Administracinė byla Nr. A-490-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05376-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas E. P. su skundu (b. l. 1-3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) priteisti 14 481 EUR (50 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, jog Lukiškių TI-K buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nes ginčo laikotarpiu buvo kalinamas kamerose, kurios neatitiko ploto vienam asmeniui reikalavimų. Kalint tokiomis sąlygomis pareiškėjui buvo apribota judėjimo laisvė, sumažėjo fizinis aktyvumas. Dėl kamerų perpildymo, jose sumažėjo kubinė oro talpa, todėl trūko deguonies, nebuvo galima pailsėti. Kamerose sanitarinis mazgas nebuvo užtvertas, o tai pareiškėjui kėlė didelį diskomfortą, taip pat nebuvo veidrodžio, lentynėlių. Kameros avarinės būklės. Kalint tokiomis sąlygomis pareiškėjui sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, jis tapo irzlus, dirglus, sunkiai valdo emocijas, prasidėjo depresija.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 8–22) prašė pareiškėjo skundą atmesti, kitoje dalyje prašė taikyti ieškinio senatį.

Pateikdami pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafiką nurodė, jog neneigia aplinkybių, susijusių su nustatytu plotu higienos reikalavimuose, tačiau pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Todėl pasitaiko, kad, kai kurios kameros gali būti perpildytos. Pažymėjo, kad kiekvienam kameroje gyvenančiam asmeniui skiriama atskira lova ir teisės aktuose numatytas skirti inventorius. Taip pat nurodė, kad remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus finansinius ir darbo resursus, ventiliacija atitinka teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, kad reikalavimas, jog sanitariniame mazgas būtų veidrodis, lentynėlės numatytas tik naujai projektuojamuose ir statomuose laisvės atėmimo vietų pastatuose. Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos pažymėjo, kad pareiškėjas savo teiginius grindžia abstrakčiais argumentais, nusiskundimai bendro pobūdžio, nėra konkretūs. Pabrėžė, jog būtina įrodyti, kad gyvenimo sąlygos Lukiškių TI-K tiesiogiai pareiškėją įtakojo ir tokia įtaka jam sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 8 d. sprendimu (b. l. 138-142) pareiškėjo E. P. skundą patenkino iš dalies. Priteisė E. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo 1 890 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas pažymėjo, jog byloje pateiktas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafikas tvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 13 d. iki 2013 m. gegužės 29 d. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2014 m. gruodžio 11 d. (skundo teismui išsiuntimo diena) ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui neturinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 11 d. iki 2014 m. gruodžio 11 d. (trejų metų laikotarpis), tačiau, kaip matyti iš grafiko, pareiškėjas iš Lukiškių TI-K išvyko dar 2013 m. gegužės 30 d., vadinasi nagrinėjamas ginčo laikotarpis byloje – 2011 m. gruodžio 11 d. iki 2013 m. gegužės 30 d. Pažymėta, jog objektyvių priežasčių dėl kurių pareiškėjas galėjo praleisti senaties terminą ir tokiu būdu atsirastų pagrindas spręsti dėl jo (termino) atnaujinimo pareiškėjas nepateikė.

Remdamasis bylos medžiaga, teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2011 m. gruodžio 11 d. iki 2013 m. gegužės 29 d.), pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo kalinamas viso 472 paras. Iš jų 377 paras pareiškėjas išbuvo pažeidžiant teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui – 3,6 kv. m.

Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą, išdėstytas faktines aplinkybes, atsakovą atstovaujančios institucijos argumentus (atsiliepime nurodytas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafikas), be kita ko patvirtinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas būtent perpildytose kamerose, teismas darė išvadą, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Tuo tarpu taip pat pripažintina, kad gryno oro, deguonies, erdvės kameroje trūkumui, judėjimo laisvės apribojimui, fiziškai pailsėti galimybės nebuvimui ir kitiems su ploto trūkumu susijusiems nepatogumams taip pat didžiausią įtaką turėjo kamerų perpildymas, t. y. 3,6 kv. m. ploto neužtikrinimas vienam asmeniui kameroje, todėl šios aplinkybės vertintinos aplinkybių dėl ploto neužtikrinimo vienam asmeniui kameroje kontekste.

Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl kamerų neatitikimo higienos reikalavimams (kameros avarinės būklės), teismas nurodė, kad atsakovo atstovas teismui pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus iš kurių nustatyta, kad nuo 2012 m. liepos 12 d. iki 2012 m. liepos 18 d. pareiškėjas buvo patalpintas kameroje Nr. 258, kuri buvo tikrinama 2012 m. liepos 12 d. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad kameros sienų dažai vietomis yra nubyrėję. Duomenų apie kitų kamerų būklę būtent pareiškėjo kalėjimo laikotarpiu atsakovo atstovas nepateikė. Atsižvelgęs į tai, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl įrodinėjimo pareigos tokiose bylose, teismas pripažino, kad pareiškėjo teiginiai, jog kamerose nebuvo užtikrintos higienos sąlygos ir tuo buvo pažeistos jo teisės, iš esmės vertintini pareiškėjo naudai.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad jam diskomfortą kėlė ir tai, kad kameroje sanitarinis mazgas buvo užtvertas tik simboline sienele, teismas rėmėsi Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.5 punktu ir nurodė, jog ši nuostata tvirtina, kad sanitarinio mazgo kabinos turi būti įrengtos tik naujai statomose patalpose, tuo tarpu jau pastatytuose pastatuose, kaip šiuo atveju Lukiškių TI-K, atvirų sanitarinių patalpų atitvėrimas tik 1,5 m tvorele neprieštarauja teisės aktų nuostatoms.

Išnagrinėjęs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinę žalą, susijusią su jo kalinimu pažeidžiant higienos normų reikalavimus, iš dalies pagrįstas. Pareiškėjas nepateikė realių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytus sveikatos sutrikimus (pablogėjusi sveikata, depresija), kurie, pareiškėjo teigimu yra pagrindas neturtinei žalai priteisti, tačiau įvertinus tai, kad pareiškėjas kalėjo kamerose, kuriose jam teko itin mažas plotas, kas, be kita ko, galėjo pareiškėjui sukelti skunde nurodytus negatyvius jausmus ir sveikatos sutrikimus, sudaro pagrindą pripažinti, kad pareiškėjui buvo padaryta žala, o atsakovo veiksmų neteisėtumas yra konstatuojamas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas kalintas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pasisakydamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, teismas vertino, kad pareiškėjo prašoma priteisti piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė, todėl mažintina atsižvelgiant į tai, kad: byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė negrįžtamą poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei, byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių apie pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai, o skunde teismui, būtent šiuo aspektu pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais, į tai, kad pareiškėjas į teismą dėl žalos priteisimo kreipėsi po gana ilgo laiko, kuomet išvyko iš Lukiškių TI-K (po 1,5 metų), o tai vertintina, kaip tai, kad žala pareiškėjui nebuvo tokia didelė, kartu įvertinus Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais priteistina suma sumažinta iki 1 890 Eur.

III.

Pareiškėjas E. P. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 150, 155), kuriuo prašo patenkinti jo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija senaties termino nenumato. Minėto teisės akto 3 straipsnyje įtvirtinta teisė, kuria pareiškėjas grindė savo skundą, absoliuti. Be to, pažeidimai vyksta ir dabar, tai tęstinis pažeidimas. Turi būti skaičiuojamas visas laikotarpis nuo pareiškėjo atvykimo iki galutinio išvykimo iš tardymo izoliatoriaus (nuo 2010 m. rugpjūčio 21 d. iki 2014 m.), senatis negali būti taikoma.

2) Dėl priteistinos žalos dydžio nurodo, kad ji turi būti priteista ir už kankinimą bei patį pažeidimą, ne tik už fakto pripažinimą.

Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 157-159) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pateikia iš esmės tuos pačius argumentus, kurie išdėstyti atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri, kaip teigia pareiškėjas E. P., jam buvo padaryta neteisėtais Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos veiksmais, laikant pareiškėją Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą, kuriuo jis prašė priteisti 14 481 Eur (50 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimą, tenkino iš dalies, priteisdamas 1 890 Eur neturtinei žalai atlyginti. Tokį sprendimą teismas priėmė nustatęs, kad pareiškėjas 377 paras Lukiškių TI-K buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, taip pat pareiškėjo naudai vertindamas jo argumentus, jog kamerose nebuvo užtikrintos higienos sąlygos ir tuo buvo pažeistos pareiškėjo teisės.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, pareiškėjas iš esmės nesutinka su teismo taikytu senaties terminu bei priteistu neturtinės žalos dydžiu.

Pasisakant dėl apeliacinio skundo argumentų, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) senaties termino nenumato ir turi būti skaičiuojamas visas laikotarpis nuo pareiškėjo atvykimo iki galutinio išvykimo iš Lukiškių TI-K, visų pirma pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę, p. 38). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, p. 51-52).

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi. Ir EŽTT pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.). Ieškinio senaties terminai iš principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas.

Minėtas vertinimas taikytinas kalbant ir apie pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojamas Konvencijos 3 straipsnyje numatytas teises. Teisėjų kolegija pažymi, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną iš pagrindinių demokratinės valstybės vertybių, jis absoliučiai uždraudžia kankinimą ar nežmonišką ar žeminantį orumą elgesį, neatsižvelgiant į konkrečias aplinkybes ir nukentėjusiojo elgesį. Net ypatingomis situacijomis (pvz., terorizmo, tam tikro konkretaus asmens elgesio atveju), Konvencijos 3 straipsnis absoliučiai draudžia asmenį kankinti, elgtis su juo nežmoniškai, žeminti jo orumą (žr. EŽTT 2006 m. liepos 4 d. sprendimą Ramirez Sanchez prieš Prancūziją), tuo tarpu kitos Konvencijoje numatytos teisės gali būti ribojamos, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų (pvz., Konvencijos 8, 10, 11 str.). Tačiau nėra pagrindo teigti, kad kalbant apie Konvencijos 3 straipsnio taikymą ir jo vertinimą ieškinio senatis iš viso negali būti taikoma. Sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų gali ir turi būti taikoma nacionalinė teisė, juolab, kad ji numato galimybę praleistą ieškinio senaties terminą ir atnaujinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-227-858/2016).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 d.).

Nagrinėjamos bylos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 13 d. iki 2013 m. gegužės 29 d. Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo laikomas jo nurodytu laikotarpiu, tačiau kartu pažymėtina, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2014 m. gruodžio 11 d. (b. l. 4). Todėl nagrinėjamu atveju daliai pareiškėjo reikalavimo yra pasibaigęs 3 metų senaties terminas, numatytas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje. Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K prašė taikyti ieškinio senaties terminą (b. l. 8).

Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į pareiškėjo nurodomo jam padaryto teisės pažeidimo pobūdį, t. y. tinkamų kalinimo sąlygų, susijusių su per mažu vienam asmeniui tenkančiu plotu, neužtikrinamomis higienos sąlygomis ir privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimu, neužtikrinimą, akivaizdu, jog pareiškėjas viso kalinimo Lukiškių TI-K metu žinojo arba turėjo žinoti, jog jam galbūt neužtikrinamos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios paneigtų jo galimybes kreiptis į teismą ankščiau, kurių pagrindu pagal Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalį būtų galima atnaujinti praleistą senaties terminą.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už galimai netinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 13 d. iki 2011 m. gruodžio 10 d. taikė ieškinio senaties terminą.

Atitinkamai atsižvelgdamas į tai, jog taikant senaties terminą, pareiškėjui neturinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 11 d. iki 2014 m. gruodžio 11 d., tačiau, kaip matyti iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų, pareiškėjas iš Lukiškių TI-K išvyko 2013 m. gegužės 30 d., pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad klausimas dėl neturtinės žalos priteisimo, nagrinėjamu atveju, sprendžiamas tik už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 11 d. iki 2013 m. gegužės 30 d.

Pasisakant dėl apeliacinio skundo dalies, kuria pareiškėjas iš esmės siekia, kad jam būtų priteista visa jo prašoma neturtinė žala – 14 481 Eur, visų pirma pažymėtina, jog Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga.

Nagrinėjamu atveju, minėta, nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas 377 paras buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinant jam minimalaus ploto, nustatyto vienam asmeniui, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Taigi pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista ir pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis bei pareiškėjo ir atsakovo argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams. Kadangi ginčo dėl šių aplinkybių apeliaciniame skunde nekeliama, teisėjų kolegija dėl jų papildomai nepasisako.

Tačiau dėl pareiškėjo argumento, kad sanitarinis mazgas neužtikrino privatumo, pažymėtina, kad Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte numatyta, jog tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta duomenų, kad visose kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, buvo laikomasi pirmiau nurodytų reikalavimų bei kad pareiškėjui buvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Pareiškėjas nurodė, kad sienelės aukštis retai kur siekia 1,5 m, tuo tarpu atsakovas atsiliepime tik nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, o pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai taip pat nepatvirtina, jog visose kamerose, kuriose visą ginčo laikotarpį buvo kalinamas pareiškėjas, sanitarinis mazgas buvo tinkamai atitvertas.

Remiantis EŽTT formuojama praktika, būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, griežtai negalima laikytis principo, jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie palatose asmenims tenkantį plotą, kitų reikalavimų laikymąsi, atitinkamas aplinkybes tenka atsakovui (žr. EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Taigi šiuo atveju atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjo nurodytus teiginius dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, tačiau įrodymų, paneigiančių pareiškėjo įvardintas aplinkybes, atsakovas nepateikė. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog kameros, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, neatitiko nustatytų reikalavimų, tuo buvo pažeistos pareiškėjo teisės (CK 6.271 str.).

Taigi nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto, higienos reikalavimus, užtikrinant pareiškėjo teisę į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnis).

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas spręsti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Vertintina, jog pareiškėjo teisių pažeidimas buvo pakankamai intensyvus ir gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu.

Teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo trukmę ir mastą, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, kad bylai aktualiu laikotarpiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga atitinkamai buvo 800 Lt (231,70 Eur) (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimas Nr. 1368), nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. – 850 Lt (246,18 Eur) (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 718), nuo 2013 m. sausio 1 d. – 1 000 Lt (289,62 Eur) (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1543), į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, į teismų praktiką šios kategorijos bylose, į tai, jog nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į tai, jog byloje nėra duomenų, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė realų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei, į tai, jog, kaip nurodė pats pareiškėjas, jis turėjo teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis pirmosios instancijos teismo įvertintas 1 890 Eur, yra pakankamas ir adekvatus, o pareiškėjo patirta skriauda nėra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 14 481 Eur.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.