Baudžiamoji byla Nr. 1A-397-628/2016

                     Teisminio proceso Nr. 1-17-1-01376-2014-4                                                                                         Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.2.8.;

2.4.2.; 2.4.6.; 2.4.7.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės,

teisėjų  Albino Bielskio ir Algimanto Valantino,

sekretoriaujant Živilei Vološinienei,

dalyvaujant prokurorei Margaritai Valantiejienei,

gynėjui advokatui Kaziui Pėdnyčiai,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. B. ir advokato Šarūno Ivanausko apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 10 d. nuosprendžio, kuriuo:

J. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 str. 2 d. 8 p. ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Iš J. B. nukentėjusiojo A. S. naudai priteista 10 000 eurų nusikalstamais veiksmais padarytai neturtiniai žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

J. B. nuteistas už tai, kad 2014 m. liepos 13 d. apie 00.23 val., būdamas viešoje vietoje – kavinėje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini), įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei, trikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, priėjęs prie A. S. paprašė pridegti cigaretę, o A. S. atsakius, kad jis nerūko, t. y., dėl mažareikšmės dingsties, demonstruodamas niekinantį požiūrį į aplinkinius, pasitelkęs du nenustatytus asmenis – kitų kavinės lankytojų akivaizdoje, iš chuliganiškų paskatų, tyčia, alaus bokalu sudavė A. S. ne mažiau 2 smūgius į galvos sritį, padarydamas jam kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje kaktinėje momeninėje srityje, kairės pusės kaukolės skliauto ir pamato lūžį, kraujosruvas ir muštines žaizdas momens pakaušio srityje, vertinamus sunkiu sveikatos sutrikdymu. Tokiu būdu J. B. dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sužalojo A. S..

Apeliaciniu skundu nuteistasis ir jo gynėjas prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 10 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį, neįrodžius, kad J. B. dalyvavo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teismas netinkamai įvertino bylos duomenis, kuriuos pripažino įrodymais apelianto kaltei pagrįsti, padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias ir prieštaraujančias išvadas, jas iš esmės pagrindė prielaidomis, netinkamai vertindamas bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. reikalavimus.

Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas, apkaltinamąjį nuosprendį grindė liudytojų parodymais, kurie nėra nuoseklūs bei prieštarauja kitų liudytojų parodymams, ir šių prieštaravimų nepašalino. Pasak apelianto, liudytojų D. S., V. M., Č. K. (Ž.), P. Ž. parodymai, kad jis sudavė bokalu A. S., prieštarauja liudytojų L. K., A. D., S. R. parodymams. L. K. teisme parodė, kad bokalu A. S. sudavė ne jis (J. B.), o kitas asmuo, kuris buvo stambesnis, kai jis tuo tarpu buvo šalia (t. 2, b. l. 150). Parodymų atpažinimo metu, pastarasis E. Š. atpažino, kaip smūgiavusi bokalu (t. 1, b. l. 132-135). Liudytojo A. D. parodymais nustatyta, kad išbėgęs į kiemą, jis pamatė nukentėjusįjį kraujo klane ir E. Š. mojuojantį bokalu (t. 2, b. l. 163). L. R. parodė, kad iškarto po nukentėjusiojo sužalojimo matė E. Š. rankose sudužusį bokalą, bokalo duženas bei parodė, kad jis (J. B.) suduoti bokalu negalėjo, kadangi tuo metu buvo pargriautas, o nukentėjusysis buvo užgriuvęs ant jo (t. 2, b. l. 153).

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nors liudytojas D. S. paliudijo, kad matė, kaip jis (J. B.) sudavė nukentėjusiajam alaus bokalu per galvą, tačiau su šiuo liudytoju ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atliktas proceso veiksmas – parodymas atpažinti. Jam nebuvo nurodytas atpažinti nei jis (J. B.), nei E. Š.. Todėl mano, kad buvo padarytas proceso pažeidimas, dėl ko negalima vienareikšmiškai spręsti, kad šis liudytojas pagrįstai galėjo nurodyti jį (J. B.) kaip asmenį sudavusi bokalu A. S.. Juolab, kad šis liudytojas parodė, jog tai, kad būtent jis (J. B.) konflikto metu nukentėjusiajam sudavė bokalu, jis sprendė iš jo aprangos. Liudytojos parodė, kad nukentėjusiajam smūgiavęs asmuo buvo su treningais, o daugiau panašiai apsirengusių asmenų nebuvo (t. 2, b. l. 148), tuo tarpu tokie jo parodymai prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms, nes iš liudytojų S. R., L. K. ir K. D. parodymų matyti, kad asmenys, kurie dalyvavo muštynėse, buvo apsirengę vienodais treningais. Liudytojas L. K. parodė, jog vaikinams atvykus į barą, atkreipė dėmesį į tai, kad net dviejų iš jų net treningų spalva buvo vienoda (t. 2, b. l. 150). K. D. taip pat parodė, kad vaikinai buvo apsirengę vienodais treningais, jų net bruožai buvo panašūs, todėl juos sunku atskirti (t. 2, b. l. 155). Pasak apelianto, vertinant tai ir kartu turint omenyje liudytojų L. K., S. R. ir A. D. parodymus apie E. Š., galima spręsti, kad D. S. sąžiningai klysta nurodydamas įvykio aplinkybes. Juolab, kad ir pats D. S. yra parodęs, jog prieš pat įvykį jam buvo aptemę akyse (t. 2, b. l. 148), o liudytojas, baro savininkas, A. D. parodė, jog viskas įvyko vietoje, kuri nėra gerai apšviesta, šone (t. 2, b. l. 163). Tuo pačiu pažymima, kad liudytojo D. S. parodymai duoti teisminio nagrinėjimo metu ne tik, kad yra prieštaraujantys liudytojų parodymams, bet ir nėra nuoseklūs, kadangi jis iš pradžių tvirtino, kad antro konflikto metu kaltinamojo veido neįžiūrėjo, o vėliau teigė, kad atpažino iš veido ir aprangos (t. 2, b. l. 148). Atsižvelgiant į tai, mano, kad liudytojo D. S. parodymus ir jo (J. B.) atpažinimą reikėtų vertinti kritiškai.

Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad liudytojo P. Ž. teigimu, nukentėjusiajam bokalu sudavė būtent jis (J. B.), tačiau kartu jis parodė, kad neįsidėmėjo sudavusio bokalu veido. Apie tai, kad bokalu sudavė nukentėjusiajam asmuo, kuris dalyvavo pradiniame konflikte, jis sprendė iš aprangos, t. y. treningo (t. 2, b. l. 173). Tačiau, kaip jau buvo minėta ir nustatyta liudytojų parodymais, du asmenys dalyvavę muštynėse vilkėjo vienodais treningais. Mano, kad dėl to, nematydamas veido, liudytojas galėjo supainioti vaikinus su vienodais treningais, ypač atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiojo sužalojimas galimai bokalu įvyko menkai apšviestoje vietoje. Todėl, įvertinus tai, mano, kad negalima vienareikšmiškai spręsti, jog šis liudytojas su bokalu matė būtent jį (J. B.). Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismo išvada, jog P. Ž. parodymai patvirtina, kad nukentėjusiajam bokalu smūgiavo jis (J. B.), negali būti laikoma neabejotina ir teisinga. Iš šio liudytojo parodymų, taip pat negalima teigti, kad jis matė jį (J. B.) suduodant bokalu nukentėjusiajam, o ne E. Š., ypač vertinant liudytojų L. K., S. R., A. D. ir kt. parodymus.

Be šių aplinkybių, apeliantas nurodo, kad nors nukentėjusiojo žmona V. M. parodė, kad bokalu pastarajam sudavė jis (J. B.), tačiau ji taip pat parodė, kad antrojo konflikto metu iš baro išbėgo trys vaikinai, o pas jį (J. B.), rankoje buvo kėdė. Ši liudytoja teisiamojo posėdžio metu pripažino, kad dėl kėdės jo rankoje galėjo klysti, nes kėdę turėjo kitas muštynių dalyvis (t. 2, b. l. 104). Neatmeta, kad ji galėjo suklysti ir dėl aplinkybės, kad bokalą turėjo jis, nors iš tikro bokalo paėmęs nebuvo. Be to, apelianto manymu, šios liudytojos parodymai prieštarauja liudytojų L. K., S. R. ir A. D. parodymams, jog bokalą turėjo būtent E. Š., o ne jis (J. B.). Vertintina ir tai, kad vieta, kur buvo sužalotas nukentėjusysis, kaip jau minėta, buvo menkai apšviesta, o jis ir E. Š. buvo vienodai apsirengę. Pasak apelianto, šių aplinkybių visumos, nustatydamas faktines aplinkybes, teismas nevertino.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog liudytojas L. K. vienareikšmiškai ir aiškiai parodė, kad bokalu nukentėjusiajam sudavė E. Š. ir atpažino jį iš fotonuotraukų (t. 2. b. l. 132-135). Apeliantas pažymi, kad liudytojas pastarąjį asmenį atpažino ne iš aprangos, ko padaryti įvykio aplinkybėmis nebuvo galimybės, bet iš veido bruožų ir kūno sudėjimo, parodydamas, kad bokalu smūgiavo stambesnis jaunuolis. Tačiau šių aplinkybių teismas taip pat nevertino, nepagrįstai atmetęs šio liudytojo parodymus ir klaidingai sprendęs, kad L. K. asmenis, kurie įvykio metu buvo prie A. S., matė tik iš nugaros. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad iš byloje esančių parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokolų matyti, jog protokole, kuriame L. K. neatpažino jo (J. B.), kaip pirminio konflikto dalyvio, yra prierašas, kad pirminį susistumdymą su nukentėjusiu liudytojas stebėjo iš nugaros. Tuo tarpu asmens parodymo atpažinti protokole liudytojas atpažino E. Š., kaip sudavusį bokalu, nurodant, kad liudytojas atpažino asmenį pagal veido bruožus ir kūno sudėjimą (t. 1, b. l. 129-135). Tokiu būdu mano, kad baudžiamojoje byloje esantys duomenys buvo naudojami tendencingai, atskirai nuo konteksto, iš esmės jais teismui manipuliuojant. Juolab, kad nuosprendyje liudytojo L. K. parodymai nepagrįstai ir subjektyviai laikomi nepaneigiančiais jo (J. B.) kaltės pabrėžiant, kad liudytojas, pamatęs pirmus du smūgius, nusisuko, o kiti liudytojai teigia, kad smūgių buvo daugiau nei du ir tam neprieštarauja specialisto išvados duomenys, iš kurių matyti, kad sužalojimai A. S. galvoje buvo padaryti suduodant bokalu ne mažiau kaip du kartus. Pasak apelianto, nėra aišku, ką pirmosios instancijos teismas šiuo argumentu norėjo pasakyti, ar tai, kad E. Š. sudavė kelis smūgius bokalu ir L. K. nusisukus bokalu A. S. per galvą sudavė dar ir jis (J. B.). Duomenų, kad du asmenys sudavė nukentėjusiajam per galvą bokalu, šioje baudžiamojoje byloje nėra, o jo kaltę paneigiantys bylos duomenys iš esmės nemotyvuotai atmesti.  Be to, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas jo kaltės klausimą, buvo nenuoseklus, nes jį (J. B.) teisinančiais bylos duomenimis, darydamas išvadas, nesiremia, o sprendžiant dėl E. Š. galimos nusikalstamos veikos padarant sunkų kūno sužalojimą nukentėjusiajam - jau remiamasi. Tai, anot apelianto, rodo prieštaringas teismo išvadas ir, kad teismas pats nėra pilnai įsitikinęs, jog jis (J. B.), o ne kitas asmuo, galimai E. Š., sunkiai sužalojo A. S..

Liudytojo S. R. parodymais taip pat nepatvirtinta įvykio versijos, kad A. S. bokalu sužalojo jis. Pastarasis parodė, kad po nukentėjusiojo sužalojimo matė bokalą E. Š. rankoje (t. 2, b. l. 154). Pasak apelianto, šio liudytojo parodymus vertinant kartu su baro savininko A. D. parodymais, taip pat L. K. parodymais, jog bokalą po grumtynių matė E. Š. rankose, galima daryti išvadą, kad E. Š. turėjo bokalą ir jį naudojo muštynėse. Juolab, kad teisme apklaustas nukentėjusysis A. S. parodė, kad smūgį iš šono gavo bandydamas apginti sūnų nuo pastarojo (J. B.) ir nuo jo draugo, o tuo metu jis (J. B.), jo draugas ir nukentėjusiojo sūnus buvo priešais jį. Todėl, pasak apelianto, net ir pagal nukentėjusiojo parodymus matyti, kad gaudamas smūgį iš šono nukentėjusysis matė jį (J. B.), prieš save. Nukentėjusysis paliudijo, kad puldamas ginti sūnaus, atkreipė dėmesį tik į jį (J. B.), nurodydamas, jog kitas gal davė smūgį (t. 2, b. l. 103). Tačiau, pastarasis nepaliudijo, kad būtent jis (J. B.) turėjo alaus bokalą ir tokie jo parodymai yra nuoseklūs, atitinka ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams. Pažymima, kad jei nukentėjusysis matė jį (J. B.) ir kitą asmenį prieš pat gaunant smūgį į galvos sritį, tuo metu kažkur turėjo būti ir trečias muštynių dalyvis, kurio buvimas neginčijamai nustatytas. Tokiu būdu, apelianto vertinimu spręstina, kad jis buvo šalia nukentėjusiojo, tačiau ne jo regėjimo lauke ir todėl galėjo suduoti bokalu nukentėjusiajam jam to nestebint. Tuo tarpu liudytojų D. S. ir V. M. parodymai yra prieštaringi, jais pastarieji parodė, kad nukentėjusiajam bokalu buvo smogta iš nugaros, o liudytojos Č. K. (Ž.) parodymais – smogta iš šono. Šių aplinkybių, anot apelianto, teismas nei atskirai, nei jų visete nevertino.

Vertinant A. S., D. S. ir V. M., kurie yra viena šeima, parodymus, apelianto nuomone, matyti, kad jie nesudaro bendro aiškaus vaizdo. Nukentėjusiojo aiškinimu, smūgį į galvos sritį jis gavo, kuomet sūnus D. S. buvo priešais jį, nors pats D. S. teigia, kad išgirdo ir pamatė smūgius bokalu atokiau, būdamas nukritęs tarp suolų. V. M., nors ir teigė stebėjusi muštynes, tačiau negalėjo konkrečiai nurodyti, kas kur stovėjo smūgių metu. Taigi šie liudytojai aplinkybes aiškina skirtingai, todėl priešingai nei sprendė teismas, mano, kad negalima teigti, jog jų parodymai yra papildantys vienas kitą ir neginčijamai patvirtinantys jo (J. B.) kaltę, iš kurių būtų galima daryti neabejotiną išvadą, kad būtent jis sudavė bokalu nukentėjusiajam.

Tuo pačiu apeliantas pažymi, kad vertinant E. Š. parodymus, darytina išvada, kad jie neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes jis apskritai neigė bet kokį dalyvavimą muštynėse, nors teismo nustatytomis įvykio aplinkybėmis, jis buvo aktyvus jų dalyvis, o pagal liudytojų parodymus, turėjo rankoje bokalą, juo mojavo, o vėliau fiksuota, kad rankoje turėjo bokalo duženas.

Apeliaciniu skundu ginčijama ir teismo išvada, kad jis (J. B.) davė nenuoseklius parodymus, nes anot apelianto, tai neatitinka bylos medžiagos ir faktinių aplinkybių. Teigia, kad tokia išvada nepagrįstai grindžiama tyrėjos N. L. parodymais. Akcentuojama, kad liudytoja buvo iškviesta gynybos iniciatyva, patvirtinti gynėjo su pastarąja buvusio pokalbio, kad nukentėjusįjį bokalu sužalojo E. Š.. Tuo tarpu nuosprendyje nepagrįstai teigiama, kad ši liudytoja paneigė kaltinamojo aiškinimą nurodžiusi, kad tokio pokalbio tarp jos ir kaltinamojo ar jo gynėjo niekada nebuvo, nors teismo posėdžio metu pastaroji parodė, kad gal toks pokalbis ir buvo, jog gynėjas atvykęs ir pasakęs, ką jam nurodęs J. B., jog bokalu daužė E. Š., bet kadangi tai nebuvo procesiniai veiksmai, ji tokio pokalbio neatsiminė (t. 2, b. l. 193). Anot apelianto, ši liudytoja nepaneigė, kaip nurodoma nuosprendyje, bet parodė teismui, kad ji neatsimena ar buvo toks pokalbis, taigi neatmetė, kad toks pokalbis buvo, o tai iš esmės liudija šiuo aspektu buvus kitokias aplinkybes, nei konstatavo teismas.

Be to, apelianto vertinimu, nors teismas padarė išvadą, kad pilnai pasitvirtino kaltinime nurodytos aplinkybės, tačiau tai pagrindė ne konkrečiais įrodymais, o apsiribojo tik įrodymų šaltinių įvardijimu, pažymėdamas, kad jo (J. B.) kaltė esą yra įrodyta nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, specialisto išvadomis ir kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Teismo išvada, kad sunkų kūno sužalojimą smogdamas bokalu nukentėjusiajam padarė jis (J. B.), neatitinka faktinių bylos aplinkybių bei prieštarauja kitiems, jį teisinantiems, liudytojų parodymams. Ši išvada, apelianto vertinimu, yra prieštaringa ir kitai teismo išvadai, kad sunkų sveikatos sutrikdymą A. S. galėjo padaryti E. Š., nes teismas priėmė pagrįstą nutartį pranešti prokurorui, kad E. Š. veiksmuose, sunkiai sužalojant nukentėjusįjį galimai yra BK 135 str. 2 d. 8 p. numatytos nusikalstamos veikos požymių. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad sunkius sužalojimus smūgiuojant bokalu A. S. padarė vienas asmuo (specialisto išvada, visų liudytojų parodymai). Mano, kad teismas, priimdamas jo (J. B.) atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, turėjo abejonių dėl jo kaltės arba bent jau buvo aiškiai nenuoseklus savo išvadose. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus šioje byloje vertino selektyviai, tuo pažeisdamas BPK 20 str. reikalavimus, o faktiniais bylos duomenimis darydamas tarpines išvadas ir galutinę išvadą dėl jo kaltės, manipuliavo, priderindamas juos prie kaltinamojo nuosprendžio.

Apeliantas pažymi, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo atliktas neišsamiai, kadangi nebuvo atlikti būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai, tokie kaip parodymai atpažinti, neišsamiai apklausti liudytojai, nepašalinti prieštaravimai jų parodymuose, neatliktos akistatos, vilkinamas tyrimas, taip prarandant galimybę nustatyti objektyvią tiesą šioje byloje. Kas, pasak apelianto, sąlygojo ir aplinkybę, jog buvo surašytas kaltinamasis aktas, neatitinkantis BPK 219 str. reikalavimų. Mano, kad kaltinamasis aktas kartu su byla turėjo būti perduotas (grąžintas) prokurorui, nes jis pagrįstas netinkamai nustatytomis aplinkybėmis ikiteisminiame tyrime ir šių aplinkybių neatitiko. Apelianto įsitikinimu, nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybės tinkamai gali būti išaiškintos tik išsamiai ištirtoje byloje atlikus visus įmanomus ikiteisminio tyrimo veiksmus esminių prieštaravimų pašalinimui, o ne skaidant bylą dėl esą jo (J. B.) kaltės, E. Š. bei kitų asmenų galimos kaltės, sunkiai sužalojant nukentėjusįjį.

Atsižvelgiant į šių apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių visumą, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą dėl jo kaltės, tinkamai nemotyvavo, kodėl atmeta jį teisinančius liudytojų parodymus ir kodėl šią išvadą grindžia vien jo kaltę esą įrodančiais liudytojų parodymais, nors esančių esminių prieštaravimų nepašalino iš esmės, teigdamas, jog labiau tikėtina, kad dėl nukentėjusiojo sužalojimo yra kaltas būtent jis (J. B.), o ne kitas asmuo, nors ir pranešė prokurorui, kad A. S. sunkų kūno sužalojimą galėjo padaryti visgi E. Š.. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog yra įrodymų nepakankamumas, jo kaltei pagrįsti, kadangi veikoje, kuria nukentėjusiajam padarytas sunkus kūno sužalojimas, jis nedalyvavo. Dėl to mano, kad apkaltinamasis nuosprendis turi būti panaikintas, neįrodžius jo dalyvavimo jam inkriminuotoje nusikalstamoje veikoje.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje gynėjas advokatas Kazys Pėdnyčia prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė Margarita Valantiejienė prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 10 d. nuosprendį nepakeistą.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliaciniu skundu keliamas J. B. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 135 str. 2 d. 8 p. pagrįstumo klausimas, nurodant, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė liudytojų D. S., V. M., Č. K. (Ž.), P. Ž. parodymais, kurie nėra nuoseklūs ir prieštarauja kitų liudytojų – L. K., A. D., S. R. parodymams, dėl ko teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių bei skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, tuo iš esmės ginčijant surinktų įrodymų vertinimą bei padarytų išvadų atitiktį nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Teisėjų kolegija, tokius apeliacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai nei teigiama skunde, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo J. B. padarytų konkrečių nusikalstamų veiksmų ir jų apimties. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs visus įrodymus ir juos tinkamai įvertinęs, pagrįstai pripažino, jog būtent J. B. nusikalstamais veiksmais (smūgių sudavimas bokalu į galvą) nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl J. B. padarytos nusikalstamos veikos, įvertintas jų visetas, ir priešingai nei teigiama skunde, nurodyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai. Nors nuteistojo tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas nepašalino kilusių prieštaravimų, tinkamai neįvertino bylos duomenų, kuriuos pripažino įrodymais jo kaltei pagrįsti, padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias ir prieštaraujančias išvadas, jas iš esmės grįsdamas netinkamai vertindamas bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis baudžiamojo proceso įstatymo normomis, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina vadovaudamasis BPK 20 str. 5 d. nustatytais reikalavimais. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymo normų, tiriant ir vertinant įrodymus, taikymo pažeidimų aukštesnės instancijos teismas nenustatė. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. BPK 20 str. 2 d. ir 5 d. nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Šioje byloje, įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą nuosprendį. Kolegija, išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, neturi pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų bei abejoti padarytomis išvadomis. Teismas išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl J. B. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė tam tikrus duomenis. Išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje esančius duomenis, pateikė itin išsamią jų analizę, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę, tuo tarpu apeliantų nesutikimas su teismo padarytomis išvadomis, nėra pagrindas keisti skundžiamą nuosprendį skunde nurodytais motyvais. Juolab, kad apeliantas, kaip matyti iš apeliacinio skundo, tik jam naudinga prasme interpretuoja bylos aplinkybes, įrodymus vertina vienpusiškai ir selektyviai, nesiejant jų tarpusavyje bei su kitais objektyviais bylos duomenimis.

Skundžiamu nuosprendžiu neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusysis A. S. 2014 m. liepos 13 d. dėl jo atžvilgiu pavartoto smurto buvo sunkiai sužalotas, tuo sukeliant ne tik jo sveikatai, bet ir gyvybei pavojingas pasekmes. Kad aptariamo įvykio metu A. S. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas nekyla abejonių, tai patvirtina byloje esantys rašytiniai duomenys: (duomenys neskelbtini) ligoninės pažyma, specialisto išvada (t. 1, b. l. 49, 54-55). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, nustatė, kad nukentėjusiajam sužalojimus (kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje kaktinėje momeninėje srityje, kairės pusės kaukolės skliauto ir pamato lūžį, kraujosruvas ir muštines žaizdas momens pakaušio srityje) nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis ir būdu (suduodant ne mažiau dviejų smūgių bokalu į galvą) padarė J. B.. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad J. B. veikos kvalifikavimui pagal BK 135 str. 2 d. 8 p. reikšmingas faktines aplinkybes teismas nustatė iš visumos bylos duomenų, gautų apklausiant tiek patį nuteistąjį J. B., tiek nukentėjusįjį A. S., liudytojus D. S., V. M., Č. K. (Ž.), P. Ž., L. K., A. D., L. D., P. T., K. D., S. R., ištiriant specialisto išvadas Nr. G 2850/14(01), Nr. G 2302/14(01), rašytinius bylos duomenis, kurie įstatymų nustatyta tvarka užfiksuoti atitinkamuose procesiniuose dokumentuose: parodymų patikrinimo vietoje, asmens parodymų atpažinti pagal jo nuotrauką, įvykio vietos apžiūros protokoluose.

Nuteistasis J. B. neigia jam inkriminuotus veiksmus, t. y. kad būtent jo veiksmais nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus sveikatos sužalojimas, teigdamas, kad bokalu A. S. smūgiavo ne jis, o kitas asmuo – E. Š., vienok, ką pagrįstai įvertino ir pirmosios instancijos teismas, jo paties pozicija aiškinant E. Š. dalyvavimą veikoje, tiek šios bylos ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nuosekli. Ikiteisminio tyrimo metu J. B. parodė, kad į barą – „(duomenys neskelbtini)“, pažiūrėti futbolo rungtynių jis atėjo vienas. Dėl kilusio tarpusavio konflikto su A. S., norėdamas išsiaiškinti situaciją, ketino prieiti prie nukentėjusiojo, tačiau kelią jam pastojo stambaus kūno sudėjimo vaikinas, kuris smūgiavo ir jį parvertė, dėl ko krito į krūmus, o A. S. užgriuvus ant jo iš viršaus, pastarasis smūgiavo jam rankomis. Po ko, jis išėjo iš baro. Jokių muštynių nematė, A. S. per galvą su bokalu nedaužė. Apie kilusias muštynes, nuteistojo teigimu, jis sužinojo iš baro savininkų – L. ir A. D.. Vėlesnėje apklausoje J. B. jau pripažino, kad į barą nuėjo kartu su E. Š., pastarojo drauge ir dar vienu draugu, kur buvo užpultas A. S.. Apie užpuolimą papasakojęs E. Š. ir jo draugui, pasiūlė eiti išsiaiškinti. Pastariesiems sutikus, nurodė A. S., kaip asmenį kaltą dėl kilusio konflikto. Anot apelianto, jis ėjo priekyje, o jam iš paskos E. Š. su draugu, kai prisiartino, stambaus kūno sudėjimo vaikinas jį parvertė ant žemės, nuo patirtų smūgių buvo lyg praradęs sąmonę, tačiau girdėjo duslų garsą – galimai smūgių sudavimo bokalu į galvą garsą, taip pat dūžtančio bokalo garsą. Atsigavęs pamatė iš baro išeinančius E. Š. su draugu bei kraujuota galva sėdintį nukentėjusįjį. Atsikėlęs irgi išėjo iš baro. Po ko, vėliau aptarė muštynes, bei E. Š. nurodė, kad jis A. S. sudavė ne daugiau 10 smūgių alaus bokalu. Šios apklausos metu J. B. parodė, kad ankstesnės apklausos metu pilnų parodymų nedavė, nes bijojo išduoti draugą E. Š. (t. 1, b. l. 169, 180-181). Teisminio bylos nagrinėjimo metu J. B. tvirtino, kad po muštynių jau ne E. Š., bet pastarojo draugė A. K. sakė, kad vos nutraukė E. Š. nuo nukentėjusiojo, nes jis pastarąjį būtų užmušęs. Taip pat nurodė, kad E. Š. neišdavė, nes bijojo, kad pastarasis gali susidoroti su juo, nes buvo neseniai grįžęs iš įkalinimo įstaigos. Taigi, nors J. B., duodamas parodymus apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes, buvo iš esmės nuoseklus aiškindamas, kad jis veiksmų sukėlusių nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą neatliko, t. y. kad pastarajam bokalu į galvos sritį nesudavė, tačiau dėl E. Š. dalyvavimo žalojant A. S., kiekvieną kartą duodamas parodymus, juos pildė vis naujomis aplinkybėmis.

Pažymėtina, kad esant prieštaringai pozicijai (parodymams), jos vertinimas atliekamas visų byloje surinktų įrodymų kontekste ir ja vadovaujamasi tiek, kiek ji neprieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams bei atitinka faktines bylos aplinkybes. Būtent tokį vertinimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų nuomone, šioje byloje ir atliko apygardos teismas. Nagrinėjamu atveju matyti, kad bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas, vertindamas J. B. pareikšto kaltinimo pagrįstumą, tokius jo parodymus vertino ir analizavo kartu su kitais byloje esančiais įrodymais ir jai rėmėsi tiek, kiek juos patvirtino ar paneigė kiti byloje esantys duomenys, ko pagrindu, byloje surinktų įrodymų analizės rezultate konstatavo, kad J. B. nukentėjusiojo atžvilgiu atlikti neteisėti veiksmai, pasibaigę pastarojo sunkiu sveikatos sutrikdymu, atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 str. 2 d. 8 p. požymius. Nors J. B. kategoriškai ir neigė savo kaltę, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo parodymus vertino kaip gynybinę versiją siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi jie prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams (liudytojų parodymams), kuriuos teismas pakankamai išsamiai išanalizavęs kartu su kitais bylos įrodymais (duomenimis užfiksuotais ikiteisminio tyrimo veiksmų protokoluose, specialisto išvadoje), įvertinęs tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, pripažino, kad J. B. dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sužalojo A. S.. Ir nors iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad baudžiamojo proceso teisės taikymo aspektu pirmosios instancijos teismo nuosprendis ginčijamas iš esmės nuorodomis į pažeidimus, padarytus šioje nagrinėjamojoje byloje, taikant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, tačiau kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BPK 20 str. 5 d. yra įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam išnagrinėjus ir patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamus duomenis. Nagrinėjamu atveju, šioje byloje nurodoma J. B. versija, kad jis nukentėjusiojo atžvilgiu jokių veiksmų susijusių su jo sveikatos sutrikdymu neatliko (bokalu į galvos sritį A. S. nesmūgiavo) buvo paneigta surinktų įrodymų visuma, visi teisingo procesinio sprendimo priėmimui reikšmingi duomenys buvo ištirti ir išanalizuoti, išdėstant jų vertinimo motyvus su kuriais sutinka ir apeliacinės instancijos teisėjų kolegija. Kolegijos vertinimu, byloje pakanka apelianto kaltės įrodymų padarius labai sunkų tyčinį nusikaltimą, kuriuo buvo sukeltos sunkios pasekmės.

Nors apeliacinio skundo argumentais akcentuojamas liudytojų D. S., V. M., Č. K. (Ž.), P. Ž. parodymų prieštaringumas kitų liudytojų parodymams, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas šių asmenų parodymus pagrįstai vertino kaip patikimus tiek, kiek jie sutapo tarpusavyje, neprieštaravo kitiems bylos įrodymams ir atitiko faktines bylos aplinkybes. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas motyvuotai pagrindė, kodėl vadovaujasi šių asmenų parodymais, duotais apie jiems žinomas bylai svarbias aplinkybes. Iš kartu su nukentėjusiuoju įvykio metu buvusių liudytojų D. S., V. M., Č. K. (Ž.), taip pat liudytojo P. Ž. parodymų nustatyta, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kilo konfliktas dėl menkavertės dingsties, kuris J. B. iniciatyva netrukus peraugo į muštines, kurių metu, šių liudytojų tvirtinimu, būtent J. B. A. S. smūgiavo bokalu į galvos sritį ir jį sužalojo. Liudytojas D. S. parodė, kad konfliktas kilo, nes nukentėjusysis atsisakė pridegti cigaretę J. B., nurodydamas pastarajam, jog jis nerūko ir eitų paprašyti kitų. Dėl ko įvykus susistumdymui, po jo J. B. į baro vidų nuėjo labai susinervinęs ir po kurio laiko iš jo išėjo jau su dviem vaikinais, kurių vienas užpuolė jį (liudytoją). Tuo metu, kai jis buvo mušamas, nukentėjusysis stovėjo priešais J. B. ir jie buvo pasiruošę muštis. Liudytojui nukritus ant žemės tarp dviejų stalų po to, kai į jį vieno iš kartu su J. B. buvusių asmenų buvo sviesta kėdė, matė, kaip J. B. priėjęs prie A. S., šiam iš nugaros su alaus bokalu sudavė kelis smūgius į galvos sritį. Bokalo sudužimą girdėjo po pirmojo smūgio nukentėjusiajam į galvą. Kad būtent J. B. smūgiavo A. S. bokalu abejonių nekilo, nes jį gerai įsidėmėjo, kai J. B. ginčijosi su nukentėjusiuoju pirmą kartą. Liudytojas šios savo pozicijos laikėsi ir atliekant parodymų patikrinimą vietoje. Liudytoja V. M. taip pat patvirtino, kad kilus konfliktui dėl menkavertės dingsties, J. B. iniciatyva konfliktas peraugo į muštynes. Pastarasis su dviem draugais mušėsi su nukentėjusiuoju A. S. ir liudytoju D. S.. Liudytoja taip pat patvirtino tai, kad nukentėjusiajam būtent J. B. iš nugaros bokalu sudavė į galvos sritį. Alaus bokalui sudužus, J. B. nesiliovė juo daužyti A. S. per galvą. Liudytojos tvirtinimu, ji tikra, kad būtent J. B. bokalu sudavė smūgius nukentėjusiajam per galvą, nes ji tai matė pati. Šią aplinkybę ji patvirtino ir asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu, kur ji atpažino J. B., kaip asmenį sužalojusį A. S.. Liudytoja Č. K. (Ž.) teisme patvirtino savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, kuriais be jau minėtų aplinkybių dėl kilusio konflikto, muštynių iniciatoriaus, taip pat parodė, kad asmuo sukėlęs konfliktą, alaus bokalu smogė A. S. į galvos šoną, nuo ko nukentėjusysis sukniubo, o pastarasis toliau jam smūgiavo bokalu į galvą, kol bokalas sudužo. Liudytojas P. Ž. taip pat nurodė, kad J. B. ir A. S. iš pradžių dėl kilusio konflikto susistumdė, o vėliau, jau po kurio laiko, matė, kaip trys jaunuoliai, tarp kurių buvo ir asmuo susistumdęs prieš tai su nukentėjusiuoju, puolė pastarąjį. Taip pat tai, kad būtent J. B. nukentėjusiajam bokalu trenkė per galvą, o kitas šio asmens draugas mušėsi su jaunuoliu, kurį gynė nukentėjusysis. Šis liudytojas kategoriškai tvirtino, kad būtent J. B., su kuriuo iš pradžių konfliktavo ir nukentėjusysis, sudavė pastarajam į galvą bokalu kelis smūgius.

Kolegija pažymi, kad byloje nėra objektyvių duomenų, leidžiančių manyti, kad šie asmenys duodami parodymus apie jiems žinomas įvykio aplinkybes būtų turėję pagrindą apkalbėti J. B.. Priešingai nei bandoma apeliuoti, šių liudytojų parodymai dėl esminių veikos padarymo aplinkybių buvo nuoseklūs, iš esmės vienodai pasakojant apie konflikto pradžią ir priežastį, taip pat J. B. vartoto fizinio smurto pobūdį. Ir nors šių asmenų parodymuose yra tam tikrų skirtumų, tačiau tai nelaikytina esminiais prieštaravimais byloje, o tuo pačiu ir pagrindu atmesti šių liudytojų nurodytas aplinkybes, kaip neteisingas. Tuo tarpu, šie neesminiai prieštaravimai, kolegijos vertinimu, pernelyg akcentuojami apeliaciniame skunde. Parodymų neatitikimas dėl kai kurių įvykio detalių (dėl smūgių bokalu sudavimo iš šono ar nugaros, apelianto buvimo vietos suduodant smūgius, asmens, turėjusio rankoje kėdę bei jos sviedimo į D. S. ir pan.) nesudaro pagrindo iš viso nesivadovauti aukščiau aptartų asmenų parodymais, tuo labiau, kad logiška ir natūralu, jog toks neesminių skirtumų atsiradimas paaiškinamas tuo, kad kilus muštynėms (sąmyšiui) kiekvienas iš šių asmenų, tuo pačiu momentu tiek tiesiogiai dalyvaudami muštynėse, tiek stebėdami besigrumiančius asmenis, buvo skirtingose pozicijose, skirtingu atstumu, kas ir galėjo įtakoti tam tikrų aplinkybių skirtingą vertinimą. Be kita ko, tokių asmenų parodymų patikimumas nustatomas vertinant parodymus kitų bylos duomenų visumoje, dėl ko daromos išvados, ar pakanka duomenų pripažinti bylos aplinkybes įrodytomis. Be to, tokių parodymų byloje buvimas, kolegijos nuomone, kaip tik parodo, kad liudytojai tarpusavyje parodymų nederino, o nurodė aplinkybes taip, kaip prisiminė. Taigi, kolegijos nuomone, apeliantų argumentai, susiję su šių asmenų parodymų vertinimu, nelaikytini pakankamais skundžiamą teismo procesinį sprendimą pripažinti nepagrįstu ir neteisėtu. Juolab, kad kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas, vertindamas J. B. pareikšto kaltinimo pagal BK 135 str. 2 d. 8 p. pagrįstumą, atsižvelgė ne vien tik į šių asmenų duotus parodymus, bet vertino juos kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, atlikdamas išsamią jų analizę.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo daryti ir išvados, kad liudytojai D. S., P. Ž. ir V. M. sąžiningai klysta, tvirtindami, jog asmuo, kuris A. S. bokalu smogė į galvą, yra J. B.. Pažymėtina, kad šie liudytojai tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu, kategoriškai tvirtino, jog asmuo trenkęs nukentėjusiajam bokalu yra J. B.. Jų parodymai esminėse aplinkybėse nuoseklūs, nekeliantys abejonių. Iš šių parodymų matyti, kad apeliantą šie asmenys atpažino apibūdindami kaip asmenį, kuris pradėjo konfliktuoti su nukentėjusiuoju ir kurio iniciatyva vėliau viskas peraugo į muštynes, taip pat pagal bendruosius sutampančius požymius. Ta aplinkybė, kad šie liudytojai nurodė kaltininką atpažįstantys ir iš aprangos, taip pat nelaikytina pakankamu pagrindu vertinti jų parodymus kritiškai. Be abejonės, kiekvieno iš šių asmenų vertinimas subjektyvus, atitinkantis jų asmeninį suvokimą. Toks apibūdinimas, atitinkantis kiekvieno iš jų subjektyvų suvokimą, iš esmės nepaneigė šių liudytojų vieningo tvirtinimo, jog būtent J. B. yra tas asmuo, kuris A. S. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą.

Tuo pačiu kolegija pažymi, kad nors liudytojui D. S. ir nebuvo parodytas nei J. B., nei E. Š., atpažinti BPK 191 str., 192 str. nustatyta tvarka, į ką apeliuojama apeliaciniame skunde, tačiau manyti, kad šis liudytojas galėjo suklysti nurodydamas asmenį sudavusį bokalu nukentėjusiajam A. S. į galvą, nėra jokio pagrindo. Nustatyta, kad liudytojas ne tik matė tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo vykusį pirminį konfliktą, bet ir pats betarpiškai dalyvavo po to, kai šis konfliktas peraugo į muštynes. Šis liudytojas nuosekliai nurodė, kad būtent apeliantas ir buvo tas asmuo, kuris vykusių grumtynių metu sužalojo jo tėvą, suduodamas bokalu pastarajam į galvą. Šias aplinkybes jis tvirtino tiek bylos tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu, todėl manyti, kad jis J. B. galėjo supainioti, neatpažinti ar iš viso sąžiningai klysti, nurodydamas įvykio aplinkybes, nėra jokio pagrindo. Tuo pačiu kolegija pažymi, kad parodymo atpažinti procesinį veiksmą netikslinga atlikti, jeigu nereikia specialiai nustatyti asmens, daikto ar objekto individualių požymių arba jie nustatyti kitais tyrimo veiksmais. Šiuo konkrečiu atveju J. B. asmenybė buvo nustatyta liudytojų, iš dalies nukentėjusiojo duotais parodymais, taip pat liudytojai V. M. atpažinus jį nuotraukoje, atliekant parodymų patikrinimą vietoje, kurio metu liudytojas D. S. patvirtino tas pačias aplinkybes, kurias nurodė ir jo apklausos metu. Taigi, asmenį sužalojusį nukentėjusįjį liudytojui D. S. nereikėjo atpažinti ir toks procesinis veiksmas nebuvo reikalingas. Be to, liudytojas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu patvirtino, kad bokalu A. S. į galvos sritį smūgiavo būtent J. B.. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad šis procesinis veiksmas pagal BPK 191 str. 1 d. nuostatas nėra imperatyvus. Taigi, nuteistojo tvirtinimas, kad neatlikus parodymo atpažinti procesinio veiksmo buvo padarytas proceso pažeidimas, dėl ko negalima vienareikšmiškai spręsti, kad liudytojas D. S. pagrįstai galėjo nurodyti J. B. kaip asmenį sudavusi bokalu A. S., nepagrįstas. Tai yra vienas iš daugelio ikiteisminio tyrimo procesinių veiksmų, tačiau įstatymai nenumato, kad toks procesinis veiksmas yra būtinas visose bylose ar su visais bylos proceso dalyviais. Šiuo atveju visos reikšmingos aplinkybės buvo nustatytos atliekant kitus procesinius veiksmus.

Kolegijos vertinimu, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, kiti byloje surinkti įrodymai nuteistojo parodymų iš esmės taip pat nepatvirtina. Nors liudytojais apklausti A. D., L. D., P. T., K. D., N. V. ir negalėjo tiksliai nurodyti, kuris iš muštynėse dalyvavusių asmenų nukentėjusiojo atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus sukėlusius pastarojo sveikatai sunkias pasekmes, tačiau kaip pagrįstai nurodė ir apygardos teismas, visi tvirtino matę tarp pastarųjų vykusį konfliktą ir šio konflikto pasekmes. Be to, pažymėtina ir tai, kad liudytoja apklausta K. D. parodė, jog jos manymu bokalu nukentėjusiajam į galvos sritį smūgiavo J. B., kaip ji pati teigė – tas asmuo, kuris ir pradėjo konfliktą. Gi šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurių nepaneigė ne tik visi kiti byloje apklausti liudytojai, bet ir nukentėjusysis su nuteistuoju, konfliktuoti su A. S. pradėjo būtent J. B.. Kolegija sutinka, kad liudytojais apklausti S. R. ir A. D. nepatvirtino, jog bokalu nukentėjusiajam trenkė būtent apeliantas, tačiau jie taip pat nepatvirtino, kad A. S. bokalu į galvą smūgiavo E. Š.. Liudytojo S. R. tvirtinimu, jis matė, kaip J. B. besimušant su A. S. prie jų buvo priėjęs ir E. Š., tačiau tai, kad jis būtų smūgiavęs nukentėjusiajam bokalu, nematė. Šis liudytojas taip pat negalėjo kategoriškai patvirtinti, jog būtent E. Š. rankose matė bokalo duženas. Tuo tarpu liudytojo A. D. aiškinimu, jis išėjęs į lauką, nukentėjusįjį pamatė jau gulintį kraujo klane, o šalia jo besimėtančias bokalo šukes. Be to, liudytojas parodė, kad kaip tik tuo metu E. Š. bokalu mojavo prieš nukentėjusiojo sūnų, ir šis bokalas nebuvo sudaužytas. Taigi šių liudytojų parodymai nepaneigia J. B. dalyvavimo nukentėjusiojo sužalojime. Kolegijos vertinimu, šie S. R. ir A. D. parodymai nors ir nepatvirtina, bet ir nepaneigia, jog smūgius nukentėjusiajam bokalu, galėjo suduoti ir nuteistasis J. B.. Be to, kolegijos nuomone, jie kaip ir kiti liudytojų parodymai vieni kitus papildo bei patvirtina teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, t. y. kad būtent J. B. smūgiavo bokalu nukentėjusiajam į galvos sritį, tuo padarydamas specialisto išvadoje Nr. G 2850/14(01) nustatytus sužalojimus, vertinamus sunkių sveikatos sutrikdymu.

Apeliaciniame skunde nuteistasis J. B. nurodo apie tai, kad liudytojo L. K. parodymai faktiškai patvirtina jo nurodytas aplinkybes, t. y., kad jis nukentėjusiajam bokalu nesmūgiavo, ir kad šie liudytojo parodymai paneigia jo kaltę. Tačiau kolegija pažymi, kad nuteistojo parodymus apie nukentėjusiojo sumušimo aplinkybes visiškai paneigia liudytojų D. S., V. M., Č. K. (Ž.), P. Ž. parodymai. Kodėl jie nekelia abejonių ir kodėl teismas jais pagrįstai rėmėsi priimdamas nuosprendį, teisėjų kolegijos jau buvo aptarta. Tuo tarpu, kodėl nebuvo vadovautasi šio liudytojo parodymais sprendžiant klausimą dėl J. B. pareikšto kaltinimo pagrįstumo, pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir motyvuotai aptarė skundžiamame nuosprendyje. Kaip matyti, šio liudytojo nurodytos aplinkybės buvo vertinamos ne atsietai, bet jas analizuojant ir vertinant visų byloje nustatytų aplinkybių kontekste ir tuo pagrindu priimant pagrįstą atitinkamą sprendimą dėl šių parodymų teisingumo. Tuo pačiu kolegija atmeta kaip nepagrįstą apelianto skundo argumentą, jog nėra aišku ką pirmosios instancijos teismas norėjo pasakyti aptardamas liudytojo L. K. ir kitų liudytojų parodymus apie smūgių sudavimą nukentėjusiajam bokalu į galvą aplinkybes, smūgių skaičių. Kaip matyti, teismas analizuodamas šių liudytojų parodymus, įvertino, jog muštynėse įvykio metu be J. B. dalyvavo dar du asmenys ir nukentėjusiajam smūgius sudavė ne tik apeliantas. Taip pat tai, kad specialisto išvada buvo nustatyta, kad nukentėjusiajam sužalojimai galvoje bokalu buvo padaryti mažiausiai dviem smūgiais. Vienok, darydamas išvadą, kad būtent J. B. neteisėtais veiksmais buvo padarytas nukentėjusiojo sunkus sveikatos sužalojimas, teismas pagrįstai įvertino, kad kiekvienas iš liudytojų buvo nevienodu atstumu nuo besimušančiųjų ir ne visi vienu ir tuo pačiu metu stebėjo besimušančiųjų veiksmus. Dėl ko šių asmenų nurodytos aplinkybės apie smūgius bokalu sudavusį asmenį ir jų skaičių galėjo nesutapti.

Apeliaciniu skundu akcentuojami tyrėjos duoti parodymai teigiant, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog ši liudytoja paneigė kaltinamojo aiškinimą nurodžius, kad pirminėje ikiteisminio tyrimo stadijoje, nebuvo pokalbio nei su J. B., nei su jo gynėju apie tai, kad nukentėjusįjį bokalu sužalojo E. Š.. Pasak apelianto, ši liudytoja nepaneigė, bet parodė neatsimenanti ar buvo toks pokalbis, kas, jo nuomone, liudija kitokias aplinkybes nei konstatavo teismas. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, ši aplinkybė nei pagrindžia, nei paneigia J. B. kaltę jam inkriminuotos veikos padaryme. Juo labiau, tokie apelianto argumentai nelaikytini pakankamais paneigti teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes ir jo atsakomybės nagrinėjamoje veikoje nepašalina. Be to, akcentuotina ir tai, jog nors ši liudytoja ir neatsiminė tokio pokalbio buvimo fakto, tačiau ji taip pat parodė (patvirtino), kad E. Š., kuris byloje buvo apklaustas kaip liudytojas, nustatytas ne J. B. ir ne jo gynėjo dėka, o remiantis kitais atliktais proceso veiksmais. Duomenų, kad duodama tokius parodymus teismui tyrėja būtų kaip nors suinteresuota bylos baigtimi, nenustatyta. Taigi, toks apeliacinio skundo argumentas nelaikytinas esminiu, teikiančiu pagrindą abejoti nustatytomis teismo aplinkybėmis.

Kolegijos nuomone, apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje vadovavosi tik J. B. kaltinančiais liudytojų parodymais, atmesdamas jį teisinančius. Priešingai nei nurodoma, matyti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas nuteistajam J. B. pareikšto kaltinimo pagrįstumą, vertino tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu duotų parodymų visumą kitų bylos duomenų kontekste. Teismas pagrįstai atsižvelgė į liudytojų duotus parodymus, kartu vertindamas visas bylos aplinkybes ir kaip jau minėta, savo išvadas apkaltinamajame nuosprendyje grindė būtent išsamia įrodymų visumos analize.

Apeliaciniu skundu taip pat argumentuojama, kad nebuvo atlikti visi įmanomi ikiteisminio tyrimo veiksmai siekiant pašalinti esminius prieštaravimus byloje, t. y. tokie kaip parodymai atpažinti, akistatos, išsamiai apklausti liudytojai, kas apelianto nuomone, taip pat lėmė ir netinkamą kaltinamojo akto surašymą ir dėl to kaltinamasis aktas kartu su byla turėjo būti perduotas (grąžintas) prokurorui. Teisėjų kolegija tokius skundo argumentus laiko nepagrįstais. BPK 178 str. 1 d. nurodyta, kad laikydamiesi šiame kodekse nustatytos tvarkos, prokuroras ir ikiteisminio tyrimo pareigūnas gali apklausti įtariamąjį, liudytojus, taikyti procesinės prievartos priemones, atlikti kitus BPK numatytus veiksmus. Atitinkamai BPK 190 str. numatyta akistata bei 191 str. numatytas parodymų patikrinimas vietoje yra ikiteisminio tyrimo veiksmai, kuriuos BPK 178 str. 1 d. numatyti proceso dalyviai atlieka, jeigu nusprendžia tai esant būtina. Akivaizdu, kad atlikti kiekvienoje byloje visų įmanomų ikiteisminio tyrimo veiksmų nėra būtina, apie jų poreikį, būtinybę sprendžia prokuroras ir ikiteisminio tyrimo pareigūnas, atsižvelgiant į duomenų pakankamumą įtariamojo kaltei dėl nusikalstamos veikos padarymo pagrįsti. Šiuo konkrečiu atveju, kaip jau buvo minėta, visos reikšmingos aplinkybės buvo nustatytos atliekant kitus proceso veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė ir kaltinamojo akto trūkumų, trukdančių bylą išnagrinėti iš esmės teisme, ar kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje būtų buvęs vilkinamas.

Atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog ta aplinkybė, kad bylą nagrinėjęs apygardos teismas priėmė sprendimą kreiptis į prokurorą dėl E. Š., nurodydamas, kad pastarojo veiksmuose galimai yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 str. 2 d. 8 p. požymių, neatitinka faktinių aplinkybių ir parodo, kad apygardos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį J. B. atžvilgiu turėjo abejonių dėl jo kaltės arba jau buvo aiškiai nenuoseklus savo išvadose. Skundą nagrinėjančių teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šioje situacijoje priėmęs sprendimą iš esmės (apkaltinamąjį nuosprendį) ir įvertinęs proceso dalyvių duotus parodymus, kreipdamasis į prokurorą BPK 257 str. tvarka, baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė. Priešingai nei mano apeliantas, tokio procesinio sprendimo priėmimas šiuo konkrečiu atveju neparodo, jog teismas priimdamas galutinį sprendimą būtų turėjęs abejonių dėl J. B. pareikšto kaltinimo pagrįstumo. Juolab, kad byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų visuma, J. B. pareikštas kaltinimas pasitvirtino. Taigi, ši aplinkybė nagrinėjamu atveju nei lengvina, nei šalina J. B. atsakomybės jam inkriminuotos veikos padaryme. Tačiau, kaip matyti, byloje tiriant įrodymus, taip pat buvo nustatyta, jog sunkiai sužalojant nukentėjusįjį be kaltinamojo dalyvavo dar du asmenys, kurių vienas pagal liudytojų parodymus buvo įvardintas kaip E. Š.. Nors pats E. Š. apklausiamas teisme liudytoju neigė bet kokį dalyvavimą muštynėse, tačiau aplinkybę, kad nusikalstamos veikos padaryme dalyvavo ir E. Š. patvirtino objektyvūs bylos duomenys, nustatyti įvertinus tiek proceso dalyvių, tiek paties E. Š. duotus parodymus. Pažymėtina, kad jeigu nagrinėjimo teisme metu paaiškėja, jog nusikalstamą veiką gali būti padaręs ir kitas asmuo, teismas motyvuota nutartimi apie tai praneša prokurorui, kuris turi teisę ir pareigą spręsti dėl tokio asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn (BPK 257 str.), kas šioje byloje pagrįstai ir buvo padaryta.

Taigi, įvertinus visą tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aukščiau nurodytų įrodymų visuma paneigia J. B. skundo argumentus, susijusius su A. S. sužalojimo aplinkybėmis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog J. B. kaltės klausimas buvo išspręstas netinkamai ar, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas netinkamais įrodymais. Apelianto skunde pateikiamas savitas objektyvių bylos duomenų vertinimas ir interpretavimas kitaip vertinti byloje esančių įrodymų pagrindo nesudaro. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, baudžiamojoje byloje buvo surinkta pakankamai duomenų patvirtinančių J. B. kaltę, įvykdžius BK 135 str. 2 d. 8 p. numatytą veiką, jų visumos pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė teisingas ir pagrįstas išvadas. Patikrinus pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo pagrįstumą ir įvertinus ištirtus įrodymus, darytina išvada, kad įrodymų vertinimo klaidų apygardos teismas nepadarė, teismo padarytos išvados yra teisingos ir atitinkančios nustatytas faktines aplinkybes.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r i a:

Nuteistojo J. B. ir jo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė                                                                   Sigita Bieliauskienė

Teisėjai                                                                                          Albinas Bielskis

                                                                                                     Algimantas Valantinas