Civilinė byla Nr. e2A-125-921/2024

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-15811-2022-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

         2.6.9.2; 3.3.1.14

 

 

 

Kauno apygardos teismas

 

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. vasario 6 d.

Kaunas

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Edvardo Palioko ir Jurgitos Sujetienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2445-1026/2023 pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Santesta“, atstovaujamos nemokumo administratoriaus M. K., ieškinį atsakovui R. V. dėl be pagrindo gauto turto grąžinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.       Ginčo esmė

 

1.       Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo 18 634,00 Eur, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo prašomos priteisti sumos, nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2.       Nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2022 m. sausio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-622-555/2022 iškėlė ieškovei bankroto bylą. Ieškovės nemokumo administratorius nustatė, jog atsakovas laikotarpiu nuo 2020 m. gegužės 27 d. iki 2021 m. birželio 17 d. buvo įmonės vadovas. Atsakovas, būdamas vadovu, laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 18 d. iki 2020 m. rugsėjo 13 d., per devynis kartus išėmė iš ieškovės banko sąskaitų 18 634,00 Eur. Kokiu pagrindu šie pinigai buvo išmokėti atsakovui arba jo išimti iš ieškovės banko sąskaitų nėra aišku. Pinigų išėmimo ir panaudojimo paskirtis nėra nurodyta. Po pinigų išėmimo, ieškovės sąskaitos buvo praktiškai ištuštintos, liko keliasdešimt eurų, kurie buvo panaudoti banko aptarnavimo mokesčiams. Jokios finansinės operacijos ieškovės banko sąskaitose nebebuvo vykdomos. Vien ta aplinkybė, jog atsakovas tuo metu, kai išgrynino pinigus, buvo ieškovės vadovas, savaime nereiškia, jog juos išgrynino esant teisiniam pagrindui. Ieškovė teigė, kad duomenų, jog atsakovo iš įmonės sąskaitos išimti pinigai buvo panaudoti atsiskaitymams su įmonės kreditoriais ar darbuotojais, taip pat nėra. Tokių duomenų nepateikė ir pats atsakovas, kuriam priklauso pareiga įrodyti pinigų įgijimo pagrindą.

3.       Atsakovas prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atstovas nesutiko, kad pinigai buvo išimti iš ieškovės sąskaitų be jokio teisinio pagrindo. Atsakovas nurodytus sandorius bei kitus po jų sekusius veiksmus įformino buhalterinės apskaitos dokumentais ir užregistravo apskaitos registruose. Atsakovas neprisiminė, kokio pobūdžio ūkinės operacijos įmonės vardu buvo atliekamos su nuimtomis piniginėmis lėšomis – tai galėjo būti atsiskaitymas su kreditoriais, įmonės darbuotojais ar kt. Atsakovas negalėjo pagrįsti ūkinių operacijų dėl objektyvių priežasčių, kadangi įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus 2021 m. birželio 17 d. perdavė naujam vadovui. Dokumentus gavęs naujas įmonės vadovas (duomenys neskelbtini) mirė. Atsakovas ne tik neturi ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentų, bet ir negali jų gauti, kadangi jam nėra žinoma šių dokumentų buvimo vieta po paskutiniojo įmonės direktoriaus mirties. Šiuo atveju ieškovei tenka pareiga įrodyti, kad lėšos buvo pasisavintos atsakovo be teisinio pagrindo. Atsakovas neginčijo, kad būtent jis išėmė (išgrynino) ieškovės nurodytas pinigų sumas, tačiau teigė, jog pinigai buvo panaudoti įmonės reikmėms, išmokant įmonės darbuotojams darbo užmokestį. Mokėta buvo grynaisiais pinigais, kadangi dirbo užsieniečiai ir neturėjo banko sąskaitų. Statybų versle atsiskaitant už medžiagas buvo reikalingi grynieji pinigai. Atsakovas negalėjo tiksliai pasakyti kokias sumas sumokėjo darbuotojams, už kokius darbus ir kam mokėjo. Atsakovas pinigų sau nepasiliko, nes pinigų vos užteko įmonės veiklai, lėšų trūko.

 

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

4.       Kauno apylinkės teismas 2023 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu ieškinį patenkino: iš atsakovo ieškovei priteisė 18 634,00 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas, valstybei – 6,64 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu, ir 419 Eur žyminį mokestį.  

5.       Teismas nurodė, kad atsakovas neginčijo, jog laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 18 d. iki 2020 m. rugsėjo 13 d. (2020 m. rugsėjo 11 d.), būdamas UAB ,,Santesta“ vadovu, išėmė iš UAB ,,Santesta“ sąskaitų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), esančių AS ,,Citadele banka“ Lietuvos filiale, 18 634,00 Eur, kurių panaudojimas įmonės buhalterinėje apskaitoje nebuvo apskaitytas. Byloje nekilo ginčas dėl to, kad atsakovas pinigus iš ieškovės sąskaitų paėmė veikdamas, kaip bendrovės direktorius ir vienintelis akcininkas, o taip pat nekilo ginčas dėl išgrynintos pinigų sumos.

6.       Teismas vertino, kad ieškovės nurodyta ginčo teisinė kvalifikacija yra netinkama. Teismas akcentavo, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas savo prigimtimi yra subsidiarus kitų civilinių teisių gynybos būdų atžvilgiu, t. y. jis taikomas tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolius, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) arba jos apginamos nevisiškai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) taisyklės, reglamentuojančios be pagrindo gauto turto ar nepagrįsto praturtėjimo grąžinimą, sandorio negaliojimo atveju gali būti taikomos tik subsidiariai – jeigu restitucijos nepakanka visiškam pažeistų asmens teisių apgynimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30-378/2016, 41 punktas). Remdamasis šia praktika, teismas konstatavo, kad šioje byloje negalima taikyti CK 6.237 straipsnio, nes nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas taikomas tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais civilinių teisių gynybos būdais.

7.       Nagrinėjamu atveju buvęs vadovas (atsakovas) pinigus išgrynino turėdamas teisėtą pagrindą (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas (toliau – ABĮ) 37 straipsnio 7 dalis), dėl to taikomas civilinės deliktinės atsakomybės institutas už valdymo organui (vadovui) įstatymais nustatytų imperatyvių pareigų pažeidimą. Įrodžius pareigų, nustatytų CK 2.87 straipsniu, pažeidimą, minėtam atsakovui taikytina civilinė, o ne materialinė atsakomybė.

8.       Teismas nurodė, kad byloje tarp šalių ginčas nekilo, jog nemokumo administratorius savo žinioje neturi dokumentų, patvirtinančių atsakovo išgrynintų ginčo sumų panaudojimą bendrovės reikmėms. Prašymas dėl informacijos pateikimo atsakovui buvo įteiktas 2022 m. rugsėjo 17 d., tačiau atsakovas nepateikė nemokumo administratoriui prašomų duomenų (dokumentų). Teismas nustatė, kad atitinkama pinigų suma iš vienos ieškovo banko sąskaitos buvo pervesta į kitą, t. y. iš Nr. (duomenys neskelbtini) į Nr. (duomenys neskelbtini), ir iš pastarosios, t. y. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo išgryninta atitinkama pinigų suma. Visos trys atsakovo nurodomos operacijos buvo atliktos ta pačia seka. Dėl to teismas laikė nepagrįsta atsakovo versiją, kad atliktos piniginės operacijos galimai yra pinigų perkėlinėjimas iš vienos įmonės banko sąskaitos į kitą įmonės banko sąskaitą.

9.       Teismas iš Valstybės socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – VSDFV Kauno skyrius) į bylą pateiktų duomenų apie apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokas nustatė, kad darbuotojo D. O. (kuris tikėtina yra užsienietis) draudžiamosios pajamos nuo 2020 m. birželio mėn. iki 2021 m. gegužės mėn. lygios nuliui. Šie duomenys paneigė atsakovo nurodytą aplinkybę, kad darbuotojui darbo užmokestis galėjo būti mokamas grynaisiais pinigais, o atsiskaitymas už darbą buvo įformintas kasos išlaidų orderiu. Kadangi duomenys apie nurodytam darbuotojui išmokėtą darbo užmokestį nebuvo pateikti VSDFV Kauno skyriui, teismas padarė išvadą, kad šiam darbuotojui darbo užmokestis nebuvo mokėtas laikotarpiu, kai atsakovas išsigrynino įmonės pinigus. Be to, nepaisant to, kad įmonės bankroto byloje nėra patvirtinti darbuotojų kreditoriniai reikalavimai, tačiau VSDFV Kauno skyriaus pateikti duomenys apie apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokas už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d., patvirtino, kad tam tikrais mėnesiais darbuotojų draudžiamosios pajamos buvo lygios nuliui. Dėl to teismas negalėjo padaryti pagrįstos išvados, jog atsakovas ieškovės pinigus panaudojo darbuotojų darbo užmokesčio apmokėjimui.

10.       Dokumentų ar kitų įrodymų, kad atsakovo paimtos lėšos buvo panaudotos ieškovei atsiskaitant už tam tikrus darbus ar medžiagas atsakovas nepateikė. Atsakovo paaiškinimus, kad statybų versle tais atvejais, kai reikalingas smėlis ar žvyras, už jį yra atsiskaitoma grynaisiais pinigais, teismas laikė negalinčiais patvirtinti, kad atsakovas pinigus panaudojo būtent tokiems atsiskaitymas atlikti. Įmonės vadovui taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui, tačiau atsakovas negalėjo įvardinti nei konkrečių darbų apmokėjimo, ar medžiagų įsigijimo, nenurodė kokiam statybų objektui jie buvo reikalingi. Atsakovas taip pat nenurodė ir negalėjo pasakyti, kokia pinigų dalis jo teigimu buvo panaudota darbuotojų atlyginimams, o kokia dalis įmonės veiklai užtikrinti.

11.       Teismas konstatavo, kad, įvertinus ieškovės nurodytą faktinį ieškinio pagrindą ir atlikus ginčo šalių teisinių santykių kvalifikavimą, atsakovas, kaip buvęs įmonės vadovas, atliko vadovui būdingas funkcijas (išgrynino iš sąskaitos pinigines lėšas ir jomis disponavo), t. y. turėjo fiduciarines pareigas veikti išimtinai juridinio asmens interesais. Teismas sprendė, jog buvusiam vadovui taikomas civilinės atsakomybės institutas. Nors ieškovė netinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, tačiau ieškinio faktinis pagrindas yra pagrįstas. Atsakovas, kaip įmonės vadovas, turėjo veikti įmonės interesais, tačiau nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių, kad įmonės pinigines lėšas panaudojo būtent įmonės interesams.

 

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

12.       Apeliaciniu skundu atsakovas prašo Kauno apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Apeliaciniame skunde nurodomi šie esminiai argumentai:  

1.1.       Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti 18 634 Eur sumą iš atsakovo kaip be pagrindo įgytą turtą, kaip teisinį pagrindą nurodydama CK 6.237 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra pagrindo iš atsakovo priteisti minėtą 18 634 Eur sumą kaip be pagrindo įgytą turtą, t. y. CK 6.237 straipsnio pagrindu. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada atsakovas visiškai sutinka. Tačiau teismas sprendė, kad minėta 18 634 Eur suma priteistina iš atsakovo kaip ieškovės patirta turtinė žala ir taikė civilinės deliktinės atsakomybės institutą, kaip teisinį pagrindą nurodydama CK 2.87 straipsnį. Toks teismo faktinio ir teisinio pagrindo pakeitimas, kuris buvo atliktas teismo iniciatyva, pažeidė atsakovo teisę į teisminę gynybą, šalių dispozityvumo principą, taip pat buvo netinkamai taikomos proceso teisės normos, susijusios su teismo pareiga kvalifikuoti ginčo šalių santykius.

1.2.       Pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodo, kad atsakovas nesutiko su ieškovės teisiniu kvalifikavimu ir prašė taikyti civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas. Atsakovas niekada neprašė teismo šalių ginčą kvalifikuoti kitaip, nei tai darė ieškovė savo ieškinyje, o teikė argumentus ir atsikirtinėjo į ieškovės argumentus dėl be pagrindo įgyto turto, įrodinėdamas, kad neegzistuoja CK 6.237 straipsnio taikymo sąlygos, t. y. sąlyga, jog ieškovė neva negali savo tariamai pažeistų teisių apginti kitais būdais.

1.3.       Kito asmens be pagrindo įgytas turtas ir civilinė atsakomybė įrodinėjami skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis, nes savo esme tai skirtingo pobūdžio teisiniai santykiai, jiems konstatuoti būtina įvertinti konkrečias atitinkamų teisės normų taikymo sąlygas, nustatyti šių sąlygų buvimą patvirtinančias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas vertino ieškovės nurodytą faktinį reikalavimo (ieškinio) pagrindą bei atsakovo atsikirtimus į jį ir iš nustatytų aplinkybių bei kitų bylos duomenų konstatavo, kad nėra pagrindo taikyti CK 6.237 straipsnyje įtvirtintas teisės normas, susijusias su be pagrindo įgyto turto priteisimu. Ieškovės šioje byloje nurodytas faktinis pagrindas atitiko be pagrindo įgyto turto teisinį pagrindą, tačiau ieškinys atmestas, neįrodžius visų reikalingų jo taikymo prielaidų. Teismas negalėjo suformuoti naujo faktinio pagrindo ir aiškintis tokių aplinkybių, kurių ieškovas nenurodo ir neprašo aiškintis.

1.4.       Pirmosios instancijos teismas siūlė ir sudarė sąlygas ieškovei tikslinti savo ieškinį ir jo faktinį bei teisinį pagrindą. Ieškovė byloje buvo atstovaujama profesionalaus teisininko (nemokumo administratoriaus, advokato), tačiau nepasinaudojo teise keisti ieškinio pagrindą, tikslinti pareikštus reikalavimus ir (ar) pasirinkti kitą savo teisių gynimo būdą. Nagrinėjama byla nėra susijusi su viešojo intereso apsauga ir nepriskiriama vadinamųjų nedispozityviųjų bylų kategorijai, kuriose teismas turi būti aktyvus. Dėl to teismas negalėjo imtis iniciatyvos ir toms pačioms faktinėms aplinkybėms taikyti civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas.

1.5.       Jeigu ieškovė būtų reiškusi reikalavimą atlyginti žalą, tokiu atveju ji būtų privalėjusi įrodinėti civilinės atsakomybės sąlygas, o atsakovas būtų atsikirtinėjęs, kad šios civilinės atsakomybės sąlygos neegzistuoja. Kitaip tariant, atsakovas būtų teikęs visai kitus atsikirtimus į ieškovės ieškinį. Dėl šios priežasties skundžiamas sprendimas atsakovui buvo siurprizinis, kadangi buvo nustatytos jo civilinės atsakomybės sąlygos, prieš tai jam neleidus tinkamai atsikirsti ir paneigti tokių sąlygų egzistavimą. 

1.6.       Pirmosios instancijos teismo išvados dėl atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio ir kaltės) neatitiko ieškovės įrodinėto faktinio jo pareikšto savarankiško reikalavimo dėl be pagrindo įgyto turto. Teismas išnagrinėjo bylą peržengdamas reikalavimo faktinę apimtį ir suvaržydamas atsakovo teisę apsiginti nuo civilinės atsakomybės taikymo bei teikti poziciją šiuo klausimu, taip pažeidė civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą ir teismo pareigą išnagrinėti ginčą neperžengiant ginčo šalių nustatytų ribų, taip pat atsakovo teisę į teisminę gynybą. Tai sudaro pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą ir ieškinį atmesti.

1.7.       Jeigu apeliacinės instancijos teismas nesutiktų su atsakovo argumentais dėl ieškinio ribų peržengimo, atsakovas taip pat pažymi, kad ieškovė neįrodinėjo ir neįrodė atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų. Ieškovė neįrodė, kad atsakovas atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, o vien piniginių lėšų (18 634 Eur) išgryninimas iš banko sąskaitos nėra neteisėtas veiksmas. Juolab, kad atsakovas, išimdamas iš įmonės banko sąskaitos, turėjo tokią teisę, nes veikė kaip įmonės vadovas (ABĮ 37 straipsnio 8 dalis).

1.8.       Šiuo atveju būtent ieškovė turėjo įrodyti ir aplinkybę, kad pinigai nebuvo panaudoti įmonės veikloje ir pasisavinti atsakovo, tačiau šios aplinkybės ieškovė neįrodė. Byloje egzistuoja nustatyta aplinkybė, jog nei ieškovė, nei atsakovas nedisponuoja įmonės buhalterinės apskaitos dokumentais. Atsakovui nėra žinoma šių dokumentų buvimo vieta dėl paskutiniojo įmonės direktoriaus mirties. Taigi negalima reikalauti iš atsakovo, kuris faktiškai neturi savo žinioje bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų ir jų gauti neturi jokių galimybių, jog jis įrodytų, kokiu tikslu buvo panaudoti iš bendrovės banko sąskaitų paimti pinigai. Be to, priešingai nei įrodinėjo ieškovė, atsakovas neturėjo pareigos kaip buvęs įmonės vadovas saugoti buhalterinės apskaitos dokumentų.

1.9.       Atsakovas buvo aktyvus ir pagal situacijoje susiklosčiusias galimybes į bylą teikė įrodymus, kurie leidžia manyti, jog pinigai buvo panaudoti įmonės veikloje. Byloje esantys įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti tikėtiną išvadą, kad pinigai buvo panaudoti atsiskantant su darbuotojais. Šią išvadą patvirtina ir byloje pateikti VSDFV Kauno skyriaus duomenys apie tai, kad po 2020 m. rugsėjo 13 d. įmonė turėjo darbuotojų, jiems mokėjo darbo užmokestį ir teikė informaciją apie jų draudžiamąsias pajamas bei nuo jų mokėtinas įmokas, kurios sudaro bendrą 7 978,83 Eur sumą. 

1.10.       Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino įrodymų apie tai, kad po 2020 m. rugsėjo 13 d. įmonė vykdė veiklą ir išrašė bei gavo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitas faktūras iš kontrahentų. Didžioji dalis šių kontrahentų nepateikė kreditorinių reikalavimų bankroto byloje, kas leidžia manyti, kad su jais buvo atsiskaityta. Iš trečiųjų asmenų pateiktų duomenų matyti, kad ieškovei kontrahentai išrašė PVM sąskaitas faktūras už 15 192,71 Eur sumą. Sudėjus šią sumą su darbuotojams išmokėta darbo užmokesčio suma (7 978,83 Eur), gaunama bendra 23 171,54 Eur suma, kuri gerokai viršija iš banko sąskaitos išgrynintų pinigų sumą (18 634,00 Eur).

1.11.       Vadovaujantis įrodymų pakankamumo taisykle, šioje byloje labiau tikėtina, kad atsakovas nuo įmonės banko sąskaitos išimtus pinigus panaudojo atsiskaityti su įmonės darbuotojais ir kontrahentais, t. y. įmonės veikloje. 

13.       Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriuo prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie esminiai argumentai:

2.1.       Atsakovas tik deklaratyviai teigia ir bando įtikinti apeliacinės instancijos teismą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas pažeidžiant procesinės teisės normas, susijusias su ginčo šalių ginčo teisiniu kvalifikavimu ir dispozityvumo principu, taip pat su įrodymų vertinimu ir įrodinėjimo naštos paskirstymu, todėl turi būti panaikintas, o ieškovės ieškinys atmestas.

2.2.       Pats atsakovas sutinka, kad, nors besikreipiantis į teismą asmuo privalo nurodyti ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą.

2.3.       Byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Tuo tarpu atsakovo nurodyti argumentai dėl ieškinio ribų peržengimo neatlaiko elementarios kritikos ir negali būti pagrindu apeliacinės instancijos teismui peržiūrėti iš esmės teisingą bei teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

2.4.       Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju buvęs vadovas (atsakovas) pinigus išgrynino turėdamas teisėtą pagrindą, dėl to taikomas civilinės deliktinės atsakomybės institutas už valdymo organui (vadovui) įstatymais nustatytų imperatyvių pareigų pažeidimą. Todėl įrodžius pareigų, nustatytų CK 2.87 straipsniu, pažeidimą, minėtam atsakovui taikyta civilinė, o ne materialinė atsakomybė. Tuo pačiu, teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad įvertinus ieškovės nurodytą faktinį ieškinio pagrindą ir atlikus ginčo šalių teisinių santykių kvalifikavimą, atsakovas, kaip buvęs įmonės vadovas, atliko vadovui būdingas funkcijas (išgrynino iš sąskaitos pinigines lėšas ir jomis disponavo), t. y. turėjo fiduciarines pareigas veikti išimtinai juridinio asmens interesais.

2.5.       Atsakovas teigdamas, kad pinigines lėšas panaudojo darbuotojų darbo užmokesčiui bei apmokėdamas prekes ir paslaugas, negalėjo konkretizuoti savo teiginių. Atsakovas negalėjo nurodyti nei kokia pinigų dalis buvo skirta darbuotojams, už kokį laikotarpį buvo mokami pinigai, kokios paslaugos ar prekės buvo apmokėtos, kokiam projektui jos buvo skirtos. Atsakovas kaip įmonės vadovas turėjo veikti įmonės interesais, tačiau nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių, kad įmonės pinigines lėšas panaudojo būtent įmonės interesams. Taigi, iš esmės pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra nei teisinio nei faktinio pagrindų. Jokių kitų, motyvų ir argumentų, kurie būtų verti teisinio diskurso ar į kuriuos reikėtų atsiliepti, atsakovas nenurodė.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

14.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

 

Dėl faktinių bylos aplinkybių

 

15.       Nagrinėjamu atveju nustatytos šios bylai reikšmingas faktinės aplinkybės:

 

-       Kauno apygardos teismas 2022 m. sausio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-622-555/2022 iškėlė ieškovei bankroto bylą (nutartis įsiteisėjusi);

-       2022 m. birželio 15 d. nutartimi Kauno apygardos teismas atstatydino nemokumo administratorę UAB „Nemokumo administratoriai“ ir bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Santesta“ nemokumo administratoriumi paskyrė M. K.. Minėta teismo nutartis įsiteisėjo 2022 m. birželio 24 d.;

-       Juridinių asmenų registro išrašas patvirtina, kad atsakovas buvo ieškovės vadovas ir vienintelis akcininkas laikotarpiu nuo 2020 m. gegužės 27 d. iki 2021 m. birželio 17 d. Nuo 2021 m. birželio 17 d. įmonės vadovu buvo V. G., kuris mirė (duomenys neskelbtini);

-       Atsakovas laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 18 d. iki 2020 m. rugsėjo 13 d. (2020 m. rugsėjo 11 d.), būdamas ieškovės vadovu, išėmė iš ieškovės sąskaitų Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), esančių AS ,,Citadele banka“ Lietuvos filiale, 18 634,00 Eur.

 

Dėl apeliacijos objekto

 

16.       Nagrinėjamu atveju ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo 18 634 Eur sumą. Ieškinyje nurodė, kad atsakovas, būdamas ieškovės vadovu, laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 18 d. iki 2020 m. rugsėjo 13 d., išėmė iš sąskaitų 18 634 Eur be jokio pagrindo, todėl privalo juos grąžinti. Ieškovės teigimu, egzistuoja visos sąlygos būtinos be pagrindo įgyto turto grąžinimo instituto taikymui. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį tenkino, tačiau taikydamas ne CK 6.237 straipsnį, kuris reglamentuoja be pagrindo įgyto turto grąžinimą, o civilinės deliktinės atsakomybės institutą. Atsakovas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti.

17.       Taigi, apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo patenkintas ieškovės ieškinys, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

 

Dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių tinkamo kvalifikavimo ir ieškinio ribų (ne)peržengimo

 

18.       Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog nėra pagrindo iš jo priteisti 18 634 Eur sumą kaip be pagrindo įgytą turtą. Tačiau atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismu, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas priteisti ieškovei iš jo 18 634 Eur sumą, taikant civilinės deliktinės atsakomybės normas. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, kad yra pagrindas taikyti jo atžvilgiu civilinę deliktinę atsakomybę, pakeitė ieškinyje nurodytą faktinį ir teisinį pagrindą, tokiu būdu peržengė ieškiniu nustatytas ribas, pažeidė jo teisę į teisminę gynybą, šalių dispozityvumo principą ir kt. Teisėjų kolegija su atsakovo argumentais iš dalies sutinka.

19.       Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktus ieškovas ieškinyje privalo nurodyti reikalavimą (ieškinio dalykas) ir aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas). Remiantis dispozityvumo principu (CPK 13 straipsnis) ieškinio faktinį pagrindą ir ieškinio dalyką, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, pasirenka ir gali keisti tik ieškovas. Tuo tarpu atsakovas nuo pareikšto ieškinio ginasi atsiliepimo į ieškinį (CPK 142 straipsnis) ar priešieškinio (CPK 143 straipsnis) forma.

20.       Teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015; 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2019, 41 punktas). 

21.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė pateikė ieškinį dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo instituto atsakovo atžvilgiu taikymo. Ieškinio pagrindas buvo grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis dėl, ieškovės vertinimu, atsakovo be pagrindo išgrynintų pinigų iš jos banko sąskaitų negrąžinimo. Ieškovės nuomone, atsakovo, kaip buvusio vadovo, veiksmai, nuimant pinigus iš banko sąskaitų, nesant tam pagrindo, sudarė pakankamą pagrindą taikyti jo atžvilgiu be pagrindo įgyto turto grąžinimo institutą. Atsakovas nuo pareikšto ieškinio gynėsi atsiliepimo į ieškinį, tripliko forma, t. y. savarankiškų reikalavimų nereiškė, tačiau procesiniuose dokumentuose nurodė, kad pinigai buvo panaudoti įmonėms reikmėms, išmokant įmonės darbuotojams darbo užmokestį, atsiskaitant su kontrahentais už medžiagas ir kt.

22.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, priimdamas sprendimą, yra saistomas ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių ir negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali nustatyti tokių aplinkybių, kuriomis, reikšdamas reikalavimą, nesirėmė ieškovas, negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012; 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2014; 2015 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710-611/2015).

23.       Kaip minėta anksčiau, nagrinėjamoje byloje ieškovė nuosekliai laikėsi pozicijos, kad atsakovas, išimdamas iš jos banko sąskaitų pinigines lėšas, nepagrįstai praturtėjo prašoma priteisti pinigų suma. Ieškovė neprašė priteisti pinigines lėšas iš atsakovo, taikant civilinės deliktinės atsakomybės institutą. Be to, ieškovė ieškinyje nebuvo nurodžiusi faktinių aplinkybių, susijusių su civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų egzistavimu. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentais, nurodytais apeliaciniame skunde, kad be pagrindo įgyto turto institutas ir civilinės deliktinės atsakomybės institutas yra iš esmės skirtingo pobūdžio pažeistų teisių gynybos būdai, kuriems taikyti ir (ar) konstatuoti įrodinėjamos, vertinamos ir nustatinėjamos skirtingos faktinės aplinkybės.

24.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas nurodyta anksčiau, konstatuoja, kad ieškovei pasirinkus savo teisių gynimo būdą – reikalauti pinigų iš atsakovo kaip be pagrindo įgyto turto grąžinimo, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo taikyti kito, ieškovės neįrodinėto teisių gynimo būdo – civilinės deliktinės atsakomybės atsakovui taikymo.

25.       Taigi, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą tenkinti ieškovės reikalavimą jame nenurodytu faktiniu pagrindu, išnagrinėjo bylą peržengdamas ginčo šalių nustatytas ribas. Tačiau teismas nesutinka su atsakovo argumentais, kad dėl šios priežasties yra pagrindas panaikinti priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris, teisėjų kolegijos vertinimu, yra iš esmės teisingas ir pagrįstas.

26.       Teisėjų kolegija pažymi, kad procesinės teisės normų pažeidimas, gali būti pagrindu panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą tik tada, jeigu dėl padaryto pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla ir šio pažeidimo negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas (CPK 329 straipsnis). CPK 330 straipsnis numato, kad materialinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti, jeigu pirmosios instancijos teismas netinkamai jas pritaikė arba išaiškino. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad materialiosios teisės normų pažeidimas, netinkamas jų taikymas ar aiškinimas negali būti pagrindas perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kai tokius pažeidimus gali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas, atitinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2009).

27.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai sprendime nurodė, kad nėra pagrindo šiuo atveju taikyti CK 6.237 straipsnio ir priteisti ieškovės prašomą sumą iš atsakovo kaip be pagrindo įgytą turtą.

28.       CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2012; 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014; 2014 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014; kt.).

29.       Nepagrįsto praturtėjimo institutą reglamentuoja CK 6.242 straipsnis. Pagal CK 6.242 straipsnio 1 dalį, be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas, t. y. kreditoriui iš skolininko priteisiama jo turėta turtinė nauda, į kurią turi teisę kreditorius. Ieškiniui dėl nepagrįsto praturtėjimo patenkinti turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos.

30.       Kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos tokios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: pirma, turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų. Antra, turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita). Nepagrįsto praturtėjimo priteisti negalima, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių. Trečia, turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo. Ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį. Šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016 67 punktas; 2017 m. kovo 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2017 18 punktas; 2018 m. spalio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018 28 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika; kt.).

31.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pirmiau įvardytos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos yra kumuliatyvios – bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja galimybę taikyti šį teisių gynimo būdą pažeistai materialiajai subjektinei teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-695/2020 28 punktas).

32.       Bylose dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Kaip nurodė kasacinis teismas, reikalavimas įrodyti, kad atsakovas gavo turtą be teisinio pagrindo, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, tačiau teisinis pagrindas gauti turtą gali būti labai įvairus, taigi tai reikštų reikalavimą ieškovui paneigti bet kokį įmanomą atsakovo turto gavimo pagrindą, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lot. probatio diabolica) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013). Priešingai, jei atsakovas mano, kad gavo turtą esant teisiniam pagrindui, jis turi būti pajėgus įrodyti konkretaus pagrindo buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-1075/2018 24 punktas).

33.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju yra (buvo) nustatytos visos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos.

34.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas iš banko sąskaitų išėmė ieškovės prašomą priteisti sumą, t. y. 18 634 Eur. Dėl šios aplinkybės ginčo tarp šalių nekilo (pirmoji sąlyga). Akivaizdu, kad dėl atsakovo veiksmų, t. y. 18 634 Eur piniginių lėšų iš banko sąskaitų nuėmimo, ieškovė patyrė nuostolius, nes jos turimos piniginės lėšos sumažėjo 18 634 Eur suma (antroji sąlyga). Tarp ieškovės turto sumažėjo ir atsakovo praturtėjimo yra priežastinis ryšys (trečioji sąlyga).

35.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas išgrynino pinigines lėšas iš ieškovės banko sąskaitų būdamas ieškovės vadovu. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad minėta aplinkybė, t. y. jog atsakovas išgrynino pinigus, būdamas ieškovės vadovu, patvirtina, kad atsakovas atliko veiksmus, turėdamas tam tikrą teisinį pagrindą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo vertinimu, neegzistavo ketvirtoji nepagrįsto praturtėjimo sąlyga. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada nesutinka dėl žemiau nurodytų argumentų.

36.       Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kitų (sutartinių, deliktinių) šalių santykių buvimas savaime neužkerta galimybės taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisykles tuo atveju, kai turtas, kurį reikalaujama priteisti, buvo vienos šalies perduotas, o kitos įgytas nesant iš tų santykių kylančios prievolės jį perduoti. Tuo atveju, kai šalis, kurių viena reikalauja grąžinti kitai sumokėtas sumas kaip sumokėtas be pagrindo, sieja sutartiniai teisiniai santykiai, reikia įvertinti, ar mokėjimai atlikti pagal sutartį, ar kitu teisiniu pagrindu, ar be pagrindo. Vien sutartinių santykių tarp šalių buvimas nepaneigia galimybės vienos šalies kitai perduotą turtą išreikalauti remiantis nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisyklėmis, kai pagal sutartį tas turtas neturėjo būti perduotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2019 m. kovo 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-915/2019 18 punktas; 2019 m. lapkričio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-354-701/2019 18 punktas; 2021 m. gruodžio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-316-421/2021 34 punktas; 2023 m. liepos 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-222-313/2023 24 punktas).

37.       Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai šalis sieja teisiniai santykiai ir, vykdydama iš šių teisinių santykių kylančią prievolę, šalis ją įvykdo didesne apimtimi, nei reikalauja prievolės pobūdis, tai viršijantis prievolės apimtį įvykdymas neturi teisinio pagrindo, nepaisant to, jog jį atlikdamas asmuo išreiškė savo valią dėl būtent tokios įvykdymo apimties. Šiuo atveju kaip teisinis turto gavimo pagrindas vertintinas ne pats prievolės įvykdymo sandoris (lėšų pervedimas, turto perdavimas ar pan.), bet tas teisinis pagrindas (teisiniai santykiai), kuris lėmė atitinkamą prievolės įvykdymo apimtį. Priešingu atveju, jei prievolės įvykdymas pats savaime būtų vertinamas kaip turto gavimo pagrindas, nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas prarastų praktinį veiksmingumą, o kiekvienas, net ir atsitiktinis turto gavimas turėtų būti vertinamas ginčijant to turto perdavimo sandorį. Tai neatitiktų CK įtvirtintos teisių gynimo sistemos, kurioje nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas be pagrindo užima savarankišką vietą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-915/2019 21 ir 23 punktai).

38.       Taigi, kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad nepagrįstu praturtėjimu be teisinio pagrindo laikomas ne tik toks atvejis, kai absoliučiai nėra teisinio pagrindo gauti turto ir, nepaisant to, asmuo nepagrįstai, nesąžiningai gauna tiesioginės turtinės naudos, bet ir toks atvejis, kai asmuo turi teisinį pagrindą reikalauti ir (ar) gauti atitinkamą materialųjį turtą ar lėšas, tačiau jų gauna daugiau, nei turėtų pagal teisinį pagrindą.

39.       Be to, Lietuvos apeliacinis teismas iš esmės analogiško pobūdžio byloje yra išaiškinęs, kad vien tik ta aplinkybė, kad atsakovas tuo metu, kai išėmė grynuosius pinigus iš banko sąskaitų, buvo ieškovės vadovu, negalėjo ir negali būti pakankamu pagrindu netenkinti ieškinio reikalavimų, grindžiamų nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo institutu (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-517-790/2023).

40.       Nagrinėjamu atveju atsakovas, kaip minėta anksčiau, bylos nagrinėjimo metu tvirtino, kad pinigų suma, kurią prašo priteisti ieškovė, buvo panaudota įmonės veikloje, t. y. atsiskaitant su darbuotojais ir su įmonės kontrahentais. Taigi, iš esmės atsakovas bylos nagrinėjimo metu teigė ir įrodinėjo, kad ieškovės prašomus priteisti pinigines lėšas nuimti iš ieškovės banko sąskaitų turėjo teisinį pagrindą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas minėtas atsakovo nurodytas faktines aplinkybes aiškinosi, tyrė ir vertino į bylą pateiktus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu neįrodė, jog piniginės lėšos buvo panaudotos įmonės veikloje (žr. ginčijamo sprendimo 16–27 punktus, taip pat šios nutarties 9–10 punktus). Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo atliktų įrodymų tyrimu ir vertinimu ir padaryta išvada sutinka, dėl to plačiau šiuo aspektu nepasisako. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovui neįrodžius, kad piniginės lėšos buvo panaudotos įmonės veikloje, darytina išvada, kad piniginės lėšos, kurios buvo išimtos iš banko sąskaitų, liko pas atsakovą nesant tam jokio teisinio pagrindo, todėl konstatuotina, kad egzistuoja ir ketvirtoji nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlyga.

41.       Teisėjų kolegijos vertinimu, egzistuoja ir kitos nepagrįsto praturtėjimo sąlygos, nes nepagrįstas praturtėjimas egzistavo pareiškiant ieškinį (penktoji sąlyga). Be to, ieškovė, kurios turtas sumažėjo, nebuvo prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos (šeštoji sąlyga). Ieškovė negalėjo apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais (septintoji sąlyga).

42.       Dėl septintosios sąlygos egzistavimo pažymėtina, kad kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, jog, teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje vertinamas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-378/2022 50 punktas; 2023 m. liepos 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-222-313/2023 23 punktas; kt.).

43.       Pažymėtina, kad šiuo atveju ieškovę ir atsakovą siejo tam tikri teisiniai santykiai, t. y. atsakovas buvo įmonės vadovas, tačiau bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad piniginės lėšos, išimtos iš banko sąskaitų, liko pas atsakovą nesant tam jokio teisinio pagrindo. Taigi, sutartinėmis ir (ar) deliktinėmis teisės normomis ieškovas savo teisių apginti negali. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad kitų CK normų pagrindu ieškovė, sprendžiant ginčą pagal šioje byloje esančią medžiagą, taip pat gintis negali, todėl galėjo būti taikomas subsidiarus teisių gynimo būdas – nepagrįsto praturtėjimo institutas.

44.       Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas nurodyta ir nustatyta anksčiau, konstatuoja, kad  bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybes suponuoja išvadą, jog yra visos sąlygos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymui. Atsižvelgiant į tai, atsakovui kyla pareiga ieškiniu prašomą pinigų sumą grąžinti ieškovei (CPK 178, 185 straipsniai).

45.       Pirmosios instancijos teismas, kaip minėta anksčiau, netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusį teisinį santykį, taip pat padarė nepagrįstas išvadas dėl kai kurių nepagrįsto praturtėjimo instituto sąlygų egzistavimo. Šios pirmosios instancijos teismo padarytos klaidos ištaisytinos apeliacinės instancijos teismo, konstatuojant, kad atsakovas ieškovės atžvilgiu turi atsakyti taikant CK 6.237–6.242 straipsnių normas, reglamentuojančias nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutą.

 

Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

 

46.       Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad apelianto apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo skundžiamą sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

47.       Atmetus apeliacinį skundą, apeliantui bylinėjimosi išlaidos, turėtos apeliacinės instancijos teisme, nepriteisiamos. Ieškovė prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau jų dydį patvirtinančių įrodymų iki bylos iš esmės išnagrinėjimo pabaigos, nepateikė.

48.       CPK 98 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. 

49.       Atsižvelgiant į tai, ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetamas, kaip nepagrįstas.  

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Kauno apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos. 

 

Teisėjai        Evaldas Burzdikas

 

                Edvardas Paliokas

                                

                Jurgita Sujetienė