Baudžiamoji byla Nr. 1A-257-332/2015

                                                                        Teisminio proceso Nr. 1-70-3-00066-2014-0                                                                                     

                                                       Procesinio sprendimo kategorijos:                                                                                          

                                                         1.1.7.; 1.1.8.; 1.2.4.8.; 2.1.7.;

                                                     2.1.7.4.; 2.1.14.; 2.1.15.;

                                           2.4.; 2.4.6.; 2.4.7.

        (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 11 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teisėjų Zigmo Kavaliausko, Vidmanto Mylės,

sekretoriaujant Raimondai Katiliūtei,

dalyvaujant nukentėjusiajam J. Š., jo atstovui advokatui Ramūnui Dobrovolskiui,

gynėjui advokatui Algirdui Milašauskui,

nuteistajam A. S.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015-03-09 nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 5 (penkių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant A. S. per 1 (vieną) mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, t. y. J. Š. atlyginti 32,46 Eur (trisdešimt du eurus keturiasdešimt šešis euro centus).

Nukentėjusiojo J. Š. pareikštas civilinis ieškinys dalyje dėl 32,46 Eur (112,10 Lt) turtinės žalos atlyginimo tenkintas visiškai ir priteista J. Š. iš A. S. 32,46 (trisdešimt du eurus keturiasdešimt šešis euro centus) turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo J. Š. pareikštas civilinis ieškinys dalyje dėl 1 448,10 Eur (5 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies 450 Eur (keturių šimtų penkiasdešimties eurų) sumai ir priteista J. Š. iš A. S. 450 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti. Likusioje dalyje ieškinys atmestas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

A. S. nuteistas už tai, kad jis 2014-09-27, apie 15.45 val., (duomenys neskelbtini), laukymėje prie miško, žodinio konflikto metu sugriebė J. Š. už sprando, taip sukeldamas nukentėjusiam fizinį skausmą, po ko tęsdamas savo smurtinius veiksmus ir du kartus suduodamas J. Š. į galvą, tuo pastarajam padarydamas kraujosruvą kaktos dešinės pusės viršutinėje dalyje ir kraujosruvą dešinės akies apatiniame voke, bei suduodamas J. Š. į krūtinę ir padarydamas kraujosruvą krūtinės dešinės pusės sienelės projekcijoje ties apatiniais šonkauliais, tokiais tyčiniais veiksmais nukentėjusiam sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. S. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015-03-09 nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliaciniame skunde nuteistasis A. S. nurodo, kad jis su skundžiamu Šiaulių apylinkės teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu, jam paskirta bausme ir įpareigojimu J. Š. atlyginti turtinę žalą nesutinka, nes jis nepadarė jam inkriminuoto nusikaltimo ir žalos nukentėjusiajam. Teigia, kad jis viso teisminio proceso metu nuosekliai aiškino, jog jis jam inkriminuotų nusikalstamų veiksmų nepadarė, tačiau teismas šiuos teiginius vertino kaip neteisingus, prieštaraujančius nukentėjusiojo, privataus kaltintojo J. Š. teiginiams, kuriuos teismas nepagrįstai įvardino kaip nuoseklius.

Nuteistojo A. S. teigimu, privataus kaltintojo J. Š. aiškinimai akivaizdžiai sukelia abejones jo objektyvumu, nes remiantis bylos duomenimis nėra aišku, kodėl J. Š. ilgą laiką po menamo konflikto niekur nesikreipė reikalingos medicininės arba policijos pagalbos ir vėliau konflikto kilimo laiką nurodė vėlesnį. Iš bylos dokumentų matyti, jog J. Š. telefono Nr. 112 skambino 16.55 val., į policiją atvyko 17.38 val., pareiškime policijai nurodė, kad neteisėti veiksmai jo atžvilgiu buvo padaryti 16.45 val., t.y. nurodė laiką artimą paties kreipimosi į policiją laikui, tačiau jau 15.45 val. jis skambino mobiliuoju telefonu medžiotojui P. J. ir sakė apie konfliktą, o vėliau ir B. P.. B. P. skambino jam (apeliantui) telefonu ir teiravosi apie konfliktą 15.58 val., o jis (apeliantas) telefonu bendravo su B. P. 16.01 val. Tai faktinės aplinkybės, kurios, apelianto nuomone, pagrįstai sukelia abejones nukentėjusiuoju pripažinto asmens objektyvumu ir patikimumu, nes per tokį laiką asmuo galėjo įgyti ant kūno medikų užfiksuotus pėdsakus kitomis, nei jis nurodė ir teismas pripažino nuosprendžiu, aplinkybėmis. Todėl, nuteistojo A. S. teigimu, teismas byloje nepagrįstai neišreikalavo visos J. Š. mobilaus ryšio telefono išklotinės apie byloje nagrinėjamo įvykio dienos komunikacinius įvykius. Be to, privatus kaltintojas J. Š. teigė, kad įvykio vietoje jis (apeliantas) turėjo medžioklinį šautuvą, tačiau teismas medžioklinio šautuvo turėjimo/neturėjimo aplinkybių netyrė ir nesiaiškino, nors šių J. Š. teiginių paneigimas taip pat sukeltų pakankamas abejones dėl jo kaltinimų teisingumo.

Nuteistasis A. S. nurodo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog po jo (apelianto) ir                    J. Š. pokalbio jis (J. Š.) važiuodamas motociklu susitiko jam žinomus jų medžiotojų būrelio valdybos narius I. F. ir E. P., tačiau prie jų nesustojo ir nesikalbėjo, t.y. nesustojo, kuomet jie sveikindamiesi kėlė rankas, nesiskundė nukentėjęs bei neparodė smurto veiksmų pėdsakų. Be to, J. Š. buvo su akiniais ir šalmu, vairavo motociklą, tačiau apeliantui kyla abejonės, ar asmuo, patyręs fizinius smurto veiksmus į galvos sritį, galėjo normaliai jaustis, vairuoti motociklą, komunikuoti su kitais asmenimis, objektyviai pateikti informaciją, o teismui šios aplinkybės pasirodė nesvarbios. Todėl, apelianto nuomone, teismas neteisingai, subjektyviai vertino bylos duomenis, prisilaikė privataus kaltintojo pasakojimo, galimai turėjo išankstinę neigiamą jo (apelianto) atžvilgiu nuomonę.

A. S. teigimu, teismas, pripažindamas jį kaltu padarius nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog remiasi nukentėjusio J. Š., jo teiginius patvirtinančių liudytojų I. F., E. P., V. B. parodymais, o liudytojų S. P. ir V. V. parodymus vertino kritiškai. Tačiau, apelianto nuomone, teismas netinkami, neobjektyviai analizavo kitų teismo procese apklaustų asmenų parodymus, kurie iš esmės paneigė liudytojų                 I. F., E. P., V. B. teiginius. Teismas taip pat neatkreipė dėmesio į tai, kad šie nukentėjusiam padedantys asmenys, apklausti liudytojais teismo proceso metu, palaikė gerus, draugiškus santykius su nukentėjusiuoju, todėl jų parodymai gali būti duoti J. Š. naudai ir būti neobjektyvūs, tačiau teismui šie parodymai atrodė pakankamai patikimi ir priimtini, o parodymai asmenų, kurie buvo teisme apklausti jo (apelianto) pageidavimu – nepriimtini teismui ir vertinti kaip neobjektyvūs ir nepatikimi. Apelianto manymu, tokia teismo išvada nėra tinkamai argumentuota. Nuteistasis A. S. pažymi, kad apklaustos teisme liudytojos – jo sutuoktinės R. S. parodymai teismui irgi netiko, jie nepagrįstai vertinti abejotinais. Teismas, nagrinėdamas jo atžvilgiu bylą, suteikė privilegijas nukentėjusiuoju pripažintam asmeniui – J. Š. ir jam artimo suinteresuoto asmens – P. J. parodymams. Apelianto teigimu, liudytojas P. J. turėdamas jam asmeninių pretenzijų dėl to, kad jis (apeliantas) medžiotojų valdyboje balsavo dėl jo medžiotojo veiklos sustabdymo, teismo proceso metu šališkai teikė daugiau jo kaltę grindžiančius duomenis, nors jie prieštaravo liudytojo V. B. teiginiams, tačiau teismas nesiaiškino tokių prieštaringai nurodomų neva buvusių faktinių aplinkybių.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas nepagrįstai nekreipė dėmesio į tai, jog nukentėjusysis J. Š. yra Šiaulių apylinkės teismo 2014-06-20 nuosprendžiu, pakeistu Šiaulių apygardos teismo 2014-10-29 nuosprendžiu, pripažintas kaltu ir nuteistas dėl medžiotojų būrelio, kurio nariai jis (apeliantas) ir J. Š. yra, dokumentų klastojimo (Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d.), nes ši aplinkybė yra ilgai besitęsiančių nesutarimų priežastis bei tariamas pagrindas tam, kad J. Š. nuolat jam (apeliantui) bei kitiems medžiotojams, prisidėjusiems prie jo (J. Š.), kaip medžiotojo, veiklos sustabdymo, priekaištauja ir reiškia įvairias nepagrįstas pretenzijas, kelia nesutarimus, kaltina neva jo atžvilgiu daromais neteisėtais veiksmais. Šie duomenys, apelianto nuomone, paaiškina tai, dėl ko nukentėjusysis J. Š. jį apkalba.

Nuteistasis A. S. skunde teigia, kad teismas, remdamasis suinteresuotų asmenų teiginiais ir medicinos specialisto išvada, pripažino jį kaltu padarius tyčinius smurto veiksmus, nors pats teismo medicinos specialistas teisme nurodė, jog jo išvados yra tikimybinės, o ne kategoriškos. Taigi nors baudžiamojoje byloje kaltinimo įrodymus renka ir teismui pateikia kaltintojas, tačiau, apelianto nuomone, nagrinėjamu atveju teismui kategoriškų jo kaltės duomenų nepateikta. Tai, kad jis sutinka J. Š. sumokėti 1000 litų ir taikytis, nėra jo kaltės įrodymas, ir tokia teismo išvada, kad tai įrodo jo kaltę, yra nepagrįsta. Be to, teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė, kad po tariamo įvykio jis skambino visiems medžiotojų būrelio nariams ir su jais kalbėjosi siekiant save apginti, ir tiktai paskui skambino į policiją, nes tokios teismo išvados neatitinka faktinių aplinkybių ir bylos duomenų.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje darydamas išvadas, rėmėsi ne objektyviais įrodymais, o prielaidomis ir manymais, spėliojimais bei vieno suinteresuoto asmens teiginiais. Byloje jis yra kaltinamas dėl J. Š. sumušimo ir sužalojimo, tačiau kokiais konkrečiais jo veiksmais tai buvo daroma nėra nei vieno liudytojo parodymais nustatyta, liudytojų parodymuose nurodytas tik teiginys, kad jiems yra žinoma, jog būtent jis (apeliantas) sužalojo J. Š.. Apelianto nuomone, procesas nebuvo sąžiningas ir nešališkas, duomenų vertinimas vyko ne pagal Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatas, teismo padarytos išvados dėl jo kaltės padarius nusikaltimą ir skirtos bausmės nėra pagrįstos objektyviais ir nenuginčijamais įrodymais, todėl jo atžvilgiu negalėjo būti priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis. Nagrinėjamu atveju teismas neteisingai aiškino ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – jį, nepadariusį nusikaltimo, pripažino kaltu ir skyrė bausmę, neatsižvelgiant į kodekse įtvirtintą teisinę nuostatą, kad bausmė skiriama tiktai tam, kuris padaro nusikaltimą ir yra kaltas. Teismas, išsamiai neištyręs bylos duomenų, juos vertindamas neobjektyviai, padarydamas nepagrįstas išvadas dėl jo kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą, suteikė suinteresuotiems liudytojams privilegijas, jų parodymus vertindamas vieninteliais ir teisingais, nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ir skyrė jam bausmę, todėl neteisingai taikė Lietuvos Respublikos BK 11 str., Lietuvos Respublikos BPK 6 str., 20 str. 4 d., 5 d., 44 str. 5 d., 301 str. 1 d., 305 str. 1 d. nuostatas ir pažeidė jo teises į teisingą ir objektyvų, nešališką ir nepriklausomą teismo procesą.

Teismo posėdyje nuteistasis A. S. ir jo gynėjas advokatas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, nukentėjusysis J. Š. ir jo atstovas advokatas prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo A. S. apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. numatyta atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Nuteistasis A. S. pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su Šiaulių apylinkės teismo 2015-03-09 nuosprendžiu dėl jo nuteisimo už fizinio smurto panaudojimą J. Š. atžvilgiu ir fizinio skausmo jam sukėlimą bei nežymų jo sveikatos sutrikdymą. Tvirtina, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai nesivadovavo ir atmetė liudytojų S. P., V. V., R. S. parodymus, taip pat nepagrįstai vadovavosi nenuosekliais, neobjektyviais ir nepatikimais nukentėjusiojo J. Š. ir jam artimo suinteresuoto asmens P. J. parodymais, teigia, kad teismas netinkamai, neteisingai ir neobjektyviai vertino bylos duomenis, pažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, rėmėsi ne objektyviais įrodymais, o prielaidomis ir spėliojimais bei vieno suinteresuoto asmens teiginiais,  neteisingai aiškino ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – jį nepagrįstai pripažino kaltu ir paskyrė bausmę. Taigi nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, ginčija savo kaltę ir stengiasi sumenkinti nukentėjusiojo ir nukentėjusiajam palankius parodymus davusių liudytojų parodymus.

Pirmiausia teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas, yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos, bet teismas baigiamajame akte turi išdėstyti įrodymų vertinimo motyvus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šiuos reikalavimus įvykdė.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant įrodymus, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 3 d. nustatytus reikalavimus, nes įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Remdamasi šia nuostata, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (Lietuvos respublikos BPK 20 str. 1, 4 d.). Duomenys tikrinami atliekant Lietuvos Respublikos BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Šiaulių apylinkės teismo išvados dėl A. S. kaltės bei jo veikos kvalifikavimo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, yra pagrįstos tinkamai įvertintais įrodymais. Kokie duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas įstatymo nustatyta tvarka įvertino bylos proceso metu gautus duomenis ir pripažino juos įrodymais (Lietuvos Respublikos BPK 301 str. 1 d.), patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, jų pakankamą tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą (Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 4 ir 5 d.) bei pateikė motyvuotas išvadas, atitinkančias įrodymų turinį. Teismas išsamiai ištyrė kaltinamojo A. S., nukentėjusiojo J. Š., liudytojų R. S., P. J., B. P., S. B., S. P., V. V., I. F., E. P., V. B. parodymus, specialisto J. Sakalo teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Šiaulių skyriaus specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), byloje esančias fotonuotraukas, Bendrojo pagalbos centro Klaipėdos skyriaus 2014-11-19 raštą Nr. (duomenys neskelbtini), bei, vadovaudamasis šių įrodymų, kurių turinys yra atskleistas skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir teisėjų kolegija, laikydamasi nuostatos dėl apeliacine tvarka priimamo procesinio sprendimo surašymo ekonomiškumo, jų nekartoja, visuma, o ne prielaidomis, manymais, spėliojimais ir vieno suinteresuoto asmens teiginiais, kaip teigiama apeliaciniame skunde, pagrįstai konstatavo, kad A. S., smurtaudamas J. Š. atžvilgiu – sugriebęs J. Š. už sprando ir du kartus suduodamas jam į galvą bei į krūtinę nukentėjusiam sukėlė fizinį skausmą ir nežymų jo sveikatos sutrikdymą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą pagal apeliacinį skundą, neturi pagrindo išvadai, kad šioje baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus ir sprendžiant nuteistojo A. S. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK nuostatas. Priešingai, skundžiamo nuosprendžio turinys tvirtina, kad apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje aiškiai ir išsamiai nurodė sprendimo motyvus, nurodė, kodėl vienais įrodymais vadovaujasi, o kitus atmeta, taip pat išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoja. Vien tai, kad šiuo atveju apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Todėl A. S. skunde nurodytus deklaratyvius teiginius, kuriais jis neigia savo kaltę, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija laiko nepagrįstais. Vertinant anksčiau išdėstytus duomenis, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl A. S. kaltės, ir, remdamasi šių duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis A. S. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia, todėl naikinti nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį A. S. atžvilgiu, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo.  Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija A. S. apeliacinio skundo teiginius, kad nukentėjusysis J. Š. dėl anksčiau kilusių ir ilgai besitęsiančių jų tarpusavio nesutarimų, susijusių su medžiotojų būrelio veikla, jį (A. S.) apkalba, vertina kaip jo gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti, todėl juos atmeta kaip nepagrįstus.

Apeliantas skunde nurodo nesutinkantis, kad nukentėjusiojo J. Š. parodymai yra nuoseklūs, teigia, kad jo parodymai nepatikimi ir neobjektyvūs, kaip ir liudytojų I. F.,                   E. P., V. B. ir P. J., palaikiusių gerus, draugiškus santykius su nukentėjusiuoju ir davusių jam palankius parodymus. Teisėjų kolegija pažymi, kad nėra jokio pagrindo netikėti nukentėjusiojo J. Š., liudytojų I. F., E. P., V. B. ir P. J. duotais parodymais, kadangi jie siejasi tarpusavyje, esminėmis detalėmis sutampa, nukentėjusysis ir liudytojai iš esmės vienodai aiškina faktines bylos aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Pažymėtina, kad nukentėjusiojo ir minėtų liudytojų duoti parodymai laikomi patikimu įrodymų šaltiniu, nes jų nurodytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes patvirtino kiti byloje surinkti faktiniai duomenys (specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), Bendrojo pagalbos centro Klaipėdos skyriaus 2014-11-19 rašte Nr. (duomenys neskelbtini) esantys duomenys ir kt.). Taip pat byloje nėra jokių objektyvių duomenų dėl nukentėjusiojo ir liudytojų suinteresuotumo nepagrįstai apkaltinti nuteistąjį A. S., todėl netikėti jų parodymais nėra pagrindo.

Nuteistasis A. S. skunde taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai nepatikėjo liudytojos – jo sutuoktinės R. S. parodymais. Tačiau atsakant į šį apeliacinio skundo argumentą teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė šios liudytojos parodymais, kadangi liudytoja R. S. yra nuteistojo sutuoktinė, suinteresuota bylos baigtimi, be to, ji, kaip pati nurodė, nematė visos tarp jos vyro A. S. ir nukentėjusiojo J. Š. kilusio konflikto eigos, todėl galėjo net nematyti to momento, kada A. S. panaudojo smurtinius veiksmus J. Š. atžvilgiu.

Nuteistojo A. S. nuomone, teismo procesas nebuvo sąžiningas ir nešališkas, teismas neteisingai, netinkamai ir subjektyviai vertino bylos duomenis, galimai turėjo išankstinę neigiamą jo (apelianto) atžvilgiu nuomonę ir pažeidė jo teises į teisingą ir objektyvų, nešališką ir nepriklausomą teismo procesą. Tačiau, priešingai nei teigia apeliantas, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą pagal apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas šioje baudžiamojoje byloje nebuvo šališkas. Teismo nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 2 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., Lietuvos Respublikos BPK 44 str. 5 d. Teismų praktikoje nešališkumo principas suprantamas kaip teismo, nagrinėjančio bylą, pareiga nerodyti bet kokio palankumo vienai iš šalių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-202/2005, 2K-522/2008, 2K-446/2009). Tai reiškia, kad teismo procesas turi būti organizuojamas, proceso veiksmai atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad tai, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino ne taip, kaip pageidavo apeliantas, nereiškia, kad teismas buvo šališkas. Daugiau duomenų, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas būtų buvęs šališkas, neobjektyvus, suinteresuotas bylos baigtimi, nuteistasis A. S. nenurodė, todėl nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjant                           A. S. bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeista jo teisė į nešališką teismą, įtvirtinta Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje.

Taip pat teisėjų kolegija nenustatė, kad nuteistajam A. S. paskirta bausmė yra neteisinga, nes pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į visas Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 55 str. nuostatomis, pagrįstai A. S. paskyrė su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – laisvės apribojimą, kurio terminas artimas laisvės apribojimo bausmės minimumui. Taigi pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė. Be to, apeliantas skunde neginčija jam paskirtos bausmės.

Taip pat pažymėtina, kad nustačius, jog A. S. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, nukentėjusiojo J. Š. civilinis ieškinys turinei ir neturtinei žalai atlyginti priteistas pagrįstai, nes J. Š. dėl nusikalstamų A. S. veiksmų buvo priverstas kreiptis į ekspertą, gydytojus, pirko vaistus, todėl patyrė išlaidų, be to, jam nežymiai buvo sutrikdyta sveikata, jis patyrė fizinį skausmą, išgąstį, pažeminimą, kitus neigiamus psichologinius išgyvenimus, nepatogumus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus šiuos kriterijus, atsižvelgęs į tai, kad sunkesnių pasekmių nukentėjusiojo sveikatai nėra, į nuteistojo turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, iš A. S. nukentėjusiajam J. Š. pagrįstai priteisė visą prašomą priteisti turtinės žalos dydį – 32,46 Eur, o prašomos priteisti neturtinės žalos dydį sumažino ir pagrįstai iš A. S. nukentėjusiajam J. Š. priteisė 450 Eur neturtinės žalos atlyginimo, ir ši suma nelaikytina per maža.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, išsamiai ir visapusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes laikantis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, teisingai kvalifikavo nuteistojo A. S. padarytą veiką, paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, todėl keisti ar naikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015-03-09 nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Nukentėjusiojo J. Š. atstovas advokatas R. Dobrovolskis apeliacinės instancijos teismui pateikė  pinigų priėmimo kvitą (2015-05-13, serija LAT Nr. (duomenys neskelbtini)), patvirtinantį, kad nukentėjusysis J. Š. sumokėjo jam 150 Eur už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, ir prašė iš nuteistojo A. S. priteisti nukentėjusiojo J. Š. turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 106 str. 2 d., pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nepriteisti arba jų dydį sumažinti. Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys Nr. 2K-272/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-523/2012 ir kt.). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos pobūdį bei jos aplinkybes, apeliacinės instancijos teisme vykusių posėdžių skaičių ir trukmę, nukentėjusiojo atstovo advokato darbo ir laiko sąnaudas ginant nukentėjusiojo interesus, suteiktų paslaugų apimtį, daro išvadą, kad prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma yra aiškiai per didelė, ji neproporcinga advokato įdėtam darbui atstovaujant nukentėjusįjį apeliacinės instancijos teisme, todėl ši suma mažintina iki 80 Eur ir priteistina iš A. S..

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r i a:

nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

priteisti iš nuteistojo A. S. nukentėjusiajam J. Š. 80 Eur (aštuoniasdešimt eurų) turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Kolegijos pirmininkas                                                                                                   Raimundas Jurgaitis

Teisėjai                                                                                                                 Zigmas Kavaliauskas                                                                                                                                                                                                                                                                                   

                                                                                                                         Vidmantas Mylė