Civilinė
byla Nr. 3K-3-217/2011
Procesinio sprendimo kategorija
32.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. gegužės 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,
susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas)
ir Prano Žeimio (pranešėjas),
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Dzūkijos
statyba“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 22 d. sprendimo peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovo J. T.
ieškinį atsakovui UAB „Dzūkijos statyba“ dėl servituto nustatymu atsiradusių
nuostolių atlyginimo; trečiasis asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės
ūkio ministerijos.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl nuostolių, atsiradusių
dėl servituto nustatymo, atlyginimo.
Alytaus apskrities viršininkas 2007 m. vasario 22 d.
sprendimu Nr. S-33-23003 atkūrė ieškovui nuosavybės teisę į žemę, grąžinant dalį
žemės natūra (į ją patenka 0,55 ha žemės sklypas, sprendime pažymėtas Nr. 225-4).
Sprendime nurodyta, kad 0,55 ha žemės sklypui Nr. 225-4 nustatyti statinių ir
kelio servitutai. Šiame žemės sklype yra atsakovui UAB „Dzūkijos statyba“
nuosavybės teise priklausantys statiniai, kurie išsidėstę visame žemės sklype. Ieškovas
teigia, kad dėl servituto nustatymo jis negali naudotis žemės sklypu ar jo
dalimi savo nuožiūra (pvz., išnuomoti sklypą), todėl patiria nuostolių. Šiuos nuostolius
jam turi atlyginti servituto turėtojas – atsakovas.
Ieškovas, remdamasis CK 4.129 straipsniu, prašė nustatyti
atsakovui UAB „Dzūkijos statyba“ prievolę mokėti jam periodinę kompensaciją už
nustatytą servitutą nuo Alytaus apskrities viršininko administracijos 2007 m.
vasario 22 d. sprendimo Nr. S-33-23003 priėmimo dienos: nuo 2007 m. vasario 22
d. iki 2008 m. lapkričio 22 d. priteisti jam iš atsakovo 10 395 Lt, nuo 2008 m.
lapkričio 22 d. iki servituto pabaigos įpareigoti atsakovą mokėti po 495
Lt kas mėnesį periodinę kompensaciją.
II. Pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismų sprendimų esmė
Alytaus rajono apylinkės teismas 2009 m. vasario 27 d.
sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad Alytaus apskrities viršininko 2007 m.
vasario 22 d. įsakymu Nr. 33-Ž-331 ir sprendimu Nr. S-33-23003 ieškovui
atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,55 ha žemės sklypą, esantį Alytaus
rajone, Luksnėnų kaime, plane pažymėtą Nr. 225-4. Įsakyme, sprendime ir žemės
sklypo plane nurodyta, jog šiame žemės sklype nustatytas kelio servitutas
(tarnaujantysis daiktas), statinių servitutas (tarnaujantysis daiktas). Kelio
ir statinių servitutai įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. 0,55 ha žemės
sklypą užima atsakovo UAB „Dzūkijos statyba“ statiniai ir teritorija, kurioje
vykdoma ūkinė veikla. Žemės servitutas neįregistruotas.
Teismas nurodė, kad servitutas – tai teisė į svetimą
nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju
daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant
užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto),
tinkamą naudojimą (CK 4.111 straipsnis). Žemės įstatyme servitutai apibrėžiami
kaip žemės savininko prievolė leisti kitiems asmenims ribotai naudotis žemės
sklypo dalimi. CK įtvirtinti servitutų nustatymo pagrindai taikomi ir žemės
servitutams. CK 4.129 straipsnyje nustatyta, kad įstatymais, sutartimis, teismo
sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto
savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo
daikto savininkui. Statiniai, dėl kurių nustatytas ieškovo žemės servitutas,
yra viešpataujantysis daiktas, o žemė, kuriai nustatytas servitutas, –
tarnaujantysis daiktas. Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu
taisyklėse, patvirtintose Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d nutarimu Nr. 1289,
statinio servitutas apibrėžiamas kaip teisė statyti ar montuoti statinių dalis,
pakibusias virš tarnaujančiojo žemės sklypo ir (arba) draudžiantį tarnaujančiojo
žemės sklypo savininkui statyti statinius, kurie užstotų šviesą ar esamą
vietovaizdį (Taisyklių 3.7 punktas). Nors sprendime ir įsakyme nustatytas kelio
servitutas, tačiau žemės sklypo plane kelio servituto nėra. Taisyklių 16 punkte
aiškiai apibrėžta, kas turi būti nurodyta apskrities viršininko sprendime
nustatant žemės servitutą: servituto rūšis, tarnaujančiojo žemės sklypo
kadastro numeris, žemės sklypo servituto vieta ir ribos, plotas, tarnaujančiojo
žemės sklypo savininkai, naudojimosi servitutu teisės ir sąlygos, nuostolių dėl
servituto atlyginimo sąlygos (kompensacijos dydis ir mokėjimo terminai),
viešpataujančiojo daikto savininkai, sąlygos, kad per tris mėnesius nuo
sprendimo priėmimo servitutas turi būti įregistruotas Nekilnojamojo turto registre.
Alytaus apskrities viršininkas 2007 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 33-Ž-331,
nustatydamas žemės servitutą, visiškai neatskleidė kelio ir statinių servituto
turinio, t. y. servituto suteikiamų teisių apimties, todėl, teismo nuomone, pagal
egzistuojantį įsakymą, sprendimą ir žemės sklypo planą negalima nustatyti, kas
ir kokio dydžio kompensaciją turėtų mokėti už naudojimąsi svetimu daiktu (CK
4.129 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad ieškovas prašo priteisti periodinę
kompensaciją, apskaičiuotą turto ir verslo vertinimo firmos ir kuri atitinka žemės
sklypo nuomos rinkos kainą. Tačiau kompensacija turi būti apskaičiuota pagal Vyriausybės
2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtintą metodiką.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2010 m. lapkričio 22
d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują
sprendimą, kuriuo ieškinį patenkino iš dalies: įpareigojo atsakovą UAB
„Dzūkijos statyba“ mokėti ieškovui J. T. periodinę kompensaciją po 300 Lt kas
mėnesį nuo servitutų nustatymo dienos (2007 m. vasario 22 d.) iki servitutų
pabaigos. Teisėjų kolegija nurodė, kad CK 4.129
straipsnyje nustatyta, jog dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai
atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu
ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko
prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto
savininkui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad civilinių
teisinių santykių teisingumo ir interesų derinimo principai suponuoja servituto
atlygintinumo prezumpciją – tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti
kompensuoti dėl servituto patirti netekimai. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo,
kad teisės aktuose reglamentuojama nuostolių dėl konkretaus servituto nustatymo
apskaičiavimo metodika gali būti reikšminga aplinkybė nustatant kompensacijos
dydį, tačiau jį nustato teismas, o ne nurodytas teisės aktas. Teisėjų kolegija
sprendė, kad pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė formaliais pagrindais.
Bylos esmė yra tai, kad ieškovas negali naudotis nuosavybės teise priklausančiu
sklypu, nes jame yra atsakovui priklausantys pastatai. Byloje nenustatyta
aplinkybių, paneigiančių servituto atlygintinumo prezumpciją, todėl teisėjų
kolegija padarė išvadą, kad atsakovas privalo už naudojimosi žemės sklypu
suvaržymus mokėti ieškovui periodinę kompensaciją. Kompensacijos dydį (po 495
Lt kas mėnesį) ieškovas grindė UAB „STIVVF“ nekilnojamojo turto vertinimo
ataskaita. Atsakovas pateikė UAB „Kovertas“ nekilnojamojo turto vertinimo
ataskaitą Nr. NTA-10-05-070, kurioje nurodyta, kad sklypo nuomos rinkos kaina per
mėnesį yra 163,33 Lt. Teisėjų kolegija, nustatydama kompensacijos dydį, nė
viena iš šių išvadų nesivadovavo, nes juose nurodytos žemės nuomos kainos
nustatytos skirtingu metu ir skiriasi net tris kartus. Teisėjų kolegija nurodė,
kad nuosavybės teisės į žemės sklypą ieškovui atkurtos 2007 m., o jame esantys
pastatai pastatyti 1960-1980 m., todėl ieškovas, žinodamas, kad sklypas yra
visiškai užstatytas, turėjo suprasti, jog negalės juo naudotis, tačiau sutiko
su tokiu nuosavybės teisių atkūrimo būdu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje
pateiktų nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitų duomenis, į tai, kad ieškovas
negali naudotis visu žemės sklypu, kad jis juo niekada nesinaudojo, kad
atsakovo pastatai pastatyti iki nuosavybės teisės į žemę atkūrimo, sprendė, jog
atsakovas privalo mokėti ieškovui periodinę kompensaciją po 300 Lt kas mėnesį nuo
servitutų nustatymo dienos iki jų pabaigos. Teisėjų kolegijos nuomone, toks
kompensacijos dydis atitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo,
protingumo, sąžiningumo principus bei nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros.
III.
Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu
skundu atsakovas UAB „Dzūkijos statyba“ prašo apeliacinės instancijos teismo sprendimą
panaikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais
argumentais:
1. Dėl CK 4.117-4.122, 4.124, 4.129
straipsnių netinkamo taikymo. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovui piniginę
kompensaciją už nustatytus servitutus. Iš viešo registro duomenų matyti, kad ginčo žemės sklype
administraciniu aktu nustatyti ir įregistruoti du servitutai: statinių
servitutas (tarnaujantysis daiktas) ir kelio servitutas (tarnaujantysis
daiktas). Kasatorius nėra statinių ir kelio servituto CK 4.117-4.122 straipsnių
prasme turėtojas, todėl kompensacijos ar nuostolių, atsiradusių dėl tokių
servitutų nustatymo, priteisimas iš jo yra negalimas (CK 4.129 straipsnis).
Kasatorius pripažįsta, kad dalis jam priklausančių pastatų patenka į ieškovo
žemės sklypą, tačiau žemės servitutas nėra nustatytas nei administraciniu aktu,
nei sandoriu, nei teismo sprendimu ir neįregistruotas. Iš servituto kylančios
teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik tuo atveju, jei servitutas įstatymų
nustatyta tvarka įregistruotas; nustatant servitutą, visais atvejais turi būti
viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko valia, išskyrus atvejus, kai
servitutą nustato įstatymai ar teismo sprendimas (CK 4.124 straipsnio 2, 3
dalys). Kasatorius nebuvo davęs sutikimo dėl statinių servituto nustatymo, todėl
jis iš viso negalėjo būti nustatytas. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas
prieštarauja CK 4.111 straipsnyje įtvirtintai servituto sampratai. Statinių
servitutas suteikia teisę ne į naudojimąsi žemės sklypu, o teisę atremti
viešpataujantįjį statinį į tarnaujantįjį daiktą arba pritvirtinti prie jo,
įtvirtinti į tarnaujančiojo daikto sieną kablius ir kitokius pritvirtinimo
dalykus bei naudotis jais, statyti ar montuoti statinių dalis ir t. t. (CK
4.122 straipsnis). Taigi, kol nepakeistas nustatyto statinių servituto turinys,
t. y. nenustatytas žemės servitutas, ieškovo reikalavimas atlyginti nuostolius
dėl statinių servituto nustatymo yra neteisėtas ir nepagrįstas (CK 4.112
straipsnio 5 dalis).
2. Dėl CPK 176-180, 250, 265, 320
straipsnių pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas, nesant
teisinio pagrindo, peržengė apeliacinio skundo ir ieškinio ribas. Ieškiniu
ieškovas prašė priteisti kompensaciją tik už statinių servitutą, tokį pat
reikalavimą jis palaikė apeliaciniame skunde. Tačiau apeliacinės instancijos
teismas priteisė jam
kompensaciją už du servitutus, t. y. už statinių ir kelio, nors žemės sklypo
plane kelias nepažymėtas ir kasatorius nėra šio servituto turėtojas. Apeliacinės
instancijos teismas taip pat nustatė nepagrįstai didelę kompensaciją už
servitutus, t. y. 300 Lt per mėnesį. Teismas turėjo vadovautis byloje pateikta nekilnojamojo
turto vertinimo ataskaita Nr. NTA-10-05-070, kurioje nurodyta, kad viso sklypo
rinkos vertė yra 49 000 Lt, o turto metinė nuomos rinkos vertė – 1960 Lt, t.
y. po 163 Lt per mėnesį.
3. Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo suformuotos
praktikos. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės
instancijos teismas, pasisakydamas servituto atlygintinumo klausimu,
neatsižvelgė į teisinį pagrindą, suponuojantį tarnaujančiojo daikto savininkui
teisę reikalauti kompensacijos ar nuostolių atlyginimo ir viešpataujančiojo
daikto savininko pareigą mokėti nuostolių atlyginimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
2009 m. vasario 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. M. v. S. P.,
bylos Nr. 3K-3-69/2009, 2009 m. balandžio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje
byloje ŽŪK „Naujieji Berniūnai“ ir kt. v. J. S., bylos Nr.
3K-3-157/2009, išaiškino, kad prievolė mokėti kompensaciją (servituto
atlygintinumas) turi būti nurodyta teismo sprendime, kuriuo nustatomas
servitutas; jeigu, nenustačius servituto, nebūtų galima užtikrinti
viešpataujančiojo daikto naudojimo – servitutas nustatomas teismo sprendimu;
servituto turinį pagal įstatymą sudaro suteikiamos servituto turėtojui
naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo
daikto savininko konkrečios naudojimosi teisės. Nagrinėjamu atveju žemės servitutas
nei teismo sprendimu, nei administraciniu aktu, nei sandoriu nebuvo nustatytas,
todėl ieškovas neturi teisinio pagrindo reikalauti kompensacijos. Jeigu
apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad administraciniu aktu nustatytas
statinių servitutas atspindi viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daikto teisių
ir pareigų turinį (CK 4.111 straipsnis), privalėjo konstatuoti, kad
administraciniu aktu buvo nustatytas neatlygintinis servitutas, kurio
atlygintinumas gali būti sprendžiamas tik nustačius žemės servituto turinį.
Atsiliepime
į kasacinį skundą ieškovas prašo skundą atmesti, apeliacinės instancijos teismo
sprendimą palikti nepakeistą. Jame nurodoma, kad nepagrįstas ir prieštarauja
byloje esantiems įrodymams skundo argumentas, jog nebuvo nustatytas žemės
servitutas. Alytaus apskrities viršininko 2007 m. vasario 22 d.
sprendimu Nr. S-33-23003 ieškovui buvo atkurta nuosavybės teisė į 0,55 ha žemės
sklypą Nr. 225-4, kuriame nustatyti ir įstatymo tvarka įregistruoti žemės
servitutai (kelio ir statinių). Sprendime nurodyta, kad žemės sklypas yra kitos
paskirties žemė, jo naudojimo būdas – pramonės ir sandėliavimo objektų
teritorija. Sprendimo 3 punkte nurodyta, kad kelio ir statinių servitutas
nustatytas visam 0,55 ha žemės sklypui Nr. 225-4. Šis sprendimas nėra
nuginčytas ir yra galiojantis administracinis aktas. Jo pagrindu žemės sklype
nustatyti kelio ir statinių servitutai įregistruoti viešame registre. Registro
duomenys taip pat nenuginčyti ir galioja. Kasatoriui priklausantys statiniai
yra išdėstyti visame žemės sklype, todėl apeliacinės instancijos teismas
pagrįstai įpareigojo jį už naudojimąsi žemės sklypu mokėti ieškovui periodinę
kompensaciją nuo administraciniu aktu servitutų nustatymo dienos iki servitutų
pabaigos.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal
CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo
ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis
teismas iš naujo nenustatinėja faktinių bylos aplinkybių, o vadovaujasi teismų
jau nustatytomis aplinkybėmis ir patikrina, ar pagal nustatytas aplinkybes yra
tinkamai taikomi ir aiškinami įstatymai. Nagrinėjamoje byloje kasaciniame
skunde keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių servituto
nustatymo pagrindus, servituto registraciją, aiškinimo ir taikymo klausimai,
dėl kurių teisėjų kolegija šioje nutartyje pasisako.
Dėl administracinio
akto kaip servituto nustatymo pagrindo
Vienas
iš servituto nustatymo pagrindų yra administracinis aktas. Šiuo pagrindu
servitutas gali būti nustatytas tik įstatymo numatytais atvejais (CK 4.124
straipsnio 1 dalis). Servitutų nustatymo administraciniu aktu atvejai ir tvarka
reglamentuojami Žemės įstatymo 23 straipsnyje (Žemės įstatymo 23 straipsnio 1
dalis). Nagrinėjamos bylos atveju aktualus Žemės įstatymo (įstatymo redakcijos,
galiojusios Alytaus apskrities viršininko 2007 m. vasario 22 d. sprendimu Nr.
S-33-23003 atkuriant ieškovui J. T. nuosavybės
teises į žemę) 23 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintas servitutų nustatymo
atvejis, kai apskrities viršininkas savo sprendimu – administraciniu aktu –
Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų
sprendinius nustato servitutus valstybinės žemės sklypams, kurie pagal
teritorijų planavimo dokumentus numatomi grąžinti, perduoti ar suteikti
nuosavybėn neatlygintinai, parduoti ar kitaip perleisti. Ta pati nuostata pakartota
Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1282 patvirtintų Žemės servitutų
nustatymo administraciniu aktu taisyklių 2.1 punkte.
Iš
nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad 0,55 ha žemės sklype Nr. 225-4, Alytaus
r., Luksnėnų k., į kurį Alytaus apskrities viršininko 2007 m. vasario 22 d.
sprendimu Nr. S-33-23003 ieškovui atkurtos nuosavybės teisės, yra kasatoriui UAB
„Dzūkijos statyba“ nuosavybės teise priklausantys 1960-1980 m. pastatyti
statiniai (dispečerinė, garažas, lentpjūvė, stalių dirbtuvės, du sandėliai), ir
jame nustatyti kelio ir statinių servitutai, kurie įregistruoti Nekilnojamojo
turto registre. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad kasatoriui priklausantys
statiniai išdėstyti visame žemės sklype taip, jog ieškovas, atsižvelgiant į kasatoriaus
vykdomą ūkinę veiklą, neturi galimybės naudotis nei visu jam nuosavybės teise
priklausančiu žemės sklypu, nei jo dalimi. Bylą nagrinėję teismai, aiškindami
Alytaus apskrities viršininko 2007 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. S-33-23003 nustatyto
statinių servituto paskirtį ir jo turinį, padarė pagrįstą išvadą, kad šiuo
sprendimu buvo nustatytas ne statinių, o žemės servitutas, kurio paskirtis –
užtikrinti kasatoriui priklausančių statinių (viešpataujančiųjų daiktų) tinkamą
naudojimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniame skunde nepagrįstai
teigiama, jog nagrinėjamu atveju administraciniu aktu buvo nustatytas ne žemės,
o statinių servitutas, kuris yra neatlygintinis ir kasatoriui nesukelia
pareigos mokėti ieškovui kompensacijos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad
servitutą lemia ne jo pavadinimas, bet jo, kaip tarnaujančiojo daikto,
paskirtis užtikrinti viešpataujančiojo daikto savininkui tinkamą jo naudojimą. Tai,
kad Alytaus apskrities viršininko sprendime nurodyta, jog ginčo žemės sklype
nustatytas statinių servitutas, visiškai nepakeičia iš tikrųjų šiuo
administraciniu aktu nustatyto žemės servituto turinio ir paskirties, todėl
kasacinio skundo argumentai, kad nebuvo
nustatytas ir įstatymo nustatyta tvarka įregistruotas žemės servitutas, yra
nepagrįsti ir atmestini.
Dėl
servituto atlygintinumo ir kompensacijos už nustatytą servitutą dydžio
Įstatyme
įtvirtinta galimybė tarnaujančiojo daikto savininkui atlyginti jo patirtus
nepatogumus, susijusius su servituto nustatymu. CK 4.129
straipsnyje nustatyta, kad tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę
reikalauti vienkartinės ar periodinės kompensacijos kaip atlyginimo už jo
teisių suvaržymą.
Kasacinio
teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal savo prigimtį servitutas yra
atlygintinis. Civilinių teisinių santykių teisingumo ir interesų derinimo
principai suponuoja servituto atlygintinumo prezumpciją – tarnaujančiojo daikto
savininkui turi būti kompensuoti dėl servituto patirti netekimai. Servituto
atlygintinumu yra įgyvendinamas šalių interesų pusiausvyros principas. Siekiant
teisinių santykių apibrėžtumo ir stabilumo, servituto atlygintinumo klausimą racionalu
išspręsti nustatant servitutą. Tačiau servituto atlygintinumo klausimas gali
būti sprendžiamas ne tik nustatant servitutą, bet ir nagrinėjant ginčus dėl
servituto įgyvendinimo. Nustačius servitutą ir kartu neišsprendus jo
atlygintinumo klausimo, tarnaujančiojo daikto savininkas nepraranda teisės
reikalauti kompensacijos; ši jo teisė gali būti įgyvendinta šalių tarpusavio
susitarimu arba apginta teismo sprendimu atskiroje byloje (žr., pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
balandžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje ŽŪK „Naujieji Berniūnai“
ir kt. v. J. S., bylos Nr. 3K-3-157/2009; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį,
priimtą civilinėje byloje K. R. M. v. J. M. ir kt., bylos Nr.
3K-3-472/2010).
Nagrinėjamoje
byloje nustatyta, kad Alytaus apskrities viršininko 2007 m. vasario 22 d.
sprendimu Nr. S-33-23003 nustatant ginčo žemės sklypui servitutą ir įregistruojant
jį viešame registre, nebuvo išspręstas klausimas dėl jo atlygintinumo. Alytaus
apskrities viršininko sprendime nenustatyta servituto turėtojo (kasatoriaus) prievolės
mokėti kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui (ieškovui). Teise reikalauti
įstatyme nustatytos kompensacijos už servituto nustatymu atsiradusius nuosavybės
teisės suvaržymus ieškovas pasinaudojo, kreipdamas su ieškiniu šioje byloje. Kaip
ieškinio pagrindą jis nurodė tai, kad dėl nustatymo servituto jis patiria nuostolių,
nes negali savo nuožiūra naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu žemės
sklypu (pvz., išnuomoti sklypą ir taip gauti pajamų). Minėta, kad civilinių
teisinių santykių teisingumo ir interesų derinimo principai suponuoja servituto
atlygintinumo prezumpciją – tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti
kompensuoti dėl servituto patirti netekimai. Nagrinėjamoje byloje
apeliacinės instancijos teismas pagal faktines bylos aplinkybes nustatė, kad servituto
turėtojui (kasatoriui) priklausantys statiniai yra išdėstyti visame žemės
sklype taip, jog ieškovas, atsižvelgiant į kasatoriaus vykdomą ūkinę veiklą,
neturi galimybės naudotis nei visu jam nuosavybės teise priklausančiu žemės
sklypu, nei jo dalimi, todėl sprendė, kad šiuo atveju žemės servitutas turi
būti atlygintinis. Kasacinis teismas sutinka su šia apeliacinės instancijos
teismo išvada, nes byloje nenustatyta aplinkybių, paneigiančių servituto
atlygintinumo prezumpciją, todėl kasatorius turi prievolę mokėti ieškovui
kompensaciją dėl servituto nustatymo (CK 4.129 straipsnis).
Vienas
iš kasacinio skundo argumentų yra tas, kad apeliacinės instancijos teismas
nustatė nepagrįstai didelę periodinę kompensaciją už servitutus, t. y. 300 Lt
per mėnesį. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas
kompensacijos dydį, turėjo vadovautis jo byloje pateikta nekilnojamojo turto
vertinimo ataskaita, pagal kurią ginčo žemės sklypo nuomos mokestis yra 163 Lt
per mėnesį.
Teisėjų kolegija pažymi, kad, nustatant kompensacijos
dydį, būtina įvertinti abiejų susijusių nekilnojamojo turto objektų savininkų
interesus bei teisingą jų derinimą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad
teismas, nustatydamas dėl servituto nustatymo skiriamos kompensacijos dydį,
vadovaujasi jam suteikta nuožiūros teise, remiasi konkrečiomis bylos
aplinkybėmis, teismų praktika. Teismai atsižvelgia į tokias aplinkybes: kokiam
daiktui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas; koks servituto turinys,
pobūdis ir trukmė; kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio
pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui; ar jam tenka
turtinių nuostolių dėl servituto nustatymo; ar jie atlyginti ir ar galimi
visiškai atlyginti; kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto
savininkas dėl servituto nustatymo; ar teisės aktuose nereglamentuojamas
nuostolių dėl servituto nustatymo apskaičiavimas ir ar juos visus numatyta
kompensuoti; taip pat į kitas svarbias aplinkybes. Teisės aktuose reglamentuojama
nuostolių dėl konkretaus servituto nustatymo apskaičiavimo metodika gali būti
reikšminga aplinkybė nustatant kompensacijos dydį, tačiau jį nustato teismas, o
ne nurodytas teisės aktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje V. M. v. S. P., bylos Nr.
3K-3-69/2009).
Nagrinėjamoje
byloje ieškovas prašė nustatyti kasatoriui prievolę mokėti periodinę
kompensaciją po 495 Lt kas mėnesį, kurią grindė jo byloje pateikta UAB „STIVVF“
nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita. Kasatorius pateikė teismui UAB
„Kovertas“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. NTA-10-05-070, pagal
kurią tokia kompensacija turėtų būti ne didesnė kaip 163,33 Lt kas mėnesį.
Minėta, kad kompensacijos dydžio nustatymas priklauso teismo diskrecijai, t. y.
teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, nustato, kokia suma turi būti
kompensuojamas savininko teisių suvaržymas. Teisėjų kolegija pažymi, kad turto
vertintojo išvada yra tik vienas iš rašytinių įrodymų, kuris neturi teismui iš
anksto nustatytos galios (CPK 185 straipsnis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas
besąlygiškai nesivadovavo šalių pateiktomis turto vertinimo ataskaitomis,
nurodydamas, kad žemės sklypo nuomos rinkos kaina yra tik vienas iš kriterijų,
į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant kompensacijos dydį. Nustatydamas
kompensacijos už servitutus dydį, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į
tai, kad ieškovas negali naudotis visu žemės sklypu, kad jis juo anksčiau
niekada nesinaudojo, kad kasatoriui priklausantys statiniai pastatyti iki
nuosavybės teisės ieškovui atkūrimo, taip pat į byloje pateiktų nekilnojamojo
turto vertinimo ataskaitų duomenis, sprendė, kad 300 Lt periodinė kompensacija kas
mėnesį atitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir
sąžiningumo principus bei nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros. Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas
kompensacijos už servitutus dydį, tinkamai taikė materialiosios teisės normas
ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos.
Apibendrindama
išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 346 straipsnyje išvardytų
pagrindų keisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą
nenustatyta.
Atmetus
kasacinį skundą, iš kasatoriaus valstybei priteistinos kasacinio teismo
išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1
dalies 3 punktas).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362
straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 22 d. sprendimą
palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo
UAB „Dzūkijos statyba“ (įmonės kodas 149657383) į valstybės biudžetą 37,35 Lt
(trisdešimt septynis litus 35 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai
Egidijus Baranauskas
Juozas Šerkšnas
Pranas Žeimys