draudėjos) buvo sudaryta transporto priemonių draudimo sutartis, kurią patvirtina tos pačios dienos Transporto priemonių draudimo liudijimas Nr. 851-0412231. Minėta Draudimo sutartimi laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 16 d. 14 val. 00 min. iki 2013 m. spalio 15 d. 24 val. 00 min. buvo apdrausta ieškovei nuosavybės teise priklausanti transporto, priemonė VW PASSAT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini). Draudimo sutartyje buvo numatyta, kad Transporto priemonė draudžiama kasko draudimu (draudimo suma: Transporto priemonės vertė įvykio dieną; draudimo įvykių variantai: visos rizikos; išskaita: vagystės ir plėšimo atveju taikoma 10 procentų, o kitais atvejais - 400 Lt), suteikiamas keleivių draudimas nuo nelaimingų atsitikimų bei pagalbos kelyje draudimas. Draudimo sutarties sudarymo dieną ieškovė G. G. buvo supažindinta su Transporto priemonių draudimo taisyklėmis (ERGO Lietuva, TPDT-2011) Nr. 030. Laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 28 d. 19 val. 00 min. iki 2012 m. gruodžio 29 d. 05 val. 00 min. Transporto priemonės valdytojas - trečiasis asmuo R. G. pastebėjo, kad prie namo Plento g. 10C, Kaune, palikta transporto priemonė yra apgadinta: išdaužtas keleivio durelių stiklas, pavogti ratų apdailos dangteliai, iš Transporto priemonės salono pavogta automagnetola Multi Media, transporto priemonės techninės apžiūros talonas bei Draudimo liudijimas. Trečiasis asmuo R. G. apie nurodytą vagystę, transporto priemonės apgadinimą, iš jos dingusius daiktus, dokumentus bei detales nedelsdamas informavo atsakovo brokerį V. K., atsakovą ir Kauno apskrities VPK Panemunės policijos komisariatą. Netrukus po įvykio ieškovė ir trečiasis asmuo apsilankė pas atsakovą. Jo žalų skyriaus, esančio adresu Pramonės pr. 19, Kaunas, darbuotojas paaiškino, kad transporto priemonei padaryta žala vertintina 2 500 Lt. Su nustatytu žalos dydžiu ieškovė G. G. sutiko, todėl savo sutikimą patvirtino parašu. Nors transporto priemonė buvo apžiūrėta, po ieškovės ir trečiojo asmens apsilankymo atsakovo žalų skyriuje atsakovas paprašė pateikti ją pakartotinei apžiūrai. 2013 m. vasario 18 d. pranešimu apie atsisakymą mokėti draudime išmoka žalos byloje Nr. 412231-0851_1-001, gautu 2012 m. kovo 4 d., atsakovas pranešė ieškovei bei trečiajam asmeniui apie tai, kad buvo atlikta žalos administravimo procedūra: atsakovas apžiūrėjo transporto priemonę, atliko kompiuterinę jos diagnostiką ir surinktos informacijos pagrindu nustatė, kad transporto priemonės navigacinė sistema buvo išimta iš transporto priemonės ne tuo metu ir ne tomis aplinkybėmis, kurias nurodė trečiasis asmuo R. G.. Nei dėl išdaužto keleivio durelių stiklo, nei dėl pavogtų ratų apdailos dangtelių, nei dėl dingusių dokumentų atsakovas nepasisakė. 2014 m. sausio 29 d. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktorius priėmė sprendimą dėl G. G. ir R. G. bei ERGO Insurance SE ginčo nagrinėjimo Nr. 242-36, kuriuo nusprendė patenkinti G. G. ir R. G. reikalavimą, rekomenduojant ERGO Insurance SE išmokėti draudimo išmoką, apskaičiuotą pagal Draudimo sutarties sąlygas. Po minėto sprendimo priėmimo ieškovė bei trečiasis asmuo žodžiu susisiekė su atsakovu, norėdami išsiaiškinti, ar atsakovas ketina vykdyti jame įtvirtintą nurodymą. Atsakovas pažadėjo pateikti atsakymą, tačiau iki šios dienos to nepadarė. Teismo posėdžio metu ieškovė prašė senaties terminą dėl pareikšto reikalavimo atnaujinti. Nurodė, kad jis praleistas dėl svarbių priežasčių ir nedaug – tik vieną mėnesį.
Atsakovas ERGO Insurance SE pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašė ieškinį atmesti bei reikalavimui taikyti ieškinio senatį. Jis nurodė, kad draudimo bendrovė atsisakė išmokėti draudimo išmoką, nes draudėjas pateikė atsakovui melagingą informaciją apie įvykio aplinkybes. 2012 m. gruodžio 31 d. apžiūrint automobilį užfiksuota, kad automobilio rida šios apžiūros metu yra 201 703 km. 2013 m. sausio 7 d. atsakovas pavedė UAB „Maxauto“ specialistui H. G., turinčiam specialių automobilių elektros instaliacijos ir kompiuterinės diagnostikos žinių, atlikti automobilio kompiuterinės sistemos diagnostika. Šio tyrimo metu nustatyta, kad automobilio navigacijos/garso įranga buvo atjungta nuo automobilio elektros sistemos kai automobilio rida buvo 201095 km. Sprendžiant iš R. G. paaiškinimų, laikotarpiu nuo vagystės (2012 m. gruodžio 29 d.) iki automobilio apžiūros pas atsakovą (2012 m. gruodžio 31 d.) automobiliu buvo nuvažiuota nuo (duomenys neskelbtini) namo iki Šlienavos, po to - į ERGO atstovybę. Šis maršrutas tesudaro apie 30 km, kas yra ženkliai mažiau, nei nuvažiuoti 608 km, kuriuos užfiksavo automobilio kompiuterinė sistema. Atsakovas padarė išvada, kad automobilio navigacijos/garso buvo išimta anksčiau, po to automobiliu buvo dar naudotasi (nuvažiuota apie 578 km), tik tuomet pranešta apie vagystę ir nuvažiuota dar apie 30 km. Jis padarė išvadą, kad navigacijos/garso įranga buvo išimta iš automobilio kitomis aplinkybėmis, nei nurodo draudėjos atstovas.
Trečiasis asmuo R. G. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašė ieškinį tenkinti. Jis nurodė, kad nei ieškovei, nei trečiajam asmeniui nebuvo pareikšti įtarimai ikiteisminio tyrimo metu dėl vagystės iš ir nuo automobilio, taip pat apklausus ieškovę bei trečiąjį asmenį, nebuvo pradėtas joks naujas ikiteisminis tyrimas, todėl atsakovo pareiškimai apie pateiktą klaidinančią, neteisingą, melagingą ar tikrovės neatitinkančią informaciją, susijusią su draudžiamuoju įvykiu, laikytini nepagrįstais. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas prašė ieškinį atmesti bei pareikštam reikalavimui taikyti senaties terminą. Pažymėjo, kad jeigu ieškovė transporto priemonę faktiškai pati suremontavo, todėl turėtų pagrįsti faktines išlaidas, susijusias su remontu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 7 d. sprendime ieškinį tenkino iš dalies; atnaujino ieškinio senaties terminą; priteisė iš atsakovo ERGO Insurance SE, veikiančio per ERGO Insurance Lietuvos filialą, ieškovės G. G. naudai 2309,00 Lt draudimo išmokos, 5 procentų dydžio procesinių palūkanų bei 531,75 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad 2012 m. spalio 16 ieškovė su atsakovu sudarė transporto priemonės draudimo sutartį (Kasko), kurios pagrindu ieškovei išduotas Transporto priemonių draudimo liudijimas Nr. 851-0412231. Liudijime nurodytas draudimo laikotarpis: nuo 2012 m. spalio 16 d. 14.00 val. iki 2013 m. spalio 15 d. 24.00 val. Laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 28 d. 19.00 val. iki 2012 m. gruodžio 29 d. 05.00 val. trečiasis asmuo R. G. pastebėjo, kad transporto priemonė VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovėjusi prie (duomenys neskelbtini), yra apgadinta: išdaužtas keleivio durelių stiklas, pavogti ratų apdailos dangteliai, iš salono pavogta automagnetola Multi Media, Transporto priemonės techninės apžiūros talonas bei Draudimo liudijimas. Apie transporto priemonės apgadinimą trečiasis asmuo informavo atsakovo brokerį V. K., atsakovą bei kreipėsi į Kauno apskrities VPK Panemunės policijos komisariatą. EDB ERGO Lietuva ekspertas E. J. paskaičiavo žalos dydį, pagal jo paskaičiavimus žala sudaro 2519,40 Lt (b.l. 128-129). 2013 m. vasario 18 d. pranešimu apie atsisakymą mokėti draudimo išmoką žalos byloje Nr. 412231-0851_1-001 atsakovas pranešė ieškovei, kad draudikas atsisako mokėti draudimo išmoką pagal Draudimo taisyklių 17.3.6 p., kai draudėjas pateikia klaidinančią, neteisingą, melagingą ar tikrovės neatitinkančią informaciją apie draudžiamąjį įvykį (b.l. 11).
Teismas nustatė, kad atsakovas atsisakė ieškovei mokėti draudimo išmoką 2013 m. vasario 18 d. raštu ( b.l. 11). Ieškovės ieškinys dėl draudimo išmokos priteisimo teisme gautas 2014 m. balandžio 18 d., t. y. suėjus senaties terminui nustatytam CK 1.125 str. 7 d. Teismas, iš byloje esančių įrodymų nustatė, kad ieškovė po atsakovo atsisakymo kreipėsi pakartotinai į atsakovą, be to, kreipėsi į Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamentą su skundu dėl draudimo išmokos nemokėjimo. 2014 m. sausio 29 d. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamentas priėmė sprendimą rekomenduoti atsakovui išmokėti draudimo išmoką. Tačiau iki ieškinio pateikimo atsakovas draudimo išmokos jai nesumokėjo. Ieškovė norėjo ginčą išspręsti be teismo proceso, išnaudojo visus ikiteisminius ginčo nagrinėjimo būdus. Teismas pripažino, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, nes ieškovė aktyviai gynė savo teises ikiteismine tvarka, todėl praleistą ieškinio senaties terminą ieškovės pareikštam reikalavimui atnaujino.
Teismas iš 2013 m. gegužės 3 d. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros nutarimo sustabdyti ikiteisminį tyrimą, nustatė, kad Kauno apskrities VPK Kauno miesto Panemunės PK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 23-1-01114-12, esant požymiams nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 178 str. 2 d., G. G. pranešus, kad laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 28 d. 19 val. iki 2012 m. gruodžio 29 d. 5.00 val. išdaužus automobilio VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovėjusio prie (duomenys neskelbtini), durelių stiklą, pavogta automagnetola ir dokumentai, o nuo ratų pavogti apdailos dangteliai. Ikiteisminis tyrimas sustabdytas, nes ikiteisminio tyrimo metu visi reikiami proceso veiksmai atlikti ir išnaudotos visos galimybės nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį (b.l. 15a). Teismas pažymėjo, kad byloje jokių objektyvių ir patikimų duomenų apie tai, kad ieškovė ar trečiasis asmuo dėl vagystės iš ir nuo automobilio pateikė neteisingus duomenis policijai ir draudimui, nėra. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kuriais atsisakyta mokėti draudimo išmoką, nes atsisakymą išmokėti draudimo išmoką atsakovas iš esmės grindžia tik vieninteliu įrodymu – UAB „Maxauto Baltic“ direktoriaus pasirašyta pažyma (b.l. 52), kurioje nurodyta, kad navigacijos sistema nuo maitinimo sistemos atjungta esant 201 095 km (odometro parodymai), laiko ir datos nustatyti nepavyko. Teismas, įvertinęs UAB „Maxauto Baltic“ pažymą, pažymėjo, kad šią pažymą pasirašė V. K., nors jis kompiuterinės diagnostikos neatlikinėjo, o tai, kad pažymoje pasirašė H. G. dėl baudžiamosios atsakomybės, nepatvirtina, kad jis parašu patvirtina savo atliktų tyrimų teisingumą, nes pačios išvados jis nepasirašė. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų, jog UAB „Maxauto Baltic“ specialistas H. G. turi atitinkamą kvalifikaciją tokiems tyrimams atlikti, bei ar jo naudojama kompiuterinė diagnostika yra tinkama tokiems tyrimams atlikti.
Teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus duotus teismo posėdyje bei byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad ieškovei yra pagrindas priteisti 2309,00 Lt draudimo išmokos. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas nurodė, kad tokio dydžio išmoką ieškovė gautų jeigu nebūtų tarp šalių ginčo. Tokį draudimo išmokos dydį teismas nustatė pagal byloje esančią žalos sąmatą, pritaikant paskaičiuotai sumai 10 proc. išskaitą pagal draudimo liudijimą Nr. 851-0412231, bei atsižvelgiant į tai, kad išskaita netaikoma stiklo sugadinimui pagal taisyklių 14.1.10 p. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad ieškovė turėtų prašyti faktinių išlaidų dydžio išmokos, nes ieškovei būtinumo rinkti įrodymus dėl faktinio remonto draudikas nepaaiškino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliaciniame skunde atsakovas Europos bendrovė „ERGO Insurance SE“, Lietuvoje veikianti per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 7 d. sprendimo dalį, kuria teismas ieškinį tenkino iš dalies, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas pažeidė įrodymų tyrimų ir vertinimų taisykles, neatsižvelgė į šalių pripažintas aplinkybes. Tirdamas draudėjo pranešimą apie vagystę, atsakovas pasitelkė UAB „Maxauto Baltic“ specialistus, patikrino ieškovės automobilio kompiuterį ir nustatė, kad laikotarpiu nuo magnetolos atjungimo iki pranešimo draudikui apie vagystę buvo nuvažiuota 608 km atstumas. Trečiasis asmuo nurodė automobilio maršrutą šiuo laikotarpiu ir neginčijo, kad jis tesudaro apie 30 km. Draudimo taisyklės ir draudimo sutarties fiduciarinis principas reikalauja šalims būti visiškai atviroms, teisingai atskleisti reikšmingas aplinkybes. Šiuo atveju neteisingi duomenys apie naudojimąsi automobiliu ir jo maršrutą leido atsakovui padaryti išvadą, kad draudėjas nėra atviras apie vagystės aplinkybes. Teismas, kritiškai vertindamas UAB „Maxauto Baltic“ tyrimą, neatsižvelgė į tai, kad posėdžio metu ieškovė ir trečiasis asmuo sutiko su jų rezultatais, t. y. patvirtino, kad kompiuterinio tikrinimo ir apžiūros metu buvo nustatyti būtent tokie odometro ir kompiuterio rodmenys. Šalys neginčijo šio tyrimo rezultatų, tačiau trečiasis asmuo teikė įvairias nelogiškas versijas dėl ko galėjo atsirasti toks ridos skirtumas. Apeliantas neturėjo papildomai įrodinėti aplinkybių (tyrimo rezultatų), dėl kurių nebuvo ginčo. Atsakovas padarė išvadą, kad automobili navigacijos/garso sistema buvo išimta anksčiau, po to automobiliu buvo dar naudotasi (nuvažiuota apie 578 km), tik tuomet pranešta apie vagystę ir nuvažiuota dar apie 30 km. Taigi kitomis aplinkybėmis, nei nurodė draudėjas. Remiantis šiomis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į draudimo taisyklių 17.3.6 p., pagal kurį draudikas turi teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką, jei draudėjas pateikė klaidinančią ar neteisingą informaciją, atsakovas pagrįstai neišmokėjo draudimo išmokos.
2. Teismas nepagrįstai atnaujino ieškovei ieškinio senaties terminą. Atsakovas nei viename iš savo pranešimų draudėjui nebuvo nurodęs, kad ketina peržiūrėti ar keisti savo sprendimą atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Ieškovės pakartotiniai prašymai atsakovui bei kreipimasis į atsakovo veiklą prižiūrinčią instituciją nesudaro pagrindo padaryti išvadą, kad senaties terminas praleistas dėl objektyvių priežasčių.
3. Teismas nepagrįstai tenkino ieškinio dalį ir rėmėsi atsakovo žalos skaičiuote, sudaryta po įvykio registracijos. Nagrinėjant bylą teisme, paaiškėjo, kad automobilis jau yra atstatytas iki būklės, buvusios iki vagystės, pavogta magnetola yra pakeista kita. Tokiu atveju ieškovė turėjo pateikti atstatymo (remonto) išlaidas pagrindžiančius įrodymus ir pagal tai turėjo būti perskaičiuotas žalos dydis (draudimo taisyklių 14.1.1 p.). Ieškovei nepateikus įrodymų apie faktines automobilio atstatymo išlaidas, ieškinys neturėjo būti tenkintas.
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė G. G. prašo apeliacinį skundą atmesti. Ieškovė sutiko su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, argumentais ir išvadomis. Ji papildomai nurodė, kad ji ir trečiasis asmuo ne kartą siūlė kreiptis į Volkswagen atstovą Lietuvoje UAB „Juta“, kuri naudojasi legalia ir licencijuota kompiuterine diagnostikos programa, tačiau atsakovas į pasiūlymą nereagavo. Teismo posėdžių metu ieškovas ir trečiasis asmuo sutiko tik dėl duomenų, kurie yra užfiksuoti atsakovo darytose foto nuotraukose, o teismui pateiktą UAB „Maxauto Baltic“ pažymą jie vertino kritiškai, todėl neprieštaravo atsakovo atstovo pasiūlymams iškviesti į teismo posėdį minėtos bendrovės atstovus, kurie galėtų paaiškinti iškilusias abejones. Tačiau UAB „Maxauto Baltic“ atstovai atsisakė atvykti į teismo posėdį ir atsakovo atstovas šį prašymą atsiėmė. Ieškovė taip pat nurodė, kad atsakovas reikalavimo pateikti remonto išlaidas pagrindžiančių dokumentų jai nebuvo pateikęs, todėl perskaičiuoti žalos dydį pagal faktiškai patirtas išlaidas nėra pagrindo. Apeliantas ignoravo jį prižiūrinčios institucijos Lietuvos banko sprendimą, kuriame rekomenduota išmokėti draudimo išmoką, ne tik neišmokėjo draudimo išmokos, tačiau nepateikė net atsakymo, todėl teismas pagrįstai atnaujino ieškinio senaties terminą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo R. G. prašo apeliacinį skundą atmesti. Trečiasis asmuo sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apelianto pateiktas įrodymas nėra patikimas. Jis papildomai pažymėjo, kad nei ieškovei, nei jam nebuvo pareikšti įtarimai ikiteisminio tyrimo metu, taip pat nebuvo pradėtas joks naujas ikiteisminis tyrimas, todėl atsakovo argumentą dėl įvykių aplinkybių laiko nepagrįstu.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir argumentai
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.). Teismas nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.
Byloje kilo ginčas dėl materialiosios ir proceso teisės normų, reglamentuojančių draudimo teisinius santykius, draudimo išmokos apskaičiavimo tvarką, įrodymų vertinimo taisyklių aiškinimo ir taikymo, ieškinio senaties termino taikymo.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalys 2012 m. spalio 16 d. sudarė ieškovei priklausančio automobilio „VW PASSAT“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (kasko) draudimo sutartį, kurioje numatyta draudimo suma – transporto priemonės vertė įvykio dieną, draudimo įvykių variantai – visos rizikos, 10 proc. besąlyginė išskaita vagystės ar plėšimo rizikai. Liudijime nurodytas draudimo laikotarpis: nuo 2012 m. spalio 16 d. 14.00 val. iki 2013 m. spalio 15 d. 24.00 val. Ieškovė nurodė, kad naktį iš 2012 m. gruodžio 28 d. į 2012 m. gruodžio 29 d. transporto priemonė VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apgadinta ir apvogta: išdaužtas keleivio durelių stiklas, pavogti ratų apdailos dangteliai, iš salono pavogta automagnetola Multi Media, transporto priemonės techninės apžiūros talonas bei draudimo liudijimas. Apie transporto priemonės apgadinimą trečiasis asmuo informavo atsakovą brokerį bei kreipėsi į Kauno apskrities VPK Panemunės policijos komisariatą. EDB ERGO Lietuva ekspertas E. J. paskaičiavo žalos dydį, pagal jo paskaičiavimus žala sudaro 2519,40 Lt (b.l. 128-129). 2013 m. vasario 18 d. pranešimu apie atsisakymą mokėti draudimo išmoką žalos byloje Nr. 412231-0851_1-001 atsakovas pranešė ieškovei, kad draudikas atsisako mokėti draudimo išmoką pagal draudimo taisyklių 17.3.6 p., kai draudėjas pateikia klaidinančią, neteisingą, melagingą ar tikrovės neatitinkančią informaciją apie draudžiamąjį įvykį (b.l. 11).
Dėl draudimo išmokos
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad asmuo, sudarydamas draudimo sutartį, siekia apsaugoti savo turtinius interesus nuo galimos žalos. Draudimo funkcija yra kompensuoti draudėjo patirtą žalą, nustačius, kad ji padaryta draudimo objektui. Draudimo apsauga – tai draudiko įsipareigojimas sumokėti draudimo išmoką įvykus draudiminiam įvykiui – draudimo sutartyje nurodytam atsitikimui (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.987 straipsnis, Draudimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalis). Įstatyme ir konkrečiose draudimo rūšies taisyklėse nustatytos išimtys, kai draudėjo patirta žala visiškai ar iš dalies nekompensuojama, dėl to draudėjui kreipusis dėl draudimo išmokos išmokėjimo, draudikas turi teisę jos visiškai arba iš dalies nemokėti. Tokią teisę draudikas turi nedraudžiamojo įvykio atveju, draudžiamajam įvykiui įvykus dėl įstatyme numatytos draudėjo kaltės formos, draudėjui pažeidus draudimo sutarties sąlygas, kitais įstatymo numatytais atvejais. Draudimo rūšies taisyklėse, be kitų reikalavimų, turi būti nustatyti draudžiamieji įvykiai, taip pat gali būti nustatyta, kurie įvykiai nelaikomi draudžiamaisiais. Taigi draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką pagal įstatymuose nustatytą teisinį reglamentavimą ir draudimo sutartį atsiradimas siejamas su draudžiamojo įvykio fakto nustatymu (CK 6.987 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2004; 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2006; 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2009).
Jeigu draudėjas teigia, kad įvyko draudžiamasis įvykis, o draudikas su tokiu faktu nesutinka, tai pagal Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalį draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką. Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 030, kurių pagrindu buvo sudaryta draudimo sutartis, 17.3.6. punktas numato, kad atsakovas turi teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką ar ją sumažinti, jeigu draudėjas ar jo įgaliotas asmuo pateikė klaidinančią, neteisingą, melagingą ar tikrovės neatitinkančią informaciją apie draudžiamąjį įvykį.
Apeliantas teigia, kad ieškovas ir trečiasis asmuo pateikė klaidinančią (neteisingą, melagingą ar tikrovės neatitinkančią) informaciją apie draudžiamąjį įvykį – apvogtą ir apgadintą automobilį, nes ieškovė (draudėjas) ir trečiasis asmuo teigė, kad po šio įvykio nuvažiavo apie 30 km, kai tuo tarpų, draudiko turimomis žiniomis, apdraustu automobiliu buvo nuvažiuota 608 km. Dėl šios aplinkybės atsisakė išmokėti draudimo išmoką. Savo argumentui pagrįsti atsakovas pateikė UAB „Maxauto Baltic“ pažymą, iš kurios matyti, kad nuo magnetolos atjungimo iki pranešimo draudikui apie vagystę apdraustu automobiliu buvo nuvažiuota 608 km atstumas, o ne 30 km, kaip nurodo ieškovė ir trečiasis asmuo. Pirmosios instancijos teismas šį pateiktą įrodymą vertino kritiškai, nes suabejojo jo patikimumu.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas jau išplėtotą ir nuoseklią teismų praktiką dėl Civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad tam tikri faktai egzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.).
Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino jo pateiktą įrodymą, t. y. UAB „Maxauto Baltic“ pažymą, be to, nurodė, kad pažymoje užfiksuotų odometro ir kompiuterio rodmenų neginčijo ieškovė ar trečiasis asmuo, todėl atsakovas neturėjo pareigos pateikti papildomų įrodymų.
Iš šalių susirašinėjimo, procesinių dokumentų, teismo posėdžio garso įrašo matyti, kad trečiasis asmuo ir ieškovė nesutiko su apelianto teiginiu, kad po draudžiamojo įvykio nuvažiavo 608 km, jį ginčijo, teigė, kad nuvažiavo apie 30 km. Ši ieškovės ir trečiojo asmens pozicija buvo nuosekli viso ikiteisminio ir teisminio nagrinėjimo metu. Teismas pažymi, kad apelianto nurodyta aplinkybė, jog teismo posėdžio metu ieškovė ir trečiasis asmuo sutiko su tuo, kad UAB „Maxauto Baltic“ kompiuterinio tikrinimo ir apžiūros metu buvo nustatyti būtent tokie odometro ir kompiuterio rodmenys, nereiškia, jog jie neabejojo šios įmonės įrangos patikimumu ir jų pagrindu nustatytais duomenimis. Iš byloje esančių įrodymų, t.y. skundo dėl atsisakymo mokėti draudimo išmoką (b. l. 16-19), skundo Lietuvos Banko priežiūros tarnybai (b. l. 26-29), Lietuvos Banko priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktoriaus 2014 m. sausio 29 d. sprendimo Nr. 242-36 (b. l. 34-37) matyti, kad šio apelianto pateikto įrodymo patikimumu ieškovė ir trečiasis asmuo abejojo tiek ikiteisminio ginčo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu. Ieškovė ir trečiasis asmuo nurodė, kad jų įranga nelicencijuota, darbuotojai neturintys reikiamos kvalifikacijos, todėl remtis UAB „Maxauto Baltic“ pažyma nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, analizavo ir vertino byloje pateiktą įrodymą. Teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo pateiktas įrodymas vertintinas kritiškai, nes pažymą pasirašė ne tas asmuo, kuris atliko kompiuterinę diagnostiką, be to, apeliantas nepateikė byloje duomenų, jog UAB „Maxauto Baltic“ darbuotojas, kuris atliko diagnostiką, turi tinkamą kvalifikaciją tokiems tyrimams atlikti, bei kad naudojama kompiuterinė diagnostika yra tinkama tokiems tyrimams atlikti. Kadangi apeliantas nepateikė daugiau jokių įrodymų, pagrindžiančių jo teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką, tai teismas pagrįstai pripažino ieškovės teisę į draudimo išmoką.
Dėl ieškinio senaties termino
Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 7 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys buvo tenkintas iš dalies ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo jokio pagrindo išvadai dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, todėl vien šiuo pagrindu ieškinys turėjo būti atmestas.
CK 1.125 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams. Taigi, ginčo šaliai byloje reikalaujant taikyti ieškinio senatį, svarbu nustatyti ieškinio senaties termino pradžią.
Draudikui atsisakius tenkinti pretenzijoje pareikštą reikalavimą, pretenziją pareiškusiam asmeniui atsiranda pagrindas spręsti, kad jo teisė į žalos atlyginimą yra pažeista. Kaip ir nurodė pirmos instancijos teismas, nuo šio momento prasideda CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino eiga. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju, laikytina, kad ieškovė, 2013 m. vasario 27 d. gavusi (b. l. 12 – vokas su pašto spaudu) 2013 m. vasario 18 d. pranešimą apie atsisakymą mokėti draudimo išmoką žalos byloje Nr. 412231-0851_1-001, sužinojo apie savo teisės pažeidimą. Nors pirmosios instancijos teismas ieškovės sužinojimo apie teisės pažeidimą momentą siejo su 2013 m. vasario 18 d. data, t. y. su pranešimo apie atsisakymą surašymo, o ne su jo gavimo, data, tačiau šis netikslumas neturėjo įtakos pagrįstai pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė, kreipdamasi su ieškiniu į teismą 2014 m. balandžio 18 d., praleido CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą.
CK 1.131 straipsnyje numatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Šioje byloje ieškovė prašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą dėl to, kad terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, o būtent, dėl ieškovės pastangų ginčą išspręsti neteismine tvarka, atsakovo neveikimo, nepateikiant ieškovei atsakymo priėmus Lietuvos banko priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktoriaus 2014 m. sausio 29 d. sprendimą. Tuo tarpu atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį ir šiuo pagrindu ieškinį atmesti.
Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad, siekiant sudaryti sąlygas sukurti stabilius civilinius teisinius santykius, ieškinio senatį reikia taikyti ne mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, o atsižvelgiant į įvairias aplinkybes – šalių elgesį, jų aktyvumą, jų ginamos vertybės svarbą, lyginant ją su būtinybe remtis ieškinio senaties instituto normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013). Taigi neatsitiktinai įstatymas sukuria prielaidas, net ir nustačius, kad ieškinio senatį šalis praleido, ginti pažeistąją teisę – CK 1.131 straipsnio 2 dalis nustato, jog teismui pripažinus, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos nustatymo ir ieškinio senaties atnaujinimo aplinkybės yra fakto klausimai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje faktai, reikšmingi ieškinio senaties termino atnaujinimui, pirmos instancijos teismo buvo tinkamai nustatyti, aiškiai įvardyti ir pagrįstai įvertinti kaip reikšmingi ir svarbūs. Ieškinio senaties termino atnaujinimas esant tokioms, nurodytoms, pirmos instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms atitinka teisingumo principą visų byloje dalyvaujančių asmenų, tiek ieškovo, tiek atsakovo, tiek trečiojo asmens, atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip yra išaiškinta kasacinio teismo praktikoje, ieškinio senaties termino atnaujinimas nėra tapatus ieškinio patenkinimui iš esmės, o tik sudaro teisines prielaidas ginti galimai pažeistas teises ir interesus teisme, naudojantis teisminės gynybos priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012).
Dėl draudimo išmokos dydžio
Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas mokėtiną draudimo išmoką, nepagrįstai rėmėsi atsakovo žalos skaičiuote, sudaryta po įvykio registracijos. Atsakovo teigimu, priteista suma turi būti pagrįsta faktinėmis automobilio atstatymo (remonto) išlaidomis.
Įstatymai nustato, kad asmuo, siekiantis apsaugoti savo turtinius interesus nuo galimos žalos, sudaro draudimo sutartį, pagal kurią įvykus draudžiamajam įvykiui – draudimo sutartyje nurodytam atsitikimui – draudikas įsipareigoja sumokėti draudėjui draudimo išmoką (CK 6.987 straipsnis, Draudimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalis).
Nustatęs, kad ieškovei priklausantis automobilis VW PASSAT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2012 m. gruodžio 28 – 29 d. buvo apvogtas, t.y. įvyko draudžiamasis įvykis, kuriam įvykus pagal Draudimo įstatymo 11 str. 2 p. ir Taisyklių 3.1 p. draudimo įmonė privalo mokėti draudimo išmoką, draudėjas (ieškovas) visus savo įsipareigojimus įvykdė ir apie įvykį apeliantui (draudikui) pranešė, draudikas automobilį apžiūrėjo, vagystės faktas nebuvo paneigtas, žala nustatyta, tačiau atsakovas nepagrįstai atsisakė išmokėti ieškovui draudimo išmoką. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, draudiko prašymas atmesti ieškinį dėl to, kad ieškovė nepateikė automobilio remontą pagrindžiančių išlaidų, nepagrįstas. Draudimo kompanija, sudarydama automobilio kasko draudimo sutartį, jo detalių bei jame esančių daiktų vertę nustato pati pagal savo naudojamą metodiką. Nagrinėjamu atveju, draudikas teismo posėdžio metu, atsiliepime į ieškinį nurodė, kad draudimo išmoka, jei nebūtų ginčo, būtų lygi 2309 Lt. Automobilio detalių, jame esančių daiktų, pavogimo atveju, draudiko atsisakymas išmokėti draudimo išmoką, lygią draudimo sumai, reikštų ne ką kitą, kaip jo paties nustatytos žalos nuginčijimą, kas laikytina draudiko nesąžiningumu, nes jis ginčytų jo paties padiktuotą sutarties sąlygą. Draudikui, teigiančiam, kad jis turi mokėti mažesnę draudimo išmoką nei nustatyta draudimo taisyklėmis ir sutartimi, tenka pareiga paneigti sutartimi nustatytą draudimo išmokos dydį (CPK 178 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2003 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-746/2003; 2014 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2014).
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; kt.).
Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą, nepažeidė materialiosios ir proceso teisės normų, todėl sprendimą pakeisti ar panaikinti, remiantis apeliacinio skundo motyvais, nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjas Antanas Rudzinskas