Administracinė byla Nr. eA-1817-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04186-2014-9

                                          Procesinio sprendimo kategorija 14.4; 55.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiųjų suinteresuotų asmenų B. J. ir G. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinei miškų tarnybai, Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, B. J. ir G. J. dėl administracinių aktų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, 2014 m. rugsėjo 18 d. elektroninėmis ryšio priemonėmis pateikė teismui pareiškimą, prašydamas:
1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 16 d. įsakymą Nr. 2.3-11746-(41) „Dėl B. J. žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenų patikslinimo atlikus kadastrinius matavimus Vilniaus rajone“; 2) panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. kovo 25 d. įsakymą Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-604 „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projekto (vietovės lygmens specialiojo teritorijų planavimo dokumento) tvirtinimo“; 3) panaikinti NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. 48SK-(14.48.111.)-1270 „Dėl žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pertvarkymo atidalijimo būdu ir nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo“.

Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus apygardos prokuratūra 2014 m. rugpjūčio 21 d. gavo NŽT 2014 m. rugpjūčio 20 d. raštą Nr. SD-(14.48.7)-8590 „Dėl viešojo intereso gynimo“, kuriame išdėstytos miškų ūkio paskirties žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), kadastro duomenų patikslinimo ir vėlesnio padalijimo bei paskirties keitimo aplinkybės, ir teigta, jog tai buvo atlikta pažeidžiant teisės aktus, bei prašyta ginti viešąjį interesą. Pareiškėjas nustatė, kad po to, kai B. J. Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. gegužės 30 d. sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės ir suteiktas 7,02 ha dydžio miškų ūkio paskirties Žemės sklypas, kurį sudarė miškas, du kartus buvo faktiškai keičiamos žemės sklypo naudmenos. Tai buvo padaryta tikslinant šio sklypo kadastro duomenis. Pirmą kartą tai padaryta veikiančiam pagal savininko užsakymą privačiam matininkui (uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Geokristal“ matininkui V. R. (V. R.) 2008 m. liepos 30 d. atliekant kadastrinius matavimus, kuriuose pažymėta, jog Žemės sklype buvo likę 5,794 ha miško. Atsižvelgiant į šiuos matavimus, buvo priimtas ginčijamas Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 16 d. įsakymas Nr. 2.3-11746-(41) „Dėl B. J. žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenų patikslinimo atlikus kadastrinius matavimus Vilniaus rajone“, kuriuo patikslinti ginčo sklypo kadastro duomenys. Pareiškėjas pabrėžė, kad miško duomenų pakeitimas, miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis buvo atliktas be teisinio pagrindo, iš esmės nesivadovaujant jokiais teisės aktais ir prieštaravo tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnio redakcijai, pagal kurią miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus. Nors tuo metu konkretūs išimtiniais laikytini miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis atvejai arba (ir) kriterijai, pagal kuriuos tokie atvejai būtų nustatomi, nebuvo nustatyti, akivaizdu, kad faktinis naudmenų pakeitimas, atliekant kadastro duomenų patikslinimą ir priimant atitinkamą administracinį aktą, negali būti laikomas teisėtu. Pareiškėjo teigimu, nebuvo bandoma argumentuoti, dėl kokių priežasčių Žemės sklypo naudmenos buvo faktiškai keistos, visose procedūrose nedalyvavo nei už aplinkos apsaugą atsakinga institucija (Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir Vilniaus RAAD), nei miškų duomenų tvarkytoja (Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinė miškų tarnyba (toliau – ir Valstybinė miškų tarnyba). Procedūrose dalyvavo Žemės sklypo savininkas, matininkas, o Vilniaus apskrities viršininko administracijai nepatikrinus duomenų tikrumo, buvo priimtas ginčijamas 2008 m. rugsėjo 16 d. įsakymas Nr. 2.3-11746-(41). Be to, prieš atliekant šiuos kadastrinius matavimus (2008 m. liepos 30 d.), Žemės sklypo savininkui buvo išduotas leidimas retinti mišką (2008 m. gegužės 20 d.). Iš Valstybinės miškų tarnybos pateiktų 2005–2006 m. aerofotografinių nuotraukų matyti, kad visas ginčo sklypas buvo apaugęs mišku, o šios institucijos pažymose nurodyta, kad 175 kvartalo 12 sklype buvo įvykdytas plynas kirtimas.

Pareiškėjo nuomone, taip pat be jokio pagrindo ir neteisėtai 2011 m. rugsėjo 2 d. buvo antrą kartą pakeisti Žemės sklypo duomenys, pagal kuriuos ginčo sklype liko 5,1737 ha miško. Šiuo atveju net nebuvo priimtas atskiras pakeitimus patvirtinantis administracinis aktas, o procese dalyvavo tik savininkas ir jo užsakymo vykdytojas UAB „Arlitanus“. Duomenis patvirtino NŽT Vilniaus rajono skyriaus vadovas, o už aplinkosaugą atsakingos ir duomenis apie miškus teikiančios institucijos į procesą nebuvo įtrauktos. Tuo metu galiojusi Lietuvos Respublikos miškų įstatymo
11 straipsnio redakcija jau reglamentavo miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis, buvo nustatyti tokio pavertimo kriterijai ir sąlygos, tačiau į juos nebuvo atsižvelgta. Visa tai sudarė sąlygas Žemės sklypo savininkui dalį turimo Žemės sklypo paversti kitomis naudmenomis, pakeisti dalies sklypo paskirtį, atskirtą sklypo dalį padalyti į atskirus sklypus, siekiant tolesnio jų statuso pakeitimo sklypus paverčiant ūkininko ūkiais su galimybe juose vykdyti statybas. Visa tai aiškiai išdėstyta Vilniaus rajono savivaldybės 2012 m. spalio 16 d. išduotų planavimo sąlygų Nr. 441-12
7 ir 8 punktuose apie statybų vykdymą Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnyje nustatytomis sąlygomis bei gyvenamųjų namų statybą naujai suformuotuose žemės ūkio paskirties sklypuose parengus detalųjį planą ir pakeitus pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį. Atitinkamai buvo parinkti ir atidalijamo sklypo dalių dydžiai.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį ir į tai, kad patikslinant kadastrinius duomenis, dalis miško žemės naudmenų buvo įregistruotos kaip kitos naudmenos, todėl buvo pažeistas ir kitas Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvas – draudimas skaidyti privačias miško valdas, jeigu miško žemės plotas yra arba tampa mažesnis nei 5 ha. Visas buvęs ginčo sklypas ir po jo padalijimo suformuoti žemės sklypai pateko į miško žemę pagal Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro (toliau – ir miškų valstybės kadastras) duomenis. Padalijus Žemės sklypą, faktiškai buvo suformuoti trys mažesni nei 5 ha dydžio žemės sklypai, kuriuos sudarė miško žemė.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 patvirtintų Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 6.6 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. liepos 5 d. iki 2014 m. sausio 15 d.) nurodyta, kad pertvarkomų žemės sklypų pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, žemės sklypo naudojimo būdas ir (ar) pobūdis, nustatyti žemės valdos plane, keičiami, kai padalijamas privatus miškų ūkio paskirties žemės sklypas arba vykdomas atidalijimas iš bendrosios nuosavybės teise priklausančio miškų ūkio paskirties žemės sklypo, atidalijant esamas žemės ūkio naudmenas, suformuojant miškų ūkio paskirties ir žemės ūkio paskirties žemės sklypus. Suformuoto miškų ūkio paskirties žemės sklypo plotas negali būti mažesnis negu iki atidalijimo buvusios miško žemės plotas. Šios nuostatos atkartojo Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 2 punktą (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. liepos 1 d.). Pagal Taisyklių 28.6 punktą, projekto rengėjas, rengdamas projektą, turi vadovautis miškų valstybės kadastro duomenimis. Taisyklių 63.3 punktas reglamentuoja, kad parengtas projektas derinamas su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Regiono aplinkos apsaugos departamentu, kai projektas ar jo dalis patenka į saugomas teritorijas, kurios neturi direkcijos, arba pertvarkomam ar formuojamam žemės sklypui nustatoma miškų ūkio paskirtis. Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 (toliau – ir Nuostatai), 32.1.3 punkte nurodyta, kad kadastrinių matavimų metu vietovėje kartografuojamos faktinės žemės naudmenos. Nuostatų 32.1.7 punkte nustatyta, kad pagal miškų valstybės kadastro tvarkytojo pateiktus duomenis apskaičiuojama žemės sklype esančių miško medynų vidutinė rinkos vertė. Pareiškėjas teigė, kad nagrinėjamu atveju patvirtintu projektu faktiškai buvo sumažintas miško žemės plotas, projektas nebuvo derintas su Vilniaus RAAD, jį rengiant nebuvo vadovaujamasi miškų valstybės kadastro duomenimis. Taigi, rengiant ir tvirtinant projektą, buvo pažeisti Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio
3 dalies 2 punkto, Taisyklių 6.6, 28.6 ir 63.3 punktų, Nuostatų 32.1.3 bei 32.1.7 punktų reikalavimai. Pareiškėjo nuomone, nustatytų imperatyvių teisės normų pažeidimas, kuriuo kėsinamasi į mišką, kaip išimtinę reikšmę turinčią nacionalinę vertybę, neabejotinai laikytinas viešojo intereso pažeidimu, sudarančiu pagrindą prokurorui kreiptis į teismą su pareiškimu dėl viešojo intereso gynimo.

Teismo posėdyje Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras palaikė pareiškimą ir prašė jį tenkinti.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė pareiškėjo pareiškimą tenkinti.

Atsakovas nurodė, kad keičiant Žemės sklypo kadastro duomenis, o taip pat dalijant jį į kelis žemės sklypus, keičiant paskirtį, buvo neteisėtai sumažintas jame esantis miškas ir taip buvo pažeistos imperatyvios teisės aktų nuostatos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinė miškų tarnyba prašė Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą tenkinti.

Valstybinė miškų tarnyba paaiškino, kad miškų valstybės kadastro duomenimis, žemės sklypai (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys (duomenys neskelbtini), suformuoti miško žemėje, kuri buvo registruota miškų valstybės kadastre ((duomenys neskelbtini) urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos 175 kvartalo 9, 12, 13, 14 sklypuose), o jų kadastriniai matavimai atlikti neatsižvelgiant į miškų valstybės kadastro duomenis. NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-1902 atliktas 7,1628 ha žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), padalijimas į keturis atskirus žemės sklypus, iš kurių trijų žemės sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) plotas tapo mažesnis nei 5 ha, kartu atliekant miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis. Valstybinės miškų tarnybos nuomone, ginčijami administraciniai aktai buvo priimti pažeidžiant Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalį ir 11 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 25 straipsnio 1 dalį ir 26 straipsnio 1 dalį, Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis ir kompensavimo už miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1131 (toliau – ir Aprašas), 4 punkto nuostatas, todėl turi būti panaikinti kaip prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams.

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės miškų tarnybos atstovas palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.

Tretieji suinteresuoti asmenys B. J. ir G. J. prašė taikyti senaties terminą dėl skundžiamų aktų panaikinimo ir pareiškėjo pareiškimą atmesti.

B. J. ir G. J. nurodė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas, per kurį prokuroras turi kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, prasideda nuo to momento, kai surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, prokurorui tampa suvokiama apie šio intereso pažeidimą. Trečiųjų suinteresuotų asmenų nuomone, nagrinėjamu atveju šis terminas buvo praleistas. Mano, kad nuo teisinių santykių atsiradimo momento, t. y. Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 16 d. įsakymo Nr. 2.3-11746-(41) „Dėl B. J. žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenų patikslinimo atlikus kadastrinius matavimus Vilniaus rajone“, praėjo nepateisinamai ilgas laiko tarpas, todėl teismas turėtų spręsti, ar nėra pagrindo šioje byloje atsisakyti ginti viešąjį interesą. Tretiesiems asmenims nesuprantama, kodėl NŽT ir Valstybinė miškų tarnyba dėl administracinių aktų panaikinimo nesikreipė anksčiau. Mano, kad termino atnaujinimas ginčijamiems sprendimams skųsti nėra galimas, kadangi prieštarautų teismų praktikai.

B. J. ir G. J. teigė, kad Žemės sklypo naudmenos nustatomos pagal realų vertinimą ir būklę, o ne pagal formalius žemėlapius. 2008 m. gegužės 20 d. Vilniaus RAAD Vilniaus rajono agentūra išdavė B. J. leidimą kirsti mišką. Buvo leista iškirsti 1 815 kirstinių medžių, apytikris medienos tūris – 273,92 ktm. Miško iškirtimo leidimo terminas buvo pratęstas iki 2009 m. liepos 1 d. 2008 m. liepos 30 d. UAB „Geokristal“ atliko faktinį sklypo metmenų fiksavimą ir nustatė, kad sklype buvo 5,794 ha miško, 1 ha ariamos žemės ir 0,226 ha kelių. Vadovaujantis Nuostatų 32.1.3 punktu, kadastrinių matavimų metu vietovėje kartografuojamos faktinės žemės naudmenos, todėl tokie užfiksuoti duomenis buvo pagrįsti ir teisingi. Trečiųjų suinteresuotųjų asmenų nuomone, B. J. teisėtai pateikė prašymą Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui ir nurodė, kad žemės ūkio naudmenos jo sklype sudaro 14,2 procento. Dėl šios priežasties buvo patikslintas ginčijamas Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 16 d. įsakymas Nr. 2.3-11746-(41). 2011 m. rugsėjo 2 d. UAB „Arlitanus“ atliko kadastrinius matavimus, sudarė Žemės sklypo planą, nurodė šio sklypo kadastro duomenis ir apskaičiavo jo vidutinę vertę. 2012 m. balandžio 3 d. dokumentus suderino NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjas, o vėliau – Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnija ir Vilniaus rajono savivaldybė.

NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjas 2012 m. rugsėjo 25 d. išdavė leidimą rengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą, atidalijant privačią miško valdą, kurioje miškų ūkio paskirtyje buvo įsiterpusių žemės ūkio naudmenų, atidalijant šias žemės ūkio naudmenas. Taip buvo leista suformuoti du – žemės ūkio paskirties ir miško ūkio paskirties – žemės sklypus. Tretieji suinteresuoti asmenys tvirtino, kad suformuoto miškų ūkio paskirties žemės sklypo plotas liko nepakeistas. Žemės ūkio paskirtis buvo pakeista remiantis Lietuvos Respublikos miškų įstatymu ir kitais teisės aktais.

Tretieji suinteresuoti asmenys nurodė, kad vėliau žemės ūkio paskirties sklypas buvo padalytas į tris dalis (0,6825 ha, 0,5005 ha ir 0,5625 ha). Vilniaus rajono savivaldybė 2012 m. spalio 16 d. išdavė planavimo sąlygas Nr. 441-12. Projektas buvo suderintas su Vilniaus rajono savivaldybės administracija, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnija bei NŽT Vilniaus rajono skyriumi. Šį projektą vietoje patikrino NŽT Žemės tvarkymo departamento Marijampolės žemėtvarkos skyriaus specialistai. NŽT specialistai surašė teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. TPA-(8.18.)-645 ir pateikė išvadą, kad projektą galima tvirtinti. Taigi, NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjas 2013 m. kovo 25 d. priėmė ginčijamą įsakymą ir patvirtino projektą. Suformuotos atskirų sklypų kadastrinės bylos buvo patikrintos, patvirtintos ir įregistruotos. B. J. ir G. J. mano, kad 2013 m. kovo 25 d. įsakymas Nr. 48VĮ-(14.48.2)-604 buvo priimtas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Atitinkamai nėra teisinio pagrindo naikinti ir ginčijamą NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. 48SK-(14.48.111.)-1270.

Trečiųjų suinteresuotų asmenų B. J. ir G. J. atstovas teismo posėdyje prašė pareiškėjo pareiškimą atmesti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjo pareiškimą tenkino ir ginčijamus administracinius aktus panaikino.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. gegužės
30 d. sprendimu Nr. 41-9260 B. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės ir suteiktas miškų ūkio paskirties Žemės sklypas, kurį sudarė šios naudmenos: 6,72 ha miškas ir 0,3 ha kita nenaudojama žemė. Remiantis 2008 m. liepos 30 d. atliktais ginčo sklypo kadastriniais matavimais ir Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. 2.3-11746-(41), Žemės sklypo ribos 2008 m. rugsėjo 12 d. buvo pažymėtos nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje. Minėto sklypo kadastro duomenų byloje buvo nurodyta, kad šiame žemės sklype buvo 1 ha ariamos žemės, 5,794 ha miško ir 0,226 ha kelių užimtos žemės.

UAB „Arlitanus“ 2011 m. rugsėjo 2 d. pakartotinai atliktų Žemės sklypo kadastrinių matavimų kadastro duomenų byloje buvo nurodyta, kad šiame sklype buvo 1,6203 ha pievos, 5,1737 ha miško ir 0,226 ha kelių užimtos žemės. 2011 m. rugsėjo 2 d. nekilnojamojo turto kadastre buvo patikslinti Žemės sklypo kadastro duomenys. Pagal UAB „Arlitanus“ 2012 m. lapkričio 9 d. parengtą Žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, iš šio sklypo buvo atidalytos žemės ūkio naudmenos, suformuojat miškų ūkio paskirties žemės sklypą „D“ ir žemės ūkio paskirties žemės sklypus „A“, „B“ ir „C“.

Ginčijamu NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. kovo 25 d. įsakymu
Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-604 patvirtintu formavimo ir pertvarkymo projektu 2013 m. balandžio 8 d. buvo atlikti žemės sklypų Nr. „A“, „B“, „C“ ir „D“ kadastriniai matavimai, kurie patvirtinti ginčijamu NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimu
Nr. 48SK-(14.48.111.)-1270. Žemės sklypų „A“, „B“, „C“ ir „D“ kadastro duomenys įregistruoti nekilnojamojo turto registre ir 2013 m. balandžio 22 d. nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje pažymėtos žemės sklypų ribos, žemės sklypams suteikiant kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (žemės ūkio paskirties), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (žemės ūkio paskirties), kadastro Nr. 4107/0600:92 (žemės ūkio paskirties) ir kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (miškų ūkio paskirties).

Teismas pažymėjo, kad, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Teismas nurodė, kad tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo tos dienos, kai pareiškėjas (prokuroras) gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, atsižvelgiant į tai, kuris momentas atsiranda anksčiau. Nustatęs, kad Vilniaus apygardos prokuratūra 2014 m. rugpjūčio 21 d. gavo NŽT 2014 m. rugpjūčio 20 d. raštą
Nr. SD-(14.48.7)-8590 „Dėl viešojo intereso gynimo“, o 2014 m. rugsėjo 11 d. gavo Valstybinės miškų tarnybos 2014 m. rugsėjo 9 d. raštą Nr. R2-2677 bei jo priedus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas visą reikalingą informaciją gavo 2014 m. rugsėjo 11 d. Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro pareiškimas teisme buvo gautas 2014 m. rugsėjo 18 d., t. y. nepraleidus jo padavimo termino.

Teismas pastebėjo, kad ginčijamu Vilniaus apskrities viršininko įsakymu buvo patikslinti kadastro duomenys, t. y. nustatyta, kad ginčo sklype buvo 1 ha ariamos žemės, 5,794 ha miško ir 0,226 ha kelių užimtos žemės. Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. gegužės 30 d. sprendimu
Nr. 41-9260 nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą buvo atkurta, suteikiant miškų ūkio paskirties Žemės sklypą, kuriame buvo 6,72 ha miško ir 0,3 ha kitos nenaudojamos žemės. Vadinasi, priėmus ginčijamą Vilniaus apskrities viršininko įsakymą, Žemės sklypo 1 ha miško žemės tapo ariama žeme ir miško plotas atitinkamai sumažėjo. Kaip teisingai pastebėjo pareiškėjas, priimant šį įsakymą, nebuvo atliekamas miško žemės paskirties žemės teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas, todėl byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtino, kad miško žemė buvo verčiama kitomis – žemės ūkio – naudmenomis, nesilaikant Lietuvos Respublikos miškų įstatymo
11 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nustatančių, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus, bei Aprašo 6.4 punkto reikalavimų, nustatančių, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik tada, kai yra patvirtinti šio Aprašo 6.1.4, 6.2 ir 6.3 punktuose nurodyti teritorijų planavimo dokumentai ir nustatyta tvarka parengti ir patvirtinti detalieji planai.

Teismas sprendė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 16 d. įsakymu
Nr. 2.3-11746-(41) buvo nepagrįstai sumažintas Žemės sklypo miško žemės plotas ir sukurtas kitų naudmenų plotas, todėl kadastro duomenų tikslinimas buvo neteisingas, o šis įsakymas laikytinas neteisėtu ir prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad Lietuvos Respublikos miškų įstatymo
4 straipsnio 3 dalis nustato, jog privati miško valda arba privačiame ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esanti miško žemė neskaidomos į dalis, jeigu privati miško valda arba privačiame ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esančios miško žemės plotas yra arba tampa mažesnis nei 5 ha. Be to, to paties įstatymo 11 straipsnio 1 dalies redakcijoje, galiojusioje priimant ginčijamus 2013 m. kovo 25 d. įsakymą ir 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą, jau buvo nustatyti miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis kriterijai, t. y. miško žemė galėjo būti paverčiama kitomis naudmenomis tik šiame įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais, įskaitant buvusioms sodyboms privačioje miško žemėje atstatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

Teismas priminė, kad NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. kovo 25 d. įsakymu
Nr. 48VĮ-(14.48.2.) iš Žemės sklypo buvo atidalytos žemės ūkio naudmenos, suformuojant miškų ūkio paskirties žemės sklypą „D“ ir žemės ūkio paskirties žemės sklypus „A“, „B“ ir „C“. 2013 m. balandžio 8 d. buvo atlikti žemės sklypų „A“, „B“, „C“ ir „D“ kadastriniai matavimai ir patvirtinti NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimu
Nr. 48SK-(14.48.111.)-1270. 2013 m. balandžio 22 d. nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje pažymėtos žemės sklypų ribos, žemės sklypams suteikiant kadastro numerius. Teismas padarė išvadą, kad Žemės sklypas iki priimant nurodytus NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo sprendimus buvo miškų ūkio paskirties, o šiais sprendimais buvo išskaidytas ir dalis Žemės sklypo miško žemės naudmenų buvo paverstos kitomis – žemės ūkio – naudmenomis. Žemės sklype vietoje miškų ūkio paskirties 7,02 ha ploto žemės sklypo buvo suformuoti trys žemės ūkio paskirties sklypai („A“, „B“ ir „C“, atitinkamai 0,6825 ha, 0,5005 ha ir 0,5625 ha dydžio) ir vienas miškų ūkio paskirties žemės sklypas („D“, 5,2745 ha dydžio). Valstybinės miškų tarnybos 2014 m. kovo 18 d. rašte Nr. R2-757 nurodyta, kad miškų valstybės kadastro duomenimis, žemės sklypai „A“, „B“ ir „C“ buvo suformuoti miško žemėje, kuri registruota miškų valstybės kadastre ((duomenys neskelbtini) urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos 175 kvartale 9, 12, 13, 14 sklypuose), o jų kadastriniai matavimai atlikti neatsižvelgiant į miškų valstybės kadastro duomenis.

Apibendrinęs nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad miško žemė kitomis naudmenomis buvo paversta vien tik atlikus naujus kadastrinius matavimus ir jų pagrindu priėmus ginčijamus aktus. Formuojant minėtus žemės ūkio paskirties sklypus „A“, „B“ ir „C“, žemės paskirties pakeitimas nebuvo atliktas vadovaujantis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo
11 straipsnio 1 dalies 1–6 punktais. Taigi, miško žemės naudmenų pakeitimas į žemės ūkio naudmenas negalėjo būti patvirtintas, o ginčo sklypo skaidymas į dalis nebuvo galimas, nes suformuotų sklypų „A“, „B“ ir „C“ miško žemės plotas tapo mažesnis nei 5 ha. Vadinasi, NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. kovo 25 d. įsakymas Nr. 48VĮ-(14.48.2.) ir 2013 m. balandžio 15 d. sprendimas Nr. 48SK-(14.48.111.)-1270 negalėjo būti pripažinti pagrįstais ir teisėtais, nes prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

III.

Tretieji suinteresuoti asmenys B. J. ir G. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tokais pat argumentais, kokie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui. Papildomai apeliantai nurodo, kad teismas pareiškėjo reikalavimams nepagrįstai netaikė termino kreiptis į teismą senaties. Siekiant užtikrinti teisinių santykių stabilumą, teismas gali atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras, nors ir nepraleido vieno mėnesio termino (skaičiuojant nuo momento, kai buvo surinkti ar turėjo būti surinkti duomenys apie viešojo intereso pažeidimą), tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas laiko tarpas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo. Nagrinėjamu atveju viešojo administravimo subjektų delsimas (praėjo daugiau nei 6 metai) informuoti prokurorą apie numanomus viešojo intereso pažeidimus laikytinas pakankamu pagrindu pareiškėjo pareiškimą atmesti. Tretieji suinteresuoti asmenys taip pat pažymi, kad NŽT ir Valstybinė miškų tarnyba kreipėsi į prokurorą praėjus daugiau nei vienam mėnesiui nuo prašomų panaikinti Vilniaus apskrities viršininko aktų, todėl tokie veiksmai laikytini siekiu „apeiti“ Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytus administracinių aktų apskundimo terminus bei piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis.

Tretieji suinteresuoti asmenys teigia, kad teismas nepagrįstai atsisakė išreikalauti Valstybinės miškų tarnybos 2013 m. kovo 18 d. raštą Nr. R2-757, minimą NŽT 2014 m. gegužės
12 d. rašte Nr. 1SD-(10.2)-1536. Šis NŽT raštas patvirtina, kad apie Žemės sklypo situaciją Valstybinė miškų tarnyba žinojo dar 2013 m. Tretieji suinteresuoti asmenys mano, kad pareiškėjo pateiktame pareiškime buvo nutylėta svarbi informacijos dalis, iš kurios galima spręsti apie ankstesnį termino kreiptis į teismą pradžios momentą. Atsižvelgę į tai, apeliantai apeliacinės instancijos teismo prašo įpareigoti Valstybinę miškų tarnybą ir NŽT pateikti visus tarpusavio susirašinėjimus bei susirašinėjimus su kitomis tarnybomis dėl ginčo sklypų nuo 2012 m.

B. J. ir G. J. nuomone, ginčijami administraciniai aktai buvo priimti nepažeidžiant tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, prašo B. J. ir G. J. apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo manymu, akivaizdu, kad jis termino kreiptis į teismą nepraleido, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl šio termino praleidimo laikytini nepagrįstais. Paaiškina, kad realias materialias pasekmes apeliantams sukeliantys administraciniai aktai – NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. kovo 25 d. įsakymas ir 2013 m. balandžio 15 d. sprendimas, kuriais buvusio miško vietoje suformuoti atskiri žemės ūkio paskirties žemės sklypai su galimybe juose vykdyti statybas, buvo priimto neseniai, todėl negalima sutikti, kad dėl praėjusio ilgo laiko tarpo buvo pažeisti apeliantų teisėti lūkesčiai. Dėl šių priežasčių taip pat nėra pagrindo išreikalauti Valstybinės miškų tarnybos, NŽT ir kitų institucijų susirašinėjimų nuo 2012 m. Kita vertus, tiek Valstybinė miškų tarnyba, tiek kitos už gamtos (miškų) apsaugą atsakingos institucijos buvo eliminuotos iš proceso, kurio metu faktiškai buvo įvykdytas miško pavertimas kitomis naudmenomis. Institucijos nedalyvavo nei 2008 m., nei 2011–2012 m. atliekant kadastrinius matavimus, nei derinant žemės sklypų padalijimo projektą prieš NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjui priimant 2013 m. kovo 25 d. įsakymą ir 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad prieš 2008 m. liepos 30 d. atliekant kadastrinius matavimus, Žemės sklypo savininkui 2008 m. gegužės 20 d. buvo išduotas leidimas kirsti mišką. Iš Valstybinės miškų tarnybos pateiktų 2005–2006 m. ortofotonuotraukų akivaizdu, jog visas Žemės sklypas buvo apaugęs mišku, o Valstybinės miškų tarnybos pažymos patvirtina, kad 175 kvartalo
12 sklype buvo įvykdytas plynas kirtimas. Taigi apeliantai, atlikę plyną kirtimą ir vėliau organizavę kadastrinius matavimus „pagal faktinę padėtį“, nekviesdami gamtosaugos specialistų, labiausiai ir prisidėjo prie to, kad Vilniaus apskrities viršininkas, o vėliau ir NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjas priėmė ginčijamus administracinius aktus, nepatikrinę Žemės sklypo vietoje ir nesikreipę dėl tokio patikrinimo į kitas institucijas. Visa tai sudarė sąlygas Žemės sklypo savininkams, išvengus Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnio imperatyvų taikymo, realizuoti savo sumanymą dalį turimo ginčo sklypo paversti kitomis naudmenomis, pakeisti dalies sklypo paskirtį ir šią dalį padalinti į atskirus sklypus, siekiant šiuos sklypus paversti ūkininko ūkiais su galimybe juose vykdyti statybas Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į tai, apeliantų elgesys negali būti vertinamas kaip teisėtas ir sąžiningas.

Apeliantai ginčijamų administracinių aktų teisėtumą aiškina pasirinktų teisės aktų nuostatomis ir abstrakčiai nurodo, jog Žemės sklypo paskirtis buvo pakeista vadovaujantis Lietuvos Respublikos miškų įstatymu ir kitais teisės aktais, tačiau jokių konkrečių Lietuvos Respublikos miškų įstatymo nuostatų ar kitų teisės aktų neįvardijo. Jie taip pat nenurodė, kuo remdamiesi teigė, jog žemės sklypo naudmenos nustatomos pagal realų vertinimą ir būklę. Be to, priimant šiuos aktus buvo akivaizdžiai nesivadovauta ir miškų valstybės kadastro duomenimis, patvirtinančiais, kad visą Žemės sklypą tiek 2000 m., tiek 2008 m., tiek 2011–2013 m., tiek šiuo metu faktiškai sudaro miškas. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad miško žemė kitomis naudmenomis buvo paversta vien tik atlikus naujus kadastrinius matavimus ir jų pagrindu priėmus ginčijamus aktus.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo nuomone, teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą. Atsakovas pažymi, kad jis, vadovaudamasis Valstybinės miškų tarnybos 2014 m. kovo 18 d. rašte Nr. R757 iškeltais klausimais dėl Žemės sklype esančio miško žemės ploto pavertimo žemės ūkio naudmenomis, atliko tyrimą, kurio metu buvo nustatyti teisės aktų pažeidimai, priimant NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. įsakymą
Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-604 ir 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. 48SK-(14.48.111.)-1270. Atsakovas teigia tyrimo metu kvietęs apeliantus ir matininkes S. V. bei G. O. aptarti galimybę padarytus pažeidimus pašalinti administracinėmis priemonėmis.

NŽT pažymi, kad apie padarytą viešojo intereso pažeidimą pareiškėjui tapo žinoma tik gavus NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2014 m. rugpjūčio 20 d. raštą Nr. 48SD-(14.48.7)-8590, t. y. 2014 m. rugpjūčio 21 d. Išnagrinėjęs atsakovo kreipimąsi, pareiškėjas dar kartą išnagrinėjo esamą situaciją ir nustatęs, kad viešasis interesas buvo pažeistas, į teismą kreipėsi per Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje nustatytą terminą. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų, kad prokurorui apie pažeistą viešąjį interesą buvo žinoma anksčiau.

Atsakovas mano, kad teismas pagrįstai netenkino apeliantų prašymo išreikalauti papildomus dokumentus ir kad apeliantai apeliaciniu skundu nepagrįstai prašo įpareigoti Valstybinę miškų tarnybą bei NŽT pateikti visus tarpusavio susirašinėjimus bei susirašinėjimus su kitomis tarnybomis dėl ginčo sklypų nuo 2012 m. Atsakovo teigimu, tai visiškai nesusiję su pareiškėjo kreipimusi į teismą.

Atsakovas pabrėžia, kad aplinkybė, jog apeliantai 2008 m. gegužės 20 d. buvo gavę leidimą iškirsti 1 815 medžių, dar nereiškia, jog iškirstas plotas tapo žemės ūkio naudmenomis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo prasme, kadangi, pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymą, miško žemei priskiriami, be kita ko, tuose pačiuose plotuose esantys miško keliai ir kirtavietės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl miškų ūkio paskirties žemės sklypo naudmenų keitimo kitomis naudmenomis teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, gindamas viešąjį interesą, prašė panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 16 d. įsakymą Nr. 2.3-11746-(41) „Dėl B. J. žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenų patikslinimo atlikus kadastrinius matavimus Vilniaus rajone“ ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. kovo 25 d. įsakymą Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-604 „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projekto (vietovės lygmens specialiojo teritorijų planavimo dokumento) tvirtinimo“ bei 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. 48SK-(14.48.111.)-1270 „Dėl žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pertvarkymo atidalijimo būdu ir nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo“. Šiais aktais, patikslinus Žemės sklypo kadastro duomenis ir šį žemės sklypą padalinus į atskirus sklypus, dalis miško žemės buvo paversta kitos paskirties žeme. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą patenkino ir nustatęs, kad miško žemė kitomis naudmenomis buvo paversta nesilaikant teisės aktų reikalavimų, t. y. vien tik atlikus naujus kadastrinius matavimus, nurodytus aktus panaikino. Tretieji suinteresuoti asmenys su tokiu teismo sprendimu nesutinka. Mano, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą nepraleidęs prašymo padavimo termino, be to, teismas tinkami neištyrė bylai reikšmingų aplinkybių, šališkai vertino bylos šalių įrodymus, netinkamai aiškino teisės normas ir neišreikalavo būtinų įrodymų. B. J. ir G. J. nuomone, Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašomi panaikinti aktai buvo priimti nepažeidžiant tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų.

Dėl termino viešąjį interesą ginančiam prokurorui kreiptis į teismą

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio nuostatas, prokuroras yra vienas iš subjektų, kuriam suteikta teisė kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Ši prokuroro teisė įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 49 straipsnyje. Pažymėtina, kad prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kaip administracinės bylos šalis, turi tokias pačias procesines teises ir pareigas, kaip ir bet koks pareiškėjas. Tai tiesiogiai įtvirtinta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
56 straipsnio 2 dalyje. Tai reiškia, kad šiam viešąjį interesą ginančiam subjektui taikytinos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje nustatytos termino kreiptis į administracinį teismą skaičiavimo taisyklės, t. y. taikomas bendrasis vieno mėnesio terminas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo tos dienos, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-585/2005,
2005 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS10-67/2005, 2005 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS10-27/2005, 2007 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A8-660/2007, 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-742/2007, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-700/2014; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų 2008 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, 2009 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A882-65/2009, 2011 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2907/2011 ir kt.). Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pažymėjęs, kad nurodyto termino pradžia skaičiuojama nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti. Prokuroro veiklai renkant tokius duomenis taikomas objektyvusis kriterijus ir tai atitinkamai reiškia, kad prokuroras negali delsti ir privalo veikti jo veiklą reglamentuojančių aktų nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-675/2013).

Atkreiptinas dėmesys, kad termino prokurorui kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą eigos pradžios ypatumas, lyginant su savo subjektinę teisę ginančiais asmenimis (t. y. ne nuo administracinio akto gavimo, o nuo duomenų apie viešojo intereso pažeidimą surinkimo ar turėjimo juos surinkti) yra ne privilegija viešąjį interesą ginančiam subjektui, o grindžiamas nuoseklia proceso įstatymų aiškinimo logika. Prokuroras nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis. Privatūs subjektai yra tiesioginiai administracinio akto adresatai ar kitokiu būdu dalyvauja administraciniu aktu sukurtuose teisiniuose santykiuose, todėl jie, gavę administracinį aktą, suvokia, ar šis aktas turi įtakos jų teisėms ir pareigoms, ar jis pažeidžia jų teises ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą ginant savo teises. Skirtingai nei privatūs subjektai, prokuroras Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka gavęs informaciją apie asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų pažeidimą, ne kiekvienu atveju turi pagrindą manyti, kad aktas pažeidžia viešąjį interesą ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Pirmiausia jis turi nustatyti, ar administracinis aktas yra priimtas srityje, susijusioje su viešuoju interesu, ar šis aktas pažeidžia viešąjį interesą. Tik nuo to momento, kai surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, prokurorui tampa suvokiama apie šio intereso pažeidimą ir prasideda termino kreiptis į teismą eigos pradžia.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad terminas kreiptis į teismą turi būti skaičiuojamas nuo 2014 m. rugsėjo 11 d., t. y. kai Vilniaus apygardos prokuratūra gavo Valstybinės miškų tarnybos 2014 m. rugsėjo 9 d. raštą Nr. R2-2677 su priedais. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija sutinka, nes būtent tada Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras gavo pakankamai duomenų išvadoms, kad galėjo būti pažeistas viešasis interesas, tačiau pažymi, kad terminas nebūtų praleistas ir tokiu atveju, jeigu jis būtų skaičiuojamas nuo NŽT 2014 m. rugsėjo 20 d. rašto Nr. 48SD-914.48.7)-8590 „Dėl viešojo intereso gynimo“ gavimo 2014 m. rugpjūčio 21 d., kai buvo gauta pirminė informacija apie viešojo intereso pažeidimą, kadangi pareiškimą dėl viešojo intereso gynimo pareiškėjas teismui pateikė 2014 m. rugsėjo 18 d. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų, kurie suteiktų pagrindą išvadoms, jog prokuroras informaciją apie viešojo intereso pažeidimą buvo gavęs anksčiau. Aplinkybė, kad Valstybinė miškų tarnyba jau 2013 m., o gal ir anksčiau žinojo apie situaciją Žemės sklypuose, nėra teisiškai reikšminga ir neturi įtakos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino skaičiavimui, todėl pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės pagrįstai nevertino. Kadangi šiuo atveju terminas kreiptis į teismą yra nustatomas viešąjį interesą ginančiam subjektui – prokurorui –, nėra pagrindo vertinti NŽT, Valstybinės miškų tarnybos ir kitų institucijų susirašinėjimų, todėl apeliantų prašymas išreikalauti dokumentus, patvirtinančius institucijų susirašinėjimus dėl Žemės sklypo, netenkinamas, kaip nesusijęs su nagrinėjamu ginču. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad B. J. ir G. J. argumentai, jog teismas neteisingai nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą nepraleidęs termino, yra nepagrįsti.

Dėl ginčijamų aktų panaikinimo

Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo žemę naudoti pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą. Žemės sklypų ribų, naudmenų sudėties, žemės sklypų priklausinių vietos, pagrindinės žemės naudojimo paskirties, žemės naudojimo būdo ir pobūdžio nustatymas ir pakeitimas Lietuvos Respublikos žemė įstatymo 2 straipsnio 23 dalyje apibrėžiamas kaip žemės tvarkymas, reglamentuojamas teisės aktų, atliekamas derinant ekonominius, aplinkosaugos, kitus privačius ir viešuosius interesus. Nagrinėjamu atveju dalis miško žemės naudmenų buvo paverstos kitomis – žemės ūkio naudmenomis.

Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs administracinėje byloje esančius įrodymus, nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 41-9260 B. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės ir suteiktas miškų ūkio paskirties Žemės sklypas, kurį sudarė šios naudmenos: 6,72 ha miškas ir 0,3 ha kita nenaudojama žemė (elektros trasa). Remiantis 2008 m. liepos 30 d. atliktais ginčo sklypo kadastriniais matavimais ir Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. 2.3-11746-(41), Žemės sklypo ribos 2008 m. rugsėjo 12 d. buvo pažymėtos nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje. Minėto sklypo kadastro duomenų byloje buvo nurodyta, kad šiame žemės sklype buvo 1 ha ariamos žemės, 5,794 ha miško ir 0,226 ha kelių užimtos žemės. UAB „Arlitanus“ 2011 m. rugsėjo 2 d. pakartotinai atliktų Žemės sklypo kadastrinių matavimų kadastro duomenų byloje buvo nurodyta, kad šiame sklype buvo 1,6203 ha pievų, 5,1737 ha miško ir 0,226 ha kelių užimtos žemės. 2011 m. rugsėjo 2 d. nekilnojamojo turto kadastre buvo patikslinti Žemės sklypo kadastro duomenys. Pagal UAB „Arlitanus“ 2012 m. lapkričio 9 d. parengtą Žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, iš šio sklypo buvo atidalytos žemės ūkio naudmenos, suformuojat miškų ūkio paskirties žemės sklypą „D“ ir žemės ūkio paskirties žemės sklypus „A“, „B“ ir „C“. NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-604 patvirtintu formavimo ir pertvarkymo projektu 2013 m. balandžio 8 d. buvo atlikti žemės sklypų Nr. „A“, „B“, „C“ ir „D“ kadastriniai matavimai, kurie buvo patvirtinti ginčijamu NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimu
Nr. 48SK-(14.48.111.)-1270. Žemės sklypų „A“, „B“, „C“ ir „D“ kadastro duomenys įregistruoti nekilnojamojo turto registre ir 2013 m. balandžio 22 d. nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje pažymėtos žemės sklypų ribos, žemės sklypams suteikiant kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (žemės ūkio paskirties), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (žemės ūkio paskirties), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (žemės ūkio paskirties) ir kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (miškų ūkio paskirties). Šiuos pokyčius įrodo pirmosios instancijos teismo išsamiai aptarti įrodymai. Taigi, NŽT 2013 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-604 ir NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimu Nr. 48SK-(14.48.111.)-1270 vietoje miškų ūkio paskirties 7,02 ha Žemės sklypo buvo suformuoti trys žemės ūkio paskirties sklypai ir vienas miškų ūkio paskirties žemės sklypas ir dėl to sumažėjo miško bei miško žemės plotas.

Teritorijų priskyrimo miškams teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos miškų įstatymas. Šio įstatymo ginčijamų aktų priėmimo metu galiojusios redakcijos 2 straipsnio
1 dalyje buvo nustatyta, kad miškas – ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, kita miško augalija, taip pat išretėjęs ar dėl žmogaus veiklos ir gamtinių veiksnių netekęs augalijos (kirtavietės, degavietės, aikštės). Pagal to paties įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, miško žemė – tai apaugęs mišku (medynai) ir neapaugęs mišku (kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir žaliaviniai krūmynai bei plantacijos) plotas. Miško žemei taip pat priskiriami tame pačiame plote esantys miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės, taip pat žemė, skirta miškui įveisti. Iš esmės analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos ir ginčijamų aktų priėmimo metu galiojusios Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. 302 patvirtintų Žemės valstybinės apskaitos taisyklių redakcijos
16 punkte.

Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvus draudimas skaidyti privačias miško valdas, jeigu miško žemės plotas yra arba tampa mažesnis nei 5 ha. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnio 1 nustatyta, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus.

Valstybinės miškų tarnybos 2014 m. kovo 18 d. rašte Nr. R2-757 nurodyta, kad miškų valstybės kadastro duomenimis, žemės sklypai (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini),
Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys (duomenys neskelbtini), yra suformuoti miško žemėje, kuri yra registruota miškų valstybės kadastre ((duomenys neskelbtini) urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos 175 kvartalo 9, 12, 13 ir 14 sklypuose), o jų kadastriniai matavimai buvo atlikti neatsižvelgiant į miškų valstybės kadastro duomenis.

Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus rajono agentūra 2008 m. gegužės 20 d., t. y. prieš 2008 m. liepos 30 d. atliekant kadastrinius matavimus, Žemės sklypo savininkui išdavė leidimą kirsti mišką
(1 815 medžių). Iš Valstybinės miškų tarnybos pateiktos 2005–2006 m. ortofotonuotraukos akivaizdu, jog visas Žemės sklypas buvo apaugęs mišku, o 2010 m. ortofotonuotrauka patvirtina, kad Žemės sklype yra plotų, neapaugusių mišku, kurie iš esmės atitinka 2013 m. administraciniais aktais atidalintų žemės sklypų kontūrus.

Valstybinės miškų tarnybos 2014 m. rugsėjo 9 d. raštas Nr. R2-2677 bei prie jo pridėti priedai patvirtina, kad miško žemės plotai, patenkantys į buvusį Žemės sklypą (iki 2013 m.),
2003 m. spalio 16 d. buvo registruoti miškų valstybės kadastre pagal 2000 m. valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis ir atnaujinti pagal 2010–2011 m. valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis ir miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo vietoje akto Nr. 849 išvadas. Pagal 1986 m. miškotvarkos medžiagą, minėtų žemės sklypų teritorijoje buvo išimtinai tik miško žemės naudmenos. Įvertinus Valstybinės miškų tarnybos pažymose Nr. 51645, Nr. 51646, Nr. 51647 bei jų prieduose pateiktus duomenis, akivaizdu, kad 2009 m. 175 kvartalo
12 sklype, kurio plotas 1,4 ha, buvo įvykdytas plynas kirtimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog apeliantai buvo gavę leidimą iškirti 1 815 medžių, dar nereiškia, kad iškirstas plotas tapo žemės ūkio naudmenomis. Anksčiau aptartas teisinis reguliavimas patvirtina, kad miško žemė, iškirtus mišką, savaime netampa žemės ūkio naudmenomis.

Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad patikslinus kadastro duomenis, buvo sudarytos sąlygos atidalinti neva žemės ūkio naudmenas remiantis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 2 punktu. Atsižvelgiant į tai, kad visas buvęs Žemės sklypas ir po jo padalijimo suformuoti žemės sklypai pateko į miško žemę pagal miškų valstybės kadastro duomenis, akivaizdu, kad padalijant Žemės sklypą, faktiškai buvo suformuoti trys mažesni nei 5 ha dydžio žemės sklypai, kuriuos sudaro miško žemė. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų, kad ginčo atvejis buvo išimtinis ir miško žemė galėjo būti paversta kitomis naudmenomis. Taip pat nenustatyta, kad ginčo atveju buvo derinami valstybės, miško savininko ir visuomenės interesai. Priešingai, miško pavertimo kitomis naudmenomis procese dalyvavo tik Žemės sklypo savininkas, matininkas ir prašomus panaikinti aktus priėmusios institucijos, tačiau jame nedalyvavo nei už aplinkos apsaugą atsakinga institucija, nei miškų duomenų tvarkytoja. Taigi, 2008 m. ir 2011 m. tvirtinant Žemės sklypo kadastro duomenis, o vėliau šį sklypą dalijant į kelis žemės sklypus bei keičiant jų paskirtį, buvo neteisėtai sumažintas jame esantis miškas ir pažeistos Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 2 punkto bei 11 straipsnio 1 dalies nuostatos. Nustatyta aplinkybė yra pakankamas pagrindas konstatuoti prašomų panaikinti aktų neteisėtumą, todėl teisėjų kolegija aplinkybių, susijusių miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis procedūromis, netikrina. Kaip teisingai pažymėjo pareiškėjas, tretieji suinteresuoti asmenys, atlikę plyną kirtimą ir netrukus po to organizavę kadastrinius matavimus, nekviesdami gamtosaugos specialistų, labiausiai ir prisidėjo prie ginčijamų administracinių aktų neteisėto priėmimo. Taigi, apeliantų elgesys negali būti vertinamas kaip sąžiningas, todėl nėra pagrindo pripažinti B. J. ir G. J. teisėtų lūkesčių pažeidimą.

Nors apeliantai nurodė, kad ginčijami administraciniai aktai buvo priimti nepažeidžiant tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų, tačiau šių teiginių plačiau nepaaiškino ir konkrečiomis teisės aktų normomis nepagrindė.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju miškų ūkio paskirties žemė buvo paversta kitomis naudmenomis teisei priešingais veiksmais, be to, nepaisant Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje ir 11 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, tai sudaro pagrindą ginčijamus administracinius aktus pripažinti neteisėtais iš esmės, prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, bylą ištyrė išsamiai, materialinės teisės normas taikė tinkamai, procesinės teisės normų nepažeidė, o panaikindamas skundžiamus administracinius aktus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o B. J. ir G. J. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Trečiųjų suinteresuotų asmenų B. J. ir G. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                Stasys Gagys

                                                                                                            Dainius Raižys

                                                                                                            Virginija Volskienė