Administracinė byla Nr. A-2767-662/2015
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01023-2013-6
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. liepos 16 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatorius, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas K. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti jo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 4 344,30 Eur (15 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2011 m. balandžio 14 d. dėl prieštaraujančių teisės aktų reikalavimams įkalinimo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje sudarymo.
Pareiškėjas skunde (b. l. 4-15) paaiškino, kad nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2011 m. balandžio 14 d. buvo laikomas Kauno TI pažeidžiant teisės aktų nuostatas. Praeityje pareiškėjas yra buvęs pareigūnas, todėl turėjo būti laikomas atskirai nuo kitų asmenų, o bausmės atlikimui turėjo būti nukreiptas į pareigūnų pataisos namus, esančius Sniego g. 2, Vilniuje. Nepaisant to, pareiškėjas buvo laikomas su kitais nuteistaisiais, o ne su buvusiais pareigūnais. Bausmės atlikimui jis buvo nukreiptas į Pravieniškių pataisos namus, dėl to nuolat jautė stresą, bijojo, kad su juo nesusidorotų kiti asmenys. Atvykus į Kauno TI medikai jį apžiūrėjo tik po kelių dienų ir nebuvo užsidėję apsauginių pirštinių. Be to, gydytoja moteris nebuvo užsidėjusi pirštinių ir apžiūros metu rankomis lietė jo lytinius organus. Kamerose Nr. 170 ir Nr. 325 buvo labai mažai vietos, laikoma daugiau asmenų nei pastatyta lovų, trūko oro, buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, sulaikymo kameroje nebuvo nei langų, nei tualeto. Kauno TI prižiūrėtojai pastoviai vartojo necenzūrinius žodžius, į jį kreipėsi „tu“.
Pareiškėjas taip pat pabrėžė, kad nebuvo tinkamai organizuotas naudojimasis dušu, kadangi dušu buvo galima naudotis tik vieną kartą per savaitę ir tik 15 minučių laiko. Pareiškėjas gyvenamosiose patalpose ne kartą matė žiurkes, peles, balandžius, todėl kilo pavojus užsikrėsti ligomis. Nakties metu pastoviai buvo įjungta elektros lemputė, kuri šviesdavo į akis, todėl pareiškėjui sutriko miegas. Tardymo izoliatoriaus 3 aukšte kamerų langai neatsidarė, kamerose nebuvo ventiliacijos, karšto vandens, nebuvo vietos, kur išsiskalbti drabužius ir juos pasidžiauti. Kameros nebuvo kvarcuojamos ar dezinfekuojamos, jose neveikė pagalbos iškvietimo mygtukai. Jam nebuvo suteikta jokia reabilitacija, galimybė mokytis, nebuvo jokio užimtumo, atsakovas nesuteikė jokios naudingos veiklos. Dėl netinkamų įkalinimo sąlygų buvo įžeista pareiškėjo garbė ir orumas, jis nuolat jautė stresą, bijojo, kad su juo nesusidorotų kiti asmenys, atsirado galvos skausmai, naktimis sapnuoja košmarus, sutriko regėjimas. Jam padarytą neturtinę žalą kildino iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Kauno TI.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, atsiliepimu į skundą (b. l. 23-26) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad Kauno TI negali daryti įtakos suimtųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui bei privalo užtikrinti izoliuotą laikymą visų, kurie buvo pristatyti į įstaigą. Atsakovas ir jo atstovas taip pat pabrėžė, kad pareiškėjo argumentai dėl to, jog kamerose laikomų asmenų skaičius viršija esamų lovų skaičių, neveikia iškvietimo mygtukai, kad trumpalaikio sulaikymo kamerose nėra tualetų, neatitinka tikrovės. Tik atvykęs į Kauno TI asmuo medicinos darbuotojų apžiūrimas per 3 dienas. Apžiūros metu medicinos darbuotojai mūvi pirštines. Pareiškėjas buvo apžiūrėtas vyriškos lyties gydytojų, kurie mūvėjo apsaugines pirštines nuteistojo apžiūros metu. Pareiškėjas tik atvykęs nurodė, kad rūko, ir nepranešė būti perkeliamas į nerūkančiųjų kamerą. Kauno TI įrengimo reikalavimai atitinka esminius Lietuvos higienos normos HN 42:2009 reikalavimus. Kameros aprūpintos būtinu inventoriumi, yra geros techninės ir higieninės būklės, jose pastoviai palaikoma 20 laipsnių temperatūra, veikia natūrali ir priverstinė mechaninė ventiliacija, sanitariniai mazgai pilnai atitverti, suteikiama teisė kiekvieną dieną pasivaikščioti gryname ore, taip pat suteikta galimybė lankytis skaitykloje, įstaigos koplytėlėje. Būdamas Kauno TI pareiškėjas nesikreipė į administraciją dėl mokymosi, socialinės reabilitacijos, taip pat dėl kamerose esančių graužikų ar neveikiančių pagalbos iškvietimo mygtukų. Rašytinių prašymų iš pareiškėjo dėl sąlygų pagerinimo nebuvo gauta.
Atsakovas ir jo atstovas taip pat nurodė, kad kamerų ventiliacija įsijungia automatiškai, nes to reikalauja sanitarinės normos, kameros taip pat vėdinamos ir natūraliu būdu. Karšto vandens kamerose nėra, nes to nenumato galiojantys teisės aktai. Kenkėjų kontrolė vyksta nuolat ir kamerose ar kitose patalpose graužikų nebuvo pastebėta. Atskirais periodais pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kur vienam asmeniui tekdavo mažiau nei 3,6 kv. m ploto, todėl jis galėjo patirti tam tikrus nepatogumus. Neturtinei žalai atsirasti turi būti įrodytos trys būtinosios sąlygos: žala, neteisėti veiksmai ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos bei neigiamas poveikis asmeniui turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas, neturtinę žalą darantys veiksmai ar veiksniai turi būti pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir kiti asmenys, jokių išimčių, pabloginančių jo buvimą įstaigoje, nebuvo. 2 trumpalaikiai pasimatymai vyko be fizinio kontakto (esant įrengtam apsauginiam stiklui), o pasimatymų kambariai įrengti laikantis teisės aktų reikalavimų. Tik atvykęs į Kauno TI pareiškėjas nepranešė, kad yra buvęs pareigūnas, todėl ir nebuvo laikomas atskirai. Šios problemos jis būdamas Kauno TI niekada nekėlė.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygas (minimalų kameros plotą, būti izoliuotam nuo kitų kategorijų asmenų) buvo pažeista.
Pirmosios instancijos teismas išdėstė teisės normas, reglamentuojančias žalos (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) atlyginimo pagrindus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246, 6.271 straipsnių nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šiuo klausimu (nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.). Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš atsakovo veiksmų, dėl jo, kaip buvusio pareigūno, laikymo Kauno TI ne su buvusiais pareigūnais, t. y. izoliuotai nuo kitų sulaikytųjų (nuteistųjų), ir nukreipimo bausmės atlikimui ne į pareigūnų pataisos namus (Vilniaus PN atskiras sektorius), o į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją (toliau – ir Pravieniškių PN-AK).
Teismas nurodė Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 straipsnio 1 dalies 5 punktą, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio 3 dalį. Nuteistųjų, kuriems įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę Tvarkos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 4/07-71, 1.5 punktas reglamentuoja, kad vyrai, kurie buvo arba šiuo metu yra valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojai, kuriems teismas nustatė atlikti bausmę pataisos namuose, skiriami į Vilniaus PN atskirą sektorių, esantį Sniego g. 2. Teismas nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-2917/2012 ir pažymėjo, kad ginčo dėl aplinkybės, jog pareiškėjas priskirtinas suimtųjų ir nuteistųjų, buvusių ar esančių valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, grupei iš esmės nėra (b. l. 18, 65-66). Laisvės atėmimo bausmę šiuo metu pareiškėjas atlieka Vilniaus PN atskirajame sektoriuje, esančiame Sniego g. 2, Vilniuje, todėl jis, vadovaujantis aptartomis SVĮ bei BVK nuostatomis, turėjo būti laikomas suimtas bei vėliau kalinamas atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Iš to seka išvada, kad nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2011 m. balandžio 14 d. Kauno TI jis buvo laikomas pažeidžiant imperatyvius SVĮ 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus. Valstybės institucijų neveikimas (imperatyvios pareigos nevykdydamas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, todėl gali būti sprendžiamas klausimas dėl šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos atlyginimo. Darydamas šią išvadą teismas vertino ir tai, kad Viešojo saugumo tarnybos pažyma apie pareiškėjo statusą buvo pateikta tik 2012 m. birželio 25 d., o pats pareiškėjas į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) dėl to kreipėsi tik 2012 m. gegužės 29 d. (b. l. 65-66). Tai patvirtina, kad iki patekimo į Pravieniškių PN-AK pareiškėjas jokios realios grėsmės iš kitų suimtųjų (ar nuteistųjų) pusės Kauno TI nepatyrė, į administraciją dėl to nesikreipė ir šis pažeidimas turi daug formalaus pažeidimo požymių. Be to, konkrečių pataisos namų, kuriuose po nuosprendžio įsiteisėjimo asmuo atliks terminuoto laisvės atėmimo bausmę, parinkimą sprendžia ne Kauno TI direktorius, o Kalėjimų departamentas (Tvarkos 11 p.).
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Kauno TI kamerose Nr. 170 ir Nr. 325 buvo neužtikrintas teisės aktų numatytas minimalus plotas, todėl buvo labai mažai vietos, trūko oro. Teismui pateiktų įrodymų visetas taip pat patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas į Kauno TI atvyko 2010 m. gruodžio 16 d. ir kamerose Nr. 170, Nr. 352 atskirais periodais buvo laikomas iki 2011 m. balandžio 14 d. (b. l. 59-62, 89-92). Kameros Nr. 170 plotas yra 15,10 kv. m, o joje buvo laikomi 6 asmenys ir todėl vienam asmeniui teko 2,52 kv. m minimalus plotas. Atskirais periodais šioje kameroje buvo laikomi 5 asmenys ir todėl vienam asmeniui teko 3,02 kv. m ploto norma. Kameros Nr. 352 plotas yra 32,83 kv. m, o joje buvo laikoma 10 asmenų, todėl vienam asmeniui teko 3,28 kv. m ploto norma. Atskirais periodais šioje kameroje buvo laikomi 9 asmenys, todėl pareiškėjui teko 3,65 kv. m ploto norma, o kai buvo laikomi tik 8 asmenys – pareiškėjui teko 4,10 kv. m plotas. Įvertinęs šiuos duomenis teismas darė išvadą, kad atskirais periodais nuo 2011 m. vasario 19 d. iki 2011 m. balandžio 14 d. pareiškėjas buvo kalinamas kameroje Nr. 352 ir jam tekdavo didesnė ploto norma negu 3,6 kv. m. Pateikti duomenys patvirtina, kad atskirais laikotarpiais (iš viso 99 paras) pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus 3,6 kv. m kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui.
Teismas išdėstė šioje srityje aktualų teisinį reglamentavimą ir konstatavo, kad Kauno TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam privalėjo būti užtikrinta ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto norma, tenkanti vienam asmeniui. Aplinkybė, kad Kauno TI administracija neturėjo galimybių dėl vietų stygiaus vykdyti teisės aktų reikalavimus, remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Dėl pareiškėjo laikymo perpildytose kamerose fakto yra sąlygos civilinei atsakomybei kilti.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Kauno TI medikai jį apžiūrėjo tik po kelių dienų, kai jis buvo pristatytas į Kauno TI. Apžiūros metu gydytoja moteris be apsauginių pirštinių lietė jo lytinius organus, taip pat dėl netinkamo kameros apšvietimo jam nusilpo regėjimas, jis buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Iš teismui pateiktų Asmens sveikatos istorijos kopijų matyti, kad pirminė gydytojų apžiūra (Kauno TI) pareiškėjui buvo atlikta 2010 m. gruodžio 17 d. (b. l. 50), t. y. kitą dieną po atvykimo į Kauno TI. Teismui pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjo apžiūrą atliko gydytojai vyrai (A. M. ir R. A.) (b. l. 50, 53, 143, 160, 162). Atsakovas pripažįsta aplinkybę, jog kraujo mėginį paėmė slaugytoja moteris. Byloje nėra jokių įrodymų, kad bendrosios praktikos slaugytoja pareiškėjo kraujo mėginį ėmė iš lyties organų srities ir tuo metu nedėvėjo apsauginių pirštinių. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių duomenų apie organizmo skystųjų terpių paėmimo tyrimui būdą, tačiau tik deklaratyviai nurodė, jog moters rankomis be apsauginių pirštinių apžiūros metu buvo liečiami jo lyties organai. Pirminės gydytojų apžiūros metu pareiškėjas nurodė, jog jis pats yra rūkantis (b. l. 51), ir nėra duomenų, jog vėliau kreipėsi dėl rūkymo kamerose arba dėl perkėlimo į kitą kamerą. Dėl paminėtų aplinkybių teismas laikė neįrodytais ir nepagrįstais pareiškėjo teiginius dėl netinkamos (ir nesavalaikės) medicininės apžiūros, lytinių organų lietimo be apsauginių pirštinių priešingos lyties asmens, prievartinio kvėpavimo tabako dūmais. Pareiškėjo teiginius dėl sveikatos būklės taip pat paneigia ir kiti rašytiniai duomenys, esantys teismui pateiktose pažymose bei ligos istorijos kopijose. 2010 m. gruodžio 17 d. psichiatras konstatavo, jog pareiškėjas sveikas (b. l. 53). 2011 m. balandžio 6 d. ir 2011 m. balandžio 11 d. jis buvo apžiūrėtas bendrosios praktikos gydytojo (b. l. 54). Išleidžiant iš Kauno TI pareiškėjas psichiatrui ir terapeutui nusiskundimų neturėjo (b. l. 55), taip pat byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjui buvo atsisakyta suteikti psichologinę pagalbą, kai jis jos prašė (teismui nebuvo pateiktas joks pareiškėjo prašymas suteikti psichologinę pagalbą). Iš to seka išvada, kad Kauno TI pareiškėjas buvo tinkamai stebimas medicinos darbuotojų, atlikti visi tyrimai, skirtas reikalingas gydymas. Teismas atkreipė dėmesį, kad medicininės paslaugos pareiškėjui buvo suteiktos tikrai nemokamos ir daug operatyviau negu kitiems, jokių nusikalstamų veiksmų nepadariusiems asmenims. Teismas taip pat pabrėžė, kad Asmens sveikatos istorijoje nėra įrašų, susijusių su jo regėjimo sutrikimais, taip pat ir pareiškėjo nusiskundimų regėjimo kokybe (b. l. 48-58, 160-166). Pats pareiškėjas jokių kitų įrodymų dėl regėjimo sutrikimo teismui nepateikė, todėl pareiškėjo argumentai dėl nusilpusio regėjimo esant netinkamai apšviestoms kameroms laikyti nepagrįstais, neįrodytais ir atmesti kaip nepagrįsti, nes dėl blogo kamerų apšvietimo pareiškėjas skunde ir teisme išsakė tik deklaratyvius bei nemotyvuotus teiginius.
Teismas nurodė, jog SVĮ 44 straipsnio 4 dalimi, teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Vidaus tvarkos taisyklių 107 punktu Kauno TI įpareigota ne rečiau kaip 1 kartą per savaitę suimtiesiems suteikti galimybę pasinaudoti pirtimi arba dušu. Ši tvarka detalizuota ir poįstatyminiu teisės aktu – Kauno TI direktoriaus 2010 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 1-88 patvirtintu Aprašu. Aprašo 7, 8 punktai (b. l. 63) numato galimybę kiekvienam suimtajam ir nuteistajam 10 min. pasinaudoti dušu ir esant atitinkamoms sąlygoms naudojimosi dušu terminas gali būti pratęstas iki 5 min. Teismas darė išvadą, kad to objektyviai ir visiškai pakanka užtikrinti asmenų, laikomų Kauno TI, asmeninei higienai, todėl pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestas kaip nepagrįstas.
Kauno TI direktoriaus 2010 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. 1-99 patvirtinto Pagrindinio gyvenamųjų patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo (b. l. 64) 4 punkte nustatyta, kad pagrindinį gyvenamųjų patalpų valymą atlieka visi toje gyvenamojoje patalpoje esantys suimtieji (ir pareiškėjas). Pagrindinio gyvenamųjų patalpų valymo metu plaunamos grindys, sienos, langai, baldai (ir spintelių vidus) ir sanitariniai mazgai. Paviršių ir sanitarinių mazgų plovimui dezinfekuojančių medžiagų tirpalais aprūpina sveikatos priežiūros tarnybos dezinfektorė (9 p.). Teismui pateiktų 3 aukšto kameros lango fotonuotraukų (b. l. 76, 77) duomenys patvirtina, kad ventiliacijos orlaidės kamerose yra ir jos gali būti uždarytos arba atidarytos. Kauno tardymo izoliatoriaus Objekto higieninės priežiūros kontrolės žurnalo Nr. 2.2-126 (b. l. 78-79) duomenys patvirtina, kad kenkėjų kontrolė įstaigoje vykdoma reguliariai. Ankstesnio teismo posėdžio metu pats pareiškėjas taip pat patvirtino, kad kameros aprūpinamos dezinfekavimo milteliais, kamerose veikia ventiliacija. Dėl to teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo teiginius, jog Kauno TI administracijos atstovai atliko neteisėtus veiksmus organizuojant kamerų valymą, dezinfekavimą, ventiliavimą, kenkėjų kontrolę ir t. t. Todėl atmestas kaip nepagrįstas ir teiginys dėl oro trūkumo kamerose. Be to, sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintų Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 24 punkte numatyta, kad kameros patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; 25 punkte reglamentuota, jog gyvenamosios aplinkos orą teršiančių cheminių medžiagų (teršalų) ribinės vertės neturi viršyti teisės aktų nustatytų didžiausių leidžiamų koncentracijų, o 26 punkte numatyta, jog gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra, santykinė drėgmė ir oro judėjimo greitis pateikti lentelėje (,,Oro temperatūra, santykinė drėgmė ir oro judėjimo greitis“). Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 punkte numatyta, jog kameros langas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele, o 14.10 punkte nurodyta, jog kameroje turi būti natūralus arba mechaninis vėdinimas. Pareiškėjas jokių įrodymų dėl šio teisinio reglamentavimo laikymosi Kauno TI pažeidimų nepateikė, o Valstybinių kontrolės institucijų patikrinimo registracijos žurnalo duomenys (b. l. 144-159) patvirtina, kad jokių esminių pažeidimų nebuvo nustatyta daugelio patikrinimų metu.
Teismas nurodė nuo 2009 m. balandžio 1 d. galiojančio SVĮ 22 straipsnio 1 dalį, 12 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Atsakovo atstovas pripažino aplinkybę, kad būdamas Kauno TI pareiškėjas galėjo turėti 2 trumpalaikius pasimatymus, kurie vyko be fizinio kontakto per stiklinę sienelę ir bendraujant telefonu. Tai patvirtina ir teismui pateikti rašytiniai įrodymai (b. l. 82-85). Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 65 punkte numatyta, kad tardymo izoliatoriuje pasimatymas vyksta be fizinio kontakto. Kalėjimų departamento direktorius teisės aktu nustato pasimatymo kambarių įrengimą. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 70 punkte nustatyta, kad pasimatymą kontroliuojantys pareigūnai privalo nuolat stebėti asmenis, atvykusius į pasimatymą, ir suimtuosius. Pasimatymo metu asmenims, atvykusiems į pasimatymą, ir suimtiesiems draudžiama perduoti vieni kitiems bet kokius daiktus. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 18 punkte įtvirtinta, kad suimtiesiems pasimatyti su giminaičiais arba kitais asmenimis tardymo izoliatorių pasimatymų patalpose įrengiama salė. Išilgai salės įrengiamas ne siauresnis kaip 120 cm ir ne aukštesnis kaip 70 cm stalas, kuris vienu galu turi remtis į salės sieną. Nuo stalviršio apačios iki grindų stalas pertveriamas ištisine pertvara. Pagal stalo ilgį nuo lubų iki stalo viršaus įrengiama saugi permatoma pertvara, izoliuojanti lankytoją ir suimtąjį nuo fizinio kontakto. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas pažeidė paminėtą teisinį reglamentavimą. Pateiktų fotonuotraukų (b. l. 82-85) duomenys tik patvirtina šią teismo išvadą.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Kauno TI jam buvo suteikti 2 trumpalaikiai pasimatymai su sutuoktine, tačiau jie vyko per apsauginį stiklą, bendraujant telefonu ir dėl to labai pablogėjo pareiškėjo ir sutuoktinės tarpusavio santykiai. Teismas šiuos pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus. Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 31 d. nuosprendyje (baudžiamoji byla Nr. I-65-317/2011, Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys) konstatuota, kad pareiškėjas yra išsituokęs. Nagrinėjant baudžiamąją bylą pats pareiškėjas bendrosios kompetencijos teismui parodė, kad nuo 2007 metų gyvena ne su sutuoktine. Pareiškėjas administraciniam teismui taip pat nepateikė jokių duomenų, kad Kauno TI jis užregistravo naują santuoką ir pasimatymuose dalyvavo sutuoktinė. Teismas taip pat pabrėžė, kad trumpalaikių pasimatymų metu pareiškėjo bendravimas per apsauginį stiklą ginčo situacijoje ne tik buvo proporcinga priemonė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų kontekste, bet ir objektyviai būtina. Šią išvadą teismas darė atsižvelgdamas į pareiškėjo tyčinius veiksmus, dėl kurių padarymo jis iš esmės ir buvo patalpintas į Kauno TI (izoliuotas nuo visuomenės). Pareiškėjo tyčiniai nusikalstami veiksmai, atlikti 2007 metų rugsėjo mėnesį, 2008 metų pavasarį, 2009 metų vasario – spalio mėnesiais, patvirtina jo neigiamą požiūrį į kitus asmenis, taip pat rodo jo didelį pavojingumo visuomenei laipsnį, todėl fizinė izoliacija pasimatymo metu nuo kito asmens buvo neišvengiama ir pateisinama proporcingumo principo turinio kontekste.
Teismui pateikti duomenys (b. l. 16, 17, 19) patvirtino, kad laikymo Kauno TI metu į administraciją ar kitas institucijas su skundais dėl blogų kalinimo sąlygų pareiškėjas nesikreipė. Kitų įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl kalinimo sąlygų, teismui nepateikta, todėl pareiškėjo nurodytą neturtinės žalos pasireiškimą dėl kitų įkalinimo sąlygų, tokių kaip prižiūrėtojų vartojami necenzūriniai žodžiai, graužikų ir balandžių matymas, reabilitacijos ir galimybės mokytis nesuteikimas, kamerų nekvarcavimas, užimtumo ir veiklos nebuvimas ir dėl to sapnuojamus košmarus, atsiradusius galvos skausmus ir t. t., teismas laikė abstrakčiais ir neįrodytais teiginiais, nepakankamais neturtinei žalai pagrįsti. Akcentuota ir tai, kad bylų nagrinėjimo procese vyrauja proceso šalių rungtyniškumo, lygiateisiškumo principai, kurių realų įgyvendinimą proceso metu privalo garantuoti teismas. Šioje administracinėje byloje teismas už pareiškėją surinko praktiškai visus įrodymus, nors ABTĮ pareigą juos pateikti teismui numato būtent pareiškėjui (b. l. 21, 22, 138). Administracinis teismas per žalos atlyginimo institutą (CK 6.271 str.) gali apginti galimai pažeistas asmens teises tik tuo atveju, jei pareiškėjas konkrečiais faktais (apibrėžtais laiko ir vietos prasme) bei teisės normomis pagrindžia, jog jo nurodoma valdžios institucija pažeidė atitinkamas jo teises ir dėl to atsirado neigiamos pasekmės (konkrečiu atveju – neturtinė žala).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikyti pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstyti ir neanalizuoti.
Įvertinęs pateiktų įrodymų visetą teismas pabrėžė, kad jokio realaus ilgalaikio neigiamo poveikio dėl kalinimo sąlygų (izoliacijos pažeidimo, mažesnio ploto kameroje) pareiškėjo fizinei sveikatai nebuvo nustatyta, nepateikta jokių medicininių dokumentų išrašų, patvirtinančių neigiamas pasekmes pareiškėjui dėl mažo ploto, oro gaivumo ir pan., pats pareiškėjas dėl to į administraciją net nesikreipė, todėl jo prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas tik iš dalies. Kilusio ginčo situacijoje būtina įvertinti neteisėtų veiksmų pobūdį, jų mastą ir įtaką pareiškėjui ta prasme, ar tokie (neteisėti) veiksmai Konvencijos 3 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio taikymo prasme galėtų būti laikomi asmens kankinimu, žiauriu, nežmonišku ar žeminančiu asmens orumą elgesiu. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui atsiradusių neigiamų pasekmių nėra pagrindo vertinti kaip kankinimą, žiaurų, nežmonišką ar žeminantį asmens orumą elgesį Konvencijos 3 straipsnio kontekste. Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Teismas, įvertinęs pateiktų įrodymų visetą, darė išvadą, kad byloje nėra pakankamo pagrindo išvadai, jog atsakovo veiksmais tiesiogiai buvo pažeistos paminėtose konstitucinėse normose įtvirtintos vertybės Konvencijos 3 straipsnio turinio apimtyje.
Teismas, įvertinęs visas šios administracinės bylos aplinkybes (konkrečiai kamerų ploto normą bei izoliacijos neužtikrinimą ir iš to kilusias pasekmes, kurios neprilygo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui), darė išvadą, kad šioje administracinėje byloje yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas (izoliacijos nuo kitų kaltinamųjų, minimalaus kameros ploto) pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013 ir kt.). Teismas šiuo procesiniu sprendimu pripažino, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas. Darydamas šią išvadą teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, tyčia darydamas sunkius smurtinius tyčinius nusikaltimus, objektyviai turėjo galimybę ir privalėjo suvokti ateityje kilsiančias neigiamas pasekmes – kardomosios priemonės suėmimo paskyrimą bei vėlesnį patalpinimą į tardymo izoliatorių, t. y. iš dalies ir jo sąmoningi neteisėti veiksmai buvo priežastiniame ryšyje dėl netinkamų įkalinimo sąlygų atsiradimo (CK 6.282 str. 1 d.).
III.
Pareiškėjas K. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 28 d. sprendimą ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, priteisti jam 4 344 Eur.
Pareiškėjas nurodo, jog jam yra draudžiami ilgalaikiai pasimatymai su buvusia žmona ir dukra, motyvuojant tai jo padarytu nusikaltimu. Tai jau yra antra bausmė, ką draudžia Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnis. Mano, jog teismas neteisingai interpretavo CK 6.271 straipsnio nuostatas. Jo skunde nurodytos civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos: neteisėti veiksmai – jis, kaip buvęs pareigūnas, nebuvo izoliuotas nuo kitų nuteistųjų, kalinimo sąlygos buvo blogos; priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos – jo neizoliavimas nuo kitų nuteistųjų sukėlė realią grėsmę jo orumui, sveikatai ir gyvybei; kaltė – aiškiai matoma; padaryta žala – egzistavimas tokiomis sąlygomis pakenkė jo sveikatai, sutrumpino gyvenimą. Nurodo, jog Pravieniškių PN-AK jis negalėjo paduoti skundo. Išdėsto precedentus, kuomet asmenims buvo priteistos pinginės sumos.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareikštas reikalavimas dėl 4 344,30 Eur (15 000 Lt) neturtinės žalos, kurią K. L. kildina iš kalinimo netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, nustatė, kad Kauno TI administracija atskirais laikotarpiais nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2011 m. balandžio 14 d. neužtikrino pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažesnis kaip 3,6 m2 kameros plotas, tai yra, minėta viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Šis pažeidimas su pertraukomis truko 99 paras.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Taigi aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, administracinių teismų praktikoje sudaro pagrindą priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.
K. L., nesutikdamas su Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu tuo aspektu, kad pripažinimas, jog jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista, yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą žalą, apeliaciniame skunde prašo priteisti kompensaciją pinigais.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, pritaria pareiškėjo argumentams, kad įvertinant kameros erdvės trūkumą bei gana ilgą kalinimo laiką, teisės pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pareiškėjo pažeistai teisei apginti.
Pažymėtina, kad neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Pažymėtina ir tai, kad siekiant įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą atsižvelgiama į šioje srityje formuojamą teismų praktiką. Dėl minėtos priežasties nustatydami neturtinės žalos dydį teismai turi remtis įstatymuose įtvirtintais, teismų praktikoje suformuotais ir taikomais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais bei vadovautis analogiškose bylose priteistomis sumomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-800-858/2015).
Konkrečiu atveju individualizuojant žalos dydį atsižvelgiama į pareiškėjo K. L. kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, to pasekmes, į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, taip pat į tai, kad analizuojamas pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito, į tai, kad nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, bei į tai, kad į teismą dėl patirtos neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas kreipėsi praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui nuo pažeidimo pradžios, t. y. 2013 m. rugsėjo 2 d. (b. l. 20), kuomet nuo 2010 m. gruodžio 16 d. atskirais laikotarpiais (iš viso 99 paras) pareiškėjas buvo kalinamas neužtikrinant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, vadovaudamasi sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį teisėjų kolegija vertintina 400 Eur.
Taip pat pareiškėjas prašomą priteisti žalą sieja su tuo, kad nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2011 m. balandžio 14 d. Kauno TI buvo laikomas pažeidžiant imperatyvius SVĮ 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus.
Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. liepos 16 d. pažyma Nr. 47SD-951 patvirtina, kad pareiškėjas Vidaus reikalų ministerijos Vidaus tarnybos 1-ojo pulko 9-oje kuopoje atliko privalomąją pradinę karo tarnybą nuo 1996 m. balandžio 11 d. iki 1997 m. kovo 14 d. (b. l. 18).
Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintos taisyklės, pagal kurią suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, – laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų, aiškinimui aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A492-2917/2012. Šioje byloje teismas pabrėžė, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata, jog suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų, yra imperatyvi. Už nurodyto suėmimo / kalinimo vykdymo režimo laikymąsi yra atsakinga atitinkama valstybės institucija, taigi ji turi pozityvią pareigą imtis aktyvių veiksmų, kad būtų nustatyta, ar suimtas / kalinamas asmuo nepriklauso tokiai asmenų grupei, kuri įkalinimo įstaigoje turi būti laikoma atskirai, ir tokius asmenis laikyti / kalinti vadovaujantis teisės aktų normomis. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžė, jog vertinant, ar atsakovas tinkamai vykdė jam kylančią pareigą, nėra svarbus pareiškėjo elgesys bei jo valia. Nei Suėmimo vykdymo įstatyme, nei Bausmių vykdymo kodekse nėra nustatytos sąlygos dėl atitinkamai grupei priskirtino asmens valios būti kalinamam laikantis įstatymuose nustatyto režimo – šio režimo taikymui nėra būtinas nei suimtojo ar jo atstovų prašymas, nei koks kitas kreipimasis. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai kad pareiškėjui esant kartu su kitais asmenimis, pareiškėjas galėjo jausti įtampą, nesaugumo jausmą dėl to, jog išaiškėjus aplinkybei dėl jo tarnybos Alytaus bei Pravieniškių pataisos namuose, su juo gali būti siekiama susidoroti, buvo pakankama išvadai, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-2917/2012).
Paminėtų kriterijų (tiek kardomojo kalinimo, tiek bausmių vykdymo) imperatyvus pobūdis lemia, jog pirmiausia jų laikymąsi privalo užtikrinti laisvės atėmimo įstaigos administracija. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog atsakovo padarytas pažeidimas, susijęs su nuteistųjų ar suimtųjų asmenų suskirstymu, paprastai negali būti pateisinamas paties suimtojo ar nuteistojo asmens elgesiu ta prasme, jog asmuo, atvykdamas į laisvės atėmimo vietą, privalo deklaruoti savo priklausomumą tam tikrai ypatingai grupei (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-602/2015, 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2219/2013, 2013 m. sausio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-2917/2012).
Šioje byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjas priskirtinas suimtųjų ir nuteistųjų, buvusių ar esančių valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, grupei, todėl pareiškėjas, vadovaujantis aptartomis Suėmimo vykdymo įstatymo bei BVK nuostatomis turėjo būti laikomas suimtas bei vėliau kalinamas atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų, tačiau per 2010 m. gruodžio 16 d. – 2011 m. balandžio 14 d. laikotarpį nebuvo nuo jų privalomai izoliuotas.
Taigi nustačius, kad pareiškėjas įkalinimo įstaigoje buvo laikomas pažeidžiant imperatyvius teisės aktų, reglamentuojančių pareiškėjo saugumo užtikrinimui skirtą režimą, reikalavimus, darytina išvada, kad dėl to pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju yra ypač svarbus pareiškėjo subjektyvus situacijos vertinimas. Tai, kad būdamas kartu su kitais asmenimis pareiškėjas galėjo jausti įtampą, nesaugumą, jog išaiškėjus jo tarnybos vidaus reikalų sistemoje aplinkybėms, su juo gali būti siekiama susidoroti, pakanka neturtinės žalos faktui pagrįsti.
Apskaičiuodama neturtinės žalos dydį – t. y. įvertindama pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, teisėjų kolegija atsižvelgia į pažeidimo trukmę – 4 mėnesiai, vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę (gyvybė, sveikata, saugumas ir kt.), tai, kad gavus informaciją apie ankstesnę pareiškėjo tarnybą, tolimesniam paskirtos bausmės vykdymui pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 24 d. buvo perkeltas į Vilniaus pataisos namus, skirtus valstybės politikams, teisėsaugos, teismo, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojams, kuriems teismo nustatyta atlikti bausmę pataisos namuose. Apibendrindama išdėstytus argumentus, vadovaudamasi bendraisiais teisės principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui turi būti priteista 50 Eur neturtinei žalai, padarytai šiais Kauno TI veiksmais, atlyginti.
Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, iš viso už abu nustatytus pažeidimus priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 450 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nurodyta pinigų suma, apeliacinės instancijos teismo vidiniu įsitikinimu, yra adekvati ir teisinga kompensacija už pareiškėjo Kauno TI patirtus emocinius sukrėtimus.
Kitų bylos faktinių ir teisinių aspektų, sudarančių pagrindą keisti Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą, teisėjų kolegija nenustatė, todėl nekartodama teismo 2015 m. balandžio 28 d. sprendimo motyvų, pareiškėjo 3 894,30 Eur dydžio reikalavimą atmeta.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo K. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 28 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui K. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 450 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Dalia Višinskienė