Civilinė byla Nr. 2A-609-464/2011

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-14962-2009-0

Procesinio sprendimo kategorija: 78.2.1.

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2011 m. gegužės 18 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Dalios Kačinskienės,

kolegijos teisėjų Andrutės Kalinauskienės ir Virginijaus Kairevičiaus,

sekretoriaujant V. K., 

dalyvaujant ieškovei R. Č., jos atstovui adv. A. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo D. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. Č. ieškinį atsakovui D. Č. dėl išlaikymo priteisimo, išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius.

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė:

ieškovė R. Č. 2009-11-24 su ieškiniu (b.l. 1-3) kreipėsi į Vilniaus m. 2-ajį apylinkės teismas, prašydama priteisti sūnaus L. Č. išlaikymui iš jo tėvo, atsakovo D. Č., po 500 Lt per mėnesį. Nurodė, kad santuokoje su atsakovu 1995-11-01 gimė sūnus L. Č.. Šalių santuoka nutraukta 2001-05-02 Rokiškio rajono apylinkės teismo sprendimu. 2008-01-10 sūnaus L. Č. gyvenamoji vieta nustatyta su motina, jai pavesta faktinė sūnaus globa. Šiuo metu sūnus yra paauglys, 14 metų amžiaus. Dėl spartaus augimo reikia dažnai pirkti naujus drabužius ir avalynę. Daugiausia išlaidų reikalauja drabužiai ir avalynė žiemos sezonui. Be to, sūnus labai domisi futbolu, jis lankė Vilniaus futbolo klubą „Naujoji vėtra“. Lankant šį sportą nuolat organizuojamos išvykos į kitus miestus, į kitas šalis, o tai reikalauja daug išlaidų. Pablogėjus ieškovės finansinei padėčiai sūnui lankyti futbolo klubo nebeliko finansinių galimybių. Futbolo klubo išlaidos per mėnesį sudarytų apie 120 Lt, be to reikia pirkti ir sportinę aprangą, specialius futbolui skirtus sportinius batelius. Atsakovas D. Č. materialiai neprisideda prie vaiko išlaikymo.

Atsakovas D. Č. pateiktu atsiliepimu (b.l. 68-69) nesutiko su ieškinyje išdėstytomis aplinkybėmis ir prašė ieškovės ieškinį atmesti. Nurodė, kad jis nuolat rūpinosi sūnumi, teikė jam materialinį išlaikymą: davė grynųjų pinigų, apdraudė nuo nelaimingų atsitikimų, atostogų metu kelis kartus per metus vežasi į Baltijos pajūrį, perka futbolininko aprangą, batelius. Atsakovas taip pat nurodė, kad šiuo metu yra bedarbis, augina dar du mažamečius vaikus – sūnų Kasparą ir dukterį Gerdą, kuriuos taip pat reikia materialiai išlaikyti.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai pateikė teismui išvadą (b.l. 108), kurioje nurodo, kad L. Č., gimęs 1995-11-01 (duomenys neskelbtini) mokyklos 8 klasėje, būrelių nelanko dėl pinigų trūkumo. Vaiko motina nebeišgali išlaikyti sūnaus, sumokėti už būsto nuomą, komunalines paslaugas bei mokslus, todėl ieškinys turėtų būti tenkintas – L. Č. priteistas išlaikymas iš tėvo.

Vilniaus m. 2-aisis apylinkės teismas 2010-06-23 sprendimu (b.l. 135-136) ieškovės ieškinį patenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo D. Č. jo sūnaus L. Č. išlaikymui 350 Lt, mokant kas mėnesį periodinėmis išmokomis iki jo pilnametystės. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad L. Č. yra ieškovės R. Č. ir D. Č. sūnus, šalių santuoka nutraukta 2001-05-02. Rokiškio rajono apylinkės teismo 2003-03-05 sprendimu šalių sūnaus gyvenamoji vieta buvo nustatyta su jo tėvu – D. Č.,  konstatavus, kad vaiko tėvas užtikrina teisės normose įtvirtintas pagrindines vaiko teises, sudaro geras materialines vaiko gyvenimo sąlygas. Vėlesniu Rokiškio rajono apylinkės teismo 2008-01-10 sprendimu nepilnamečio L. Č. gyvenamoji vieta nustatyta kartu su ieškove. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs bylos medžiagą, išklausęs šalių paaiškinimus, padarė išvadą, kad tuo metu, kai L. Č. gyvenamoji vieta buvo nustatyta su jo tėvu D. Č., šis pilnai berniuku rūpinosi, pats vienas teikė jam išlaikymą, šiuo metu taip pat pasiima sūnų per atostogas slidinėti, perka drabužius, slidinėjimo inventorių, draudžia sūnų nuo nelaimingų atsitikimų. Todėl kategoriškai teigti, kad vaiko tėvas, atsakovas D. Č., visiškai nusišalino nuo vaiko išlaikymo pareigos, o ieškovė tik viena rūpinasi sūnaus auklėjimu ir išlaikymu, negalima. Nustatydamas išlaikymo dydį, teismas vertino tai, jog atsakovas D. Č. yra sudaręs antrą santuoką su J. Č. ir joje augina du mažamečius vaikus – dukterį G. (gim. 2002-10-21) ir sūnų K. (gim. 2007-07-01), be to, yra bedarbis, jo pajamas sudaro tik nedarbo draudimo išmokos, tačiau, kita vertus, ir ieškovės materialinė padėtis nėra gera – ji dirba nepilną darbo dieną bendrovėje „Meibalt“, jai mokama 0,5 valstybės nustatytos minimalios mėnesinės algos, augina sūnų. Šioje situacijoje pirmosios instancijos teismas pripažino nesant objektyvių galimybių ieškinio patenkinti pilnai, nes tai neproporcingai apsunktinų atsakovo dabartinę materialinę padėtį, bei priteisė iš atsakovo vaiko išlaikymui po 350 Lt per mėnesį, pažymėdamas, kad abu berniuko tėvai yra jauni, perspektyvūs žmonės, todėl turėtų dėti didesnes pastangas darbo paieškoms, stengtis, kad vaikai turėtų geresnį materialinį aprūpinimą, kurio šiuo metu nei vienas, nei kitas suteikti negali.

Atsakovas D. Č. apeliaciniu skundu (b.l. 137-138) prašo panaikinti Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismas 2010-06-23 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismui priteisus sūnaus Luko išlaikymui 350 Lt per mėnesį, nukenčia kitų dviejų atsakovo vaikų interesai. Šiuo metu atsakovas negauna jokių pajamų, kadangi darbo birža nutraukė mokėjimus. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos analogiškuose bylose, nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2008-11-10 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2008. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė apklausti L. Č. apie jo gaunamo iš tėvo išlaikymo dydį. Tokia vaiko apklausa buvo reikalinga paneigti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadą, kurioje nurodyta, kad dėl pinigų stygiaus berniukas nelanko būrelių. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad atsakovas rūpinasi vaiku, padarė prieštaringą išvadą, kad iš atsakovo turi būti priteistinas 350 Lt dydžio per mėnesį išlaikymas.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais (CPK 320 str. 1 d.). Byloje yra keliamas klausimas dėl apelianto pareigos išlaikyti savo sūnų Luką vykdymo tvarkos, t.y. kokia forma jis turėtų prisidėti prie sūnaus poreikių tenkinimo, taip pat dėl priteisto išlaikymo proporcingumo apelianto finansinėms galimybėms, todėl kolegija dėl šių skundo argumentų ir pasisako.

Tėvų pareigos išlaikyti savo vaikus vykdymas tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu pripažįstamas kaip pagrindinis vaiko teisę į normalų augimą, vystymąsi, ugdymą, įgimtų ir įgytų gabumų lavinimą užtikrinantis veiksnys. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos nacionaliniuose įstatymuose įtvirtintas tėvų pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus absoliutumas, o išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 str. 2 d. ir 3 d.). Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad net ir visiškas pajamų ar turto neturėjimas neatleidžia įpareigoto asmens (vieno iš vaiko tėvų) nuo prievolės teikti išlaikymą savo pilnametystės nesulaukusiam vaikui. Teismas, spręsdamas klausimą dėl vaikų išlaikymo dydžio, turi nustatyti šiuos teisiškai reikšmingus faktus: konkretaus vaiko poreikius, abiejų vaiko tėvų turtinę padėtį. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi atsižvelgti į tai, kad išlaikymas būtų pakankamas tenkinti būtinas vaiko vystimosi sąlygas. Pastebėtina, kad įstatymų leidėjas nenustatė išlaikymo dydžio minimalios ribos, įtvirtindamas, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems jo poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Koks išlaikymo dydis užtikrina būtinas vaikui vystytis sąlygas, kiekvienu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-04-26 nutartis c.b. 3K-3-259/2004; 2009-11-10 nutartis c.b. Nr. 3K-3-495/2009; 2010-02-09 nutartis c.b. Nr. 3K-3-71/2010). Nors nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, priešingai įtvirtintam teisiniam reglamentavimui ir susiklosčiusiai šiais klausimais teismų praktikai, sprendime aiškiai nepasisakė dėl šio konkretaus vaiko poreikių, nenustatė bendros mėnesinio išlaikymo vertės (sumos), tenkančios abiems tėvams, nenustatė proporcijų, kuriomis jie tokį išlaikymą teikia, tačiau teismo sprendimo motyvai, kad abiejų šalių turtinė padėtis yra panaši ir nepakankama teikti vaikui pilno išlaikymo, todėl abu turėti dėti didesnes pastangas darbo paieškoms, leidžia kolegijai spręsti, jog teismas taikė artimą minimaliai mėnesinei algai išlaikymo dydžio kriterijų (800 Lt), nustatydamas vienodą ir lygią tėvų išlaikymo pareigą, o priteisdamas iš apelianto mažesnio, nei pusė MMA. dydžio išlaikymą, įvertino jo  sprendimo metu  esančią finansinę situaciją bei kitų nepilnamečių išlaikytinių buvimą.   

Apeliantas skundu ginčija priteisto sūnui išlaikymo – po 350 Lt kasmėnesine išmoka – dydį kitų jo nepilnamečių vaikų išlaikymo kontekste, teigdamas, kad jo gaunamų šiuo metu pajamų vienodai išlaikyti visus tris vaikus bei užtikrinti visų jų minimalių poreikių patenkinimą nepakanka. Toks skundo argumentas, kad kitiems savo vaikams tenka ženkliai mažesnio dydžio jo pajamų dalis, kas iš esmės reikštų vaikų lygybės principo pažeidimą, teisiškai neaktualus. CK 3.198 str. yra reglamentuoti atvejai, kuomet tėvo (motinos), turinčio pareigą teikti išlaikymą keliems vaikams, finansinės galimybės yra labai ribotos, tada realiai išieškota išlaikymo suma padalinama visiems vaikams, kuriems toks išlaikymas buvo priteistas, po lygiai. Taigi nagrinėjamojoje byloje ši aplinkybė yra nereikšminga, kadangi nekalbama apie kitų vaikų išlaikymui būtinas išieškoti lėšas, juo labiau, kad kitų apelianto vaikų motina nekelia klausimo, jog dėl apelianto teikiamo sūnui Lukui išlaikymo yra pažeidžiamas lygybės principas bei sumažėja dukters Gerdos ir sūnaus Kasparo galimybės gauti priteistą iš tėvo išlaikymą.

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyta jam išlaikymo pareiga, remiasi citata iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-11-10 nutarties c.b. Nr. 3K-3-495/2008 (skunde klaidingai nurodomi nutarties numerio skaičiai), kurioje faktinės aplinkybės su šios bylos aplinkybėmis nesutampa. Kasacinio teismo nagrinėtoje byloje buvo sprendžiami kiti klausimai, susiję su jau anksčiau nustatyto teismo sprendimu išlaikymo vaikui dydžio ir formos pakeitimu pasikeitusių vaiko poreikių ir šalių turtinės padėties kontekste. Be to, naudojama citata apie būtinybę individualizuoti kiekvienu atveju CK normų taikymą, derinti vaikų ir tėvų interesus, vėlgi negali paneigti absoliučios apelianto pareigos kasmėnesinėmis, konkretaus dydžio išmokomis prisidėti prie vaiko išlaikymo ir jo kasdienių poreikių maistui, drabužiams, mokymo bei ugdymo priemonėms, higienos priemonėms, pramogoms, sveikatos apsaugai (vaistai, vitaminai) patenkinimo, vaiko daliai tenkančių būsto nuomos ir komunalinių mokesčių apmokėjimo. Taigi toks apeliacinio skundo argumentas šioje faktinėje situacijoje yra deklaratyvus, nepatvirtinantis priteisto išlaikymo neadekvatumo vaiko poreikiams, todėl atmestinas kaip faktiškai nepagrįstas. Kita vertus, ieškovė ir neneigia apelianto papildomais dokumentais grindžiamų aplinkybių, kad apeliantas rūpinasi vaiko atostogomis, yra pirkęs vaikui drabužių, kelis sykius sumokėjęs pinigų grynaisiais, kurie, pastebėtina, įskaičiuotini į išlaikymo sumą, duoda vaikui kišenpinigių (L. Č. rašytinis patvirtinimas, apelianto pateiktas apeliacinės instancijos teismui). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks epizodinis dalyvavimas vaiko išlaikyme nėra tapatus ar prilygintinas vaiko kasdienių poreikių tenkinimui, kuriuos būtina iš anksto planuoti ir tinkamai, racionaliai paskirstyti minimalias vaikui skiriamas lėšas.  

Kiti apeliacinio skundo argumentai, susiję su apelianto finansiniu nepajėgumu mokėti tokio dydžio išlaikymą, akcentuojant menką darbo užmokestį, pagrindžiamą apeliacinės instancijos teismui pateikta pažyma, taip pat negali apspręsti apelianto pareigos teikti patį minimaliausią, kaip yra nustatyta teismo sprendimu, išlaikymą sūnui. Jis yra darbingas ir sveikas, taigi turi galimybę dirbti ir uždirbti pakankamai, kad galėtų išlaikyti savo vaikus, turi nekilnojamojo turto, be to, pasak ieškovės, turi kitų pajamų (prekiauja iš užsienio šalių atsigabentais automobiliais) ir statosi namą. Nors oficialiai deklaruojamos apelianto pajamos iš darbinės veiklos yra nedidelės, ieškovės teiginius apie oficialiai nedeklaruojamų pajamų buvimą iš dalies patvirtina ir pirkinių čekiai, išduoti trečiųjų šalių prekybos įstaigų. Be to, tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą – ne tik į tėvų gaunamas pajamas, jų turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, bet taip pat ir į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikų išlaikymui. Tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, juolab išlaikymo teikėjo nerūpestingu arba nesąžiningu elgesiu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog vieno iš tėvų turtinės  padėties nustatymas vertintinas ne tik pagal jo turimą turtą ir gaunamas pajamas, bet ir pagal tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-05-26 nutartis, priimta c.b. Nr. 3K-3-303/2008; 2009-04-27 nutartis c.b. Nr. 3K-3-189/2009; 2009-05-22 nutartis c.b. Nr. 3K-3-596/2009). Šiuo atveju apeliantas neįvardijo įtikinamų priežasčių, kodėl jam nepavyksta surasti geriau apmokamo darbo, o asmens galėjimas ar negalėjimas pagerinti savo turtinę padėtį turi būti vertinamas tiek pagal objektyvius, tiek pagal subjektyvius veiksnius. Subjektyvūs veiksniai – tai paties asmens pastangos, noras, požiūris ir jo vertinamos galimybės gauti pajamas; objektyvūs – amžius, sveikata, šalies ekonominė situacija ir kitos aplinkybės, kurių asmuo negali valdyti ir negali būti laikomas už jas atsakingu. Nagrinėjamojoje byloje nenustatyta, kad apeliantas negali įsidarbinti kitoje darbovietėje ir taip pagerinti savo materialinės padėties, su tuo susijusių įrodymų į bylą jis nepateikė (CPK 12 str.,  178 str.). Todėl išvardintos aplinkybės negali įtakoti apeliantui nustatytos beveik minimalios vaiko išlaikymo pareigos sumažinimo ar net visiško jos panaikinimo, paliekant jam pačiam teisę vertinti kada ir kokia apimtimi norėtų prie vaiko išlaikymo prisidėti, priešingas traktavimas reikštų beveik visos vaiko išlaikymo naštos perkėlimą ieškovei.

Apibendrinant nurodytus motyvus, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė teisiškai reikšmingus faktus, materialinių bei procesinių teisės normų nepažeidė, o šioje nutartyje jau nurodyti sprendimo motyvavimo trūkumai ar skundo argumentai prielaidų panaikinti teismo sprendimą nesudaro (CPK 328 str.). Kadangi teismo sprendimu nebuvo nustatytas išlaikymo priteisimo momentas, nors to reikalauja įstatymas (CK 3.200 str.), kolegija patikslina  teismo sprendimo rezoliucinę dalį nuostata, kad išlaikymas kasmėnesinėmis išmokomis šiuo atveju priteisimas nuo ieškinio teismui pateikimo dienos – 2009-11-24. Priteisti išlaikymo už ankstesnį periodą ieškovė neprašė.  

  Pripažinus apeliacinį skundą nepagrįstu, iš apelianto valstybės naudai priteistinos procesinių dokumentų siuntimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) išlaidos – 8,40 Lt (b.l. 146) (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).

Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

n u t a r ė:

Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, patikslinant rezoliucinę dalį, kad išlaikymas priteisiamas nuo 2009 m. lapkričio 24 d.

Priteisti iš D. Č. 8 (aštuonis) litus 40 centų procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidų valstybės naudai.

Kolegijos pirmininkė                                                                 Dalia Kačinskienė

Teisėjai                                                                                    Andrutė Kalinauskienė

                                                                                                Virginijus Kairevičius