Baudžiamoji byla Nr. 2K-105/2014 nuasmeninta

                                                                    Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00308-2011-4

                                                                    Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                    1.2.19.3; 2.1.7.4

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 7 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Gintaro Godos, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. V. kasacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 12 d. ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 29 d. nuosprendžių.

              Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu E. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį 70 MGL (9100 Lt) dydžio bauda, vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 42 straipsnio 6 dalimi, 682 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimas vieneriems metams; pagal BK 227 straipsnio 4 dalį – 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos, jas apimant, ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – 70 MGL (9100 Lt) dydžio bauda ir baudžiamojo poveikio priemonė – teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimas vieneriems metams. Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas – viena para, tai prilyginama 2 MGL dydžių baudai. Galutinis baudos dydis nustatytas – 8840 Lt.

              Šiuo nuosprendžiu nuteisti ir V. M. bei J. K., tačiau dėl jų kasacinių skundų nepaduota.

              Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 29 d. nuosprendžiu Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio dalis dėl E. V. nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, V. M. ir J. K. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 228 straipsnio 1 dalį panaikinta, juos išteisinant nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių; panaikintas E. V. pagal BK 227 straipsnio 4 dalį paskirtos bausmės bendrinimas, vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

              Teisėjų kolegija

nustatė:

E. V. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad vykdydamas bendrą nusikalstamą susitarimą su J. K. ir V. M., būdamas valstybės tarnautojas – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (duomenys neskelbtini) apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi bei pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktų reikalavimus laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, tinkamai atlikti pareigines funkcijas, laikytis teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nesilaikydamas Valstybinės mokesčių inspekcijos valstybės tarnautojo Elgesio kodekso 8.1, 9.1 ir 15,4 punktų reikalavimų nesinaudoti savo tarnybine padėtimi siekiant paveikti kitų asmenų sprendimą, jei tai gali sukelti interesų konfliktą, saugoti nepriekaištingą valstybės tarnautojo reputaciją, savo tarnybines pareigas eiti nepriekaištingai, būti nepaperkamu ir nepapirkinėti kitų asmenų, taip pat pažeisdamas valstybės deklaruojamus įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo ir skaidrumo principus, 2011 m. lapkričio 3 d., nuo 11.01 iki 11.08 val., atvyko į (duomenys neskelbtini) prokuratūrą, esančią (duomenys neskelbtini), pas prokurorą E. A. ir užuominomis prašydamas kurstė prokurorą piktnaudžiauti tarnybine padėtimi – ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) atlikti neteisėtus veiksmus, dėl kurių būtų pakeista įtariamojo J. K. procesinė padėtis ir jis išvengtų baudžiamosios atsakomybės. Tuo pačiu laiku ir vietoje, be J. K. ir V. M. žinios, E. V., išeidamas iš susitarimo ribų, valstybės tarnautojui – (duomenys neskelbtini) prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorui E. A. davė kyšį – 99,99 Lt vertės alkoholinį gėrimą „Fridtjof NANSEN COGNAC X.O“ ir 14,99 Lt vertės skardinę lašišinių žuvų grūdėtųjų raudonųjų ikrų „Lemberg Lachskaviar“ dėžutę už pageidaujamą prokuroro E. A. neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, dėl kurių ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) būtų pakeista įtariamojo J. K. procesinė padėtis ir J. K. išvengtų baudžiamosios atsakomybės. Taip didelės neturtinio pobūdžio moralinės ir organizacinės žalos patyrė valstybė, nes buvo iškraipyta valstybės tarnautojo – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (duomenys neskelbtini) apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko tarnybos esmė ir turinys, pažemintas ir sumenkintas valstybės institucijos – Valstybinės mokesčių inspekcijos autoritetas ir diskredituotas valstybės tarnautojo vardas.

              Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, pripažino, kad E. V. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas nepagrįstai, nes byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jis būtent dėl savo einamų pareigų turėjo jam pareigybės suteiktus įgaliojimus daryti įtaką prokuroro E. A. sprendimams jo kontroliuojamame ikiteisminiame tyrime. E. V., vykdamas pas prokurorą, veikė ne kaip valstybės tarnautojas ir jokiais savo tarnybos įgaliojimais nesinaudojo.

Kasaciniu skundu nuteistasis E. V. prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 227 straipsnio 4 dalį, ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 29 d. nuosprendžio dalį, kuria pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista, ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, priimdami savo procesinius sprendimus, įrodymus vertino remdamiesi ne išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, darė prielaidų pobūdžio išvadas. Kaltė dėl BK 227 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos grindžiama vienintelio liudytojo E. A., dirbančio (duomenys neskelbtini) prokuratūros prokuroru, nenuosekliais parodymais. Kasatorius teigia apeliaciniame skunde išdėstęs liudytojo E. A. parodymų chronologiją, iš jų aiškūs jo parodymų prieštaravimai, tačiau teismas šių argumentų tinkamai neišnagrinėjo ir neįvertino. Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatoriaus, nekonstatavo, kad pokalbis su prokuroru E. A. apie bylą, kurios ikiteisminį tyrimą jis kontroliavo, nebuvo skirtas paveikti prokurorą E. A., kad šis pakeistų J. K. procesinę padėtį ir J. K. išvengtų baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino tos aplinkybės, kad J. K. ir V. M. kaltinime nurodyti veiksmai buvo atlikti siekiant paveikti kasatorių daryti įtaką prokurorui E. A. taip, kad jis atliktų neteisėtus veiksmus, dėl kurių būtų pakeista J. K. procesinė padėtis ir šis išvengtų baudžiamosios atsakomybės. Ši aplinkybė reikšminga E. V. padarytos veikos vertinimui, nes iš nuosprendžio, anot kasatoriaus, išplaukia, kad pas E. A. jis vyko savo iniciatyva. Apeliaciniame skunde E. V. teigia išdėstęs argumentus dėl baudžiamojo proceso netinkamumo, patraukiant jį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, tačiau jie liko neišnagrinėti.

Atsiliepimu į nuteistojo E. V. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintas Ivanauskas prašo kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad didžioji kasacinio skundo dalis neatitinka kasaciniam skundui keliamų reikalavimų. Kaip esminius BPK 20 straipsnio pažeidimus A. V. nurodo, kad teismai neteisingai vertino liudytojo E. A. ir paties E. V. paaiškinimus. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų bylos aplinkybių, jas įvertino. Nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis nėra pagrindo.

              Kasacinis skundas atmestinas.

              Pagal BK 227 straipsnio 4 dalį atsako tas asmuo, kuris tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė mažesnės negu 1 MGL dydžio vertės kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens teisėtą arba neteisėtą veikimą ar neveikimą, vykdant įgaliojimus. Taigi papirkimas objektyviai reiškiasi bent vieno iš alternatyvių veiksmų padarymu: kyšio pasiūlymu, pažadu jį duoti, susitarimu duoti kyšį ar jo davimu. Kvalifikuojant asmens veiksmus pagal BK 227 straipsnį, esminę reikšmę turi ne tai, kieno naudai siūloma, žadama, susitariama duoti kyšį ar jis yra duodamas, o tai, ko siekiama tokiais veiksmais. Šiuo atveju būtina nustatyti, kad siūlant, žadant, susitariant duoti ar duodant pinigus ar kitas turtines vertybes, valstybės tarnautoją (jam prilygintą asmenį) siekiama paveikti, kad jis, vykdydamas įgaliojimus, elgtųsi taip, kaip to pageidauja papirkėjas. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, vadovaudamiesi surinktų, ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma, padarė pagrįstas ir teisėtas išvadas dėl E. V. padarytos nusikalstamos veikos objektyvių ir subjektyviųjų požymių. BPK nustatyta tvarka ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad J. K. baudžiamosios bylos ikiteisminį tyrimą kontroliuojančiam prokurorui E. A. E. V. davė 114,98 Lt vertės kyšį (konjako butelį ir raudonųjų lašišinių žuvų ikrų dėžutę), siekdamas konkretaus tikslo – paveikti prokurorą, kad jis inicijuotų J. K. procesinės padėties baudžiamojoje byloje pakeitimą ir J. K. išvengtų baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas išteisinti E. V. dėl BK 228 straipsnio 1 dalyje, J. K. ir V. M. – dėl BK 24 straipsnio 5 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų padarymo nėra pagrindas konstatuoti, jog E. V. negalėjo būti nuteistas už BK 227 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą. E. V. buvo aiškiai ir suprantamai pareikštas kaltinimas dėl BK 227 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Apeliacinės instancijos teismas, išteisinęs E. V. dėl BK 228 straipsnio 1 dalyje nusikalstamos veikos padarymo, pagrįstai nepasisakė dėl apeliaciniame skunde kelto kaltinimo keitimo proceso metu, nes šis proceso veiksmas buvo susijęs su veika, dėl kurios E. V. buvo išteisintas.

              Apeliaciniame skunde dėl BK 227 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos inkriminavimo E. V. buvo nurodęs, kad pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių dėl jo apsilankymo pas E. A. tikslo, pokalbio, vykusio ten, pobūdžio bei apimties. Apeliaciniame skunde buvo kvestionuojamas veikos tikslas – ne kaip kyšio davimas už kokius nors prokuroro veiksmus, o tikintis kartu suvartoti produktus, pabrėžiant, kad E. A. parodymai – prielaidų pobūdžio teiginiai. Nepagrįstas kasatoriaus teigimas, kad apeliacinis jo skundas liko neišnagrinėtas. Byloje pripažinti įrodymais duomenys įvertinti ir atskirai, ir kaip visuma. Tai, kad teismai įvertino įrodymus ne taip, kaip norėjo kasatorius, nereiškia jokio vertinimo taisyklių pažeidimo.

              Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys į tai, kad teismas tikrina bylą tik teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad teismas tikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą, remdamasis juose nustatytomis veikos aplinkybėmis, pats iš naujo įrodymų nevertina ir bylos aplinkybių nenustatinėja. Įrodymus teismai privalo vertinti laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal teismų praktiką, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Kasacinio skundo teiginiai, kuriais nesutinkama su teismų atliktu įrodymų vertinimu, ginčijamas atskirų liudytojų parodymų patikimumas, nesutinkama su nustatytomis bylos aplinkybėmis, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl BK 227 straipsnio 4 dalies inkriminavimo E. V., aiškinosi dėl šio apsilankymo pas prokurorą E. A. tikslo, atmetė pagrįstai ir motyvuotai E. V. versiją apie kyšio dalyko galimą suvartojimą prokuroro kabinete. 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

              Nuteistojo E. V. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                     Aurelijus Gutauskas

                                                                                    Alvydas Pikelis

                                                                                    Gintaras Goda