Administracinė byla Nr. A-60-261/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01151-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 18.12

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo C. N. (C. N.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo C. N. (C. N.) skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas C. N. (C. N.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Tarnyba, atsakovas) 2016 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. 1SS-570-(3.5) (toliau – ir Raštas Nr. 1SS-570-(3.5)); 2) priteisti pareiškėjui žalą dėl neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad, jo nuomone, Tarnyba, pažeisdama Kauno apygardos administracinio teismo 2001 m. lapkričio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. I-9-451/2001 (I t., b. l. 31–32), Raštu Nr. 1SS-570-(3.5) nepagrįstai jam nuosavybės teises atkūrė tik į dalį jo tėvui iki nacionalizacijos priklausiusio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) Kaune, t. y. tik į 0,1806 ha. Taip pat Tarnyba nepagrįstai Raštu Nr. 1SS-570-(3.5) už atkurtą žemės dalį paskyrė tik 4 017 Eur kompensaciją ir atsisakė už ją pareiškėjui atlyginti pagal rinkos kainą, kuri, jo skaičiavimais, yra 920 702,00 Eur. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) 2015 m. lapkričio 24 d. priėmė sprendimą Paukštis prieš Lietuvą. Manė, kad teismas, be kita ko, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalimi (negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai), 30 straipsnio 2 dalimi (asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas), 109 straipsnio 1 dalimi (joje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai), turėtų Tarnybos 2016 m. vasario 24 d. sprendimą panaikinti ir priteisti žalos atlyginimą dėl viešojo subjekto neteisėtų veiksmų.

3.       Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4.       NŽT nurodė, kad valstybės institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, privalo vadovautis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Įgyvendinimo tvarka), bei kitais teisės aktais. Apskaičiuojant valstybės išperkamos žemės vertę, kai atlyginama Atkūrimo įstatyme nustatytais būdais, nagrinėjamu atveju – už miesto teritorijoje turėtą kitos paskirties žemę atlyginant pinigais, taikoma Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtinta Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodika (toliau – ir Metodika). Rašte Nr. 1SS-570-(3.5) buvo teisingai pritaikytos Metodikoje įtvirtintos valstybės išperkamos žemės vertės apskaičiavimo taisyklės bei išsamiai paaiškinta, kaip, vadovaujantis Metodika, buvo apskaičiuota buvusio žemės savininko K. N. iki 1940 metų nacionalizacijos turėtos valstybės išperkamos žemės vertė Kauno mieste.

5.       Tarnyba pažymėjo, kad NŽT 2014 m. birželio 20 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjui nuosavybės teisės atkurtos į jam tenkančią žemės sklypo dalį, nebuvo panaikintas, todėl naikinti Raštą Nr. 1SS-570-(3.5) nėra teisinio pagrindo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą pasisakęs dėl Metodikos atitikties Konstitucijai ir Atkūrimo įstatymui bei nurodęs, kad atlyginimo už negrąžinamą žemę dydis nesietinas su šios žemės dabartine rinkos kaina. Kadangi Metodika yra paskelbta viešai ir joje nustatyta apskaičiavimo tvarka taikoma ne vieną dešimtmetį, todėl pareiškėjas negalėjo pagrįstai tikėtis, kad jam už valstybės išperkamos žemės dalį bus atlyginta pagal dabartinę turto rinkos vertę, todėl jo teiginys dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo atmestinas kaip nepagrįstas. EŽTT bylos Paukštis prieš Lietuvą, faktinės aplinkybės nėra analogiškos šiai bylai.

II.

6.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

7.       Teismas nustatė, kad Tarnyba 2014 m. birželio 20 d. priėmė sprendimą Nr. 8S-(14.8.3)-235 (I t., b. l. 3), kuriuo pareiškėjui atkūrė nuosavybės teises į buvusio savininko K. N. nuosavybės teisėmis valdytą 0,3006 ha žemės (toliau – ir Žemės sklypas) dalį, t. y. 0,1806 ha, atlyginant pinigais 4 017,03 Eur, nusprendė, kad nuosavybės teisės į tenkančią 0,12 ha Žemės sklypo dalį bus atkurtos vėliau. Tarnybos 2014 m. birželio 20 d. sprendimas yra įsiteisėjęs ir galiojantis. Raštu Nr. 1SS-570-(3.5) Tarnyba atsakė į pareiškėjo 2016 m. sausio 15 d. elektroniniu paštu atsiųstą skundą „Skundas dėl Kauno miesto Skyriaus neveikimo“ (toliau – ir 2016 m. sausio 15 d. Skundas) (I t., b. l. 6–7), kuriuo pareiškėjas ginčijo, jo teigimu, Tarnybos Kauno miesto skyriaus vedėjos A. M. priimtą sprendimą už jam priklausantį Žemės sklypą nemokėti rinkos kainos (t. y. neveikimą) ir siekė, kad už jam Tarnybos 2014 m. birželio 20 d. sprendimu pinigais atkurtas nuosavybės teises į Žemės sklypo dalį būtų sumokėta ne šiame sprendime numatytoji 4 017,03 Eur dydžio piniginė kompensacija, o būtų atlyginta pagal rinkos kainą, kuri, jo skaičiavimais, yra 920 702,00 Eur.

8.       Teismas nustatė, kad Raštu Nr. 1SS-570-(3.5) NŽT pareiškėjo 2016 m. sausio 15 d. Skundą įvertino kaip prašymą, kad nuosavybės teisės į Žemės sklypą būtų atkurtos atlyginant pinigais pagal rinkos vertę, išdėstė su nuosavybės teisių į Žemės sklypą atkūrimu susijusias aplinkybes, paaiškino aktualų teisinį reguliavimą, konstatavo, kad Tarnybos 2014 m. birželio 20 d. sprendime Nr. 8S-(14.8.3)-235 paskaičiuota piniginė kompensacija už Žemės sklypo dalį pagrįsta, suteikė pareiškėjui informaciją dėl tolesnės nuosavybės teisių į likusią jam priklausančio Žemės sklypo dalį, į kurią Tarnybos 2014 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. 8S-(14.8.3)-235 nuosavybės teisės atkurtos nebuvo, atkūrimo eigos.

9.       Teismas nurodė, kad Tarnybos 2014 m. birželio 20 d. sprendimu, o ne skundžiamu Raštu Nr. 1SS-570-(3.5), NŽT nusprendė dėl nuosavybės teisių atkūrimo už 0,1806 ha Žemės sklypo dalį atlyginant pinigais ir apskaičiavo 4 017,03 Eur dydžio kompensaciją, su kuria pareiškėjas nesutinka, todėl atmetė pareiškėjo teiginius dėl šios kompensacijos dydžio, ar atlyginimo už ją pagal rinkos kainą. Taip pat teismas nurodė, jog skundžiamu Raštu Nr. 1SS-570-(3.5) nebuvo priimtas joks sprendimas dėl kompensacijos už pareiškėjo tėvo iki nacionalizacijos valdytą Žemės sklypą. Teismas sprendė, kad Tarnyba Rašte Nr. 1SS-570-(3.5) aiškiai ir pakankamai pasisakė dėl visų pareiškėjo 2016 m. sausio 15 d. Skunde išdėstytų reikalavimų, pagrindo pareiškėjo nurodytais argumentais naikinti Raštą Nr. 1SS-570-(3.5) kaip neteisėtą ir (arba) nepagrįstą nėra.

10.       Įvertinęs pareiškėjo prašymą atlyginti žalą dėl viešojo subjekto neteisėtų veiksmų teismas konstatavo, kad šis prašymas yra abstraktus, iš jo nėra aišku, kokio pobūdžio žalą pareiškėjas galimai patyrė ir ar iš viso ji buvo patirta. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo dalį dėl žalos atlyginimo teismas atmetė kaip nepagrįstą, teismui nenustačius būtinųjų žalos atlyginimo sąlygų – neteisėtos Tarnybos pareigūnų veikos ir žalos.

III.

11.       Pareiškėjas C. N. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – įpareigoti Tarnybą per tris savaites nuo sprendimo priėmimo dienos pareiškėjui sumokėti 2 100 702 Eur: 1) 920 702 Eur finansinę kompensaciją, atsižvelgiant į Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo preliminarią žemės sklypo įvertinimo ataskaitą Nr. VZ-114(2007/02); 2) 500 000 Eur finansinę kompensaciją už tai, kad jis negalėjo naudoti savo turto nuo 1991 m. rugsėjo 30 d.; 3) 180 000 Eur finansinę kompensaciją už tai, kad pareiškėjas nuo 1991 m. rugsėjo 30 d. iki 1997 m. liepos mėnesio buvo diskriminuotas kaip nuolat užsienyje gyvenantis savininkas; 4) 500 000 Eur finansinę kompensaciją už patirtas kančias nesėkmingai kovojant Lietuvos Respublikos institucijose ir teismuose.

12.        Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas ignoravo jo pateiktą atsikirtimą į atsakovo atsiliepimą, sąmoningai ignoravo visus jo argumentus. Pareiškėjas teigia, kad Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės skyriaus tvarkymo departamento direktorė neteisėtai pardavė pareiškėjo žemę kitiems asmenims, sudarytos sutartys yra niekinės, todėl teismas turi pripažinti, kad pareiškėjas tebėra jo paveldėto turto teisėtas savininkas, teigia, kad pareiškėjui priklauso finansinė kompensacija rinkos kainomis. Teigia, kad Lietuvos apeliacinis teismas neteisėtai atmetė pareiškėjo vindikacinį ieškinį, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas neteisėtai atsisakė priimti jo kasacinį skundą. Pareiškėjas teigia, kad jis turėjo teisėtą lūkestį, kad jo nuosavybės teisės į namus bus atkurtos (be kita ko, atsižvelgiant į EŽTT 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimą byloje Paukštis prieš Lietuvą). Teigia, kad Metodika prieštarauja įstatymui ir EŽTT sprendimui byloje Broniowski prieš Lenkiją. Nurodo, kad Lietuva neturi teisės taikyti ribotą restituciją. Pareiškėjo manymu, teismas turi pripažinti, kad pareiškėjo tėvo žemė niekada nebuvo nacionalizuota.

13.       Pareiškėjas taip pat pateikė atsikirtimą į NŽT atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodo, jog Tarnyba neatkreipė dėmesio į tai, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl to, kad jam turi būti mokama piniginė kompensacija pagal rinkos kainas, nes yra įrodyta, jog jis turėjo teisėtą lūkestį, kad jo nuosavybės teisės į namus ir sklypus bus atkurtos.

14.       Taip pat Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2018 m. gegužės 28 d. gauti papildomi pareiškėjo argumentai su priedu, 2018 m. liepos 3 d. gauti papildomi pareiškėjo paaiškinimai dėl pareiškėjo teisėtų lūkesčių, 2018 m. rugsėjo 26 d. gautas pareiškėjo skundas dėl proceso vilkinimo, su kuriuo pareiškėjas pateikė LTSR-VRM Valstybinio Kauno miesto archyvo 1960 m. kovo 31 d. archyvinį pažymėjimą, 2018 m. spalio 24 d. gautos pareiškėjo papildomos pastabos ir prašymai, kuriuose, be kita ko, nurodoma, kad dėl infliacijos pareiškėjui mokėtina 40 proc. daugiau nei VĮ Registrų centro 2007 m. pateiktame vertinime, 2019 m. sausio 14 d. gauti papildomi paaiškinimai, kuriuos pareiškėjas patikslino 2019 m. sausio 18 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautu raštu.

15.       Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

16.       NŽT nesutinka su apelianto argumentais, kad teismas neišsamiai išnagrinėjo jo argumentus, juos sąmoningai ignoravo. Mano, kad teismas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skundą bei priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Teigia, jog tik pripažinus, kad 2014 m. birželio 20 d. Sprendimas yra neteisėtas ir jį panaikinus, atsirastų pagrindas spręsti dėl kitų su tuo susijusių reikalavimų pagrįstumo. Šiuo atveju 2014 m. birželio 20 d. Sprendimas nebuvo apskųstas, teismai netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su apelianto prašomos priteisti kompensacijos dydžiu pagal jo nurodytą VĮ Registrų centro ataskaitą, atmestini ir nenagrinėtini šioje byloje. Apeliantas, prašydamas iš NŽT priteisti piniginę kompensaciją, skunde nenurodė nei žalos pobūdžio, nei jos dydžio, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nepasinaudojo teise patikslinti skundo reikalavimus, todėl apeliaciniame skunde nurodyti papildomi reikalavimai dėl piniginės kompensacijos iš priteisimo yra nepagrįsti bei apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

17.       Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimo, kuriuo atmesti pareiškėjo reikalavimai panaikinti NŽT Raštą Nr. 1SS-570-(3.5) ir priteisti jam žalą dėl neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų, teisėtumas ir pagrįstumas.

18.       Pirmiausia pastebėtina, kad pirmosios instancijos teisme buvo priimti nagrinėti šie pareiškėjo skundo reikalavimai: 1) panaikinti NŽT 2016 m. vasario 24 d. raštą Nr. 1SS-570-(3.5); 2) priteisti pareiškėjui žalą dėl neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nepatikslino savo skundo reikalavimo dėl žalos priteisimo, nenurodė konkrečios žalos dydžio, nors jam tai buvo pasiūlyta. Tuo tarpu, apeliaciniame skunde pareiškėjas kelia naujus reikalavimus, nenagrinėtus pirmosios instancijos teisme: įpareigoti Tarnybą per tris savaites nuo sprendimo priėmimo dienos pareiškėjui sumokėti 2 100 702 Eur: 1) 920 702 Eur finansinę kompensaciją, atsižvelgiant į Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo preliminarią žemės sklypo įvertinimo ataskaitą Nr. VZ-114(2007/02); 2) 500 000 Eur finansinę kompensaciją už tai, kad jis negalėjo naudoti savo turto nuo 1991 m. rugsėjo 30 d.; 3) 180 000 Eur finansinę kompensaciją už tai, kad pareiškėjas nuo 1991 m. rugsėjo 30 d. iki 1997 m. liepos mėnesio buvo diskriminuotas kaip nuolat užsienyje gyvenantis savininkas; 4) 500 000 Eur finansinę kompensaciją už patirtas kančias nesėkmingai kovojant Lietuvos Respublikos institucijose ir teismuose. 

19.       Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (LVAT 2016 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016; 2017 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017; 2018 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018 ir kt.). Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). 

20.       Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai, kurie nebuvo nurodyti pareiškėjo pirmosios instancijos teismui teiktame skunde ir nagrinėti pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini.

21.       Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą patikrino neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų, kadangi nėra aplinkybių, nustatytų ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, dėl kurių turėtų būti nepaisoma apeliacinio skundo ribų.

22.       Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas iš esmės nesutinka su Nacionalinės žemės tarnybos 2014 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. 8S-(14.8.3.)-235 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui C. P. K. N.“, kuriuo pareiškėjo nuosavybės teisės atkurtos į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,1806 ha žemės (vertė (indeksuota koeficientu 1,6) 13870 Lt / 4017,03 Eur) atlyginant pinigais, bei nurodo, kad piniginė kompensacija turėtų būti paskaičiuota pagal apelianto pateiktą VĮ Registrų centro įvertinimo ataskaitą. Tačiau, atkreiptinas dėmesys į tai, kad NŽT 2014 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. 8S-(14.8.3.)-235 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui C. P. K. N.“ teisėtumas ir pagrįstumas nepatenka į šios bylos nagrinėjimo ribas. Minėtas sprendimas yra galiojantis ir teisės aktų nustatytais terminais nebuvo apskųstas. Šioje byloje nagrinėjamas NŽT 2016 m. vasario 24 d. rašto Nr. 1SS-570-(3.5) teisėtumas ir pagrįstumas bei pareiškėjo reikalavimas priteisti jam žalą dėl neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų.

23.       Byloje nustatyta, kad Raštu Nr. 1SS-570-(3.5) Tarnyba atsakė į pareiškėjo 2016 m. sausio 15 d. elektroniniu paštu atsiųstą skundą „Skundas dėl Kauno miesto Skyriaus neveikimo“ (toliau – ir 2016 m. sausio 15 d. Skundas) (I t., b. l. 6–7), kuriuo pareiškėjas ginčijo, jo teigimu, Tarnybos Kauno miesto skyriaus vedėjos A. M. priimtą sprendimą už jam priklausantį Žemės sklypą nemokėti rinkos kainos (t. y. neveikimą) ir siekė, kad už jam Tarnybos 2014 m. birželio 20 d. sprendimu pinigais atkurtas nuosavybės teises į Žemės sklypo dalį būtų sumokėta ne šiame sprendime numatytoji 4 017,03 Eur dydžio piniginė kompensacija, o būtų atlyginta pagal rinkos kainą, kuri, jo skaičiavimais, yra 920 702,00 Eur. Raštu Nr. 1SS-570-(3.5) NŽT išdėstė su nuosavybės teisių į Žemės sklypą atkūrimu susijusias aplinkybes, paaiškino aktualų teisinį reguliavimą, konstatavo, kad Tarnybos 2014 m. birželio 20 d. sprendime Nr. 8S-(14.8.3)-235 paskaičiuota piniginė kompensacija už Žemės sklypo dalį pagrįsta, suteikė pareiškėjui informaciją dėl tolesnės nuosavybės teisių į likusią jam priklausančio Žemės sklypo dalį, į kurią Tarnybos 2014 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. 8S-(14.8.3)-235 nuosavybės teisės atkurtos nebuvo, atkūrimo eigos.

24.       Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. de H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

25.       Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, o tik papildo.

26.       Įvertinus skundžiamo Rašto Nr. 1SS-570-(3.5) turinį matyti, kad Tarnyba jame aiškiai ir motyvuotai pasisakė dėl visų pareiškėjo 2016 m. sausio 15 d. Skunde išdėstytų reikalavimų. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pareiškėjo nurodytais argumentais naikinti Raštą Nr. 1SS-570-(3.5) kaip neteisėtą ir (arba) nepagrįstą. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą ir ginčo teisiniams santykiams taikytiną teisinį reglamentavimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Tarnybos 2014 m. birželio 20 d. sprendimu, o ne skundžiamu Raštu Nr. 1SS-570-(3.5), NŽT nusprendė dėl nuosavybės teisių atkūrimo už 0,1806 ha Žemės sklypo dalį atlyginant pinigais ir apskaičiavo 4 017,03 Eur dydžio kompensaciją, su kuria pareiškėjas nesutinka. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo teiginius dėl šios kompensacijos dydžio ar atlyginimo pagal rinkos kainą. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo atlyginti žalą, nenustačius būtinųjų žalos atlyginimo sąlygų – neteisėtos Tarnybos pareigūnų veikos ir žalos.

27.       EŽTT praktika, kuria remiasi apeliantas, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo remtis, kadangi nagrinėjamos administracinės bylos faktinės aplinkybės ir bylų, kuriomis remiasi apeliantas, faktinės aplinkybės nesutampa. Todėl apelianto cituojamos teisės aiškinimo taisyklės nagrinėjamos bylos apimtyje nėra aktualios.

28.       Dėl apelianto argumentų, jog pirmosios instancijos teismas ignoravo visus pareiškėjo argumentus, pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, jog teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v Netherlands (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v Finland (pareiškimo Nr. 20772/92), 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Garcia Ruiz v Spain (pareiškimo Nr. 30544/96). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009 ir kt.). 

29.       Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo išsamiai atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas yra aiškus ir detaliai motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino ne taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, savaime nereiškia, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ar buvo neobjektyvus.

30.       Pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui papildomai pateikti dokumentai, išvardyti šios nutarties 13–14 punktuose, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis.

31.       Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo C. N. (C. N.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.         

Teisėjai        Stasys Gagys

        Gintaras Kryževičius

        Ramutė Ruškytė