Administracinė byla Nr. I-294-279/2017
Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00030-2017-0
Procesinių sprendimų administracinėse bylose kategorijos: 20.1.; 20.2.1.2.; 20.2.3.2.; 55.1.3.
(S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. liepos 14 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Čekanauskienė,
sekretoriaujant Aistei Kuliavcevaitei,
dalyvaujant pareiškėjui E. V.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato,
Teismas
n u s t a t ė:
pareiškėjas E. V. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2) kreipėsi į teismą ir prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK, atsakovo atstovas), priteisti 100,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde nurodė, teismo posėdyje paaiškino, kad laikotarpiais nuo 2016 m. birželio 23 d. iki 2016 m. liepos 1d. ir nuo 2016 m. rugpjūčio 26 d. iki 2016 m. rugsėjo 2 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) buvo konvojuotas ir laikomas Panevėžio AVPK areštinėje (toliau – ir Areštinė) pažeidžiant Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir suėmimo vykdymo įstatymas) nuostatas. Pareiškėjas Areštinėje praleido ilgiau nei penkias paras, dėl to neturėjo galimybės apsipirkti, 3 valandas per dieną praleisti lauke, mankštintis. Neteisėti atsakovo veiksmai sukėlė neigiamas emocijas, išgyvenimus ir nepatogumus. Pareiškėjas teigia, kad jam padaryta neturtinė žala, pažemintas orumas. Asakovo veiksmai pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 1 ir 3 straipsnius.
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujančio Panevėžio AVPK atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta tinkamai teisės aktų nustatyta tvarka. Atsakovo atstovas atsiliepimu teismui (b. l. 10-11) su pareiškėjo skunde išdėstytais teiginiais nesutiko, pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad į Panevėžio apygardos teisme (toliau – ir teismas) vyksiančius teismo posėdžius pareiškėjas turėjo būti pristatytas 2016 m. birželio 27, 29 ir rugpjūčio 30 d., todėl į Panevėžio AVPK Areštinę pareiškėjas buvo konvojuotas laikotarpiais nuo 2016 m. birželio 23 d. iki 2016 m. liepos 1d. (toliau – ir pirmas laikotarpis) ir nuo 2016 m. rugpjūčio 26 d. iki 2016 m. rugsėjo 2 d. (toliau – ir antras laikotarpis). Konvojavimai buvo vykdomi antradieniais ir penktadieniais pagal 2016 m. balandžio 15 d. Viešojo saugumo tarnybos prie vidaus reikalų ministerijos vado įsakymą ,, Dėl viešojo saugumo tarnybos prie vidaus reikalų ministerijos konvojavimo maršrutų patvirtinimo“ Nr. 47V-313 (toliau – ir konvojavimo įsakymas). Pirmu laikotarpiu pareiškėjas į Areštinę buvo pristatytas 2016 m. birželio 23 d. (ketvirtadienį), nes penktadienis ( 2016-06-24 ) buvo šventinė (nedarbo) diena, todėl norint užtikrinti pareiškėjo nuvykimą į teismo posėdį 2016 m. birželio 27 d. jis buvo konvojuotas iš anksto. Po teismo posėdžio nebuvo galimybės pareiškėją išvežti iš Panevėžio AVPK areštinės ir vėl jį pristatyti į Panevėžio apygardos teismą 2016 m. birželio 29 d., artimiausiu po posėdžio konvojumi 2016 m. liepos 1 d. (penktadienį) pareiškėjas buvo išvežtas į pataisos namus. Antru laikotarpiu pareiškėjas į Areštinę buvo atvežtas 2016 m. rugpjūčio 26 d. (penktadienį) ir 2016 m. rugpjūčio 30 d. pristatytas į teismą. Po posėdžio artimiausiu konvojumi 2016 m. rugsėjo 2 d. (penktadienį) buvo išvežtas. Areštinėje jis buvo laikomas trumpiausią įmanomą laiką, tinkamai vykdant teismo nutartį ir laiku pristatant pareiškėją į posėdžius. Panevėžio AVPK teigė, kad sutrumpinti pareiškėjo praleistą laiką Areštinėje nebuvo galimybių, nurodė, kad pareiškėjui buvo sudarytos galimybės pasivaikščioti ir naudotis dušu, be to pareiškėjas nepateikė jokių kilusią žalą įrodančių duomenų, todėl skundas yra nepagrįstas.
Skundas tenkinamas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas patyrė dėl galimai neteisėtų Panevėžio AVPK veiksmų, pažeidžiant suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatą.
Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtintos viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybei civilinė atsakomybė atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-2473/2013 ir kt.).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Be to, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1500/2013).
Neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu, todėl nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostata: suimtieji ikiteisminio tyrimo metu prokuroro motyvuotu nutarimu, o bylos nagrinėjimo teisme metu teisėjo ar teismo motyvuota nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) į teritorinės policijos įstaigos areštinę ne ilgiau kaip penkioms paroms, kad būtų galima atlikti procesinius veiksmus, jeigu procesinių veiksmų atlikimo negalima užtikrinti suimtiesiems esant tardymo izoliatoriuje arba dėl suimtųjų dalyvavimo bylų nagrinėjime teisme. Toks laikymas teritorinės policijos įstaigos areštinėje turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nebereikalinga. Šiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40, 41, 42, 43 straipsnius, nuostatos. Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras.
Analizuojamoje teisės normoje nustatyta, kad suimtieji teismo nutartimi iš pataisos namų ar tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) į teritorinės policijos įstaigos areštinę ne ilgiau kaip penkioms paroms dėl bylų nagrinėjimo teisme. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau- ir BPK) 246 straipsnis nustato, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą, kaltinamojo dalyvavimas teismo posėdyje yra būtinas, o pagal BPK 308 straipsnio 3 dalį, nuosprendis skelbiamas dalyvaujant kaltinamajam, jeigu teismas nenusprendžia kitaip. Sisteminė išvardintų teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, kad nuteistieji, atliekantys laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigose, dėl jų bylų nagrinėjimo teismuose gali būti laikomi teritorinių policijos įstaigų areštinėse ne ilgiau kaip penkias paras, esant bylą nagrinėjančio teismo (teisėjo) nutarčiai pristatyti nuteistąjį į teismo posėdį.
Byloje nėra ginčo, kad E. V. ginčo laikotarpiais buvo nuteistasis ir atliko jam ankstesniais teismų nuosprendžiais paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus nustato Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau- ir Bausmių vykdymo kodeksas). Pagal Bausmių vykdymo kodekso 2 straipsnį, šio kodekso numatytais atvejais valstybės institucijos priima teisės aktus bausmių vykdymo klausimais, kurie nustato Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų nuteistųjų teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką.
Bausmių vykdymo kodekso 67 straipsnyje nustatyta, kad nuteistųjų laikino palikimo kardomojo kalinimo vietose ir nuteistųjų perkėlimo iš pataisos įstaigų į kardomojo kalinimo vietas pagrindus ir tvarką, taip pat esančių kardomojo kalinimo vietose nuteistųjų teisinę padėtį nustato Baudžiamojo proceso kodeksas ir Suėmimo vykdymo įstatymas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismo nutartimis (b.1.17-18) teisėja B. Vidzėnienė nutarė, E. V. iš Alytaus pataisos namų per Šiaulių tardymo izoliatorių perkelti į Panevėžio AVPK areštinę ir pristatyti į teisiamuosius posėdžius, kurie vyko 2016 m. birželio 27, 29 ir rugpjūčio 30 d. Konvojavimą vykdė Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Kauno dalinio konvojaus pareigūnai vadovaudamiesi konvojavimo įsakymo 2.2.1 punktu, kuriame nustatyta, kad konvojavimas nustatytu maršrutu vykdomas (antradieniais ir penktadieniais).
Remiantis Panevėžio AVPK vyriausiojo specialisto L.Masiulio 2017 m. vasario 22 d. Tarnybiniu pranešimu ,,Dėl E. V. skundo“ (toliau – ir tarnybinis pranešimas)(b.1.12) nustatyta, kad pirmu laikotarpiu pareiškėjas į Areštinę buvo pristatytas 2016 m. birželio 23 d. (ketvirtadienį, nes buvo pakeista maršruto diena iš penktadienio, kadangi 2016 m. birželio 24d. šventinė (nedarbo) diena. Po teismo posėdžių 2016 m. birželio 27 ir 29 d. pareiškėjas artimiausiu etapu 2016 m. liepos 1 d. (penktadienį) buvo etapuotas. Teismas pažymi, kad pirmu laikotarpiu pareiškėjas Areštinėje praleido 8 paras. Antru laikotarpiu pareiškėjas, Kauno dalinio konvojavimo pareigūnų į Areštinę buvo etapuotas 2016m. rugpjūčio 26 d. dėl teismo posėdžio 2016 m. rugpjūčio 30 d. (antradienį) ir artimiausiu etapu 2016 m. rugsėjo 2 d. (penktadienį) buvo konvojuotas. Areštinėje pareiškėjas buvo laikomas 7 paras. Panevėžio AVPK teigia, kad Panevėžio AVPK nurodė, kad planiniai etapai vyksta (antradieniais ir penktadieniais), konvojavimai atlikti per trumpiausią įmanomą laiką, siekiant tinkamai įvykdyti Panevėžio apygardos teismo nutartį.
Suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas penkių parų terminas, kurio metu yra suvaržomos suimtųjų teisės – asmenis netaikomas suėmimo įstatymo 23 straipsnis (suimtųjų teisė paskambinti telefonu), 25 straipsnis (suimtųjų teisė gauti ir siųsti pinigines perlaidas), 26 straipsnis (suimtųjų teisė įsigyti literatūros ir rašomųjų reikmenų), 28 straipsnis (suimtųjų teisė apsipirkti tardymo izoliatoriaus parduotuvėje), 40 straipsnis (suimtųjų įtraukimas į darbą), 41 straipsnis (suimtųjų bendrasis ugdymas), 42 straipsnis (socialinis darbas ir užimtumas), 43 straipsnis (tardymo izoliatorių psichologinės tarnybos), todėl pažeidus įstatymo nustatytą terminą, prasitęsia ir suvaržymų taikymas. Įvertinus pareiškėjo skundo argumentus, atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo laikymo areštinėje trukmę, darytina išvada, kad Panevėžio AVPK pirmu ir antru laikotarpiu pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam tinkamomis sąlygomis (laikomas areštinėje ne daugiau 5 parų), todėl aptariamu atveju ši viešojo administravimo institucija neužtikrino pareiškėjo teisių įgyvendinimo. Todėl konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus yra pagrindas vertinti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.
Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013 ir kt.). CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Aptarta nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013; 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Pripažintina, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą neturtinę žalą atlyginant pinigine kompensacija. Atsižvelgiant į tai, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą).
Teisminėje praktikoje neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, taip pat tai, jog neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, taip pat kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Byloje nėra duomenų, jog Panevėžio AVPK būtų išskyręs pareiškėją iš kitų asmenų, dirbtinai siekęs sudaryti jam blogesnes kalinimo sąlygas, pažeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, ar kad dėl byloje nustatytų neteisėtų veiksmų pareiškėjui būtų kilę kokios nors ilgiau trukę pasekmės, nėra pagrindo pripažinti pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintus draudimus.
Teismas sprendžia, jog Panevėžio AVPK pažeidė suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatas, pareiškėjas Areštinėje praleido 8 ir 7 paras, nors suėmimo įstatyme numatytos ne daugiau kaip 5 paros, tai sudarė preiškėjui prielaidas patirti tam tikrus neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą. Pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis būtų nepatyręs, jei būtų buvę laikomasi teisės aktų nustatytų reikalavimų.
Pareiškėjo teiginys, kad laikant jį areštinėje jam nebuvo suteiktos 3 valandos per parą pasivaikščioti lauke teisiškai nepagrįstas, nes suimtųjų kalinimo tvarką reglamentuojančiuose teisės aktuose: Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnis ir suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis įtvirtina nuostatą, kad suimtieji turi teisę pasivaikščioti lauke 1 valandą per parą. Remiantis byloje atsakovei atstovaujančio Panevėžio AVPK pateiktu Areštinės žiniaraščiu (b.1. 19-26) teismas teigia, kad pareiškėjui buvo suteikiama galimybė pasivaikščioti gryname ore, todėl konstatuoti suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio pažeidimą nėra pagrindo.
Pareiškėjas skunde nedetalizavo iš neteisėtos veiklos kilusių padarinių, nepateikė duomenų, kad dėl pažeidimo patyrė ilgalaikių neigiamų pasekmių psichinei ar fizinei sveikatai, pažeidimas buvo trumpalaikis (pirmu laikotarpiu – 3 paros, antru laikotarpiu – 2 paros), byloje nėra įrodymų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, be to Panevėžio AVPK atsakydama į pareiškėjo prašymą informavo asmenį, kad jis areštinėje laikomas ilgiau nei numatyta suėmimo vykdymo įstatyme, kadangi konvojavimai vykdomi (antradieniais ir penktadieniais), todėl siekiant įgyvendinti Panevėžio apygardos teismo nutartį nėra galimybių pareiškėją konvojuoti, taipogi byloje nenustatyta, kad Panevėžio AVPK veikė nepateisinamai ar nepagrįstai. Įvertinęs aukščiau paminėtas aplinkybes Teismas sprendžia, jog šioje byloje nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės, į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas, pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Todėl pripažintina, kad laikotarpiu 2016 m. birželio 28 d. - 2016 m. birželio 30 d. ir 2016 m. rugpjūčio 31 d. - 2016 m. rugsėjo 1 d. buvo pažeistos pareiškėjo teisės, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a:
pareiškėjo E. V. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas tinkamas suėmimo vykdymo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.
Teisėja Nijolė Čekanauskienė