Civilinė byla Nr. 2S-1879-153/2012;
pirmosios instancijos teismo teisėjas Artūras Šafronas;
procesinio dokumento kategorija 121.1; 122.1; 122.3; 122.5; 128.11.
(S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. rugsėjo 25 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo teisėja Galina Blaževič apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Vicus“ atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 15 d. nutarties, priimtos išnagrinėjus pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Vicus“ skundą dėl antstolės A. A. veiksmų, suinteresuotas asmuo akcinė bendrovė „SEB lizingas“,
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėja antstolei A. A. padavė skundą prašydama panaikinti antstolės patvarkymą vykdomojoje byloje Nr. 0036/11/02613 ir leisti pareiškėjai iš jos banko sąskaitos kiekvieną mėnesį išmokėti darbo užmokestį ir privalomus mokesčius valstybės ir VSDFV biudžetams. Nurodė, kad antstolė 2012-04-17 patvarkymais areštavo visas pareiškėjos sąskaitas, nenurodydama, kad bendrovė iš šių sąskaitų gali atsiskaityti su darbuotojais ir mokėti privalomus mokesčius valstybei ir VSDFV. Pareiškėjos nuomone, tokie antstolės veiksmai pažeidžia CPK 754 str. numatytą išieškotojų reikalavimų patenkinimo eiliškumą, darbuotojai negauna darbo užmokesčio, taip yra pažeidžiamos jų teisės ir teisėti interesai, bendrovė negali laikytis įstatymų ir laiku atsiskaityti su valstybe bei VSDFV, dėl to patiria papildomų išlaidų: delspinigių, palūkanų ir pan., dėl tokių antstolės veiksmų bendrovėje susiklostė sudėtinga finansinė situacija.
Antstolė 2012-05-16 patvarkymu atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą, nurodė, kad CPK 754 str., sprendžiant skolininko prašymą, negali būti taikomas, nes šis straipsnis reglamentuoja priverstinio vykdymo veiksmus pagal įsiteisėjusius vykdomuosius dokumentus. Priimtame teismo sprendime, kurio pagrindu išduotas vykdomasis raštas, nenumatyta leidimo daryti išimtis atsiskaitant su darbuotojais, valstybe.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. birželio 15 d. nutartimi pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nustatė, kad antstolė A. A. vykdo vykdomąjį raštą dėl 208 811,71 Lt įsiskolinimo, 6 proc. metinių palūkanų ir 5 176 Lt bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš skolininkės UAB „Vicus“ išieškotojo AB „SEB lizingas“ naudai. 2011-08-16 patvarkymu Nr. 0036/10/01635 antstolė areštavo pareiškėjos bankų sąskaitose esančias skolininkės lėšas skolos ir vykdymo išlaidų dydžio ribose. Teismas nurodė, kad pareiškėja neteisingai supranta bei traktuoja CPK 754 str., kuriame nurodyta reikalavimų patenkinimo eilė, kai iš vieno skolininko išieškomos skolos kelių kreditorių naudai ir išieškotos sumos nepakanka visiems reikalavimams patenkinti. Vykdomojoje byloje Nr. 0036/11/02613 iš pareiškėjos nėra vykdomi išieškojimai pagal jos darbuotojų reikalavimus ar pagal mokesčių inspekcijos ir VSDFV reikalavimus, todėl pareiškėjos darbuotojai bei valstybės ir VSDFV biudžetai nėra skolininkės kreditoriai vykdymo proceso prasme, pagal jų prašymus nėra pradėti vykdymo veiksmai pareiškėjos atžvilgiu. Antstolė, remdamasi CPK 665 str., skolininkei neįvykdžius raginimo skolą sumokėti per nustatytą terminą, visiškai teisėtai ir pagrįstai priėmė patvarkymus areštuoti skolininkės pinigines lėšas, esančias jos bankų sąskaitose. CPK 665 str. nenumato jokių išimčių, todėl antstolis, nukreipdamas išieškojimą į skolininko pinigines lėšas, neturi jokio teisinio pagrindo plačiau traktuoti šią teisės normą, skolininko juridinio asmens darbuotojams ar valstybės biudžetui suteikti prioritetą prieš vykdomajame dokumente nurodytą kreditorių, ir leisti skolininkui iš areštuotų lėšų daryti atsiskaitymus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja negali remtis teismo nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kurioje jai buvo leista iš bendrovės sąskaitų atsiskaityti su darbuotojais bei mokėti privalomus mokesčius. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos tada, kai ginčas tarp šalių nėra galutinai išspręstas, todėl įstatymas leidžia ribojant skolininko – atsakovo teises daryti tam tikras išimtis. Priverstinio teismo sprendimo vykdymo metu prioritetas teikiamas kuo greitesniam skolos išieškojimui, o ne skolininko darbuotojų interesų gynimui. Teismas konstatavo, kad antstolė skundžiamu patvarkymu jokių neteisėtų veiksmų neatliko, todėl nėra pagrindo patvarkymo naikinti.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėja prašė panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012-06-15 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – leisti pareiškėjai iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB Ūkio banke, kiekvieną mėnesį išmokėti darbo užmokestį darbuotojams ir privalomus mokesčius valstybei ir VSDFV. Apeliantė nurodė tokius motyvus:
1. Pagal CPK 754 str. reikalavimai, kylantys iš darbo užmokesčio, turi pirmumo eilę prieš kitus kreditorinius reikalavimus, išskyrus reikalavimus iš įkeisto turto. Tokia įstatymo formuluotė nereiškia, kad darbo užmokesčio išmokėjimas esant areštuotoms įmonės sąskaitoms neturi pirmumo eilės, jeigu darbuotojai neprisiteisė užsidirbto darbo užmokesčio ir nesikreipė į antstolius. Toks įstatymo traktavimas prieštarauja protingumo ir teisingumo principams, nes: darbuotojas laiku negaudamas darbo užmokesčio, pats ir jo šeimos nariai patiria materialinių sunkumų; darbuotojas patiria papildomų išlaidų, susijusių su kreipimusi į teisininkus ir teismus dėl darbo užmokesčio priteisimo; įmonė patiria papildomų delspinigių, palūkanų, teismo ir vykdymo išlaidų, o tai neigiamai atsiliepia jos komercinei-ūkinei veiklai ir gali įtakoti nemokumą ir bankrotą;
2. Teismų praktikoje taikoma nuostata, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones skolininkui leidžiama atsiskaityti su ieškovu, valstybės ir VSDFV biudžetais bei darbuotojais turi būti taikoma ne tik turto arešto atveju, bet ir vykdant skolos išieškojimą, kadangi tai neprieštarauja įstatymams ir palengvina skolininko ir įmonės darbuotojų padėtį;
3. Darbdavys privalo ne tik laiku sumokėti darbo užmokestį, bet ir su darbo santykiais susijusius privalomus mokesčius už darbuotoją valstybės ir VSDFV biudžetui, todėl minėti mokėjimai turi prioritetą prieš kitus įsiskolinimus. Dėl apeliantei priklausančios banko sąskaitos arešto įmonės finansinė padėtis gali tapti kritinė.
Atsiliepime į atskirąjį skundą antstolė prašė Kauno miesto apylinkės teismo 2012-06-15 nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodė, kad įstatymas nenumato pirmenybės pareiškėjos kitoms prievolėms vykdyti prieš jau vykdomus teismo sprendimus. Nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galiojo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Priverstinis skolos išieškojimas pradėtas pagal įsiteisėjusio sprendimo pagrindu išduotą vykdomąjį raštą, netaikant CPK 144–147 str. numatytų išlygų. Vilniaus apygardos teismas jau taikė pareiškėjos atžvilgiu išlygą ir priteistos sumos mokėjimą išdėstė dalimis, tačiau kreditorius nuo 2011 m. kovo mėn. negavo nei vienos įmokos.
Atsiliepimo į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo AB „SEB lizingas“ nepateikė.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą, ir tik analizuodamas atskiruosiuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Turto areštas – įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas priverstinis nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas uždraudimas ar apribojimas gali būti taikomas kaip laikinoji apsaugos priemonė (CPK 145 str. 1 d. 1 ir 3 p.) ir kaip priemonė vykdymo procese (CPK 675 str. 1 d.). Išieškojimas iš skolininko turto yra viena iš įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu išduoto vykdomojo rašto priverstinio vykdymo priemonių (CPK 624 str. 2 d. 1–2 p.).
Byloje kilo ginčas, ar civilinės bylos nagrinėjimo metu pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – atsakovės juridinio asmens piniginių lėšų areštas su išlyga – leidžiant atsakovei iš areštuotų piniginių lėšų mokėti darbo užmokestį savo darbuotojams, mokesčius valstybei bei įmokas socialinio draudimo biudžetui – galioja ir turi būti taikoma priverstinio teismo sprendimo vykdymo metu, išieškant iš skolininkės (atsakovės) priteistas išieškotojo (ieškovo) naudai sumas iš vykdymo metu areštuotų piniginių lėšų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad pagal CPK 665 straipsnį išieškojimas pirmiausia nukreipiamas į skolininko pinigines lėšas ir įstatymas nenumato jokių išimčių, jog iš skolininko areštuotų piniginių lėšų be vykdomajame rašte nurodyto kreditoriaus būtų leista daryti atskaitymus skolininko darbuotojams ar mokėti mokesčius valstybei.
Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2010-03-19 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-4580-661/2010 ieškovo AB „SEB lizingas“ ieškinio reikalavimų užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones – už 261 124,92 Lt areštavo atsakovui UAB „Vicus“ priklausantį nekilnojamąjį ir / ar kilnojamąjį turtą, uždrausdamas šiuo turtu disponuoti ir nesant turto ar esant jo nepakankamai, už trūkstamą sumą areštavo atsakovei UAB „Vicus“ priklausančias pinigines lėšas, leisdamas iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su ieškovu, išmokėti darbo užmokestį darbuotojams, mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas ir nutarties vykdymą pavedė ieškovo pasirinktam antstoliui. Vilniaus apygardos teismas 2010-09-06 nutartimi pakeitė 2010-03-19 nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, sumažindamas jį iki 208 811,71 Lt. Vėliau, išnagrinėjus civilinę bylą iš esmės ir įsiteisėjus teismo sprendimui, išieškotoja AB „SEB lizingas“ pateikė 2011-09-15 (reg. Nr. 2613) antstolei vykdomąjį raštą dėl išieškojimo 208 811,71 Lt įsiskolinimo, 6 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo ir 5176 Lt bylinėjimosi išlaidų iš apelianto UAB „Vicus“. Antstolė A. A. 2011-09-20 patvarkymu priėmė vykdomąjį dokumentą vykdyti ir paragino skolininkę sprendimą įvykdyti geruoju (CPK 510, 611 str.). Kadangi skolininkė gera valia sprendimo neįvykdė per antstolės raginime įvykdyti sprendimą geruoju terminą, antstolė priėmė patvarkymą dėl skolininkės lėšų arešto ir vadovaudamasi LR CPK 689 str. 5 d. įpareigojo banko įstaigas areštuotas lėšas pervesti į antstolės kontoros depozitinę sąskaitą. Taigi šiuo atveju antstolė vykdė ne Vilniaus apygardos teismo 2010-03-19 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-4580-661/2010 dėl ieškovo AB „SEB lizingas“ ieškinio reikalavimų užtikrinimui taikytų laikinųjų apsaugos priemonių – 261 124,92 Lt su vėlesniu 2010-09-06 nutarties pakeitimu, o įsiteisėjusį Vilniaus apygardos teismo 2011-03-16 sprendimą, todėl skirtingai nuo pateiktos vykdyti Vilniaus apygardos teismo 2010-09-06 nutarties, vykdomajame dokumente Nr. 2-1129-661/2011 nenumatyta išlyga – leidžianti apeliantei iš areštuotų piniginių lėšų mokėti darbo užmokestį savo darbuotojams, mokesčius valstybei bei įmokas socialinio draudimo biudžetui. Todėl tokios išlygos vykdydama teismo sprendimą apelianto įmonei netaikė ir antstolė.
LR CPK 662 str. l d. nustatyta, kad išieškotojas, laikydamasis LR CPK 664 str., 665 str., nustatytos eilės, iki priverstinio vykdymo pradžios gali raštu nurodyti, iš kokio skolininko turto ar pajamų išieškoma pirmiausia. LR CPK 662 str. 3 d. numato, kad jeigu išieškotojas iki priverstinio vykdymo pradžios nenurodė, iš kokio turto išieškoti, antstolis, laikydamasis LR CPK 664 str. 665 str. nustatytos tvarkos, pats nustato, iš kokio skolininko turto ar pajamų išieškoti. Nagrinėjamu atveju kreditorius AB „SEB lizingas“ iki priverstinio vykdymo pradžios antstolei nenurodė, iš kokio skolininko turto ar pajamų išieškoti skolą, todėl antstolė, vadovaudamasi CPK 665 straipsnio 2 dalimi, turėjo teisę nukreipti išieškojimą į apeliantei priklausančias pinigines lėšas. CPK 665 straipsnio 2 dalis nustato, jog antrąja eile išieškoma iš skolininkui priklausančių pinigų, vertybinių popierių, pagamintos produkcijos, taip pat iš kito kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, tiesiogiai nenaudojamo ir nepritaikyto tiesiogiai naudoti gamyboje. Remiantis šia įstatymine nuostata, daroma išvada, jog antstolė pagrįstai, vadovaudamasi LR CPK 662 straipsnio 1 ir 3 dalimis, išieškojimą vykdė laikydamasi LR CPK 665 straipsnyje nustatytos eilės, tai yra pirmiausia išieškojimą nukreipė į pinigines lėšas.
Apeliantė mano, jog antstolė privalo dalį išieškotų lėšų palikti skolininko žinioje, kad apeliantė galėtų sumokėti atlyginimą darbuotojams ir mokesčius biudžetui, tačiau šis apeliantės argumentas nėra pagrįstas, nes byloje nėra įrodymų, kad teismo sprendimas gali būti įvykdytas išieškant apelianto skolą iš kito apelianto įmonei priklausančio turto.
Taip pat atmestinas apeliantės motyvas dėl CPK 689 str. 4 d. taikymo, nes byloje nėra duomenų, kad apeliantė pagal vykdomuosius dokumentus privalo atsiskaityti su kitais išieškotojais (įmonės darbuotojais, valstybės biudžetu), šiuo atveju byloje pateikti įrodymai dėl vieno išieškotojo AB „SEB lizingas“. Taigi apeliantės pareiga sumokėti darbuotojams darbo užmokestį ir mokesčius valstybės biudžetui nesudaro pagrindo pripažinti antstolės veiksmus neteisėtus vien dėl to, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo metu apeliantės įmonėje susiklostė sudėtinga finansinė padėtis.
Dėl kitų atskirajame skunde išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Vadovaujantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios atskirojo skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Taigi šiuo procesiniu sprendimu apeliantės atskirasis skundas dėl skundžiamos teismo nutarties atmestinas. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nutartis nekeistina (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,
n u t a r i a :
Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 15 d. nutarties nekeisti.
Teisėja Galina Blaževič