Administracinė byla Nr. A-803-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02207-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. U. (A. U.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. U. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Lietuvos kariuomenei, dėl įsakymo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

pareiškėjas A. U. (A. U.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–4), kurį patikslino (I t., b. l. 79–83), prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2013 m. gegužės 27 d. įsakymo Nr. P-460 „Dėl ltn. A. U. (A. U.) išleidimo į atsargą“ (toliau – ir skundžiamas įsakymas) dalį, t. y. šio įsakymo antrą punktą, kuriame nurodyta ltn. A. U. grąžinti mokymo išlaidas 68 707,98 Lt iš karto arba dalimis, pasirašius su Lietuvos kariuomenės Mechanizuotos pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio bataliono vadu išlaidų, tiesiogiai susijusių su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, grąžinimo sutartį, taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Paaiškino, kad nuo 2006 m. tarnauja Lietuvos kariuomenėje, o nuo 2007 m. liepos 30 d. iki 2011 m. liepos 19 d. buvo Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos (toliau – ir LKA, Lietuvos karo akademija) kariūnas – tikrosios karo tarnybos karys. Baigęs Lietuvos karo akademiją, 2011 m. liepos 18 d. su atsakovu Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija (toliau – ir atsakovas) pasirašė profesinės karo tarnybos sutartį, kuri įsigaliojo 2011 m. liepos 20 d., t. y. kitą dieną po LKA baigimo, ir kurios galiojimo terminas buvo numatytas iki 2020 m. rugpjūčio 29 d. Įsigaliojus profesinės karo tarnybos sutarčiai, buvo priimtas į Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Kęstučio motorizuotojo pėstininkų bataliono laikinojo profesinės karo tarnybos personalo rezervo kario pareigas. Krašto apsaugos ministro 2011 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. P-1046 buvo nutrauktas jo kandidatūros tikrinimas. Krašto apsaugos ministras 2012 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. P-19 „Dėl ltn. A. U. išleidimo į atsargą“ nutraukė profesinės karo tarnybos sutartį ir atleido pareiškėją iš tarnybos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 12 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimą ir Krašto apsaugos ministro 2011 m. rugpjūčio 29 d. įsakymą Nr. P-1046. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 10 d. sprendimu panaikino Krašto apsaugos ministro 2012 m. sausio 11 d. įsakymą ir grąžino pareiškėją į tarnybą. Krašto apsaugos ministras 2013 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. P-278 įsakė Antrajam operatyvinių tarnybų departamentui prie Krašto apsaugos ministerijos (toliau – AOTD) nutraukti Lietuvos kariuomenės Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Kęstučio mechanizuotojo pėstininkų bataliono laikinojo profesinės karo tarnybos personalo rezervo kario ltn. A. U., pretenduojančio gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“, ir neišduoti jam leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“. Dėl šio įsakymo panaikinimo pareiškėjas su prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2013 m. birželio 11 d. sprendimu prašymą atmetė, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. vasario 24 d. nutartimi paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą nepakeistą. Krašto apsaugos ministras 2013 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. P-460 „Dėl ltn. A. U. (A. U.) išleidimo į atsargą“ nutraukė nuo 2013 m. birželio 3 d. profesinės karo tarnybos sutartį ir išleido pareiškėją iš profesinės karo tarnybos į atsargą.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2005 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. V-223 patvirtinto Leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymų išdavimo ir apskaitos organizavimo krašto apsaugos sistemoje tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 6 punkte nustatyta, kad pareigų, kurias einantiems asmenims reikia dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymų (NATO, EU), slaptumo žymos nustatomos vadovaujantis šio punkto papunkčiuose nustatytais kriterijais. Šioje administracinėje byloje aktualiame Tvarkos aprašo 6.5 punkte nustatyta, kad visi profesinės karo tarnybos karininkai, LKA trečiojo kurso kariūnai, privalo turėti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, pažymėta slaptumo žyma „Konfidencialiai“. Visi profesinės karo tarnybos karininkai privalo turėti teisę dirbti su informacija pažymėta „Konfidencialiai“, kurią šios bylos kontekste pareiškėjas privalėjo būti įgijęs nuo LKA trečiojo kurso pradžios. Tačiau pareiškėjas niekada nebuvo įgijęs teisės dirbti su informacija, pažymėta „Konfidencialiai“. Iš Tvarkos aprašo 6.1 punkto matyti, kad Lietuvos krašto apsaugos sistemoje ir karinėje tarnyboje nėra ir negali būti pareigybių, į kurias galėtų būti priimamas dirbti asmuo neturintis teisės dirbti su informacija, pažymėta „Konfidencialiai“. Dėl šios sąlygos ginčo byloje nėra. Ši sąlyga ir yra viena iš pagrindinių aplinkybių, dėl kurios priimtas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2013 m. gegužės 27 d. įsakymas Nr. P-460 „Dėl ltn. A. U. (A. U.) išleidimo į atsargą“.

Pažymėjo, kad kadangi pareiškėjui niekada nebuvo suteikta teisė dirbti su informacija, pažymėta „Konfidencialiai“, todėl profesinės karo tarnybos sutartis su pareiškėju negalėjo būti sudaryta. Profesinės karo tarnybos sutartis su pareiškėju buvo sudaryta neteisėtai dėl atsakovo, o ne dėl pareiškėjo kaltės. Atitinkamai profesinės karo tarnybos sutartis nutraukiama be pareiškėjo kaltės. Kadangi profesinės karo tarnybos sutartis negalėjo būti sudaryta, todėl pareiškėjui negali tekti ir atsakomybė už profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimą ir būtent dėl skundžiamos įsakymo dalies – iš pareiškėjo negali būti reikalaujama grąžinti mokymo išlaidas.

Atkreipė dėmesį į tai, kad nesudarius sutarties, būtų susiklosčiusi situacija, numatyta Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir KASOKTĮ) 20 straipsnio 4 dalyje – „<...> Jeigu baigusiam kariūno studijas asmeniui nepasiūloma sudaryti profesinės karo tarnybos sutarties, jis yra išleidžiamas į atsargą“. Ar su pareiškėju galėtų būti sudaroma profesinės karo tarnybos sutartis, turėtų būti tiriama dar stojimo į LKA stadijoje ar bent jau pirmame kurse. Tai, kad reikalaujama turėti teisę dirbti su įslaptinta informacija nuo trečio kurso, yra ne pareiškėjo kaltė, o teisinio reguliavimo spraga, t. y. Krašto apsaugos ministro kaltė. Šis klausimas turėjo būti išspręstas dar trečiame kurse, bet išspręstas nebuvo.

Pažymėjo, kad skundžiamo įsakymo 2 punktas yra nepagrįstas nei faktais, nei teisės normomis (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.). Skundžiamame įsakyme lakoniškai nurodyta, kad vadovaujamasi KASOKTĮ 44 straipsnio 2 dalimi, tačiau 3 dalimi yra nesivadovaujama, nors privaloma. Joks kitoks studijų išlaidų apskaičiavimo pagrindimas skundžiamame įsakyme nepateiktas, neaišku, kokiu teisiniu ir faktiniu pagrindu yra apskaičiuotos mokymo išlaidos.

Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 17–20, 89–92) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas savanoriškai su Krašto apsaugos ministerija sudarė Profesinės karo tarnybos sutartį Nr. 11PKTS34, kuria šalys susitarė, kad nuo 2011 m. liepos 20 d. jis priimamas į profesinę karo tarnybą iki 2020 m. rugpjūčio 29 d. Pagal šios sutarties 3 punktą pareiškėjas (karys) įsipareigojo sutarties 1 punkte nustatytą laikotarpį tarnauti profesinėje karo tarnyboje KASOKTĮ, statutų ir kitų teisės aktų nustatytomis sąlygomis ir tvarka bei vykdyti visas kario pareigas. Taip pat pareiškėjas, pradėdamas tarnybą, kaip yra numatyta KASOKTĮ 24 straipsnyje, prisiekė Lietuvos valstybei ir pasirašė vardinį priesaikos lapą. Taigi, pareiškėjas, laisva valia ir savanoriškai pasirašydamas profesinės karo tarnybos sutartį, įgijo profesinės karo tarnybos kario statusą ir įsipareigojo tarnauti profesinėje karo tarnyboje iki 2020 m. rugpjūčio 29 d. KASOKTĮ, statutų ir kitų teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Vadinasi pareiškėjui tiesiogiai taikytina KASOKTĮ 44 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad iš kario, su kuriuo prieš terminą nutraukiama profesinė karo tarnybos sutartis, arba KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytais atvejais, įstatymų nustatyta tvarka išieškomos krašto apsaugos sistemos išlaidos, tiesiogiai susijusios su jo mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos tobulinimu. Todėl nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad profesinės karo tarnybos sutartis su pareiškėju negalėjo būti sudaryta, kad ši sutartis buvo sudaryta neteisėtai dėl atsakovo kaltės, todėl pareiškėjui negali kilti atsakomybė už profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimą – negali būti reikalaujama grąžinti mokymo išlaidas. Šiuo atveju pareiškėjui nekyla atsakomybė, o pareiga (prievolė) grąžinti mokymo išlaidas, kaip yra numatyta KASOKTĮ 44 straipsnio 2 dalyje.

Pažymėjo, kad pareiškėjui pateikus Krašto apsaugos ministrui 2011 m. birželio 21 d. prašymą priimti jį į profesinę karo tarnybą nuo 2011 m. liepos 20 d., sudarant su juo profesinės karo tarnybos sutartį, Krašto apsaugos ministro sudaryta Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos absolventų skyrimo į tarnybos vietas ir pareigas patariamoji komisija 2011 m. liepos 18 d. svarstė pareiškėjo kandidatūrą ir pasiūlė jį skirti į Kęstučio bataliono Štabo ir aprūpinimo kuopos Žvalgybos skyriaus vadu. 2011 m. liepos 18 d. pareiškėjas pasirašė profesinės karo tarnybos sutartį ir 2011 m. liepos 18 d. išleistas Krašto apsaugos ministro įsakymas Nr. P-900 „Dėl Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos absolventų priėmimo į profesinę karo tarnybą ir skyrimo į tarnybos vietas“, kuriuo nuo 2011 m. liepos 20 d. pareiškėjas priimamas į profesinę karo tarnybą ir skiriamas kariuomenės vado žinion. Vadovaujantis Lietuvos kariuomenės motorizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ vado įsakymu, pareiškėjas nuo 2011 m. liepos 20 d. skiriamas į Kęstučio bataliono Laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog atsakovas su pareiškėju sudarė profesinės karo tarnybos sutartį KASOKTĮ nustatyta tvarka ir pagal šią sutartį sutarties šalims kyla teisės ir pareigos.

Dėl mokymo išlaidų grąžinimo pažymėjo, kad pareiškėjas 2007 m. liepos 30 d. įstojo į LKA ir įgijo kariūno statusą. Su pareiškėju LKA 2007 m. liepos 30 d. sudarė Kariūno mokymosi sutartį Nr. RS-48, pagal kurią LKA įsipareigojo sudaryti sąlygas pareiškėjui mokytis pagal numatytas programas, skirti teisės aktų nustatyta tvarka priklausantį aprūpinimą, o pareiškėjas įsipareigojo gerai studijuoti ir vykdyti kitas kariūno pareigas, po studijų tarnauti profesinėje karo tarnyboje, jeigu studijų baigimo dieną būtų į ją pakviestas. Pagal šios sutarties 3.4 punktą pareiškėjas įsipareigojo KASOKTĮ 44 straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais grąžinti LKA mokymosi išlaidas. Pareiškėjas 2011 m. liepos 19 d. studijas LKA baigė ir įgijo aukštąjį universitetinį bakalauro išsilavinimą. Pareiškėjui Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 1K-760 nuo 2011 m. liepos 19 d. buvo suteiktas pirmasis karininko – leitenanto laipsnis. Kadangi skundžiamu atsakovo 2013 m. gegužės 27 d. įsakymu su pareiškėju buvo 2013 m. birželio 3 d. nutraukta profesinės karo tarnybos sutartis ir jis išleistas į atsargą KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, skundžiamo įsakymo 2 punktu atsakovas nurodė pareiškėjui grąžinti lėšas, kurias jis išleido pareiškėjo mokymui, iš karto arba dalimis jam pasirašius su Kęstučio bataliono vadu Išlaidų, tiesiogiai susijusių su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, grąžinimo sutartį (KASOKTĮ 44 str. 2 ir 3 d.). Taigi, su pareiškėju nutraukus profesinės karo tarnybos sutartį, atsirado pareiškėjui įstatyminė pareiga (prievolė) atlyginti mokymosi išlaidas. Be to, šiuo atveju taikytinas teisingumo ir protingumo principas, nes pareiškėjas, mokydamasis LKA gavo nemokamą mokymą, todėl privalo valstybei kompensuoti patirtas mokymo išlaidas.

Atkreipė dėmesį į tai, kad jau stojant mokytis į LKA ir / ar pasirašant profesinės karo tarnybos sutartį, pareiškėjui buvo žinoma pareiga, nustatyta KASOKTĮ 44 straipsnyje, grąžinti krašto apsaugos sistemos išlaidas, tiesiogiai susijusias su jo mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos tobulinimu. Rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 6 d. nutartyje (civilinės bylos Nr. 3K-3-133/2009) pateiktu išaiškinimu dėl prievolės grąžinti kario parengimo išlaidas dalyko, rūšies ir atsiradimo pagrindo ir grąžintinų kario parengimo išlaidų apskaičiavimo tvarkos. Iš pateikiamų duomenų matyti, kad šiuo atveju yra KASOKTĮ 44 straipsnio 2–4 dalyse nustatyti būtini pagrindo prievolei grąžinti kario (pareiškėjo) parengimo išlaidas atsirasti elementai (sąlygos), t. y. faktinė sudėtis. Profesinės karo tarnybos sutartis su pareiškėju nutraukta prieš terminą KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, aplinkybės, dėl kurių nutraukta profesinės karo tarnybos sutartis, Krašto apsaugos ministro sutikimu nebuvo pripažintos svarbiomis ir nuo kario valios nepriklausančiomis bei nepašalinamomis, išlaidos išieškomos teisės aktų nustatyta tvarka ne už ilgesnį laikotarpį kaip nustatyta KASOKTĮ 44 straipsnio 3 dalyje. Kadangi mokymo išlaidos buvo patirtos dėl mokymosi LKA, t. y. susijusios su karininko parengimu karo mokymo įstaigoje, tai jos išieškomos iš profesinės karo tarnybos kario ir už ilgesnį nei 3 paskutinių metų laikotarpį. Mokymo išlaidų dydis (suma) apskaičiuotas vadovaujantis KASOKTĮ 44 straipsnio 2–3 dalimis, Krašto apsaugos ministro 2008 m. rugpjūčio 14 d. įsakymu Nr. V-782 patvirtintomis Išieškomų išlaidų, tiesiogiai susijusių su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, apskaičiavimo taisyklėmis. Todėl visa pareiškėjo mokymuisi išleistų lėšų suma – 86 511,13 Lt. LKA turėtos mokymosi išlaidos paskaičiuotos taip: pagal profesinės karo tarnybos sutartį pareiškėjas turėjo ištarnauti 3 328 d. (t. y. nuo 2011 m. liepos 20 d. iki 2020 m. rugpjūčio 29 d.), vienos dienos kaina 25,99 Lt (t. y. 86 511,13 Lt : 3 328 d. = 25,99 Lt), faktiškai ištarnavo 685 d. (t. y. tarnavo nuo 2011 m. liepos 20 d. iki 2013 m. birželio 3 d.), tokiu būdu aritmetiškai skaičiuojama 685 d. x 25,99 Lt = 17 803,15 Lt ir 86 511,13 Lt – 17 803,15 Lt = 68 707,98 Lt. Visos mokymo išlaidos – 68 707,98 Lt.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovo atstovas pažymėjo, kad sudarant profesinės karo tarnybos sutartį su pareiškėju, leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išdavimo procedūra nebuvo baigta, ji tęsėsi, todėl pareiškėjo nebuvo pagrindo nepriimti į tarnybą. Pažymėjo, kad leidimų išdavimo procedūra natūraliai užtrunka, dėl tokių tikrinimų kiekio. Pirmenybė teikiama kariams, vykstantiems į tarptautines misijas. Aplinkybė, kad pareiškėjas tapo nepatikimas, paaiškėjo tarnybos metu. Jeigu sutartis nebūtų sudaryta, pareiškėjui nebūtų kilusi pareiga mokymosi išlaidas atlyginti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepimuose į skundą ir patikslintą skundą (I t., b. l. 40-41, 127-128) su jais nesutiko ir prašė atmesti.

Paaiškino, kad skundžiamu įsakymu su pareiškėju buvo nutraukta nuo 2013 m. birželio 3 d. profesinės karo tarnybos sutartis ir pareiškėjas išleistas iš profesinės karo tarnybos į atsargą. Skundžiamo įsakymo priėmimo pagrindas – KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 10 punktas ir Krašto apsaugos ministro 2013 m. kovo 28 d. įsakymas Nr. P-278 „Dėl ltn. A. U. (A. U.) kandidatūros tikrinimo nutraukimo“, kuriuo buvo nutrauktas pareiškėjo, pretenduojančio gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, kandidatūros tikrinimas ir iš šio nutraukimo kilusios pasekmės. Nutraukus profesinės karo tarnybos sutartį, pareiškėjui atsirado prievolė grąžinti mokymo išlaidas pagal KASOKTĮ 44 straipsnio 2 dalį. Šiuo atveju taikytinas teisingumo ir protingumo principas, nes pareiškėjas, mokydamasis LKA, gavo nemokamą mokymą, todėl privalo valstybei kompensuoti patirtas mokymo išlaidas. Aplinkybės, dėl kurių nutraukta profesinės karo tarnybos sutartis, Krašto apsaugos ministro sutikimu nebuvo pripažintos svarbiomis ir nuo kario valios nepriklausančiomis bei nepašalinamomis, todėl išlaidos išieškomos teisės aktų nustatyta tvarka už neilgesnį laikotarpį kaip nustatyta KASOKTĮ 44 straipsnio 3 dalyje. Kadangi mokymo išlaidos buvo patirtos dėl mokymosi LKA, t. y. susijusios su karininko parengimu karo mokymo įstaigoje, tai jos išieškomos iš profesinės karo tarnybos kario ir už ilgesnį nei 3 paskutinių metų laikotarpį.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimu (I t., b. l. 170–178) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos viršininko įsakymu Nr. K-125 pareiškėjas priimtas nuo 2007 m. liepos 30 d. į šios mokymo įstaigos dieninį skyrių (I t., b. l. 96). 2007 m. liepos 30 d. pareiškėjas A. U. su generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija sudarė kariūno mokymosi sutartį Nr. RS-48 (I t., b. l. 94-95), pagal kurios 3.4 punktą įsipareigojo KASOKTĮ 44 straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais grąžinti mokymo įstaigai mokymosi išlaidas, kurios apskaičiuojamos Krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka. 2011 m. birželio 21 d. pareiškėjas pateikė prašymą Krašto apsaugos ministrui dėl priėmimo į profesinę karo tarnybą (I t., b. l. 97). Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos absolventų skyrimo į tarnybos vietas ir pareigas patariamoji komisija 2011 m. liepos 18 d. pasiūlė pareiškėją skirti Kęstučio bataliono Štabo ir aprūpinimo kuopos Žvalgybos skyriaus vadu (I t., b. l. 98–100). Pareiškėjas 2011 m. liepos 18 d. su Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija pasirašė profesinės karo tarnybos sutartį, kuri įsigaliojo 2011 m. liepos 20 d. ir pagal kurią Krašto apsaugos ministerija priima karį į profesinę karo tarnybą iki 2020 m. rugpjūčio 29 d. (I t., b. l. 102–103). 2011 m. liepos 18 d. išleistas Krašto apsaugos ministro įsakymas Nr. P-900 „Dėl Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos absolventų priėmimo į profesinę karo tarnybą ir skyrimo į tarnybos vietas“, kuriuo nuo 2011 m. liepos 20 d. pareiškėjas priimtas į profesinę karo tarnybą ir skirtas kariuomenės vado žinion (I t., b. l. 104). Lietuvos kariuomenės motorizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ vado įsakymu pareiškėjas nuo 2011 m. liepos 20 d. skirtas į Kęstučio bataliono Laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą (I t., b. l. 105).

2013 m. kovo 28 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras priėmė įsakymą Nr. P-278 „Dėl ltn. A. U. (A. U.) kandidatūros tikrinimo nutraukimo“, kuriuo įsakė AOTD nutraukti pareiškėjo, pretenduojančio gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“, kandidatūros tikrinimą (I t., b. l. 22). Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-3312-580/2013 2013 m. birželio 11 d. priėmė sprendimą, kuriuo atmetė pareiškėjo A. U. skundą dėl šio akto panaikinimo. Teismas šiame sprendime pasisakė, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija padarė pagrįstą išvadą, kad A. U. sąmoningai nuslėpė, jog po 2006 m. vartojo narkotines medžiagas, vogė iš parduotuvių bei palaikė ryšius su narkotines medžiagas vartojančiais asmenimis, todėl pagrįstai nutraukė jo kandidatūros tikrinimą. Teismas taip pat pasisakė, kad net ir kylant grėsmei, jog pareiškėjas gali prarasti tarnybos galimybę ir įgyti pareigą sumokėti už mokslus Lietuvos karo akademijoje, jis vis tiek palaiko draugiškus nuolatinius ryšius su asmenimis, vartojančiais narkotines medžiagas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A552-241/2014 2014 m. vasario 24 d. nutartimi atmetė pareiškėjo A. U. apeliacinį skundą kaip nepagrįstą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimo panaikinimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje nutartyje pasisakė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl 2013 m. kovo 28 d. įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat vertino ir naujas aktualias aplinkybes, kuriomis rėmėsi atsakovas, priimdamas minėtą įsakymą.

Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras 2013 m. gegužės 27 d. priėmė įsakymą Nr. P-460 „Dėl ltn. A. U. (A. U.) išleidimo į atsargą“, kurio 1 punktu nuo 2013 m. birželio 3 d. nutraukė su pareiškėju, Lietuvos kariuomenės Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio mechanizuotojo pėstininkų bataliono laikinojo profesinės karo tarnybos personalo rezervo kariu, profesinės karo tarnybos sutartį ir išleido jį į atsargą (I t., b. l. 5). Šio įsakymo 2 punktu, kurį pareiškėjas skundžia teismui, pareiškėjui nurodyta grąžinti mokymo išlaidas – 68 707,98 Lt – iš karto arba dalimis, pasirašius su Lietuvos kariuomenės Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio bataliono vadu išlaidų, tiesiogiai susijusių su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, grąžinimo sutartį. Šis aktas priimtas remiantis KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 10 punktu, 44 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2013 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. P-278 „Dėl ltn. A. U. (A. U.) kandidatūros tikrinimo nutraukimo“ ir atsižvelgiant į Lietuvos kariuomenės Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio mechanizuotojo pėstininkų bataliono 2013 m. gegužės 15 d. raštą Nr. IS-175 „Dėl ltn. A. U. (A. U.) išleidimo į atsargą“.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas byloje neginčija grąžintinų mokymosi išlaidų apskaičiavimo teisingumo. Skundžiamame įsakyme nurodytas jų dydis – 68 707,98 Lt. Jis apskaičiuotas remiantis KASOKTĮ 44 straipsnio 2, 3 dalimis ir Krašto apsaugos ministro 2008 m. rugpjūčio 14 d. įsakymu Nr. V-782 patvirtintomis Išieškomų išlaidų, tiesiogiai susijusių su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, apskaičiavimo taisyklėmis. Atsakovas teismui pateikė išlaidų, tiesiogiai susijusių su kario mokymu, profesiniu rengimu ar kvalifikacijos kėlimu 2013 m. gegužės 15 d. pažymą Nr. 40 (I t., b. l. 110), iš kurios matyti, kad pareiškėjo mokymas kainavo 86 511,13 Lt. Skundžiamame įsakyme nurodytos grąžintinos išlaidos už mokslą apskaičiuotos įvertinus visas pareiškėjo mokymosi išlaidas, taip pat įvertinus jo turėjusios trukti pagal profesinės karo tarnybos sutartyje nurodytą tarnybos laiką (apskaičiuota, kad turėjo ištarnauti 3 328 dienas), taip pat įvertinus, kad pareiškėjas faktiškai ištarnavo 685 dienas (nuo 2011 m. liepos 20 d. iki 2013 m. birželio 3 d.), skaičiuojant vienos tarnybos dienos kainą – 25,99 Lt (bendrą mokymosi išlaidų sumą – 86 511,13 Lt, dalinant iš turėtų ištarnauti dienų skaičiaus – 3 328 dienų, gauta 25,99 Lt per dieną). Iš 86 511,13 Lt atėmus 17 803,15 Lt (685 ištarnautas dienas dauginant iš vienos tarnybos dienos kainos – 25,99 Lt), gauta 68 707,98 Lt.

2011 m. liepos 18 d. profesinės karo tarnybos sutartis, atsakovo sudaryta su pareiškėju, buvo nutraukta remiantis Krašto apsaugos ministro 2013 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. P-278 „Dėl ltn. A. U. (A. U.) kandidatūros tikrinimo nutraukimo“, kuriuo Krašto apsaugos ministras įsakė AOTD nutraukti pareiškėjo, pretenduojančio gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“, kandidatūros tikrinimą (I t., b. l. 22). Šiame akte nurodoma, kad pareiškėjas sąmoningai nuslėpė, kad 2006 m. vartojo narkotines medžiagas (atlikdamas privalomąją karo tarnybą ir 2007 m., būdamas Lietuvos karo akademijos kariūnu, taip pat 2012 m.), nurodoma, kad nuslėpė, jog vogė iš parduotuvių ir palaikė ryšius su narkotines medžiagas vartojančiais asmenimis. Padaryta išvada, kad pareiškėjas nesąžiningas, nes sąmoningai pateikė melagingą informaciją. Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-3312-580/2013 2013 m. birželio 11 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą dėl minėto akto panaikinimo. Kariui netekus pasitikėjimo, su juo 2013 m. gegužės 27 d. krašto apsaugos ministro įsakymo Nr. P-460 „Dėl ltn. A. U. (A. U.) išleidimo į atsargą“ 1 punktu buvo nutraukta profesinės karo tarnybos sutartis KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, t. y. – esant A. U. kaltei. Todėl pagal KASOKTĮ 44 straipsnio 2, 3 dalis atsakovas pagrįstai skundžiamo įsakymo dalimi pareiškėjui nurodė grąžinti mokymosi išlaidų dalį.

Pareiškėjas tvirtina, kad profesinės karo tarnybos sutartis su juo buvo sudaryta be teisinio pagrindo, ne nustatyta tvarka, pažeidžiant KASOKTĮ reikalavimus, o nutraukta dėl to, dėl ko negalėjo būti sudaryta, nutraukta ne dėl pareiškėjo kaltės, ne dėl nuo jo valios priklausančių aplinkybių, nes A. U., kaip Lietuvos karo akademijos kariūnas, jau nuo trečio kurso turėjo turėti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima žyma „Konfidencialiai“. Pagal tarp pareiškėjo ir LKA 2007 m. liepos 30 d. pasirašytą kariūno mokymosi sutarties Nr. RS-48 3.4 punktą kariūnas įsipareigojo KASOKTĮ 44 straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais grąžinti mokymosi išlaidas. 2011 m. liepos 18 d. tarp pareiškėjo ir atsakovo sudaryta profesinės karo tarnybos sutartis yra nenuginčyta nustatyta tvarka. Minėtos sutarties nenuginčijus, nėra pagrindo tvirtinti, kad ji buvo sudaryta neteisėtai. Todėl konstatuota, kad skundžiamo įsakymo dalis dėl nurodymo pareiškėjui grąžinti dalį mokymosi išlaidų yra teisėta, pagrįsta. Jos naikinti nėra teisinių pagrindų.

Iš minėto teisinio reglamentavimo matyti, kad mokymosi išlaidos gali būti išieškomos už visą kario mokymosi laikotarpį, o ne, kaip tvirtina pareiškėjas – už trejus metus.

Teismas vertino, kad skundžiamas įsakymas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimą atitinka. Jame nurodytos teisės normos, kuriomis remiamasi, nurodomas kitas Krašto apsaugos ministro aktas, kuriame išdėstytos faktinės aplinkybės. Todėl pareiškėjo teiginys, kad skundžiamas aktas neatitinka nustatytų reikalavimų, yra be pagrindo.

Pareiškėjo atstovas tvirtina, kad valstybės investicija į pareiškėjo mokslus nedingusi, kad pareiškėjas šiuo metu yra valstybės pareigūnas, tačiau nenurodo norminio akto, kuris reglamentuotų susiklosčiusius santykius taip, kaip pageidautų šioje situacijoje pareiškėjas. Tikslingumo argumentu teismas negali remtis. KASOKTĮ 44 straipsnyje klausimas sureglamentuotas. Netgi imperatyviai nurodyta, kad krašto apsaugos sistemos išlaidos „išieškomos“. Teismas dėl kitų šalių argumentų, kuriuose liečiamas 2011 m. liepos 18 d. profesinės karo tarnybos, sudarytos su A. U., teisėtumo klausimas, nepasisakė, nes šios sutarties teisėtumas nėra bylos dalykas.

III.

Pareiškėjas A. U. pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 182–187), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo patikslintą skundą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Sistemiškai aiškinant Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių nuostatas, darytina išvada, kad krašto apsaugos sistemos išlaidų, tiesiogiai susijusių su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos tobulinimu, grąžinimas yra siejamas su faktine aplinkybe, dėl kieno kaltės, t. y. krašto apsaugos sistemos ar kariūno – kareivio, yra nesudaroma arba nutraukiama jau sudaryta profesinė karo tarnybos sutartis. Jeigu sprendimą nesudaryti sutarties ar nutraukti sutartį, nesant kareivio kaltės, priima krašto apsaugos sistema, minėtos išlaidos negrąžinamos ir atvirkščiai, jeigu dėl sutarties nesudarymo ar jos nutraukimo yra kaltas karys (kariūnas ar profesionalus kariškis), pastarasis privalo atlyginti valstybei jos patirtas kario parengimo išlaidas. Taigi, pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo veiksmų teisėtumą, turėjo nustatyti pareiškėjo kaltę (neteisėtus veiksmus) dėl profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo.
2. Atsakovas pareiškėjo sutarties nutraukimą motyvuoja KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostata, kad karys neteko pasitikėjimo ir įstatymų įgaliotos institucijos ar pareigūnai motyvuotai reikalauja atleisti jį iš tarnybos arba motyvuotai nerekomenduoja išduoti (siūlo panaikinti) leidimą kariui naudotis valstybės ir tarnybos paslaptimis esančia informacija, kai to reikalauja jo einamos pareigos ir nėra kitų su tokios informacijos naudojimu nesusijusių pareigų, į kurias karį galima perkelti. Ši nuostata taikoma dėl pasitikėjimo praradimo ir leidimo panaikinimo ateityje, t. y. po profesinės karo tarnybos sutarties sudarymo, jos galiojimo metu. Tačiau iš faktinių bylos aplinkybių, dėl kurių nėra ginčo tarp šalių ir tai konstatavo pirmosios instancijos teismas, matyti, kad pareiškėjas neturėjo atsakovo pasitikėjimo dar prieš sutarties sudarymą, jam niekada nebuvo išduotas leidimas naudotis valstybės ir tarnybos paslaptimis sudarančia informacija. Pagal KASOKTĮ 28 straipsnio 4 dalies 4 punktą leidimo susipažinti su būtina kario pareigoms vykdyti įslaptinta informacija turėjimas yra privaloma ir svarbi profesinės karo tarnybos sutarties sudarymo sąlyga. Taip pat pagal Tvarkos aprašo 6.5 punktą visi profesinės karo tarnybos karininkai, Lietuvos karo akademijos trečiojo kurso kariūnai privalo turėti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, pažymėta slaptumo žyma „Konfidencialiai“. Taigi, pareiškėjo patikimumas turėjo būti patikrintas ir atitinkamas sprendimas dėl jo galėjimo dirbti su įslaptinta informacija ir ja naudotis turėjo būti priimtas dar pareiškėjui mokantis trečiame Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kurse. Administracinėje byloje nėra ginčo dėl fakto, kad tai nebuvo padaryta ir dėl to kaltas pats atsakovas. Atsakovas, daugiau kaip trejus metus neatlikęs įstatymo reikalaujamų procedūrų (pareiškėjo patikrinimas turėjo būti baigtas 2009 m. rugsėjo mėn. jam pradėjus studijuoti 3 akademijos kurse, patikrinimas de facto baigtas tik 2013 m. kovo mėn.) ir nepriėmęs atitinkamo administracinio sprendimo dėl leidimo dirbti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, pats savo neteisėtu neveikimu sukūrė nagrinėjamą ginčą, taip pat valstybės išlaidas pareiškėjo mokymui ir paruošimui bei atitinkamai pareiškėjo lūkesčius pabaigus Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją sudaryti profesinės karo tarnybos sutartį. Dar daugiau, atsakovas 2011 m. liepos 18 d. sudarė su pareiškėju profesinės karo tarnybos sutartį, nors nėra priėmęs jokio sprendimo dėl jo patikimumo, ir tai yra grubus KASOKTĮ nuostatų pažeidimas iš atsakovo pusės. Taigi, ne pareiškėjo veiksmai, bet neteisėtas atsakovo neveikimas sukūrė valstybei 68 707,98 Lt kario parengimo išlaidas, kurias atsakovas dabar nepagrįstai siekia išieškoti iš pareiškėjo. Pareiškėjas dėl minėtų išlaidų nėra kaltas, kadangi sutartis nutraukta ne jo iniciatyva, jis taip pat nepažeidė sutarties sąlygų, atsakovo pasitikėjimo jis neturėjo tiek sutarties sudarymo, tiek visą jos galiojimo laiką, atsakovas tiesiog nebuvo atlikęs atitinkamų administracinių procedūrų.
3. Pirmosios instancijos teismas iš esmės neginčijo pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog atsakovas, nepriėmęs sprendimo ir neatlikęs pareiškėjo patikimumo procedūros, apskritai neturėjo teisės su juo sudaryti profesinės karo tarnybos sutarties. Tačiau teismas nurodė, kad pareiškėjas neįrodė minėtos aplinkybės, nes neginčijo pačios profesinės karo tarnybos sutarties. Pažymėtina, kad pareiškėjo skundas iš esmės atmestas remiantis šiuo vieninteliu argumentu, t. y. neva minėtos sutarties nenuginčijus, nėra pagrindo tvirtinti, kad ji buvo sudaryta neteisėtai. Visų pirma, aplinkybė, jog profesinė karo tarnybos sutartis sudaryta neteisėtai, yra akivaizdi, būtina sutarties sudarymo sąlyga – kario patikimumo reikalavimas – nustatyta imperatyvioje KASOKTĮ normoje, o dėl paties fakto (pavėluotos pareiškėjo patikimumo procedūros atlikimo ir patikimumo nebuvimo sutarties sudarymo momentu) byloje nėra ginčo, atsakovas su tuo sutinka. Todėl, nepaisant to, kad pareiškėjas nesikreipė į teismą ar bylą nagrinėjančiam teismui nepareiškė reikalavimo panaikinti profesinės karo tarnybos sutartį, sutarties neteisėtumo faktas yra akivaizdus. Taip pat akivaizdu, kad neteisėta sutartis sudaryta dėl atsakovo kaltės. Antra, profesinės karo tarnybos sutartis negalioja, nes atsakovas vienašališkai ją nutraukė, todėl pareiškėjas negali reikšti reikalavimo dėl negaliojančio sandorio panaikinimo. Trečia, kadangi šalių sudaryta profesinė karo tarnybos sutartis prieštarauja KASOKTĮ 28 straipsnio 4 dalies 4 punktui, ji yra niekinis sandoris ir teismas tokį faktą turėjo konstatuoti ex officio (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 str. 1 d., 1.78 str. 5 d.). Tai reiškia, kad niekinis sandoris yra negaliojantis ab initio ir nėra jokio reikalo papildomai ginčyti jį teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. S. v. A. S., bylos Nr. 3K-3-145/2008). Šiuo atveju profesinės karo tarnybos sutarties prieštaravimas imperatyviai įstatymo normai, t. y. atsakovo negalėjimas sudaryti su pareiškėju šios sutarties nepriėmus sprendimo dėl pareiškėjo patikimumo, buvo esminė pareiškėjo skundo aplinkybė, kurios pirmosios instancijos teismas savo sprendime nevertino dėl minėtos klaidingos išvados. Galiausiai, kadangi profesinės karo tarnybos sutartis apskritai negalėjo būti sudaryta, todėl pareiškėjui negali tekti ir atsakomybė už profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimą ir būtent dėl skundžiamo įsakymo dalies, t. y. iš pareiškėjo negali būti reikalaujama grąžinti mokymo išlaidas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą, pateiktame elektroninių ryšių priemonėmis, prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjas 2011 m. birželio 21 d. pateikė prašymą (I t., b. l. 97) Krašto apsaugos ministrui priimti jį į profesinę karo tarnybą nuo 2011 m. liepos 20 d., sudarant su juo profesinės karo tarnybos sutartį. Tai reiškia, kad pareiškėjas savanoriškai su Krašto apsaugos ministerija sudarė profesinės karo tarnybos sutartį Nr. 11PKTS34 (I t., b. l. 102–103), kuria šalys susitarė, kad nuo 2011 m. liepos 20 d. pareiškėjas priimamas į profesinę karo tarnybą iki 2020 m. rugpjūčio 29 d. Pagal šios sutarties 3 punktą pareiškėjas (karys) įsipareigojo sutarties 1 punkte nustatytą laikotarpį tarnauti sutarties, KASOKTĮ, statutų ir kitų teisės aktų nustatytomis sąlygomis ir tvarka bei vykdyti visas kario pareigas. Taip pat pareiškėjas, pradėdamas tarnybą, kaip yra numatyta KASOKTĮ 24 straipsnyje, prisiekė Lietuvos valstybei ir pasirašė vardinį priesaikos lapą, prisiekdamas: „... ištikimai tarnauti Lietuvos Respublikai, negailėdamas jėgų ir gyvybės ginti Lietuvos valstybę, jos laisvę ir nepriklausomybę, sąžiningai vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją, įstatymus ir savo vadų įsakymus, saugoti man patikėtas paslaptis, pasižadu būti doras ir garbingas Lietuvos karininkas...“. Taigi, pareiškėjas laisva valia ir savanoriškai pasirašydamas profesinės karo tarnybos sutartį įgijo profesinės karo tarnybos kario statusą ir įsipareigojo tarnauti profesinėje karo tarnyboje iki 2020 m. rugpjūčio 29 d. KASOKTĮ, statutų ir kitų teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
2. Pareiškėjas, teigdamas, jog buvo pažeista pareiškėjo tikrinimo, ar jis gali dirbti ar susipažinti su valstybės ar tarnybos paslaptimi esančia informacija, procedūra, KASOKTĮ 28 straipsnio 4 dalies 4 punkto normą aiškina subjektyviai, siekdamas pagrįsti, kad su juo profesinės karo tarnybos sutartis sudaryta nepagrįstai ir tokiu būdu išvengti pareigos atlyginti mokymo išlaidas. Pagal KASOKTĮ 28 straipsnio 4 dalies 4 punktą asmuo negali būti profesinės karo tarnybos kariu tuo atveju, kai yra priimtas kompetenciją turinčios institucijos sprendimas neišduoti leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir kai toks leidimas būtinas kario pareigoms vykdyti. Paminėtina suformuota administracinė teismų praktika, kurioje pasisakyta, kad aplinkybė, jog karys (pareiškėjas) neturėjo leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog vien dėl šios aplinkybės atsakovas (Krašto apsaugos ministerija) turėjo teisėtą pagrindą nevertinti, ar karys pagal turimą karinį laipsnį ir kvalifikaciją negalėjo užimti kitų pareigų, t. y. toliau tarnauti. Atsakovas turėjo sudaryti kariui galimybę gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija kitoje byloje teigė, jog turi būti patikimi įrodymai, kad kariui teisė gauti leidimą negalėtų būti suteikta (administracinės bylos Nr. A492-3014/2012, Nr. A520-593/2013 ir kt.). Nagrinėjamos bylos atveju, atsakovas, pareiškėjo mokymosi LKA metu ir sudarydamas su pareiškėju profesinės karo tarnybos sutartį, neturėjo patikimų įrodymų, kad pareiškėjui teisė gauti leidimą negalėtų būti suteikta. Be to, atsakovas, atsižvelgdamas į pareiškėjo prašymą priimti į profesinę karo tarnybą, t. y. jo aiškią valią ir norą tarnauti baigus studijas LKA, pasirašė profesinės karo tarnybos sutartį su pareiškėju ir sudarė jam galimybę tarnauti ir vėliau gauti minėtą leidimą. Pareiškėjas teismo posėdžio metu tvirtino, kad tokių atvejų buvo su jo bendrakursiais, su kuriais buvo sudarytos profesinės karo tarnybos sutartys ir tik po to jie gavo leidimą dirbti su įslaptinta informacija. Paminėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas administracinę bylą Nr. A143-1844/2012, panaikino Krašto apsaugos ministerijos 2011 m. rugpjūčio 29 d. įsakymą Nr. P-1046, kuriuo buvo nutrauktas A. U., pretenduojančio gauti leidimą dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija, kandidatūros tikrinimas, dėl to, kad nebuvo įrodymų, pakankamų daryti išvadą, kad jo asmeninės savybės neatitinka tinkamumo dirbti su įslaptinta informacija. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas iki Krašto apsaugos ministerijos 2013 m. kovo 28 d. įsakymo Nr. P-278 „Dėl ltn. A. U. (A. U.) kandidatūros tikrinimo nutraukimo“ (I t., b. l. 22) priėmimo, neturėjo įrodymų, dėl kurių pareiškėjas negalėtų gauti leidimo dirbti su įslaptinta informaciją, o tai reiškia, kad pareiškėjas pagrįstai tarnavo iki jo atleidimo iš tarnybos dienos – 2013 m. birželio 3 d. (krašto apsaugos ministro įsakymas Nr. P-460) (I t., b. l. 5).
3. Kadangi profesinės karo tarnybos sutartis nutraukta KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu prieš terminą, pareiškėjas neištarnavo sutartyje įsipareigoto laiko, todėl vadovaujantis KASOKTĮ 44 straipsnio 2 ir 3 dalimis, privalo atlyginti atsakovui jo mokymui išleistas lėšas. Taigi, su pareiškėju nutraukus sutartį, jam atsirado įstatyminė pareiga (prievolė) atlyginti mokymosi išlaidas. Be to, šiuo atveju taikytinas teisingumo ir protingumo principas, nes atsakovas, mokydamasis LKA gavo nemokamą mokymą, todėl privalo valstybei kompensuoti patirtas mokymo išlaidas. Atkreiptinas dėmesys, kad jau stojant mokytis į LKA ir / ar pasirašant profesinės karo tarnybos sutartį, pareiškėjui buvo žinoma pareiga, nustatyta KASOKTĮ 44 straipsnyje, grąžinti krašto apsaugos sistemos išlaidas, tiesiogiai susijusias su jo mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos tobulinimu.
4. Pareiškėjas sutiko ir neginčijo profesinės karo tarnybos sutarties su juo nutraukimo ir jo atleidimo iš tarnybos KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu teisėtumo. Tačiau ginčija teisines pasekmes, tiesiogiai atsirandančias iš KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 10 punkto taikymo, t. y. pareiškėjo pareigą atlyginti mokymo išlaidas pagal KASOKTĮ 44 straipsnio 2 dalį Tačiau negalima tokia situacija, kai teisės norma (t. y. KASOKTĮ 38 str. 2 d. 10 p.) yra pritaikyta tinkamai, tačiau šios normos taikymo pasekmės (KASOKTĮ 44 str. 2 d. pagrindu pareiškėjui kylanti pareiga atlyginti mokymosi išlaidas) yra neteisėtos.
5. KASOKTĮ ir kiti krašto apsaugos sistemą reglamentuojantys teisės aktai nenustato, kad mokymo išlaidas karys privalo grąžinti tik esant jo kaltei. Nagrinėjamos bylos atveju, pareiga pareiškėjui atlyginti mokymo išlaidas kyla iš įstatymo – KASOKTĮ 44 straipsnio 2 dalies. KASOKTĮ pagrindu atsiradusiai prievolei atlyginti mokymuisi išleistas lėšas būdinga tai, kad šiuo pagrindu prievolei atsirasti nereikia prievolės šalių valios išraiškos. Įstatyme tiesiog įtvirtinta faktinė sudėtis, kuriai esant, asmenys įgyja tarpusavio teises ir pareigas, t. y. juos ima sieti įstatyme numatyta prievolė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 7–9) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjas, viena vertus, neginčija profesinės karo tarnybos sutarties su juo nutraukimo ir jo atleidimo iš tarnybos KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu teisėtumo, tačiau, kita vertus, pareiškėjas ginčija teisines pasekmes, tiesiogiai atsirandančias iš KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 10 punkto taikymo, t. y. pareiškėjo pareigą atlyginti mokymo išlaidas pagal KASOKTĮ 44 straipsnio 2 dalį. Tačiau negalima tokia situacija, kai teisės norma (t. y. KASOKTĮ 38 str. 2 d. 10 p.) yra pritaikyta teisėtai ir pagrįstai, tačiau šios normos taikymo pasekmės (KASOKTĮ 44 str. 2 d. pagrindu pareiškėjui kylanti pareiga atlyginti mokymosi išlaidas) yra neteisėtos. Pažymėtina, jog principas, kad jeigu sprendimą nesudaryti ar nutraukti profesinę karo tarnybos sutartį, nesant kario kaltės, priima krašto apsaugos sistema, mokymosi išlaidos negrąžinamos ir atvirkščiai – jei dėl profesinės karo tarnybos sutarties nesudarymo ar jos nutraukimo yra kaltas kariūnas ar karys, jis privalo atlyginti jo mokymo išlaidas, nėra įtvirtintas nei KASOKTĮ, nei kituose krašto apsaugos sistemą reglamentuojančiuose įstatymuose. Kariūno ar kario kaltė (neteisėti veiksmai), sprendžiant klausimą dėl jo mokymo išlaidų atlyginimo, nėra nustatinėjama. KASOKTĮ ir kiti krašto apsaugos sistemą reglamentuojantys teisės aktai nenustato kaltės (neteisėtų veiksmų) dėl mokymo išlaidų atlyginimo nustatymo procedūrų (pvz. tarnybinio patikrinimo atlikimas). Mokymo išlaidų grąžinimas yra nustatytas ne pareiškėjo minėtu principu „kaltas atlygina mokymo išlaidas“, o eksplicitiškai numatytas KASOKTĮ 44 straipsnio 2 dalyje, t. y. pareiškėjui atsiranda pareiga atlyginti mokymosi išlaidas, kai su juo nutraukiama profesinės karo tarnybos sutartis KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu atveju.
2. Iš tikrųjų nagrinėjamas ginčas buvo sukurtas pareiškėjo valiniais veiksmais, t. y. aplinkybės, dėl kurių atsirado teisinis pagrindas reikalauti iš pareiškėjo atlyginti mokymo išlaidas ir kurį pareiškėjas ginčija, buvo pareiškėjo valioje. Stodamas į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją, pareiškėjas turėjo ir galėjo žinoti apie sąlygas, kurias jis privalės atitikti, norėdamas gauti leidimą dirbti su įslaptinta informacija bei savo biografijos detales, kurios galėtų užkirsti kelią šį leidimą gauti. Nepaisant to, pareiškėjo kandidatūros tikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas, atlikdamas privalomąją karo tarnybą ir 2007 m., būdamas LKA kariūnu, taip pat 2012 m. vartojo narkotines medžiagas ir sąmoningai tai nuslėpė, be to, nuslėpė tai, kad vogė iš parduotuvių ir palaikė ryšius su narkotines medžiagas vartojančiais asmenimis. Buvo konstatuota, kad pareiškėjas yra neatsakingas bei nesąžiningas, nes ne kartą vartojo narkotines medžiagas, ne kartą pažeidinėjo ir nesilaikė nustatytų elgesio normų ir sąmoningai apie tai pateikė melagingą informaciją. Pareiškėjas melavo pildydamas klausimyną, skirtą asmenims, pretenduojantiems gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, per pokalbius su Antrojo operatyvinių tarnybų departamento pareigūnais, taip pat Vilniaus apygardos administraciniame teisme ir Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme. Visus šiuos veiksmus – nuo profesinės karo tarnybos sutarties pasirašymo iki narkotinių medžiagų vartojimo, pareiškėjas atliko savanoriškai, laisva valia bei privalėdamas suvokti galimas šių veiksmų pasekmes. Ne procedūriniai pažeidimai lėmė tai, kad su pareiškėju buvo nutraukta profesinės karo tarnybos sutartis, o pareiškėjo valiniai veiksmai, pareiškėjo nesąžiningumas bei nepatikimumas. Krašto apsaugos sistemos institucijos negali būti laikomos atsakingomis už pareiškėjo nesąžiningumą bei nepatikimumą ir prisiimti pareiškėjo mokymo išlaidų padengimo pareigą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsniu nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas bylą patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir šio teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, todėl jis privalo patikrinti visą bylą.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis šiomis nuostatomis, patikrinęs bylą iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis ir iš naujo jų nekartodamas tik papildo jas įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, kadangi pirmosios instancijos teismas netenkindamas pareiškėjo skundo nustatė visas reikšmingas bylai faktines aplinkybes ir visapusiškai jas ištyrė, todėl teismo sprendimas atitinka ABTĮ 81 straipsnio reikalavimus.

Pareiškėjas nesutinka su Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2013 m. gegužės 27 d. įsakymo Nr. P-460 „Dėl ltn. A. U. (A. U.) išleidimo į atsargą“ antru punktu, kuriuo leitenantui A. U. nurodyta grąžinti mokymo išlaidas 68 707,98 Lt iš karto arba dalimis, pasirašius su Lietuvos kariuomenės Mechanizuotos pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio bataliono vadu išlaidų, tiesiogiai susijusių su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, grąžinimo sutartį.

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su teisės taikymu ginčo santykiams, pažymėtina, kad teismas materialinės teisės normas taikė bei aiškino teisingai.

Pareiškėjui pareiga atlyginti mokymosi išlaidas atsirado nutraukus su juo profesinės karo tarnybos sutartį. Šio ginčo apimtyje pakanka konstatuoti, kad pareiškėjas pagal 2007 m. liepos 30 d. sudaryta sutartį su Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija sudaręs kariūno mokymosi sutartį Nr. RS-48 įsipareigojo KASOKTĮ 44 straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais grąžinti mokymo įstaigai mokymosi išlaidas, kurios apskaičiuojamos Krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka (sutarties 3.4 punktas). Su pareiškėju profesinė karo tarnyba minėtu įsakymu buvo nutraukta remiantis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 10 punktu, kuomet karys neteko pasitikėjimo ir įstatymų įgaliotos institucijos ar pareigūnai motyvuotai reikalauja atleisti jį iš tarnybos arba motyvuotai nerekomenduoja išduoti (siūlo panaikinti) leidimą kariui naudotis valstybės ir tarnybos paslaptimis esančia informacija, kai to reikalauja jo einamos pareigos ir nėra kitų su tokios informacijos naudojimu nesusijusių pareigų, į kurias karį galima perkelti.

Nutraukus šiuo pagrindu profesinės karo tarnybos sutartį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 44 straipsnio 2 dalimi, iš kario, su kuriuo prieš terminą nutraukiama profesinės karo tarnybos sutartis, kario savanorio ar aktyviojo rezervo kario sutartis jo iniciatyva, arba kario, su kuriuo profesinės karo tarnybos sutartis, kario savanorio ar aktyviojo rezervo kario sutartis nutraukiama šio įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 5, 6, 8 punktuose ir 2 dalies 3, 4, 7, 8, 9, 10, 11 punktuose numatytais atvejais, įstatymų nustatyta tvarka išieškomos krašto apsaugos sistemos išlaidos, tiesiogiai susijusios su jo mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos tobulinimu.

Pagal minėto Įstatymo 44 straipsnio 3 dalį šio straipsnio 2 dalyje nurodytos išlaidos, išskyrus išlaidas, susijusias su karininko parengimu karo mokymo įstaigoje, išieškomos iš profesinės karo tarnybos kario, kario savanorio ar kito aktyviojo rezervo kario ne daugiau kaip už 3 paskutinių metų laikotarpį. Išieškomų išlaidų apskaičiavimo taisykles tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

Esant šioms aplinkybėms, teisinis ir faktinis mokymo išlaidų atlyginimo pagrindas bei jų dydis byloje nustatyti tinkamai.

Pažymėtina, kad byloje nėra reiškiamas reikalavimas dėl kariūno mokymosi sutarties Nr. RS-48, 2013 m. birželio 3 d. profesinės karo tarnybos sutarties ar Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2013 m. gegužės 27 d. įsakymo Nr. P-460 „Dėl ltn. A. U. (A. U.) išleidimo į atsargą“ panaikinimo, todėl nėra pagrindo vertinti sutarties sąlygų ar sutarties nutraukimo pagrindų. Taip pat nėra pagrindo teismui atlikti tokį vertinimą ir ex officio tvarka.

Pareiškėjo argumentai, kad jo patikimumas turėjo būti patikrintas ir atitinkamas sprendimas dėl jo galėjimo dirbti su įslaptinta informacija ir ja naudotis turėjo būti priimtas dar pareiškėjui mokantis trečiame Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kurse, šio ginčo kontekste vertintini kaip nepagrįsti. Kadangi pagal KASOKTĮ 28 straipsnio 4 dalies 4 punktą asmuo negali būti profesinės karo tarnybos kariu tuo atveju, kai yra priimtas kompetenciją turinčios institucijos sprendimas neišduoti leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir kai toks leidimas būtinas kario pareigoms vykdyti. Todėl aplinkybės, turinčios įtakos leidimo išdavimui, vertinamos tuo metu kai priimamas sprendimas išduoti leidimą ar jo neišduoti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo nurodomu laikotarpiu toks klausimas buvo nagrinėjamas, dėl ko nėra pagrindo spręsti ar tokį leidimą pareiškėjui kompetentinga institucija galėjo išduoti ar neišduoti.

Teisėjų kolegijos vertinimu pagrįsta laikytina atsakovo pozicija, kad kariūno ar kario kaltė (neteisėti veiksmai), sprendžiant klausimą dėl jo mokymo išlaidų atlyginimo, nėra nustatinėjama. Išlaidų atlyginimo pagrindas yra numatytas įstatyme ir pirmosios instancijos teismo nustatytų faktų pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas privalo atlyginti mokymo įstaigai mokymo išlaidas.

Remdamasi šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo A. U. (A. U.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Dalia Višinskienė