Nuorašas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-410-211/2019

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-49773-2018-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

1.2.4.4.2.8.; 2.4.6.3.2.; 2.4.7.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 14 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Ernesto Rimšelio, Lauretos Ulbienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Ingai Šaranovai, Linai Butkuvienei,

dalyvaujant prokurorui Ričardui Kubiliui, Linui Gružui,

nuteistajam D. K. ir jo gynėjui adv. Aleksandr Palamarčuk,

nuteistajam V. A. ir jo gynėjui adv. Olegui Šibkovui,

nukentėjusiajam V. K. ir jo atstovei adv. Agatai Aganauskienei,

teismo medicinos ekspertei Jūratei Gincman-Dorošenko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. K. ir V. A. bei jo gynėjos Ritos Balsevičės apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą 2 metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejų) metų laikotarpiui, paskiriant visam bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui pareigas: 1) pradėti dirbti arba nedelsiant registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; 2) dalyvauti elgesio pataisos programoje, tokią programą išklausant per 9 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo; 3) neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, D. K. į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2018-10-15, 17.50 val., iki 2018-10-16, 15.25 val. (viena para). Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

V. A. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą 2 metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejų) metų laikotarpiui, paskiriant visam bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui pareigas: 1) pradėti dirbti arba nedelsiant registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; 2) dalyvauti elgesio pataisos programoje, tokią programą išklausant per 9 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo; 3) neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, V. A. į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2018-10-15, 17.50 val., iki 2018-10-16, 14.32 val. (viena para). Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš D. K. ir V. A. solidariai priteista 50,52 eurų Vilniaus teritorinės ligoninės kasos naudai nukentėjusiojo gydymo išlaidoms atlyginti; taip pat 250 eurų nukentėjusiojo V. K. (V. K.) naudai turtinei žalai atlyginti bei 3 100 eurų neturtinei žalai kompensuoti; taip pat 1 000 eurų nukentėjusiojo V. K. naudai atstovavimo išlaidoms apmokėti.

Iš V. A. priteista 100 eurų proceso išlaidų, šią sumą pervedant UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė :

I.                      Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1.       Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu D. K. ir V. A. nuteisti už tai, kad nesunkiai sužalojo žmogų dėl chuliganiškų paskatų, o būtent: jie, 2018-10-15, apie 16.20 val., veikdami kartu, viešoje vietoje, netoli nuo kelio ženklo su nuoroda „Burbiškės 5“, t. y. ties posūkiu iš Tūkstantmečio gatvės, Vilniuje įžūliais veiksmais, pasireiškusiais fizinio smurto panaudojimu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. V. A. kartu su keleivio vietoje važiavusiu D. K. išlipo iš savo automobilio „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priėjo prie iš automobilio „Lexus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išlipusio V. K. (V. K.) ir žodinio konflikto, kilusio dėl galimo kelių eismo taisyklių pažeidimo, V. A. sudavė nukentėjusiajam V. K. vieną smūgį rankos kumščiu į veidą bei, rankomis iš priekio sugriebęs už megztinio, jėga uždėjo megztinio gobtuvą nukentėjusiajam V. K. ant galvos, D. K. keliu tyčia sudavė nukentėjusiajam V. K. vieną smūgį į veido sritį, po to, kai V. A., kaire ranka sugriebęs nukentėjusįjį V. K. už kaklo, laikė jį smaugdamas, tuo metu D. K. alkūne sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam V. K. į kairę viršutinės nugaros dalies pusę bei kumščiais sudavė ne mažiau kaip 4 smūgius jam į galvą, padarydami nukentėjusiajam V. K. odos nubrozdinimą su daugybinėmis odinėmis kraujosruvomis kaktos dešinėje pusėje, poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, muštines žaizdas su odos nubrozdinimais nosies nugarėlės srityje, nosies kaulų lūžį, poodinę kraujosruvą dešinio žando srityje, kraujosruvos viršutinės lūpos dešinės pusės raudonį ir gleivinės srityse, kraujosruvas kaklo dešinės pusės odoje, tuo nesunkiai sutrikdydami nukentėjusiojo sveikatą, nes dėl nosies kaulų lūžimo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų laikotarpiui.

II.                      Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2.       Apeliaciniu skundu nuteistasis D. K. (toliau tekste ir – apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 10 d. nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu naują išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad nuosprendis turėtų būti panaikintinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės, kadangi neįrodyta, kad apeliantas dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Teigia savo kaltės nepripažinęs, davęs nuoseklius parodymus, jų nekeitęs. Jis pats jokių smūgių nukentėjusiajam nesudavė, o tik stūmė nukentėjusįjį nuo V. A. bei toliau nuo važiuojamosios dalies link nukentėjusiojo automobilio ir paėmęs prispaudė ranką. Pažymi, kad matė tik du nukentėjusiojo ir V. A. vienas kitam suduotus smūgius į veido sritį, daugiau jokių smūgių nepastebėjo, vyko tik susikabinimas ir stūmimas. Nematė, kad nukentėjusysis būtų smaugiamas, jam būtų užmautas gobtuvas ant galvos. Apeliantas nurodo, kad iš esmės analogiškus parodymus teisme davė ir V. A., nurodęs, jog nematė, kad D. K. būtų sudavęs smūgį nukentėjusiajam. Nurodė, kad D. K. bandė sulaikyti jį ir nukentėjusįjį, kad bestumdami vienas kitą, neišeitų į važiuojamąją dalį. Teigia, kad šią aplinkybę taip pat patvirtino liudytoju teisme apklaustas K. A. ( V. A. tėvas), kad D. K. stūmė juos (nukentėjusįjį ir V. A.) atgal nuo važiuojamosios dalies, arčiau visureigio. Taip pat šis liudytojas nurodė, kad be jo matytų smūgių, kai nukentėjusysis sudavė jo sūnui V. A., o sūnus atgal nukentėjusiajam, daugiau smūgių nematęs, vėliau vyrai susikibę tik stumdėsi ir vienas kitam nesmūgiavo, nematė, kad D. K. būtų sudavęs bent kokį smūgį. Pasak apelianto, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu rėmėsi iš esmės gana prieštaringais nukentėjusiojo parodymais ir specialisto išvada, jokių kitų įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiojo parodymus, teisme nesurinkta, be to iš specialisto išvados matyti, kad nukentėjusiajam padaryti sužalojimai kilo nuo vieno trauminio poveikio į nosies sritį, o pagal byloje nustatytas aplinkybes laikytina, kad šį trauminį poveikį (smūgį) atliko V. A.. Taip pat teigia ir tai, kad teismas skundžiamame nuosprendyje neaptarė ir nevertino, kodėl apelianto veiksmai kvalifikuotini kaip chuliganiškos paskatos bei neteisingai nurodė, kad pastarojo atlikti veiksmai sukėlė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, kadangi minėta specialisto išvada nustatyta, kad kiti 3 sužalojimai nepriskiriami prie nesunkaus sveikatos sutrikdymo, be to, byloje nebuvo nustatyta, kad padarė tuos kitus 3 sužalojimus. Teigia, kad jam negali būti inkriminuoti bendri su V. A. veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu, juo labiau pripažinti padaryti iš chuliganiškų paskatų.       

3.       Apeliaciniu skundu nuteistasis V. A. ir jo gynėja (toliau tekste ir – apeliantai) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 10 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nenustačius nusikalstamos veikos sudėties jo veiksmuose buvimo, nukentėjusiojo ieškinį palikti nenagrinėtu, teismo eksperto atvykimo į teismo posėdį išlaidas priskirti nukentėjusiajam. Kitu atveju, apeliantai prašo švelninti paskirtos bausmės rūšį, neskiriant laisvės atėmimo, sumažinti nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas vadovaujantis akivaizdžiai prieštaringais, nepatikimais, neobjektyviais, iš dalies melagingais, įrodymams keliamų reikalavimų neatitinkančiais duomenimis, tuo pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles bei reikalavimus.

3.1. Apeliantų teigimu, teisminio nagrinėjimo metu nepasitvirtino V. A. inkriminuotas kaltinimas, nebuvo vienareikšmiškai nustatyta, kad jis atliko visus inkriminuotus veiksmus, o smūgio sudavimas V. K. į nosį buvo atliktas visiškai kitomis nei inkriminuotomis aplinkybėmis bei esant visiškai kitai įvykio situacijai, kurios pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino, ko rezultate netinkamai kvalifikavo apelianto veiksmus pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Teigia, kad teismas savo išvadas grindė akivaizdžiai prieštaringais bei kitai baudžiamosios bylos medžiagai prieštaraujančiais tikrovės neatitinkančiais galimai melagingais, nepatikimais nukentėjusiojo parodymais, kuriuos, nesant tam jokio teisinio pagrindo, pripažino patikimais ir objektyviais. Teismas nuosprendyje netinkamai įvertino ne tik teisminio nagrinėjimo metu nustatytas faktines aplinkybes bet ir gynybos papildomai pateiktus rašytinius dokumentus, nepasisakė dėl gynybos baigiamojoje kalboje akcentuotų akivaizdžių prieštaravimų tarp baudžiamosios bylos duomenų bei nukentėjusiojo nurodytų aplinkybių, nepašalino minėtų prieštaravimų, visas abejones dėl nuteistųjų kaltės vertino jų nenaudai. Visi šie procesiniai pažeidimai bei netinkamas įrodymų vertinimas lėmė neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą.

3.2. Skunde teigiama, kad būtent nukentėjusysis buvo sustojimo iniciatorius, provokavo konfliktą kelyje, sukėlė priverstinį sustojimą, prispaudęs apelianto vairuojamą automobilį prie kelkraščio bei užtvėręs jam kelią iš priekio, nukentėjusysis staiga užkirto jiems kelią, kad jie vos į jį neatsitrenkė. Nurodo, kad teismas to netyrė. Be to, nukentėjusiojo versija, kad jis tik siekė išaiškinti, ar vairuotojas nėra apsvaigęs nuo alkoholio, kai tokios pareigos nukentėjusiajam nenumato jokie teisės aktai, turėjo būti atmesta kaip nepagrįsta. Teigia, kad teisme duoti apeliantų parodymai dėl konflikto iniciatoriaus, nors ir yra platesnio pobūdžio bei detalesni, nei duoti ikiteisminio tyrimo metu, tačiau neprieštarauja, o tik papildo juos. Nurodo, kad natūraliai suprantama ir paaiškinama aplinkybė, kodėl, sustojus automobiliams, nuteistieji išlipo iš jo ir priėjo prie nukentėjusiojo, kuris jau irgi buvo išlipęs iš savo vairuojamo automobilio, kas leido daryti išvadą, kad pastarasis siekė kontakto su nuteistaisiais. Juo labiau, kad teisme buvo nustatyta, kad išlipus iš automobilių, būtent nukentėjusysis pirmas pavartojo įžeidžiantį kreipinį „durak“ apelianto atžvilgiu, o savo ikiteisminiame tyrime duotus parodymus, kad nuteistieji ėjo link jo keikdamiesi, paneigė. Tokiu būdu, pasak apelianto, nepagrįstai teismas tai vertino kaip nuteistųjų priešišką nusiteikimą nukentėjusiojo atžvilgiu. Teigia, kad faktinė įvykio situacija buvo visai kitokia, negu nurodė nukentėjusysis, ką patvirtina ir baudžiamosios bylos medžiaga – specialisto išvadoje nėra užfiksuotų jokių sužalojimų nukentėjusiojo peties srityje, nors pastarasis teigė, kad D. K. pirmas jam trenkė į petį, taip pat liudytojų E. Ž. bei A. B. parodymai, kad nukentėjusysis nurodė, jog V. A. jam smogė pirmas. Be to, nurodo, kad tiek pats apeliantas, tiek D. K. bei įvykį matęs automobilyje likęs sėdėti jo tėvas K. A. teisme patvirtino ir tą aplinkybę, kad nukentėjusysis V. K. primas smogė apeliantui. Pastarajam nustatyti sužalojimai, kuriuos patvirtinantys rašytiniai dokumentai buvo teismui papildomai pateikti gynybos, pasak apelianto, visiškai atitinka jo duotus parodymus bei nurodytą sužalojimų lokalizaciją ir paneigia nukentėjusiojo parodymus, kuriuos jis keitė, kad jis apelianto nemušė, o tik gynėsi bei saugojo savo kūną. Nurodo, kad sužalojimai V. A. veide nebuvo užfiksuoti medicininiais dokumentais, kadangi jam buvo pasiūlyta į medicinos centrą dėl abdukcijos atvykti tik už kelių dienų nuo patirtų sužalojimų, tačiau jie buvo užfiksuoti apelianto telefonu bei pateikta spalio 17 d. nuotrauka. Apeliantas nurodo ir tai, kad apklausos ikiteisminio tyrimo metu jo veide matėsi sužalojimų ir tyrėja privalėjo išsiaiškinti jų atsiradimo aplinkybes, tačiau to nebuvo padaryta. Tai, kad apeliantas šios apklausos metu nenurodė, kad jis gavo smūgį nuo nukentėjusiojo, pateisinama jo išgąsčiu, įvykių netikėtumu bei tyrėjos spaudimu tartis su nukentėjusiuoju.

3.3. Skunde teigiama ir tai, kad nėra suprantama, kodėl apeliantui padaryti sužalojimai vertintini kaip padaryti gynybos rezultate, kai tuo tarpu nukentėjusiajam padaryti sužalojimai pripažinti padaryti tyčia, jį puolant. Nurodo, kad apeliantas gindamasis rankos kumščiu trenkė nukentėjusiajam atgal, jausdamas realų pavojų dėl savo sveikatos bei išgąstį dėl tokių smurtinio pobūdžio pastarojo veiksmų atlikimo dienos metu viešoje vietoje. Smūgis, nukreiptas nukentėjusiojo atžvilgiu buvo tik atsakomoji reakcija ginantis nuo pastarojo smurtinių veiksmų, kas leidžia daryti išvadą apie tyčios nebuvimą jo veiksmuose, kadangi, kaip patvirtino ir pats nukentėjusysis, daugiau smūgių iš apelianto V. A. pusės jam nebuvo suduota. Aplinkybes dėl vykusių grumtynių patvirtino ir byloje apklausti liudytojai A. B., E. Ž..

3.4. Apeliantai nesutinka ir su nuosprendyje konstatuota bei apeliantui inkriminuota aplinkybe dėl nukentėjusiojo smaugimo, nurodydami, kad minėtas sužalojimas galėjo būti padarytas V. A. ginantis nuo nukentėjusiojo, bet ne tyčia jį smaugiant. Be to, skundžiamame nuosprendyje nebuvo nurodyta, kokie duomenys pagrindžia šią aplinkybę. Taip pat teigia, kad nukentėjusiojo nurodytas jam suduotų smūgių kiekis net du kartus viršijo specialisto išvadoje nurodytą smūgių kiekį.

3.5. Skunde teigiama ir tai, kad nepagrįstai teismas liudytojo K. A., kuris patvirtino tikrąsias įvykio aplinkybes, parodymus vertino kaip nepatikimus vien dėl to, kad pastarasis yra apelianto tėvas. Šis liudytojas teisme buvo iškviestas ir apklaustas tik gynybos prašymu. Taip pat nepagrįstai pripažino apeliantų nurodytas aplinkybes apie tyrėjos J. M. amoralų elgesį nepatikimomis, kadangi tyrėjos elgesys viso ikiteisminio tyrimo metu buvo akivaizdžiai priešiškas, netgi apeliantus įžeidžiantis, kas jiems leido daryti išvadą apie tyrėjos išankstinį nusiteikimą prieš juos bei palankumą savo kolegai V. K.. Teigia, kad V. A. ir D. K. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių sutapo viso ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu, kurių jie neturėjo galimybės suderinti, nes nuo sulaikymo momento iki apklausos buvo laikomi izoliuotai. Nurodo, kad apelianto geranorišką nusiteikimą nuo pat konflikto pradžios ir jo siekį išsiaiškinti įvykio aplinkybes patvirtina ir tai, kad jis niekur nebėgo, nesiekė kitaip išvengti atsakomybės, o po konflikto laukė automobilyje ir, atvykus policijos pareigūnams, davė jiems išsamius paaiškinimus, siūlė nukentėjusiajam atlyginti žalą. Pažymi, kad apelianto prisipažinimas ikiteisminio tyrimo metu, gailėjimasis nebuvo tinkamai įvertintas, suteikiant šiems jo veiksmams lengvinančios aplinkybės reikšmę.

3.6.         Apeliantų teigimu, baudžiamosios bylos duomenys leidžia daryti išvadą apie tai, kad nuteistojo V. A. veiksmuose nebuvo nustatyti visi jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte sudėties požymiai, kas sudaro pagrindą jį išteisinti. Nurodo, kad nebuvo nustatyta nukentėjusiojo smaugimo, gobtuvo užtempimo ant veido, tiesioginės ir netiesioginės tyčios apelianto veiksmuose, pastarojo veiksmai padaryti dėl neatsargumo, todėl jo veika turėjo būti perkvalifikuota pagal kitą BK straipsnį, numatantį nusikalstamą veiką, padarytą dėl neatsargumo. Be to, egzistuoja apelianto atsakomybę šalinanti aplinkybė – būtinoji gintis, kadangi jo atžvilgiu buvo atliekami neteisėti veiksmai. Pasak apeliantų, teismas galėjo V. A. veiksmus vertinti kaip būtinosios ginties ribų peržengimą, taip pat padarytus dėl provokuojančios nukentėjusiojo elgesio, taip švelnindamas apeliantui atsakomybę bei įvertinti tai skiriant bausmę. Nurodo ir tai, kad šiuo atveju negalimas ir kvalifikuojantis požymis – chuliganiškos paskatos, kadangi buvo nustatyta, kad būtent nukentėjusysis išprovokavo konfliktą viešoje vietoje, o apeliantas smūgį jam sudavė ginantis nuo nukentėjusiojo, bet ne turint tikslą pažeisti viešąją tvarką.

3.7. Skunde teigiama ir tai, kad apeliantui V. A. paskirta dviejų metų laisvės atėmimo bausmė, nors ir atidėjus šios bausmės vykdymą dvejiems metams, yra akivaizdžiai per griežta, paskirta netinkamai ją individualizavus, neįvertinus visų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių. Apeliantų teigimu, šia bausme objektyviai negalės būti pasiekti bausmės tikslai, ji nėra teisinga ir proporcinga, todėl turi būti švelnintina, tiek vadovaujantis bausmės tikslais bei bausmės skyrimo taisyklėmis, tiek ir atsižvelgiant į apelianto individualias savybes bei asmenybę. Nurodo, kad teismas nepagrįstai nepripažino apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių – tai, kad veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo elgesys bei veika padaryta dėl didelio susijaudinimo ir peržengiant būtinosios ginties ribas. Teigia, kad teismas taip pat tinkamai neįvertimo aplinkybės, identifikuojančios apelianto asmenybės nepavojingumą bei gailėjimąsi dėl smūgio sudavimo, kuris nors ir buvo suduotas, tačiau ginantis nuo nukentėjusiojo neteisėtų veiksmų. Nurodo esant aktualu ir tai, kad apeliantas net tris kartus siūlė nukentėjusiajam atlyginti jam padarytą žalą, tačiau nukentėjusysis prašė vis didesnės sumos, kurios apeliantas neturėjo objektyvios galimybės sumokėti. Nurodo, kad teismas taip pat netinkamai įvertino apelianto asmenybę, o būtent, kad jis yra neteistas, laikosi visuomenėje priimtų moralės ir kitų taisyklių, įstatymų, yra jauno amžiaus, yra sukūręs šeimą, kurią išlaiko (sutuoktinė registruota darbo biržoje), turi daugybinius skolinius įsipareigojimus, dėl finansinių sunkumų yra sustabdęs individualios veiklos vykdymą. Visi šias aplinkybes patvirtinantys rašytiniai dokumentai buvo pateikti teismui teisiamojo posėdžio metu.

3.8.        Nurodo, kad apelianto atžvilgiu priėmus išteisinamąjį teismo nuosprendį, jo veikoje nenustačius jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, sudėties, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, civilinis ieškinys jo atžvilgiu paliktinas nenagrinėtu. Teigia, kad priteista neturtinės žalos suma visiškai nepagrista, nukentėjusiajam neįrodžius ne tik neturtinės žalos dydžio, bet ir fakto, o taip pat akivaizdžiai prieštaraujanti tokio pobūdžio bylose suformuotai teismų praktikai. Be to, pasak apelianto, byloje ištirti duomenys leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusysis buvo konflikto iniciatorius, o ir pastarasis civiliniame ieškinyje nenurodė jokių patikimų ir įtikinančių aplinkybių, nepridėjo įrodymų, leidžiančių daryti išvadą apie nukentėjusiojo patirtus gilius išgyvenimus, išliekamąją reikšmę turinčias neigiamas pasekmes. Apeliantas nurodo, kad teismui buvo pateikti duomenys, pagrindžiantys sunkią jo turtinę padėtį, o būtent, paskolos ir lizingo sutartys, duomenys apie jo įsiskolinimą, jo vykdomos veikios laikiną sustabdymą, esant finansiniams rinkos sunkumams. Nurodo, kad jo sutuoktinė J. A. niekur nedirba, yra pateikta pažyma apie jos registravimą darbo biržoje. V. A. gyvena ir išlaiko savo sutuoktinę iš savo santaupų, kurios greitu metu baigsis, todėl jo finansinė padėtis pripažintina sunkia, todėl, nurodytos sumos priteisimas, pasak apelianto, yra ne tik neproporcingas, bet ir neteisingas, nes iš esmės apsunkintų ir taip sunkią jo turtinę padėtį ir tai būtų vertinama kaip antra bausmė apeliantui. Be to nurodo, kad teismų praktikoje atlyginant neturtinę žalą dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam priteisiama nuo 289 eurų iki 2606 eurų dydžio suma.

3.9. Nesutinkama skunde ir su teismo sprendimu, kad būtent apeliantas turi atlyginti 100 eurų dydžio išlaidas už teismo iškviesto teismo eksperto atvykimą į teismo posėdį, teigiant, kad šių išlaidų atlyginimas turi būti priskirtas nukentėjusiajam, kadangi dėl šališko ikiteisminio tyrimo atlikimo, visų būtinų procesinių veiksmų neatlikimo bei visos medžiagos nesurinkimo ir nepateikimo teismui, apeliantas bei jo gynėja buvo priversti patys rinkti įrodymus, grindžiančius apelianto nekaltumą, kreiptis į teismo ekspertą P. P. su prašymu pateikti konsultacinę išvadą dėl nustatytų sužalojimų apelianto veide atsiradimo mechanizmo bei masto. Teismo ekspertas į teismo posėdį buvo iškviestas būtent nukentėjusiojo atstovės iniciatyva, kas gynybos buvo vertinama kaip perteklinis procesinis veiksmas, kadangi visos aplinkybės buvo išdėstytos išvadoje, be to, ekspertas paaiškinimus teisme davė būtent dėl nukentėjusiojo padarytų sužalojimų apeliantui. Tokiu būdu teigia, kad išlaidų už minėto eksperto atvykimą į teismą priskyrimas apeliantui yra ne tik nepagrįstas, bet ir neteisingas, prieštarauja geros moralės normoms.

4.       2019-10-04 apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistieji D. K. ir V. A. savo kaltę pripažino visiškai, sutiko su nukentėjusiojo V. K. parodymais ir jo įvykio versija bei pateikė teismui 2019-10-02 susitaikymo sutartį, pasirašytą nuteistųjų D. K. ir V. A. bei nukentėjusiojo V. K.. Nukentėjusysis patvirtino, kad pripažįsta šią susitaikymo sutartį – nuteistieji padarytą žalą atlygino visiškai ir nuoširdžiai jo atsiprašė, todėl prašo nutraukti baudžiamąją bylą BK 38 straipsnio pagrindu. Nuteistojo D. K. gynėjas palaikė savo ginamojo poziciją, V. A. gynėjas iš esmės pritarė savo ginamojo pozicijai, tik prašė pašalinti iš kaltinimo chuliganiškas paskatas. Prokuroras, siūlęs nekeisti nuteistųjų nusikalstamų veiksmų kvalifikacijos, neprieštaravo dėl susitaikymo sutarties patvirtinimo, nes, pasak prokuroro, tam yra visos būtinos sąlygos.

III.                      Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, nuteistųjų ir nukentėjusiojo prašymas nutraukti baudžiamąją bylą BK 38 straipsnio pagrindu tenkinamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo aptartus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Nagrinėdamas bylą, šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina išnagrinėti teisiamajame posėdyje įrodymai, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-629/2006).

6. Teisėjų kolegija sprendžia, kad D. K. ir V. A. veika pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą kvalifikuota tinkamai. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji savo kaltę dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos pripažino visiškai, jų prisipažinimas tuo pačiu papildo viešame pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų, reikšmingų nuteistųjų kaltės klausimui spręsti, visetą. 

7. Vertinant tai, kad nuteistojo V. A. gynėjas ginčija chuliganiškas paskatas ir prašo jas pašalinti iš kaltinimo, teisėjų kolegija būtent šiuo klausimu pasisakys plačiau.

Dėl V. A. ir D. K. veikos kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą

8. Apkaltinamajame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatyta, kad nusikalstama veika, numatyta BK 38 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padaryta bendrais nuteistųjų V. A. ir D. K. veiksmais. Kadangi bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis, visi bendrininkai atsako pagal tą patį Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas – bendrininkų susitarimo ribų peržengimas, kai vykdytojas atlieka veiksmus, kurie savo pobūdžiu, apimtimi arba padarymo būdu neatitinka susitarimo turinio. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai – kelių asmenų (pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus) dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas. Būtini bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išankstinis ar staiga kilęs, išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki nusikalstamos veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog bendrai su kitais asmenimis dalyvauja darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-400/2011, Nr. 2K-475/2012). Formuojamoje teismų praktikoje, esant bendrininkavimui, kaltininkams inkriminuojami visi dėl bendrininkų nusikalstamų veikų kilę padariniai, o ne tik tie, kuriuos padarė kiekvienas kaltininkas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-352-696/2016).

8.1.         Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį V. K. panaudojo abu nuteistieji, veikdami tiesiogine neapibrėžta tyčia, tai yra jie suprato, kad bendrai naudoja fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, numatė, kad gali jį sužaloti, to norėjo ir juos tenkino bet kokie padariniai, todėl D. K. ir V. A., būdami nusikalstamos veikos vykdytojai, atsako už bendrai padarytus, o ne kiekvieno konkrečius veiksmus, tai yra atsako už tai, kad bendrais veiksmais nesunkiai sužalojo V. K. sveikatą. Tuo pačiu pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog, nors abu kaltininkai nusikalstamą veiką įvykdė bendrais veiksmais, tačiau prokuroras kaltinamajame akte minėtos aplinkybės kaip sunkinančios atsakomybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas) neįvardino, dėl jo kaltinamieji nebuvo įspėti ir bylos nagrinėjimo metu, todėl, siekiant, jog kaltinamiesiems nežinant nebūtų pasunkinta jų teisinė padėtis, bendrininkų grupė, kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nebuvo pripažinta. Teisėjų kolegija sprendžia, jog toks apylinkės teismo sprendimas neprieštarauja BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatoms, nes teismas, atsižvelgdamas į kiekvieno bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką pobūdį ir laipsnį, gali nepripažinti šios aplinkybės atsakomybę sunkinančia. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad įrodymų tyrimo atnaujinimas dėl galimybės pripažinti nurodytą aplinkybę sunkinančia nebūtų racionalus, užtęstų procesą, aplinkybė dėl nusikalstamos veikos padarymo veikiant bendrais veiksmais gali būti įvertintina aptariant bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (pavyzdžiui, pagal BK 54 straipsnio 2 dalies 6 punktą). Taigi, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas D. K. ir V. A. bendrų nusikalstamų veiksmų nepripažino jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nepaneigia jų bendrininkavimo darant nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte. Teismas, parinkdamas nuteistiesiems šio straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ir jos dydį, rėmėsi tuo,  kad D. K. ir V. A. nusikaltimą padarė bendrais veiksmais (abu yra vykdytojai) veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Tai, kad jų nejaudino galimi padariniai, patvirtina suduotų smūgių kiekis, jų pobūdis bei lokalizacija, o būtent, kilus žodiniam konfliktui, D. K. pastūmė nukentėjusįjį V. K. į petį, o tada smūgį kumščiu sudavė V. A., pataikydamas į nosį, po to, palenkęs nukentėjusiojo galvą, užmovė gobtuvą ant galvos bei jį smaugė, spausdamas jo kaklą, apglėbus sulenkta ranka. Tuo metu D. K. keliu sudavė nukentėjusiajam į galvą, alkūne smūgiavo į nugarą bei kumščiais sudavė dar 5-7 (arba 4-5, kaip teigė teisme) smūgius į galvą (t. 1, b. l. 19-20, 23; t. 2, b. l. 26-39). Teismas taip pat pagristai nustatė, kad šiuos nuteistųjų nusikalstamus veiksmus jungė ne tik vieninga tyčia, bet ir vieningas motyvas – chuliganiškos paskatos. Dėl šių motyvų  nuteistojo D. K. apeliacinio skundo argumentai bei apeliacinio proceso metu išsakyta pozicija, kad jo atlikti veiksmai  negali būti vertinami kaip bendri veiksmai su V. A., sukėlus nukentėjusiajam apysunkį sveikatos sutrikdymą, kai jis savo veiksmais sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, atmestini kaip nepagrįsti.

8.2.         Pagal teismų praktiką, chuliganiškos paskatos – tai nusikalstamo elgesio motyvas, kuris konstatuojamas nustačius, kad sveikatos sutrikdymo veiksmus lėmė kaltininko noras pademonstruoti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimą, siekis pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, kai nėra jokių smurtinius veiksmus pateisinančių priežasčių arba kaip pretekstas savo veiksmams panaudojama mažareikšmė dingstis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-314/2012, 2K-63-648/2016). Chuliganiškos paskatos, kaip nesunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojanti aplinkybė, paprastai neinkriminuojamos tik tada, kai kaltininkas fizinį smurtą naudoja dėl kilusių asmeninių nesutarimų, konflikto su nukentėjusiaisiais, keršydamas šiems dėl jų pačių poelgių ir pan., t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios juos paaiškinančios priežastys. Galimi ir tokie atvejai, kai kaltininko motyvai yra ir chuliganiški, ir asmeniniai. Taigi, kai kaltininkas veikia be aiškios asmeninės motyvacijos arba pretekstas veiksmams yra mažareikšmė dingstis, kai savo ir nukentėjusiojo asmeniniams ar panašaus pobūdžio santykiams spręsti pasirenka tokią vietą ir būdą, kuriuo ignoruoja elementarias moralės bei elgesio normas, demonstruoja nepagarbą aplinkiniams, tokiais atvejais konstatuojamas chuliganiškų paskatų buvimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-235/2009, 2K-78/2013). 

8.3.         Pirmiau aptarto įvykio metu V. K. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs nosies kaulų lūžiu, odos nubrozdinimu su daugybinėmis odinėmis kraujosruvomis kaktos dešinėje pusėje, poodinėmis kraujosruvomis abiejų akių vokuose, muštinėmis žaizdomis su odos nubrozdinimais nosies nugarėlės srityje, poodine kraujosruva dešinio žando srityje, kraujosruvomis viršutinės lūpos dešinės pusės raudonio ir gleivinės srityse, kraujosruvomis kaklo dešinės pusės odoje. Faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad nuteistieji ir nukentėjusysis iki įvykio vienas kito nepažinojo, byloje nėra duomenų, kad tarp jų yra buvęs koks įsisenėjęs asmeninio pobūdžio konfliktas ar kad nukentėjusysis nuteistųjų atžvilgiu būtų atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus, ar veiksmus, nulėmusius pavydą, kerštą, pyktį ar kitokias paskatas, kilusias dėl nuteistųjų ir nukentėjusiojo asmeninių ir panašaus pobūdžio (dalykinių, tarnybinių) santykių ir pan. Nustatyta, kad nuteistieji D. K. ir V. A. fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį V. K. panaudojo be jokios aiškios asmeninės motyvacijos, ignoruojant elementarias moralės ir elgesio normas, kaip pretekstą panaudojant mažareikšmės dingstį (nukentėjusiojo pastabos ranka, o sustojus išsakytos pretenzijos dėl netinkamo vairavimo bei pavartotos frazės „durak“),  todėl pritartina pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad nuteistųjų  D. K. ir V. A. paskatos, padarant nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, buvo chuliganiškos, jų veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, šalinti iš kaltinimo chuliganiškas paskatas nėra teisinio pagrindo.

9.  Dėl kitų V. A. ir jo gynėjos apeliacinio skundo argumentų, susijusių su civilinio ieškinio dydžiu bei proceso išlaidų atlyginimu, pažymėtina, jog sudarius taikos sutartį, žalos atlyginimo klausimas yra visiškai išspręstas, todėl teisėjų kolegija dėl minėtų argumentų nepasisakys.

Dėl BK 38 straipsnio taikymo

10. 2019-10-04 apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistieji D. K. ir V. A. savo kaltę pripažino visiškai, sutiko su nukentėjusiojo V. K. parodymais ir jo pateikta įvykio versija bei pateikė teismui 2019-10-02 susitaikymo sutartį, pasirašytą nuteistųjų D. K. ir V. A. bei nukentėjusiojo V. K., prašydami atleisti juos nuo baudžiamosios atsakomybės, jiems susitaikius su nukentėjusiuoju, ir baudžiamąją bylą jų atžvilgiu nutraukti. 

10.1. Pagal BK 38 straipsnio 1 dalies nuostatas asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusius asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, turi būti nustatyta BK 38 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nurodytų sąlygų visuma.

10.2.         Įvertinusi visų byloje nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl D. K. ir V. A. kaltės padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką. Apylinkės teismas taip pat pagrįstai nesvarstė galimybės atleisti nuteistuosius nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu, kadangi tik ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme D. K. savo kaltės nepripažino, o V. A. kaltę pripažino tik iš dalies, pastarieji su nukentėjusiuoju susitaikę nebuvo, taip pat nebuvo atlyginę nukentėjusiajam padarytą žalą ar susitarę dėl jos atlyginimo. Tačiau apeliacinės instancijos teisme paaiškėjus naujoms aplinkybėms, t. y. nustačius, jog egzistuoja BK 38 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose numatytų sąlygų visuma, teisėjų kolegija, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių kliūčių D. K. bei V. A. atžvilgiu taikyti BK 38 straipsnio nuostatas ir atleisti juos nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarymo. Kolegija mano, kad, spręsdama nuteistųjų ir nukentėjusiojo prašymą nutraukti baudžiamąją bylą, jiems susitaikius, nepažeis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, įpareigojančių teismą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Kaip žinoma, apeliaciniuose skunduose nebuvo prašoma nutraukti baudžiamąją bylą apeliacinio proceso metu pateiktame prašyme nurodytu pagrindu, tačiau kolegija, svarstydama tokį prašymą, vadovaujasi bendromis apeliacinio proceso nuostatomis, kurios, esant įstatyme numatytam pagrindui, leidžia švelninti nuteistųjų teisinę padėtį.

10.3.         Nusikalstama veika, dėl kurios D. K. bei V. A. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti, priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis). Nors nuteistieji savo kaltę ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu neigė, tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdyje savo kaltę prisipažino visiškai, pritarė nukentėjusiojo V. K. įvykio versijai ir dėl padarytos nusikalstamos veikos nuoširdžiai gailisi, nukentėjusiojo atsiprašė, su juo susitaikė, atlygino jam 2018-10-15 įvykio metu padarytą turtinę ir neturtinę žalą bei bylinėjimosi išlaidas, todėl prašo bylą nutraukti. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas nukentėjusysis V. K. patvirtino, jog 2019-10-02 susitaikymo sutartyje pateikta informacija yra teisinga, nuteistieji padarytą jam žala atlygino visiškai ir nuoširdžiai jo atsiprašė, todėl prašo nutraukti baudžiamąją bylą BK 38 straipsnio pagrindu. Nuteistojo D. K. gynėjas palaikė savo ginamojo poziciją, V. A. gynėjas taip pat pritarė savo ginamojo pozicijai, prokuroras neprieštaravo dėl susitaikymo sutarties patvirtinimo. Aptarti duomenys rodo, jog nuteistieji D. K. ir V. A. visiškai atitinka BK 38 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose numatytas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjusysis susitaiko, sąlygas.

10.4. Iš nuteistųjų asmenybes charakterizuojančios baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog D. K. yra vidurinio išsilavinimo, nevedęs, turi mažametį vaiką (t. 1, b. l. 141), praeityje neteistas (t. 1, b. l. 151), anksčiau baustas administracine tvarka, nuobaudos negaliojančios, reiškia – nebaustas (t. 1, b. l. 150); V. A. yra vidurinio išsilavinimo, vedęs, iki 2018-11-30 vykdęs individualią veiklą, kuri šiuo momentu sustabdyta (t. 2, b. l. 104), praeityje vieną kartą teistas (t. 1, b. l. 105, 108-109), nusikalstamos veikos padarymo dieną teistumas jau buvo išnykęs, dėl ko laikytinas neteistu; administracine tvarka baustas už KET pažeidimus (rikiuodamasis nepraleido kitos transporto priemonės, staigiai stabdė prieš ją; taip pat lenkdamas kitą automobilį, nepaliko tarpo iš šono ir kliudė), taip pat už nedidelį chuliganizmą (viešoje vietoje, kitų žmonių akivaizdoje keikėsi necenzūriniais žodžiais (t. 1, b. l. 101-104)), nuobaudos negaliojančios, todėl laikytina, kad nebaustas. Taigi, vertinant tai, kad D. K. ir V. A. yra nebausti administracine tvarka, anksčiau neteisti, atitinkamai nepanaikintų ir neišnykusių teistumų neturi ir nėra pripažinti recidyvistais (BK 27 straipsnio 1 dalis), taip pat anksčiau nebuvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnį, leidžia teisėjų kolegijai daryti išvadą kad šioje byloje nuteistiesiems inkriminuoti smurtinio pobūdžio nusikalstami veiksmai prieš nukentėjusįjį tebuvo atsitiktinio pobūdžio, aplinkybių, draudžiančių nutraukti bylą pagal BK 138 straipsnio 1 dalį dėl minėtų proceso dalyvių susitaikymo, nėra. Jokių kitų aplinkybių, kurios leistų manyti, kad D. K. ir V. A. yra linkę daryti nusikalstamas veikas, teisėjų kolegija nenustatė, todėl sprendžia, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas manyti, kad D. K. ir V. A. ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų. Šiuo konkrečiu atveju baudžiamasis procesas yra pakankama auklėjamoji ir prevencinio pobūdžio priemonė, padėsianti D. K. ir V. A. kritiškai įvertinti savo veiksmus, suprasti, kad visos konfliktinės situacijos gali ir turi būti sprendžiamos teisėtomis priemonėmis.

11.         Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, jog sprendimas atleisti D. K. bei V. A. nuo baudžiamosios atsakomybės, susitaikius su nukentėjusiuoju V. K., kartu vertinant ir sąlyginį šio sprendimo pobūdį (galimybę jį panaikinti bei patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, jei per 1 metus bus padaryta nauja nusikalstama veika), užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą.

12. Dėl aukščiau išdėstytų motyvų skundžiamas teismo nuosprendis naikinamas, D. K. ir V. A. atleistini nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, jiems ir nukentėjusiajam V. K. susitaikius, baudžiamoji byla prieš D. K. ir V. A. nutraukiama.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

Vilniaus mieto apylinkės teismo 2019-04-10 nuosprendį panaikinti.

Vadovaujantis BK 38 straipsnio 1 dalimi, D. K. bei V. A. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarymą, kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, baudžiamąją bylą prieš D. K. ir V. A. nutraukti.

Išaiškinti nuo baudžiamosios atsakomybės atleistiems D. K. ir V. A., kad per vienerius metus padarius baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas veikas, o per vienerius metus padarius naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti bei sprendžiamas klausimas dėl asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už visas padarytas nusikalstamas veikas (BK 38 straipsnio 3, 4 dalys).

Paskirtą D. K. ir V. A. kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.

Šis Vilniaus apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Teisėjai (parašai)                                                                               Virginija Pakalnytė-Tamošiūnatė

                                                                                                       Ernestas Rimšelis

                                                                                               Laureta Ulbienė

Nuorašas tikras:

Teisėja         Laureta Ulbienė