Civilinė byla Nr. 2A-607/2010

                                                                                                            Procesinio sprendimo kategorija

                                                                                                            30.6.; 30.10.; 50.04. (S)    

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. rugsėjo 7 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Danutės Gasiūnienės ir Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Vaidai Sasnauskaitei,

dalyvaujant ieškovo atstovams Audriui Matulaičiui, advokatei Liudvikai Meškauskaitei,

atsakovų atstovei Aistei Račkauskaitei,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-672-262/2009 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Fondas statyboms vystyti“ ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus miesto savivaldybei dėl Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo komisijos protokolo (nutarimo) dalies pripažinimo neteisėta ir įpareigojimo sudaryti privatizavimo nuomos su išsipirkimu būdu sutartį bei atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės priešieškinį dėl nuomos mokesčio priteisimo, nuostolių atlyginimo ir daikto grąžinimo.

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

Ieškovas UAB „Fondas statyboms vystyti“ 2006 m. lapkričio 20 d. kreipėsi į teismą ieškiniu, kurio reikalavimai buvo patikslinti, atsakovams miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus miesto savivaldybei, prašydamas pripažinti neteisėta Vilniaus m. savivaldybės privatizavimo komisijos 2006 m. rugsėjo 14 d. protokolo Nr. 12-11-13 (nutarimo) dalį dėl negyvenamojo pastato Liejyklos g. 8/ Totorių g. 26, Vilniuje, įrašymo į privatizavimo programą; įpareigoti atsakovus sudaryti su UAB „Fondas statyboms vystyti“ privatizavimo nuomos su išsipirkimu būdu sutartį dėl 558,76 kv.m. negyvenamojo pastato, esančio Liejyklos g. 8/Totorių g. 26, Vilniuje, privatizavimo, sutartyje nustatant nuomos su išsipirkimu terminą nuo 2006 m. rugsėjo 14 d. iki 2016 m. rugsėjo 14 d., privatizuojamo objekto kainą 4 582 000 Lt, į kurią įskaitomos 3 124 890 Lt ieškovo pastato pagerinimui investuotos lėšos, nustatant, kad likusi privatizuojamo objekto kaina, t. y. 1 457 110 Lt, išmokama kaip 38 183,33 Lt nuomos mokestis per mėnesį, kuris yra mokamas nuo 2012 m. balandžio 14 d. iki 2016 m. rugsėjo 14 d. bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 1996 m. sausio 15 d. nuomos sutartimi, Vilniaus m. valdybos 1995 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. 1456 V ir 1995 m. gruodžio 22 d. Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų komisijos konkurso protokolu Nr. 1 perduoti ieškovui UAB „Fondas statyboms vystyti“ 373,49 kv.m. bendrojo ploto avarinės būklės negyvenamieji pastatai, statiniai ir patalpos bei buvusių patalpų liekanos, esančios Liejyklos g. 8/Totorių g. 26, Vilniuje, nuomos teise naudoti administracinėms patalpoms. Ieškovo teigimu, kadangi pastatas buvo netinkamas eksploatuoti, nuomos sutarties 11 punkte buvo nustatyta ieškovo pareiga savo lėšomis atlikti pastato kapitalinį remontą ir atstatymą, numatant, jog panaudotos lėšos bus įskaitomos į nuomos mokestį. Ieškovas pažymėjo, kad sutarties 3 punkte buvo nustatytas nuomojimo terminas iki 2021 m. sausio 15 d., bet ne ilgesnis kaip iki pastato įtraukimo į privatizavimo programą, o sutarties 16 punktas numatė, kad objektas bus privatizuojamas naudojant nuomos su išsipirkimu privatizavimo būdą ir vadovaujantis 1995 m. gruodžio 22 d. konkurso rezultatais, todėl atsakovų vienašalis sprendimas ginčo pastatą privatizuoti viešo aukciono būdu, pažeidė sutarties 16 punktą ir CK 6.158 straipsnio 1 dalį, todėl sprendimas pastatą privatizuoti viešo aukciono būdu yra neteisėtas. Ieškovas nurodė, kad jo lėšomis ir atliktais statybos rekonstrukcijos darbais buvo likviduota avarinė pastato būklė, ieškovo investicijos padarytos laikantis Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo (toliau tekste – VSTPĮ) 19 straipsnio 2 dalies bei Vyriausybės 1998 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. 501 patvirtintų Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo nuomos su išsipirkimu būdu nuostatų (toliau tekste – Nuostatai) 6.2. punkto nustatytų privataus kapitalo investicijų į ilgalaikį materialųjį turtą sąlygų ir tvarkos. Ieškovas nurodė, kad 2001 m. liepos 23 d. priėmimo komisija, paskirta Vilniaus apskrities viršininko administracijos valstybinės teritorijos planavimo ir statybos inspekcijos 2000m. liepos 1 d. potvarkiu Nr. 100-160, pripažino, kad pastato atstatymas tenkina nustatytus reikalavimus ir priėmė jį naudoti. Ieškovas pažymėjo kad 2001 m. liepos 23 d. pastato priėmimo naudoti akto 6 punkte nurodyta, kad pastato statybos ir montavimo darbai vertinami 3 124 890 Lt. Ieškovas nurodė, kad šis paskaičiavimas atliktas pagal 2000 m. balandžio 11 d. Vilniaus m. savivaldybės Ekonomikos departamento nurodymą Nr. 2002-30-155, o ekspertizę atliko UAB „Statybos ekspertų biuras“. Ieškovas nurodė, kad pastato kapitalinį remontą atliko 1996-1999 metais, o statinys priimtas naudoti 2001 m. liepos 23 d., tuo tarpu atsakovai reikalavo pateikti dokumentus, patvirtinančius ieškovo turėtas išlaidas pastato pagerinimui, kuriuos pateikti pareiga ieškovui atsirado tik 2001 m. lapkričio 28 d., t.y. po Nuomininko nuomos metu privatizavimo objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo objekto privatizavimo metu tvarkos (toliau tekste – Tvarka), patvirtintos Vilniaus m. tarybos 2001 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 229 priėmimo bei po pastato kapitalinio remonto pabaigos. Ieškovas nurodė, kad nuomos sutarties 16 punkte atsakovai įsipareigojo su ieškovu sudaryti pastato privatizavimo nuomos su išsipirkimu būdu sutartį. Ieškovas pažymėjo, kad 2006 m. rugsėjo 14 d. Vilniaus m. savivaldybės privatizavimo komisijos posėdžio Nr. 12-11-13 protokolu nustatyta, kad bendra pastato rinkos vertė yra 4 582 000 Lt ir tokia pastato rinkos vertė taip pat nustatyta UAB „Census Optimus“ 2006 m. liepos 31 d. turto vertės nustatymo pažymoje, todėl pastato privatizavimo nuomos su išsipirkimu būdu sutarties kaina yra 4 582 000 Lt. Ieškovo teigimu, kadangi ieškovas yra atlikęs pastato pagerinimus už 3 124 890 Lt, tai ši suma turėtų būti įskaityta į pastato privatizavimo nuomos su išsipirkimu būdu sutarties kainą. Ieškovas pažymėjo, kad pagal VSTPĮ 19 straipsnio 3 dalį objekto privatizavimo programoje turi būti nustatyti maksimalūs šio turto nuomos su išsipirkimu terminai, kurie negali būti ilgesni kaip 10 metų. Ieškovo nuomone, pastato privatizavimo nuomos su išsipirkimu būdu sutarties terminas nustatytinas 10 metų, šį terminą skaičiuojant nuo 2006 m. rugsėjo 14 d., t.y. nuo pastato įtraukimo į privatizavimo programą, iki 2016 m. rugsėjo 14 d. Ieškovo teigimu, pastato privatizavimo nuomos su išsipirkimu būdu sutartyje turėtų būti nustatyta, kad pastato mėnesio nuomos mokestis pagal pastato privatizavimo nuomos su išsipirkimu būdu sutartį yra 38 183,33 Lt, o atsižvelgiant į tai, kad ieškovas yra atlikęs pastato pagerinimų už 3 124 890 Lt, bei į tai, kad sutarties 11 punkte šalys susitarė, jog nuomos mokestis nebus mokamas tol, kol nepadengs visų ieškovo investuotų lėšų, darytina išvada, kad pagal pastato privatizavimo nuomos su išsipirkimu būdu sutartį nuomos mokestis padengtų investuotas ieškovo lėšas iki 2012 m. balandžio 14 d. Ieškovas nurodė, kad pareiga mokėti nuomos mokestį ieškovui kils nuo 2012 m. balandžio 14 d. iki 2016 m. rugsėjo 14 d. ir per šį laikotarpį ieškovas turės sumokėti atsakovams iš viso 1 457 110 Lt, o sumokėjus likusią 1 457 110 Lt sumą už pastatą, ieškovas visiškai bus apmokėjęs už privatizavimo objektą ir įgis nuosavybės teisę į jį.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė 2008 m. balandžio 30 d. pateikė teismui priešieškinį, prašydamas priteisti iš ieškovo UAB „Fondas statyboms vystyti“ 1 176 248,50 Lt nesumokėto nuomos mokesčio; 425 802,50 Lt delspinigių; 624 000 Lt nuostolių; 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo visos priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei iškeldinti UAB „Fondas statyboms vystyti“ su visu jam priklausančiu turtu iš Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio pastato Liejyklos g. 8/Totorių g. 26, Vilniuje. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus m. savivaldybei nuosavybės teise priklauso 558,76 kv.m negyvenamasis pastatas, esantis Liejyklos g. 8/Totorių g. 26, Vilniuje. Atsakovas nurodė, kad 1996 m. sausio 15 d. tarp UAB „Fondas statyboms vystyti“ ir Vilniaus m. savivaldybės sudaryta negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. 910, kuria UAB „Fondas statyboms vystyti“ buvo išnuomotas minėtas pastatas ir nuomos sutarties 1 punkte nustatyta, kad nuomininkas moka nuomos mokestį 19,50 Lt per mėnesį už 1 kv. m. bendro ploto; nuomos mokestį 7 283,06 Lt per mėnesį už visą nuomojamą plotą, įskaitant 1 110,66 Lt PVM. Atsakovo teigimu, nuo nuomos sutarties pasirašymo UAB „Fondas statyboms vystyti“ Vilniaus m. savivaldybei nemoka nuomos mokesčio. Atsakovas pažymėjo, kad 1999 m. kovo 15 d. papildyta kadastrinių matavimų byla Nr. 9986 patvirtina, jog bendras statinio plotas 558,76 kv. m. Atsakovas nurodė, kad nuomos sutarties 15 punkte numatyta, kad padidėjęs patalpų plotas apmokestinamas nuomos mokesčiu sutarties 1, 6 ir 11 punktuose nustatyta tvarka nuo šių patalpų perdavimo naudoti pagal aktą dienos, todėl priteistina iš ieškovo UAB „Fondas statyboms vystyti“ nesumokėtas nuomos mokestis – 1 176 248,50 Lt nuo 1996 m. vasario 15 d. iki 2006 m. rugsėjo 14 d. Atsakovas pažymėjo, kad nuomos sutarties 7 punkte buvo nustatyta, kad jeigu nuomininkas nesumoka mokesčių sutartyje nustatytu laiku, jis moka 0,2 procento delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną, todėl priteistina iš ieškovo 425 802,50 Lt delspinigių nuo 2007 m. lapkričio 1 d. iki 2008 m. gegužės 1 d. Atsakovas nurodė, kad 2006 m. rugsėjo 14 d. pasibaigus nuomos sutarčiai UAB „Fondas statyboms vystyti“ nuomojamo pastato Vilniaus m. savivaldybei neperdavė, o toliau juo naudojasi. Atsakovo nuomone, toks naudojimas daro žalą Vilniaus m. savivaldybei, kuri dėl to patiria nuostolius. Atsakovas nurodė, kad minimalūs realūs Vilniaus m. savivaldybės nuostoliai yra ieškovo UAB „Fondas statyboms vystyti“ nuo 2006 m. rugsėjo 15 d. iki 2008 m. gegužės 1 d. nesumokėto nuomos sutartyje sulygto nuomos mokesčio suma – 180 107,85 Lt, o kiti nuostoliai priteisiami vadovaujantis bendraisiais civilinės atsakomybės principais, t. y. esant civilinės atsakomybės sąlygų visumai: kaltei, neteisėtiems veiksmams, žalai bei priežastiniam ryšiui tarp žalos ir neteisėtų veiksmų. Atsakovo teigimu, neteisėti UAB „Fondas statyboms vystyti“ veiksmai pasireiškia tuo, kad bendrovė neteisėtai, be pagrindo po nuomos sutarties pasibaigimo toliau naudojasi Vilniaus m. savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu pastatu Liejyklos g. 8/Totorių g. 26, Vilniuje. Atsakovas pažymėjo, kad patalpos UAB „Fondas statyboms vystyti“ buvo išnuomotos 1996 m. sausio 15 d., nuomos mokestis nebuvo keičiamas, tačiau nuo 1996 m. sausio 15 d. iki 2006 m. rugsėjo 14 d. nuomos mokestis didėjo, o Vilniaus m. savivaldybė, negalėdama disponuoti jai nuosavybės teise priklausančiu pastatu, negalėjo jo išnuomoti rinkos kaina, todėl patirta žala dėl UAB „Fondas statyboms vystyti“ neteisėtų veiksmų, t.y. 624 000 Lt. Atsakovas nurodė, kad, pasibaigus nuomos sutarties terminui, nuomininkas UAB „Fondas statyboms vystyti“ turėjo perduoti pastatą Vilniaus m. savivaldybei, tačiau pasibaigus nuomos sutarties terminui toliau naudojasi pastatu ir jo gera valia neperduoda, todėl ieškovas UAB „Fondas statyboms vystyti“ iškeldintinas su visu jam priklausančiu turtu iš pastato Liejyklos g. 8/ Totorių g. 26, Vilniuje.

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gruodžio 1 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti; pripažinti Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo komisijos 2006 m. rugsėjo 14 d. protokolo Nr. 12-11-13 dalį dėl negyvenamojo pastato Liejyklos g. 8/ Totorių g. 26, Vilniuje, įrašymo į privatizavimo programą neteisėta; įpareigoti atsakovus Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir Vilniaus miesto savivaldybę sudaryti privatizavimo nuomos su išsipirkimu sutartį su UAB „Fondas statyboms vystyti“ dėl 558,76 kv.m. negyvenamojo pastato, esančio Liejyklos g. 8/ Totorių g. 26, Vilniuje, privatizavimo, sutartyje nustatant nuomos su išsipirkimu terminą nuo 2006 m. rugsėjo 14 d. iki 2016 m. rugsėjo 14 d., privatizuojamo objekto kainą 4 582 000 Lt, į kurią įskaitomos 3 124 890 Lt ieškovo pastato pagerinimui investuotos lėšos, nustatant, kad likusi privatizuojamo objekto kaina, t.y. 1 457 110 Lt, išmokama kaip 38 183,33 Lt nuomos mokestis per mėnesį, kuris yra mokamas nuo 2012 m. balandžio 14 d. iki 2016 m. rugsėjo 14 d.; priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškovui UAB „Fondas statyboms vystyti“ 200 Lt sumokėto žyminio mokesčio ir 15 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, iš viso 15 200 Lt; priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos valstybei 39,35 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Teismas nurodė, kad atsakovai prašė teismo taikyti 1 mėnesio ieškinio senaties terminą administraciniam aktui ginčyti, kadangi pastato, esančio Liejyklos g. 8/Totorių g. 26, Vilniuje, privatizavimo programa buvo paskelbta rugsėjo mėnesio Informaciniame privatizavimo biuletenyje Nr. 9 (332) ir ieškovas vėliausiai 2006 m. rugsėjo 30 d. turėjo sužinoti apie aukciono paskelbimą. Teismo teigimu, į bylą pateiktas Vilniaus m. savivaldybės Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus 2006 m. spalio 23 d. raštas dėl pastato Liejyklos g. 8/26 privatizavimo bei nagrinėjamos bylos visuma patvirtina, kad tik gavęs šį raštą ieškovas UAB „Fondas statyboms vystyti“ sužinojo, jog nuomojamas pastatas yra įrašytas į 2006 m. lapkričio mėnesio privatizavimo programą. Teismas nurodė, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalį skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Teismo teigimu, bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovas dėl Vilniaus m. savivaldybės privatizavimo komisijos 2006 m. rugsėjo 14 d. protokolo Nr. 12-11-13 dalies pripažinimo neteisėta į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi 2006 m. lapkričio 20 d., todėl darytina išvada, kad ieškovas nėra praleidęs senaties termino administraciniam aktui ginčyti.

Teismas nurodė, kad šalių sudaryta nuomos sutartis, byloje esančios foto nuotraukos bei 1996 m. vasario 23 d. pasirašytas pastato priėmimo-perdavimo aktas patvirtina, kad pastatas, esantis Liejyklos g. 8/Totorių g. 26, Vilniuje, ieškovui buvo perduotas avarinės būklės. Teismas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į tai, kad pastatas buvo netinkamas eksploatuoti, nuomos sutarties 11 punkte buvo nustatyta ieškovo pareiga savo lėšomis atlikti pastato kapitalinį remontą ir atstatymą, numatant, kad panaudotos lėšos bus įskaitomos į nuomos mokestį. Teismo teigimu, nuomos sutarties sąlygos patvirtina, kad Vilniaus m. savivaldybė sudarydama sutartį su UAB „Fondas statyboms vystyti“ siekė paruošti pastatą privatizavimui, o nuomos sutarties 16 punkte atsakovas įsipareigojo pastato privatizavimui naudoti nuomos su išsipirkimu būdą.

Teismas nurodė, kad pagal nuomos sutarties 13 punkte pastato kapitalinio remonto pradžia laikytina gavus paminklotvarkos sąlygas, paruošus ir nustatyta tvarka suderinus projektinę dokumentaciją. Teismas nurodė, kad 1996 m. liepos 29 d. Vilniaus m. savivaldybės Architektūros ir statybos skyrius išdavė ieškovui leidimą Nr. 6-805 pradėti pastato projektavimo darbus, o 1997 m. balandžio 11 d. Vilniaus m. valdybos Architektūros ir statybos skyrius pateikė architektūrinę-planinę užduotį projektavimui Nr. 25. Teismo teigimu, bylos duomenys patvirtina, kad ieškovo lėšomis ir atliktais statybos rekonstrukcijos darbais buvo likviduota avarinė pastato būklė, ieškovo investicijos buvo panaudotos pastato pagrindinių konstrukcijų pakeitimui, pastato inžinerinių komunikacijų pakeitimui ir naujų inžinerinių komunikacijų įrengimui. Teismas pažymėjo, kad ieškovo investicijos padarytos laikantis VSTPĮ 19 straipsnio 2 dalies bei Nuostatų 6.2 punkte nustatytų privataus kapitalo investicijų į ilgalaikį materialųjį turtą sąlygų ir tvarkos. Teismas nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijos planavimo ir statybos inspekcijos 2000 m. liepos 1 d. potvarkiu Nr. 100-160 paskirta priėmimo komisija, kuri 2001 m. liepos 23 d. pripažino, kad pastato atstatymas tenkina nustatytus reikalavimus ir priėmė jį naudoti. Teismas pažymėjo, kad pastato priėmimo naudoti akto 6 punkte nurodyta, kad pastato statybos ir montavimo darbai vertinami 3 124 890,00 Lt, šis paskaičiavimas atliktas remiantis UAB „Statybos ekspertų biuras“ atlikta ekspertize. Teismas nurodė, kad į bylą pateiktas ekspertizės aktas patvirtina, kad ekspertizei atlikti buvo pateikti rekonstravimo darbų aktai, PVM sąskaitos-faktūros, medžiagų, ir kiti dokumentai, kurių pagrindu priimtas ekspertizės aktas. Teismas nurodė, kad ekspertizės išvada patvirtino, kad UAB „Fondas statyboms vystyti“ nuomojamų negyvenamųjų patalpų Liejyklos g. 8/Totorių g. 26, Vilniuje, atliktų nuomininko investuotomis lėšomis, rekonstravimo darbų vertė 2000 m. sausio 1 d. kainomis yra 3 124 890 Lt. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. liepos 1 d. potvarkiu sudarytoje priėmimo komisijoje dalyvavo ir Vilniaus m. savivaldybės įgaliotas asmuo J. Urbanavičius, kuris neginčijo padarytų pastato investicijų dydžio ir pagrįstumo bei 2001 m. liepos 23 d. aktą dėl pastatyto statinio priėmimo naudoti pasirašė. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Vilniaus m. savivaldybė atliktos ekspertizės neginčijo, nereiškė dėl jos prieštaravimų, konstatavo, kad Vilniaus m. savivaldybė pastato priėmimo naudoti akto pasirašymo metu, t.y. 2001 m. liepos 23 d., ieškovo padarytų 3 124 890 Lt investicijų į pastato, esančio Liejyklos g. 8/Totorių g. 26, Vilniuje, pagerinimą pripažino.

Teismas nurodė, kad valstybės ir savivaldybių turto parengimą privatizuoti reglamentuoja Vyriausybės 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1427 patvirtintos Privatizavimo objektų parengimo privatizuoti taisyklės (toliau tekste – Taisyklės) bei jų pagrindu parengta Nuomininko nuomos metu privatizavimo objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo objekto privatizavimo metu tvarka, patvirtinta Vilniaus m. tarybos 2001 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 229 (toliau tekste – Tvarka). Teismas nurodė, kad privatizuojami valstybei (savivaldybei) nuosavybės teise priklausantys objektai (statiniai), kuriems pagerinti buvo padarytos išlaidos, nuomininkui gali būti atlyginama tik objekto (statinio) kapitaliniam remontui pagal nustatyta tvarka suderintą projektą padarytos išlaidos, pateikus miesto ar rajonų savivaldybių, ministerijų ar kitų valstybės institucijų išduotus leidimus (įsiteisėjusius teismo sprendimus ir (ar) nutartis) padaryti išlaidas, objektų nuomos sutartis, kuriose numatyta galimybė padaryti išlaidas. Teismas nurodė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovas pastato pagerinimą atliko vadovaujantis minėtais teisės aktais. Teismas nurodė, kad nuomos sutarties 11 punkte numatyta, kad pastato kapitalinis remontas ir atstatymas atliekamas nuomininko lėšomis, todėl darytina išvada, kad ieškovas turėjo teisę daryti investicijas pastato pagerinimui. Teismas pažymėjo, kad ieškovas taip pat buvo gavęs 1996 m. liepos 29 d. Vilniaus m. savivaldybės Architektūros ir statybos skyriaus leidimą pastato projektavimo darbams atlikti, 1996 m. spalio 17 d. Vilniaus m. savivaldybės leidimą perplanuoti ir pertvarkyti avarinėje būklėje esantį pastatą bei 1997 m. balandžio 11 d. Vilniaus m. valdybos Architektūros ir statybos skyriaus architektūrinę-planinę užduotį projektavimui. Dėl nurodytų aplinkybių teismas konstatavo, kad ieškovas visus pastato pagerinimo darbus atliko gavęs leidimus bei architektūrines-planines užduotis projektavimui su Vilniaus m. savivaldybės žinia, todėl UAB „Fondas statyboms vystyti“ padarytos išlaidos pastato pagerinimui yra tinkamai pagrįstos ir teisėtos.

Teismas nurodė, kad ieškovas 3 124 890 Lt investavęs į nuomojamų patalpų pagerinimą, pagrįstai tikėjosi, kad atsakovui priklausantis pastatas bus privatizuojamas nuomos su išsipirkimu privatizavimo būdu, nes tai numatė šalių sudarytos nuomos sutarties 16 punktas. Teismo teigimu, privatizavimo komisija, priėmusi sprendimą pastatą privatizuoti viešo aukciono būdu, nesilaikė sutarties sąlygų pastatą privatizuoti nuomos su išsipirkimu būdu, todėl darytina išvada, kad atsakovas Vilniaus m. savivaldybė nesilaikė savo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ir pažeidė civilinės teisės normas. Teismas pažymėjo, kad ieškovas pagrįstai tikėjosi ir turėjo teisėtų lūkesčių, kad kai savo lėšomis atliks pastato kapitalinį remontą ir atstatymą, ir pastatas bus tinkamas įrašyti į privatizuojamų objektų sąrašą, UAB „Fondas statyboms vystyti“ pagal sutarties sąlygas, įgis teisę privatizuoti jį naudojant nuomos su išsipirkimu būdą.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nuomos sutarties 16 p. buvo numatyta, kad pastatas, į kurį ieškovas investuos privatų kapitalą, bus privatizuojamas naudojant nuomos su išsipirkimu privatizavimo būdą, konstatavo, kad atsakovų vienašalis sprendimas ginčo pastatą privatizuoti viešo aukciono būdu, pažeidė minėtą sutarties sąlygą, CK 6.158 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sutarties šalių pareigą viena kitos atžvilgiu elgtis sąžiningai bei teisėtų lūkesčių principą, todėl atsakovo sprendimas pastatą privatizuoti viešo aukciono būdu laikytinas neteisėtu. Dėl nurodytų aplinkybių teismas pripažino Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo komisijos 2006 m. rugsėjo 14 d. protokolo Nr. 12-11-13 dalį dėl negyvenamojo pastato Liejyklos g. 8/Totorių g. 26, Vilniuje, įrašymo į privatizavimo programą neteisėta.

Teismas nurodė, kad UAB „Fondas statyboms vystyti“, atlikęs investicijas į nuomojamo pastato pagerinimą, ne vieną kartą kreipėsi į atsakovą su prašymu dėl nuomojamo pastato privatizavimo. Teismo nuomone, minėtos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas nuomos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus įvykdė, t. y. atliko pastato kapitalinį remontą, todėl siekė nuomojamą pastatą privatizuoti nuomos sutartyje 16 punkte numatytu nuomos su išsipirkimu būdu. Teismas konstatavo, kad bylos medžiaga patvirtina, jog yra visos būtinosios sąlygos, numatytos VSTPĮ 19 straipsnio 2 dalyje, nuomos su išsipirkimu būdu įgyti pagerintą išnuomotą pastatą, todėl atsakovas įpareigotinas su ieškovu sudaryti nuomos su išsipirkimu būdu sutartį.

Teismas pažymėjo, kad sudarytoje pastato privatizavimo nuomos su išsipirkimu būdu sutartyje turi būti nurodytos esminės jos sąlygos. Teismas pripažino, kad esminės sutarties sąlygos yra privatizuojamo objekto kaina, sutarties terminas bei nuomos mokesčio dydis. Teismas nurodė, kad Vilniaus m. savivaldybės privatizavimo komisijos 2006 m. rugsėjo 14 d. posėdžio Nr. 12-11-13 protokolu nustatyta, kad bendra pastato rinkos vertė yra 4 582 000 Lt, tokia pat pastato rinkos vertė nustatyta UAB „Census Optikus“ 2006 m. liepos 31 d. turto vertės nustatymo pažymoje Nr. VB-06/07-165. Dėl nurodytų aplinkybių teismas konstatavo, kad pastato privatizavimo nuomos su išsipirkimu būdu sutarties kaina yra 4 582 000 Lt. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas į pastato pagerinimą investavo 3 124 890 Lt, o nuomos sutarties 11 punkte numatyta, kad nuomos mokestis nemokamas pradėjus kapitalinio remonto ir atstatymo darbus ir nemokamas tol, kol nuomos mokestis nepadengs nuomininko investuotų lėšų, o lėšos panaudotos kapitaliniam remontui ir nugriautų pastatų atstatymui yra įskaitomos į nuomos mokestį, konstatavo, kad 3 124 890 Lt suma yra įskaitoma į pastato privatizavimo nuomos su išsipirkimu būdu sutarties kainą.

Teismas, atsižvelgdamas į VSTPĮ 19 straipsnio 3 dalies nuostatą, numatančią, kad įvertinus ilgalaikio materialiojo turto amortizacijos trukmę, objekto privatizavimo programoje turi būti nustatyti maksimalūs šio turto nuomos su išsipirkimu terminai – ne ilgesnį kaip 10 metų, nustatė, kad pastato privatizavimo nuomos su išsipirkimu būdu sutarties tarp ieškovo ir atsakovo terminas yra 10 metų, jį skaičiuojant nuo pastato įtraukimo į privatizavimo programą, t.y. nuo 2006 m. rugsėjo 14 d., iki 2016 m. rugsėjo 14 d.

Teismas nurodė, kad pagal VSTPĮ 19 straipsnio 4 dalį metinis nuomos mokestis yra nustatomas privatizavimo sandoryje, tačiau jis negali būti mažesnis už šio įstatymo 9 straipsnyje nustatyta tvarka apskaičiuotą privatizavimo objekto rinkos vertę, padalytą iš nuomos trukmės. Dėl to teismas nurodė, kad pastato privatizavimo nuomos su išsipirkimu būdu sutartyje taip pat nustatomas ir nuomos mokestis, kuris yra 38 183,33 Lt, t.y. 4 582 000 Lt : 10 metų : 12 mėnesių = 38 183,33 Lt. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas yra atlikęs pastato pagerinimų už 3 124 890 Lt bei į tai, kad nuomos sutarties 11 punktu šalys susitarė, jog nuomos mokestis nebus mokamas tol, kol nepadengs visų ieškovo investuotų lėšų, konstatavo, kad pagal pastato privatizavimo nuomos su išsipirkimu būdu sutartį nuomos mokestis padengtų investuotas lėšas iki 2012 m. balandžio 14 d. (3 124 890 Lt : 38 183,33 Lt = apie 82 mėnesiai arba 6 metai 8 mėnesiai). Dėl to, teismo nuomone, laikant, kad pastato privatizavimo nuomos su išsipirkimu būdu sutartis sudaryta nuo 2006 m. rugsėjo 14 d. ir esant 38 183,33 Lt nuomos mokesčiui per mėnesį, ieškovo pareiga mokėti nuomos mokestį atsiras nuo 2012 m. balandžio 14 d. iki pastato privatizavimo nuomos su išsipirkimu būdu sutarties termino pabaigos, t.y. iki 2016 m. rugsėjo 14 d. Teismas konstatavo, kad ieškovas UAB „Fondas statyboms vystyti“ privalo atsakovui sumokėti 1 457 110 Lt (38 mėnesiai x 38183,33 Lt = 1457110 Lt). Teismas pažymėjo, kad ieškovui visiškai apmokėjus už privatizuojamą objektą bei įvykdžius kitas privatizavimo objekto įsigijimo sąlygas, nustatytas privatizavimo sandoryje, UAB „Fondas statyboms vystyti“ įgis nuosavybės teisę į pastatą, esantį Liejyklos g. 8/Totorių g. 26, Vilniuje.

Teismas konstatavo, kad atsakovo priešieškinis ieškovui yra nepagrįstas.

Teismas nurodė, kad 1996 m. sausio 15 d. šalių sudarytos nuomos sutarties 11 punktas patvirtina, kad nuomos mokestis nemokamas pradėjus kapitalinio remonto ir atstatymo darbus ir nemokamas tol, kol nuomos mokestis nepadengs nuomininko investuotų lėšų. Teismas pažymėjo, kad UAB „Statybos ekspertų biuras“ 2000 m. liepos 31 d. atlikta pastato remonto darbų nuomininko lėšomis ekonominė finansinė ekspertizė Nr. 24EF/00 patvirtina, kad ieškovo investicijos yra 3 124 890 Lt. Teismas nurodė, kad dėl byloje esančių rašytinių įrodymų bei sprendime jau nurodytų motyvų, darytina išvada, kad ieškovo pareiga mokėti nuomos mokestį atsakovui nebuvo atsiradusi. Teismas pažymėjo, kad nuo nuomos sutarties sudarymo atsakovas nepateikė ieškovui dokumentų, pagal kuriuos turėjo būti mokamas nuomos mokestis. Teismas nurodė, kad ieškovas pagal galiojančius teisės aktus, neturėjo teisės atlikti mokėjimų, nepagrįstų apskaitos dokumentais. Teismas pažymėjo, kad pareigą visas ūkines finansines operacijas pagrįsti apskaitos dokumentais nustatė ir sutarties pasirašymo metu galiojusio Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 4 straipsnis, todėl atsakovo reikalavimas priteisti iš ieškovo 1 176 248,50 Lt nesumokėto nuomos mokesčio yra nepagrįstas, taip pat nepagrįstas atsakovo reikalavimas priteisti 425 802,50 Lt delspinigių, nes nesant ieškovui pareigos mokėti nuomos mokesčio, neatsiranda ir nuomos sutartyje 7 punkte numatytos sąlygos, kad laiku nesumokėjus mokesčių mokėti 0,2 proc. priklausančios sumos už kiekvieną pradelstą dieną.

Teismas nurodė, kad bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovas UAB „Fondas statyboms vykdyti“ nuomos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus įvykdė, t.y. pagal teisės aktų reikalavimus atliko nuomojamo pastato kapitalinį remontą, nuomos sutarties nepažeidė, todėl pagrindo pripažinti ieškovo neteisėtus veiksmus nėra. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nevykdė nuomos sutarties 16 punkte numatytų reikalavimų, todėl pagrindo reikalauti atlyginti nuostolių nėra.

Teismas konstatavo, kad taip pat nėra ir pagrindo ieškovą iškeldinti iš atsakovui nuosavybės teise priklausančio pastato Liejyklos g. 8/Totorių g. 26, Vilniuje, nes ieškovas dėl Vilniaus m. savivaldybės privatizavimo komisijos 2006 m. rugsėjo 14 d. protokolo Nr. 12-11-13 dalies pripažinimo neteisėta ir įpareigojimo sudaryti su atsakovu privatizavimo sandorį pateikė skundą (ieškinį), todėl teismui pripažinus minėto privatizavimo komisijos protokolo dalį neteisėta, toks atsakovo reikalavimas iškeldinti ieškovą su visu jam priklausančiu turtu iš Vilniaus m. savivaldybei nuosavybės teise priklausančio pastato Liejyklos g. 8/Totorių g. 26, Vilniuje, yra nepagrįstas bei neteisėtas.

Teismas nurodė, kad ieškinį patenkinus ieškovui priteistina 200 Lt žyminio mokesčio už pareikštus du neturtinius reikalavimus iš Vilniaus m. savivaldybės administracijos.

Teismas nurodė, kad ieškovo atstovas pateikė teismui PVM sąskaitas faktūras bei sąskaitos išrašus, patvirtinančius ieškovo turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti 22 066 Lt sumai. Teismas, vadovaudamasis CPK 98 straipsniu, 2004 m. balandžio 2 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 p., 8 p., 9 p. bei atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, konstatavo, kad priteistino išlaidų advokatų pagalbai apmokėti atlyginimo dydis yra apvalinamas ir mažintinas iki 15 000 Lt.

Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus m. savivaldybės administracija, Vilniaus m. savivaldybė prašo apeliacinės instancijos teismą Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1.     Teismas, spręsdamas ieškinio pagrįstumo klausimą, turėjo įvertinti, ar nagrinėjamas atvejis patenka į VSTPĮ taikymo apimtį, t. y. ar ieškovas turėjo teisinį pagrindą reikšti reikalavimą sudaryti nuomos su išsipirkimu sutartį dėl ginčo patalpų. Nuomos sutartis su ieškovu buvo sudaryta viešo konkurso tvarka, vykusia ne pagal VSTPĮ nuostatas, t. y. nesiekiant ateityje leisti ieškovui nuomos su išsipirkimu būdu šias patalpas privatizuoti, todėl pirmos instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog ieškovas turėjo teisėtus lūkesčius ateityje privatizuoti ginčo patalpas nuomos su išsipirkimu būdu. Tokia teismo išvada yra nepagrįsta nei nuomos sutarties sudarymo metu, nei vėliau pasikeitusių teisės aktų nuostatomis, taip pat prieštaraujanti kitoms nuomos sutarties nuostatoms.

2.     Teismas neteisingai aiškino VSTPĮ 17 straipsnio 5 dalies bei 19 straipsnio nuostatas, nevertindamas dispozityvaus šios normos pobūdžio, kas lėmė neteisingą bylos išsprendimą. Teismas neįvertino privatizavimo nuomos su išsipirkimu būdo išimtinio pobūdžio bei nenustatė turto privatizavimo proceso tvarką ir sąlygas reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, privatizavimo tikslų, viešojo intereso pažeidimų. Nenustatęs minėtų pažeidimų, teismas nepagrįstai pripažino atsakovo privatizavimo komisijos 2006 m. rugsėjo 14 d. protokolo Nr. 12-11-13 dalį dėl negyvenamojo pastato Liejyklos g. 8/ Totorių g. 26, Vilniuje, įrašymo į privatizavimo programą neteisėtu bei įpareigojo atsakovus sudaryti privatizavimo nuomos su išsipirkimu sutartį su UAB „Fondas statyboms vystyti“ dėl minėto negyvenamojo pastato. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, o privatizavimo tikslus ir viešąjį interesą neabejotinai atitiktų tik privatizavimas viešo aukciono būdu. Teismas, pripažinęs Vilniaus miesto savivaldybės veiksmus neteisėtais ir įpareigojęs atsakovą sudaryti privatizavimo nuomos su išsipirkimu sutartį su UAB „Fondu statyboms vystyti“, sutartyje nustatant nuomos su išsipirkimu terminą, apribojo atsakovo kaip savininko teises į ginčo objektą, neįvertinęs šio ribojimo būtinumo bei proporcingumo.

3.     Teisės aktai nesuteikia teismui kompetencijos nustatyti sutarties sąlygas, todėl teismas, įpareigodamas atsakovus sudaryti su UAB „Fondas statyboms vystyti“ privatizavimo nuomos su išpirkimu sutartį bei nustatydamas konkrečias šios sutarties sąlygas, pažeidė CK 6.156 straipsnyje įtvirtintą sutarties laisvės principą.

4.     Teismas padarė formalią išvadą, jog ieškovas visus pastato pagerinimo darbus atliko gavęs leidimus bei architektūrines-planines užduotis projektavimui su atsakovo žinia, todėl UAB „Fondas statyboms vystyti“ padarytos išlaidos pastato pagerinimui yra tinkamai pagrįstos ir teisėtos. Teismas nepagrįstai Vilniaus m. savivaldybės veiksmus, kaip viešojo administravimo institucijos funkcijų vykdymą, iš esmės prilygino Vilniaus m. savivaldybės kaip nuomotojo leidimui atlikti atitinkamas investicijas bei jas pripažinti. Ši teismo išvada nėra pagrįsta nei faktiniais, nei teisiniais įrodymais, taip pat prieštaraujanti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai teismų praktikai. Teismas nenustatė, kad nuomotojas davė būtent tokio pobūdžio leidimą ar priėmė sprendimus priimti ieškovo padarytus turto pagerinimus, siekdamas ateityje tas patalpas privatizuoti ieškovui nuomos su išsipirkimu būdu.

5.     Teismas, darydamas išvadą dėl ieškovo investicijų dydžio, pažeidė teisės normas, reglamentuojančias juridinio asmens, įrodymų leistinumo taisyklę bei nukrypo nuo šio pobūdžio bylose formuojamos teismų praktikos.

6.     Teismas netinkamai taikė ir aiškino Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, t.y. netinkamai nustatė momentą, nuo kurio ieškovas sužinojo/turėjo sužinoti apie skundžiamą protokolą.

7.     Teismas, atmesdamas priešieškinio reikalavimą dėl nesumokėto nuomos mokesčio priteisimo, vadovavosi 1996 m. sausio 15 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 910 11 punkto nuostata, kad nuomos mokestis nemokamas pradėjus kapitalinio remonto ir atstatymo darbus ir nemokamas tol, kol nuomos mokestis nepadengs nuomininko investuotų lėšų, tačiau teismas neatsižvelgė į tai, jog minėtame punkte taip pat numatyta, jog lėšos, panaudotos kapitaliniam remontui ir nugriautų pastatų atstatymui, turi būti įskaitytos į nuomos mokestį. Vilniaus m. savivaldybė dėl paties ieškovo kaltės negalėjo lėšų, panaudotų pastato Liejyklos g. 8/Totorių g. 26, Vilniuje, rekonstrukcijai, įskaityti į nuomos mokestį.

8.     Teismas, atmesdamas priešieškinio reikalavimą dėl nuomos mokesčio priteisimo, nepagrįstai nurodė, jog nuo nuomos sutarties sudarymo atsakovas nepateikė ieškovui dokumentų, pagal kuriuos turėjo būti mokamas nuomos mokestis. Ieškovo pareiga mokėti nuomos mokestį yra įtvirtinta nuomos sutarties 1 punkte. Nuomos sutartyje nėra numatyta sąlyga, kad nuomos mokestis mokamas tik tada, kai ieškovas iš Vilniaus m. savivaldybės gauna atitinkamus dokumentus.

9.     Teismas, atmesdamas priešieškinio reikalavimą dėl nuostolių priteisimo, nurodė, jog UAB „Fondas statyboms vystyti“ nuomos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus įvykdė, todėl pagrindo pripažinti ieškovo neteisėtus veiksmus nėra, tačiau darydamas tokią išvadą teismas neatsižvelgė į priešieškinio argumentus, kad nagrinėjamu atveju neteisėti UAB „Fondas statyboms vystyti“ veiksmai pasireiškia tuo, jog bendrovė neteisėtai, be pagrindo pasibaigus nuomos sutarčiai negrąžino Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio pastato.

10. Teismas nepagrįstai priteisė per didelį bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Fondas statyboms vystyti“ prašo apeliacinės instancijos teismą apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra visiškai pagrįstas ir atitinka tiek materialines, tiek procesines teisės normas, neprieštarauja Lietuvos teismų praktikoje suformuotoms taisyklėms dėl privatizavimo procesą reglamentuojančių teisės normų taikymo ir aiškinimo bei atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką tiek dėl materialinių sutarčių teisės normų aiškinimo ir taikymo, tiek dėl civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo.

 

Atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 1 d. sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas.

Byloje nustatyta, kad tarp ieškovo UAB „Fondas statyboms vystyti“ ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 1996 m. sausio 15 d. sudaryta negyvenamųjų namų nuomos sutartis Nr. 910, pagal kurią atsakovas perdavė ieškovui nuomos teise 373, 49 kv. m. bendro ploto avarinėje būsenoje esančius negyvenamuosius pastatus, statinius ir patalpas, o taip pat šioje procesijoje buvusių patalpų liekanas, esančius Liejyklos g. 8/Totorių g. 26, Vilniuje, naudoti administracinėms patalpoms ir komercijai. Ieškovas nuomos sutarties 1 punktu įsipareigojo mokėti atsakovui 7283,06 Lt kas mėnesį nuomos mokestį, tačiau nuomos mokestis nemokamas pradėjus kapitalinio remonto ir atstatymo darbus ir nemokamas tol, kol nuomos mokestis nepadengs nuomininko investuotų lėšų (nuomos sutarties 11 punktas). Nuomos sutarties 3 punkte nustatytas nuomos terminas iki 2021 m. sausio 15 d., bet ne ilgesnis kaip iki pastato įtraukimo į privatizavimo programą. Nuomos sutarties 16 punkte nurodyta, kad objkektas privatizuojamas Lietuvos Respublikos 1995 m. liepos 4 d. įstatyme Nr. 1-1001 nustatyta tvarka, naudojant nuomos su išpirkimu privatizavimo būdą ir vadovaujantis 1995 m. gruodžio 22 d. konkurso rezultatais. Vilniaus m. savivaldybės Turto valdymo ir privatizavimo skyrius 2006 m. spalio 23 d. informavo ieškovą UAB „Fondas statyboms vystyti“ , kad ieškovui išnuomotas pastatas Liejyklos g. 8/Totorių g. 26, Vilniuje, įrašytas į 2006 m. lapkričio mėnesio privatizavimo programą. 2006 m. rugsėjo 14 d. Vilniaus m. savivaldybės privatizavimo komisija posėdyje nusprendė privatizuoti pastatą viešo aukciono būdu. Ieškovas UAB „Fondas statyboms vystyti“ ginčija Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo komisijos 2006 m. rugsėjo 14 d. protokolo Nr. 12-11-13 nutarimo dalies teisėtumą dėl negyvenamojo pastato Liejyklos g. 8/Totorių g. 26, Vilniuje, įrašymo į privatizavimo programą privatizavimo viešo aukciono būdu teisėtumą, kadangi, ieškovo nuomone, ieškovas įgijo teisę privatizuoti pastatą nuomos su išsipirkimu būdu. Atsakovai ginčija teisę ir galimybę ieškovo panaudotas lėšas pastato remontui įskaityti į nuomos mokestį bei ieškovo teisę ginčo pastatą privatizuoti nuomos su išsipirkimu būdu.

Byloje nustatyta, kad atsakovai prašė teismo taikyti 1 mėnesio ieškinio senaties terminą administraciniam aktui ginčyti ir nurodė, kad pastato, esančio Liejyklos g. 8/Totorių g. 26, Vilniuje, privatizavimo programa buvo paskelbta 2006 m. rugsėjo mėnesio Informaciniame privatizavimo biuletenyje Nr. 9 (332), todėl ieškovas vėliausiai 2006 m. rugsėjo 30 d. turėjo sužinoti apie aukciono paskelbimą. Byloje esantis Vilniaus m. savivaldybės Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus 2006 m. spalio 23 d. raštas dėl pastato Liejyklos g. 8/Totorių g. 26, Vilniuje, privatizavimo ir nagrinėjamos bylos medžiaga patvirtina, kad tik gavęs šį raštą ieškovas UAB „Fondas statyboms vystyti“ sužinojo, kad nuomojamas pastatas yra įrašytas į privatizavimo programą. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalį skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas dėl Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo komisijos 2006 m. rugsėjo 14 d. protokolo Nr. 12-11-13 dalies pripažinimo neteisėta į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi 2006 m. lapkričio 20 d., todėl ieškovas nėra praleidęs senaties termino administraciniam aktui ginčyti.

Pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo (VSTPĮ) 19 straipsnio 1 dalies 1 punktą nuoma su išsipirkimu – viešas privatizavimo būdas, kai potencialus pirkėjas, pasirašęs privatizavimo sandorį ir perėmęs privatizavimo objektą – ilgalaikį materialųjį turtą, įgyja teisę jį valdyti ir naudoti. Nuosavybės teisę į privatizavimo objektą potencialus pirkėjas įgyja tik visiškai apmokėjęs už šį objektą ir įvykdęs kitas privatizavimo objekto įsigijimo sąlygas, nustatytas privatizavimo sandoryje. Nuoma su išsipirkimu gali būti taikoma privatizuoti valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančius pastatus ar patalpas, kuriuos (kurias) nuomininkas nuomotojo leidimu pagerino (VSTPĮ 19 str. 2 d.). Šis privatizavimo būdas gali būti taikomas jei yra tenkinamos VSTPĮ 17 straipsnio 5 dalies nustatytos sąlygos: 1) teisės aktų nustatyta tvarka nuomininkas ar kitas asmuo turi reikalavimo teisę į būtinųjų išlaidų, nuomotojo leidimu nuomininko patirtų pastatams ar patalpoms pagerinti, atlyginimą ir šių atlygintinų išlaidų suma yra didesnė negu ½ išsinuomotų pastatų ar patalpų ir jiems priskirto žemės sklypo rinkos vertės; 2) pastatai ar patalpos atitinka bent vieną iš šių sąlygų: pakeista ne mažiau kaip ½ jų pagrindinių konstrukcijų; bendras jų plotas ar tūris padidintas daugiau kaip 1/3; pakeista daugiau kaip ½ jų inžinerinių komunikacijų ar įrengtos naujos inžinerinės komunikacijos; taip pat juose atlikta šių darbų dalis ir (arba) sumontuota technologinė įranga ir gamybiniai įrenginiai, kuriuos išmontuojant būtų padaryta esminės žalos įrangai, įrenginiams, pastatui arba patalpoms.

 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 22 d. nutartyje civilinėje byloje UAB „Jutra“ v. Vilniaus m. savivaldybė Nr. 3K-3196/2006 ir 2009 m. spalio 5 d. nutartyje civilinėje byloje UAB „Jutra“ v. Vilniaus m. savivaldybė Nr. 3K-3-398/2009 nurodyta, kad privatizavimo tikslas – gauti kuo daugiau lėšų už perleidžiamą turtą sukurti sąlygas ir galimybes visuomenės poreikių patenkinimui. Šie tikslai įpareigoja privatizavimo procesą vykdančias institucijas parinkti tokį viešosios nuosavybės perleidimo būdą, kuris leistų pasiekti maksimalų privatizavimo tikslą - privatizavimo metu gauti kuo daugiau lėšų. Kai parduodamas ilgalaikis materialusis turtas, viešas aukcionas, kurio metu neribojamas potencialių pirkėjų, dalyvaujančių aukcione skaičius, o privatizavimo sandoris sudaromas su didžiausią kainą pasiūliusiu poten­cialiu pirkėju, atitinka privatizavimo tikslus.

 Turto privatizavimo proceso tvarką ir sąlygas reglamentuojančių teisės aktų pagrindu vykdomą privatizavimo procesą pripažinti neteisėtu galima tada, kai nustatyta tokių akttų reikalavimų, privatizavimo tikslų, viešojo intereso pažeidimų.

 Turto privatizavimas tiesioginėmis derybomis yra specialus būdas, taikomas kaip išimtinis, atsižvelgiant į nuomininko panaudotų investicijų mastą nuomojamam turtui pagerinti, siekiant išvengti prieštaravimo tarp privatizavimo tikslų: gerinti privataus verslo sąlygas, apsaugant nuomininką nuo jo teisėtų interesų pažeidimo; iš privatizavimo gauti didesnes pajamas. Šių interesų pusiausvyrai užtikrinti tiek nuomininkas, investuodamas privatų kapitalą į išsinuomotą turtą ir siekdamas jį privatizuoti, tiek nuomotojas, rengdamas nuomojamą objektą privatizavimui, turi elgtis sąžiningai, laikytis įstatymo reikalavimų, lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių principų ir bendradarbiauti priimant bei įgyvendinant nuomos sutarties šalių teisiniams santykiams reikšmingus sprendimus.

 Kad nuomininkui atsirastų pagrindas reikalauti tiesioginių derybų, turi būti nuomotojo leidimas būtent tokio pobūdžio investicijoms, t. y. atitinkamo dydžio ir nukreiptoms atlikti Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje išvardytus pagerinimus (Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 7 straipsnis, 17 straipsnio 5 dalis).

 Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų dėl ieškinio senaties taikymo.

 ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis numato, kad skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo dienos ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Atsakovų manymu, ieškovas skundą privalėjo paduoti vėliausiai 2006 m. spalio 30 d., t. y. per vieną mėnesį nuo tada, kai pastato privatizavimo programa buvo paskelbta 2006 m. rugsėjo mėnesio Informaciniame privatizavimo biuletenyje Nr. 9 (332). Tokia atsakovų pozicija yra nepagrįsta. Ieškovas apie tai, kad pastatas įrašytas į privatizavimo programą, buvo informuotas 2006 m. spalio 23 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus raštu Nr. A51-17700-(5.1.-EKD-S). Tai reiškia, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas skundui paduoti šioje byloje skaičiuotinas ne nuo pastato privatizavimo programos paskelbimo 2006 m. rugsėjo mėnesio Informaciniame privatizavimo biuletenyje Nr. 9 (332) dienos, tačiau nuo tos dienos, kai ieškovui buvo pranešta apie numatomą pastato privatizavimą. Taigi ieškovas skundą privalėjo paduoti ne vėliau kaip iki 2006 m. lapkričio 23 d. Kadangi teisę paduoti skundą ieškovas turėjo ne vėliau kaip iki 2006 m. lapkričio 23 d., o skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė 2006 m. lapkričio 20 d., darytina išvada, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino nėra praleidęs. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė momentą, nuo kurio ieškovas turėjo sužinoti apie skundžiamą aktą ir pagrįstai netenkino atsakovų reikalavimo taikyti ieškinio senatį šioje byloje, nes šiam reikalavimui tenkinti nebuvo teisinio pagrindo. Dėl nurodytų aplinkybių apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

 Teisėjų kolegija pripažįsta kitus atsakovų apeliacinio skundo argumentus iš dalies pagrįstais.

 

 Dėl materialinės teisės normų, reguliuojančių privatizavimo procesą nuomos su išsipirkimu būdu, taikymo

 

 Ieškovo ir atsakovo 1996 m. sausio 15 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 910 sudarymo metu galiojęs 1995 m. liepos 4 d. Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas (VSTPĮ) Nr. I-1001 numatė, kad privatizavimo objektas nuomos su išsipirkimu būdu parduodamas viešai skelbiant konkursą šiam objektui išsinuomoti. Šio įstatymo nuostatos netaikomos tiems fiziniams ir juridiniams asmenims, kurie bet kokį valstybės ar savivaldybių turtą išsinuomoja ne pagal šį įstatymą (VSTPĮ 21 str. 1 d.). Bylos nagrinėjimo metu galiojęs teisinis reguliavimas taip pat numatė, kad šis įstatymas nėra taikomas tiems fiziniams ir juridiniams asmenims, kurie valstybės ar savivaldybės turtą išsinuomoja ne pagal šį įstatymą (VSTPĮ 19 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio pagrįstumo klausimą, turėjo įvertinti, ar nagrinėjamas atvejis patenka į VSTPĮ taikymo apimtį, t. y. ar ieškovas turėjo teisinį pagrindą reikšti reikalavimą sudaryti privatizavimo nuomos su išsipirkimu būdu sutartį dėl ginčo patalpų. Nuomos sutartis su ieškovu buvo sudaryta viešo konkurso tvarka, vykusia ne pagal VSTPĮ nuostatas. Nuomos sutartimi atsakovas negalėjo įsipareigoti ateityje leisti ieškovui nuomos su išsipirkimu būdu šias patalpas privatizuoti, nes patalpos privatizuojamos pagal VSTPĮ reikalavimus. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog ieškovas turėjo teisėtus lūkesčius ateityje privatizuoti ginčo patalpas nuomos su išsipirkimu būdu. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta nei nuomos sutarties sudarymo metu, nei vėliau pasikeitusių teisės aktų nuostatomis, taip pat prieštaraujanti kitoms nuomos sutarties nuostatoms. Aiškinant sutartį, pirmiausiai turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vienm remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes (CK 6.193 str.). Patalpos buvo išnuomotos naudoti administracinėms patalpoms ir komercinei veiklai (nuomos sutarties 3 p.); pasibaigus sutarties terminui, ieškovas įsipareigojo perduoti pagal aktą tvarkingas patalpas su visais padarytais pertvarkymais, kurių negalima atskirti be žalos šioms patalpoms. Jeigu nuomininkas šalių susitarimu pagerina patalpas, jis turi teisę į padarytų tuo tikslu būtinųjų išlaidų atlyginimą pinigais arba medžiagomis (nuomos sutarties 5.4 p.). 1995 m. skelbto ginčo patalpų nuomos konkurso medžiaga patvirtina tik tą aplinkybę, jog patalpas buvo nutarta ieškovui išnuomoti, nenustatant jokių papildomų sąlygų ateityje su ieškovu sudaryti privatizavimo nuomos su išsipirkimu būdu sutarties. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, laikytina, kad ieškovas neturėjo teisinio pagrindo reikšti, o teismas tenkinti reikalavimo dėl įpareigojimo sudaryti nuomos su išsipirkimu sutartį.

 VSTPĮ 19 straipsnis numato atvejus, kuriems esant kuriems esant savivaldybei nuosavybės teise priklausančios patalpos gali būti privatizuojamos nuomos su išsipirkimu būdu. Toks privatizavimo būdas įmanomas tuomet, kai privatizuojama: 1) ilgalaikis materialusis turtas, kurio pagal šį įstatymą nepavyko privatizuoti viešame aukcione. Nuomos su išsipirkimu vertinimo kriterijus yra nuomos kaina, diskontuota nuomos su išsipirkimu konkurso rengimo dieną; 2) valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančius pastatus ar patalpas, kuriuos (kurias) nuomininkas nuomotojo leidimu pagerino. Šis privatizavimo būdas gali būti taikomas, jei yra tenkinamos šio įstatymo 17 straipsnio 5 dalies nustatytos sąlygos. Privatizuojant tokį turtą nuomos su išsipirkimu būdu, Vyriausybės nustatyta tvarka derybos gali būti vedamos su vienu pirkėju (nuomininku ar asmeniu, turinčiu nuomininko reikalavimo teisę į būtinųjų išlaidų atlyginimą), patyrusiu būtinąsias išlaidas šiame punkte nustatytomis sąlygomis. Šis privatizavimo būdas negali būti taikomas, jei iki sprendimo dėl šio būdo taikymo priėmimo momento reikalavimo teisė į būtinųjų išlaidų atlyginimą sumažėja tiek, kad neviršija 1/2 išsinuomotų pastatų ar patalpų ir jiems priskirto žemės sklypo rinkos vertės. Nuomos su išsipirkimu vertinimo kriterijus yra nuomos kaina, diskontuota nuomos su išsipirkimo rengimo dieną (VSTPĮ 19 str. 2 d.). Ši įstatymo nuostata yra blanketinė – nukreipianti į VSTPĮ 17 straipsnio 5 dalį. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškinio pagrįstumo klausimą, turėjo įvertinti, ar yra įgyvendintos VSTPĮ 17 straipsnio 5 dalies numatytos sąlygos, t.y. 1) teisės aktų nustatyta tvarka nuomininkas ar kitas asmuo turi reikalavimo teisę į būtinųjų išlaidų, nuomotojo leidimu nuomininko patirtų pastatams ar patalpoms pagerinti, atlyginimą ir šių atlygintinų išlaidų suma yra didesnė negu 1/2 išsinuomotų pastatų ar patalpų ir jiems priskirto žemės sklypo rinkos vertės; 2) pastatai ar patalpos atitinka bent vieną iš šių sąlygų: pakeista ne mažiau kaip 1/2 jų pagrindinių konstrukcijų; bendras jų plotas ar tūris padidintas daugiau kaip 1/3; pakeista daugiau kaip 1/2 jų inžinerinių komunikacijų ar įrengtos naujos inžinerinės komunikacijos; taip pat juose atlikta šių darbų dalis ir (arba) sumontuota technologinė įranga ir gamybiniai įrenginiai, kuriuos išmontuojant būtų padaryta esminės žalos įrangai, įrenginiams, pastatui arba patalpoms.

 Pateikti į bylą įrodymai patvirtina faktą, jog šiuo atveju nėra pagrindo taikyti VSTPĮ 17 straipsnio 5 dalies nuostatas. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo ieškinį, netinkamai taikė VSTPĮ nuostatas ir CK normas, reglamentuojančias savininko teisę savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 str.).

 Nagrinėjamoje byloje yra reikšmingas VSTPĮ nuostatų taikymo ir aiškinimo klausimas. VSTPĮ 19 straipsnis, reguliuojantis privatizavimo nuomos su išsipirkimu būdu nukreipia į VSTPĮ 17 straipsnio 5 dalį. VSTPĮ 17 straipsnio 5 dalies taikymas ir aiškinimas yra sistemiškai susijęs su VSTPĮ 19 straipsnio aiškinimu. VISTPĮ 17 straipsnio 5 dalies bei 19 straipsnio nuostatos taikymo specifiškumas pasižymi: 1) šios teisės normos dispozityviu pobūdžiu; 2) teisės privatizuoti pastatus ar patalpas nuomos su išsipirkimu būdu atsiradimo pagrindas yra nuomotojo konkretus leidimas nuomininkui atlikti konkretaus pobūdžio investicijas; 3) patalpų pagerinimas turi atitikti VSTPĮ 17 straipsnio 5 dalies numatytas sąlygas. Šių aspektų vertinimas yra aktualus siekiant nustatyti, ar yra pagrindas taikyti minėtą teisės normą ir privatizuoti ginčo objektą nuomos su išsipirkimu būdu. Minėtos trys sąlygos turi būti vertinamos bendrai, o ne atskirai viena nuo kitos. Pirmosios instancijos teismas tik formaliai pritaikęs minėtas teisės normas nepagrįstai nusprendė, jog yra pagrindas privatizuoti ginčo objektą nuomos su išsipirkimu būdu.

 

 

Dėl VSTPĮ 17 straipsnio 5 dalies ir 19 straipsnio nuostatų dispozityvaus pobūdžio bei sutarties laisvės principo

 

Pagal VSTPĮ 17 straipsnio bei 19 straipsnio nuostatas teisė privatizuoti patalpas nuomos su išsipirkimu būdu nėra absoliuti, ši teisė gali būti įgyjama tik įstatyme numatytais pagrindais. VSTPĮ 17 bei 19 straipsniai įtvirtina dispozityvų elgesio modelį savivaldybės atžvilgiu, o ne imperatyviai numato, jog esant tam tikroms sąlygoms atsiranda savivaldybės pareiga privatizuoti objektą nuomos su išsipirkimu būdu. Tai reiškia, kad teisės subjektas (šiuo atveju savivaldybė) pati gali pasirinkti kitokio elgesio variantą (skirtingai nei esant imperatyviai teisės normai). Vadovaujantis VSTPĮ 17 straipsnio 5 dalies bei 19 straipsnio nuomos su išsipirkimu būdu gali būti privatizuojami valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausantys pastatai ar patalpos, jeigu yra įgyvendinamos VSTPĮ 17 straipsnio 5 dalies sąlygos. Ši teisės norma neįtvirtina savivaldybės pareigos privatizuoti patalpas nuomos su išsipirkimu būdu. Pirmos instancijos teismas neteisingai aiškino VSTPĮ 17 straipsnio 5 dalies bei 19 straipsnio nuostatas, nevertindamas dispozityvaus šių normų pobūdžio. Nagrinėjamu atveju būtina įvertinti įstatymų leidėjo valią suteikti laisvę savivaldybei, kaip turto savininkei, pasirinkti atitinkamą elgesio modelį. Dispozytivaus reguliavimo metodas leidžia reguliuojamo santykio dalyviams parodyti iniciatyvą, savarankiškumą pasirenkant vieną ar kitą elgesio variantą. VSTPĮ 17 straipsnio 5 dalis turi būti aiškinama pagal teismų praktiką, siekiant išvengti vien tik griežto įstatymo raidės taikymo. Pažymėtina, jog nurodytas VISTPĮ 17 straipsnio 5 dalies aiškinimas atitinka privatizavimo tikslus, kurio turinį yra konkrečiai išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. kovo 22 d. nutartyje civilinėje byloje UAB „Jutra“ v. Vilniaus m. savivaldybė, Nr. 3K-3-196/2006, konstatavo, kad privatizavimo tikslas - gauti kuo daugiau lėšų už perleidžiamą turtą, sukurti sąlygas ir galimybes visuomenės poreikių patenkinimui. Šie tikslai įpareigoja privatizavimo procesą vykdančias institucijas parinkti tokį viešosios nuosavybės perleidimo būdą, kuris leistų pasiekti maksimalų privatizavimo tikslą - privatizavimo metu gauti kuo daugiau lėšų. Kai parduodamas ilgalaikis materialusis turtas, viešas aukcionas, kurio metu neribojamas potencialių pirkėjų, dalyvaujančių aukcione skaičius, o privatizavimo sandoris sudaromas su didžiausią kainą pasiūliusiu potencialiu pirkėju, atitinka privatizavimo tikslus. Turto privatizavimo proceso tvarką ir sąlygas reglamentuojančių teisės aktų pagrindu vykdomą privatizavimo procesą pripažinti neteisėtu galima tada, kai nustatyta tokių aktų reikalavimų, privatizavimo tikslų, viešojo intereso pažeidimai.

 Pirmos instancijos teismas neįvertino privatizavimo nuomos su išsipirkimu būdu išimtinio pobūdžio bei nenustatė turto privatizavimo proceso tvarką ir sąlygas reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, privatizavimo tikslų, viešojo intereso pažeidimų. Nenustatęs minėtų pažeidimų, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino atsakovo privatizavimo komisijos 2006 m. rugsėjo 14 d. protokolą Nr. 12-11-13 dalyje dėl negyvenamojo pastato Liejyklos g. 8/ Totorių g. 26, Vilniuje, įrašymo į privatizavimo programą neteisėtu bei įpareigojo atsakovus sudaryti privatizavimo nuomos su išsipirkimu sutartį su UAB „Fondas statyboms vystyti“ dėl minėto negyvenamojo pastato. Pateikti į bylą įrodymai patvirtina, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, o privatizavimo tikslus ir viešąjį interesą atitiktų privatizavimas viešo aukciono būdu.

 Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė VSTPĮ 17 straipsnio 5 dalies bei 19 straipsnio nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, nesivadovavo CK nuostatomis, konkrečiai CK 4.37 straipsniu, apibrėžiančiu nuosavybės teisę. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs Vilniaus m. savivaldybės veiksmus neteisėtais ir įpareigojęs atsakovą sudaryti privatizavimo nuomos su išsipirkimu sutartį su UAB „Fondas statyboms vystyti“ dėl 558,76 kv. m. negyvenamojo pastato, esančio Liejyklos g. 8/Totorių g. 26, Vilniuje, privatizavimo, sutartyje nustatant nuomos su išsipirkimu terminą, apribojo atsakovo kaip savininko teises į ginčo objektą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. kovo 21 d. nutartyje civilinėje byloje K. R. M. v. J. M., M. S., D. Š., R. M., V. M., D. J., A. N., R. N., Nr. 3K-3-190/2008 konstatavo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio nuostata, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, suponuoja teisinį nuosavybės santykių reglamentavimą, tai reiškia nuosavybės teisių įgyvendinimo tam tikrų taisyklių (ribų) nustatymą laikantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos reikalavimo, jog įstatymu turi būti garantuojama nuosavybės teisių apsauga. Ši Konstitucijos nuostata išreikšta CK 4.37 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoje nuosavybės teisės apibrėžtyje, pagal kurią nuosavybės teisė yra išimtinė daiktinė savininko teisė savo nuožiūra tvarkyti nuosavybės reikalus, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų. Taigi išimtinis šios daiktinės teisės pobūdis nepaneigia jos įgyvendinimo tam tikrų ribojimų; svarbu, kad kiekvienu atveju tai reglamentuojančios teisės normos bei jų taikymas atitiktų iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kaip vientiso akto, kylantį būtinumo ir proporcingumo reikalavimą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apribojo Vilniaus m. savivaldybės nuosavybės teisę valdyti, naudoti ir disponuoti ginčo patalpomis, neįvertinęs šio ribojimo būtinumo bei proporcingumo.

 Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus VSTPĮ 17 straipsnio 5 dalies bei 19 straipsnio dispozityvią prigimtį bei atsižvelgus į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, darytina išvada, kad net ir minėtų sąlygų tinkamas įgyvendinimas nėra absoliutus pagrindas teisei privatizuoti patalpas nuomos su išpirkimu būdu atsirasti, dispozityvus reguliavimas nagrinėjamu atveju leidžia savivaldybei pasirinkti atitinkamą elgesio modelį, kadangi tam gali turėti įtakos bei reikšmės šalių derybos, privatizavimo sąlygos.

 Pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas atsakovus sudaryti su UAB „Fondas statyboms vystyti“ privatizavimo nuomos su išpirkimu sutartį bei nustatydamas šios sutarties sąlygas netinkamai taikė materialinės teisės normas. CK 6.156 straipsnio 1 dalis numato, kad šalys turi teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas. Minėto straipsnio 4 dalis numato, kad sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyvios teisės normos. Taigi teisės aktai nesuteikia teismui kompetencijos nustatyti sutarties sąlygas, todėl pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas atsakovus sudaryti su UAB „Fondas statyboms vystyti“ privatizavimo nuomos su išpirkimu sutartį bei nustatydamas konkrečias šios sutarties sąlygas netinkamai taikė CK 6.156 straipsnyje įtvirtintą sutarties laisvės principą bei VSTPĮ normas.

 Valstybės ar savivaldybės turto privatizavimas yra imperatyviai reglamentuojamas teisės aktų. Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimą nuomos su išsipirkimu būdu reglamentuoja VSTPĮ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. 501 patvirtinti Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo nuomos su išsipirkimu būdu nuostatai (Nuostatai). Sąlygos, kurios turi būti numatytos nuomos su išsipirkimu sutartyje, yra aiškiai nurodytos Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo nuomos su išsipirkimu būdu nuostatų 27 punkte. Analizuojant Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo nuomos su išsipirkimu būdu nuostatų 9 punktą darytina išvada, kad nuomos terminas, pradinė privatizavimo objekto kaina, diskonto norma, kitos privatizavimo sąlygos yra nustatomos privatizavimo programoje, kurią tvirtina privatizavimą vykdanti institucija. Taigi minėtų sąlygų nustatymas yra išimtinai privatizavimo komisijos kompetencija, todėl pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinio reikalavimą dėl privatizavimo nuomos su išpirkimu sutarties sąlygų nustatymo, netinkamai taikė ne tik sutarties laisvės principą, bet ir imperatyvias teisės aktų nuostatas, reglamentuojančioms privatizavimo procedūrą.

 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. birželio 30 d. nutartyje civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Mūsų hobis“ Nr. 3K-3-748/2003 konstatavo, jog privatizavimas galimas tik derybų procese, kurio tvarką nustato Vyriausybė. Vadovaujantis VSTPĮ 19 straipsnio 2 dalies 2 punktu, privatizuojant turtą nuomos su išsipirkimu būdu, Vyriausybės nustatyta tvarka derybos gali būti vykdomos su vienu nuomininku (pirkėju), investavusiu privatų kapitalą nustatytomis sąlygomis. Vadovaujantis minėtomis teisės normomis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika, teismas neturi kompetencijos priimti sprendimą, įpareigojantį atsakovą sudaryti privatizavimo sandorį, nes be anksčiau minėto sutarties laisvės principo pažeidimo kartu būtų paneigiamos ir VSTPĮ nustatytos derybos. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisingai įpareigojo atsakovus Vilniaus m. savivaldybės administraciją, Vilniaus m. savivaldybę su ieškovu UAB „Fondas statyboms vystyti“ sudaryti nuomos su išsipirkimu sutartį, nustatė jos sąlygas, netinkamai taikydamas VSTPĮ 17 straipsnio 5 dalies bei 19 straipsnio nuostatas, paneigdamas VSTPĮ numatytas derybas, sutarties laisvės principą bei nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos.

 

Dėl nuomotojo leidimo nuomininkui atlikti ginčo patalpų pagerinimo darbus pagal VSTPĮ 17 straipsnio, 5 dalies, 19 straipsnio reikalavimus

 

Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė VSTPĮ 17 straipsnio 5 dalies ir 19 straipsnio nuostatas dėl atsakovo Vilniaus m. savivaldybės leidimo ieškovui atlikti ginčo patalpų remonto darbus VSTPĮ 17 straipsnio 5 dalies prasme. VSTPĮ aiškiai numato, kad teisė privatizuoti patalpas nuomos su išpirkimu būdu atsiranda tik tuo atveju, jeigu yra gautas nuomotojo leidimas atlikti nuomininkui investicijas VSTPĮ 17 straipsnio 5 dalies prasme. Pirmosios instancijos teismas padarė formalią išvadą, jog ieškovas visus pastato pagerinimo darbus atliko gavęs leidimus bei architektūrines-planines užduotis projektavimui su atsakovo žinia, todėl UAB „Fondas statyboms vystyti“ padarytos išlaidos pastato pagerinimui yra tinkamai pagrįstos ir teisėtos. Pažymėtina tai, kad Vilniaus m. savivaldybė santykiuose su trečiaisiais asmenims gali veikti ir kaip viešojo administravimo, ir kaip civilinių teisinių santykių dalyvė. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Vilniaus m. savivaldybės veiksmus, kaip viešojo administravimo institucijos funkcijų vykdymą, iš esmės prilygino Vilniaus m. savivaldybės kaip nuomotojo (civilinių teisinių santykių dalyvės) leidimui atlikti atitinkamas investicijas bei jas pripažinti. Pirmos instancijos teismas padarė išvadą, jog Vilniaus m. savivaldybės administracijos atstovas J. Urbanavičius, pasirašydamas patalpų pripažinimo tinkamomis naudoti aktą, pripažino ieškovo investicijas. Ši pirmosios instancijos teismo išvada nėra pagrįsta įrodymais, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai teismų praktikai. Vilniaus m. savivaldybės tam tikrų funkcijų atlikimas (pvz. patalpų pripažinimo tinkamomis naudoti akto pasirašymas) negali būti prilyginami Vilniaus m. savivaldybės, kaip nuomotojos, leidimui atlikti investicijas į patalpas VSTPĮ 17 straipsnio 5 dalies prasme. Pirmosios instancijos teismo išvada prieštarauja VISTPĮ nuostatoms, taip pat neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos. Pagal CPK 185 straipsnio nuostatas pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti visus byloje esančius įrodymus ir tik nustatęs, kad atsakovas davė ieškovui leidimą atlikti tokio pobūdžio ir apimties investicijas, kurios numatytos VSTPĮ 17 straipsnio 5 dalyje, bei nustatęs visų kitų VSTPĮ 17 straipsnio 5 dalies numatytų sąlygų egzistavimą, konstatuoti atsakovo tinkamą leidimo davimą. Pirmosios instancijos teismas nenustatė šios aplinkybės.

 Vadovaujantis VSTPĮ 17 straipsnio 5 dalimi bei 19 straipsniu tam, kad nuomininkui atsirastų pagrindas reikalauti patalpų privatizavimo nuomos su išsipirkimu būdu, turi būti nuomotojo leidimas būtent tokio pobūdžio investicijoms, t. y. atitinkamo dydžio ir nukreiptoms atlikti VSTPĮ 17 straipsnio 5 dalyje numatytiems pagerinimams. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas tokio leidimo nedavė ieškovui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog nežiūrint į tai, kokios apimties investicijos yra atliktos, pirmiausiai turi būti nustatyta, kad patalpų nuomotojas leido nuomininkui atlikti tokio pobūdžio investicijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Jutra“ v. Vilniaus m. savivaldybė Nr. 3K-3-196/2006; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Jutra“ v. Vilniaus m. savivaldybė, Nr. 3K-3-398/2009). Turtas apskritai negali būti nuomininko gerinamas be nuomotojo žinios. Jeigu nuomininkas turtą gerina pažeisdamas savininko interesą žinoti, kas norima su jo turtu daryti bei ignoruojant įstatymo reikalavimus, tai reiškia, kad pats nuomininkas elgiasi neteisėtai ir veikia savo rizika. Tokiu atveju nuomininkui tenka visos neigiamos tokios jo neteisėtos ir neapdairios veiklos pasekmės. VSTPĮ normos nuomojamo turto pagerinimo leidimui dėl galimo privatizavimo nuomos su išsipirkimu būdu nustato padidintus reikalavimus nei kiti teisės aktai leidimui dėl nuomojamo turto pagerinimo ne VSTPĮ 17 straipsnio 5 dalies prasme. Nagrinėjamoje byloje turi reikšmės, aiškinamos ir nustatinėjamos aplinkybės, ar ieškovas turėjo nuomotojo leidimą dėl nuomojamo turto pagerinimo pagal VSTPĮ 17 straipsnio 5 dalies reikalavimus, bet ne aplinkybės, ar ieškovas apskritai turi teisę į nuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimą. VSTPĮ 17 ir 19 straipsniai, numatydami atvejus, kuriems esant savivaldybei nuosavybės teise priklausančios patalpos gali būti privatizuojamos nuomos su išsipirkimu būdu, imperatyviai apibrėžia, jog toks privatizavimo būdas įmanomas tuomet, kai yra gautas konkretus nuomotojo leidimas. Nuomotojo konkretus leidimas yra būtina sąlyga objektą privatizuoti nuomos su išsipirkimu būdu.

 Pirmos instancijos teismas nenustatė, kad nuomotojas davė būtent tokio pobūdžio konkretų leidimą ar priėmė sprendimus priimti ieškovo padarytus turto pagerinimus dėl ieškovui ateityje patalpų privatizavimo nuomos su išsipirkimu būdu. Bylos duomenys patvirtina, jog Vilniaus m. savivaldybė nėra davusi konkretaus leidimo UAB „Fondui statyboms vystyti“ atlikti patalpų pagerinimo darbus VSTPĮ 17 straipsnio 5 dalies prasme.

 

Dėl kitų būtinų sąlygų pagal VSTPĮ 17 straipsnio 5 dalies, 19 straipsnio reikalavimus

 

 Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, jog ieškovas į pastato Liejyklos g. 8/Totorių g. 26, Vilniuje, pagerinimą investavo 3 124 890 Lt. Konstatuodamas šią aplinkybę Vilniaus apygardos teismas rėmėsi iš esmės dviem dokumentais: UAB „Statybos ekspertų biuras“ 2000 m. liepos 31 d. atliktu pastato remonto darbų nuomininko lėšomis ekonominės finansinės ekspertizės aktu Nr. 24EF/00 bei Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos potvarkiu sudarytos komisijos 2001 m. liepos 23 d. aktu dėl pastatyto statinio priėmimo naudoti. Darydamas minėtą išvadą dėl ieškovo investicijų dydžio pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias juridinio asmens, įrodymų leistinumo taisyklę bei nukrypo nuo šio pobūdžio bylose formuojamos teismų praktikos.

 CPK 177 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtinamos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis.

 Įrodymai, patvirtinantys, jog nuomininkas nuomos metu privatizavimo objektui (statiniui) pagerinti padarė išlaidų, nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1427 patvirtintų Privatizavimo objektų parengimo privatizuoti taisyklių 31.11. punkte. Minėta teisės norma numato, kad nuomininkas nuomos metu padarytas išlaidas privatizavimo objektui (statiniui) pagerinti privalo pagrįsti dokumentais. Pagal CK 2.74 straipsnio nustatytą juridinių asmenų teisnumą, Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 4, 9, 10 straipsnių reikalavimus juridinis asmuo savo išlaidas turi patvirtinti buhalterinės apskaitos (finansinės atskaitomybės) dokumentais: sąskaitomis faktūromis, kasos dokumentais ir kt. Šį reikalavimą formuojamoje teismų praktikoje yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Lazdynas“ v. Kauno m. valdyba Nr. 3K-3-544/2003). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog „pagerinimui panaudotų lėšų panaudojimo patvirtinimas galimas tik dokumentais ir šis reikalavimas patvirtinti išlaidas dokumentais keliamas tiek privatizuojamą objektą vertinančiai komisijai, tiek teismui, skiriant ekspertizę ir vertinant eksperto išvadą. Pagal teismo paskirtos ekspertizės aktą buvo pakeistos šildymo inžinierinės komunikacijos, tačiau šių investicijų dydis nepatvirtintas įstatymo reikalaujamais dokumentais“ (Lietuvos Aukščiausias Teismas 2006 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Jutra“ v. Vilniaus m. savivaldybė, Nr. 3K-3-196/2006). Nors minėtoje nutartyje kalbama apie teismo ekspertizę, analogiški reikalavimai taikytini ir vertinant UAB „Statybų ekspertų biuras“ ekonominės finansinės ekspertizės aktą, kuris buvo surašytas atlikus ekspertizę ieškovo užsakymu.

 Byloje nustatyta, kad UAB „Statybų ekspertų biuras“ ekonominės finansinės ekspertizės akte pateikta tik sąmatinė rekonstrukcijos darbų vertė (prie ekspertizės akto pridedamos objektinė ir lokalinės sąmatos), tačiau atliktų darbų sąmatos negali būti leistina įrodinėjimo priemonė nustatant juridinio asmens, t. y. ieškovo, padarytų išlaidų dydį VPTPĮ 17 straipsnio 5 dalies prasme. Nors prie ekonominės finansinės ekspertizės akto ir buvo pridėtos PVM sąskaitos faktūros, tačiau ekspertai, skaičiuodami padarytų investicijų dydį, šiomis PVM sąskaitomis faktūromis nesirėmė (pridėtose PVM sąskaitose faktūrose nurodyta suma sudaro tik nedidelę dalį ekspertų apskaičiuotos UAB „Fondas statyboms vystyti“ investicijų vertės). Atsižvelgiant į tai, kad nuomininkas, t. y. ieškovas, dalį darbų atliko vadinamuoju ūkio būdu, jis realiai galėjo turėti mažiau išlaidų, negu apskaičiavo ekspertai, remdamiesi tam tikra metodika. Statyba ūkio būdu suprantama kaip statybos organizavimo būdas, kai statybos darbai atliekami ir tinkamas naudoti statinys sukuriamas statytojo rizika, nesudarius rangos sutarties, naudojant statytojo darbo jėgą, jam priklausančius statybos produktus, įrenginius (Statybos įstatymo 2 str. 16 d.). UAB „Statybų ekspertų biuras“ ekonominės finansinės ekspertizės akte, skaičiuojant ieškovo investicijų vertę, aplinkybė, jog pastatas remontuotas ir ūkio būdu nebuvo įvertinta. Dėl šios priežasties UAB „Statybų ekspertų biuras“ pateiktose sąmatose įtrauktos tokios išlaidos kaip pridėtinės išlaidos, socialinio draudimo išlaidos, kitos išlaidos, pelnas. Minėtos išlaidos skaičiuojamos rangos būdu vykdomiems darbams, o vykdant darbus ūkio būdu, statytojas tokių išlaidų nepatiria. UAB „Statybų ekspertų biuras“ sąmatinę vertę skaičiavo 2000 m. sausio 1 d. kainomis, nors statybos darbai buvo pradėti jau nuo 1996 metų. Todėl vadovavimasis vien tik UAB „Statybų ekspertų biuras“ ekspertų skaičiavimais sudaro sąlygas galimam nuomininko praturtėjimui nuomotojo sąskaita, o tai draudžiama įstatymo (CK 6.237 str.). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, Vilniaus m. savivaldybė, turėdama vien ieškovo pateiktą UAB „Statybų ekspertų biuras“ atliktą ekonominės finansinės ekspertizės aktą, negalėjo nustatyti ieškovo patirtų išlaidų objekto pagerinimui dydžio. Ieškovo padarytų investicijų dydis nepatvirtintas įstatymo reikalaujamais dokumentais.

 Kitas dokumentas, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie ieškovo padarytų investicijų dydį, - Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos potvarkiu sudarytos komisijos 2001 m. liepos 23 d. aktas dėl pastatyto statinio priėmimo naudoti. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog šio akto 6 punkte yra nurodyta, kad pastato statybos ir montavimo darbai yra vertinami 3 124 890 Lt. Darydamas tokią išvadą pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kad 2001 m. liepos 23 d. akto 6 punkte yra nurodoma sutartinė (sąmatinė) vertė, tačiau kaip jau minėta atliktų darbų sąmatos negali būti leistina įrodinėjimo priemonė nustatant juridinio asmens, t. y. ieškovo, padarytų išlaidų dydį. 2001 m. liepos 23 d. akto surašymo metu galiojo organizacinis tvarkomasis statybos techninis reglamentas STR 1.11.01:2000 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“, kurio B priede išvardintas dokumentų, pateikiamų statinio pripažinimo tinkamu naudoti komisijai, sąrašas. Tarp šiame sąraše išvardintų dokumentų nėra paminėta buhalterinės apskaitos dokumentų. Prie 2001 m. liepos 23 d. akto yra pridėtas baigtos statybos priėmimui pateiktų dokumentų sąrašas. Šiame sąraše nėra nurodyta, kad statinio priėmimo naudoti komisijai buvo pateikti buhalterinės apskaitos dokumentai (PVM sąskaitos faktūros, kasos pajamų ar išlaidų orderiai, mokėjimo pavedimų nuorašai ir kt.), patvirtinantys ieškovo atliktų darbų vertę. Prie pateiktų dokumentų nėra paminėtas ir UAB „Statybos ekspertų biuras“ atliktos ekspertizės aktas. Atsižvelgiant į minėtus teisės aktų reikalavimus bei teismų praktiką, kad juridinio asmens investicijos į pastatų (patalpų) pagerinimą turi būti patvirtintos buhalterinės apskaitos dokumentais, 2001 m. liepos 23 d. aktas dėl statinio priėmimo naudoti, nepaisant to, kad jame yra nurodyta sąmatinė darbų vertė, nelaikytinas leistinu įrodymu, patvirtinančiu, jog ieškovas į nuomojamą pastatą Liejyklos g. 8/Totorių g. 26, Vilniuje, investavo 3 124 890 Lt, kadangi komisija, nurodydama sąmatinę vertę, neturėjo ir nevertino investicijų dydį patvirtinančių buhalterinės apskaitos dokumentų. Pirmosios instancijos teismas į nurodytas aplinkybes neatsižvelgė, todėl priimdamas sprendimą, nepagrįstai rėmėsi dokumentu, kuris nėra leistinas įrodymas nagrinėjamoje byloje.

Teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog tai, kad atsakovas neginčijo UAB „Statybų ekspertų biuras“ atliktos ekspertizės, nereiškė dėl jos prieštaravimų ir pasirašė patalpų pripažinimo tinkamomis naudoti aktą, laikytina, kad atsakovas pripažino ieškovo atliktų patalpų pagerinimą. Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie UAB „Fondas statyboms vystyti“ investicijų dydį, rėmėsi dokumentais, kurie nėra leistini įrodymai nagrinėjamoje byloje.

VSTPĮ 17 straipsnio 5 dalyje ir 19 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta nuostata, kad nuomos su išsipirkimu būdas gali būti taikomas tik tada, kai teisės aktų nustatyta tvarka nuomininkas ar kitas asmuo turi reikalavimo teisę į būtinųjų išlaidų, nuomotojo leidimu nuomininko patirtų pastatams ar patalpoms pagerinti, atlyginimą. Tai reiškia, jog ne bet kokios nuomotojo patirtos išlaidos, o tik būtinosios išlaidos, kurių suma yra didesnė negu ½ išsinuomotų pastatų ar patalpų ir jiems priskirto žemės sklypo rinkos vertė, sudaro pagrindą taikyti nuomos su išpirkimu privatizavimo būdą.

CPK 12, 178 straipsniai numato, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Tai reiškia, jog ieškovas, reikalaudamas privatizuoti pastatą Liejyklos g. 8/Totorių g. 26, Vilniuje, nuomos su išsipirkimu būdu, turėjo įrodyti ne tik aplinkybę, jog padarytos investicijos į pastatą sudaro ne mažiau kaip ½ šio pastato ir jam priskirto žemės sklypo rinkos vertės, bet ir tą aplinkybę, jog tokio dydžio investicijos buvo nukreiptos atlikti VSTPĮ 17 straipsnio 5 dalies numatytus pagerinimus.

Į bylą nepateikta įrodymų, kurie patvirtintų, jog ieškovo investicijos VSTPĮ 17 straipsnio 5 dalyje numatytiems pagerinimams atlikti sudarė daugiau kaip ½ pastato ir jam priskirto žemės sklypo rinkos vertės. Ieškovo pateiktos UAB „Statybų ekspertų biuras“ ekonominės finansinės ekspertizės akto, kuris, ieškovo teigimu, patvirtina remonto darbų pastate Liejyklos g. 8/Totorių g. 26, Vilniuje, atlikimą bei šių darbų vertę, rodo, kad nemažai šių darbų buvo skirti ne VSTPĮ 17 straipsnio 5 dalyje numatytiems pagerinimams atlikti, o patalpų pritaikymui nuomininko reikmėms ir atitinka statinio paprastojo remonto sąvoką (pvz. kiliminės dangos klojimas, plytelių klijavimas, langų ir durų montavimas, vidaus apdaila, židinio įrengimas, fasado apdaila, vandens maišytuvų, praustuvų įrengimas, šviestuvų pakabinimas, teritorijos tvarkymas ir pan.). Patalpų paprastasis remontas nepatenka į VSTPĮ 17 straipsnio 5 dalyje išvardintą baigtinį sąlygų, kurioms esant galimas privatizavimas nuomos su išpirkimu būdu, sąrašą.

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuojamoje teismų praktikoje laikosi nuostatos, kad įstatyme nurodyto dydžio investicijos turi būti panaudotos atlikti būtent VSTPĮ 17 straipsnio 5 dalyje nurodytus pagerinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Jutra“ v. Vilniaus m. savivaldybė Nr. 3K-3-196/2006, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Jutra“ v. Vilniaus m. savivaldybė Nr. 3K-3-398/2009). Šiose nutartyse pateikiamas VSTPĮ 17 straipsnio 5 dalies aiškinimas yra reikšmingas  nagrinėjamai šiai bylai.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad ieškovo investicijos į pastatą Liejyklos g. 8/Totorių g. 26, Vilniuje, sudaro 3 124 890 Lt, ne tik rėmėsi dokumentais, kurie nėra leistini, pakankami įrodymai šioje konkrečioje byloje, bet ir nesiaiškino aplinkybės, kokią dalį iš ieškovo patirtų išlaidų sudaro būtinosios išlaidos, t. y. išlaidos VSTPĮ 17 straipsnio 5 dalyje numatytiems pagerinimams atlikti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas neįrodė nurodytų konkrečių išlaidų ir tokių išlaidų dydžio.

Ieškovas neįrodinėjo ieškinio reikalavimo dėl įpareigojimo sudaryti pastato privatizavimo sutartį nuomos su išsipirkimu būdu atsižvelgiant ne tik į pastato, bet ir į pastatui priskirto žemės sklypo vertę, ir neįrodė reikalavimo pagrįstumo. Pirmos instancijos teismas, netinkamai taikydamas VSTPĮ nuostatas, nepasisakė dėl ieškovo padarytų investicijų santykio su pastato ir jam priskirto žemės sklypo verte.

Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į ieškovo elgesį rengiant pastatą Liejyklos g. 8/Totorių g. 26, Vilniuje, privatizavimui, taip pat nevertino, ar Vilniaus m. savivaldybė turėjo objektyvų pagrindą priimti sprendimą dėl šio pastato privatizavimo kitu būdu, nei numatytas ginčijamame privatizavimo komisijos protokole.

Vilniaus m. savivaldybė jai priklausantį turtą rengia privatizavimui vadovaudamasi VSTPĮ, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1427 patvirtintų Privatizavimo objektų parengimo privatizuoti taisyklių, taip pat ir Vilniaus miesto tarybos 2001 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 229 patvirtinta Nuomininko nuomos metu privatizavimo objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo objekto privatizavimo metu tvarka. Kaip minėta, kad pagal teisės aktus ir teismų praktiką juridinis asmuo savo išlaidas privalo pagrįsti buhalterinės apskaitos dokumentais, Vilniaus m. savivaldybė ne kartą informavo UAB „Fondas statyboms vystyti“, kad bendrovė, norėdama privatizuoti pastatą, esantį Liejyklos g. 8/Totorių g. 26, Vilniuje, privalo pateikti turėtas išlaidas patvirtinančius dokumentus (pvz. Vilniaus miesto savivaldybės Ekonomikos departamento 2000 m. balandžio 11 d. raštas Nr. 202-30-155, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus 2003 m. gruodžio 1 d. raštas Nr. 12-09-1336, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyrius 2006 m. birželio 16 d. raštas Nr. A1-10004-(5.1-EKD-5). Bylos duomenys patvirtina, kad nepaisant šių raginimų UAB „Fondas statyboms vystyti“ visų prašomų dokumentų nepateikė, o savo išlaidas iš esmės grindė UAB „Statybos ekspertų biuras“ 2000 m. liepos 31 d. atlikta pastato remonto darbų nuomininko lėšomis ekonomine finansine ekspertize. Atsižvelgiant į tai, kad buhalterinės apskaitos dokumentų UAB „Fondas statyboms vystyti“ nepateikė, remiantis minėtu ekspertizės aktu Vilniaus m. savivaldybė negalėjo nustatyti ieškovo patirtų išlaidų objekto pagerinimui dydžio. Neturėdama nuomininko investicijų dydį į pastato pagerinimą patvirtinančių dokumentų, Vilniaus m. savivaldybė neturėjo pagrindo priimti sprendimą dėl šio pastato privatizavimo nuomos su išsipirkimu būdu. Atsižvelgiant į tai, ginčijamas Vilniaus m. savivaldybės privatizavimo komisijos sprendimas dėl pastato Liejyklos g. 8/Totorių g. 26, Vilniuje, privatizavimo viešo aukciono būdu atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl naikinti ginčijamo protokolo sprendimo nebuvo pagrindo.

Byloje nustatyta, kad UAB „Fondas statyboms vystyti“ tik 2006 m. lapkričio 15 d., tai yra praėjus dviems mėnesiams po to laiko, kai buvo pasirašytas ieškiniu ginčijamas 2006 m. rugsėjo 14 d. protokolas ir priimtas nutarimas dėl pastato įtraukimo į privatizavimo programą, Vilniaus m. savivaldybei pateikė kai kuriuos dokumentus apie investuotų lėšų dydį, tačiau šie dokumentai buvo ne originalai ir tinkamai nepatvirtinti. Todėl šiuo atveju paties ieškovo elgesys neatitinka atidumo, rūpestingumo, sąžiningumo principų ir būtent ieškovui tenka neigiamos tokio neapdairaus, neatidaus elgesio pasekmės. Reikšminga tai, kad UAB „Fondas statyboms vystyti“ ir 2006 m. lapkričio 15 d. nepateikė visų reikiamų dokumentų, nurodytų Vilniaus miesto tarybos 2001 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 229 patvirtintos Tvarkos 21.6 ir 21.7 punktuose, t. y. nepateikė pastato Liejyklos 8/Totorių g. 26, Vilniuje, statybos ir rekonstrukcijos darbų patvirtintos sąmatos, sutarties su rangovu UAB „Aukštinė“ ir subrangovais UAB „Geostatyba“, UAB „Fima“, UAB „Viarela“, UAB „Elpirma“, subrangovų atliktų darbų priėmimo aktų, rangovo išrašytų PVM sąskaitų faktūrų ir apmokėjimo pagal jas patvirtintų dokumentų kopijų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 177, 197, 212-216 straipsnių reikalavimus UAB „Statybos ekspertų biuras“ 2000 m. liepos 31 d. UAB „Fondas statyboms vystyti“ nuomojamų negyvenamųjų patalpų Liejyklos g. 8/Totorių g. 26, Vilniuje, remonto darbų nuomininko investuotomis lėšomis ekonominė finansinė ekspertizė nėra ekspertizė ir yra rašytinis įrodymas. Ieškovas ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teisme atsisakė įrodinėti jo nuomotų patalpų pagerinimo išlaidas CPK nustatyta tvarka skiriama ekspertize ir ekspertizės išvadomis.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Vilniaus miesto tarybos 2001 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 229 patvirtintos Tvarkos 21 punktas reglamentuoja nuomininko iki šios Tvarkos įsigaliojimo nustatyta tvarka padarytų išlaidų dėl privatizavimo objekto (statinio) pagerinimo patvirtinimą bei pripažinimą. Ieškovo nuomotas ir remontuotas ginčo pastatas priimtas aktu naudoti 2001 m. liepos 23 d. Todėl ieškovo argumentai, kad pagal principą lex retro non agit nurodyta Tvarka ieškovui netaikytina yra nepagrįsti. Be to, ieškovas nepasinaudojo minėtos Tvarkos 21 punktu. Ieškovo nuomojamo pastato atliekamo remonto metu Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymas ir kiti teisės aktai reglamentavo dokumentus, kuriais pagrindžiamos statybos, remonto išlaidos.

Ieškovo atstovai apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, kad dokumentai dėl ieškovo panaudotų lėšų ginčo pastato remontui bei pagerinimui perduoti į archyvą ir šių dokumentų pateikti į bylą nėra reikalinga. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas atsisakė civilinio proceso nustatyta tvarka įrodinėti minėtais dokumentais, t. y. leistinais įrodymais, ginčo pastato remonto bei pagerinimo išlaidas.

Pagal CPK 12, 179 straipsnių reikalavimus teismas nagrinėjamoje byloje neturi savo iniciatyva už ieškovą privatų juridinį asmenį rinkti ir pateikti į bylą įrodymus.

 

Dėl teisėtų lūkesčių

 

Byloje nustatyta, kad ieškovas užsiima verslu, todėl ieškovui kaip verslininkui taikytini padidinti reikalavimai dėl atidumo, rūpestingumo, sutarčių sudarymo bei vykdymo, įstatymų laikymosi, teisių įgyvendinimo bei pareigų vykdymo. Todėl ieškovas turėjo žinoti bei suprasti, kad šalių negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis negali pakeisti imperatyvių įstatymo normų reikalavimų dėl patalpų privatizavimo, kad nuomojamos patalpos gali būti privatizuotos tik įstatymo nustatyta tvarka, kad lėšų panaudojimas nuomojamo pastato remontui bei pagerinimui turi būti patvirtintas teisės aktų nustatytais dokumentais, bet ne ieškovo norimais būdais. Pagal šalių sudarytas nuomos sutarties sąlygas ieškovas turėjo bendradarbiauti su atsakovu dėl sutarties vykdymo, tačiau to tinkamai nedarė. Todėl nurodyto ieškovo elgesio pasekmės tenka ieškovui.

Pažymėtina, kad pagal šalių nuomos sutartį Nr. 910 buvo atliktas pastato kapitalinis remontas praleidus sutartyje nustatytą 3 metų terminą ir nebuvo atstatyti nugriauti pastatai. Ieškovas subnuomojo ginčo pastato patalpas, naudojosi pastato patalpomis ir iš to gavo naudą.

       

Dėl nuomos mokesčio

 

Atmesdamas Vilniaus m. savivaldybės priešieškinio reikalavimą dėl nesumokėto nuomos mokesčio priteisimo pirmosios instancijos teismas vadovavosi 1996 m. sausio 15 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 910 11 punkto nuostata, kad nuomos mokestis nemokamas pradėjus kapitalinio remonto ir atstatymo darbus ir nemokamas tol, kol nuomos mokestis nepadengs nuomininko investuotų lėšų. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog minėtame punkte taip pat numatyta, jog lėšos, panaudotos kapitaliniam remontui ir nugriautų pastatų atstatymui, turi būti įskaitytos į nuomos mokestį. Tam, kad Vilniaus miesto savivaldybė galėtų įskaityti ieškovo patirtas išlaidas pastato Liejyklos g. 8/Totorių g. 26, Vilniuje, remontui, ieškovas turėjo pateikti šias išlaidas patvirtinančius leistinus dokumentus. Minėta, kad tiek teisės aktuose, tiek teismų praktikoje nurodoma, kad juridinis asmuo savo patirtas išlaidas turi pagrįsti buhalterinės apskaitos dokumentais. Nors Vilniaus m. savivaldybė ieškovą ne kartą ragino pateikti dokumentus, kurie yra būtini apskaičiuoti UAB „Fondas statyboms vystyti“ investicijų į pastato Liejyklos g. 8/Totorių g. 26, Vilniuje, pagerinimą vertę, ieškovas reikiamų dokumentų nepateikė. Taigi Vilniaus m. savivaldybė dėl paties ieškovo kaltės negalėjo lėšų, panaudotų pastato Liejyklos g. 8/Totorių g. 26, Vilniuje, rekonstrukcijai, įskaityti į nuomos mokestį. Pažymėtina, kad ieškovas į Vilniaus m. savivaldybę dėl lėšų, panaudotų pastato pagerinimui, įskaitymo į nuomos mokestį niekada nesikreipė.

Byloje nustatyta, kad ieškovas, pagrįsdamas savo patirtas išlaidas, pateikė Vilniaus m. savivaldybei ne buhalterinės apskaitos dokumentus, o UAB „Statybų ekspertų biuras“ ekonominės finansinės ekspertizės aktą. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis šiuo ekspertizės aktu, konstatavo, kad ieškovo investicijos sudaro 3 124 890 Lt, todėl ieškovui neatsirado pareiga mokėti nuomos mokesčio. UAB „Statybų ekspertų biuras“ ekonominės finansinės ekspertizės akte yra pateikta tik sąmatinė atliktų remonto darbų vertė, todėl šis dokumentas negali būti laikomas leistinu įrodymu, patvirtinančiu ieškovo investicijas. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi dokumentu, kuris nėra leistinas įrodymas tokio pobūdžio byloje, todėl skundžiamame sprendime padaryta išvada, jog ieškovui neatsirado pareiga mokėti nuomos mokestį yra nepagrįsta.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas priešieškinio reikalavimą dėl nuomos mokesčio priteisimo, nepagrįstai nurodė, jog nuo nuomos sutarties sudarymo atsakovas nepateikė ieškovui dokumentų, pagal kuriuos turėjo būti mokamas nuomos mokestis. Ieškovo pareiga mokėti nuomos mokestį yra įtvirtinta nuomos sutarties 1 punkte. Nuomos sutartyje nėra numatyta sąlyga, kad nuomos mokestis mokamas tik tada, kai ieškovas iš Vilniaus m. savivaldybės gauna atitinkamus dokumentus. Taigi vadovaujantis nuomos sutarties 1, 6 punktais bei įvertinus tai, kad UAB „Fondas statyboms vystyti“ Vilniaus m. savivaldybei nepateikė dokumentų, kurių pagrindu būtų galima atlikti ieškovo investuotų lėšų į pastato Liejyklos g. 8/Totorių g. 26, Vilniuje, pagerinimą įskaitymą, UAB „Fondas statyboms vystyti“ privalėjo mokėti sutartyje sutartą nuomos mokestį.

Pateikti į bylą įrodymai ir byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas privalo sumokėti atsakovui 1 176 248,50 Lt nuomos mokesčio. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas nuo 1996 m vasario 15 d. iki 1999 m. kovo 15 d. naudojosi 373,49 kv.m. ploto nuomojamomis patalpomis, o nuo 1999 m. kovo 15 d. naudojosi 558,76 kv.m. ploto nuomojamomis patalpomis, todėl nuo 1999 m. kovo 15 d. privalėjo mokėti atitinkamai didesnę bendrą nuomos mokesčio sumą. Nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2006 m. rugsėjo 14 d. Vilniaus m. savivaldybė nuomos mokestį skaičiavo be PVM. Teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįsti ieškovo teiginiai ir argumentai, kad ieškovas neturėjo mokėti nuomos mokesčio dėl nuomojamų patalpų pastato ploto padidėjimo ir kad dėl to reikėjo sudaryti atskirą raštišką susitarimą. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas teisingai paskaičiavo ir priešieškinyje nurodė ieškovo nesumokėto atsakovui nuomos mokesčio dydį.

Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio 5 dalis, galiojusi laikotarpiu, už kurį atsakovas prašo priteisti delspinigius, nustatė, kad jei nuomos sutartyje delspinigiai nenumatyti, tai nuomininkas moka 0,05 procento dydžio  delspinigius už kiekvieną pavėluotą dieną. CK 6.73 straipsnio 2 dalis reglamentuoja netesybų sumažinimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šalių nuomos sutartyje Nr. 910 nustatytos 0,2 procento dydžio netesybos už kiekvieną pavėluotą dieną aiškiai per didelės, ir sprendžia, kad šalių nuomos sutartyje Nr. 910 nustatytos netesybos mažintinos iki 0,05 procento už kiekvieną pavėluotą dieną, t.y. iki įstatymo nustatyto dydžio (CK 6.73 str. 2 d.). Sumažintos netesybos netaps mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad priteistina iš ieškovo atsakovui už laikotarpį nuo 2007 m. lapkričio 1 d. iki 2008 m. gegužės 1 d. 106 450,62 Lt delspinigių. Dėl nurodytų aplinkybių priešieškinis tenkintinas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas neįvertino nurodytų bylai reikšmingų aplinkybių, pažeidė įrodymų leistinumo taisyklę, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, netinkamai taikė ir aiškino nuomos sutarties nuostatas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuriuo atmetė Vilniaus miesto savivaldybės priešieškinio reikalavimą dėl nuomos mokesčio ir delspinigių priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas priešieškinio reikalavimą dėl nuostolių priteisimo, nurodė, jog UAB „Fondas statyboms vystyti“ nuomos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus įvykdė, todėl pagrindo pripažinti ieškovo neteisėtus veiksmus nėra. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į priešieškinio argumentus, kad nagrinėjamu atveju neteisėti UAB „Fondas statyboms vystyti“ veiksmai pasireiškia tuo, jog bendrovė neteisėtai, be pagrindo pasibaigus nuomos sutarčiai negrąžino Vilniaus m. savivaldybei nuosavybės teise priklausančio pastato Liejyklos g. 8/Totorių g. 26, Vilniuje. Nuomos sutarties Nr. 910 3 punkte buvo nustatyta, kad nuomojimo terminas nustatomas nuo 1996 m. sausio 15 d. iki 2021 m. sausio 15 d., bet ne ilgiau kaip iki negyvenamųjų patalpų įtraukimo į privatizavimo programą. Nuomojamos patalpos į privatizavimo programą buvo įrašytos 2006 m. rugsėjo 14 d. (Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo komisijos 2006 m. rugsėjo 14 d. protokolas Nr. 12-11-13), todėl nuomos sutartis 2006 m. rugsėjo 14 d. baigė galioti. Tiek nuomos sutarties Nr. 910 5.4 punkte, tiek CK 6.499 straipsnyje nurodyta, kad nuomos sutarčiai pasibaigus, nuomininkas privalo grąžinti nuomotojui daiktą sutartyje sulygtos būklės. UAB „Fondas statyboms vystyti“ negrąžindamas pastato Liejyklos g. 8/Totorių g. 26, Vilniuje, Vilniaus m. savivaldybei pažeidė tiek nuomos sutarties Nr. 910 nuostatas, tiek imperatyvias CK normas. Byloje nustatyta, kad UAB „Fondas statyboms vystyti“ ne tik kad negrąžino nuomoto pastato Vilniaus miesto savivaldybei, bet taip pat atliko ir kitus neteisėtus, sutarčiai ir įstatymams prieštaraujančius veiksmus, t. y. be nuomotojo sutikimo subnuomojo pastatą Liejyklos g. 8/Totorių g. 26, Vilniuje.

CK 6.499 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad tuo atveju, jeigu nuomininkas daiktą grąžina pavėluotai, tai nuomotojas turi teisę reikalauti, kad nuomininkas sumokėtų nuomos mokestį už visą laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą bei atlygintų nuostolius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. kovo 4 d. nutartyje civilinėje byloje Vilniaus m. savivaldybė v. UAB „Vilniaus dailė“ Nr. 3K-3-132/2008, aiškindamas šią CK normą, konstatavo, kad CK 6.499 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas ne nuomos mokesčio įsiskolinimo priteisimo, o nuomotojo patirtų nuostolių už laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą, kompensavimo mechanizmas - nuomininkas privalo kompensuoti dėl daikto naudojimo be teisėto pagrindo nuomotojo patirtus praradimus (negautas pajamas), sumokėdamas jo naudai pasibaigusioje nuomos sutartyje šalių sulygtą nuomos mokestį, preziumuojamą kaip realius nuomotojo dėl neteisėtų nuomininko veiksmų patirtus praradimus, taip pat atlygindamas kitus, nuomotojo įrodytus, nuostolius, kurių neapima nuomos mokestis.

Pagal Vilniaus m. savivaldybės užsakymu UAB „Census Optimus“ atliktą turto vertinimo ataskaitą laikotarpyje nuo 2006 m. spalio 1 d. iki 2008 m. vasario 29 d. pastato Liejyklos g. 8/Totorių g. 26, Vilniuje, nuomos kaina buvo 57 Lt/kv. m., o mėnesinės nuomos pajamos buvo 32 000 Lt. Taigi Vilniaus m. savivaldybės patirta žala, t.y. negautos pajamos, dėl UAB „Fondas statyboms vystyti“ neteisėtų veiksmų nuo 2006 m. rugsėjo 15 d. iki 2008 m. gegužės 1 d. (19,5 mėnesių) yra 32 000 Lt/mėn. x 19,5 mėn. = 624 000 Lt. Pažymėtina, kad į nurodytą sumą (624 000 Lt) įeina minimalūs realūs ir neįrodinėti Vilniaus m. savivaldybės nuostoliai, t. y. nuo 2006 m. rugsėjo 15 d. iki 2008 m. gegužės 1 d. nesumokėto nuomos sutartyje sulygto nuomos mokesčio suma (180 107,85 Lt). Taigi Vilniaus m. savivaldybės žala 624 000 Lt susideda iš 180 107,85 Lt (nesumokėto nuomos mokesčio) ir 443 892,15 Lt (kitų įrodytų nuostolių). Į bylą nepateikti įrodymai, paneigiantys nurodytos turto vertinimo ataskaitos išvadas. Teisėjų kolegija pagal pateiktus į bylą įrodymus sprendžia, kad atsakovas įrodė, jog dėl kaltų ieškovo veiksmų atsakovas patyrė 624 000 Lt nuostolių, ir kad ieškovas turi atlyginti atsakovui nurodytus nuostolius.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo priešieškinio reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo pagrįstas (CK 6.37 str.). Byloje nustatyta, kad atsakovas priešieškinį išsiuntė paštu 2008 m. balandžio 30 d. (t. 3, b.l. 27). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad procesinės palūkanos priteistinos nuo nurodytos datos.

Byloje nustatyta, kad pasibaigus nuomos sutarties terminui nuomininkas UAB „Fondas statyboms vystyti“ turėjo perduoti pastatą Vilniaus m. savivaldybei. Vilniaus m. savivaldybė turi teisę reikalauti iš UAB „Fondas statyboms vystyti“, kad ji įvykdytų savo pareigą (CK 4.34, 4.93, 6.1, 6.2 str.).

Teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškiniu ginčijamo Vilniaus m. savivaldybės privatizavimo komisijos 2006 m. rugsėjo 14 d. protokolo Nr. 12-11-13 nutarimo dalis yra teisėta, todėl UAB „Fondas statyboms vystyti“ turėjo perduoti pastatą Vilniaus miesto savivaldybei. Šios pareigos ieškovas neįvykdė, todėl UAB „Fondas statyboms vystyti“ iškeldinta su visu jai priklausančiu turtu ir daiktais iš Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio pastato, unikalus Nr. 1094-0193-0016, esančio Liejyklos g. 8/Totorių g. 26, Vilniuje.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovų apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 1 d. sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys atmestinas, o priešieškinis tenkintinas iš dalies.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 79, 80, 88, 92, 96 straipsniais sprendžia, kad priteistina iš ieškovo į valstybės biudžetą  23 067 Lt žyminio mokesčio ir 40,85 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimo.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad panaikintinos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 21 d. nutartimi taikytos UAB „Fondas statyboms vystyti“ reikalavimo užtikrinimo priemonės – sustabdymas Vilniaus miesto savivaldybės  privatizavimo komisijos 2006 m. rugsėjo 14 d. protokolo Nr. 12-11-13 dalies, kuria UAB „Fondas statyboms vystyti“ išnuomotas pastatas adresu Liejyklos g. 8/Totorių g. 26, Vilniuje, buvo įrašytas į privatizavimo programą, galiojimo ir uždraudimas atsakovui vykdyti 558,76 kv.m. negyvenamojo pastato Liejyklos g. 8/Totorių g. 26, unikalus Nr. 1094-0193-0016, Vilniuje, privatizavimą viešo aukciono būdu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

 

n u s p r e n d ž i a:

 

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Fondas statyboms vystyti“ ieškinį atmesti.

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės priešieškinį tenkinti iš dalies. Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Fondas statyboms vystyti“ atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei        1 176 248,50 Lt (vieną milijoną vieną šimtą septyniasdešimt šešis tūkstančius du šimtus keturiasdešimt aštuonis litus penkiasdešimt centų) nesumokėto nuomos mokesčio, 106 450,62 Lt (vieną šimtą šešis tūkstančius keturis šimtus penkiasdešimt litų šešiasdešimt du centus) delspinigių, 624 000 Lt (šešis šimtus dvidešimt keturis tūkstančius litų) nuostolių atlyginimo ir 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos pagal priešieškinį iškėlimo teisme 2008 m. balandžio 30 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Iškeldinti ieškovą uždarąją akcinę bendrovę „Fondas statyboms vystyti“ su visu jai priklausančiu turtu ir daiktais iš atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio pastato, unikalus Nr. 1094-0193-0016, esančio Liejyklos g. 8/Totorių g. 26, Vilniuje.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Fondas statyboms vystyti“ į valstybės biudžetą 23 067 Lt (dvidešimt tris tūkstančius šešiasdešimt septynis litus) žyminio mokesčio ir 40,85 Lt (keturiasdešimt litų aštuoniasdešimt penkis centus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimo.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 21 d. nutartimi taikytas uždarosios akcinės bendrovės „Fondas statyboms vystyti“ reikalavimo užtikrinimo priemones – Vilniaus miesto savivaldybės  privatizavimo komisijos 2006 m. rugsėjo 14 d. protokolo Nr. 12-11-13 dalies, kuria uždarajai akcinei bendrovei „Fondas statyboms vystyti“ išnuomotas pastatas adresu Liejyklos g. 8/Totorių g. 26, Vilniuje, buvo įrašytas į privatizavimo programą, galiojimo sustabdymą ir uždraudimą atsakovui vykdyti 558,76 kv.m. negyvenamojo pastato Liejyklos g. 8/Totorių g. 26, unikalus Nr. 1094-0193-0016, Vilniuje, privatizavimą viešo aukciono būdu.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                                     Algirdas Gailiūnas

 

                                                                                                                                  Danutė Gasiūnienė

 

                                                                                                                                  Kazys Kailiūnas