Civilinė byla
Nr. 3K-3-91/2008
Procesinio sprendimo kategorijos:
124.3;
124.6 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. sausio 7 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijaus
Laužiko ir Gintaro Kryževičiaus,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų I. R. ir Lietuvos
Respublikos generalinio prokuroro, siekiančio apginti
viešąjį interesą, kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo
2007 m. birželio 19 d. nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugpjūčio 27 d.
nutarties proceso atnaujinimo klausimais civilinėje byloje pagal pareiškėjo M. R.
prašymą išduoti leidimą grąžinti vaiką į Vokietijos Federacinę Respubliką, suinteresuoti asmenys I. R., Valstybės vaiko teisių
apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas M. R., vadovaudamasis 1980 m. Hagos
konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – Hagos
konvencija) ir 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentu (EB)
Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka
ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančiu Reglamentą (EB)
Nr. 1347/2000 (toliau – Reglamentas), 2006 m. spalio 30 d.
kreipėsi į teismą, prašydamas išduoti leidimą grąžinti dukterį L. R. į
Vokietijos Federacinę Respubliką. Pareiškėjas nurodė, kad jis ir suinteresuotas
asmuo I. R. yra L. R. (duomenys neskelbtini) tėvai, dukters
nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Vokietijos Federacinėje Respublikoje.
Pareiškėjo teigimu, jis 2006 m. liepos mėnesį davė sutikimą suinteresuotam
asmeniui I. R. su dukterimi išvykti į užsienį dviejų savaičių atostogoms
su sąlyga, kad duktė jam bus grąžinta 2006 m. rugpjūčio 6 d.
Vokietijoje, tačiau suinteresuotas asmuo I. R., išvežusi dukterį L. R.
į Lietuvą, jos negrąžino ir neketina geruoju grąžinti į nuolatinę gyvenamąją
vietą Vokietijos Federacinėje Respublikoje, neteisėtai laiko Lietuvoje, taip
nuo 2006 m. rugpjūčio 6 d. pažeisdama bendras tėvų globos teises,
įgytas remiantis Vokietijos įstatymais, o nuo 2006 m. rugpjūčio 14 d.
pažeisdama išimtines jo, kaip vaiko tėvo, teises nustatyti vaiko gyvenamąją
vietą, suteiktas įsiteisėjusia Vokietijos Federacinės Respublikos Oranienburgo
apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi.
Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. gruodžio 22 d.
nutartimi atsisakė išduoti leidimą grąžinti L. R. į Vokietijos Federacinę
Respubliką.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija 2007 m. kovo 15 d. nutartimi panaikino Klaipėdos apygardos
teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nutartį ir priėmė naują nutartį, kuria grąžino
L. R. (duomenys neskelbtini) į Vokietijos Federacinę Respubliką ir nustatė
tokią sprendimo vykdymo tvarką: įpareigojo I. R. iki 2007 m.
balandžio 15 d. perduoti L. R. į Vokietijos Federacinę Respubliką; jeigu
iki nurodyto termino teismo nutartis nebus įvykdyta, ją turi vykdyti antstolis,
CPK VI dalyje nustatyta tvarka paimdamas iš I. R. dukterį L. R.
ir Klaipėdos mieste perduoti M. R. iš anksto su juo suderintu metu,
dalyvaujant Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos
tarnybos atstovui.
Pareiškėja I. R. 2007 m. birželio 4 d. pateikė
teismui prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriuo prašė atnaujinti procesą ir
atmesti pareiškėjo M. R. prašymą išduoti leidimą grąžinti L. R. į
Vokietijos Federacinę Respubliką. Prašymas dėl proceso atnaujinimo grindžiamas
tuo, kad naujai paaiškėjo esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo
būti žinomos pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu (CPK 366 straipsnio
1 dalies 2 punktas), t. y. kad labai pablogėjo pareiškėjos
I. R. nepilnamečio sūnaus E. M. sveikata, jis bijo netekti motinos,
jeigu ši kartu su L. išvyktų į Vokietiją, taip pat kad Klaipėdos socialinės ir
psichologinės pagalbos centro specialistai konstatavo, jog nepažįstama kalbinė
aplinka sutrikdytų normalią kalbinę L. raidą, o kartu ir vaiko pažintinių
procesų natūralų vystymąsi, mąstymą, atmintį, dėmesį, suvokimą ir pan. Anot pareiškėjos,
grąžinus dukterį į Vokietiją, ši patektų į nepažįstamą kalbinę aplinką. Pareiškėjos
nuomone, Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro konstatuota aplinkybė
reiškia, kad mergaitė patirtų psichinę žalą ir patektų į netoleruotiną
situaciją, tai pagal Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies
b punktą yra pagrindas atsisakyti grąžinti vaiką.
Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, siekdamas
apginti viešąjį interesą, 2007 m. birželio 13 d. pateikė teismui prašymą
dėl proceso atnaujinimo, kuriuo prašė atnaujinti procesą civilinėje byloje bei,
išnagrinėjus bylą, panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 15 d. nutartį ir atmesti
M. R. pareiškimą dėl L. R. grąžinimo į Vokietijos Federacinę
Respubliką. Prašymas dėl proceso atnaujinimo grindžiamas tuo, kad Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 15 d.
nutartyje yra padaryta aiški teisės taikymo klaida, lėmusi neteisingo ir nepagrįsto
sprendimo priėmimą (CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Pareiškėjo
įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai ir nesistemiškai
aiškino Hagos konvencijos taikymo principus ir tikslą, padarė nepagrįstą
išvadą, jog suinteresuotas asmuo I. R. neįrodė, kad grąžinus L. R. į
Vokietijos Federacinę Respubliką jai kiltų neišvengiama žala (Hagos konvencijos
13 straipsnio 1 dalies b punktas), neatsižvelgė į Jungtinių Tautų
vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 39 straipsnyje įtvirtintus vaiko interesų, kaip ypatingos
svarbos prioritetinės vertybės, gynimo ir apsaugos principus.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė
Klaipėdos
apygardos teismas 2007 m. birželio 19 d. nutartimi atsisakė priimti
I. R. ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro prašymus dėl proceso
atnaujinimo ir nurodė, kad I. R. ir M. R. santuokos nutraukimo, vaiko
globos nustatymo ir visų kitų su santuokos nutraukimu susijusių prašymų
sprendimas yra teismingas Vokietijos Federacinės Respublikos Oranienburgo
apylinkės teismui. Teismas pažymėjo, kad pagal CPK 365 straipsnio 1 dalį
prašymai dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodami tik byloje, kuri yra
išnagrinėta iš esmės išsprendus bylos šalių reikalavimus, tuo tarpu proceso dėl
tarpinių teismo nutarčių atnaujinimas negalimas. Teismas nustatė, kad bylos
šalių santuokos nutraukimo byla yra nagrinėjama Vokietijos Federacinėje
Respublikoje, byloje buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir įsiteisėjusia
Vokietijos Federacinės Respublikos Oranienburgo apylinkės teismo 2006 m.
rugpjūčio 14 d. nutartimi bendra tėvų I. R. ir M. R. teisė į jų
dukters L. R. globą buvo panaikinta, išimtinę L. R. globos teisę
suteikiant pareiškėjui M. R. iki dukters globos klausimas bus išspręstas
bylos šalių santuokos nutraukimo byloje. Teismas konstatavo, kad Lietuvos
Respublikos teismų nagrinėtoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl
Vokietijos Federacinės Respublikos teismų taikytos laikinosios apsaugos
priemonės – Lietuvos Respublikoje laikomos šalių dukters grąžinimo į Vokietijos
Federacinę Respubliką – vykdymo ir nebuvo iš esmės sprendžiamas vaiko globos
klausimas. Teismo vertinimu, vaiko globos, laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo, jų galiojimo, taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ir visų
kitų klausimų, susijusių su bylos šalių santuokos nutraukimu, sprendimas yra
šalių santuokos nutraukimo bylą nagrinėjančio Vokietijos Federacinės
Respublikos teismo prerogatyva ir Lietuvos Respublikos teismai neturi
jurisdikcijos nagrinėti šios bylos (Reglamento 19 straipsnio 3 dalis).
Teismas akcentavo, kad laikinųjų apsaugos priemonių, susijusių su išimtiniu
vaiko globos teisių nustatymu, vykdymo klausimai turi būti sprendžiami
ypatingos skubos tvarka, proceso operatyvumą šios kategorijos bylose
maksimaliai derinant su būtinybe užtikrinti minėtų teisinių santykių stabilumą,
atsižvelgiant į vaiko ir tėvo, kuriam nustatytos išimtinės vaiko globos teisės,
santykių pobūdį ir siekiant išvengti teisinio neapibrėžtumo bei nepažeisti
teisėtų lūkesčių principo. Teismo vertinimu, tokią išvadą leidžia daryti Lietuvos
Respublikos įstatymo „Dėl 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento
(EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su
santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą
(EB) Nr. 1347/2000, įgyvendinimo“ (toliau – Reglamento įgyvendinimo
įstatymas) 2 straipsnio 6 dalis ir 4 straipsnio 5 dalis,
pagal kurias bylose dėl vaiko grąžinimo ir bylose, kuriose išdėstyti praktiniai
nurodymai dėl naudojimosi bendravimo su vaiku teisėmis, kasacija negalima.
Atsižvelgdamas į tokias įstatymo nuostatas, nurodytas aplinkybes bei į tai, kad
Reglamentas įtvirtina šalims teisę tik į apeliaciją bei nustato labai trumpus
terminus šiam klausimui išspręsti iš esmės, teismas darė išvadą, kad tiek
kasacija, tiek proceso atnaujinimas tokiais atvejais negalimas ir šiuo atveju
taikytinos Reglamento nuostatos, o ne CPK XVIII skyrius. Be to,
konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos teismai nesprendė bylos dėl vaiko globos
teisių nustatymo ir šių teismų nutartimis byla nėra išspręsta iš esmės, teismas
nurodė, kad, nesant bylos, negali būti sprendžiamas klausimas dėl bylos proceso
atnaujinimo CPK XVIII skyriaus pagrindu.
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjų
I. R. ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro atskiruosius skundus,
2007 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo
2007 m. birželio 19 d. nutartį paliko nepakeistą. Kolegija pripažino
pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad M. R. prašymas išduoti
leidimą grąžinti Lietuvos Respublikoje neteisėtai laikomą vaiką yra siejamas su
Vokietijos Oranienburgo apylinkės teisme nagrinėjama byla dėl šalių santuokos nutraukimo
ir vaiko globos nustatymo bei teismo nutarties (vaiko globos teisių suteikimas tėvui
iki galutinio sprendimo sprendimo byloje priėmimo) minėtoje byloje vykdymu,
kitaip – laikinosios apsaugos priemonės, skirtos vaiko globos klausimui
galutinai išspręsti, vykdymu. Kolegija sprendė, kad Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 15 d. nutartis
laikoma Oranienburgo (Vokietija) apylinkės teismo nutarties taikyti laikinąją
apsaugos priemonę vykdymo užtikrinimu, ja neišspręstas ginčas iš esmės (vaiko
globa), todėl tokia nutartis negali būti proceso atnaujinimo objektas (CPK 365 straipsnio
1 dalis). Be to, kolegija konstatavo prašymų atnaujinti procesą byloje
nepriimtinumą ir dėl to, kad esanti situacija neužkerta pareiškėjai galimybės
siekti savo tikslo (vaiko globos pripažinimo jai) pagrindinėje byloje,
nagrinėjamoje Vokietijos teisme, ar kitu būdu, pareiškiant savarankišką
reikalavimą įstatymų nustatyta tvarka ir pan., nes šioje byloje vaiko globos
klausimas nesprendžiamas. Kolegija sprendė, kad pareiškėjos I. R. nurodytos
kaip proceso atnaujinimo pagrindas aplinkybės akivaizdžiai nepatenka į naujai
paaiškėjusių aplinkybių (įvykių, veiksmų, būsenos) sąvoką ir neturi esminės
reikšmės bylai. Konstatavusi, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras
prašyme atnaujinti procesą pateikė tik Hagos konvencijos normų savo interpretaciją
ir neakcentavo Konvencijos normų nuostatų taikymo aiškios klaidos, labiau
apsistojo ties faktinių bylos aplinkybių vertinimu, kolegija sprendė, kad šis pareiškėjas
nenurodė CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyto pagrindo
– aiškios teisės normos taikymo klaidos. Kolegija konstatavo, kad tokių prašymų
(be aiškiai išreikštų CPK normose nurodytų pagrindų) atnaujinti proceso
pateikimas vertinamas kaip nepateisinamas vaiko grąžinimo procedūros
vilkinimas, galintis turėti neigiamos įtakos grąžinamo vaiko fizinei ir
psichinei būsenai.
III. Kasacinių skundų
ir atsiliepimo į kasacinius skundus teisiniai argumentai
Kasaciniu
skundu Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, siekdamas apginti viešąjį
interesą, prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo
2007 m. birželio 19 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 27 d.
nutartį bei priimti naują sprendimą – priimti generalinio prokuroro prašymą dėl
proceso atnaujinimo, bylą perduoti nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui. Kasacinis
skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas, neišsprendęs generalinio prokuroro
prašymo priėmimo klausimo, rašytinio proceso tvarka iš esmės pasisakė dėl
prašymo nepagrįstumo, taip pažeidė imperatyviuosius CPK 370 straipsnio
reikalavimus – prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimo tvarką, be to, nukrypo
nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. vasario
22 d. apžvalgoje suformuotos praktikos. Kasatoriaus teigimu, pateikiant jo
prašymą buvo įvykdyti visi prašymui keliami formalūs reikalavimai, nustatyti
CPK 111, 135, 369 straipsniuose, todėl šis turėjo būti priimtas ir tik
paskyrus posėdį turėjo būti sprendžiama dėl jame nurodytų proceso atnaujinimo
pagrindų buvimo ar nebuvimo.
2. Kasatoriaus teigimu, skundžiamose nutartyse klaidingai
motyvuojama, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. kovo 15 d.
nutartis yra Vokietijos teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo užtikrinimas, nes, anot kasatoriaus, bylos dėl vaiko grąžinimo yra
savarankiška bylų kategorija, nustatyta Hagos konvencijoje bei Reglamente. Kasaciniame
skunde akcentuojama, kad pareiškėjas M. R. 2006 m. spalio 26 d.
Klaipėdos apygardos teismui pateikė prašymą dėl vaiko grąžinimo, kuriame
kėlė būtent vaiko grąžinimo, o ne laikinųjų apsaugos priemonių, nustatytų
Vokietijos Federacinės Respublikos teismo, vykdymo klausimą, taigi prašymas
grąžinti vaiką yra savarankiškas prašymas, nesusijęs su santuokos nutraukimu. Kasatoriaus
teigimu, teismas nepagrįstai civilinę bylą dėl grąžinimo bei šioje byloje
priimtus sprendimus laikė fakultatyviniais, nesavarankiškais ir tarpiniais,
kaip pagrindinę nurodydamas skyrybų bylą Vokietijos Federacinės Respublikos
teisme. Kasatorius nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad
prašymas atnaujinti procesą byloje yra neteismingas Lietuvos Respublikos
teismams, kai byla, kurioje prašoma atnaujinti procesą, jau buvo išnagrinėta
Lietuvos Respublikos teismuose. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos
teismas neteisingai taikė CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktą,
be to, nepagrįstai buvo netaikyta CPK 367 straipsnio 3 dalis.
3. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas
nepagrįstai plečiamai aiškino Reglamento įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 6 dalį, darydamas išvadą, kad
proceso atnaujinimas šioje byloje negalimas, nes pagal įstatymą negalima
kasacija, be to, pirmosios instancijos teismas tokią išvadą nepagrįstai grindė ir
to paties įstatymo 4 straipsnio 5 dalimi, kurioje reglamentuojami kiti
nei vaiko grąžinimas teisiniai santykiai. Apeliacinės instancijos teismas sutiko
su pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjų prašymų atnaujinti
procesą nepriimtinumo, tačiau motyvuojamojoje nutarties dalyje visiškai
nepasisakė dėl įstatymo 2 straipsnio 6 dalies ir 4 straipsnio 5 dalies
taikymo, todėl, kasatoriaus nuomone, laikytina, kad apeliacinės instancijos
teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo nepagrįstu teisės normų
aiškinimu ir taikymu, taip pat padarė aptariamų teisės normų aiškinimo ir
taikymo klaidų.
4. Kasatoriaus teigimu, proceso atnaujinimo institutas,
esant įstatyme nustatytiems pagrindams, yra galimas visose bylose, įskaitant
bylas dėl leidimo grąžinti vaiką išdavimo, o priešinga apeliacinės instancijos
teismo išvada nepagrįstai siaurina proceso atnaujinimo instituto taikymo
galimybes ir pažeidžia suinteresuotų asmenų teises ir teisėtus interesus. Anot
kasatoriaus, teismų išvada, kad jei įstatyme nustatyta, jog negalima kasacija, tai
negalimas ir proceso atnaujinimas, yra nepagrįsta ir nesuderinama su proceso
atnaujinimo, kaip civilinio proceso instituto, tikslais ir uždaviniais (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m.
rugpjūčio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-739/2000;
2001 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2001;
2006 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2006;
2005 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-647/2005;
2006 m. rugpjūčio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2006;
2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2005).
Be to, kasatoriaus teigimu, teismai nepagrįstai susiaurino CPK 365 straipsnio
2 dalyje nustatytą teisę generaliniam prokurorui ginant viešąjį interesą
kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo, kartu apribojo generalinio prokuroro
galimybes aptariamos rūšies bylose vykdyti konstitucinę pareigą ginti viešąjį
interesą, kad teismų sprendimai būtų teisėti ir pagrįsti.
Pareiškėja
I. R. pareiškimu prisidėjo prie Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro
pateikto kasacinio skundo.
Kasaciniu
skundu pareiškėja I. R. prašo panaikinti Klaipėdos
apygardos teismo 2007 m. birželio 19 d. nutartį bei Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriau teisėjų kolegijos 2007 m.
rugpjūčio 27 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – priimti pateiktus
prašymus dėl proceso atnaujinimo. Pareiškėjos I. R. kasacinis
skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Kasatorė nurodo, kad proceso atnaujinimo
institutas, esant įstatyme nustatytiems pagrindams, yra galimas visose bylose,
įskaitant bylas dėl leidimo grąžinti vaiką išdavimo. Anot kasatorės, CPK 365 straipsnio
1 dalyje vartojama sąvoka „užbaigtos“ reiškia tai, kad civilinė byla
baigiama įsiteisėjusiu teismo procesiniu dokumentu. Nagrinėjamu atveju
įsiteisėjusiu procesiniu dokumentu laikytina Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 15 d. nutartis. Kasatorės
teigimu, taip yra tenkinamos visos sąlygos proceso atnaujinimo institutui taikyti
nagrinėjamoje byloje, o priešinga apeliacinės instancijos teismo išvada padaryta
pažeidus CPK 365 straipsnį, nepagrįstai siaurina proceso atnaujinimo
instituto taikymo galimybes ir pažeidžia kasatorės teises ir teisėtus
interesus. Kasaciniame skunde taip pat pažymima, kad klausimas dėl proceso
atnaujinimo sietinas su Lietuvos Respublikos teismuose išnagrinėta byla,
kurioje buvo sprendžiamas vaiko grąžinimo klausimas; tai savarankiška byla, o
ne byla dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar jų užtikrinimo, be to,
procesinis sprendimas dėl proceso atnaujinimo negali būti siejamas su užsienio
teismų nagrinėjamomis bylomis, nes tai reikštų teismų nepriklausomumo principo
pažeidimą (CPK 21 straipsnis).
2. Teismo išaiškinimas, kad nutartis leisti grąžinti
vaiką yra Vokietijos teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
užtikrinimas, kasatorės manymu, yra iš esmės klaidingas, nes bylos dėl vaiko
grąžinimo yra savarankiška bylų kategorija, nustatyta Hagos konvencijoje bei Reglamente.
Oranienburgo (Vokietija) apylinkės teismo nutartis taikyti laikinąją apsaugos
priemonę turėjo būti pripažinta ir turėjo būti leista ją vykdyti Lietuvos
Respublikoje (CPK 818 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdama į tai, kad
Oranienburgo (Vokietija) apylinkės teismo nutartis taikyti laikinąją apsaugos
priemonę yra nepripažinta ir nėra sprendimo, leidžiančio ją vykdyti Lietuvos
Respublikoje, kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas Vokietijos
teismo nutarties pagrindu neteisėtai motyvavo atsisakymą priimti prašymą dėl
proceso atnaujinimo, pažeistas CPK 818 straipsnis.
3. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos
teismas skundžiamoje nutartyje pasisakė dėl prašymų nepagrįstumo, taip
pažeisdamas CPK 369-370 straipsnius, nes prašymo pagrįstumas nagrinėjamas tik
priėmus prašymą (CPK 370 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos
teismas nenustatė CPK 111, 135, 369 straipsnyje nustatytų reikalavimų
nesilaikymo, todėl negalėjo atsisakyti priimti prašymo.
4. Kasatorė teigia, kad skundžiamoje nutartyje apeliacinės
instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo
ir taikymo praktikos, kurioje nurodyta, kad gali būti atnaujinama bet kokia
byla, užbaigta įsiteisėjusiu sprendimu, nepriklausomai nuo procesinio sprendimo
pavadinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2005 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Senamiesčio
ūkis“ v. UAB „Mazita“, bylos Nr. 3K-3-148/2005). Kasatorė
taip pat atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus 2007 m. vasario 22 d. metodiką „Teismų praktikos taikant
įstatymus dėl proceso atnaujinimo užbaigtose civilinėse bylose aktualūs
klausimai“.
5. Kasatorės nuomone, proceso operatyvumas bylose dėl
vaiko grąžinimo ir būtinybė užtikrinti teisinių santykių stabilumą negali būti
laikomi pagrįstais argumentais dėl proceso atnaujinimo negalimumo nagrinėjamoje
byloje, nes neįmanoma pasiekti status quo ante atsižvelgiant į faktines
aplinkybes ir byloje pateiktus įrodymus. Be to, kasatorė pažymi, kad
apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodytuose teisės aktuose (Hagos
konvencijoje, Reglamente, Reglamento įgyvendinimo įstatyme), taip pat Europos
Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nedraudžiamas proceso atnaujinimo instituto
taikymas bylose dėl vaiko grąžinimo, o dėl proceso operatyvumo negali būti
aukojami vaiko interesai, nes būtent tokių interesų prioritetas įtvirtintas nurodytuose
teisės aktuose.
Lietuvos
Respublikos generalinis prokuroras pareiškimu prisidėjo prie pareiškėjos
I. R. kasacinio skundo.
Atsiliepimu į
kasacinius skundus pareiškėjas M. R. prašo kasacinių skundų netenkinti. Atsiliepimas
grindžiamas šiais argumentais:
1. Atsiliepime
nurodoma, kad būtent pirmojoje prašymo dėl proceso atnaujinimo nagrinėjimo
stadijoje teismas sprendžia, ar paduotas prašymas apskritai nagrinėtinas teisme
ir ar teismingas tam teismui, o bylą nagrinėję teismai prašymus atnaujinti
procesą atsisakė priimti jau pirmojoje tokių prašymų nagrinėjimo stadijoje
būtent nustatę, kad šie prašymai neteismingi teismui. Pareiškėjo M. R.
nuomone, apeliacinės instancijos teismas papildomus motyvus, pagrindžiančius
prašymų atnaujinti procesą nepriimtinumą (ir nepagrįstumą), pateikė būtent
siekdamas išvengti formalaus proceso atnaujinimo tvarką nustatančių teisės
normų taikymo, todėl teismas ne tik nepažeidė prašymo atnaujinti procesą
nagrinėjimo taisyklių, bet, priešingai, priėmė labiau pagrįstą, motyvuotą ir
teisingą nutartį.
2. Atsiliepime
nurodoma, kad proceso atnaujinimo instituto taikymo galimybė prieštarautų
Reglamente įtvirtintam imperatyvui – nagrinėjant pareiškimą dėl vaiko grąžinimo
taikyti skubiausias įmanomas procedūras ir priimti sprendimą (pagal Reglamento
praktinį vadovą, ir šį sprendimą vykdyti) per šešias savaites nuo pareiškimo
pateikimo teismui. Atsiliepime teigiama, kad, atsižvelgiant į teisinių santykių
dėl vaiko grąžinimo specifiką ir jautrumą, šių kategorijų bylų nagrinėjimui
nustatytus imperatyvus bei juos (imperatyvus) reglamentuojančių tarptautinės ir
Europos Sąjungos teisės aktų viršenybę, proceso atnaujinimo institutas bylose
dėl leidimo grąžinti vaiką išdavimo negali būti taikomas. Pareiškėjo manymu,
CPK 365 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „užbaigta“ turi būti
siejama ne tik su reikalavimu, kad byla baigiama įsiteisėjusiu teismo
procesiniu dokumentu, tačiau ir su prašymą atnaujinti procesą teikiančios
šalies negalėjimu kitaip apginti įsiteisėjusiu teismo sprendimu pažeistas
teises ar interesus. Tuo tarpu esanti situacija neužkerta galimybių kasatorei
I. R. siekti savo tikslo (vaiko globos pripažinimo jai) Vokietijos teisme
nagrinėjamoje vaiko globos nustatymo byloje ar kitomis priemonėmis, pareiškiant
savarankišką reikalavimą įstatymų nustatyta tvarka. Atsiliepime teigiama, kad
apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog Lietuvos apeliacinio
teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartis neatitinka CPK 365 straipsnio
1 dalies reikalavimų ir negali būti proceso atnaujinimo objektas. Proceso
atnaujinimas byloje prieštarautų civilinio proceso principams: proceso
koncentracijai ir ekonomiškumui, protingumui, teisingumui, teisėtų interesų
gynimui (CPK 3 straipsnio 1 dalis, 7 straipsnis), be to, proceso
atnaujinimas, kuris vaiko grąžinimą atidėtų visiškai neapibrėžtam laikui,
apskritai negalimas šioje byloje. Pagal Reglamento ir Reglamento įgyvendinimo
įstatymo nuostatas bei jų taikymo tikslą ir paskirtį bylą nagrinėję teismai
skundžiamose nutartyse pagrįstai konstatavo, jog tiek kasacija, tiek proceso
atnaujinimas šiuo atveju negalimi. Atsiliepime nurodoma, kad Europos Žmogaus
Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad pagal Hagos konvencijos nuostatas
priimto sprendimo grąžinti vaiką į jo kilmės šalį sustabdymas, nevykdymas,
nepagrįstas delsimas valstybei nesiimant visų įmanomų reikiamų priemonių tokiam
sprendimui įvykdyti pažeidžia pareiškėjo teises į jo šeiminio gyvenimo apsaugą,
įtvirtintą Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos
8 straipsnyje; nepagrįstas proceso atnaujinimo instituto taikymas
pažeidžia ne tik teisinio apibrėžtumo principą, bet ir pareiškėjo M. R.
šeiminio gyvenimo apsaugą, įtvirtintą Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių apsaugos konvencijoje.
3. Atsiliepimą
teikiantis asmuo teigia nesutinkąs su kasacinių skundų nuorodomis, kad,
nepripažinus Vokietijos Oranienburgo apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio
14 d. nutarties CPK 818 straipsnyje nustatyta tvarka, nėra teisinio
pagrindo pagal Hagos konvenciją priimtą sprendimą grąžinti vaiką sieti su
globos teisių nustatymo byla.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija
2007 m. lapkričio 23 d. nutartimi atsisakė priimti suinteresuoto
asmens Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės
apsaugos ir darbo ministerijos raštą dėl atsiliepimo į byloje pateiktus
kasacinius skundus kaip neatitinkantį CPK XVII skyriuje nustatytų kasaciniam
teismui pateikiamų procesinių dokumentų reikalavimų.
Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2007 m. gruodžio
12 d. nutartimis atsisakė priimti kasatorės I. R. paaiškinimus dėl
pareiškėjo M. R. atsiliepimo į kasacinius skundus kaip neatitinkančius CPK
normų, reglamentuojančių kasacinį procesą, reikalavimų.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija
2007 m. gruodžio 13 d. nutartimi atsisakė priimti suinteresuoto
asmens Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės
apsaugos ir darbo ministerijos pareiškimą dėl prisidėjimo prie pateiktų kasacinių
skundų kaip paduotą praleidus nustatytą terminą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Nagrinėjamoje
byloje keliami teisės klausimai dėl galimybės taikyti proceso atnaujinimo
institutą civilinėje byloje, kurioje, taikant Hagos konvenciją ir Reglamentą,
išspręstas ginčas dėl vaiko, neteisėtai laikomo Lietuvoje, grąžinimo į jo
nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę, taip pat dėl CPK XVIII skyriaus
„Proceso atnaujinimas“ normų taikymo. Teisėjų kolegija bylą kasacine tvarka
nagrinėja neperžengdama bylos ribų, kurias lemia kasacinių skundų bei
atsiliepimo į kasacinius skundus teisiniai argumentai (CPK 353 straipsnio
1 dalis).
Dėl galimybės
taikyti proceso atnaujinimo institutą civilinėje byloje, kurioje, taikant Hagos
konvenciją ir Reglamentą, išspręstas ginčas dėl vaiko, neteisėtai laikomo
Lietuvoje, grąžinimo į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę
Proceso
atnaujinimas civilinio proceso teisės doktrinoje pripažįstamas išimtiniu būdu
įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti. Europos Žmogaus Teisių Teismas,
pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo civilinėse ir komercinėse bylose,
pažymėjo, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Europos žmogaus
teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, turi būti
aiškinama Konvencijos preambulės, kurioje teisės viršenybės principas
įtvirtintas kaip bendro Konvenciją taikančių šalių paveldo dalis, kontekste. Vienas
iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo
principas, kuriuo vadovaujantis, prašymai atnaujinti procesą gali būti
peržiūrėti tik esant proceso atnaujinimo pagrindams bei taikant šiuos neformaliai.
Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio
įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, nesuderinamas su teisinio
apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės
atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos nagrinėjimo. Nukrypimas nuo
šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir
įtikinančioms aplinkybėms (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. spalio 28 d.
sprendimas, priimtas byloje Brumarescu v. Rumunija (pareiškimo Nr. 28342/95);
2002 m. liepos 25 d. sprendimas, priimtas byloje Sovtransavto Holding
v. Ukraina (pareiškimo Nr. 48553/99); 2007 m. kovo 1 d.
sprendimas, priimtas byloje Sypchenko v. Rusija (pareiškimo Nr. 38368/04);
2007 m. kovo 15 d. sprendimas, priimtas byloje Volkov v. Rusija
(pareiškimo Nr. 8564/02).
Nagrinėjamos
bylos kontekste konstatuotina, kad proceso atnaujinimą reglamentuoja
nacionalinė teisė, konkrečiai – CPK (Reglamento įgyvendinimo įstatymas proceso
atnaujinimo nereglamentuoja). Pažymėtina, kad Reglamentas yra privalomas visa
apimtimi ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse Europos Sąjungos
teisės aktas, tuo tarpu Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje
apskritai galimybė taikyti proceso atnaujinimo institutą aptariamos kategorijos
bylose nekvestionuojama (pavyzdžiui, žr. Sylvester v. Austria, no. 36812/97
ir 40104/98, judgment of 24 April 2003). Pažymėtina ir tai, kad,
vadovaujantis Europos Sąjungos teisės viršenybės principu, teismai turi
konstitucinę pareigą nacionalinę teisę aiškinti suderinamu su Europos Sąjungos
teise būdu, kad būtų užtikrintas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, jos
normų visapusiškas poveikis. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ne tik
įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinės teisės aktas nustato
tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytu tarptautinėje
sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis, bet ir Europos Sąjungos
atžvilgiu yra expressis verbis nustatyta kolizijos taisyklė,
įtvirtinanti Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai
Europos Sąjungos teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama
Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytu Lietuvos
nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus
Konstituciją (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo
14 d. nutarimas). Šiomis nuostatomis vadovautinasi ir nagrinėjamoje
byloje.
Nagrinėjamos
bylos kontekste įvertinusi CPK XVIII skyriaus normas jų suderinamumo su
Reglamente ir Hagos konvencijoje nustatytu teisiniu reguliavimu aspektu,
teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo konstatuoti jų nesuderinamumo,
išskyrus tai, kad CPK 372 straipsnio 2 dalies nuostatos, jog prašymą
atnaujinti procesą nagrinėjantis teismas turi teisę sustabdyti sprendimo ar
nutarties vykdymą iki bus išnagrinėta byla dėl proceso atnaujinimo, taikymas
aptariamos kategorijos bylose neatitiktų Reglamento ir Hagos konvencijos
tikslų, neužtikrintų Europos Sąjungos teisės veiksmingumo. Pažymėtina, kad
Europos Sąjungos valstybėms narėms Reglamento nuostatos turi viršenybę Hagos
konvencijos nuostatų atžvilgiu. Reglamento preambulėje nurodyta, kad vaiko
neteisėto išvežimo ar negrąžinimo atvejais vaiko grąžinimas turėtų būti
užtikrinamas nedelsiant. Hagos konvencijos 1 straipsnio a punkte
nustatyta, kad šios konvencijos tikslas – užtikrinti, jog neteisėtai į bet
kurią Susitariančiąją Valstybę išvežti ar jose laikomi vaikai būtų greitai
grąžinti. Pagal Reglamento 11 straipsnio 3 dalį teismas, kuriam
pateikiamas pareiškimas dėl vaiko grąžinimo, turi skubiai išnagrinėti tą
pareiškimą, taikydamas skubiausias procedūras, kurias leidžia nacionalinė
teisė, ir ne vėliau kaip per šešias savaites nuo pareiškimo pateikimo, išskyrus
atvejus, kai išimtinės aplinkybės neleidžia to daryti, priimti sprendimą.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Reglamento praktiniame vadove nurodyta, jog
norint veiksmingai garantuoti siekį užtikrinti skubų vaiko grąžinimą griežtai
laikantis šešių savaičių termino, nacionalinė teisė turėtų siekti užtikrinti,
kad per nustatytą šešių savaičių terminą priimtas sprendimas dėl grąžinimo būtų
vykdomas, todėl nacionalinė teisė gali suteikti apeliacijos galimybę, bet turi
nustatyti, kad sprendimas, reikalaujantis vaiką grąžinti, yra vykdytinas ir
nagrinėjant apeliacinį skundą. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo
jurisprudencijoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad Hagos konvencijos
Susitariančiosios Valstybės valdžios institucijoms nustačius, jog vaikas buvo
neteisėtai išvežtas ar laikomas, kaip apibūdinama šioje konvencijoje, jos
privalo imtis tinkamų ir veiksmingų priemonių vaiko grąžinimui užtikrinti;
nesiėmimas tokių veiksmų yra laikomas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio pažeidimu (žr., pavyzdžiui, Iglesias
Gil and A. U. I. V. Spain, no. 56673/00, judgment of April 2003,
§ 62); kiekviena Susitariančioji Valstybė turi
imtis tinkamų ir veiksmingų priemonių, kad užtikrintų savo pozityvių
įsipareigojimų pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos
8 straipsnį laikymąsi (žr., pavyzdžiui, Maire v. Portugal
no. 48206/99, judgment of 26 June 2003, § 76).
Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžia, kad teismo sprendimo vykdymas
yra neatskiriama teisės į teisingą bylos nagrinėjimą dalis pagal Europos žmogaus
teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio
1 dalį, veiksminga bylinėjimosi šalių apsauga ir teisėtumo atkūrimas
suponuoja valstybinės valdžios institucijų pareigą įvykdyti privalomą sprendimą
(žr. Hornsby v. Greece, no. 18357/91, judgment of 19 March 1997, § 40); taip pat pabrėžia, kad vaiko grobimo bylose
priemonių, kurių ėmėsi valdžios institucijos, adekvatumas turi būti vertinamas
pagal jų pritaikymo skubumą, jos reikalauja skubaus panaudojimo, nes laiko
veiksnys ir aplinkybių pasikeitimas gali turėti nepataisomų padarinių vaiko ir
tėvo (motinos), su kuriuo vaikas negyvena, santykiams (žr., pavyzdžiui, Ignaccolo-Zenide
v. Romania, no. 31679/96, judgment of 25 January 2000, § 102; Karadžic v. Croatia, no. 35030/04, judgment
of 15 December 2005). Teisėjų kolegijos vertinimu, CPK XVIII skyriuje
nustatytas proceso atnaujinimo teisinis reguliavimas, jeigu priimtas įsiteisėjęs
teismo sprendimas dėl vaiko grąžinimo yra vykdomas ir nedaro įtakos vaiko ir
tėvo (motinos), su kuriuo vaikas negyvena, santykiams bei šiuo aspektu vaikas
apsaugomas nuo žalingų padarinių, koreliuoja su Reglamente bei Hagos
konvencijoje nustatytu teisiniu reguliavimu. Dėl to teisėjų kolegija
nagrinėjamoje byloje atmeta kaip nepagrįstus atsiliepimo į kasacinį skundą
argumentus, kad atsižvelgiant į Reglamente ir Hagos konvencijoje nustatytą
teisinį reguliavimą proceso atnaujinimo institutas bylose dėl leidimo grąžinti
vaiką išdavimo negali būti taikomas.
Proceso
atnaujinimą reglamentuoja CPK XVII skyriaus normos. Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas kasacine tvarka priimtose nutartyse ne kartą aiškino proceso
atnaujinimo paskirtį ir tikslus (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 24 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje V. Mačiulienė ir kt. v. V. ir
S. Mačiulių prekybos centras, bylos Nr. 3K-7-362/2007;
2007 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. V. Kraujelis
v. G. Mečkovskaja, bylos Nr. 3K-3-303/2007 ir kt.). Proceso
atnaujinimo institutas, kaip ir kiekvienas teisės institutas, turi būti
taikomas atsižvelgiant į jo tikslus. Teisėjų kolegija, analizuodama ir
vertindama kasacinių skundų bei atsiliepimo į juos argumentus, atsižvelgia į
proceso atnaujinimo instituto tikslus ir konstatuoja, kad bendriausia prasme
proceso atnaujinimo instituto taikymas bylose dėl vaiko grąžinimo
neprieštarauja šio instituto tikslams. Tokia išvada atitinka Hagos konvencijos
preambulės, Jungtinių Tautų vaiko teisių apsaugos konvencijos 6 straipsnio
2 dalies, CK 3.3 straipsnio 1 dalies, Vaiko teisių apsaugos
pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl vaiko interesų
kaip prioritetiškai saugotinos ir gintinos vertybės.
Atsižvelgdama
į ginčo dalyką ir pagrindą byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, ir
Vokietijos Federacinės Respublikos Oranienburgo apylinkės teismo byloje,
teisėjų kolegija sutinka su kasacinių skundų argumentais, kad tai yra
skirtingos civilinės bylos ir kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 15 d. nutartis nėra ir negali
būti laikoma Oranienburgo (Vokietija) apylinkės teismo nutarties taikyti
laikinąją apsaugos priemonę vykdymo užtikrinimu ar tarpine nutartimi. Kitokia
pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvada apskųstose nutartyse padaryta
neatsižvelgus į Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2007 m. kovo 15 d. nutartyje konstatuotas aplinkybes,
netinkamai įvertinus bylos duomenis, taip pat netinkamai kvalifikavus teisiškai
reikšmingas aplinkybes. Išvados nepagrįstumą akivaizdžiai rodo pareiškėjo
M. R. 2006 m. spalio 30 d. Klaipėdos apygardos teismui
pateiktame prašyme dėl vaiko grąžinimo suformuluotas reikalavimas bei teisinis
ir faktinis reikalavimo pagrindimas, kuriame, be kita ko, nurodoma, kad
I. R. nuo 2006 m. rugpjūčio 6 d. pažeidė bendrąsias tėvų globos
teises, įgytas remiantis Vokietijos įstatymais. Įsiteisėjusia Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo
15 d. nutartimi iš esmės išspręsta civilinė byla pagal pareiškėjo M. R.
prašymą dėl vaiko grąžinimo. Aplinkybė, kad šioje civilinėje byloje nebuvo
sprendžiamas ir neišspręstas vaiko globos klausimas, nesuponuoja teisinio
pagrindo pripažinti, kad aptariama byla Lietuvos Respublikos teismuose neužbaigta
ir (arba) neišspręsta iš esmės. Pagal CPK 365 straipsnio 1 dalį
bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi), procesas gali būti
atnaujintas CPK XVIII skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. Dėl to teisėjų
kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinių skundų argumentus, kad bylą nagrinėję teismai
padarė netinkamą išvadą, jog civilinė byla (ginčas) Lietuvos Respublikos
teismuose neišspręsta iš esmės, ir šiuo aspektu netinkamai taikė CPK
365 straipsnio 1 dalį, darydami išvadą, kad Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 15 d.
nutartys negali būti proceso atnaujinimo objektas. Atsižvelgiant į tai, kad
Lietuvos Respublikos teismuose ir Vokietijos Federacinės Respublikos
Oranienburgo apylinkės teisme nagrinėtos civilinės bylos yra skirtingos,
I. R. galimybės ginti interesus civilinėje byloje Vokietijos Federacinės
Respublikos teismuose nepagrindžia proceso atnaujinimo instituto taikymo
negalimumo Lietuvos Respublikos teismų išnagrinėtoje byloje, juolab kad
I. R. prašymas dėl proceso atnaujinimo motyvuojamas Hagos konvencijos
13 straipsnio 1 dalies b punktu, kuriame nustatyta išimtis, kada
vaikas gali būti negrąžinamas. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįsta
apeliacinės instancijos teismo išvadą apie prašymų atnaujinti procesą
nepriimtinumą dėl to, kad esanti situacija neužkerta galimybės I. R.
siekti savo tikslo (vaiko globos pripažinimo jai) pagrindinėje byloje,
nagrinėjamoje Vokietijos teisme, ar kitu būdu, pareiškiant savarankišką
reikalavimą įstatymų nustatyta tvarka ir pan., taip pat kaip nepagrįstus atmeta
ir atitinkamus atsiliepimo į kasacinius skundus argumentus. Remdamasi
išdėstytais argumentais teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta ir atsiliepimo
į kasacinius skundus argumentus apie tai, kad proceso atnaujinimo instituto
taikymas byloje prieštarautų CPK 3 straipsnio 1 dalyje ir
7 straipsnyje įtvirtintiems proceso principams.
Proceso
atnaujinimas ir kasacija yra savarankiški civilinio proceso institutai, vieno
jų taikymo negalimumas savaime neeliminuoja kito taikymo galimumo. Kriterijai,
kuriais ribojama kasacija (šiuo atveju – bylos kategorija), savaime netampa
proceso atnaujinimo instituto taikymą ribojančiu teisiniu pagrindu. Proceso
atnaujinimo pagrindus ir tvarką, taigi ir ribojimus nagrinėjamos bylos
kontekste nustato CPK XVIII skyriaus normos. Reglamento įgyvendinimo įstatymas
nereglamentuoja proceso atnaujinimo. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su
Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro kasacinio skundo argumentais, kad
nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas plečiamai aiškino Reglamento
įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 6 dalį, darydamas išvadą, jog
proceso atnaujinimas byloje negalimas, nes pagal įstatymą negalima kasacija, be
to, pirmosios instancijos teismas tokią išvadą nepagrįstai grindė ir to paties
įstatymo 4 straipsnio 5 dalimi, kurioje reglamentuojami kiti, o ne
vaiko grąžinimo teisiniai santykiai.
Atsižvelgiant
į apskųstoje pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytus argumentus, dėl
kurių pirmosios instancijos teismas taikė CPK 137 straipsnio 2 dalies
2 punktą, bei į pirmiau šioje nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų
kolegijos vertinimu, yra teisinis pagrindas pripažinti, kad pirmosios
instancijos teismas netinkamai taikė CPK 137 straipsnio 2 dalies
2 punktą.
Apibendrinus
išdėstytus argumentus konstatuotina, kad prašymus dėl proceso atnaujinimo
nagrinėję teismai netinkamai taikė proceso atnaujinimo reglamentuojančias
teisės normas ir tai turėjo įtakos neteisėtų procesinių sprendimų priėmimui.
Dėl kitų
kasacinių skundų ir atsiliepimo į kasacinius skundus argumentų
Prašymo dėl
proceso atnaujinimo nagrinėjimo tvarka reglamentuota CPK 370 straipsnyje.
Spręsdamas prašymo atnaujinti procesą priėmimo klausimą, teismas patikrina, ar
prašymas atitinka bendruosius (CPK 111, 135 straipsniai) ir specialiuosius
(CPK 369 straipsnis) šiam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus.
Jeigu prašymas neatitinka jo formai ir turiniui keliamų reikalavimų arba jeigu
jis neapmokėtas žyminiu mokesčiu, teismas nutartimi išsprendžia procesinio
dokumento trūkumų šalinimo klausimą arba atsisako priimti prašymą tuo atveju,
kai paduotas prašymas atnaujinti procesą nenagrinėtinas teisme ar neteismingas tam
teismui, arba jei prašymą padavė neveiksnus fizinis asmuo ar neįgaliotas vesti
bylą asmuo (CPK 370 straipsnio 1 dalies, 137 straipsnio
2 dalies 1, 2, 7, 8 punktai). Taigi sprendžiant prašymo atnaujinti
procesą priėmimo klausimą prašymas iš esmės nenagrinėjamas. Teismas, nenustatęs
CPK 370 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pagrindų nepriimti prašymo dėl
proceso atnaujinimo, turi prašymą priimti, išsiųsti jo nuorašus dalyvaujantiems
byloje asmenims, paskirti prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimo teismo
posėdyje datą (CPK 370 straipsnio 2 dalis). CPK 370 straipsnio
3 dalyje nustatyta, kad išnagrinėjęs teismo posėdyje prašymo atnaujinti
procesą klausimą ir nustatęs, kad prašymas paduotas nepraleidus termino,
nustatyto CPK 358 straipsnyje, ir pagrįstas CPK 366 straipsnio
1 dalyje nustatytais pagrindais, teismas nutartimi atnaujina procesą ir
paskiria bylos nagrinėjimo teismo posėdyje datą arba nutartimi procesą
atnaujinti atsisako, jeigu konstatuoja, kad yra šioje teisės normoje nurodyti
trūkumai. Būtent šiame teismo posėdyje sprendžiama, ar pagrindas procesui
atnaujinti iš tiesų egzistuoja, tiriami ir vertinami su nurodomu proceso
atnaujinimo pagrindu susiję įrodymai, tačiau šio teismo posėdžio metu
nenagrinėjama nurodomo proceso atnaujinimo pagrindo reikšmė visos bylos
kontekste, nes tai jau reikštų pakartotinį bylos nagrinėjimą, kuris galimas tik
po nutarties atnaujinti procesą priėmimo ir bylos nagrinėjimo CPK
370 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka. Atnaujinus bylos
nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias CPK
taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo
pagrindai (CPK 370 straipsnio 4 dalis), t. y. teismas patikrina
teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą ta apimtimi ir tokiais
pagrindais, kurie nustatyti teismo nutartyje atnaujinti procesą. Nagrinėjamoje
byloje teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliacinės instancijos
teismas apskųstoje nutartyje nagrinėjo ir vertino prašymų dėl proceso
atnaujinimo pagrįstumą jiems (prašymams) nesant priimtiems, pripažįsta
pagrįstais kasacinių skundų argumentus apie tai, kad apeliacinės instancijos
teismas pažeidė CPK 370 straipsnį. Atsiliepimo į kasacinį skundą
argumentai neteikia pagrindo pripažinti, kad aptariamu aspektu apeliacinės
instancijos teismas nepažeidė prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimo taisyklių,
nustatytų CPK 370 straipsnyje.
Negalima
sutikti su kasacinių skundų argumentais, kurie grindžiami Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. vasario 22 d.
metodika „Teismų praktikos taikant įstatymus dėl proceso atnaujinimo užbaigtose
civilinėse bylose aktualūs klausimai“, nes teismai, taikydami teisę, turi
atsižvelgti į kasacine tvarka priimtose nutartyse suformuotus teisinius
precedentus.
Apskųstų
pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių argumentacija neduoda
teisinio pagrindo pripažinti, kad teismai susiaurino ir apribojo Lietuvos
Respublikos generalinio prokuroro teises, nustatytas CPK 365 straipsnio 2 dalyje.
Kiti kasacinių
skundų ir atsiliepimo į juos argumentai nenagrinėtini kaip susiję su konkrečių
proceso atnaujinimo pagrindų egzistavimu arba kaip teisiškai nereikšmingi ir
neturintys įtakos apskųstų nutarčių teisėtumui.
Nustatyti
proceso teisės normų pažeidimai yra pagrindas naikinti apskųstas nutartis (CPK
346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio
1 dalis). Jas panaikinus, I. R. ir Lietuvos Respublikos generalinio
prokuroro prašymai dėl proceso atnaujinimo perduotini iš naujo nagrinėti
Klaipėdos apygardos teismui kaip pirmosios instancijos teismui.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Klaipėdos
apygardos teismo 2007 m. birželio 19 d. nutartį ir Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.
rugpjūčio 27 d. nutartį panaikinti ir prašymus dėl proceso atnaujinimo
perduoti Klaipėdos apygardos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Antanas
Simniškis
Egidijus Laužikas
Gintaras Kryževičius