Baudžiamoji
byla Nr. 1A-99/2010
Procesinio sprendimo
kategorijos:
1.2.14.6.2,
1.2.14.7.2

LIETUVOS
Apeliacinis teismas
NUOSPRENDIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. kovo 22 d.
Vilnius
Lietuvos
apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš
kolegijos pirmininko Svajūno
Knizlerio,
teisėjų: Valdimaro
Bavėjano ir Kęstučio Jucio,
sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,
dalyvaujant prokurorams Dariui Karčinskui, Gintautui
Paškevičiui,
nuteistajam J.
T. ,
gynėjui advokatui Remigijui Merkevičiui,
vertėjai Žanai Tadorovskajai, Alvyrai Klipčiuvienei,
teismo posėdyje
apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J.
T. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos
teismo 2009 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, kuriuo J. T. pripažintas kaltu ir nuteistas:
pagal Lietuvos
Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį - dvejiems
metams ir aštuoniems mėnesiams laisvės atėmimo,
pagal BK 184 straipsnio
2 dalį – vieneriems metams ir aštuoniems mėnesiams laisvės atėmimo,
pagal BK 300 straipsnio
2 dalį – vieneriems metams ir keturiems mėnesiams laisvės atėmimo,
pagal BK 182 straipsnio
1 dalį (dėl teisės į 18.633,77 litų PVM atskaitą įgijimo bei prievolės šiai
sumai panaikinimo) – 35 paroms arešto,
pagal BK 300 straipsnio
1 dalį (dėl PVM deklaracijų suklastojimo ir panaudojimo) – 35 paroms arešto,
pagal BK 182 straipsnio
1 dalį (dėl teisės į 26.396 litų pelno mokesčio atskaitą įgijimo ir prievolės
šią sumą sumokėti, panaikinimą) – 40 parų arešto,
pagal BK 300 straipsnio
1 dalį (dėl metinių pelno mokesčių deklaracijų suklastojimo bei panaudojimo) – 40
parų arešto.
Nuosprendžiu pagal BK
183 straipsnio 2 dalį, BK 184 straipsnio
2 dalį ir BK 300 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63
straipsnio 5 dalies 1 punktu, subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta
- dvejų metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Bausmės, paskirtos
pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl teisės į
18.633,77 PVM atskaitą įgijimo bei prievolės panaikinimo ir dokumentų tai sumai
suklastojimo bei jų panaudojimo), vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu,
subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta - 35 parų arešto bausmė.
Bausmės, paskirtos
pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl teisės į 26.396
lt pelno mokesčio atskaitą bei prievolės šiai sumai išvengimo ir dokumentų šiai
sumai suklastojimo), vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu,
subendrintos apėmimo būdu ir paskirti subendrinta – 40 parų arešto bausmė.
Paskirtos subendrintos
dvejų metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimo, 35 parų ir 40 parų arešto bausmės,
vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu subendrintos apėmimo būdu ir
galutinė subendrinta bausmė paskirta dveji metai ir aštuoni mėnesiai laisvės
atėmimo, atliekant ją pataisos namuose.
Tuo pačiu
nuosprendžiu J. T. išteisintas pagal BK
222 straipsnio 1 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
Teisėjų kolegija,
išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
J.
T. nuteistas už tai, kad nuo 2002 m. sausio 1 d. iki
2003 m. rugsėjo 1 d., būdamas UAB “V” komercijos direktoriumi ir užimamų
pareigų bei teisiškai apibrėžtų įgalinimų pagrindu savo valdyme turėdamas
svetimą UAB „V“ turtą, o 2003 m. rugsėjo - 2004 m. gegužės mėnesiais – būdamas
šios bendrovės direktoriumi ir užimamų pareigų pagrindu turėdamas teisę
pavaldiniams duoti nurodymus dėl bendrovės turto panaudojimo, veikdamas
vieninga tyčia, 2002 m. sausio - 2004 m. gegužės mėnesių laikotarpiu,
bendrininkų grupėje su asmeniui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas
atliekamas atskiroje byloje, siekdamas iš pagal suklastotus dokumentus
tretiesiems asmenims pervedamų sumų pasisavinti 90 procentų pervestos pinigų
sumos bei 10 procentų pervestos sumos palikti tretiesiems asmenims, iš
bendrininko, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atliekamas atskiroje byloje,
per eilę kartų įsigijęs 328.183,14 lt sumai žinomai suklastotus dokumentus - A. K. firmos “A” PVM
sąskaitas faktūras serija GDB Nr. 2914480, serija GBB Nr. 5475951, 5475960,
serija GBD 3290767, 3290776, 3290777, 3290786, 3290803, 3290804, UAB “E” PVM
sąskaitas faktūras serija LEA Nr. 3165440, 3165448, 3165446 su prie jos pridėtu
2003 m. vasario 10 d. priėmimo perdavimo aktu Nr. 5, 3165455 su prie jos
pridėtu 2003 m. kovo 25 d. priėmimo perdavimo aktu Nr. 6, 3165459, 3165462,
2003 m. vasario 11 d. UAB “IAB” sutartį Nr. P01/02-2003 ir 2003 m. balandžio 3
d. bei 2003 m. balandžio 18 d. priedus Nr. 1 ir Nr. 2 prie jos, 2004 m.
balandžio 3 d. susitarimą dėl paslaugų teikimo Nr. P5-2003/04 bei PVM sąskaitas
faktūras serija LEA, Nr. 7021373, 7021380, 7021393, 7021397, 7021405, 7021408,
7021410, serija LEB, Nr. 5527962 su prie jos pridėtu 2003 m. spalio 8 d.
priėmimo aktu pagal sutartį Nr. P34-2003/05, 5527966, 5527982, 5528022,
5528033, 5528037, 5528041, 5528073, liudijančius, kad už tariamai minėtų firmų
parduotas, o UAB “V” iš jų nupirktas prekes ir paslaugas UAB “V” sumokėjo
328.183, 14 lt (jų tarpe 278.121,28 lt sudarė tariamai pirktų prekių ir
paslaugų vertė + 50.062 lt sudarė mokėtinas PVM), patvirtinęs minėtus
dokumentus savo parašais, suklastojo tikrus dokumentus – PVM sąskaitas faktūras
bei pagamino netikrus dokumentus – sutartis, paslaugų suteikimo sutartis ir,
atidavęs juos bendrovės finansininkams, šiuos jam žinomai suklastotus dokumentus
panaudojo. Bendrovės finansininkams per eilę kartų pagal suklastotus dokumentus
pavedimais A. K. firmai,
UAB “E”, ir UAB “IAB” pervedus 328.183,14 lt, jis per eilę kartų nuo pervestų
piniginių lėšų gavęs siektą pasisavinti 90 procentų dydžio sumą, kurią sudarė
ne mažiau, kaip 295.364,83 lt bei ją panaudojęs nenustatytų poreikių
tenkinimui, pagamindamas ir panaudodamas žinomai suklastotus dokumentus,
pasisavinimo būdu užvaldė didelės, ne mažiau kaip 295.364,83 lt vertės svetimą
turtą bei perleidęs tretiesiems asmenims ne mažiau kaip 32.818,32 lt vertės
svetimą turtą, didelės vertės svetimą turtą iššvaistė.
Be to, J. T. nuteistas ir už tai, kad 2003 m. rugsėjo –
2004 m. birželio mėnesiais, būdamas UAB “V”“ direktoriumi, 2003 m. rugsėjo 24,
2003 m. spalio 22, 2003 m. lapkričio 20, 2003 m. gruodžio 19, 2004 m. sausio
22, 2004 m. kovo 12, 2004 m. balandžio 14, 2004 m. gegužės 14, 2004 m. birželio
21 dienomis, veikdamas vieninga tyčia, žinodamas, kad VMI pateikiamose PVM
deklaracijose teisė į 18.633,77 lt PVM atskaitą pagrįsta jo paties suklastotais
dokumentais – suklastotomis PVM sąskaitomis faktūromis, sutartimis, paslaugų
atlikimo aktais, 2003 m. rugsėjo 24, 2003 m. spalio 22, 2003 m. lapkričio 20,
2003 m. gruodžio 19, 2004 m. sausio 22, 2004 m. kovo 12, 2004 m. balandžio 14,
2004 m. gegužės 14, 2004 m. birželio 21 dienomis savo parašu patvirtinęs PVM
deklaracijas, suklastojo dokumentus – PVM deklaracijas, o perdavęs jas
bendrovės finansininkams jų pateikimui VMI, jam žinomai suklastotus dokumentus
– PVM deklaracijas, panaudojo ir tokiu būdu, veikdamas vieninga tyčia, apgaule
UAB “V” naudai įgijo turtinę teisę į 18.633,77 lt PVM atskaitą bei panaikino UAB
„“V”‘ turtinę prievolę sumokėti šią sumą į valstybės biudžetą.
Be to, J. T. nuteistas už tai, kad 2003 m. rugsėjo 25 d.
ir 2004 m. rugsėjo 23 d., būdamas UAB “V”“ direktoriumi, žinodamas, kad
metinėse pelno mokesčio deklaracijose už 2002 ir 2003 metus teisė į 26.396 lt
metines pelno atskaitas paremta jo paties suklastotais dokumentais –
suklastotomis PVM sąskaitomis faktūromis, sutartimis, darbų ir paslaugų
atlikimo aktais, veikdamas vieninga tyčia, 2003 m. rugsėjo 25 d. ir 2004 m.
rugsėjo 23 d. savo parašais patvirtinęs metines pelno mokesčio deklaracijas už
2002 ir 2003 metus, suklastojo dokumentus – metines pelno mokesčio deklaracijas
už 2002 ir 2003 metus, o perdavęs jas bendrovės finansininkams jų pateikimui
VMI, jam žinomai suklastotus dokumentus – metines pelno mokesčio deklaracijas
už 2002 ir 2003 metus, panaudojo ir tokiu būdu, veikdamas vieninga tyčia, apgaule
UAB “V” naudai įgijo turtinę teisę į 26.396 lt pelno mokesčio atskaitą už 2002
ir 2003 metus ir panaikino UAB “V” turtinę
prievolę sumokėti šią sumą į valstybės biudžetą.
J.
T. taip pat buvo kaltinamas tuo, kad būdamas UAB “V”
direktoriumi, atsakingu už buhalterinės apskaitos tvarkymą, pažeisdamas
Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies
reikalavimus ir 2003 m. rugpjūčio – 2004 m. laikotarpiu, įtraukęs į buhalterinę
apskaitą jam žinomai suklastotus dokumentus
- A. K. firmos “A”
PVM sąskaitas faktūras serija GDB Nr. 2914480, serija GBB Nr. 5475951, 5475960,
serija GBD 3290767, 3290776, 3290777, 3290786, 3290803, 3290804, UAB “E” PVM
sąskaitas faktūras serija LEA Nr. 3165440, 3165448, 3165446 su prie jos pridėtu
2003 m. vasario 10 d. priėmimo perdavimo aktu Nr. 5, 3165455 su prie jos
pridėtu 2003 m. kovo 25 d. priėmimo perdavimo aktu Nr. 6, 3165459, 3165462,
2003 m. vasario 11 d. UAB “IAB” sutartį Nr. P01/02-2003 ir 2003 m. balandžio 3
d. bei 2003 m. balandžio 18 d. priedus Nr. 1 ir Nr. 2 prie jos, 2004 m.
balandžio 3 d. susitarimą dėl paslaugų teikimo Nr. P5-2003/04 bei PVM sąskaitas
faktūras serija LEA, Nr. 7021373, 7021380, 7021393, 7021397, 7021405, 7021408,
7021410, serija LEB, Nr. 5527962 su prie jos pridėtu 2003 m. spalio 8 d.
priėmimo aktu pagal sutartį Nr. P34-2003/05, 5527966, 5527982, 5528022,
5528033, 5528037, 5528041, 5528073, liudijančius, kad už tariamai minėtų firmų
parduotas, o UAB “V” iš jų nupirktas prekes ir paslaugas UAB “V” sumokėjo
328.183, 14 lt (jų tarpe 278.121,28 lt sudarė tariamai pirktų prekių ir
paslaugų vertė + 50.062 lt sudarė mokėtinas PVM) bei patvirtinęs minėtus
dokumentus savo parašais, apgaulingai tvarkė UAB “V” buhalterinę apskaitą ir
dėl to nebuvo galima nustatyti UAB “V” 2003 – 2004 m. veiklos, įsipareigojimų
dydžio ir struktūros.
Apeliaciniu skundu nuteistasis J. T. prašo pakeisti Kauno apygardos teismo
2009 m. gegužės 5 d. nuosprendį ir arba jį išteisinti pagal BK 183 straipsnio 2
dalį, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių,
arba jam inkriminuotas, BK 183
straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas vertinti kaip pavienes ir
kvalifikuoti jas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį bei vadovaujantis BK 55
straipsniu už šias nusikalstamas veikas skirti jam su laisvės atėmimu
nesusijusias bausmes,
arba už nusikalstamos veikos,
numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje padarymą, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3
dalimi ar BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punktu skirti bausmę, nesusijusią su
laisvės atėmimu, o inkriminuotą svetimo turto iššvaistymą iš BK 184 straipsnio
2 dalies perkvalifikuoti į nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 straipsnio 1
dalyje (įvertinant sumažėjusią iššvaistytų piniginių lėšų sumą) ir vadovaujantis
BK 55 straipsniu skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu,
arba jam inkriminuotas, BK 184
straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas vertinti kaip pavienes ir
kvalifikuoti jas pagal BK 184 straipsnio 1 dalį bei vadovaujantis BK 55
straipsniu už šias nusikalstamas veikas skirti su laisvės atėmimu nesusijusias
bausmes. Tokiu atveju, jeigu jam inkriminuotas svetimo turto iššvaistymas
nebūtų kvalifikuojamas pagal BK 184 straipsnio 1 dalį, nuteistasis už
nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje padarymą prašo
vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi ar BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punktu skirti
bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu bei išteisinti jį pagal BK 300
straipsnio 2 dalį (redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2006 m.
vasario 10 d.), nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių,
arba jam inkriminuotas, BK 300
straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas vertinti kaip pavienes ir
kvalifikuoti jas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, arba vertinti apskritai kaip vieną
nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje ir vadovaujantis BK 55
straipsniu skirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu,
arba už nusikalstamos veikos,
numatytos BK 300 straipsnio 2 dalyje, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi
ar BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punktu skirti bausmę, nesusijusią su laisvės
atėmimu, o dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje (dvi nusikalstamos
veikos) ir BK 300 straipsnio 1 dalyje (dvi nusikalstamos veikos), vadovaujantis
BK 55 straipsniu skirti jam su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes.
Apelianto nuomone, apygardos
teismo nuosprendis, dalyje, kurioje jam skirtos griežtos realios laisvės
atėmimo bausmės bei dalyje, kurioje jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas
veikas, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje ir 300
straipsnio 2 dalyje yra neteisingas, priimtas nevisapusiškai ir neobjektyviai
įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes bei netinkamai pritaikius BK bendrosios
ir specialiosios dalių nuostatas.
Nuteistasis mano, kad apygardos
teismas nepagrįstai jo veiksmus įvertino kaip nusikalstamą veiką numatytą BK
183 straipsnyje, nes ne visos A. K. vadovaujamų
įmonių uždarajai akcinei bendrovei “V” pateiktos PVM sąskaitos faktūros buvo
suklastotos. Dalis šiomis PVM sąskaitomis faktūromis pagrįstų prekių ir paslaugų
UAB “V” buvo suteiktos realiai. Nuteistojo prašymu A. K. UAB “V” realiai (faktiškai) pateikė tam
tikras prekes ir suteikė tam tikras paslaugas ir šioms realiai, faktiškai UAB “V”
suteiktoms prekėms ar (ir) paslaugoms buhalteriškai pagrįsti pateikė savo vadovaujamų
įmonių išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Konkrečiai A. K. pagamino ir pateikė reklaminius
lankstinukus „Viljandi langai ir durys", nurodytus A. K. firmos “A” 2002 m. balandžio 8 d.
išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje serija GBB Nr. 5475951 (šią PVM sąskaitą
faktūrą pasirašė nuteistasis), UAB „E" 2003 m. kovo 25 d. išrašytoje PVM
sąskaitoje faktūroje serija LEA Nr. 3165455 (šią PVM sąskaitą faktūrą pasirašė
nuteistasis), UAB „IAB" 2004 m. vasario 12 d. išrašytoje PVM sąskaitoje
faktūroje serija LEB Nr. 5528022 (šią PVM sąskaitą faktūrą pasirašė P. A. ), UAB “IAB” 2004 m.
balandžio 16 d. išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje serija LEB Nr. 5528041 (šią
PVM sąskaitą faktūrą pasirašė P. A. ).
Bendra aukščiau minėtose PVM sąskaitose faktūrose nurodyta suma, kurią už realiai
(faktiškai) gautus reklaminius lankstinukus UAB “V” sumokėjo šiose PVM sąskaitose
faktūrose įvardytoms įmonėms, yra 31 928,44 Lt, išskirta PVM suma - 4 870,44
Lt. Šias aplinkybes, nuteistojo teigimu, tiek jis, tiek A. K. , tiek liudytojas P. A. tvirtino nuo pat pirmosios apklausos, tai
visi jie patvirtino ir bylą nagrinėjant apygardos teisme.
Tačiau, apelianto nuomone, šiam,
kaip vėliau paaiškėjo pakankamai reikšmingam, faktui nei baudžiamojo
persekiojimo institucijos, nei Kauno apygardos teismas neteikė dėmesio.
Nuteistasis J. T. nurodo,
kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas jam nuolat kartojo, jog jis neprivalo
akcentuoti šio aspekto, nes pripažįsta pagrindinius inkriminuotos veikos
aspektus ir vadovaujantis nusistovėjusia teismų praktika, bus nubaustas
pinigine bauda. Tuo tarpu jei ikiteisminio tyrimo metu akcentuos ir prašys
tirti šį momentą (realų paslaugų ar prekių suteikimą), užsitęs pats
ikiteisminis tyrimas, bus apsunkintas darbas specialistams, o jokios
pragmatinės naudos iš to nebus. Nebūdamas teisės žinovu, pasitikėdamas
ikiteisminio tyrimo pareigūnu ir siekdamas greito proceso, nuteistasis teigia neakcentavęs
šio klausimo, tačiau jo niekuomet ir nenutylėjęs. Pareiškus galutinį įtarimą,
ikiteisminio tyrimo pareigūnas ir toliau tikino, kad net ir nustačius UAB “V”
realiai suteiktų paslaugų ar prekių dalį (piniginę vertę), reiškiamas įtarimas
nesikeis, tai neturės įtakos nei galutiniam inkriminuotos veikos teisiniam
kvalifikavimui, nei skirtinai bausmei. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas ir toliau
garantavo, kad nuteistajam bus paskirta tik piniginė bausmė. Apeliantas teigia,
kad baimindamasis, jog šio aspekto iškėlimas gali užvilkinti procesą teisme ir
toliau pasitikėdamas tuo, kuo įtikinėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnas (t.y.
nenorom, tačiau tyliai sutikdamas su tuo, kad būtų apkaltintas tuo, ko iš esmės
nepadarė, tačiau tikėdamasis galutinės bausmės, nesusijusios su realiu laisvės
atėmimu, šio aspekto jis neakcentavo ir Kauno apygardos teisme.
Tačiau, nuteistojo nuomone, Kauno
apygardos teismui perkvalifikavus jo padarytą nusikalstamą veiką ir atskirai
nuteisus pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, šis aspektas tampa itin reikšmingas.
Jis reikšmingas ir vertinant inkriminuotą „didelės vertės" svetimo turto
pasisavinimą (BK 183 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, nuteistasis J. T. mano, jog neturi kitos
išeities, kaip tik prašyti teismą atsižvelgti į šį faktą ir atitinkamai
pakeisti jam inkriminuotą, tariamai pasisavintą piniginių lėšų sumą (t. y. nusikalstama
veika padarytos žalos dydį). Kartu nuteistasis pripažįsta, kad visgi didžioji A. K. vadovaujamų įmonių
išrašytų PVM sąskaitų faktūrų dalis yra fiktyvios.
Be to, visas neteisėtai
išgrynintas UAB „“V”“ pinigines lėšas nuteistasis teigia panaudojęs išimtinai
UAB “V” reikmėms. Nuteistojo J. T. teigimu,
UAB “V” piniginių lėšų gryninimas naudojantis neteisėtomis A. K. vadovaujamų įmonių paslaugomis
(buhalterinės apskaitos dokumentais) jam buvo reikalingos būtent tik tam, kad jis
galėtų vystyti UAB “V” veiklą, t. y., kad UAB “V” gautų pelningus užsakymus ar
laimėtų konkursus, jis manė, kad privalo užsakovams rengti įvairius priėmimus,
reprezentacijas, atskirais atvejais mokėti jiems grynuosius pinigus. Apeliantas
mano, kad būtent dėl to UAB “V” akcininkai nereiškia jam ieškinių bei kitokių
turinio pobūdžio pretenzijų.
Dėl aukščiau minėtų aplinkybių
nuteistasis daro išvadą, kad jo elgesyje nėra ir niekuomet nebuvo visoms turtinio pobūdžio
nusikalstamoms veikoms (tarp jų ir numatytai BK 183 straipsnyje) būdingo
svarbiausio požymio - savanaudiškumo.
Kauno apygardos teismo nuosprendyje
konstatuota, jog J. T. nenurodė
kada, kur ir kokius priėmimus ar susitikimus už gautus išgrynintus pinigus jis
surengė, kas juose dalyvavo, kam, kiek ir už kokias esamas, būsimas ar buvusias
paslaugas mokėjo ir pan. Apelianto nuomone, tai perdaug formalūs argumentai,
nes apie tai, kad išgrynintas pinigines lėšas jis naudojo išimtinai UAB “V”
reikmėms ir interesais, jis nuosekliai tvirtino nuo pat pirmosios apklausos.
Tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūnai nekreipė dėmesio į šiuos jo žodžius, jų
neanalizavo, neprašė jų detalizuoti. Nuteistojo nuomone, ikiteisminio tyrimo
pareigūnai šioje vietoje iš esmės jį apgavo, nes nuolat, primygtinai įtikinėjo,
kad savo parodymuose jis apsiribotų tik pagrindiniais (svarbiausiais) faktais,
nekalbėtų apie detales, neprašytų nustatyti tiksliais įvykių aplinkybes ir
pan., nes, esą, tai jam bus nenaudinga, atsižvelgiant į tai, jog vis viena jam
bus skirta piniginė bauda. J. T. teigia,
kad praėjus tiek daug metų nuo įvykių, jis nebegali prisiminti, kada rengė
priėmimus, kam dovanojo dovanas, suvenyrus ar davė pinigines lėšas. Tuo metu,
kai vyko pirmieji tyrimo veiksmai (pirmosios apklausos), jis mano, jog neabejotinai
būtų bent iliustratyviai prisiminęs šiuos faktus ir davęs apie juos konkrečius parodymus.
Tačiau to ikiteisminio tyrimo pareigūnams nereikėjo, jie laikė tai visiškai
nereikšmingu faktu.
Šią situaciją vertindamas
teisiniu požiūriu, apeliantas mano, jog šiuo aspektu jį kaip kaltinamąjį saugo
LR Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija bei
jos nulemtas įrodinėjimo pareigos priskyrimas kaltintojui, nes iš nekaltumo
prezumpcijos seka teisinis standartas, jog neįrodytas asmens kaltumas yra
tolygus įrodytam nekaltumui.
Tuo tarpu teismas nuosprendyje
tvirtina, kad nesant kaltinamojo parodymus pagrindžiančių duomenų, J. T. parodymai šioje dalyje
yra deklaratyvūs. Nuteistojo nuomone, tokios nuosprendžio formuluotės rodo, kad
Kauno apygardos teismas neteisėtai perkėlė jam įrodinėjimo pareigą ir
įpareigojo konkrečiais įrodymais paneigti valstybinio kaltintojo teiginius. Kita
vertus, ši nuosprendžio formuluotė leidžia manyti ir tai, kad valstybinis
kaltintojas neįrodo fakto, kurį privalo įrodyti įrodinėdamas svetimo turto
pasisavinimą, nes nepakanka įrodyti, kad nuteistasis gavo išgrynintus pinigus,
privalu įrodyti, kad šiuos išgrynintus pinigus jis pasisavino (pavertė savo
turtu) bei niekaip nepaneigia tvirtinimo, kad visas išgrynintas pinigines lėšas
jis panaudojo išimtinai UAB “V” interesais. Atsižvelgdamas į tai bei vadovaudamasis
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartimi baudžiamojoje
byloje Nr. 2K-131/2009, apeliantas mano, kad Kauno apygardos teismas netinkamai
pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai pripažino nuteistąjį kaltu pagal BK
183 straipsnio 2 dalį.
Be to, nuteistasis J. T. mano, kad apygardos
teismas nepagrįstai jo padarytą, BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą
nusikalstamą veiką vertino kaip tęstinę, nes atskiros nusikalstamos veikos
nebuvo apjungtos vieninga tyčia periodiškai ar tam tikrą laiką gryninti UAB “V”
pinigines lėšas. Apelianto teigimu, jis su A. K. dėl to niekada nesitarė. Nebuvo ir
išankstinio susitarimo, kokiomis sąlygomis bus gryninamos UAB “V” piniginės
lėšos, per kokias A. K. vadovaujamas
įmones tai bus daroma ar kokios paslaugos bus įrašomos į UAB “V” pateikiamas
PVM sąskaitas faktūras ir pan. Iš esmės - su A. K. jie nieko nesitarė ir neplanavo iš anksto.
Nuteistasis į pastarąjį kreipdavosi tik dviem atvejais, t. y. tuomet, kai UAB “V” iš tiesų buvo reikalingos
tam tikros realios prekės ar paslaugos, t. y. arba siekdamas su A. K. sudaryti ir įvykdyti
teisėtą sandorį, arba siekdamas sudaryti neleistiną sandorį (išgryninti pinigus).
Į A. K. jis kreipdavosi
tik tada (kiekvienąkart atskirai), kai iškildavo būtinybė turėti grynųjų
pinigų, kurie būtų sunaudojami atskiriems (konkretiems) tikslams: apmokėti
konkretų UAB “V” pristatymą, banketą, konkrečiu atveju reprezentuoti UAB “V”,
padovanoti konkrečią dovaną ar tam tikrą konkrečią pinigų sumą sumokėti tam
tikram konkrečiam asmeniui ar asmenims tam, kad UAB “V” laimėtų tam tikrą
konkretų konkursą, gautų konkretų užsakymą ir pan. Taigi kiekvienas kreipimasis
į A. K. prašant išgryninti
UAB “V” pinigines lėšas, buvo atskiras, konkretus, savarankiškas, apspręstas
konkrečios situacijos ir konkretaus tikslo. Kiekvienąkart atskirai buvo kalbama
ir dėl tokio išgryninimo sąlygų: koks procentas už šią neteisėtą paslaugą
turėtų likti A. K. ,
kokios prekės ar paslaugos bus įrašytos į PVM sąskaitas faktūras, per kokį
laiką bus įvykdyta ši neteisėta paslauga ir pan. Kitaip tariant, nuteistasis
mano, kad jo elgesyje su A. K. nebuvo
veikimo pagal tam tikrą iš anksto sutartą, nusistovėjusį modelį. Visus šiuos susitarimus
su A. K. ir nuteistojo
elgesį, jo manymu, vienija tik tai, kad jis visąlaik kreipdavosi tik į A. K. , o pastarasis šiems
tikslams naudojo tas pačias savo vadovaujamas įmones. Tačiau vien tik šios
aplinkybės, apelianto nuomone, negali būti vertinamos kaip tęstinės
nusikalstamos veikos požymis, nes vien tik į A. K. jis kreipdavosi tik todėl, kad žinojo, jog
jis gali suteikti tokią neteisėtą paslaugą, o kitų asmenų, kurie tą darytų,
nepažinojo. O už tai, kad šiems tikslams A. K. naudojo tas pačias įmones, jo manymu,
turėtų būti atsakingas tik A. K. .
Kokiu būdu ir naudodamasis kokiomis įmonėmis A. K. išgrynins pinigines lėšas, J. T. nerūpėjo ir šių aplinkybių neturėtų apimti jam
inkriminuota tyčia. Apelianto teigimu, šiuos jo išsakytus faktus tiek
ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nuosekliai
patvirtino ir A. K. . Faktinių
duomenų, kurie paneigtų šias aplinkybes, byloje nėra.
Apelianto nuomone, Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas baudžiamosiose bylose 2K-111/2007 bei 2K-451/2006
įvertino analogišką situaciją ir konstatavo, kad paprastai baudžiamosiose
bylose dėl nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms bei turtiniams
interesams, tęstine nusikalstama veika pripažįstami keli tapatūs, laiko
požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu,
analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko,
grobiant turtą iš to paties šaltinio, padarant žalą tam pačiam savininkui.
Tačiau priklausomai nuo veikos specifikos jos tęstinumui vertinti gali būti
keliami ir papildomi ar kitokie reikalavimai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
atkreipė dėmesį į tai, kad nors visi veiksmai siekiant užvaldyti grąžinamą PVM
permoką visiškai atsikartoja ir yra tapatūs, prasidėdavo tą pačią dieną,
įvairiems darbams buvo samdomi tie patys darbuotojai, visgi jie nėra pakankami
konstatuojant ar veika buvo tęstinė. Tačiau, tai svarbūs aspektai, pagal
kuriuos tikrintina, ar padaryta veika yra tęstinė, ar ne. Šio pobūdžio
baudžiamosiose bylose itin svarbus yra nusikalstamos veikos dalykas. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nuomone, tokio pobūdžio bylose jis yra labai svarbus ar
net lemiamas. Ir šiuo aspektu tęstine nusikalstama veika gali būti
nepripažįstami tokie veiksmai, kuomet kiekvienos iš nurodytų piniginių sumų
pagrobimas buvo organizuojamas ir įgyvendinamas atskirai, atliekant skirtingus
veiksmus, panaudojant skirtingus dokumentus ir t.t.
Dėl aukščiau paminėtų aplinkybių
apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas jo elgesį įvertindamas kaip
tęstinę nusikalstamą veiką ir ją kvalifikuodamas kaip sunkų nusikaltimą,
numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Todėl, nuteistojo nuomone, tuo atveju, jei būtų padaryta išvada, kad jo elgesys
neleistinai išgryninant UAB “V” pinigines lėšas yra nusikalstamas, šie jo
atlikti veiksmai galėtų būti kvalifikuojami kaip atskiros (pavienės)
nusikalstamos veikos, neinkriminuojant jam BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto
kvalifikuojančio požymio „didelės vertės svetimo turto".
Be to, nuteistojo J. T. nuomone, apygardos
teismas nuosprendžio dalyje, kurioje jis pripažintas kaltu pagal BK 184
straipsnio 2 dalį, taip pat netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir
nepagrįstai jam inkriminavo šią nusikalstamą veiką kvalifikuojantį požymį, t.
y. didelės vertės svetimo turto iššvaistymą.
Apelianto teigimu, ne visos A. K. UAB “V” pateiktos jo
vadovaujamų įmonių vardu išrašytos PVM sąskaitos faktūros yra fiktyvios, suklastotos,
nes nuteistojo prašymu A. K. pateikė
UAB “V” tam tikras prekes ir suteikė tam tikras paslaugas (pagamino ir pateikė
reklaminius lankstinukus) ir šioms realiai, faktiškai UAB “V” suteiktoms
prekėms ar paslaugoms buhalteriškai pagrįsti pateikė savo vadovaujamų įmonių
išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Aukščiau paminėtos prekės bei paslaugos, kurias
A. K. realiai, faktiškai
suteikė UAB “V”. Bendra šių realiai, faktiškai suteiktų prekių ar (ir) paslaugų
suma yra 31 928,44 Lt (išskirta PVM suma - 4 870,44 Lt). Todėl apeliantas
nekritikuodamas nuosprendyje nurodyto fakto, esą, A. K. visais atvejais likdavo 10 ar ne mažiau
kaip 10 procentų nuo bendros PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos sumos, teigia,
jog maksimali suma, kuri neteisėtai buvo palikta A. K. už teikiamas neteisėtas paslaugas (t. y.
piniginių lėšų išgryninimą), nebuvo ir negalėjo būti didesnė nei 31 250 Lt (250
MGL). Kitaip tariant, jei vadovautis nuosprendžio logika, 31 928,44 Lt UAB “V” A. K. nurodytoms ir vadovaujamoms
įmonėms sumokėjo už realiai, faktiškai suteiktas paslaugas ar (ir) pateiktas
prekes (reklaminius lankstinukus). Vadinasi, bendra UAB “V” A. K. vadovaujamoms įmonėms išmokėta suma yra 296
254,70 Lt (328 183,14 Lt - 31 928,44 Lt). Pasak Kauno apygardos teismo, A. K. likdavo 10 procentų
nuo pervestos sumos. Vadinasi, A. K.
nuo neteisėtai pervestos ir išgrynintos sumos galėjo likti tik kiek
daugiau nei 29 000 Lt, taigi mažiau nei 250 MGL (31 250 Lt).
Tokiu atveju, jei būtų padaryta
išvada, kad J. T. iššvaistė
UAB “V” pinigines lėšas (10 procentų nuo bendros neteisėtai A. K. pervestos sumos), nuteistasis, remdamasis
analogiškais argumentais kaip ir skundo dalyje dėl kvalifikuoto turto
pasisavinimo (BK 183 str. 2 d.), mano, kad šie jo veiksmai, galėtų būti
kvalifikuojami kaip atskiros nusikalstamos veikos, o ne kaip viena tęstinė
nusikalstama veika.
Be to, apeliantas atkreipia
dėmesį, kad apygardos teismas posėdyje net neužsiminęs apie tai, kad gali būti
keičiamas nusikalstamos veikos kvalifikavimas, nesuteikė galimybės žinoti naują
galimą kaltinimą ir nuo jo gintis. Tik nuosprendyje pakeisdamas inkriminuotos
nusikalstamos veikos kvalifikavimą papildomai inkriminuojant sunkų BK 184
straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą – didelės vertės svetimo turto
iššvaistymą, Kauno apygardos teismas pažeidė tiek pagrindinius bendruosius
baudžiamojo proceso principus, t. y. rungimosi principą, teisės iš anksto
žinoti reiškiamą kaltinimą ir nuo jo gintis, teisės į sąžiningą (staigmenomis
negrįstą) procesą, tiek Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso
(toliau – BPK) 256 straipsnyje įtvirtintas kaltinimo pakeitimo taisykles.
Apeliantas mano, kad pripažindamas jį kaltu padarius nusikalstamą veiką,
numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje, Kauno apygardos teismas išėjo už
valstybinio kaltinimo ribų, nes ne teisiamajame posėdyje, o pasitarimų
kambaryje pats suformulavo naują kaltinimą ir pagal jį nuteisė. Nuteistojo
teigimu, tokiu būdu Kauno apygardos teismas ne tik pažeidė jo teisę į gynybą,
bet ir buvo šališkas.
Nuteistasis apeliaciniame skunde
taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas pripažindamas jį kaltu
suklastojus ir panaudojus suklastotus buhalterinės apskaitos dokumentus
netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai jo veiką kvalifikavo
pagal BK 300 straipsnio 2 dalį. Apelianto teigimu, į A. K. jis kreipdavosi tik tada (kiekvienąkart
atskirai), kai iškildavo būtinybė turėti grynųjų pinigų, kurie būtų sunaudojami
atskiriems (konkretiems) tikslams. Kiekvienas kreipimasis į A. K. prašant išgryninti UAB “V” pinigines lėšas,
buvo atskiras, konkretus, savarankiškas, apspręstas konkrečios situacijos ir
konkretaus tikslo. Kiekvienąkart atskirai buvo derinamos ir piniginių lėšų
išgryninimo sąlygos. Dėl šių aplinkybių J. T. mano, kad tuo atveju, jei būtų pripažinta,
kad jo elgesys neleistinai išgryninant UAB “V” pinigines lėšas ir dalį šių lėšų
kaip atlygį paliekant A. K. ,
pažeidžia baudžiamąjį įstatymą, šie jo atlikti veiksmai galėtų būti
kvalifikuojami kaip atskiros (pavienės, savarankiškos) nusikalstamos veikos, neinkriminuojant
BK 183 straipsnio 2 dalyje ir 184 straipsnio 2 dalyje numatyto kvalifikuojančio
požymio „didelės vertės svetimo turto". Tuo atveju, jei būtų nuspręsta,
kad esamoje faktinėje situacijoje neturėtų būti inkriminuotas „didelės vertės"
svetimo turto pasisavinimo ar iššvaistymo požymis, nuteistasis mano, jog jo
elgesys klastojant pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus ir juos
panaudojant taip pat neturėtų būti kvalifikuojamas kaip nusikalstama veika,
kuria buvo padaryta „didelė žala" (BK 300 str. 2 d. redakcija, galiojusi
nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. vasario 10 d.).
Vis tik, jei būtų pripažinta, kad
išgrynindamas UAB „“V”" pinigines lėšas nuteistasis padarė didelę žalą,
tai nuteistojo nuomone, šią žalą jis padarė vienu veiksmu, t. y. jo veiksmai
klastojant buhalterinės apskaitos dokumentus nebuvo niekaip atskirti nuo siekio
ar veiksmų išgryninant (gaunant išgrynintas) UAB “V” pinigines lėšas. Net
pripažinus, kad padaryta didelė žala, nuteistasis mano, jog padarė vieningą
didelę žalą. Todėl šis „didelės žalos" požymis neturėtų būti inkriminuojamas
kaip dvi ar net trys nusikalstamos veikos (numatytos BK 183, 184 ir 300
straipsniuose) kvalifikuojantis ir dėl to neabejotinai jo atsakomybę
sunkinantis požymis. „Didelės žalos" požymį apima „didelės vertės svetimo
turto" požymis, numatytas BK 183 ir 184 straipsnių antrosiose dalyse ir
atskirai neturėtų būti kvalifikuojamas.
Apelianto teigimu, pirmosios
instancijos teismas pripažindamas jį kaltu suklastojus buhalterinės apskaitos
dokumentus ir juos panaudojus (BK 300 str. 2 d.), suklastojus ir panaudojus
suklastotas PVM ir pelno mokesčio deklaracijas (BK 300 str. 1 d.) bei apgaule UAB
“V” naudai įgijus turtinę teisę į PVM ir pelno mokesčio atskaitas bei
panaikinus UAB „“V”" turtinę prievolę sumokėti PVM ir pelno mokestį į Lietuvos
valstybės biudžetą (BK 182 str. 1 d.), netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą
ir nepagrįstai šiuos jo veiksmus įvertino kaip tęstinę nusikalstamą veiką.
Nuteistasis sutinka, kad teismas
jo elgesį patvirtinant tam tikrus buhalterinės apskaitos dokumentus (kuriuose
užfiksuotos tikrovės neatitinkančios ūkinės operacijos) ar konkretaus
mokestinio laikotarpio PVM ar pelno mokesčio deklaraciją, žinant, kad atskiroje
mokesčio deklaracijoje yra įtraukti ir duomenys iš suklastotų (tikrovės
neatitinkančių PVM sąskaitų faktūrų), pagrįstai (teisingai) kvalifikavo kaip
dokumento suklastojimą ir žinomai suklastoto dokumento panaudojimą (BK 300
str.) bei turtinės prievolės sumokėti tam tikras pinigų sumas į Lietuvos
valstybės biudžetą panaikinimą (BK 182 str.). Tačiau teigia, kad tvirtindamas
tam tikrą buhalterinės apskaitos dokumentą ar konkretaus mokestinio laikotarpio
deklaraciją jis neveikė vieninga tyčia, neturėjo vieningo sumanymo ar tikslo
suklastoti, tam tikrą konkretų skaičių (kiekį), ar kiek įmanoma daugiau ar
tiek, kiek pavyks buhalterinės apskaitos dokumentų. Neturėjo ir vieningo
sumanymo ar tikslo apgaule UAB “V” naudai įgyti turtinę teisę ar panaikinti
turtinę prievolę į, maksimaliai įmanomą ar tam tikrą iš anksto nustatytą į
Lietuvos valstybės biudžetą mokėtinų mokesčių sumą.
Nuteistojo teigimu, jis visuomet
pripažino ir šiuo metu pripažįsta, kad buhalterinės apskaitos dokumentus (PVM
sąskaitas faktūras) klastojo turėdamas vieną vienintelį tikslą - konkrečiu
laiku gauti konkrečią sumą grynųjų pinigų, nes tuo konkrečiu laiku turėjo
konkretų tikslą, kur tas išgrynintas pinigų sumas turės panaudoti UAB “V”
reikmėms. Be to teigia, kad parašu tvirtindamas PVM ar pelno mokesčio
deklaracijas, tuo metu net nesuvokė, kad daro žalą Lietuvos valstybės
biudžetui. Toks elgesys buvo automatiškas - kadangi į apskaitą buvo įtrauktos A. K. vadovaujamų įmonių
išrašytos PVM sąskaitos faktūros, nuteistasis teigia nesigilinęs, nes tai atrodė
savaime suprantama, kad šių sąskaitų turinys (duomenys) turi atsispindėti ir
PVM ar pelno mokesčio deklaracijose. Šie duomenys PVM ir pelno mokesčių
deklaracijose būdavo atspindimi automatiškai. Šiuo metu nuteistasis tai suvokia,
neteisina savo elgesio ir vienareikšmiai pripažįsta faktą, kad jo veiksmais
buvo padaryta žala Lietuvos valstybės biudžetui, nes dėl jo elgesio UAB “V” tuo
laikotarpiu iš tiesų išvengė tam tikrų mokestinių prievolių.
Apelianto nuomone, dokumentų
suklastojimo ir panaudojimo atveju vargu ar galima kalbėti apie vieningą tyčią
ar vieningą sumanymą, kartu ir apie tęstinę nusikalstamą veiką, numatytą BK 300
straipsnyje. Visų pirma, kad dokumentų suklastojimas ir suklastotų dokumentų
panaudojimas pats savaime nebuvo savarankiškas nusikalstamas elgesys. Tai - tam
tikra apgaulės forma, siekiant gauti išgrynintų pinigų. Todėl apskritai
diskutuotina, ar inkriminuojant BK 182, 183 ir 184 straipsnius (ypatingai šių
straipsnių antrąsias dalis) dar papildomai turi būti inkriminuojamas ir BK 300
straipsnis. Be to, nusikalstama veika, numatyta BK 300 straipsnyje, turi savo
savarankišką dalyką, yra padaroma tam tikroje vietoje, pradedama ir baigiama
tam tikru laiku, turi kitus savarankiškus objektyviuosius ir subjektyviuosius
požymius. Kiekvienas dokumento suklastojimas yra individualus. Galiausiai,
laiko tarpas tarp dokumentų suklastojimų ir suklastotų panaudojimo neretai yra
labai didelis (pvz., tarp PVM deklaracijų suklastojimo ir panaudojimo praeina
ne mažiau nei mėnuo laiko, o tarp pelno mokesčio deklaracijų suklastojimo ir
panaudojimo praeina net ne mažiau nei metai laiko).
Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad
A. K. patvirtino, jog dalį
iš UAB “V” gautų piniginių lėšų jis sumokėdavo į Lietuvos valstybės biudžetą.
Jei iš tiesų taip buvo, apelianto manymu, jam inkriminuota žala Lietuvos
valstybės biudžetui (UAB “V” naudai panaikintos turtinės prievolės dydžio
prasme) pagrįstai galėtų būti sumažinta tokia suma, kokią iš UAB “V” gautų
piniginių lėšų A. K. pervedė
į Lietuvos valstybės biudžetą. Tačiau ir šio fakto niekas nei ikiteisminio
tyrimo metu, nei teisme netyrė ir nevertino.
Nuteistasis apeliaciniame skunde
taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas už jo padarytas
nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje
ir 300 straipsnyje paskyrė jam aiškiai per griežtą, teisingumo principui
prieštaraujančią dvejų metų ir aštuonerių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Apeliantas skunde pastebi, kad Kauno
apygardos teismas pagrįstai nustatė vieną nuteistojo atsakomybę sunkinančią
aplinkybę – nusikalstamos veikos padarytos bendrininkų grupėje su A. K. ir dvi atsakomybę
lengvinančias aplinkybes: prisipažinimą padarius inkriminuotas nusikalstamas
veikas ir nuoširdų gailėjimąsi bei savanorišką valstybei padarytos žalos atlyginimą
(BK 59 str. 1 d. 2 ir 3 p.). Nuteistojo nuomone, turėjo būti nustatyta ir tai,
kad jis padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką, jos padarymo mechanizmą ir joje
dalyvavusius asmenis, kiekvieno vaidmenį nusikalstamoje veikoje.
Pripažindamas nuosprendyje nurodytą
faktą, kad inkriminuotas nusikalstamas veikas jis padarė veikdamas bendrai su A. K. , nuteistasis mano,
jog Kauno apygardos teismas šį bendrininkavimą nepagrįstai pripažino atsakomybę
sunkinančia aplinkybe. BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas suteikia teisę
teismui, atsižvelgus į kiekvieno bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą
veiką pobūdį ir laipsnį, „bendrininkų grupės" nepripažinti atsakomybę
sunkinančia aplinkybe. Iš susipažinti pateiktų procesinių dokumentų seka, kad A. K. yra jo paties suburto
nusikalstamo susivienijimo organizatorius, vadovas ir aktyvus narys. Jis
organizavo mechanizmą (sistemą), kaip galima neteisėtai išgryninti pinigines
lėšas. Jis aktyviai ieškojo asmenų ir įmonių, kurios galėtų naudotis jo
paslaugomis. Jo paslaugomis ir naudojosi daugybė asmenų. Apie tai, kad yra
tokia galimybė išgryninti pinigines lėšas, nuteistasis teigia sužinojęs iš paties
A. K. ne todėl, kad būtų
tuo aktyviai domėjęsis ar to ieškojęs, o pats A. K. jam tą papasakojo, siūlydamas naudotis jo
paslauga, pabrėždamas jos naudą ir teigdamas, kad „taip daro visi". Nuteistojo
teigimu, jis iki tol, apie tai nebuvo nieko girdėjęs, tuo visiškai nesidomėjo.
Kalbėdamas apie tokią galimybę, A.
K. neaiškino smulkmenų, iš pradžių nutylėjo, kad tai yra neteisėta
veikla, kad dėl to Lietuvos valstybės biudžetas neteks tam tikrų piniginių
lėšų, kad taip elgiantis daroma nusikalstama veika ir pan. Pradžioje
nuteistasis net nesuprato, kaip vyks šis piniginių lėšų gryninimas ir manė, kad
tokio pobūdžio sandoriai bus teisėti. Taigi vienas iš veiksnių, paskatinusių jį
atlikti tokius veiksmus, buvo A. K. patikinimas,
kad viskas bus gerai. Apelianto teigimu jis buvo įtrauktas į šiuos veiksmus. Kita
aplinkybė, pastūmėjusi daryti šią nusikalstamą veiką, buvo susiklosčiusi
situacija. Tuo metu norint sėkmingai išsilaikyti statybų versle, plėsti savo
veiklą, buvo būtini grynieji pinigai. Neteisėtais jų mokėjimais buvo laimimi
konkursai, gaunami pelningi užsakymai ir pan. Nuteistasis teigia, kad nežinodamas
kito šaltinio, iš kurio galėtų gauti grynuosius pinigus ir siekdamas
išsilaikyti statybų versle, jis ėmė naudotis A. K. pasiūlyta paslauga. Taigi, neneigdamas savo
kaltės, apeliantas mano, kad į šią nusikalstamą veiką didele dalimi buvo
įtrauktas A. K. iniciatyva.
J. T. teigia, jog be A. K. organizuoto dokumentų
surašymo, aukštu lygiu organizuoto priedangos įmonių panaudojimo ir piniginių
lėšų išgryninimo mechanizmo, jis nebūtų padaręs jokių nusikalstamų veikų.
Atsižvelgdamas į aukščiau
paminėtas aplinkybes, apeliantas mano, kad jo kaip bendrininkų grupės nario
vaidmuo nebuvo toks svarbus kaip A.
K. ir jo suburto nusikalstamo susivienijimo narių, kurių jis nė
vieno nepažinojo. Nuteistojo nuomone, jis tebuvo priemonė, kuriuo
pasinaudodamas A. K. siekė
pasisavinti didžiules Lietuvos valstybės biudžetui priklausančias pinigines
lėšas. Be to, epizodiškai sudalyvavęs A. K. suorganizuotoje schemoje jis iki galo taip ir nesuprato,
kaip ši schema funkcionuoja ir kuo konkrečiai yra pavojinga ši nusikalstama
veika bei kad ja yra padaroma didžiulė žala Lietuvos valstybės biudžetui. Todėl
nuteistasis, remdamasis Lietuvos Apeliacinio
teismo 2007 m. gegužės 25 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-222/2007,
prašo bendrininkavimo su A. K. nepripažinti
atsakomybę sunkinančia aplinkybe, bei konstatuoti, kad baudžiamojoje byloje nenustatyta
jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių.
Nuteistasis apeliaciniame skunde
teigia, kad neginčija savo elgesio nusikalstamo pobūdžio ir pavojingumo, nesiekia
išvengti baudžiamosios atsakomybės, tačiau nesutinka su paskirtos bausmės
rūšimi ir dydžiu bei prašo skirti pelnytą ir teisingą bausmę. Nuteistojo
nuomone, teismas turėjo įvertinti tai, kad jis nuo pat pirmosios apklausos
sąžiningai prisipažino padaręs inkriminuotas nusikalstamas veikas, davė
nuoseklius ir išsamius parodymus, stengėsi padėti ikiteisminio tyrimo
institucijoms išsiaiškinti visas tiek savo, tiek kitų asmenų nusikalstamo
elgesio detales. J. T. teigia,
kad jam labai gėda dėl savo nusikalstamo elgesio, dėl to jis išgyvena ir
nuoširdžiai gailisi. Šis įvykis jam didžiulė pamoka, todėl yra įsitikinęs, jog
pasimokė iš savo elgesio, po šio įvykio tiek pats sąžiningai laikosi, tiek
kitus skatina laikytis visų tiek teisinių, tiek žmogiškų elgesio taisyklių ir
standartų, tvirtai įsitikinęs ir dvasiniai motyvuotai elgiasi taip, jog
ateityje nepadarys jokių nusikalstamų veiksmų. Be to, nevengiu baudžiamojo
proceso, kviečiamas visuomet atvyksta į procesinius veiksmus ar teismo
posėdžius, tuo taip pat stengdamasis parodyti, jog yra pasirengęs priimti jam
skirtą teisingą bausmę. Atsižvelgdamas į tai, nuteistasis prašo pripažinti
atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.
Be to, apeliantas teigia, kad ikiteisminio
tyrimo metu UAB “V” visiškai atlygino padarytą žalą Lietuvos valstybei. Jis
pats taip pat dėjo visas pastangas, kad žala Lietuvos valstybei būtų atlyginta
kaip galima greičiau. Nei UAB “V”, nei šios bendrovės savininkai nereiškia jam
nei civilinio ieškinio, nei jokių kitų turtinio pobūdžio pretenzijų, tačiau
nepaisant to, jis aktyviai stengiasi pateisinti šį UAB „“V”“ savininkų
pasitikėjimą juo, sąžiningai dirbdamas. Atsižvelgdamas į tai, J. T. prašo pripažinti atsakomybę lengvinančią
aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
Tokiu atveju, jei teismas
nesutiktų nė su vienu aukščiau apeliaciniame skunde dėstomu faktiniu ar
teisiniu argumentu, nuteistasis atkreipia dėmesį, kad nusikalstama veika,
numatyta BK 184 straipsnio 2 dalyje padaryta turtinė žala labai nedaug (vos
kiek daugiau nei 1 500 Lt) viršija „didelės vertės" požymį, o jei būtų
įvertinta tai, kad A. K. dalį
paslaugų ir prekių UAB “V” vis dėlto suteikė, jo padarytos veikos
kvalifikavimas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį tampa neteisingas ar bent jau
diskutuotinas. Inkriminuotomis nesunkiomis nusikalstamomis veikomis (BK 182
str. 1 d.) padaryta žala nėra didelė. Be to, nusikalstamos veikos kvalifikavimą
pagal BK 300 straipsnio 2 dalį kaip apysunkio nusikaltimo, už kurio padarymą
taip pat gresia tik griežta realiai vykdytina laisvės atėmimo bausmė, iš esmės lemia
tai, kad UAB “V” piniginių lėšų išgryninimas kvalifikuotas pagal BK 183
straipsnio 2 dalį (t.y. „didelės žalos" padarymo kvalifikavimas pagal BK
300 straipsnio 2 dalį neturi išskirtinės savarankiškos teisinės reikšmės).
Nuteistasis atkreipdamas dėmesį
ir į padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus teigia, kad iš padarytų
nusikalstamų veikų asmeninės turtinės naudos neturėjo. Visus šiuos veiksmus
atliko iš esmės tik siekdamas naudos UAB “V”. Tikėdamasis gauti pelningus
užsakymus, laimėti konkursus, didinti įmonės apyvartą, pajamas, pelną. Iš esmės
tuo metu galvojo tik apie įmonę, jos vardą ir darbuotojus. Todėl apeliantas
mano, kad tokie elgesio motyvai rodo mažesnį jo, kaip asmens pavojingumą. Juolab,
kad šie įvykiai jam padarė didžiulę teigiamą įtaką ir ateityje jis tikrai taip nebesielgs.
Taip pat nuteistasis atkreipia
dėmesį į tai, kad jis neteistas, nebaustas administracine tvarka. Tiek iki
nusikalstamos veikos padarymo, tiek nusikalstamo elgesio metu, tiek ypatingai
po nusikalstamo elgesio stengėsi elgtis atsakingai, sąžiningai. Nors
nuteistasis yra vidurinio išsilavinimo, tačiau jo teigimu, jis kasdien stengiasi
tobulėti, artimiausioje ateityje planuoja studijuoti aukštojoje mokykloje.
Studijuoti iki šiol neturėjo galimybių, nes jo šeima visą laiką gyveno
skurdžiai ir jis norėdamas bent kažkiek pagerinti savo ir tėvų buitį, juos
išlaikyti, buvo priverstas anksti pradėti savarankiškai dirbti. Be to yra
vedęs, nors vaikų neturi. Vaikų neturėjimą iš dalies lemia beveik penkerius
metus trunkanti nežinia dėl baudžiamosios bylos baigties, dėl to kiek pašlijo
ir jo santykiai su sutuoktine. Šiuo metu nuteistasis teigia dirbantis „Hormann
Eesti" direktoriumi, gaunamo atlygio pakanka minimaliai išgyventi ir savo
galimybių ribose padėti tiek jo, tiek žmonos tėvams. Be to, ilgą laiką serga
astma, kuri tam tikru metų laiku paūmėja taip stipriai, jog kartais yra
priverstas kreiptis stacionarios pagalbos, neturi galimybės tinkamai vykdyti
savo darbines pareigas ir pan.
Nuteistasis teigia, kad jo tėvas J. T. pakankamai ilgą laiką
niekur nedirba. Motina M. T. dirba vaikų
darželyje. Tėvų pajamos yra nepakankamos pilnai save išlaikyti, todėl iš gaunamo
uždarbio jis periodiškai finansiškai pagelbėja tėvams. Kartais ir savo seseriai
J. M. . Sutuoktinės D. T. tėvai P.
S. ir B. S. šiuo
metu taip pat nedirba. Jiems finansinės pagalbos kol kas nuteistasis neteikia,
tačiau dėl ūkio nuosmukio, socialinių išmokų ribojimo artimiausioje ateityje
gali tekti rūpintis ir sutuoktinės tėvais. Sutuoktinė D.
T. dirba firmoje „Ar" (Estija), tačiau vien jos gaunamas darbo
užmokestis šiuo metu yra visiškai nepakankamas pilnai padengti visus šeimos
finansinius kaštus. Ypatingai šeimos gyvenamajam būstui paimtos paskolos, kuri
siekia apie 660000 Lt. Dėl šių aplinkybių, nuteistasis teigia, kad reali jam
paskirta laisvės atėmimo bausmė, tampa nepakeliama našta ne tik jam pačiam, bet
iš esmės ir visiems jo artimiems žmonėms: tėvai ir sesuo netenka labai svaraus
pragyvenimo šaltinio, sutuoktinė nebeišgali grąžinti bankui kredito ir būtų
priversta išsikelti iš būsto. Dėl šių faktinių aplinkybių, nuteistasis prašo pripažinti,
kad jo asmenybės pavojingumas visuomenei nėra didelis, o atskyrimas nuo darbo,
šeimos ir socialinės aplinkos labai neigiamai paveiks socialinius ryšius.
Papildomai apeliantas atkreipia
dėmesį, kad žala valstybei buvo atlyginta dar ikiteisminio tyrimo metu, UAB “V”
nereiškia jam jokių pretenzijų, o nuo nusikalstamų veikų padarymo praėjo
pakankamai daug laiko, šį laiką iš esmės sąlygojo ikiteisminio tyrimo
institucijų veiksmai, o jis netrukdė ikiteisminiam tyrimui, jo nevilkino, per
šį laiką sąžiningai ir dorai laikėsi įstatymų, nepadarė jokių naujų
nusikalstamų veikų. Todėl mano, jog netaikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies ir
skirdamas realiai vykdytiną laisvės atėmimo bausmę, Kauno apygardos teismas
pažeidė baudžiamąjį įstatymą ir neteisingai paskyrė bausmę. Atsižvelgdamas į
tai, nuteistasis prašo pripažinti, jog skirta realiai vykdytina laisvės atėmimo
ir arešto bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir inkriminuotas
nusikalstamas veikas skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad
anksčiau yra neteistas, todėl mano, jog už nusikalstamas veikas, numatytas BK
182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, skirdamas arešto bausmes, o
už nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 2 dalyje (redakcija,
galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. vasario 10 d.), skirdamas
realiai vykdytiną laisvės atėmimo bausmę, Kauno apygardos teismas netinkamai
pritaikė BK 55 straipsnį. Apelianto teigimu šioje dalyje nuosprendis visiškai
nemotyvuotas, kas rodo, jog apygardos teismas net nesvarstė galimybės taikyti šį
straipsnį.
Apelianto manymu, jei teismas
sutiktų su apeliaciniame skunde dėstomais argumentais ar vadovaudamasis kitais
teisiniais argumentais, pripažintų, kad jo elgesys netinkamai teisiškai
įvertintas kaip tęstinės nusikalstamos veikos, todėl neteisingai kvalifikuotos
pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, 184 straipsnio 2 dalį ir
300 straipsnio 2 dalį, nė viena jam inkriminuota nusikalstama veika nebūtų
sunkus nusikaltimas ir skiriant bausmę, pagrįstai galėtų būti taikomas BK 55
straipsnis, neskiriant su laisvės atėmimu susijusios bausmės. Nuteistojo J. T. teigimu analogiška
situacija galima ir tuo atveju, jei teismas sutiktų bent su dalimi apeliacinio
skundo argumentų ir pripažintų, kad jo veika nepagrįstai kvalifikuota pagal BK
184 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 2 dalį.
Tokiu atveju, jei būtų pripažinta,
kad nuteistojo bendrininkavimas su A.
K. nevertintinas kaip mano atsakomybę sunkinanti aplinkybė, todėl byloje
nustatytos tik dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės, apeliantas mano, kad jo
atžvilgiu pagrįstai galėtų būti taikoma ir BK 62 straipsnio 2 dalis, t. y. nustatyta
atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir jo kaip bendrininko vaidmuo darant
nusikalstamą veiką buvo antraeilis. Atsižvelgdamas į tai, nuteistasis taip pat
prašo skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.
Be to, nuteistojo teigimu,
apygardos teismo nuosprendžio motyvuojamoji dalis neatitinka BPK 305 straipsnio
1 dalies, 1, 2 ir 4 punktų reikalavimų. Nuosprendyje daug kur kalbama apie A. T. , tuo tarpu jo vardas
yra J., pavardė – T.. Nuteistojo nuomone, kaltinamo asmens vardas nuosprendyje vis
dėlto turi būti įvardijamas tiksliai ir teisingai. Juolab, kad tose vietose,
kuriose kalbama apie A. T. ,
yra kalbama apie teismo nustatytas inkriminuojamas aplinkybes, šio asmens
nusikalstamą elgesį, vaidmenį ir pan. Nuosprendžio 23 puslapio penktoji
pastraipoje, kurioje lyg ir turėtų būti motyvuojama, kodėl yra parinktos ir
paskirtos tokios griežtos laisvės atėmimo bausmės, rašoma tik tiek: „...įvertinus
tai, kad pagrindo kaltinamajam taikyti BK 54 str. ...". Taigi ši nuosprendžio
motyvuojamosios dalies dalis yra aiškiai nepabaigta rašyti.
Nuteistojo nuomone, taip
surašytas nuosprendis vargu ar gali būti laikomas išbaigtu, galutinai motyvuotu
procesiniu dokumentu. Ši išvada seka visiškai nepaisant to, kad didžioji dalis
bausmės paskyrimo motyvų buvo išdėstyta teismo nuosprendyje.
Apeliacinės instancijos teismo
posėdyje nuteistasis bei jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą
tenkinti, prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Nuteistojo J. T. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Teisėjų kolegijos nuomone,
pirmosios instancijos teismas nevisiškai įsigilino į kaltinime apibrėžtas ir
teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtintas teisinę reikšmę nuteistojo J. T. padarytų nusikalstamų
veikų kvalifikavimui turinčias aplinkybes ir nepagrįstai nuteistojo veiką
dalyje dėl ne mažiau, kaip 32818,32 Lt iš bendros 328183,14 Lt sumos pasisavinimo,
perkvalifikavo iš BK 183 straipsnio 2 dalies į 184 straipsnio 2 dalį. Be to,
apygardos teismas neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės parenkant
nuteistajam J. T. bausmės
rūšį ir nustatant jos dydį, todėl nuteistajam paskyrė per griežtą bausmę.
Apeliacinės instancijos teismui
nustačius siauresnę nuteistojo J. T.
padarytų nusikalstamų veikų apimtį, iš dalies pakeitus jų teisinį
vertinimą ir iš naujo aptarus aplinkybes, turinčias reikšmės skiriant bausmę,
nuosprendis keistinas.
Motyvai, kuriais
keičiama apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistojo J. T. padarytos nusikalstamos veikos
kvalifikavimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį
Kolegija konstatuoja, kad byloje
ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir pirmosios instancijos teisme ištirti
įrodymai patvirtina, kad J. T. nuo
2001 m. balandžio 24 d. iki 2002 m. kovo 31 d. ir nuo 2002 m. balandžio 21 d.
iki 2003 m. rugpjūčio mėnesio pabaigos dirbo UAB “V” komercijos direktoriumi, o
nuo 2003 m. rugsėjo mėnesio direktoriumi. Savo užimamų pareigų pagrindu būdamas
UAB komercijos direktoriumi, materialiai atsakingu už jam patikėtą turtą, t. y.
už lėšas, skirtas prekių ir paslaugų pirkimui, turėjo teisiškai apibrėžtus
įgalinimus, t. y. savo žinioje turėjo jam patikėtą bendrovės turtą, o tapęs UAB
“V” direktoriumi, savo užimamų pareigų pagrindu turėjo teisę pavaldiniams,
kuriems turtas buvo patikėtas, duoti nurodymus dėl jiems patikėto turto
panaudojimo, taigi visas UAB “V” turtas buvo jo žinioje. 2002 m. sausio – 2004
m. gegužės mėnesiais jis iš A. K. įgijo
jam žinomai suklastotus dokumentus - A.
K. firmos “A” PVM sąskaitas faktūras serija GDB Nr. 2914480, serija
GBB Nr. 5475951, 5475960, serija GBD 3290767, 3290776, 3290777, 3290786, 3290803,
3290804, UAB “E” PVM sąskaitas faktūras serija LEA Nr. 3165440, 3165448,
3165446 su prie jos pridėtu 2003 m. vasario 10 d. priėmimo perdavimo aktu Nr.
5, 3165455 su prie jos pridėtu 2003 m. kovo 25 d. priėmimo perdavimo aktu Nr.
6, 3165459, 3165462, 2003 m. vasario 11 d. UAB “IAB” sutartį Nr. P01/02-2003 ir
2003 m. balandžio 3 d. bei 2003 m. balandžio 18 d. priedus Nr. 1 ir Nr. 2 prie
jos, 2004 m. balandžio 3 d. susitarimą dėl paslaugų teikimo Nr. P5 - 2003/04
bei PVM sąskaitas faktūras serija LEA, Nr. 7021373, 7021380, 7021393, 7021397,
7021405, 7021408, 7021410, serija LEB, Nr. 5527962 su prie jos pridėtu 2003 m.
spalio 8 d. priėmimo aktu pagal sutartį Nr. P34-2003/05, 5527966, 5527982,
5528022, 5528033, 5528037, 5528041, 5528073, liudijančius, kad už tariamai
minėtų firmų parduotas, o UAB “V” iš jų nupirktas prekes ir paslaugas UAB “V”
turi sumokėti 328173,14 lt. Visus įgytus jam žinomai suklastotus dokumentus
patvirtinęs parašais, juos apmokėjimui perdavė bendrovės finansininkams, kurie
pagal J. T. pateiktas
suklastotas PVM sąskaitas faktūras A.
K. firmai “A” pavedimais pervedė: 2002 m. sausio 15 d. - 6726 Lt,
2002 m. balandžio 12 d. - 7526,04 Lt, 2002 m. gegužės 15 d. - 8260 Lt, 2002 m.
birželio 19 d. - 7906 Lt, 2002 m. liepos 19 d. - 10620 Lt, 2002 m. rugpjūčio 12
d. - 4130 Lt, 2002 m. rugsėjo 17 d. - 11741 Lt, 2002 m. spalio 14 d. - 7080 Lt,
2002 m. lapkričio 7 d. - 10030 Lt. UAB “E” pavedimais pervedė: 2003 m. sausio
20 d. - 15292,80 Lt, 2003 m. sausio 24 d. - 9440 Lt, 2003 m. vasario 11 d. - 10974
Lt, 2003 m. kovo 26 d. - 10738 Lt, 2003 m. balandžio 22 d. - 5850, 06 Lt, 2003
m. balandžio 23 d. - 1298 Lt. UAB “IAB” pavedimais pervedė: 2003 m. balandžio
23 d. - 16031 Lt, 2003 m. gegužės 20 d. - 7788 Lt ir 3540 Lt, 2003 m. birželio
17 d. - 23600 Lt, 2003 m. liepos 15 d. - 9876,60 Lt, 2003 m. rugpjūčio 8 d. -
10502 Lt, 2003 m. rugsėjo 15 d. - 16992 Lt, 2003 m. spalio 10 d. - 14278 Lt,
2003 m. lapkričio 18 d. - 10620 Lt, 2003 m. gruodžio 10 d. - 23600 Lt; 2004 m.
sausio 13 d. - 29500 Lt, 2004 m. kovo 18 d. - 7080 Lt, 2004 m. kovo 19 d. -
4720 Lt, 2004 m. balandžio 19 d. - 8779,20 Lt ir 6584,40 Lt, 2004 m. gegužės 18
d. - 7080 Lt. Į minėtų bendrovių sąskaitas pervesti pinigai būdavo nuimami.
Firmai “A” pervestus pinigus nuimdavo A. K. . Bendrovėms “E” ir “IAB” pervestus pinigus nuimdavo jų
direktoriai ir perduodavo juos A. K.
. A. K. , sau
pasilikdamas nuo 2 iki 10 procentų pervestų sumų, apytiksliai 90 procentų
dydžio pervestų sumų dalis atiduodavo nuteistajam J. T. . Kaip minėta, šias bylos faktines aplinkybes
patvirtina byloje ikiteisminio tyrimo metus surinkti ir pirmosios instancijos
ištirti įrodymai, be to, šių byloje nustatytų aplinkybių iš esmės neginčijo ir
nuteistasis J. T. apklausiamas
viso proceso metu. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
išsamiau šių faktinių aplinkybių neanalizuoja, bet vadovaudamasi 2003 m.
birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų
praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias
nuosprendžio surašymą“, 5.6 punktu, pakeisdama pirmosios instancijos teismo
nuosprendį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo pasisako tik dėl
nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikavimo.
Iš bylos medžiagos matyti, kad
apygardos teismas iš esmės teisingai nustatė nuteistojo J. T. padarytų nusikalstamų veikų faktines
aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis pasisavino svetimą turtą, t.
y. padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje. Tačiau
kolegijos nuomone, nepagrįstai iš nuteistajam prokuratūros kaltinamajame akte inkriminuotos
bendros 328183,14 Lt sumos išskyrė 10 procentų sumą (ne mažiau 32818,32 Lt),
kurią nuteistasis perleisdavo tretiesiems asmenims už pinigų išgryninimą ir
šioje dalyje nuteistojo veiką nepagrįstai kvalifikavo pagal BK 184 straipsnio 2
dalį, kaip svetimo turto iššvaistymą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir
turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ 9 punkte teismams išaiškinta,
kad turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo
žinioje turtą neteisėtai paverčia savo turtu, tuo tarpu turto iššvaistymas yra
tada, kai, kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą neteisėtai
parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims. Kaltininkui
patikėto ar esančio jo žinioje turto pasisavinimas skiriasi nuo iššvaistymo
tuo, kad turtas iššvaistomas jo nepasisavinus, t. y. neužvaldžius bent trumpam
laikui. Taigi, pasisavinant patikėtą ar esantį kaltininko žinioje svetimą
turtą, skirtingai nuo iššvaistymo, egzistuoja laiko tarpas, kurio metu
kaltininkas valdo svetimą jam patikėtą ar jo žinioje buvusį turtą, t. y. turi
jį savo žinioje ir gali su juo elgtis savo nuožiūra (kasacinė nutartis Nr. 2K-330/2006).
Šiuo konkrečiu atveju, byloje nustatyta, kad bendrovės finansininkai UAB “V”
turtą – 328183,14 litų, J. T. jiems
perduotų suklastotų dokumentų pagrindu bankiniais pavedimais iš UAB “V”
bankinės sąskaitos pervesdavo tretiesiems asmenims į jų bankines sąskaitas.
Šioje dalyje nuteistojo J. T. atliktų
veiksmų pobūdis formaliai atitiktų svetimo turto iššvaistymo veiksmus, nes
328183,14 litų, jų nepasisavinus, pavedimais buvo perleidžiami tretiesiems
asmenims. Tačiau, iš nuteistojo J.
T. bei liudytojo A. K. parodymų
matyti, kad po pervestų pinigų sumų išgryninimo sekdavo pervestos pinigų sumos perdavimas
nuteistajam J. T. . Kolegijos
nuomone, tai rodo nuteistojo J. T. tiesioginę
tyčią užvaldyti pervestas pinigų sumas, todėl šioje dalyje kaltinamojo veika
laikytina turto pasisavinimu, padarytu užmaskuota (užslėpta) forma.
Atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo J.
T. pasisavinta suma ženkliai viršija 250 MGL dydį (32500 Lt), jo
veika kvalifikuotina pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.
Apygardos teismas nuosprendyje
konstatavo, jog nuteistasis J. T. perduodamas
už UAB “E”, UAB “IAB”, UAB “A” per keletą kartų pervestos bendros 328183,14 litų
sumos išgryninimą ir perdavimą nuteistajam, A. K. perduodamas iš šios sumos 10 procentų,
iššvaistė ne mažiau, kaip 32818,32 litų, t. y. padarė nusikalstamą veiką
numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje. Iš bylos medžiagos matyti, kad tokią išvadą
teismas padarė vadovaudamasis viena aplinkybė, t. y. kad pats nuteistasis J. T. pripažino, jog turėjo
tyčią užvaldyti 90 procentų pervedamos pinigų sumos, nes už UAB “V” pervestų
įmonėms UAB “E”, UAB “IAB”, UAB “A” pinigų išgryninimą, A. K. išskaičiuodavo iš jų sau apie 10 procentų.
Šią aplinkybę patvirtino ir liudytojas A. K. , kuris parodė, kad kiekvienu atveju už
pinigų išgryninimą jam likdavo mažiausiai 2 - 3 procentai, daugiausia 10
procentų nuo išgryninamos pinigų sumos.
Kolegijos nuomone, vien ta
aplinkybė, kad faktiškai nuteistasis J.
T. gaudavo tik 90 procentų nuo pervestos sumos, šiuo atveju negali
būti laikoma pagrindu daryti išvadą, kad jis iššvaistė likusią 10 procentų sumą
(t. y. ne mažiau 32818,32 Lt), kurią jis perleisdavo pinigus išgryninusiam
asmeniui, t. y. kad padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 184 straipsnio 2
dalyje. Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad nuteistojo J. T. tyčia buvo nukreipta pervesti ir išgryninti
visą 328183,14 litų sumą, t. y. jis disponavo ir savo nuožiūra elgėsi su visa
per keletą kartų pervesta 328183,14 litų suma. Būtent, nuteistojo sutikimu 10
procentų iš šios bendros sumos (A.
K. parodymais nuo 2 iki 10 procentų pervestos sumos), buvo perleidžiama
pinigus išgryninusiam asmeniui. Liudytojas A. K. apeliacinės instancijos teismo posėdžio
metu taip pat patvirtino, kad dėl jam atitenkančios sumos buvo kiekvieną kart
atskirai sprendžiama, buvo derinama suma. Taigi, kokia suma atiteks A. K. , iš esmės priklausė
nuo nuteistojo J. T. valios.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 „Dėl
teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo
baudžiamosiose bylose“ 1999 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 19 redakcija, 11
punkte numatyta, kad pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius
svetimą turtą ir turint realią galimybę juo naudotis ar disponuoti. Pasisavinus
patikėtą ar kaltininko žinioje esantį turtą, tolimesni kaltininko veiksmai su
juo (padovanojimas, pardavimas ir pan.) veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.
Taigi, kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju, nuteistas J. T. , perleisdamas apytiksliai 10 procentų
sumą, kaip atlygį už pervestų pinigų išgryninimą, šioje dalyje taip pat padarė
svetimo turto pasisavinimą. Dėl šių aplinkybių nuteistojo J. T. padaryta nusikalstama veika kvalifikuotina
ne pagal du BK specialiosios dalies straipsnius (BK 183 str. 2 d. ir BK 184
str. 2 d.), o pagal vieną, kaip didelės vertės svetimo turto pasisavinimas bendroje
328183,14 litų sumoje (BK 184 str. 2 d.). Kaip pasisavinti pinigai bus
panaudojami, šiuo atveju neturi reikšmės, kvalifikuojant nuteistojo padarytą,
BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą, nusikalstamą veiką. Taigi, šiuo atveju,
teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Beje, apygardos teismui
netinkamai vadovavusis susiklosčiusia teismų praktika, prokuratūra dėl šios
aplinkybės apeliacinio skundo nepadavė.
Taip pat nuteistasis nepagrįstai
tvirtina, kad jis padarė ne vieną BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą tęstinę
veiką, o atskirais atvejais padarė pavienes nusikalstamas veikas, numatytas BK
183 straipsnio 1 dalyje. BK 63 straipsnio, reglamentuojančio bausmės skyrimą už
kelias nusikalstamas veikas, 10 dalis įtvirtina tęstinės nusikalstamos veikos
sąvoką, tačiau šios dalies tekste jos turinys detaliau nėra aprašomas.
Pabrėžiamas bausmės skyrimui svarbus momentas: nelaikoma, kad asmuo padarė
kelias veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Esant tokiai įstatymo
formuluotei didelę svarbą įgauna baudžiamojo įstatymo interpretavimas,
atskleidžiantis tęstinės nusikalstamos veikos esmę, atkreipiantis dėmesį į tuos
kriterijus, pagal kuriuos įmanoma atskirti pavienę tęstinę nusikalstamą veiką
nuo realios nusikalstamų veikų sutapties. Tęstiniu nusikaltimu pripažįstami
keli tapatūs laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti
analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to
paties dalyko, grobiant turtą iš to paties šaltinio, padarant žalą tam pačiam
savininkui. Tačiau priklausomai nuo veikos specifikos jos tęstinumui vertinti
gali būti keliami ir papildomi ar kitokie reikalavimai (kasacinė byla 2K-26/2006). Šiuo atveju, kolegija konstatuoja, kad
nuo 2002 m. nuteistasis J. T. dokumentų
klastojimu ir suklastotų dokumentų panaudojimu užsiėmė reguliariai. Per dvejus
metus ir 3 mėnesius jis, fiktyvius dokumentus savo parašu patvirtino ir
atidavęs juos bendrovės finansininkams, panaudojo net 30 kartų. Nuo 2002 m.
sausio iki 2004 m. gegužės mėnesių nuteistojo daromą nusikalstamą veiką siejo
bendras dalykas, turtą jis savinosi iš
to paties šaltinio ir analogiškais (tapačiais) veiksmais. Neteisėtai užvaldyta
suma susidarė nuteistojo pateiktų suklastotų dokumentų pagrindu bendrovei “V”
padarius 30 piniginių pervedimų, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad
šios aplinkybės rodo, jog savinimasis vyko nuolat. Nuteistojo J. T. daromus veiksmus siejo bendras
nusikalstamas ketinimas užslėpta forma, t.y. suklastotų dokumentų pagalba pasisavinti
konkrečias sumas pinigų. Akivaizdu, kad nuteistojo atskirus nusikalstamos
veikos epizodus siejo vieninga tyčia. Per eilę kartų pasisavinęs 328183,14 litų,
jis padarė ne atskiras nusikalstamas veikas, bet tęstinę nusikalstamą veiką.
Nuteistojo esminis argumentas šioje apeliacinio skundo dalyje
yra tai, kad jo atskirų nusikalstamos veikos epizodų nesiejo vieninga
tyčia, nes kiekvienu atveju, priklausomai nuo situacijos jis atskirai
kreipdavosi dėl pinigų išgryninimo. Kolegijos nuomone, bylos medžiaga paneigia
tokius nuteistojo argumentas. Išties, iš bylos medžiagos negalima spręsti, kad
jo tikslas buvo pasisavinti per keletą kartų vieną konkrečią sumą pinigų,
tačiau kolegijos nuomone, šioje dalyje nuteistasis suvokė, kad tik atsiradus
poreikiui gali kreiptis dėl pinigų išgryninimo, tai darė sistemingai, taigi jis
turėjo vieningą tiesioginę, konkrečia pinigų suma neapibrėžtą tyčią savintis
UAB “V” lėšas. Atsižvelgiant į tai, kolegija konstatuoja, kad nuteistojo veika
pagrįstai kvalifikuota kaip tęstinė. Aukščiau išdėstytais motyvais taip pat
atmetami nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kuriais jis ginčija jam
inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 300 straipsnio 2 dalyje, 300
straipsnio 1 dalyje bei 182 straipsnio 1 dalyje, tęstinumą. Nors nuteistasis
teigia, kad tvirtindamas tam tikrą buhalterinės apskaitos dokumentą ar
konkretaus mokestinio laikotarpio deklaraciją jis neveikė vieninga tyčia, neturėjo
ir vieningo sumanymo ar tikslo apgaule UAB “V” naudai įgyti turtinę teisę ar
panaikinti turtinę prievolę į maksimaliai įmanomą ar tam tikrą iš anksto
nustatytą į Lietuvos valstybės biudžetą mokėtinų mokesčių sumą, tačiau tokie jo
teiginiai neturi esminės įtakos veikos kvalifikavimui. Dėl vieningos tyčios
daryti šias nusikalstamas veikas pasisakyta, atsakant į nuteistojo apeliacinio
skundo argumentus dėl BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytos, nuteistajam
inkriminuotos nusikalstamos veikos tęstinumo. Be to, kolegija konstatuoja, kad
tikslai ar motyvai nėra būtinieji BK 182 straipsnyje numatytos nusikalstamos
veikos požymiai, todėl nėra esminiai nuteistojo teiginiai, kad klastodamas
buhalterinės apskaitos dokumentus jis turėjo vienintelį tikslą, gauti konkrečią
pinigų sumą, bet nesuvokė, kad daro žalą Lietuvos valstybės biudžetui.
Be to, apeliacinės instancijos
teismo teisėjų kolegijai kyla abejonių ir dėl to, ar nuteistojo padarytas
nusikalstamas veikas kvalifikavus kaip pavienes, nebūtų pasunkinta nuteistojo
padėtis, nes atsižvelgiant padarytų veikų gausą bei į tai, kad tokiu atveju
turėtų būti taikoma visiško arba dalinio sudėjimo bausmių bendrinimo taisyklė,
nuteistajam paskirta bausmė tikėtina būtų gerokai didesnė.
Atmetami nuteistojo apeliacinio
skundo argumentai, kad nuteistojo prašymu A. K. UAB “V” realiai pateikė tam tikras prekes
ir suteikė tam tikras paslaugas, t. y. pagamino reklaminius lankstinukus
„Viljandi langai ir durys" už 31 928,44 Lt, todėl ši suma turėtų būti
atimta iš bendros sumos. Kolegija konstatuoja, kad byloje nėra tai neginčijamai
patvirtinančių duomenų. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo
pateikti lankstinukų pavyzdžiai, šiuo atveju negali būti vertinami, kaip
neginčijamas įrodymas, kad šios paslaugos buvo išties suteiktos, nes nėra jokių
objektyvių duomenų, liudijančių kad šiuos lankstinukus gamino bent viena iš
aukščiau minėtų A. K. bendrovių,
be to, nėra galimybės spręsti dėl šių lankstinukų tiražo. Kartu atkreiptinas
dėmesys, kad nuteistojo J. T. veiką
šioje dalyje perkvalifikavus pagal vieną
BK straipsnį (BK 183 str. 2 d.), ši nuteistojo nurodyta suma neturi esminės
įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui, nes ir iš bendros 328183,14 litų
sumos atėmus nurodytą tariamai suteiktų paslaugų sumą, likusi suma gerokai
viršija BK 190 straipsnyje nurodytą didelės vertės turto dydį (250 MGL). Taip pat
atmetamas nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad ikiteisminio tyrimo
pareigūnas jį apgavo nuolat kartodamas, jog jis neprivalo akcentuoti, kad buvo
realiai suteiktos paslaugos ir žadėdamas, jog jam bus skirta bauda. Iš bylos
medžiagos matyti, kad visose proceso stadijose nuteistasis turėjo gynėją, kurio
pareiga išvengti tokių nesusipratimų ir imtis priemonių, kad būtų užfiksuoti
visi jo ginamajam reikšmingi faktai.
Taip pat esminės įtakos
nuteistojo nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi ir ta aplinkybė, kad jo
teigimu visas neteisėtai išgrynintas UAB “V” pinigines lėšas jis panaudojo
išimtinai UAB „“V”“ reikmėms, nes tam kad UAB “V” gautų pelningus užsakymus ar laimėtų
konkursus, jis manė, jog privalo užsakovams rengti įvairius priėmimus, reprezentacijas,
atskirais atvejais mokėti jiems grynuosius pinigus. Todėl J. T. mano, kad jo elgesyje nebuvo visoms turtinio pobūdžio
nusikalstamoms veikoms būdingo svarbiausio požymio - savanaudiškumo. Kolegija
konstatuoja, kad pagal BK 183 straipsnio prasmę, motyvas ir tikslai nėra
būtinieji šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai ir jie esminės įtakos
nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi, nors į šias aplinkybes
atsižvelgtina skiriant bausmę. Pastebėtina ir tai, kad iš bylos medžiagos
negalima vienareikšmiškai konstatuoti, kad visas pasisavintas pinigų sumas
nuteistasis J. T. panaudojo
būtent UAB “V” reikmėms. Apygardos teismas pagrįstai pastebėjo, kad J. T. nenurodo kada kur ir
kokius banketus ar susitikimus už gautus išgrynintus pinigus jis surengė, kas
juose dalyvavo, kada, kur, kam, kiek ir už kokias esamas, būsimas ar buvusias
paslaugas jis mokėjo, kada ir kokius konkursus tokiu keliu bendrovė laimėjo.
Nors nuteistasis tvirtina, kad apie šias aplinkybes jo tyrėjai neklausė, tačiau
pastebėtina, kad net ir apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje
nuteistasis nenurodė nė vieno konkretaus tokius jo teiginius patvirtinančio
atvejo, nors be jokios abejonės, esant nors vienam tokiam atvejui, kolegijos
nuomone, būtų nesudėtinga prisiminti patikrinus bendrovės dokumentaciją ar
konkrečius įvykdytus projektus. Pastebėtina, kad net ir nustačius, jog
nuteistasis išties panaudojus lėšas jo nurodytoms reikmėms, negalima būtų
konstatuoti, jog jo veiksmuose nebuvo savanaudiškumo požymio. Juolab, kad pats
nuteistasis parodė, jog nuo gautų užsakymų priklausė jo karjera, t. y. jis buvo
asmeniškai suinteresuotas gauti užsakymus, panaudodamas neteisėtai gautas
lėšas. Šioje dalyje nepagrįstas ir nuteistojo argumentas, kad apygardos teismas
pažeisdamas nekaltumo prezumpciją perkėlė jam įrodinėjimo naštą, nors tokių
aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka kaltintojui. Kolegijos nuomone, vien tai,
kad teismas siekdamas patikrinti nuteistojo parodymus, apklausė jį apie
konkrečias jo parodymuose nurodytas aplinkybes ir nenustatęs jas patvirtinančių
duomenų konstatavo, kad šioje dalyje nuteistojo parodymai deklaratyvus,
nereiškia jog buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas.
Atsižvelgiant į aukščiau
išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
konstatuoja, kad J. T. nuo
2002 m. sausio 1 d. iki 2003 m. rugsėjo 1 d., būdamas UAB “V” komercijos
direktoriumi ir užimamų pareigų bei teisiškai apibrėžtų įgalinimų pagrindu savo
valdyme turėdamas svetimą UAB „“V”“ turtą, o 2003 m. rugsėjo - 2004 m. gegužės
mėnesiais – būdamas šios bendrovės direktoriumi ir užimamų pareigų pagrindu
turėdamas teisę pavaldiniams duoti nurodymus dėl bendrovės turto panaudojimo,
veikdamas vieninga tyčia, 2002 m. sausio - 2004 m. gegužės mėnesių laikotarpiu,
bendrininkų grupėje su asmeniui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas
atliekamas atskiroje byloje, siekdamas pasisavinti pagal suklastotus dokumentus
tretiesiems asmenims pervedamas sumas, iš bendrininko, kurio atžvilgiu
ikiteisminis tyrimas atliekamas atskiroje byloje, per eilę kartų įsigijęs
328.183,14 lt sumai žinomai suklastotus dokumentus - A. K. firmos “A” PVM sąskaitas faktūras serija
GDB Nr. 2914480, serija GBB Nr. 5475951, 5475960, serija GBD 3290767, 3290776,
3290777, 3290786, 3290803, 3290804, UAB “E” PVM sąskaitas faktūras serija LEA
Nr. 3165440, 3165448, 3165446 su prie jos pridėtu 2003 m. vasario 10 d.
priėmimo perdavimo aktu Nr. 5, 3165455 su prie jos pridėtu 2003 m. kovo 25 d.
priėmimo perdavimo aktu Nr. 6, 3165459, 3165462, 2003 m. vasario 11 d. UAB “IAB”
sutartį Nr. P01/02-2003 ir 2003 m. balandžio 3 d. bei 2003 m. balandžio 18 d.
priedus Nr. 1 ir Nr. 2 prie jos, 2004 m. balandžio 3 d. susitarimą dėl paslaugų
teikimo Nr. P5-2003/04 bei PVM sąskaitas faktūras serija LEA, Nr. 7021373,
7021380, 7021393, 7021397, 7021405, 7021408, 7021410, serija LEB, Nr. 5527962
su prie jos pridėtu 2003 m. spalio 8 d. priėmimo aktu pagal sutartį Nr.
P34-2003/05, 5527966, 5527982, 5528022, 5528033, 5528037, 5528041, 5528073,
liudijančius, kad už tariamai minėtų firmų parduotas, o UAB “V” iš jų nupirktas
prekes ir paslaugas UAB “V” sumokėjo 328.183, 14 lt (jų tarpe 278.121,28 lt
sudarė tariamai pirktų prekių ir paslaugų vertė + 50.062 lt sudarė mokėtinas
PVM), patvirtinęs minėtus dokumentus savo parašais, suklastojo tikrus dokumentus
– PVM sąskaitas faktūras bei pagamino netikrus dokumentus – sutartis, paslaugų
suteikimo sutartis ir, atidavęs juos bendrovės finansininkams, šiuos jam
žinomai suklastotus dokumentus panaudojo. Bendrovės finansininkams per eilę
kartų pagal suklastotus dokumentus pavedimais A. K. firmai, UAB “E”, ir UAB “IAB” pervedus 328183,14
lt, jis per eilę kartų pasisavino šią pinigų sumą ir ją panaudojo nenustatytų
poreikių tenkinimui. Šiais veiksmais J.
T. padarė nusikalstamą veikas numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje
ir BK 300 straipsnio 2 dalyje (2005-06-23 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija).
Kolegija, perkvalifikavusi nuteistojo
J. T. padarytą
nusikalstamą veiką iš BK 184 straipsnio 2 dalies į BK 183 straipsnio 2 dalį,
nuosprendyje nepasisako dėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, kuriais
ginčijami su šia nusikalstama veika susiję kvalifikavimo klausimai, t. y. dėl
šios veikos tęstinumo, realiai atliktų paslaugų, taip pat dėl Kauno apygardos
teismo nuosprendžio tariamai pažeistos teisės gintis nuo tokio pakeisto
kaltinimo.
Atmetami nuteistojo apeliacinio
skundo argumentai, kad inkriminuojant BK 182, 183 ir 184 straipsnius (ypatingai
šių straipsnių antrąsias dalis) papildomai neturėtų būti inkriminuojamas ir BK
300 straipsnis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d.
nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba
iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ 1999 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 19
redakcija, 17 punkte numatyta, kad tokiu atveju, jeigu kaltininkas, suklastojęs
oficialų dokumentą ir jį panaudojęs ar tokį dokumentą tik panaudojęs,
pasisavina arba iššvaisto svetimą turtą, jo veika kvalifikuojama pagal
nusikaltimų sutaptį - BK 207 ir 275 straipsnius (2000 m. BK šie straipsniai
atitiktų BK 300 straipsnį ir BK 183 bei 184 straipsnius). Byloje nustatyta, jog
J. T. būdamas specialiu
subjektu, tvirtindamas fiktyvius dokumentus savo parašu ir taip juos suklastodamas
bei tokius suklastotus dokumentus atiduodamas bendrovės finansų skyriui ir taip
juos panaudodamas, pasisavino UAB „“V”“ didelės vertės turtą. Taigi, šiais
veiksmais nuteistasis pažeidė du BK straipsnius vieningais veiksmais, todėl jo
veiksmai kvalifikuotini pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 2
dalį, kaip idealioji šių nusikalstamų veikų sutaptis. Nuteistasis apeliaciniame
skunde teigia, kad BK 300 straipsnio 2 dalyje (2005-06-23 įstatymo Nr. VIII-1968
redakcija), kuri šiuo atveju pagrįstai taikyta nuteistojo atžvilgiu, numatytą „didelės
žalos" požymį apima „didelės vertės svetimo turto" požymis, numatytas
BK 183 straipsnio 2 dalyje, todėl kvalifikuojant jo veiką pagal BK 300
straipsnį “didelės žalos“ požymis jam neturėtų būti inkriminuojamas. Kolegija
mano, kad toks nuteistojo teiginys nepagrįstas. Priešingai, nei teigia
nuteistasis, “didelės žalos“ požymis apima tiek „didelės vertės svetimo turto“,
tiek didelę neturtinę žalą. Tačiau nuteistojo nusikalstamą veiką kvalifikuojant
pagal abu paminėtus BK straipsnius
didelė svetimo turto vertė turi būti įvertinama. BK 300 straipsnio 2 dalį
(2005-06-23 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), „didelė žala“ yra vertinamasis
kriterijus, kolegijos nuomone, 328183,14 litų vertės turto netekimas,
laikytinas didele žala pagal BK 300 straipsnio prasmę, todėl nuteistajam
inkriminuotas pagrįstai.
Atmetami nuteistojo apeliacinio
skundo motyvai dėl tariamai apygardos teismo padarytų esminių BPK 305
straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 4 punktų reikalavimų pažeidimų. Kolegijos nuomone,
apeliaciniame skunde įvardinti neesminiai trūkumai, t. y. neteisingai
nuosprendžio kai kuriose vietose nurodytas nuteistojo vardas bei neva nebaigtas
nuosprendis, vertintini, kaip techninės klaidos ir negali būti pripažįstami
esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, kurie leistų panaikinti
skundžiamą nuosprendį.
Motyvai dėl nuteistojo
J. T. atsakomybę
lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, BK 62 straipsnio 2 dalies ir BK 54
straipsnio 3 dalies taikymo, nuteistajam skirtinų bausmių
bei paskirtų
bausmių bendrinimo
Apeliacinės instancijos teismo
teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas neatsižvelgė į visas bylos
aplinkybes, turinčias reikšmės parenkant nuteistajam J. T. bausmės rūšį ir nustatant jos dydį, todėl
nuteistajam paskyrė per griežtą bausmę. Iš nuteistojo apeliacinio skundo
matyti, kad jo manymu, apygardos teismas jo atžvilgiu turėjo taikyti BK 62
straipsnio 2 dalies 3 punktą arba BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti jam už
inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymą švelnesnes nei įstatymo numatytos bausmes.
Viena iš būtinų, bet
ne vienintelė, sąlyga skirti švelnesnę, negu įstatyme numatyta bausmę, yra
kaltininko atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatymas byloje. BK 62
straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas gali paskirti švelnesnę negu
įstatyme numatytą bausmę, jei byloje yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių,
bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta.
Taigi turi būti nustatyta ne mažiau dviejų kaltininko atsakomybę lengvinančių
aplinkybių (kasacinės nutartys Nr.
2K-449/2007, 2K-71/2009), iš kurių viena yra bent iš dalies atlyginimas ar
pašalinimas turtinės žalos (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Šios
aplinkybės byloje nustatytos. Iš bylos medžiagos matyti, kad J. T. padarytą žalą valstybei, už jį pilnai
atlygino UAB “V”. Civilinio ieškinio dėl J. T. veiksmais jai padarytos žalos, bendrovė „“V”“
nereiškia, todėl valstybei padarytos žalos atlyginimas taip pat pagrįstai pripažintas
nuteistojo J. T. atsakomybę
lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 3 p.). Iš skundžiamo nuosprendžio taip
pat matyti, kad apygardos teismas byloje pagrįstai nustatė BK 59 straipsnio 1
dalies 2 punkte numatytą nuteistojo J.
T. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą ir nuoširdų
gailėjimąsi. Tačiau, pagal BK 62 straipsnio 2 dalies prasmę, taikant šį
straipsnį nepakanka nustatyti vien atsakomybę lengvinančias aplinkybes bei
konstatuoti, kad atlyginta žala. Taip pat būtina nustatyti bent vieną iš
alternatyvių BK 62 straipsnio 2 dalies 1 - 6 punktuose numatytų aplinkybių. Nuteistasis prašo
pripažinti, kad byloje turėjo būti nustatyta BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punkte
numatyta aplinkybė – kaltininko, kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą
veiką buvo antraeilis. Kolegijos manymu, byloje pagrįstai nustatyta, kad darydamas
nusikalstamas veikas J. T. bendrininkavo
su asmeniu, kurio atžvilgiu tyrimas atskirtas, todėl nusikalstamos veikos
darymas bendrininkų grupe pagrįstai pripažintas nuteistojo J. T. atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Nors
nuteistasis apeliaciniame skunde bando sumenkinti savo vaidmenį nusikalstamos
veikos padaryme, vertindamas jį, kaip antraeilį, tačiau, kolegija konstatuoja,
kad nėra pagrindo daryti tokią išvadą. Iš bylos medžiagos matyti, kad prireikus
grynųjų pinigų nuteistasis pats kreipdavosi į asmenį, kurio atžvilgiu tyrimas
atskirtas, didžioji pinigų suma likdavo būtent nuteistajam, tiek vieno, tiek
kito asmens vaidmuo buvo svarbus nusikalstamos veikos padaryme, todėl teigti,
kad nuteistojo J. T. vaidmuo
buvo antraeilis, nėra pagrindo. Kolegija konstatuoja, kad dėl aukščiau nurodytų
aplinkybių, šiuo atveju nėra teisinio pagrindo taikyti nuteistajam BK 62
straipsnio 2 dalies 3 punktą ir šiuo pagrindu paskirti švelnesnę, nei įstatymo
numatyta, bausmę.
Be to, apeliacinės
instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis nepagrįstai
apeliaciniame skunde teigia, jog turėjo būti nustatyta dar viena jo atsakomybę
lengvinanti aplinkybė – tai, kad jis padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką, jos
padarymo mechanizmą ir dalyvavusius asmenis bei jų vaidmenį. Iš skundžiamo
nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas byloje pagrįstai nustatė BK 59
straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą nuteistojo J. T. atsakomybę lengvinančią aplinkybę –
prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi. Teismų praktikoje BK 59 straipsnio 1 dalies
2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai teismas
nustato, jog kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką bei nustato
vieną iš trijų kaltininko elgesio alternatyvų: 1) kaltininko nuoširdų
gailėjimąsi, 2) padėjimą išaiškinti nusikalstamą veiką, 3) padėjimą išaiškinti
ją darant dalyvavusius asmenis. Kolegija sutinka su nuteistojo apeliacinio
skundo argumentais, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai
gailisi bei padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką bei joje dalyvavusius asmenis,
tačiau šios aplinkybės negali būti vertinamos kaip atskiros atsakomybę
lengvinančios aplinkybės, nes įstatymų leidėjas šias aplinkybes suformulavo
kaip vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Todėl apygardos teismui konstatavus,
kad nuteistasis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, nėra teisinio pagrindo jo
pagalbą išaiškinant nusikalstamą veiką bei joje dalyvavusius asmenis pripažinti
savarankiška atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tačiau, kolegija mano, kad į
šias aplinkybes taip pat atsižvelgtina individualizuojant nuteistajam skiriamą
bausmę.
Visgi, įvertinus bausmės skyrimui
reikšmingas bylos aplinkybes, kolegija mano, kad šiuo atveju yra pagrindas
nuteistajam J. T. taikyti
BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytą teisingumo principą ir šiuo pagrindu
paskirti jam švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę. BK 54 straipsnio 3
dalyje nurodytas vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, nustatytų BK -
bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka
padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Kaip nustatyta BK 54
straipsnio 1 dalyje, teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios
dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką,
sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tais
atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai
prieštarautų teisingumo principui teismas turi teisę paskirti švelnesnę, nei
įstatymo sankcijoje numatytą bausmę. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
praktiką teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas LR Konstitucijos preambulėje.
Vadinasi, teisingumo principas neatsiejamas nuo teisinės valstybės imperatyvo
ir yra vienas svarbiausių moralinių vertybių bei teisinės valstybės pagrindų.
Pagal LR Konstituciją teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą
interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio
gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Taigi teisingumas yra vienas
pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdo, tikslų.
Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo
ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo
pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra
(proporcija). Be to, įstatymų leidėjas, nustatydamas tokią sankciją už nusikalstamą
veiką, turi kartu įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį
teismas, skirdamas bausmę už teisės pažeidimą, turi turėti galimybę atsižvelgti
į visas bylos aplinkybes ir paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmė.
Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41
straipsnio 2 dalies 5 punkte, 54 straipsnio 3 dalyje (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-45/2007). Teismų praktikoje nurodoma,
kad taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti,
kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės
paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai
prieštarautų teisingumo principui. Kartu akcentuojama, kad taikyti BK 54
straipsnio 3 dalies nuostatas galima tik tuo atveju, kai nėra BK 62 straipsnyje
nurodytų pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos
taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio
surašymą“ 3.1.13 punktas). BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su
aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką
padariusį asmenį, visumos vertinimu. Šiuo atveju, kolegija jau anksčiau
konstatavo, kad nuteistojo J. T. atžvilgiu
taikyti BK 62 straipsnio nuostatas nėra įstatyminio pagrindo, todėl būtina
pasisakyti dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo pagrįstumo. Iš skundžiamo
nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas tik deklaratyviai nurodė, jog
skirdamas nuteistajam J. T. bausmę,
vadovavosi BK 54 ir 61 straipsnių nuostatomis. Nurodė, kad atsižvelgia į nuteistojo
padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, veikų pavojingumą, atsakomybę sunkinančią
ir dvi lengvinančias aplinkybes, nuteistojo teigiamą asmenybę, t. y. jog jis
teisiamas pirmą kartą, yra jauno amžiaus, turi šeimą. Kolegija konstatuoja, kad
apeliacinės instancijos teismo Kauno apygardos teismo nuosprendyje padaryti
pakeitimai, t. y. nuteistojo J. T. veiką
perkvalifikavus iš dviejų BK straipsnių (BK 183 str. 2 d. ir BK 184 str. 2.) į
vieną BK 183 straipsnio 2 dalį, sumažėjo nuteistojo padarytos nusikalstamos
veika pažeistų baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių apimtis, todėl ši
aplinkybė atitinkamai mažina nuteistojo J. T. , kaip asmenybės pavojingumą. Pastebėtina
ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai išsamiai įvertino ir
nuteistojo J. T. asmenybę.
Be pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad J. T. teisiamas pirmą kartą, yra jauno amžiaus ir
turi šeimą, apeliacinės instancijos teismas įvertina ir kitas asmenybę charakterizuojančias
aplinkybes, t. y. apeliacinės instancijos teismui pateiktus papildomus duomenis,
kad J. T. teikia
finansinę paramą savo tėvams ir seseriai, kurių finansinė padėtis sudėtinga, be
to matyti, kad nuteistojo šeima paėmusi didelę paskolą, o nuteistojo
sutuoktinės pajamos per mažos ją gražinti. Dėl šių aplinkybių kolegija
konstatuoja, kad nuteistajam skyrus realią laisvės atėmimo bausmę nukentės kiti
asmenys, kurie nesusiję su nusikalstama veika. Ne mažiau svarbi nuteistojo
asmenybę charakterizuojanti aplinkybė yra tai, kad realiai žalą patyrusi įmonė
pateikė itin teigiamą nuteistojo charakteristiką bei rekomendacinius duomenis. Pažymėtina
ir tai, kad nuteistasis J. T. ,
būdamas užsienio valstybės pilietis iš esmės laikėsi procesinės drausmės,
dalyvavo visuose teismo posėdžiuose, net ir tuo į kuriuos šaukiamas nebuvo, ši
aplinkybė taip pat rodo nuteistojo asmenybės teigiamus bruožus.
Šiuo atveju, taikant BK 54
straipsnio 3 dalį, svarbi ir ta aplinkybė, kad nuo nuteistojo J. T. padarytos nusikalstamos praėjo pakankamai
nemažas laiko tarpas ir byloje nėra duomenų, kad nuteistasis per šį laikotarpį
būtų padaręs Lietuvos Respublikoje naujų nusikalstamų veikų ar administracinių
teisės pažeidimų. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistajam J. T. inkriminuotos nusikalstamos veikos
padarytos 2002 – 2004 m., ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 06-1-10011-04
pradėtas 2004 m., vėliau, t. y. 2005 m. iš šio ikiteisminio tyrimo atskirtas
tyrimas Nr. 06-1-10017-05 A. K. atžvilgiu,
tuo tarpu ikiteisminis tyrimas nuteistojo J. T. atžvilgiu iš pastarojo ikiteisminio tyrimo
LR Generalinės prokuratūros nutarimu atskirtas tik 2008 m. gegužės 12 d. Iš
bylos medžiagos matyti, kad dar 2004 m. rugpjūčio 5 d. nuteistajam J. T. buvo įteiktas
pranešimas apie įtarimą, tą pačią dieną jis apklaustas ir davė objektyvią tiesą
atitinkančius parodymus apie jo padarytas nusikalstamas veikas (t.3, b. l. 43 -
44, 45 - 46). Toliau su nuteistuoju J.
T. procesiniai veiksmai atlikti tik 2007 m. pabaigoje. Kolegijos
nuomone, dėl šių aplinkybių yra pagrindas tvirtinti, kad J. T. atžvilgiu baudžiamojoje byloje ikiteisminis
tyrimas truko nepateisinamai ilgai, jo teisė ilgai nelikti nežinioje dėl savo
likimo nebuvo užtikrinta. Be to, nuteistasis šiuo metu gyvena Estijoje ir
Lietuvoje jokios komercinės ar ūkinės veiklos nevykdo. Juolab, kad Lietuvos
Respublikai padaryta finansinė žala atlyginta. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus
Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, jog tais atvejais, kai
pripažįstama, kad byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš
tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės
priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems (Einarsson v. Iceland, no.22596/93, decision of 5 April 1995; Beck v.
Norway, no 26390/95, judgement of 26 June 2001; Wejrup v. Denmark, no.
49126/99, decision of 7 March 2002; Tam?s Kov?cs v. Hungary, no. 67660/01,
judgement of 28 September 2004; Ohlen v. Denmark, no. 63214/00, judgement of 24
May 2005 ir kiti).
Kartu atkreiptinas dėmesys, kad nuteistojo
J. T. padarytos
nusikalstamos veikos yra ekonominio pobūdžio, todėl manytina, kad nuteistojo
atžvilgiu būtų adekvatu taikyti būtent ekonominio pobūdžio sankcijas.
Atsižvelgiant aukščiau išdėstytus argumentus, kolegijos nuomone,
bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekti bei teisingumas įgyvendintas
vadovaujantis BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 54 straipsnio 3 dalimi ir
neskiriant nuteistajam J. T. laisvės
atėmimo bausmės, o paskiriant už inkriminuotas nusikalstamas veikas švelnesnes,
nei įstatymo numatytos, bausmes – baudas, jų dydžius nustatant artimus
maksimalioms už atitinkamas nusikalstamas veikas skirtinoms baudoms.
Nuteistojo J. T. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos
BK 183 straipsnio 2 dalyje ir BK 300 straipsnio 2 dalyje (2005-06-23 įstatymo
Nr. VIII-1968 redakcija), sudaro idealiąją nusikaltimų sutaptį, todėl už jas
paskirtos bausmės tarpusavyje bendrinamos BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte
numatyta tvarka, t. y. apėmimo būdu. Nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio
1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje tarpusavyje taip pat sudaro idealiąją
nusikaltimų sutaptį, todėl už jas paskirtos bausmės taip pat tarpusavyje
bendrinamos BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatyta tvarka, t. y. apėmimo
būdu.
Subendrinus bausmes už BK 183 straipsnio
2 dalyje ir BK 300 straipsnio 2 dalyje (2005-06-23 įstatymo Nr. VIII-1968
redakcija) numatytų nusikalstamų veikų padarymą, galutinės subendrintos bausmės
dydį lemia bausmė skirta už sunkaus nusikaltimo padarymą, o subendrinus bausmes
už nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje ir BK 300 straipsnio
1 dalyje padarymą, bausmės dydį lemia bausmės paskirtos už nesunkių nusikaltimų
padarymus, todėl šiuo atveju akivaizdu, kad paminėtos nusikalstamos veikos
tarpusavyje skiriasi savo pavojingumu, o taip pat pagal BK 10 ir 11 straipsnius
skiriasi ir savo kategorijomis. Todėl, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies
2 punktu, galutinė subendrinta bausmė skiriama subendrintą bausmę pagal BK 183
straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 2 dalyje (2005-06-23 įstatymo Nr.
VIII-1968 redakcija), t. y. už sunkaus nusikaltimo padarymą bendrinant su subendrintomis
bausmėmis skirtomis už BK 182 straipsnio 1 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje
nesunkių nusikaltimų padarymą, bausmių apėmimo būdu.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į
išdėstytus motyvus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2
dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,
n
u s p r e n d ž i a:
Kauno apygardos
teismo 2009 m. gegužės 5 d. nuosprendį pakeisti.
Nuteistojo J. T. nusikalstamas veikas dėl didelės vertės
svetimo turto iššvaistymo (BK 184 str. 2 d.) ir didelės vertės svetimo turto
pasisavinimo (BK 183 str. 2 d.) perkvalifikuoti pagal BK 183 straipsnio 2 dalį,
kaip didelės vertės svetimo turto pasisavinimą ir už šios nusikalstamos veikos
padarymą, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, nuteistajam paskirti 250 MGL
dydžio baudą.
Pakeisti Kauno apygardos teismo
2009 m. gegužės 5 d. nuosprendžio dalį dėl bausmių skyrimo nuteistajam J. T. , vadovaujantis BK 54
straipsnio 3 dalimi ir paskirti:
-
pagal BK 300 straipsnio 2 dalį 150 MGL dydžio baudą,
-
pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, už teisės į 18633,77 litų PVM atskaitą
įgijimą bei prievolės šiai sumai panaikinimą 70 MGL dydžio baudą,
-
pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, už PVM deklaracijų suklastojimą ir
panaudojimą 70 MGL dydžio baudą,
-
pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, už teisės į 26396 litų pelno mokesčio
atskaitą įgijimą ir prievolės šią sumą sumokėti, panaikinimą 80 MGL dydžio
baudą,
-
pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, už metinių pelno mokesčių deklaracijų
suklastojimą bei panaudojimą 80 MGL dydžio baudą.
Bausmes, paskirtas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir
BK 300 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu
subendrinti jų apėmimo būdu ir paskirti subendrintą 250 MGL dydžio baudą.
Bausmes, paskirtas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir
BK 300 straipsnio 1 dalį, už teisės į 18633,77 litų PVM atskaitą įgijimą bei
prievolės panaikinimą ir dokumentų tai sumai suklastojimą bei panaudojimą,
vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, subendrinti jų apėmimo būdu
ir paskirti subendrintą 70 MGL dydžio baudą.
Bausmes, paskirtas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir
BK 300 straipsnio 1 dalį, už teisės į 26396 litų pelno mokesčio atskaitą bei
prievolės šiai sumai išvengimą ir dokumentų šiai sumai suklastojimą,
vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, subendrinti jų apėmimo būdu
ir paskirti subendrintą 80 MGL dydžio baudą.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtas
subendrintas 250 MGL, 70 MGL ir 80 MGL dydžio baudas subendrinti apėmimo būdu
ir galutinę subendrintą bausmę paskirti 250 MGL dydžio baudą.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
Kolegijos
pirmininkas Svajūnas Knizleris
Teisėjai Valdimaras Bavėjanas
Kęstutis Jucys