Baudžiamoji byla Nr. 1A-155-627/2023

 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-11361-2022-1

 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.5.1.2; 1.1.8.1.1; 1.1.8.1.2; 1.1.8.9.2; 1.2.4.1.2.3; 2.4.6.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. kovo 1 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Evaldo Pašilio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aivos Survilienės,

sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

nuteistajai D. I., jos gynėjai advokatei Loretai Guižauskienei,

nukentėjusiajam M. M. (M. M.),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. I. ir nukentėjusiojo M. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo D. I. pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 28 straipsnio 3 dalyje ir 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir nuteista 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į nuteistajai paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2021 m. gegužės 2 d. 14.00 val. iki 2021 m. gegužės 4 d. 12.21 val. (dvi paros), vieną laisvės atėmimo dieną prilyginant vienai laikino sulaikymo dienai.

Kardomosios priemonės – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti, paliktos galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl turtinės 2 521,69 Eur žalos atlyginimo tenkintas visiškai ir iš nuteistosios D. I. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteista 2 521,69 Eur.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

nustatė:

I.                      Bylos esmė

1.       D. I. nuteista už tai, kad ji 2022 m. balandžio 4 d., apie 01.00 val., būdama savo gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), kilusio konflikto metu tarp savo sugyventinio M. M. (artimoje aplinkoje), gindamasi nuo pavojingo nukentėjusiojo M. M. kėsinimosi, bet peržengdama būtinosios ginties ribas, tyčia, vieną kartą, dūrė peiliu pastarajam į kairįjį šoną, tokiu būdu nukentėjusiajam padarydama durtinę – pjautinę pilvo kairės pusės pašonkaulių srities žaizdą su storosios žarnos pasaito sužalojimu ir kraujo išsiliejimu į pilvaplėvės ertmę ir už pilvaplėvės esančius audinius, dėl ko D. I., peržengdama būtinosios ginties ribas, tyčia sunkiai sutrikdė savo šeimos nario – sugyventinio M. M. sveikatą. Šie nuteistosios D. I. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 28 straipsnio 3 dalyje ir 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte.

II.                      Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2.       Nuteistoji D. I. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 29 d. nuosprendį: pritaikius BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto arba BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas paskirti švelnesnės, nei straipsnio sankcijoje numatyta bausmės, rūšies bausmę.

2.1.       Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta bausmė yra per griežta. Skunde teigia, kad nagrinėjamoje byloje yra visos sąlygos taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Pažymi, jog teismas pripažino, kad nuteistosios atsakomybę lengvina prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis, sunkinančių atsakomybę aplinkybių nenustatyta, turtinė žala nukentėjusiajam nepadaryta, o Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys, apeliantės vertinimu, nelaikomas tiesiogine nusikalstamais veiksmais padaryta žala – tai nuostoliai už nukentėjusiojo gydymą. Be to, teismas pripažino, kad veika padaryta esant būtinosios ginties sąlygomis, peržengiant jos ribas, dėl nuteistosios veikos nekilo nepataisomos pasekmės, o jos pavojingumas nėra didelis.

2.2.       Skunde nurodoma, jog, priešingai nei teigiama pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, švelnesnės nei numato įstatymas bausmės paskyrimui vadovaujantis BK 62 straipsnio nuostatomis, nebūtina, kad būtų ir BK 63 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalyje numatytų sąlygų visuma, o, esant įstatyme numatytoms sąlygoms, būtina nurodyti konkrečius motyvus, dėl kurių šiuos nuostatos netaikomos.

2.3.       Skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas tik lakoniškai nurodė, kad nėra galimybių taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

2.4.       Pažymima, jog, skiriant bausmę, būtina atsižvelgti ir į laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmes – neteistas ar pirmą kartą realia laisvės atėmimo bausme nuteistas asmuo, atlikęs net ir minimalią laisvės atėmimo bausmę, gali išeiti negrįžtamai pasikeitęs į blogąją pusę, kas gali nulemti tolesnį jo gyvenimą.

2.5.       Nurodoma, jog nuteistoji kritiškai vertina savo elgesį, ne kartą atsiprašė nukentėjusiojo, kuris jai atleido. Nusikaltimas padarytas spontaniškai, išprovokuotas paties nukentėjusiojo elgesio, tai nėra susiformavęs gyvenimo būdas. Pažymima, jog nukentėjusysis buvo sužalotas ginantis nuo jo galimo smūgio į galvos sritį vienu peilio dūriu, o sukeltos pasekmės nėra nepataisomos. Po šio įvykio su nukentėjusiuoju susitaikė ir toliau kartu gyvena, stengiasi pakeisti požiūrį į gyvenimą kartu, pareigas ir atsakomybę šeimoje, dėl ko kreipėsi pagalbos į specialistus.

2.6.       Pažymima, kad nuteistoji dirba UAB „P“ virėjos padėjėja, darbdavio charakterizuojama išimtinai teigiamai, gauna pajamas, moka mokesčius, stengiasi susikurti nepriekaištingą bei saugią aplinką. Priklausomybės ligų įstaigose nėra registruota, neturi priklausomybės psichiką veikiančioms medžiagoms, iš dalies atlygino nuostolius Vilniaus teritorinei ligonių kasai už nukentėjusiojo gydymą. Apeliantės vertinimu, sukurti tvirti socialiniai bei ekonominiai ryšiai, atliekant paskirtą laisvės atėmimo bausmę, neabejotinai nutrūks.

2.7.       Skunde teigiama, jog nurodytos aplinkybės gali būti pripažįstamos išimtinėmis, leidžiančiomis taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, t. y., suponuoja išvadą, jog bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekti paskiriant švelnesnę nei BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta bausmę.

3.       Nukentėjusysis M. M. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 29 d. nuosprendį: paskirti D. I. bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

3.1.       Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuteistajai paskirta bausmės rūšimi. Skunde nurodo, jog paskirta bausmė neatitinka nusikaltimo pavojingumo, sukeltų pasekmių bei nuteistosios asmenybės ir yra aiškiai per griežta.

3.2.       Skunde pažymi, kad D. I. nusikalto esant būtinosios ginties situacijai, peržengdama būtinosios ginties ribas, kas rodo jos mažesnį pavojingumą visuomenei, o dėl kilusių pasekmių kaltas ir apeliantas, kadangi, žinodamas, jog nuteistajai nepatinka kuomet vartoja alkoholį, ko pasėkoje kyla konfliktai, pasiėmė jos sūnui priklausantį motorolerį, juo neblaivus važinėjo, po to parsivedė namo neblaivų draugą, o konflikto metu galimai užsimojo trenkti D. I. į galvą, žinodamas, kad sugyventinė galvoje turi cistą, kuri, pasak medikų, gali užspausti galvos nervus ir paralyžiuoti kūną, dėl ko nuteistoji visada itin saugo galvos sritį.

3.3.       Nurodoma, jog D. I. lankė nukentėjusįjį ligoninėje, rūpinosi jo sveikata, šiuo metu nukentėjusysis ir nuteistoji susitaikė, kartu gyvena, deda pastangas stabilizuoti savo santykius, kreipėsi į specialistus. Apeliantas jokių pretenzijų D. I. neturi, sveikatos sužalojimo pasekmių nejaučia. Pastarojo žiniomis, nuteistoji dengia Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį pagal išgales.

3.4.       Apeliantas nuteistąją charakterizuoja kaip draugišką, nuoširdžią, rūpestingą partnerę, užauginusią sūnų ir dukrą. Nurodo, jog kartu turi nemažą ūkį, kurį jam vienam būtų sunku prižiūrėti. Apelianto manymu, nuteistoji gailisi ir kritiškai vertina savo elgesį, nusikalto spontaniškai, dėl ko ateityje tokie veiksmai nepasikartos.

4.       Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistoji D. I. bei jos gynėja, taip pat ir nukentėjusysis M. M. palaikė savo apeliacinius skundus, prašė juos tenkinti skunduose nurodytoje apimtyje. Prokuroras prašė atmesti apeliacinius skundus ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

III.                      Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistosios D. I. ir nukentėjusiojo M. M. apeliaciniai skundai atmetami.

5.       Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų, neperžengdama apeliacinių skundų ribų, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinių skundų ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, taip pat pirmosios instancijos teismo nuosprendžio argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, D. I. parinkdamas bausmės rūšį ir jos dydį, BK nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas nuteistajai paskyrė baudžiamojo įstatymo reikalavimus bei jos asmenybę atitinkančią, adekvačią padarytai nusikalstamai veikai bausmę, nurodydamas pagrįstus motyvus, kodėl nuteistajai neskiriama švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė, o skunduose nurodomos aplinkybės nesuteikia pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė ir jos realizavimo forma yra aiškiai per griežta ar neadekvati padarytam nusikaltimui ar nuteistosios asmenybei, todėl teismas, remdamasis skunduose nurodytais argumentais, neturi pagrindo daryti priešingą išvadą ir nuteistajai skirti švelnesnę bausmės rūšį.

6.       Vadovaudamasis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Tai reiškia, kad individualizuojant bausmę būtina įvertinti BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes teismui skiriant bausmę ir BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes (padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, nusikaltimo padarymo motyvus, tikslus ir stadiją, kaltininko asmenybę ir kt.). Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

7.       Nagrinėjamoje byloje D. I. pripažinta kalta, padariusi nusikaltimą, numatytą BK 28 straipsnio 3 dalyje ir 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte. BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta vienintelės rūšies terminuota laisvės atėmimo bausmė nuo dvejų iki dvylikos metų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu D. I. skyrė minimalią baudžiamojo įstatymo straipsnio sankcijoje numatytą 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, spręsdamas dėl D. I. skirtinos bausmės rūšies bei dydžio, pirmosios instancijos teismas įvertino padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, jo stadiją, kaltės rūšį ir formą (padaryta labai sunki nusikalstama veika žmogaus sveikatai; nusikalstama veika padaryta veikiant tiesiogine tyčia ir yra baigta). Teismas įvertino ir nuteistosios asmenybę (ankstesnį teistumą, esamų baustumų administracine tvarka skaičių ir pobūdį (t. 2, b. l. 92-108); aplinkybes, jog nuteistoji dirba, VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje ar priklausomybės ligų centre negydyta). Taip pat teismas atsižvelgė į atsakomybę lengvinančias aplinkybes (prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas); veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, kai baudžiamasis įstatymas numato atsakomybę už būtinosios ginties ribų peržengimą (BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punktas)), į atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą.

8.       Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau aptartas ir byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistajai paskirta sankcijoje numatyta terminuota laisvės atėmimo bausmė atitinka bausmės skyrimo paskirtį ir pagrindus, bei pastebi, jog nagrinėjamoje byloje nenustatyta materialių pagrindų nuteistajai skirti švelnesnę nei baudžiamojo įstatymo straipsnio sankcijoje numatytą bausmę. Nėra pagrindo pripažinti ir tai, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, kadangi teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant tik su kaltininko interesais, nes tai neatitiktų bausmės (kuri yra valstybės prievartos priemonė) paskirties. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių ar kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia humaniškumo principą, nes taip yra ne tik sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, tačiau ir formuojamas nebaudžiamumo požiūris ir sudaromos prielaidos menkinti baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes.

9.       Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas svarstė BK 62 straipsnio nuostatų taikymo nuteistajai galimybę bei padarė pagrįstą išvadą, kad pagrindų skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę byloje nėra. BK 62 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Pagal BK 62 straipsnio 2 dalį teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir yra bent viena iš BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose numatytų aplinkybių, įskaitant tai, kad veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas.

10.       Remiantis nagrinėjamos bylos duomenis, į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams nuteistoji nurodė, jog nieko nežino apie nagrinėjamą įvykį (t. 1, b. l. 26); apklausiama ikiteisminio tyrimo metu neigė konflikto ar sužalojimų faktą (t. 2, b. l. 24). Taigi, nusikalstamą veiką padariusi nuteistoji savo noru neatvyko ir nepranešė apie nusikalstamą veiką, todėl byloje nenustatytos privalomos BK 62 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos savanoriško atvykimo ar pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką sąlygos, sudarančios pagrindą svarstyti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo klausimą.

11.       BK 62 straipsnio 2 dalies pagrindu švelnesnė bausmė gali būti skiriama tik tada, kai nustatomos mažiausiai dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir yra bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu tokia buvo padaryta, taip pat nustatyta bent viena iš būtinų alternatyvių savarankiškų aplinkybių, nurodytų BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-511/2010, 2K-289/2011, 2K-176-222/2019 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog yra dvi nuteistosios D. I. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 9 punktuose, taip pat nustatė vieną iš būtinų alternatyvių aplinkybių – BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytą aplinkybę. Nepaisant to, teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, jog nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, kai baudžiamasis įstatymas numato atsakomybę už būtinosios ginties ribų peržengimą (BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punktas)) yra analogiška BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytai baudžiamąją atsakomybę lengvinančiai aplinkybei (veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas), kurios negali būti vertinamos du kartus. Šiuo aspektu tiek teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje pripažįstama, jog BK 62 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos sąlygos – bent dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės – neatitinka tos lengvinančios atsakomybę aplinkybės, kurioms įstatymų leidėjas suteikė savarankiškų sąlygų reikšmę (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 15 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1A-76-1076/2021). 

12.       Tokiu būdu, įvertinus tai, jog nustatyta tik viena BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininko prisipažinimas, padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdus gailestis, o kita aplinkybė atitinka BK 62 straipsnio 2 dalie 5 punkte  nustatytą savarankišką sąlygą, akivaizdu, kad byloje nėra mažiausiai dviejų kaltininko atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o taip pat nėra kitų BK 62 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose numatytų savarankiškų sąlygų. Todėl nėra teisinio pagrindo skirti švelnesnės nei sankcijoje numatyta bausmės. Pirmosios instancijos teismas, netaikydamas BK 62 straipsnio nuostatų, šio baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

13.       Išimtiniais atvejais, nenustačius BK 62 straipsnyje numatytų sąlygų, bet pripažinus, kad BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, yra galimybė taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įtvirtinta nuostata, kad BK 54 straipsnio 3 dalis suteikia teismui galimybę pašalinti prieštaravimą teisingumo principui, nors baudžiamasis įstatymas nepateikia šio principo apibrėžimo. Turint omenyje teisingumą teisingos bausmės paskyrimo prasme, teisingumas visų pirma reiškia įstatymo nustatytą optimalų kaltininkui pasitaisyti reikalingą bausmės dydį. Teisingumo principui prieštarauja tiek aiškiai per griežtos, tiek ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-98/2008, 2K-449-942/2016). Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas. Būtent šių aplinkybių viseto įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-456/2013).

14.       Teisėjų kolegija, įvertinusi padarytos nusikalstamos veikos pobūdį bei nuteistosios asmenybę charakterizuojančius duomenis, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai dėl mažesnio kaltininko asmenybės ir jo padarytos veikos pavojingumo ar veikos atsitiktinio pobūdžio. Šiuo atveju tokių aplinkybių visumos byloje nenustatyta, dėl ko nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

15.       Byloje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės patvirtina, jog D. I. padaryto nusikaltimo pavojingumas yra mažesnis nei rūšinis tokių nusikalstamų veikų pavojingumas, kadangi nuteistosios veiksmai atitiko įstatymo sąlygas, kurioms esant padaryta veika įvertinta kaip būtinosios ginties ribų peržengimas: norint atremti dar tik galimai beprasidedantį apsvaigusio nukentėjusiojo M. M. kėsinimąsi buvo smūgiuojama virtuviniu peiliu į gyvybiškai svarbią M. M. kūno vietą (pilvą), kita vertus, prieš tai įvykęs kėsinimasis žarstekliu buvo atremtas be peilio, dėl ko jos (nuteistosios) gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Vis dėlto, vertindama nuteistosios asmenybę, teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad nuteistoji charakterizuojama išskirtinai teigiamai, o sankcijoje numatytos terminuotos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas akivaizdžiai negalėtų būti laikomas teisingu, kadangi nėra pagrindo pripažinti, jog nuteistajai paskirta bausmė nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą. Šiuo atveju aktualūs siekiai tiek sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, tiek ir paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų.

16.       Pabrėžtina, jog BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytas bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2011, 2K-365/2011, 2K-432/2014, 2K-186-942/2015, 2K-126-693/2018 ir kt.). Vertinant bylai reikšmingą kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, 2K-281-942/2018, 2K-24-689/2019).???

17.       Analizuojant nuteistosios asmenybę nustatyta, jog pastaroji nėra charakterizuojama išimtinai teigiamai, o skunduose nurodomas aplinkybės, kad nuteistoji dirba, gauna pajamas, moka mokesčius, priklausomybės ligų įstaigose nėra registruota, nelaikytinos išskirtinėmis. Bylos duomenimis nustatyta ir tai, jog nuteistoji anksčiau teista Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų baudžiamuoju įsakymu pagal BK 236 straipsnio 1 dalį 6 mėnesių viešųjų darbų bausme (t. 2, b. l. 90-91), ne kartą bausta administracine tvarka (t. 2, b. l. 92-110), be kita ko, ir už melagingus pranešimus apie smurtą artimoje aplinkoje pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau ir – ANK) 489 straipsnio 1 dalį, Statutinio valstybės tarnautojo teisėto reikalavimo nevykdymą bei garbės ir orumo pažeminimą pagal ANK 506 straipsnio 41 dalį, 508 straipsnio 1 dalį.

18.       Bylos duomenys patvirtina ir tai, kad nuteistajai yra būdingas smurtinis elgesio modelis, dėl ko apeliantų argumentai, jog padaryta nusikalstama veika yra atsitiktinė ir nėra dėsninga ankstesnio elgesio pasekmė, vertintini kaip deklaratyvūs. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis nurodė, jog konfliktai, kurių metu nukentėjusysis ir nuteistoji mušdavosi, kildavo dažnai, o prieš porą metų ji (nuteistoji) nukentėjusįjį padūrė šakute (t. 1, b. l. 39). Remiantis policijos registruojamų įvykių registro suvestine dėl įvykių tarp D. I. ir M. M. artimoje aplinkoje, policijos pareigūnai nuo 2019 m. buvo kviesti iš viso 13 kartų. Iš byloje esančių duomenų taip pat matyti, jog Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Septintojo skyriaus prokuroro 2021 m. kovo 18 d. nutarimu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas M. M. atžvilgiu nustačius, jog pastarojo veiksmai atitiko būtinosios ginties sąlygas prieš D. I. neteisėtus smurtinius veiksmus, o būtent: tarp D. I. ir M. M. įvyko grumtynės, kuriu metu neblaivi D. I. kirviu sudavė M. M. į ranką ir sukėlė M. M. atsakomąją reakciją – norą apsiginti iš D. I. atimant kirvį: M. M. pargriovė D. I., laikė prispaudęs kol ji paleido kirvį (t. 3, b. l. 14-16). Apie ankstesnius smurto atvejus spręstina ir iš byloje esančių pokalbių suvestinių, kuriose užfiksuota, kad nukentėjusysis prieš du mėnesius iki įvykio liudytojui G. Š. rodė peiliu padarytas „skyles“ (t. 1, b. l. 139); nurodė, jog nukentėjusioji „šakutę buvo įvariusi į krūtinę“ (t. 1, b. l. 159).

19.       Įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, apibūdinančią padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismo paskirta laisvės atėmimo bausmė, kuri atitinka sankcijoje nustatytą šios bausmės minimalią ribą, yra aiškiai per griežta. Nustatyta, kad D. I. padaryto nusikaltimo pavojingumas yra mažesnis nei rūšinis, vis tik kaltininkės nusikalstama veika kaip atsakomoji reakcija į provokuojančius nukentėjusiojo veiksmus – nustatytos sąlygos, susijusios su pavojingumu kėsinimusi (aplinkybė, apibūdinanti objektyvias nusikalstamos veikos padarymo prielaidas, šiuo atveju kaltininko ir veikos santykį) jau buvo įvertinta nustačius atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punktas), kas kitų teigiamai nuteistąją charakterizuojančių bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių kontekste – ekonomių ir socialinių ryšių būvimas, kritiškas požiūris į savo elgesį, dalinis žalos atlyginimas, lėmė minimalaus įstatymo sankcijoje numatytos bausmės dydžio paskyrimą, tačiau tai savaime nerodo mažesnio kaltininkės pavojingumo. Aptartos socialiai priimtinos aplinkybės nelaikytinos išimtinėmis, tuo metu nuteistoji, atremdama apsvaigusio nuo alkoholio asmens pavojingą kėsinimąsi, sudavė smūgį peiliu į gyvybiškai svarbią kūno vietą, t. y. panaudojo įrankį, akivaizdžiai peržengdama būtinosios ginties ribas, pastarąją charakterizuojantys duomenys, be kita ko, nusikalstamo elgesio priežastys, ankstesnis smurtinis elgesys, jo kartotinumas, rodo tai, jog nuteistajai būdingas smurtinis elgesio modelis artimoje aplinkoje, o ankstesni baustumai bei teistumas iliustruoja polinkį daryti teisės pažeidimus.

20.       Pastebėtina ir tai, jog būtent dėl nuteistosios padarytos nusikalstamos veikos atsirado turtinė žala Vilniaus teritorinei ligonių kasai, nes sužalotas asmuo buvo gydomas sveikatos priežiūros įstaigose, finansuojamose iš PSDF biudžeto lėšų. Taigi, Vilniaus teritorinei ligonių kasai nusikalstamais veiksmais buvo padaryta turtinė žala, kuri tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su neteisėtais nuteistosios veiksmais, taigi, patirti tiesioginiai nuostoliai atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą turtinės žalos sąvoką. Nuteistosios skunde apeliuojama į tai, jog buvo atlyginta dalis priteistos neturtinės žalos dydžio, vis dėlto pastaroji aplinkybė nepagrindžia išvados, jog bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingai bausmei paskirti, be to, dalinis žalos atlyginimas nepripažintinas ir nuteistosios baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

21.       Remiantis baudžiamosios bylos duomenimis, civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo buvo tenkintas visiškai ir iš nuteistosios D. I. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteista 2 521,69 Eur. Apeliantės pateikti sąskaitos išrašai patvirtina, jog po nuosprendžio priėmimo, 2022 m. gruodžio 6 d. – gruodžio 14 d. laikotarpiu, nuteistoji iš viso pervedė 500 Eur Vilniaus teritorinės ligonių kasai, tokiu būdu atlygindama dalį priteistos neturtinės žalos dydį. Šiuo aspektu pažymėtina tai, jog priteistos turtinės žalos atlyginimas yra privalomas, taigi, nepriklausomai nuo kaltininko valios, turtinė žala civiliniam ieškovui privalo būti atlyginta visa apimtimi, šios neatlyginus, priteistos neturtinės žalos dydis išieškomas priverstinai vykdymo proceso metu, dėl ko turtinės žalos atlyginimas nelaikytinas išskirtine aplinkybe BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų kontekste. Kita vertus, visiškas žalos atlyginimas pripažįstamas baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pagal šią įstatymo nuostatą kaltininkas turi atlyginti ar pašalinti visą nusikaltimu padarytą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-345/2013, 2K-211/2014, 2K-560/2014). Šiame kontekste pripažintina ir tai, jog teismas, vadovaudamasis BK 59 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali pripažinti ir dalinį žalos atlyginimą, tačiau nagrinėjamu atveju atlygintos žalos dydis nelaikytinas reikšmingu ir pakankamu bei nesudaro pagrindo spręsti dėl neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo.

22.       Pabrėžtina, jog apeliaciniuose skunduose nurodomas siekis keisti gyvenimo būdą, požiūrį į partnerių gyvenimą kartu, pareigas ir atsakomybę šeimoje, ar įgyvendinama imperatyvi pareiga atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą laikytinos svarbiomis aplinkybėmis, apibūdinančiomis nuteistosios elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, atkleidžiančios šios požiūrį į padarytą veiką, tačiau šios aplinkybės jau buvo įvertintos skiriant minimalią baudžiamojo įstatymo straipsnio sankcijoje numatytą bausmę, dėl ko nesuteikia pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Svarbu ir tai, jog ir deklaruojami nuteistosios socialiniai ryšiai savaime negali pagrįsti BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 2 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-57-788/2022).

23.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė atitinka nuteistosios padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, asmenybę ir užtikrina viešojo intereso įgyvendinimą, taigi, nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo teigti, jog bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, bus pasiekti paskiriant švelnesnę bausmę. Dėl išdėstytų aplinkybių nėra teisinio pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti švelnesnę bausmės rūšį, nes, kaip jau minėta, byloje nenustatyta aptartų reikšmingų aplinkybių visumos – aplinkybių, rodančių mažesnį D. I. asmenybės pavojingumą, o skunduose nurodomos pavienės aplinkybės negali lemti priešingo teismo sprendimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

nuteistosios D. I. ir nukentėjusiojo M. M. apeliacinius skundus atmesti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai         Jolanta Čepukėnienė

        Evaldas Pašilis

        Aiva Survilienė